Baudžiamoji byla Nr. 2K-297-895/2015

Proceso Nr. 1-74-1-00209-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija

(S)

2.1.4.5.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajam R. P. ,

nuteistojo gynėjui advokatui Mariui Barisevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio.

              Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nutartimi R. P. baudžiamoji byla dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nutraukta, esant BK 28 straipsnio 1 dalyje numatytai, baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

              Nukentėjusiojo A. C. ir Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

              Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 28 d. nutartis panaikinta ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

              R. P. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme vieneriems metams, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos neatlygintinai išdirbti aštuoniasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą A. C. .               

              Iš R. P. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui  A. C. 1858,83 Lt (538,35 Eur) turtinės ir 15 000 Lt (4344,30 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, 4400 Lt (1274,32 Eur) atstovavimo išlaidų.

              Iš R. P. priteista Panevėžio teritorinei ligonių kasai 4252,48 Lt (1231,60 Eur) turtinės žalos atlyginimo.             

              R. P. taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta.

              R. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimo, prokurorės, prašiusios panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. P. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. liepos 29 d. apie 18 val., (duomenys neskelbtini), konflikto metu su A. C. , vieną kartą kumščiu trenkė jam į veido sritį, dėl to nukentėjusiajam A. C. padarė  kraujosruvas dešinės  akies vokuose, kairiame paakyje, po dešinės akies jungine, dešinės akies obuolio sumušimą, dešiniojo skruostikaulio lūžimą, o nuo smūgio A. C. nugriuvus ant kelio važiuojamosios dalies, jam padarė nubrozdinimus kaktoje ir viršutinės lūpos gleivinėje, dėl dešinio skruostikaulio lūžimo nukentėjusiajam A. C. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės bei kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad jį pirmosios instancijos teisme gynė advokatas M. Barisevičius. 2014 m. rugsėjo 4 d. advokatas M. Barisevičius buvo informuotas apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka 2014 m. spalio 16 d., 14.00 val., apie tai R. P. gynėjo buvo informuotas. Skunde pažymėta, kad 2014 m. rugsėjo 4 d. pranešime (t. 2, b. l. 156) buvo nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje turi teisę dalyvauti nuteistasis, išteisintasis, jų atstovai pagal įstatymą, nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai. Šių asmenų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą (BPK 322 straipsnis). Pranešime nebuvo nurodyta apie tai, kad jo (R. P. ) ar gynėjo dalyvavimas būtinas. Vėliau gautas šaukimas atvykti į Panevėžio apygardos teismą 2014 m. spalio16 d., 14.00 val.

Kasatorius teigia, kad pageidavo, jog jį apeliacinėje instancijoje gintų advokatas M. Barisevičius, tačiau, atsižvelgęs į 2014 m. rugsėjo 4 d. pranešimo turinį, į minėtą advokatą kreipėsi tik 2014 m. spalio 15 d., sudaryti susitarimo dėl gynybos nepavyko. Apie tai jis (R. P.) 2014 m. spalio 15 d. (t. 2, b. l. 162 ) informavo apeliacinės instancijos teismą. Kasatorius pripažįsta, kad galėjo su gynėju bandyti susitarti ir anksčiau, tačiau jį suklaidino Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. pranešimas, jog nei jo, nei atstovo nedalyvavimas netrukdo nagrinėti bylos. Pasak nuteistojo, jis nebuvo informuotas, kad privalo pasirinkti gynėją, o to nepadarius jis bus paskirtas. Skunde pažymėta, kad kasatorius tik 2014 m. spalio 16 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu sužinojo, jog jį gins advokatas J. S. . Kasatorius teigia, kad gynėjas advokatas J. S. buvo paskirtas pažeidžiant BPK 50 straipsnio 4 dalyje nustatytą tvarką, nes nebuvo BPK 50 straipsnyje, 51 straipsnio 3 dalyje numatyto atvejo jam skirti gynėją, o tariama gynyba buvo vykdoma pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį. Kasatorius iki šiol nesupranta, kokiu pagrindu advokatas J. S. jį gynė apeliacinės instancijos teisme, nes su juo nebuvo sudaręs jokio susitarimo. Skunde nurodyta, kad kasatoriui yra žinoma, jog pagal BPK 51 straipsnio 4 dalį teismas gali paskirti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, tačiau byloje nėra jokio apeliacinės instancijos teismo sprendimo dėl tokio gynėjo paskyrimo, toks sprendimas nenurodytas ir advokato J. S. orderyje.

