Civilinė byla Nr. 2-583/2014

Procesinio sprendimo kategorija 126.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Agminas“ administratoriaus atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarties, kuria išspręstas teisių buvusiam bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Agminas“ vadovui A. G. apribojimo klausimas.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

                                          I. Ginčo esmė

Ieškovo BUAB „Agminas“ administratorius, vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalimi, 2013 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas apriboti atsakovo A. G. (BUAB „Agminas“ direktoriaus) teisę 5 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario  19 d. nutartimi atsakovui UAB „Agminas“ iškelta bankroto byla, o įmonės administratoriumi paskirtas UAB „Tytus“. Ta pačia nutartimi teismas įpareigojo UAB „Agminas“ vadovą ar jo pareigas einantį asmenį per 15 dienų po šios nutarties įsiteisėjimo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus. Remiantis viešojo registro duomenimis, BUAB „Agminas“ vadovo pareigas iki 2013 m. kovo 2 d. ėjo A. G.. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi įpareigojo BUAB ,,Agminas“ vadovą A. G. iki 2013 m. gegužės 9 d. perduoti administratoriui likusią dalį dokumentų: įmonės balansą (bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai), didžiąją knygą (2011-2013 m.), įmonės kreditorių sąrašą, įmonės debitorių sąrašą, įmonės turto sąrašą, įmonės turto nusidėvėjimo suvestinę. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi, nustatęs, kad A. G. yra išvykęs į užsienį ir į Lietuvą turėtų grįžti 2013 m. gegužės pabaigoje, pakartotinai įpareigojo BAUB „Agminas“ vadovą A. G. iki 2013 m. birželio 7 d. perduoti administratoriui likusią dalį dokumentų: įmonės balansą (bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai), didžiąją knygą (2011-2013 m.), įmonės kreditorių sąrašą, įmonės debitorių sąrašą, įmonės turto sąrašą, įmonės turto nusidėvėjimo suvestinę. BUAB „Agminas“ administratorius nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas A. G. šių teismo įpareigojimų iki šiol nėra įvykdęs, tai sudaro pagrindą, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalimi, apriboti jo teisę 5 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi netenkino ieškovo BUAB „Agminas“ administratoriaus pareiškimo dėl teisių apribojimo buvusiam UAB „Agminas“ vadovui A. G.. Teismas padarė išvadą, jog administratoriaus pateiktas prašymas apriboti buvusiam vadovui teisę eiti vadovo ar valdybos nario pareigas 5 metų laikotarpiui yra nepakankamai pagrįstas ir nemotyvuotas: buvusio vadovo veiksmai ar neveikimas, informacijos slėpimas ir kt. yra fakto klausimas ir turi būti pagrįsti faktine medžiaga ir konkrečiais įrodymais. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartimi konstatuota, kad UAB „Agminas“ vadovas A. G. 2013 m. balandžio 2 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. 1 ir 2013 m. balandžio 2 d. įmonės dokumentų perdavimo priėmimo aktu Nr. 2013/04/02 visus turėtus įmonės dokumentus yra perdavęs bankroto administratoriui UAB „Tytus“, o bankroto administratoriaus reikalaujamų perduoti dokumentų neturi, nes nuo 2009 m. pabaigos įmonė veiklos nebevykdo. Be to, Šiaulių apylinkės teisme buvo nagrinėjamas antstolio R. K. pareiškimas dėl baudos skyrimo vykdymo procese A. G., vykdant Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartį perduoti UAB „Agminas“ įmonės turtą bei dokumentus. Antstolis R. K. atsisakė pareiškimo, nes A. G. pirmiau minėtą nutartį yra įvykdęs, o Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5176-569/2013 