Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-7-1073/2019

                                        Teisminio proceso Nr. 4-49-3-00371-2017-1

                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1; 11.3; 19.10; 19.11                                                (S)

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. atstovės advokatės Irinos Beleškienės prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       A. B. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarimu pagal ANK 227 straipsnio 1 dalį nubaustas 100 Eur bauda be ginklo ir šaudmenų konfiskavimo, 229 straipsnio 2 dalį 50 Eur bauda be ginklo ir šaudmenų konfiskavimo, 506 straipsnio 4 dalį 120 Eur bauda, pagal 508 straipsnio 1 dalį 120 Eur bauda, vadovaujantis 38 straipsnio 2 dalimi, paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 120 Eur bauda be ginklo ir šaudmenų konfiskavimo. Iš A. B. paimtą ginklo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), graižtvinį šautuvą (duomenys neskelbtini) su optiniu taikikliu Nr. (duomenys neskelbtini) dėkle, 10 vienetų 3006 kalibro šovinių, perduotus saugoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariatui, nutarimui įsiteisėjus nurodyta grąžinti teisėtam savininkui A. B.

2.       A. B. nubaustas už tai, kad 2017 m. lapkričio 18 d. 14.55 val. ties namu (duomenys neskelbtini) Ukmergės r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas 1,05 promilės neblaivumo laipsnis, su savimi automobilyje „Hyundai Galloper“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) gabeno sau priklausantį graižtvinį šautuvą (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 2 dalies 3 punkto reikalavimus, t. y. šaunamąjį ginklą gabeno vienatūrio automobilio, kurio bagažinė nėra atskirta nuo salono, bagažinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir iš šaunamojo ginklo dėtuvės, esančios ginkle, neišėmęs šovinių, tyčia įžeidžiamai kibo prie jį tikrinančių uniformuotų policijos pareigūnų juos įžeidinėdamas, vadindamas „įstatymų neišmanėliais“, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nusiraminti, likti stovėti šalia tarnybinio policijos pareigūnų automobilio, atidarė tarnybinio automobilio kairės pusės galines dureles, numetė ant sėdynės esančią policijos pareigūno kepurę ir mėgino sėstis į tarnybinį policijos pareigūnų automobilį, bandantį jį sudrausminti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnįjį tyrėją R. M. pastūmė petimi ir toliau bandė įsėsti į tarnybinį automobilį.

3.       Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartimi A. B. atstovės advokatės Irinos Beleškienės skundas netenkintas, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

4.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. atstovės advokatės Irinos Beleškienės prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai

5.       Pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutarties dalis dėl ANK 227 straipsnio 1 dalyje, 229 straipsnio 2 dalyje nurodytų administracinių nusižengimų ir bylą nutraukti nesant A. B. veiksmuose administracinių nusižengimų, nurodytų ANK 227 straipsnio 1 dalyje, 229 straipsnio 2 dalyje, požymių. Pareiškėja prašyme nurodo:

5.1.                      Apylinkės teismas faktinių bylos aplinkybių dėl susitarimo gabenti ginklą netyrė ir nevertino, nes vadovavosi sena Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, apygardos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus faktinius duomenis, dėl to nepagrįstai konstatavo, kad A. B. nesusitarė su konkrečiu asmeniu dėl jam priklausančio ginklo gabenimo, ir pripažino, kad A. B. padarė administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 227 straipsnio 1 dalyje.

5.2.                      Apylinkės teisme A. B. ir J. A. patvirtino aplinkybę, kad pasibaigus medžioklei jie susitarė, kad J. A., turintis teisę naudotis tokios kategorijos ginklu, saugiai nugabens A. B. medžioklinį ginklą į Vilnių. Gavęs J. A. sutikimą, A. B. įsitikino, kad jo ginklas bus saugiai nugabentas į Vilnių, ir tada leido sau išgerti alkoholio. Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte nedetalizuojama susitarimo forma, todėl darytina pagrįsta išvada, kad susitarimas galimas bet kokia forma. Sudarius susitarimą dėl ginklo gabenimo ir susitarusiam asmeniui perėmus ginklą, ginklo savininkui atsakomybė už ginklo gabenimą negali būti taikoma, nes nuo susitarimo momento ginklo savininkas nelaikytinas asmeniu, disponuojančiu ginklu.