Skunde pažymėta, jog kasatorius nepageidauja, kad jį gintų advokatas J. S., jis aiškiai nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, taip pat pažymėjo, jog su minėtu gynėju nėra suderinęs jokios gynybinės pozicijos, o tai pažeidžia jo teisę į gynybą, todėl prašė byloje daryti pertrauką (2014 m. spalio 16 d. teismo posėdžio protokolas t. 2, b. l. 165–166). Kasatorius nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl galimybės nagrinėti bylą jam atvykus be pasirinkto gynėjo, tačiau pageidaujant sudaryti galimybę išspręsti šį formalumą pasirenkant norimą gynėją, išsiskyrė jo ir advokato J. S. nuomonės – jis nepalaikė pageidavimo gintis per kitą gynėją, išsiskyrė nuomonės ir dėl įrodymų tyrimo atlikimo (t. 2, b. l. 166).

              Kasatorius nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies prasme, teisė į gynybą ir teisė turėti advokatą negali būti užtikrinama ginamajam nežinant, nepranešant – išimtis, kai ginamasis slapstosi. Ginamojo ir gynėjo santykiai yra fiduciariniai. Tam, kad pasitikėjimas susiformuotų, ginamasis privalo žinoti (būti informuotas), jog yra svarstomas klausimas dėl jo gynėjo skyrimo, ir koks konkretus gynėjas jam buvo paskirtas – gynėjas ir ginamasis turėtų susitikti, aptarti gynybos liniją. Pagal BPK 51 straipsnio 3 dalį, jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis, teismas tik tada privalo pranešti teisinės pagalbos teikimą organizuojančiai institucijai ir paskirti šios institucijos parinktą gynėją. Pasak kasatoriaus, šios nuostatos teismas nesilaikė, nesiėmė jokių priemonių jį informuoti, kad jis privalo pasirinkti gynėją, taip pat nenurodė, jog nepasirinkus gynėjo jis bus paskirtas. Pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankami laiko tai padaryti, nes iki posėdžio buvo likę daugiau nei mėnuo. Nuteistojo manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 243 straipsnio 1 dalį, nes neatidėjo bylos nagrinėjimo. Teismas nusprendė bylą nagrinėti toliau, nes buvo pakankamai laiko pasirinkti gynėją, nurodė, jog advokatas M. Barisevičius, pagal turimus duomenis, turi dalyvauti buvusiame 2014 m. spalio 16 d. teismo posėdyje. Kasatoriui visiškai nesuprantama, kokiu pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad advokatas M. Barisevičius turi dalyvauti 2014 m. spalio 16 d. posėdyje, nes buvo nurodyta, jog iki šio posėdžio su advokatu M. Barisevičiumi susitarimas nebuvo sudarytas, advokatas nebuvo pateikęs orderio, jam nebuvo įteiktas šaukimas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, BPK 44 straipsnio 8 punkto, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatas, t. y. pažeidė teisę į gynybą ir gintis per pasirinktą gynėją. Kasatorius dar kartą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatidėjo posėdžio, kad būtų sudaryta galimybė sudaryti susitarimą su pageidaujamu gynėju ar bent jau tam, kad būtų suderinta gynybos pozicija su paskirtuoju. Nuteistojo teigimu, toks apeliacinės instancijos teismo skubėjimas neturėjo jokio pagrindo – procesas vyko neilgą laiką, buvo operatyvus, nebuvo jokio reikalo skubėti ir dėl gręsiančių senaties terminų suėjimo. Kad tokia situacija pažeidžia asmens teisę į gynybą, yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 17 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565/2013.