priėmė antstolio R. K. atsisakymą nuo pareiškimo skirti baudą A. G. ir civilinę bylą nutraukė. Byloje bankroto administratorius nėra pateikęs įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie pareigos neatlikimą t.y. disponavimą konkrečiais UAB „Agminas“ dokumentais ir  vengimą juos perduoti administratoriui (CPK 185 straipsnis). Šio pažeidimo A. G. nepadarė, todėl nėra jokio faktinio pagrindo taikyti teisės normoje nurodytos sankcijos. Buvęs įmonės vadovas ne kartą yra nurodęs, jog jis neturi jokio UAB „Agminas“ turto, dėl ko reikalauti objektyviai neįvykdomų dalykų ir bausti už pareigą, kurią jis jau yra įvykdęs, būtų visiškai nepagrįsta. Byloje nustačius, kad A. G. 2013 m. balandžio 2 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. I bankroto administratoriui UAB ,,Tytus“ perdavė akte išvardintus dokumentus bei apvalų antspaudą, 2013 m. balandžio 2 d. įmonės dokumentų perdavimo-priėmimo aktu Nr. 2013/04/02 perdavė šiame akte išvardintus dokumentus, nelieka pagrindo taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies nuostatas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas BUAB „Agminas“ administratorius atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti bei klausimą išspręsti iš esmės – apriboti UAB „Agminas“ direktoriaus A. G. teisę 5 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. 2010 m. sausio 28 dienai įmonės balanse apskaityta ilgalaikio turto už 7 785,59 Lt, o įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 255 589,83 Lt. Duomenys apie įmonės turtą atsispindi ir BUAB „Agminas“ didžiojoje knygoje. Šie duomenys rodo, kad A. G. žinioje privalėjo būti jo valdomos įmonės kreditorių sąrašas, jis privalėjo išsaugoti UAB „Agminas“ turtą, nurodomą 2010 metų įmonės kasos knygoje. Tačiau nei minėti dokumentai, nei įmonės turtas bankroto administratoriui nėra perduotas.
2. Net ir tuo atveju, jei įmonė UAB „Agminas“ savo veiklą nutraukė nuo 2009 metų, 2010 metų įmonės kasoje užfiksuotas įmonės turtas turėjo būti išsaugotas arba įmonės vadovas privalėjo pateikti dokumentus, įrodančius tokio turto tikslingą panaudojimą.
3. Vienas iš ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintų pagrindų, kai gali būti apribojamos buvusio įmonės vadovo teisės – tai pareiškimo dėl bankroto bylos nepateikimas įmonei esant nemokiai. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog buvęs BUAB „Agminas“ vadovas net 4 metus nesikreipė į teismą dėl jo vadovaujamos nemokios įmonės bankroto, nors įmonė veiklos nevykdė ir turėjo pradelstų įsipareigojimų, kurie visą laiką didėjo.
4. Įmonės vadovo trukdymas tinkamai atlikti bankroto procedūras pasireiškia ir tuo, kad dalis įmonės dokumentų bankroto administratoriui buvo perduoti tik išdavus vykdomąjį raštą bei teismui net du karatus įpareigojus įmonės vadovą pateikti trūkstamus dokumentus.
5. Bankroto administratoriaus ieškinys dėl įmonės vadovo teisių apribojimo nėra tapatus ginčui, kuris buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartimi.

Atsakovas A. G. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartyje teisingai nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartimi jau yra konstatuota, kad UAB „Agminas“ buvęs vadovas 2013 m. balandžio 2 d. priėmimo-perdavimo aktu Nr. 1 ir 2013 m. balandžio 2 d. įmonės dokumentų perdavimo priėmimo aktu Nr. 2013/04/02 visus turėtus įmonės dokumentus perdavė bankroto administratoriui UAB „Tytus“. Kadangi BUAB „Agminas“ administratorius minėtos nutarties neskundė, ji yra įsiteisėjusi ir paneigia, kad A. G. yra įvykdęs tik dalinį bankrutuojančios įmonės dokumentų perdavimą.