5.3.                      Apygardos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad A. B. turėjo pareigą įsitikinti, kad asmuo, kuriam bus perduodamas ginklas, turi teisę disponuoti tokios kategorijos ginklu ir yra blaivus. Atsižvelgiant į Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtintus atsakomybės už įstatymo pažeidimą taikymo atvejus, kai už įstatymo pažeidimą yra baudžiamas ginklu disponuojantis asmuo (ne visada ginklo savininkas), asmuo, kurio prašoma saugiai nugabenti ginklą į tam tikrą vietą, pats privalo atsisakyti ginklo gabenimo tuo atveju, jeigu jis neturi teisės disponuoti tam tikros kategorijos ginklu arba yra neblaivus.

5.4.                      Apygardos teismas nutartyje nurodė, kad iš pradžių pareigūnams buvo teigiama, kad ginklus gabena G. J. B., paskui nustačius, kad J. A. girtumo laipsnis neviršija įstatyme nustatytos ribos, kaip ginklą perėmęs asmuo nurodytas J. A. Šios teismo padarytos išvados iš esmės nepaneigia, kad egzistavo A. B. ir J. A. susitarimas. Pagal policijos pareigūnų, atlikusių patikrinimą, parodymus, būtent J. A. nurodė, kad jo ginklą gabena G. J. B. A. B. nuosekliai tvirtino, kad ginklą perdavė gabenti J. A. Todėl akivaizdu, kad J. A., susitaręs su A. B. dėl ginklo gabenimo, galbūt taip pat vartojo alkoholinius gėrimus, galėjo tartis su G. J. B. dėl ginklų gabenimo. Tačiau A. B. dėl ginklų gabenimo su G. J. B. nesitarė, nes žinojo, kad šis neturi teisės disponuoti tokios kategorijos ginklu. Teismai šių aplinkybių netyrė, nebuvo patikrinta, ar iš tikrųjų G. J. B. neturi teisės disponuoti graižtviniu ginklu.

5.5.                      Teismo padaryta nepagrįsta išvada, kad susitarimo nebuvo, lėmė tolesnes klaidingas išvadas, kad A. B. pats gabeno ginklą būdamas neblaivus, taip pažeidė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus ir padarė administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 227 straipsnio 1 dalyje.

5.6.                      Apygardos teismas pripažino, kad A. B. padarė ir administracinį nusižengimą, nurodytą ANK 229 straipsnio 2 dalyje, iš esmės šios veikos netyręs, remdamasis tik pirmiau padaryta išvada, kad A. B. pats gabeno savo ginklą, todėl preziumavo, kad būtent A. B. yra atsakingas už Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų pažeidimą. Tačiau A. B. susitarė ir pasibaigus medžioklei perdavė savo ginklą nugabenti saugiai J. A., kuris gabeno ir disponavo ginklu tuo momentu, kai buvo atliekamas patikrinimas ir buvo paimtas A. B. ginklas. Esant susitarimui dėl ginklo gabenimo, ginklą perėmęs asmuo privalo įsitikinti, kad jam perduotas ginklas bus gabenamas laikantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimų, todėl po ginklo perdavimo atsakomybė už šių reikalavimų nesilaikymą gali būti taikoma tik ginklu disponuojančiam asmeniui, bet ne jo savininkui. Šiuo konkrečiu atveju, net ir nustačius kokius nors Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimų pažeidimus, turėjo būti sprendžiamas ne ginklo savininko A. B., bet ginklu disponuojančio J. A. administracinės atsakomybės klausimas.

5.7.                      Pažymėtina, kad policijos pareigūnai apskritai nesiaiškino, kuris medžiotojas gabena ginklus, nes jie kategoriškai tvirtino, jog ginklas yra gabenamas automobilio salone, pažeidžiant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimus. Policijos pareigūnai nesidomėjo ir nesiaiškino, kas disponuoja A. B. ginklu, todėl ginklas buvo apžiūrimas nepranešus apie tai ginklu disponuojančiam J. A.