              Taip pat skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo A. C. parodymus vertino ne visų ištirtų įrodymų visete, o selektyviai atrinko tik tuos duomenis, kurie, anot teismo, patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Nuteistasis nurodo, kad apie buvusį eismo įvykį tarp jo žmonos automobilio ir nukentėjusiojo A. C. patvirtina liudytojo G. A. parodymai, administracinio teisės pažeidimo medžiaga (t. 2, b. l. 72–75). Kad įvyko šis eismo įvykis, A. C. neigia, tačiau šie prieštaravimai apeliacinės instancijos teismo motyvuotai neaptarti. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad iš 2013 m. gruodžio 6 d. A. C. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog A. C. parodė vietą, kurioje jam R. P. sudavė smūgį į veido sritį (t. 1, b. l. 9-13), tačiau apeliacinės instancijos teismas neaptarė prieštaravimų, kad A. C. nurodoma vieta, kurioje neva jam buvo suduotas smūgis, visiškai neatitinka buvusios situacijos, tą patvirtina eismo įvykio schema (t. 2, b. l. 75). Pasak kasatoriaus, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino jo ir žmonos L. P., liudytojo A. P., pareigūnų G. A. , E. V. , V. V. parodymų, apie tai, jog A. C. buvo labai neblaivus, mėtėsi į šonus, buvo išsivoliojęs.

              Skunde pažymėta, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog surinkti ir ištirti įrodymai nepatvirtina, kad A. C. panaudojo ar ketino panaudoti fizinį smurtą prieš L. P. . Nurodyta, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d. specialisto išvada nepatvirtina, jog L. P. patyrė sužalojimus ir tokie sužalojimai nebuvo nurodyti policijos pareigūnams E. V. , V. V. , G. Adomėnui. Pasak kasatoriaus, šias išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes motyvuotai neaptarė L. P. sužalojimo aplinkybių, o būtent L. P. , liudytojo A. P. bei jo (R. P.) parodymų. Pažymėta, kad policijos pareigūnai E. V. , V. V. , G. A. parodė, jog jie teiravosi tik dėl to, ar kas nukentėjo eismo įvykio metu. Paaiškinimus, esančius t. 1, b. l. 83–84, surašė pareigūnas E. V. , kuris teigė, kad nurodė tik tas aplinkybes, kurios buvo susijusios su administraciniu teisės pažeidimu, eismo įvykiu. Kasatorius nurodo, kad 2013 m. rugpjūčio 2 d. specialisto išvadoje (t. 2, b. l. 95-96) yra užfiksuoti medicininiai duomenys, paneigiantys apeliacinės instancijos teismo teiginius apie neva L. P. nepatirtus sužalojimus. Taip pat pažymėta, kad dėl šio L. P. sužalojimo Molėtų rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. PK-34-964/2014 (privataus kaltinimo tvarka). Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui buvo žinomos, todėl tokiomis prielaidomis apie sužalojimų nebuvimą, neturint visų duomenų, esančių kitoje byloje, buvo pažeistos BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostatos. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai 2013 m. liepos 31 d. specialisto išvadą Nr. G242/12914 ir specialisto A. L. paaiškinimus, vertino selektyviai, vadovavosi tik tais teiginiais, kurie iš dalies pagrindė A. C. parodymus, tačiau nevertino duomenų kaip visumos bei tos jų dalies, kurioje jie pagrindžia jo (R. P. ) nurodomas aplinkybes. Nuteistasis teigia, kad prašė apeliacinės instancijos teismo vadovautis teisiamojo posėdžio garso įraše esančiais specialisto A. L. paaiškinimais, tačiau minėtas garso įrašas, pažeidžiant BPK 324 straipsnio 4 dalį, neperklausytas.