2. Šiaulių apygardos teismui nagrinėjant antstolio R. K. pareiškimą dėl baudos skyrimo vykdymo procese A. G., vykdant Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartį perduoti UAB „Agminas“ įmonės turtą bei dokumentus, antstolis atsisakė teisme pareiškimo tuo pagrindu, kad A. G. yra tinkamai įvykdęs minėtą teismo nutartį, o teismas priėmė šį atsisakymą. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Tai, jog BAUB „Agminas“ administratorius, būdamas suinteresuotu asmeniu šioje byloje, jos neskundė, rodo jo sutikimą su teismo išvadomis.
3. A. G. ne kartą bankroto administratoriui yra nurodęs, kad įmonė bankroto bylos iškėlimo dieną neturėjo jokio turto, todėl administratoriaus teiginys, jog įmonės turėjo turėti turto, kurio vertė – 7785,59 Lt, yra nepagrįstas.
4. Apelianto argumentas, jog vienas iš įstatyme nurodytų apribojimų įmonės vadovui taikymo pagrindų yra pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nepateikimas teismui, yra naujas ir juo negali būti remiamasi apeliacinės instancijos teisme.
5. Atskirajame skunde nepagrįstai nurodoma, kad kasos knyga įrodo, kad UAB „Agminas“ 2009 metų pabaigoje turėjo 418 656 Lt įsipareigojimų kreditoriams, kadangi kasos knygoje nėra tokių duomenų.
6. Iš 2009 m. didžiosios knygos matyti, kad 2009 metais UAB „Agminas“ nuosavas kapitalas sudarė 369 929,59 Lt, atskaitinių metų nepaskirstytas pelnas – 245 668,12 Lt. Todėl nepagrįstas teiginys, kad A. G. pažeidė pareigą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas bankroto administratoriaus prašymas apriboti bankrutuojančios įmonės vadovo UAB „Agminas“ direktoriaus A. G. teisę 5 metus eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras, kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad,  įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 10 tūkstančių litų baudą. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta kita sankcija, kuri taip pat gali būti taikoma už analogišką pažeidimą: „Teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jei šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms“. Pagal šią nuostatą, įmonės bankroto proceso metu jos buvusiam vadovui teismas gali taikyti draudimą eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, nustačius bent vieną iš nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų: 1) buvęs vadovas nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, arba 2) po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, arba 3) vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją, ar 4) kitaip trukdė vykdyti bankroto procedūras. Teismo teisė taikyti šias įstatymo numatytas sankcijas tiesiogiai siejama su įmonės valdymo organų pareiga laikytis sąžiningos verslo praktikos, taip pat su siekiu užtikrinti operatyvų ir ekonomišką bankroto procesą, užtikrinti kreditorių interesus. Pavyzdžiui, greitas turto perdavimas bankrutuojančios įmonės administratoriaus žinion gali užtikrinti efektyvią kreditorių interesų apsaugą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1741/2013). Taigi, ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatyta sankcija taikytina ne tik už esamų dokumentų ir turto neperdavimą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.), bet ir už tai, kad įmonės vadovas tinkamai nevykdė savo pareigų, kurias privalėjo vykdyti pagal įstatymų reikalavimus: organizuoti buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės tvarkymą, vykdyti buhalterinių dokumentų apskaitą ir archyvavimą, teikti metines finansines ataskaitas Juridinių asmenų registrui, sudaryti kreditorių bei debitorių sąrašus ir t. t. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.66 str. 4 d., 2.82 str. 3 d., 2.87 str., Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 d., Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str.). Vadinasi, nėra pagrindo atsisakyti taikyti įmonės vadovui teisinę atsakomybę, jeigu jis, būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str.), šios pareigos tinkamai nevykdė ir dėl to, įmonei iškėlus bankroto bylą, neturi galimybės bankroto administratoriui perduoti finansinius dokumentus, kadangi tokių dokumentų apskritai nėra. Tačiau visais atvejais, taikydamas teisinę atsakomybę bei spręsdamas dėl konkrečios sankcijos dydžio (masto), teismas turi atsižvelgti ir įvertinti visas svarbias bylos aplinkybes, laikytis proporcingumo principo, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 str. 4 d.).

