Administracinė byla Nr. eI-369-244/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02163-2018-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.3.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska,
dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Rimvydui Kairiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos Seimo dėl turtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėja M. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės 75 268 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėja nurodo, kad ji su ieškiniu 2013 m. liepos 17 d. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į turtą, priklausiusį J. B. (J. B.), butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei 3 800 vnt. Lietuvos ir JAV AB „Mažeikių nafta“ akcijų. Nurodė, jog su J. B. gyveno kaip šeima nuo 1993 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 23 d., t. y. J. B. mirties. Pareiškėja su sugyventiniu santuokos nebuvo įregistravę, vedė bendrą ūkį, dalinosi išlaidomis bei pajamomis. Sugyventiniai kartu kaip šeima gyveno ilgą laiko tarpą, todėl susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, o pareiškėjai turėtų būti pripažinta dalinės nuosavybės teisė.
Pareiškėja nurodo, kad savo teises gina remdamasi jungtinės veiklos (partnerystės) institutu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 28 straipsnio nuostata numatė, kad CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Nors partnerystė, kaip bendras gyvenimas kartu neįregistravus santuokos, numatyta 2001 metais įsigaliojusiame CK, tačiau realiai institutas neveikia, nes iki šiol nebuvo parengtas specialus įstatymas. Pareiškėja teigia, kad iki bus priimtas ir įsigalios specialus partnerystės įstatymas, o Lietuva yra ratifikavusi Europos Žmogaus teisių konvenciją (toliau – ir Konvencija), ji turi perimti Europos žmogaus teisių teismo suformuotą praktiką dėl šeimos sampratos aiškinimo ir atsisakyti formuoti tikslų šeimos sąvokos apibrėžimą. Konvencijos 8 straipsnis yra taikomas visiems asmenims vienodai, šeimos samprata apima ne tik santuokos pagrindu sukurtus santykius, bet ir kitus šeimos ryšius, asmenims gyvenant ne santuokoje. Šeima yra aiškinama remiantis susiklosčiusiais faktiniais šeiminiais ryšiais tarp tėvų, vaikų ir kitų artimų giminaičių, o ne išimtinai formaliu juridiniu faktu - santuoka ar registruota partneryste. Pareiškėjos teigimu, gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra priimtas specialus partnerystės įstatymas. Pareiškėja įsitikinusi, kad šiuo metu egzistuoja faktiniai partnerystės santykiai, kurie nėra reguliuojami teisės aktais.
Reikalavimas atlyginti žalą sietinas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveiklumu. Pagal CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatas, CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką įsigaliojimo momento. Šio įstatymo 50 straipsnio pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2002 m. sausio 1 d. turėjo parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo projektą, tačiau dėl Vyriausybės neveiklumo, šis projektas nėra parengtas. Lietuvoje partnerystė pagal įstatymą teisiškai nėra reglamentuojama, o registruotos partnerytės modelis yra ydingas, nes valstybė nėra priėmusi partnerystės tvarką reglamentuojančio įstatymo. Po CK įsigaliojimo iki ieškovės nurodytos datos – 2013 m. gegužės 23 d. - praėjo daugiau nei vieneri metai, kurie pagal CK 3.229 straipsnį gali turėti atitinkamą juridinę reikšmę, tačiau tokio fakto vis tiek negalima nustatyti, kol nepriimtas įstatymas, reglamentuojantis partnerystės įregistravimo tvarką.
Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovė nurodo, kad pareiškėja prašo atlyginti žalą, kuri jos nuomone kilo dėl valstybės neveikimo, t. y., todėl, kad nebuvo priimtas partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantis teisės aktas, ko pasėkoje pareiškėja neteko teisės paveldėti nekilnojamo turto ir akcijų. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėja 2013 m. liepos 17 d. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į turtą, kuris priklausė J. B.. Taigi pareiškėja, pateikdama ieškinį, jau suprato, kad apginti nuosavybės teisę į nekilnojamą turtą ir akcijas, ji gali tik kreipdamasi į teismą. Tai buvo pareiškėjos pasirinkimas apginti savo teises teikiant ieškinį dėl turto paveldėjimo. Skundą dėl šios žalos priteisimo pareiškėja teismui pateikė tik 2018 m. rugpjūčio 10 d., todėl atsakovo atstovė atsiliepime prašo taikyti ieškinio senatį turtiniam reikalavimui. Pareiškėja reikalavimą grindžia minėto turto kaina ir žalą prašo atlyginti dėl šio turto netekimo. Nesant įsiteisėjusio sprendimo civilinėje byloje, nepagrįsti pareiškėjos motyvai, kad jai kilo žala. Civilinėje byloje Nr. 2-2744-965/2018 vyksta ginčas dėl turto, kuris yra paveldėjimo objektas, todėl nėra įrodytas žalos kilimo faktas. Pareiškėja neįrodė žalos, vienos ir civilinės atsakomybės sąlygos, todėl nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali kilti pareiga atlyginti žalą.
Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Seimas atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl reikalavimo atlyginti 75 268 Eur turtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos Seimo dėl neveikimo nepriimant teisės aktų, kuriais būtų galima efektyviai naudotis jungtinės veiklos (partnerystės) institutu.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-756/2019).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Pažymėtina, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti.
Pareiškėja turtinę žalą kildina iš Lietuvos Vyriausybės neveikimo, kuris pasireiškia atitinkamų teisės aktų, kuriais būtų sudarytos galimybės įregistruoti bei efektyviai naudotis jungtinės veiklos (partnerystės) institutu, kuris yra įtvirtintas CK, nepriėmimu. Neveikimas, pareiškėjos teigimu, pasireiškia tuo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė turėjo parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo projektą, tačiau dėl Vyriausybės neveikimo šis projektas nėra parengtas. Pareiškėja be to nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seime buvo įregistruotas ne vienas partnerystės įstatymo projektas, tačiau visi grąžinti tobulinti dėl tam tikrų nuostatų pagrįstumo. Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, kurią dieną pareiškėja, būdama rūpestinga ir apdairi, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jos teisė pažeista Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimu nepriimant įgyvendinančius teisės aktus dėl jungtinės veiklos (partnerystės) instituto, ir būtent šis momentas bus laikytinas ieškinio senaties termino pradžia.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjos sugyventinis mirė 2013 m. gegužės 23 d. (b. l. 14). Pareiškėja su ieškiniu pripažinti jai nuosavybės teisę į turtą - butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), bei 3800 vnt. Lietuvos ir JAV AB „Mažeikių nafta“ akcijų kreipėsi į teismą 2013 m. liepos 17 d. Kaip matyti, pareiškėja jau 2013 m. liepos 17 d., besikreipdama į teismą, žinojo ar turėjo žinoti, jog ji savo teisių kitaip apginti negali, kaip tik teismine tvarka, taigi jai buvo žinoma ir suprantama, kad dėl CK įtvirtinto jungtinės veiklos (partnerystės) instituto nėra priimti jokie šį institutą įgyvendinantys teisės aktais, o tuo pačiu, kad jos teisės yra pažeidžiamos.
Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju, sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina 2013 m. liepos 17 d., tuo tarpu, pareiškėja į teismą su reikalavimu atlyginti žalą dėl galimai neteisėtų valdžios institucijų veiksmų kreipėsi tik 2018 m. birželio 28 d., po beveik 5 metų nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie savo pažeistas teises, taigi konstatuotina, kad yra suėjusi sutrumpinta 3 metų ieškinio senatis dėl žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Pažymėtina, jog atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo teismo taikyti sutrumpintą ieškinio senatį, taigi darytina išvada, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas termino praleidimo priežastimis įvardijo pareiškėjos senyvą amžių, ilgą bylinėjimosi laikotarpį, tačiau teismas daro išvadą, kad šios aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio, nesudarančios pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Priešingai, tokios aplinkybės kaip bylinėjimasis teismuose įrodo, kad pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti, kad jos teisės galimai yra pažeidžiamos atsakovės atstovų veiksmais. Pabrėžtina, jog pareiškėja iš esmės nepateikė objektyvių ir pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Dėl to teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo priteisti turtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, taigi pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad taikyta sutrumpinta ieškinio senatis, kiti skundo argumentai nenagrinėtini.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Liudmila Zaborovska