              Kasatorius nurodo, kad specialistas A. L. parodė, jog visi trauminiai poveikiai A. C. padaryti 1–3 paros iki apžiūros, kuri atlikta 2013 m. liepos 31 d., 12.30 val. Tai įrodo, kad trauminiai poveikiai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti nuo 2013 m. liepos 28 d., 12.30 val. iki 2013 m. liepos 30 d., 12.30 val. Pasak kasatoriaus, šių trauminių poveikių atriboti laiko intervalu  neįmanoma, todėl negalima nustatyti, kada tiksliai buvo padaryti. Todėl kasatoriui visiškai neaišku, kokiu pagrindu inkriminuojant išskiriami šie trauminiai poveikiai laiko atžvilgiu, nei kodėl jie visi inkriminuojami kaip padaryti 2013 m. liepos 29 d., apie 18 val. Apeliacinės instancijos teismas šios apeliacinio skundo dalies visiškai neanalizavo, nesiekė nustatyti, ar A. C. iki 2013 m. liepos 29 d., 18 val., buvo patyręs kokius sužalojimus, o gal juos patyrė vėliau. Atkreiptinas dėmesys, kad kasatoriaus žmona L. P. , duodama parodymus pažymėjo, jog A. C. išlipus iš automobilio jo veidas jau buvo patinęs. Taip pat nuteistasis teigia, kad buvo pažeistos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo dalies dėl G. A. parodymų. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas apskritai neįvertino A. C. veiksmų buvusioje situacijoje, t. y. kai jis, būdamas neblaivus (2,40 promilės), vairavo automobilį ir po eismo įvykio siekė pasišalinti iš įvykio vietos. Atkreipiamas dėmesys, kad A. C. įvykus eismo įvykiui nesustojo, bandė važiuoti toliau, tik L. P. pastangomis jis sustojo, o išlipęs ją pastūmė ir ši patyrė sužalojimus. Kasatorius pažymi, kad jam atitraukus A. C. nuo jo žmonos šis sėdo į automobilį ir bandė išvažiuoti, tačiau jo aktyviais veiksmais jis buvo ištrauktas iš automobilio ir paimti rakteliai, kol atvyko pareigūnai. Pasak nuteistojo, A. C. aktyvūs veiksmai, kuriais jis siekė pasišalinti iš eismo įvykio vietos, būdamas neblaivus, vienareikšmiškai laikytini pavojingais veiksmais, kuriais jis siekė sukelti realią grėsmę ne tik sau, bet ir kitiems eismo dalyviams, transporto eismo saugumui, todėl tokia situacija sukelia būtinosios ginties situaciją. Skunde pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių visiškai nepasisakė ir jų neįvertino, netinkamai taikė BK 28 straipsnį. Nuteistasis nurodo, kad iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos yra pateikęs teismui duomenis (t. 2, b. l. 169-171) apie tai, jog A. C. ir toliau kelia realią grėsmę visuomenei, vairuodamas automobilį neblaivus, net ir tada, kai jam atimta teisė vairuoti transporto priemones, tačiau šie duomenys liko apskritai neįvertinti.

              Atkreipiamas dėmesys, kad A. C. yra pareiškęs du civilinius ieškinius: 1) 2013 m. gruodžio 23 d. ieškinį (t. 1, b. l. 20–22), kuriuo prašo priteisti 2731,04 Lt turtinės ir 7000 Lt neturtinės žalos bei 2) 2014 m. kovo 28 d. ieškinį (t. 2, b. l. 25-27), kuriuo prašo priteisti 6131,04 Lt turtinės ir 15 000 Lt neturtinės žalos. Šiuo atveju pažymėta, kad nuo pirmojo ieškinio pareiškimo iki antrojo ieškinio A. C. nenurodė jokių naujai pasikeitusių aplinkybių, kurios padidintų asmens neturtinę žalą, nepateikė ir jokių duomenų, kurie patvirtintų nurodomas aplinkybes. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas šių dviejų skirtingų ieškinio reikalavimų neįvertino, nepasisakė, ar buvo duomenų ir pagrindo padidinti ieškinio reikalavimus. Taip pat pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas žalos atlyginimo klausimus, visiškai neįvertino paties A. C. veiksmų, kurie buvo priešingi teisei, kėlė grėsmę įstatymų ir visuomenės saugomoms vertybėms.

              Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas,  išnagrinėjęs  bylą apeliacine tvarka,  dėl pirmosios instancijos teismo 2014 m. liepos 28 d. nuosprendžio ir pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra nutartis, o pats priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 326 straipsnio 5 dalį, nes priėmė procesinį sprendimą, kurio nenumato BPK. Kad toks apeliacinės instancijos teismo priimtas sprendimas neatitinka įstatymo reikalavimų, rodo ir šio teismo nuoroda į BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuri reglamentuoja, jog atmetus apeliacinį skundą dėl apskųsto nuosprendžio yra priimama nutartis. Šiuo atveju tai neatitiko teisinės situacijos, nes apeliaciniai skundai buvo paduoti dėl Molėtų rajono apylinkės teismo nutarties, kuria byla nutraukta. Be to, ši nuoroda reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi priimti nutartį.