Įstatymų leidėjas ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikymo galimybės nesusiejo su bankroto byloje dalyvaujančio asmens (pvz., bankroto administratoriaus ar kreditoriaus) kreipimusi į teismą dėl jos taikymo. Tai reiškia, kad teismas, nustatęs faktus apie bent vieną iš aukščiau nurodytų aptariamos sankcijos taikymo pagrindų (konkrečius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus (neveikimą)), turi ex officio (savo iniciatyva) spręsti dėl tokiam įmonės vadovui teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo. Toks šios nuostatos aiškinimas atitinka bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą bei reikalavimą aiškintis ir šalinti įmonių bankroto priežastis, taip pat bankroto procedūras vykdyti ne tik nuosekliai, bet ir kuo operatyviau. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad byloje dalyvaujantys asmenys kelti klausimą dėl šios teisinės atsakomybės taikymo turi ne ieškiniu, bet procesiniu prašymu bankroto byloje.

Byloje skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas kaip nepakankamai pagrįstą ir neįrodytą atmetė bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ įgalioto asmens prašymą taikyti buvusiam BUAB „Agminas“ vadovui A. G. teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu 5 metus apribojimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. G. 2013 m. balandžio 2 d. priėmimo perdavimo aktais perdavė bankroto administratoriui visus turėtus įmonės dokumentus, o administratoriaus reikalaujamų dokumentų ir (ar) turto negali perduoti, nes jų neturi, kadangi įmonė nuo 2009 m. nevykdo veiklos. Teismas pagrįstu pripažino A. G. argumentą, jog reikalauti objektyviai neįvykdomų dalykų ir bausti už pareigą, kurią jis jau yra įvykdęs, būtų neteisinga.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pernelyg siaurai taikė ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies nuostatą ir reikalavo administratoriaus pateikti faktus ir įrodymus, kokiais veiksmais buvęs vadovas kliudo bankroto procedūrų vykdymui, nepateikia faktų bei įrodymų, kuo pasireiškia buvusio vadovo neveikimas. Apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu pateiktoje bylos medžiagoje nėra minėtų 2013 m. balandžio 2 d. priėmimo perdavimo aktų kopijų, todėl teismas neturi galimybės nustatyti, kokia apimtimi buvęs BUAB „Agminas“ vadovas A. G. įvykdė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytą pareigą. Tačiau pagrįstais laikytini atskirojo skundo argumentai, kad įmonės vadovas turėjo išsaugoti 2010 m. sausio 28 d. balanse nurodytą 7 785,59 Lt vertės ilgalaikį įmonės turtą ir perduoti jį bankroto administratoriui, turėjo sudaryti ir administratoriui perduoti įmonės kreditorių sąrašą. Šių dokumentų ir turto perdavimas yra tiesiogiai įstatyme nustatyta įmonės vadovo pareiga (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.), už kurios nevykdymą vadovui gali būti taikoma ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatyta sankcija – asmens teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimas. Kaip minėta, šią sankciją teismas turi teisę taikyti ir savo iniciatyva, jeigu nustato, kad įmonės vadovas nevykdo pareigų, kurias pagal įstatymus privalo vykdyti. Šiuo atveju buvusio įmonės vadovo A. G. nurodomi argumentai, jog jis bankroto administratoriui perdavė visus turimus dokumentus, o perduotino įmonei priklausančio turto apskritai nėra, todėl jis neturi ką perduoti ir už tai negali būti reikalaujama jo atsakomybės, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad bankroto administratoriui perduotinų dokumentų ir turto nebuvimas galimai yra tiesioginė kitų įmonės vadovo pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo pasekmė. Juo labiau, kad byloje yra pirmosios instancijos teismo priimta 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartis, kuria UAB „Agminas“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio 31 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartį paliko nepakeistą. Bylą nagrinėję teismai padarė išvadas, jog įmonei faktiškai esant nemokiai, jos akcininkas ir vadovas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, neišsaugojo ir neperdavė administratoriui bendrovės turto bei dokumentų, tyčiniais veiksmais buvo prarasta galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Šios išvados vertintinos kaip turinčios svarbią teisinę reikšmę sprendžiant dėl teisės apribojimo buvusiam BUAB „Agminas“ vadovui A. G. eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Kai įmonė turi įsipareigojimų kreditoriams, bet neturi turto ir nevykdo veiklos, tačiau jos vadovas nesikreipia dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to didėja nuostoliai, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Nustatęs tokius įmonės vadovo veiksmus (neveikimą), teismas turi teisėtą pagrindą tokio vadovo atžvilgiu taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytus apribojimus. Taikydamas šią sankciją teismas, kaip minėta, turi atsižvelgti ir įvertinti visas svarbias bylos aplinkybes, laikytis proporcingumo principo, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 str. 4 d.).