5.8.                      Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, nurodytas ANK 5, 567, 569 straipsniuose, dėl to priėmė nepagrįstus sprendimus. 

5.9.                      A. B. teisme ir pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad policijos pareigūnai patys sukėlė konfliktą ir nepagrįstai prieš jį panaudojo fizinę prievartą, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Kiekviename policijos pareigūnų automobilyje, policijos komisariato patalpose yra įrengti vaizdo įrašymo prietaisai, bet byloje nėra pateikta vaizdo įrašų ar nuotraukų, kuriose būtų užfiksuota A. B. priklausančio ginklo apžiūra, A. B. daromi administraciniai nusižengimai, išskyrus automobilyje vežamų ginklų vietos nuotraukas. Administracinio pažeidimo protokolas ir tarnybiniai pranešimai yra tik vienas iš įrodymų apie galimai padarytą administracinį nusižengimą. Šioje administracinio nusižengimo byloje policijos pareigūnai nuotraukų ir vaizdo įrašymo nedarė arba šie įrodymai tyčia nebuvo pateikti teismui. Dėl to teismai rėmėsi išskirtinai policijos pareigūnų parodymais ir laikė juos teisingais, jokių papildomų įrodymų byloje nebuvo surinkta, arba tie įrodymai sąmoningai nebuvo pateikti, o A. B., J. A. ir G. J. B., kaip suinteresuotų bylos baigtimi, parodymus laikė nepatikimais. Darytina išvada, kad teismai jau turi išankstinį nusistatymą, kad tiek policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir duoti parodymai, tiek administracinio nusižengimo protokolas turi didesnę įrodomąją galią (prima facie) prieš kitus įrodymus, todėl jie negali būti kvestionuojami ar vertinami kritiškai, o patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimai ir liudytojų parodymai netenka įrodomosios galios, nes teismai juos iš anksto vertina kaip nepatikimus dėl suinteresuotumo bylos baigtimi. Teismas nepašalino policijos pareigūnų parodymų nesutapimų ir prieštaravimų, leidžiančių daryti prielaidą, kad policijos pareigūnas D. B. davė melagingus parodymus, siekdamas apsaugoti savo įgaliojimus viršijusį policijos pareigūną R. M. Tarp šių dviejų policijos pareigūnų duotų parodymų yra akivaizdžių prieštaravimų ir teisme policijos pareigūnas D. B. nepatvirtino faktinių aplinkybių, užfiksuotų savo paties surašytame tarnybiniame pranešime.

5.10. Administracinio nusižengimo protokolą surašiusi institucija šiurkščiai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, nes 2017 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus rašte Nr. 10-1-184977(1.46E-10.88) nurodyta, kad A. B. gabeno jam priklausantį šautuvą, pažeisdamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 2 dalies 3 punkto reikalavimus, kai administracinio nusižengimo protokolas, kuriame yra fiksuojami kalti A. B. veiksmai, buvo surašytas tik 2017 m. gruodžio 22 d., o nutarimas, kuriuo buvo konstatuoti A. B. veiksmai, buvo priimtas 2018 m. balandžio 28 d. Apygardos teismas šio rašto turinio klaidingai nelaikė pažeidžiančiu nekaltumo prezumpciją, nes šis raštas nebuvo tiriamas byloje kaip įrodymas, nes būtent šio rašto pagrindu į teismo posėdžius buvo kviečiamas aplinkos apsaugos specialistas, kuris davė paaiškinimus administracinio nusižengimo byloje, o rašto tikslas buvo surinkti kuo daugiau įrodymų, patvirtinančių A. B. priešingą teisei elgesį.

6.       Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato viršininkė Inga Malinauskienė atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašo administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. atstovės advokatės Irinos Beleškienės prašymo netenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą palikti nepakeistus. Pareigūnė atsiliepime į prašymą nurodo:

6.1.                      Pareiškėjos prašyme išdėstyti argumentai yra pasirinkta gynybos priemonė siekiant išvengti atstovaujamajam A. B. administracinės atsakomybės. Bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, tinkamai ir teisėtai priėmė sprendimus.

7. Administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. atstovės advokatės Irinos Beleškienės prašymas atmestinas.

Dėl ANK 227 straipsnio 1 dalies, 229 straipsnio 2 dalies taikymo 

7.       Pagal ANK 662 straipsnio („Administracinio nusižengimo bylos atnaujinimas dėl esminio materialiosios ar proceso teisės pažeidimo“) 13 dalį, nagrinėdamas atnaujintą administracinio nusižengimo bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiais nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Taigi, nagrinėjant atnaujintą administracinio nusižengimo bylą dėl esminio materialiosios ar proceso teisės pažeidimo, bylos faktinės aplinkybės iš naujo nenustatomos, įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje sprendžiami netinkamo teisės taikymo ir procesinių pažeidimų klausimai nekvestionuojant byloje nustatytų aplinkybių ar atlikto įrodymų vertinimo, jeigu jis nėra susijęs su konkrečiais esminiais procesiniais pažeidimais. 

8.       Proceso atnaujinimas administracinio teisės pažeidimo byloje yra išskirtinė įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo priemonė, kuri nesuteikia galimybės siekti dar vieno (kitokio) byloje nustatytų aplinkybių vertinimo, dėl to pareiškėjos argumentai, kuriais keliama nauja įvykio aplinkybių versija, nurodomos kitos, byloje netirtos aplinkybės, paliekami nenagrinėti.

9.       Pareiškėja esminį materialiosios teisės pažeidimą dėl ANK 227 straipsnio 1 dalyje, 229 straipsnio 2 dalyje nurodytų administracinių nusižengimų grindžia ANK 5, 567, 569 straipsniuose nustatytų įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimais, tačiau iš argumentų matyti, kad iš esmės nesutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėja teigia, kad A. B. nubaustas pagal ANK 227 straipsnio 1 dalį, 229 straipsnio 2 dalį nesant jo veiksmuose šiuose straipsniuose nurodytų nusižengimų sudėties.

10.       Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas, neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nurodyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.

11.       Pagal ANK 567 straipsnio 1 dalį įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

12.       ANK 227 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už ginklo, šaudmenų nešiojimą, gabenimą, kai tai daro neblaivus (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės) asmuo.

13.       Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Tokiais atvejais ginklą iki ginklo laikymo vietos gali gabenti (jeigu ginklas gabenamas transporto priemone, ginklas gabenamas ne transporto priemonės salone) ginklo savininką, naudotoją lydintis neapsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmuo, turintis teisę naudotis tokios kategorijos ginklu.

14.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir teismų sprendimais, konstatuoja, kad apygardos teismas teisingai aiškino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, kuriose įtvirtinta bendroji taisyklė, draudžianti ginklo savininkui ginklą nešiotis, gabenti apsvaigus nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, ir nurodyta išimtis iš nustatytos taisyklės – galimybė perduoti gabenti ginklą neapsvaigusiam asmeniui. Teisėjų kolegija pritaria ir apygardos teismo pastebėjimui, kad šia įstatyme nurodyta išimtimi ginklo savininkas gali naudotis tik tiksliai laikydamasis įstatymo reikalavimų, – susitarimas su asmeniu, kuriam ginklo savininkas perduoda ginklą, turi būti sudarytas dar prieš ginklo perdavimą, ginklo savininkas turi įsitikinti, kad asmuo, kuriam jis perduoda ginklą, yra neapsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir turi teisę naudotis tokios kategorijos ginklu, koks jam perduodamas. Tik įsitikinus, jog egzistuoja visos šios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos ginklo perdavimo konkrečiam asmeniui sąlygos (asmuo neapsvaigęs, turi teisę naudotis tokios kategorijos ginklu), gali būti užtikrinamas žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumas, tai šiuo įstatymu ir siekiama.