              Nuteistojo R. P. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl teisės į gynybą

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, nepagrįstai neatidėjo posėdžio, kad būtų sudaryta galimybė sudaryti susitarimą su pageidaujamu gynėju ar bent jau tam, kad būtų suderinta gynybos pozicija, ir taip pažeidė jo teisę gintis per pasirinktą gynėją, kartu ir teisę į gynybą.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti  pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškindamas šią nuostatą nurodė, kad ji konkrečiai nenurodo naudojimosi šia teise būdo, todėl priemonių, užtikrinančių, kad ši teisė būtų garantuojama valstybių narių sistemose, pasirinkimas paliekamas valstybėms narėms (žr. Quaranta judgment, Series A, no. 205, p. 16, para. 30).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Viena teisės į teisingą teismą užtikrinimo priemonių yra asmens, įtariamo ar kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė nuo jo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento turėti advokatą. Šią teisę įtvirtina Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis.

Teisė turėti advokatą yra įtvirtinta ir BPK 21, 22, 50 straipsniuose. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). BPK 50–52 straipsniuose nustatyta gynėjo kvietimo, paskyrimo ir atsisakymo nuo jo tvarka. BPK 51 straipsnyje nurodyti atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinta kvalifikuota gynėjo pagalba, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis. Pavyzdžiui, gynėjo dalyvavimas privalomas apeliacinės instancijos teismo posėdyje (BPK 322 straipsnio 1 dalis).

Šiame  kontekste pažymėtina, kad nors pagal BPK 44 straipsnio 8 dalį, kaip ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, kaltinamajam suteikiama teisė į jo pasirinktą gynėją, tačiau šios nuostatos nenumato, kad kaltinamojo teisė būtent į pasirinkto gynėjo pagalbą yra absoliuti. Ji gali būti ribojama, kai teikiama nemokama teisinė pagalba ir kai tai būtina siekiant įgyvendinti teisingumo interesus (Croissant v. Germany, no. 13611/88, judgement of 25 September 1992). Konstitucinis Teismas irgi yra konstatavęs, kad teisė pačiam pasirinkti advokatą, skirtingai negu teisė turėti advokatą, nėra absoliuti; įstatymuose gali būti nustatyta, kad tais atvejais, kai asmens gynybos įgyvendinimui kyla realių sunkumų, teismas gali pasiūlyti šiam asmeniui pasirinkti kitą advokatą (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). 

Teisės pačiam pasirinkti advokatą ribojimo atvejis numatytas BPK 50 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią, kai pasirinktas gynėjas daugiau kaip tris dienas iš eilės negali dalyvauti procese, įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam pasiūloma pasikviesti kitą gynėją, o jei šis to nepadaro, gynėjas paskiriamas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-633/2007). Teismų praktikoje pagrįstu kaltinamojo (nuteistojo) teisės į jo pasirinkto gynėjo pagalbą suvaržymu, paskiriant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantį gynėją, pripažįstami tokie atvejai, kai nustatomas akivaizdus kaltinamojo (nuteistojo) ir jo gynėjo siekis vilkinti baudžiamąjį procesą, pavyzdžiui: neatvykstant į paskirtus teismo posėdžius be jokios pateisinamos priežasties, sistemingai teikiant prašymus dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, taip pat kai, pavyzdžiui, teisinių paslaugų teikimo sutartis sudaroma su gynėju, kuris jau šios sutarties sudarymo metu žino, kad negalės dalyvauti teismo paskirtuose baudžiamosios bylos nagrinėjimo posėdžiuose, taip pat kai gynėjas nurodo keletą datų, kada dėl savo nuolatinio užimtumo gali dalyvauti bylos nagrinėjime, tačiau jos labai tolimos, o skiriant posėdį gynėjui tinkamu laiku, jau būtų suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas ir pan. (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–253/2012; 2K-565-2013).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos teismas, gavęs prokuroro, nukentėjusiojo ir R. P. (asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta) apeliacinius skundus, byloje esant duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme R. P. gynė advokatas M. Barisevičius (šiam advokatui pirmosios instancijos teismas taip pat buvo pranešęs apie apeliacinio skundo nagrinėjimo datą ir laiką), nurodytų aplinkybių neįvertino ir bylą išnagrinėjo dalyvaujant ne R. P. pasirinktam advokatui, bet jam iš Panevėžio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtam advokatui J. S. . Šiame kontekste pažymėtina, jog likus dienai iki teismo posėdžio, t. y. 2014 m. spalio 15 d., Panevėžio apygardos teisme buvo gautas R. P. prašymas padaryti baudžiamojoje byloje pertrauką, kad jis pats pasirinktų gynėją ir taip galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą. Iš Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 16 d. teismo posėdžio protokolo matyti, jog per bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme R. P. irgi prašė padaryti baudžiamojoje byloje pertrauką, kad jis pats galėtų pasirinkti gynėją, ir pageidavo, kad jį gintų advokatas M. Barisevičius. Apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi nutarė šio prašymo netenkinti ir teismo posėdžio neatidėti.