Apeliantas pirmosios instancijos teisme nesirėmė argumentu, kad vienas iš ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikymo pagrindų yra pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nepateikimas. Tačiau teismui turint teisę aptariamą sankciją taikyti ex officio, apeliacinės instancijos teismas negali atmesti šio argumento vien formaliai taikydamas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytą CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią atskirojo skundo negalima grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Juo labiau, kad aplinkybė apie UAB „Agminas“ vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą byloje nustatyta Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartimi, todėl byloje dalyvaujantiems asmenims neabejotinai buvo žinoma dar iki skundžiamos 2014 m. sausio 21 d. nutarties priėmimo. Todėl nepagrįstu laikomas ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teiginys, jog A. G. nepažeidė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. 

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs BUAB „Agminas“ bankroto bylą ir pripažinęs bankrotą tyčiniu, turėjo duomenų išvadai, jog nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo ir dokumentų bei turto neperdavimas bankroto administratoriui buvo įmonės vadovo valios išraiška (neveikimas) ir šiuo savo neveikimu įmonės vadovas nepagrįstai didino įsiskolinimą kreditoriams ir riziką su jais neatsiskaityti, trukdė tinkamam ir nepertraukiamam bankroto procedūrų vykdymui, vilkino bankroto procesą ir atitinkamai didino bankroto proceso išlaidas. Vadinasi, atmesti bankroto administratoriaus prašymą vien dėl to, kad kreipdamasis į teismą, jis prašė taikyti įmonės vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą sankciją tik už BUAB „Agminas“ dokumentų ir turto neperdavimą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Dėl to konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų teisingam klausimo išsprendimui svarbių bylos aplinkybių, nebuvo pakankamai aktyvus, todėl priėmė neteisėtą nutartį, kurią yra pagrindas panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės įvertinti, kokia apimtimi A. G. įvykdė savo pareigas po bankroto bylos iškėlimo, kiek dėl jo neveikimo buvo užtęstas bankroto bylos nagrinėjimas, kokio dydžio byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai ir kokia apimtimi jie tenkintini, kokios kitos teisinės atsakomybės rūšys taikomos A. G. atžvilgiu, o šios aplinkybės yra svarbios nustatant ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikymo pagrindą bei parenkant jos mastą. Be to, kadangi pirmosios instancijos teismas ex officio nesvarstė visų reikšmingų ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikymui aplinkybių ir pagrindų bei dėl jų nebuvo išklausytas asmuo, kurio atžvilgiu siūloma taikyti teisinę atsakomybę, todėl nėra galimybės sankcijos taikymo pagrįstumo klausimą išspręsti apeliacinės instancijos teisme. Dėl to panaikinus Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį, klausimas grąžinamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK  337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikymo A. G. klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas                                                                       Artūras Driukas