15.       Bylos duomenys patvirtina, kad A. B. pagal ANK 227 straipsnio 1 dalį (dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimo) nubaustas už tai, kad buvo neblaivus, automobilyje gabeno ginklą. A. B. ir J. A. susitarimo po medžioklės, kad J. A. gabens A. B. ginklą, nes šis vartojo alkoholį, teismai nepripažino. Apygardos teismas pažymėjo, kad, pagal pareigūnų D. B. ir R. M. parodymus, sustabdžius automobilį, gale sėdintys A. B. ir J. A. nurodė, jog ginklai patikėti blaiviam vairuotojui G. J. B. Kai J. A. buvo nustatytas leistinas girtumo laipsnis (0,27 promilės), administracinio nusižengimo tyrimo metu G. J. B., J. A. ir A. B. parodymus pakeitė, nurodė, kad A. B. sėdėjo priekyje, o ginklas buvo patikėtas gabenti J. A., sėdinčiam gale ir galinčiam užtikrinti ginklo saugumą. Teisme baigiamojoje kalboje A. B. nurodė, kad jis negalėjo patikėti ginklo G. J. B., nes šis neturi leidimo graižtviniam šautuvui. Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad toks prisitaikymas prie situacijos, kai asmuo, kuriam neva perduotas ginklas, nurodomas tik patikrinus jo blaivumą, neatitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų dėl ginklo perdavimo. A. B., norėdamas ginklą perduoti J. A., privalėjo dar prieš kelionę automobiliu susitarti su šiuo asmeniu, įsitikinti, kad šis yra blaivus ir turi teisę naudotis tokios kategorijos ginklu, koks jam yra perduodamas. Šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje iš pradžių pareigūnams buvo teigiama, jog ginklas perduotas automobilio vairuotojui G. J. B., kuris, kaip paaiškėjo pirmosios instancijos teisme, net neturi teisės naudotis tokios kategorijos ginklu, o nustačius, jog J. A. girtumas neviršija įstatyme nustatytos ribos, kaip ginklą perėmęs asmuo nurodytas J. A. Sutiktina su apygardos teismo išvada, kad aptartos aplinkybės patvirtina, jog A. B. nebuvo sutaręs su konkrečiu asmeniu, jog jam perduoda gabenti savo ginklą, neįsitikino konkretaus asmens galimybe perimti gabenti jo ginklą. Taigi byloje teismų nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad A. B. veiksmai atitiko Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkto išimtį dėl ginklo perdavimo gabenti neapsvaigusiam asmeniui, todėl atsakingas už ginklo gabenimą A. B., kuris ir patrauktas administracinėn atsakomybėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindo teigti, kad A. B. pagal ANK 227 straipsnio 1 dalį nubaustas nepagrįstai ar netinkamai taikant įstatymą, nėra.

16.       ANK 229 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė už teisėtai įgytų ginklo, šaudmenų, kuriems įsigyti, laikyti ar nešioti reikalingas leidimas, saugojimo, laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisyklių pažeidimą nesiejama su asmens neblaivumu, o ANK 227 straipsnis yra specialioji norma. Pažymėtina ir tai, kad ginklo turėjimas – kaip tai išaiškinta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio („Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“) 17 punkte – yra ginklo, šaudmenų laikymas, nešiojimasis, saugojimas, naudojimas.

17.       Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad ginklus gabenti į kitą vietą (ginklo laikymo vietą, šaudyklą ir kitur) leidžiama neužtaisytus ir įdėtus į dėklą ar kitą tinkamą daiktą; šovinys negali būti įdėtas į ginklo vamzdį, o dėtuvė turi būti išimta iš ginklo. 

18.        Pagal ANK 229 straipsnio 2 dalį (dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo) A. B. nubaustas už tai, kad gabeno teisėtai įgytą ginklą, kuriam įgyti, laikyti, nešioti reikalingas leidimas, pažeisdamas saugojimo, laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisykles, nes šaunamąjį ginklą, kuris pagal technines galimybes negalėjo būti išnarstytas, gabeno iš dėtuvės ginkle neišėmęs šovinių. Pareiškėjos prašymo teiginiai, ginčijant atsakomybės pagal ANK 229 straipsnio 2 dalį taikymo A. B., o ne J. A. pagrįstumą, susiję su atsakomybės A. B. pagal ANK 227 straipsnio 1 dalį taikymu. Teisėjų kolegijai patvirtinus apygardos teismo sprendimo dėl atsakomybės pagal ANK 227 straipsnio 1 dalį tinkamumą, nėra pagrindo atskirai pasisakyti dėl ANK 229 straipsnio 2 dalies taikymo A. B. pagrįstumo.