Įvertinusi tai, kas nurodyta pirmiau, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog, pirmiausia, nagrinėjamu atveju pagal BPK 50 straipsnio 4 dalį nebuvo nustatyta, kad R. P. pasirinktas gynėjas daugiau nei tris dienas būtų negalėjęs dalyvauti baudžiamajame procese, jam nebuvo siūlyta pasirinkti kitą gynėją, todėl nebuvo pagrindo dar prieš pirmąjį teismo posėdį apeliacinėje instancijoje jam paskirti kitą – valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantį gynėją prieš jo valią, iš esmės jo su šia aplinkybe nesupažindinus ir apribojant kasatoriaus teisę gintis per savo pasirinktą gynėją. Antra, nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad pirmą kartą prašydamas atidėti paskirtą teismo posėdį apeliacinėje instancijoje R. P. taip būtų siekęs vilkinti baudžiamąjį procesą, nenustatyti ir kitokie analogiško pobūdžio veiksmai, kurie, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, aptariant teismų praktiką, būtų pagrindžiantys būtinybę, įgyvendinant teisingumo principą, teismo siekį operatyviai ir greitai išnagrinėti apeliacinį skundą jau pirmajame teismo posėdyje, riboti R. P. teisę gintis per savo pasirinktą gynėją. Taigi, iš esmės nenustatyta reikšmingų ir pakankamų motyvų, kuriais būtų pagrįstas R. P. teisės gintis per savo pasirinktą gynėją ribojimas (EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punktas).

Be to, byloje apskritai nėra duomenų, kad R. P. iki 2014 m. spalio 16 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio būtų informuotas apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo paskyrimą ir būtų su juo suderinęs gynybinę poziciją. Antai, pavyzdžiui, nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme išsiskyrė R. P. ir jam paskirto gynėjo nuomonės dėl įrodymų tyrimo atlikimo. 

Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus R. P. kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai apribotos jo teisės apeliacinėje instancijoje gintis per savo pasirinktą gynėją yra pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, esant nepakankamai motyvuotam pagrindui, nepagrįstai paskyrė R. P. apeliacinės instancijos teisme ginti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantį gynėją, nors kasatorius pageidavo, kad jį gintų jo pasirinktas gynėjas, kuris kasatorių gynė pirmosios instancijos teisme. Taip pat kasacinės instancijos teismas pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 16 d. posėdyje, nesant pakankamų motyvų, iš esmės formaliais pagrindais atmetė R. P. prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir leisti jam pačiam pasirinkti gynėją. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė iš BPK, taip pat ir 44 straipsnio 8 dalies, 50 straipsnio kylančių reikalavimų dėl kaltinamojo asmens teisės pasirinkti sau tinkamą gynėją ir taip padarė esminių BPK nuostatų pažeidimų, kurie nepagrįstai suvaržė įstatymo garantuojamas kasatoriaus R. P. teises (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla grąžintina šiam teismui padarytų pažeidimų teisiniams padariniams pašalinti.

BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatos neleidžia kasacinės instancijos teismui iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl dėl kitų kasacinių skundų argumentų šioje nutartyje nepasisakoma.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 18 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                                              Dalia Bajerčiūtė

Artūras Pažarskis

Armanas Abramavičius