Dėl nekaltumo prezumpcijos ir nešališkumo principų

19.       ANK 566 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, tiriant administracinius nusižengimus ir nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas, vadovaujamasi nekaltumo prezumpcijos, lygybės prieš įstatymą, proporcingumo, teisingo proceso, operatyvumo, asmens padėties dėl jo paties paduoto skundo pabloginimo negalimumo (non reformatio in peius) principais. Atitinkamai teismų padarytos išvados, nepalankios pareiškėjui, savaime nereiškia šių principų pažeidimo, jei išvados padarytos išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus ir įvertinus bylos duomenis.

20.       A. B. šioje byloje nubaustas ir pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį, 508 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia įžeidžiamai kibo prie jį tikrinančių uniformuotų policijos pareigūnų juos įžeidinėdamas, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, ir nors šių nuobaudų pareiškime neginčija, bet ši situacija yra akcentuojama kaip neva pagrindžianti teiginius, kad įrodymai ištirti šališkai, pažeista nekaltumo prezumpcija. Kitu nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo įrodymu pareiškėja įvardija 2017 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus raštą Nr. 10-1-184977(1.46E-10.88), kurio pagrindu, anot pareiškėjos, į teismo posėdžius buvo kviečiamas aplinkos apsaugos specialistas, kuris davė paaiškinimus administracinio nusižengimo byloje, o rašto tikslas buvo surinkti kuo daugiau įrodymų, patvirtinančių A. B. priešingą teisei elgesį.

21.       Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada atmesti pareiškėjos argumentus dėl tariamo nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo formuluotėmis, nurodytomis 2017 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus rašte Nr. 10-1-184977(1.46E-10.88). Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad šis raštas nebuvo vertinamas kaip A. B. kaltės įrodymas, neturėjo jokios reikšmės vertinant byloje surinktus įrodymus, apklausiant liudytojus, todėl jo turinys nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tokią išvadą pagrindžia teismų nustatytos bylos aplinkybės.

22.       Teisėjų kolegija šiuo aspektu, be kita ko, atsižvelgia į tai, kad raštą, kuriame išdėstytos minėtos formuluotės, surašė administracinių nusižengimų teiseną pradedanti, administracinių nusižengimų tyrimą atliekanti ir administracinių nusižengimų protokolus surašanti institucija; taip pat į rašto kontekstą – išdėstyti administracinių nusižengimų tyrimo metu surinkti duomenys ir, laikantis viešojo administravimo subjektams privalomo tarnybinės pagalbos principo, kuris, be kita ko, reiškia, kad viešojo administravimo subjektai teikia vienas kitam reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punktas), prašoma atlikti vertinimą pagal priskirtą kompetenciją.

23.       Administracinėn atsakomybėn patraukto A. B. administracinio nusižengimo bylą pagal surašytą administracinio nusižengimo protokolą išnagrinėjo, A. B. kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo pripažino, administracinę nuobaudą skyrė teismai ir tai nėra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėja nenurodo minėto institucijos rašto sąsajų su administracinio nusižengimo byloje teismų priimtais nutarimu ir nutartimi ar kad jis galėjo paveikti konkrečius šią administracinio nusižengimo bylą nagrinėjusius teisėjus. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus ir pripažindami A. B. kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir nešališkumo principų reikalavimus.

24.       Atitinkamai abiejų instancijų teismai motyvuotai ir išsamiai pagrindė, kodėl vienus bylos įrodymus vertina kaip reikšmingesnius (pareigūnų parodymai) ir kodėl kitus parodymus (A. B., G. J. B., J. A., G. J.) vertina rezervuotai dėl šių parodymų kitimo atsižvelgiant į susidariusią bylos situaciją, jų prieštaringumo kitai bylos medžiagai. Nesutikti su teismų motyvais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

25.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarimas ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartis yra pagrįsti ir teisingi, jų naikinti pareiškime nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :        

Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartį nepakeistus.

Teisėjai                                                                Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė