Administracinė byla Nr. eA-1731-662/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03963-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 13.6.1.5

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys –Vilniaus teritorinė muitinė ir uždaroji akcinė bendrovė „SakBar“) dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vingės terminalas“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. S-202 (7-175/2020) „Dėl UAB „Vingės terminalas“ skundo“ (toliau – ir Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1A-149 „Dėl UAB „Vingės terminalas“ skundo“ (toliau – Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM, VTM) 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM320042M (toliau – ir Ataskaita Nr. 3, Ataskaita); 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1.                      VTM atliko UAB „SakBar“ kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą ir 2018 m. rugpjūčio 30 d. priėmė patikrinimo ataskaitą Nr. 8VM320056M (toliau – Ataskaita Nr. 1). Šią ataskaitą pareiškėjas apskundė Departamentui, kuris 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 1A-399 Ataskaitą Nr. 1 panaikino ir pavedė VTM atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. VTM atliko pakartotinį patikrinimą ir 2019 m. balandžio 8 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 9VM320035M (toliau – Ataskaita Nr. 2), tačiau savo pozicijos nepakeitė ir konstatavo, kad dėl nustatytų pažeidimų UAB „SakBar“ ir pareiškėjui solidariai apskaičiuotini importo mokesčiai. Pareiškėjas apskundė ir šį sprendimą, o Departamentas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 Ataskaitą Nr. 2 panaikino ir įpareigojo atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Nepaisant to, VTM dar kartą pakartojo nepagrįstas išvadas dėl laikinai saugotų prekių paėmimo iš muitinės priežiūros bei 2020 m. gegužės 21 d. surašė Ataskaitą Nr. 3, kurioje konstatuota, kad buvo pažeistos 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 147 straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl pareiškėjui apskaičiuotini importo mokesčiai: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM bei skirta 30 proc. dydžio nuo apskaičiuotų mokesčių sumos bauda 48 692 Eur, iš viso – 210 998 Eur. Pareiškėjui taip pat apskaičiuoti ir į apskaitą įtraukti ir 40 166 Eur delspinigių.

2.2.                      Departamentas 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Ataskaitą Nr. 3 patvirtino. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Komisijai, kuri skundžiamu 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu: 1) patvirtino Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą dalyje, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM; 2) pakeitė Departamento 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą dalyje, kuria buvo nurodyta sumokėti 48 692 Eur baudą, nurodant sumokėti 16 231 Eur baudą; 3) atleido nuo 19 061 Eur importo PVM delspinigių mokėjimo.

2.3.                      Dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos vertinimo.

2.3.1.                      Komisija pritarė išvadai, kad prekių išvežimo įforminimui pateiktose TIR knygelėse (10 langelyje) išvežamos prekės buvo aprašytos pateikiant nuorodas į pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras, todėl nustačius prekių kiekio (svorio bruto) skirtumą tarp laikinojo saugojimo deklaracijoje (toliau – ir LSD) deklaruotų prekių svorio ir komercinėse sąskaitose faktūrose nurodyto prekių svorio, pagrįstai konstatuota, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros. Pareiškėjo manymu, Komisija netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų. Taip pat buvo atmesti visi pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai. Komisija tik pakartojo Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendime nurodytas aplinkybes. Tiek atsakovas, tiek Komisija nepagrįstai sprendė, kad vien tik iš komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos galima spręsti, jog ginčo deklaracijose deklaruotos prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros.

2.3.2.                      Komercinės sąskaitos faktūros įrodymų pakankamumo ir patikimumo prasme negali būti vertinamos kaip turinčios didesnę įrodomąją galią. Neteisingi teiginiai, kad tik pagal komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktą informaciją galima identifikuoti prekes ir nustatyti išvežamų prekių svorį bruto. Departamentas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 konstatavo, kad priimant sprendimą nepakanka tik subjektyvaus ir deklaratyvaus vertinimo, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, būtina nustatyti konkrečius faktus ir surinkti įrodymus, kurie objektyviai patvirtintų, kad prekės iš tikrųjų paimtos iš muitinės priežiūros ir kas privalėjo išvežti prekes, bet neišvežė.

2.3.3.                       Komisija tik deklaratyviai nurodė, kad Departamento sprendimai neturi įtakos 2020 m. rugpjūčio 14 d. Sprendimo pagrįstumui. Tačiau tiek 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. 1A-399, tiek 2019 m. spalio 31 d. sprendime Nr. 1A-240 Muitines departamentas vertino tas pačias VTM išvadas dėl komercinių sąskaitų faktūrų įrodomosios reikšmės, prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto nustatymo ir pareiškėjo apmokestinimo, įpareigodamas VTM nustatyti konkrečius faktus ir įrodymus, kurie patvirtintų, kad prekės iš tiesų buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir kad komercinės sąskaitos faktūros, prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto nustatymui, neturi įrodomosios reikšmės. VTM, priimdama Ataskaitą Nr. 3, neįvykdė nurodymo nustatyti konkrečius faktus ir surinkti įrodymus, kurie patvirtintų, kad prekės buvo iš tiesų paimtos iš muitinės priežiūros.

2.3.4.                      Komisijai nustačius, kad Ataskaita Nr. 3 ir Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas buvo grindžiami ta pačia faktine informacija ir komercinių faktūrų duomenimis, nebuvo pagrindo patvirtinti Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalyje, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 0245 Eur muito delspinigius ir 125 375 Eur importo PVM. Be to, Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendime nenurodyta, kokių pareigų neatliko pareiškėjas ir kaip pasireiškė prekių paėmimas iš muitinės priežiūros. Nebuvo nustatyta, kad trečiųjų asmenų surašytose komercinėse sąskaitose faktūrose pateikta informacija atitinka objektyvumo kriterijų ir kad jose pateiktas prekių aprašymas ir kiekis (svoris bruto) atitinka tikrovę.

2.3.5.                      Mokesčių administratorius nekėlė abejonių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos realumo ir nesiėmė priemonių, kad įsitikintų sąskaitose nurodomų duomenų teisingumu ir realumu. Pareiškėjas nesutiko su išvadomis, kad muitinė pagrįstai vertino konkrečias pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras ir šiuose dokumentuose nurodytus prekes identifikuojančius duomenis (prekių kilmę, prekių aprašymą, Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) kodą, kiekį), nes tik pagal šiuos dokumentus buvo galima teisingai identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ir, prireikus, importo mokesčių apskaičiavimo tikslais. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog trečiųjų asmenų išrašytose komercinėse sąskaitose faktūrose nurodytose TIR knygelių 10 langelyje, pateikta informacija yra teisinga, patikima, neprieštaringa ir vienareikšmiškai įrodanti faktą, kad deklaracijoje deklaruotos prekės nebuvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos ir tokiu būdu paimtos iš muitinės priežiūros. Laikinojo saugojimo prekės nebuvo deklaruotos išleidimo į laisvąją apyvartą muitinės procedūrai. Todėl pagrindo identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ar importo mokesčių apskaičiavimo tikslais nebuvo, nes prekės buvo skirtos trečiųjų šalių rinkai. Mokesčių administratorius privalėjo kreiptis į trečiųjų šalių mokesčių administratorių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos patikrinimo, tačiau tai nebuvo atlikta.

2.3.6.                      Vien aplinkybė, kad LSD pateiktas prekių aprašymas nesutapo su išvežimo komerciniuose dokumentuose nurodytais duomenimis, nesudarė pagrindo išvadai, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, juo labiau, kad prekių gavėjo (UAB „SakBar“) tikrinamuoju laikotarpiu įvežtos iš trečiųjų šalių ir laikinajam saugojimui pareiškėjo deklaruotos prekės, identiškos būsenos buvo perduotos gavėjui, jam įforminus atitinkamus dokumentus. Be to, prekių gavėjas pareiškėjui nėra pareiškęs jokių pretenzijų dėl prekių praradimo. Nepaisant šių aplinkybių, mokesčių administratorius ir Komisija rėmėsi ir lygino tik prekių išvežimo komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktą informaciją. Nors Komisija ir teigė, kad pareiškėjas neteisus teigdamas, kad laikinai saugotų prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktas buvo nustatytas remiantis išimtinai kitų ūkio subjektų surašytų sąskaitų faktūrų duomenimis, tačiau iš Ataskaitos Nr. 3 priedo Nr. 2 buvo matyti, kad tariamas prekių trūkumas fiksuojamas išimtinai palyginus tik LSD duomenis ir komercinių sąskaitų faktūrų duomenis. Tai patvirtino, kad komercinei sąskaitai faktūrai buvo suteikta didesnė įrodomoji galia, nei kitiems bylos esantiems įrodymams. Komercinėse sąskaitose faktūrose nurodytas bendras pakuočių skaičius ir prekių kiekis (svoris bruto) sutapo su TIR knygelių 10 langelyje nurodytu pakuočių skaičiumi ir 11 langelyje nurodytu prekių kiekiu. Todėl paimti dalį laikinai saugotų prekių iš muitinės priežiūros objektyviai nebuvo galima, nes tokiu atveju į muitinės sandėlį turėjo būti atvežtos kitos prekes ir kompensuojant TIR knygelėje nurodytą trūkstamą prekių svorį, kas yra neįmanoma ir nepateisinama. Komisija dėl šių aplinkybių nepasisakė ir klaidingai sprendė, kad pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo muitinės dokumentus nebuvo galimybės identifikuoti prekes, nes dokumentuose „prekės aprašytos bendrai“, tik nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto).

2.3.7.                      Muitinei teikiamų išvežimo deklaracijų (TIR MRN ir T1 MRN) formą bei teikiamos informacijos apimtį reglamentuoja 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), todėl, užbaigiant ginčo prekių laikinąjį saugojimą muitiniam tikrinimui, ir buvo pateikti išgabenimo muitinės dokumentai, kurie yra patvirtinti Įgyvendinimo reglamente. Muitinės dokumentuose TIR MRN ir T1 MRN buvo nurodyti visi privalomi išvežamų prekių identifikaciniai duomenys. Be to, visi dokumentai, susiję su laikinai saugomomis prekėmis, pateikiami muitinei, o deklaracijoje paprastai nurodomi duomenys pagal pirminius prekių įvežimo dokumentus, neatliekant atskiro bei išsamaus prekių klasifikavimo ir nenustatant tikslaus kiekvienos prekės svorio bruto.

2.3.8.                      Komisija taip pat nepasisakė dėl sąskaitose užfiksuotų duomenų ir prieštaravimų, o tik nurodė, kad pareiškėjo pateikti prekių išgabenimą patvirtinantys dokumentai buvo įvertinti VTM, todėl Komisija dėl jų nepasisakė. Tačiau nesutapimai vertė abejoti sąskaitose pateiktos informacijos patikimumu.

2.4.                      Dėl Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukos, kaip teisinio pagrindo identifikuoti prekes pagal TIR knygelių 10 langelyje nurodytas sąskaitas faktūras.

2.4.1.                      Nors Departamentas sprendė, kad pagrindas lyginti komercinių sąskaitų faktūrų duomenis su LSD nurodytais duomenis įtvirtintas Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukoje, tačiau Komisija šių išvadų nevertino. Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnyje nėra nuostatos, kad prekių pardavimo sąskaitos yra neatsiejama TIR knygelės dalis ir kad muitinės sandėlio savininkas, išduodamas laikinai saugotas prekes pagal muitinės įformintas išvežimo muitinės deklaracijas, privalo tikrinti LSD duomenis su perdavimo sąskaitose nurodytais duomenimis. Priešingai – jei prekės išleidžiamos TIR operacijai atlikti, išvykimo muitinės įstaigoje į TIR knygelę įrašomas TIR operacijos MRN. Į TIR knygelę įrašytas ir muitinės įformintas TIR operacijos MRN yra tas dokumentas, kuriame ir yra deklaruojamos išvežamos prekės ir tik šis dokumentas nurodomas muitinės sandėlyje laikomų prekių apskaitos lape.

2.4.2.                      Komisija, nepasisakydama dėl komercinių sąskaitų faktūrų sulyginimo su LSD duomenimis teisinio pagrindo, pažeidė skundo nagrinėjimo apimtį ir klaidingai išsprendė ginčą, nepagrįstai pritardama išvadai, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros.

2.5.                      Dėl įrodymų, patvirtinančių, kad LSD deklaruotos prekės nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros ir yra išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos.

2.5.1.                      Buvo pateikti įrodymai, kad atvežtos ir laikinai saugotos ne Sąjungos prekės pagal 41 deklaraciją nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros, kadangi joms buvo įformintos tranzito muitinės deklaracijos (TIR operacijų MRN įrašytos į TIR knygelę ir T1 MRN tranzito deklaracijos), su kuriomis prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinės sandėlyje laikinai saugotos prekės pagal 41 deklaracijas buvo pateiktos muitiniam tikrinimui ir įforminus T1 tranzito deklaracijas, TIR knygeles bei TIR MRN išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. TIR knygeles lydinčios TIR MRN be jokių pažeidimų buvo užbaigtos paskirties muitinės įstaigoje. Tai patvirtina, kad visos laikinai saugotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. Muitinės dokumentai nebuvo pripažinti negaliojančiais. Todėl laikinai saugotos prekės buvo išgabentos ir nepakeisto pavidalo pristatytos paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą, nepažeidus TIR knygelėse nurodytų muitinės plombų.

2.5.2.                      Nebuvo aišku, kokius dar įrodymus pareiškėjas turėjo pateikti, kad LSD deklaruotos prekės būtų pripažintos išvežtomis iš Sąjungos muitų teritorijos. Visos deklaruotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos, įforminus atitinkamas muitinės deklaracijas. Komisija pripažino, kad prekės paėmimas iš muitinės priežiūros galimas tik tuomet, kai įvykdytos objektyvios sąlygos. Nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika dėl „paėmimo iš muitinės priežiūros“ sąvokos aiškinimo buvo pripažinta precedentine, tačiau Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimas pagrįstas ne joje formuojamu panašioms byloms būdingu teisės aiškinimu, bet priešinga prekių paėmimo iš muitinės sąvokos interpretacija. Pareiškėjas, tiek deklaruodamas UAB „SakBar“ prekes deklaracijoje pagal šios bendrovės pateiktą sutartį (užsakymą), tiek išgabendamas jas iš Sąjungos muitų teritorijos, įvykdė visas muitų teisės aktuose nurodytas pareigas.

2.5.3.                      Pareiškėjas taip pat prašė atkreipti dėmesį į jo 2020 m. rugsėjo 9 d. skunde Komisijai nurodytus argumentus dėl VTM Ataskaitos Nr. 3 priede Nr. 2 nustatytų prekių trūkumo nepagrįstumo ir įvertinti kitus Komisijai pateiktus įrodymus.

2.6.                      Dėl muitinės sandėlyje laikinai saugomų prekių apskaitos.

2.6.1.                      Nepagrįstos Komisijos išvados, kad aplinkybė, jog pareiškėjas tinkamai tvarkė muitinės sandėlio apskaitą pagal Departamento generalinio direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-764 patvirtintų Muitinės prižiūrimose prekių saugojimo vietose laikomų prekių apskaitos tvarkymo ir apyvartos ataskaitos pildymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus, neeliminavo jo kaltės dėl Sąjungos muitinės kodekso reikalavimų pažeidimo, nes apskaita buvo pildyta formaliai. Vertinant prekių nurašymą iš sandėlio apskaitos visumą tiek Sąjungos muitinės kodekso, tiek ir Taisyklių reikalavimai numato, kad prekės turi būti apskaitomos, identifikuojamos taip, kad muitinei būtų sudarytos sąlygos patikrinti laikinai saugotų prekių pateikimą muitinės sankcionuotiems veiksmams patikrinant jų kiekį, tapatumą, svorį. Pareiškėjas pažymėjo, kad Taisyklių 25 punkte nustatyta, jog padedant prekes į laikinojo saugojimo sandėlį prekių apskaitos registruose ar dokumentuose nurodyti duomenys turėjo sutapti su duomenimis, nurodytais deklaracijose, kuriomis atitinkamoms prekėms įformintas prekių laikinasis saugojimas arba kituose dokumentuose, naudojamuose kaip deklaracija. Šiuo atveju buvo tinkamai tvarkoma muitinės sandėlio apskaita, o Komisijos išvada dėl formalaus apskaitos pildymo buvo nepagrįsta.

2.6.2.                      Įvežtų prekių priežiūra atliekama pagal sandėlio tvarkomą saugomų prekių apskaitą, suderintą su muitine, o ne pagal prekių saugojimo metu kitų ūkio subjektų sudarytus komercinius dokumentus, kurių pateikimas muitinei nėra privalomas. Nesutapimų sandėlio apskaitos dokumentuose nebuvo nustatyta, o Ataskaitoje Nr. 3 nurodyti duomenų apie prekes nesutapimai buvo nustatyti lyginant sandėlio apskaitos dokumentus su kitų ūkio subjektų (ne pareiškėjo) sudarytomis sąskaitomis.

2.7.                      Dėl nepagrįstai nustatytos prekių muitinės vertės pareiškėjas nurodė, kad, nustatydama prekių muitinę vertę VTM nepagrįstai rėmėsi prekių muitine verte, nurodyta pirmoje komercinėje sąskaitoje, o kitais atvejais taikė vidutinę muitinę vertę pagal prekės kodą. Mokesčių administratoriui tenka našta įrodyti aplinkybių, su kuriomis sieja pareiškėjo apmokestinimą, egzistavimą. Jeigu tokių duomenų nėra, arba sprendimai grindžiami prielaidomis, toks mokesčių administratoriaus sprendimas turi būti pripažįstamas nepagrįstu.

2.8.                      Dėl procedūrinių pažeidimų atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą pareiškėjas nurodė, kad mokestinis patikrinimas pagal VTM viršininko 2018 m. rugpjūčio 14 d. pavedimą Nr. 8VM00010 pradėtas neturint pavedimo jį atlikti ir neinformavus pareiškėjo (pavedimas buvo išrašytas kito mokesčio mokėtojo – UAB „SakBar“ atžvilgiu); todėl išvada, kad nebuvo nustatyta procedūrinių pažeidimų, nepagrįsta. Teiginys, kad šiuo atveju nebuvo atliekamas mokestinis patikrinimas, o tik kontrolės veiksmai, taip pat nepagrįstas. VTM 2018 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 8VM320060M buvo tikrintos tos pačios LSD, tačiau skola muitinei nebuvo registruota. UAB „SakBar“ nurodytą ataskaitą apskundė Departamentui, kuris 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimu ataskaitą panaikino. Taigi, užbaigiant mokestinį patikrinimą pagal VTM viršininko 2018 m. vasario 15 d. pavedimą Nr. 8VM00010 buvo priimtos dvi patikrinimo ataskaitos – Ataskaita Nr. 1 ir 2018 m. rugsėjo 20 d. atskaita Nr. 8VM320060M, o tai neatitiko teisės aktų nuostatų. VTM viršininkas 2019 m. sausio 21 d. pavedimu Nr. 6VM0006 pavedė atlikti UAB „SakBar“ pakartotinį patikrinimą, tačiau pareiškėjo atžvilgiu VTM nepriėmė nei pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą, nei pavedimo atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą. Atliekant mokestinį patikrinimą pagal VTM viršininko 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą Nr. 9VM00111, buvo pažeistos ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 118 straipsnio nuostatos, kadangi faktiškai buvo pavesta pakartotinai patikrinti pareiškėjo deklaraciją, nesant teisinio pagrindo.

3.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. 

4.       Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1.                      Muitinės sandėlyje laikinai saugomos prekės įtraukiamos į apskaitą ir nurodomos registruose. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad deklaracijoje paprastai nurodomi duomenys pagal pirminius prekių įvežimo dokumentus. Tokių teiginių teisės aktuose nebuvo. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad deklaruotos ir apskaitoje nurodytos prekės ir buvo laikinai saugomos pareiškėjo muitinės sandėlyje. VTM konstatavo, kad dokumentuose nurodyti duomenys apie prekes sutampa: prekių aprašymas, KN kodas, svoris bruto ir t.t. Išvežant prekes iš muitinės sandėlio, joms buvo įformintos tranzito procedūros su T1 deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir prekės iš apskaitos buvo nurašytos pagal UAB „SakBar“ įformintas TIR knygeles ir jų elektroninius duomenis (TIR MRN ir T1 MRN). Šiuo atveju TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra ne „trečiųjų šalių asmenų duomenys“, o neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas tiek Departamento generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1B–313 patvirtintose TIR knygelės pildymo taisyklėse (toliau – ir TIR knygelės pildymo taisyklės), tiek Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukoje. TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje. Jei nustatomas neatitikimas, pirmenybė teikiama TIR knygelės duomenims. Atliekant patikrinimą buvo lyginti ir dokumentai, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes, t. y. LSD, sandėlyje saugomų prekių apskaitos ir išgabenimo duomenys. Nustatyta, kad išgabenimo duomenyse buvo deklaruotas mažesnis, nei priimtas laikinajam saugojimui prekių svoris (svoris bruto), arba juose nebuvo visai duomenų apie kai kurių laikinajam saugojimui prekių išgabenimą. Duomenų, kad pagal nurodytas deklaracijas saugotos, bet pagal minėtus išgabenimo dokumentus neišgabentos prekės vis dar yra muitinės sandėlyje ar galėjo būti išvežtos su kitais išgabenimo dokumentais, pareiškėjas nepateikė.

4.2.                      Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad skirtumas tarp prekių kiekio, nurodyto deklaracijoje ir išvežimo komerciniuose dokumentuose, galėjo atsirasti dėl to, kad prekių pardavėjas komercinius dokumentus rengia atsižvelgdamas į prekių įvežimo šalies reikalavimus ir nederina tokių duomenų su pareiškėju. Atsakovas sutiko, kad pareiškėjas tokių duomenų derinti neprivalo, tačiau turi išgabenti saugotas ne Sąjungos prekes, o tik deklaruotas muitinės procedūrai arba reeksportuojamas. Priimtų į muitinės sandėlį saugojimui ir parduodamų muitinės sandėlyje tų pačių prekių duomenys (aprašymai, techninės charakteristikos ir pan.) negali skirtis. Muitinės priežiūra yra taikoma konkrečių į Sąjungos muitų teritoriją įvežtų prekių atžvilgiu. Komisija pagrįstai sutiko su VTM argumentais, kad muitinė prižiūri, jog įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją prekės būtų išleistos taikyti muitinės procedūras tokio pat pavidalo, kokio įvežtos, kad jos nebūtų sukeistos, gabenant tranzitu ar taikant kitas specialias muitinės procedūras, kad jų duomenys visoje tiekimo grandinėje būtų identiški.

4.3.                      Jokiame galiojančiame teisės akte nėra įtvirtinta pareiga mokesčių administratoriui kreiptis į trečiųjų šalių mokesčių administratorių dėl komercinėse sąskaitose faktūrose pateiktos informacijos patikrinimo. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad deklaruotoms prekėms UAB „SakBar“ įformino TIR MRN arba T1 MRN bei kad Muitinės duomenų apdorojimo sistemoje (toliau – ir MDAS) pranešimas apie įformintų TIR MRN ir TIR operacijų užbaigimą paskirties muitinės įstaigoje be pažeidimų patvirtino visų deklaracijų laikinajam saugojimui deklaruotų prekių išgabenimo faktą. MDAS buvo patvirtintas ne deklaracijoje deklaruotų prekių, tačiau pagal deklaracijoje sandėlyje saugotų ir reeksportui su T1 deklaracijomis bei TIR MRN ir TIR knygelėse deklaruotų prekių išgabenimas. Pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio savininkas, priėmęs laikinai saugoti ir įtraukęs į apskaitą prekes, netinkamai vykdė įsipareigojimus ir neužtikrino, kad muitinės sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros. Leidimo turėtojo pareiga yra saugoti prekes, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, ir numatyta atsakomybė, jeigu jos yra paimamos iš muitinės priežiūros. Taip pat nepagrįsta pareiškėjo nuomonė, kad muitinė privalėjo nustatyti prekių paėmimo momentą ar konkretų asmenį, paėmusį iš muitinės priežiūros sandėlyje saugotas prekes.

4.4.                      Nesutiko su pareiškėju, kad nebuvo įvertintas faktas, jog dalis prekių pareiškėjo sandėlyje buvo saugoma, neiškrovus jų iš transporto priemonių. Muitinės priežiūroje buvo įvežtos po pateikimo muitinei prekės, kurioms pareiškėjas įformino deklaracijas ir jos buvo saugomos sandėlyje. Importo mokesčių skola pareiškėjui įregistruota pagal įformintas deklaracijas, kai prekės jau buvo įvežtos ir pateiktos muitinei bei deklaruotos nustatyta tvarka ir saugomos muitinės sandėlyje, tačiau paimtos iš muitinės priežiūros. Abejoti įformintų deklaracijų duomenų teisingumu muitinė neturėjo pagrindo. Muitinė taip pat neturėjo duomenų, jog pagal minėtas deklaracijose saugomų prekių išgabenimui įformintos tranzito procedūros su T1 ar TIR knygelėmis būtų užbaigtos su neatitikimais. Duomenų, kad pagal nurodytus reeksporto dokumentus neišgabentoms prekėms buvo įformintos muitinės procedūros ar jos reeksportuotos pagal kitus dokumentus, pareiškėjas nepateikė.

4.5.                      Pareiškėjo dokumentai (sandėlio valdymo sistemos (SVS) krovinių priėmimo / išvežimo registracijos žurnalai, sandėlio užsakymų valdymo sistemos (UVS), esančias „Sutartis-užsakymus“, elektroniniai išrašai ir nukreipimus iš transporto priemonių nukreipimo (TNS) sistemos) nepatvirtino nei laikinojo saugojimo vykdytojo įsipareigojimų muitinės atžvilgiu tinkamą įvykdymą, nei laikinai saugotoms prekėms kitos muitinės procedūros įforminimą ar jų reeksportą. Kaip teisingai nurodė Komisija, jomis grindžiamos sandėlyje vykdomos vidinės procedūros. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai ginčijo Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą dėl neįvertinto Departamento ankstesniuose sprendimuose 2018 m. lapkričio 13 d. Nr. lA-399 bei 2019 m. spalio 31 d. Nr. 1A-240 ir skundžiamame Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendime nurodytų motyvų pasikeitimo. Ankstesnieji Departamento sprendimai buvo priimti išnagrinėjus pareiškėjo skundus dėl VTM ataskaitų, priimtų atlikus ne pareiškėjo, o kito asmens – muitinės tarpininko UAB „SakBar“ – mokestinį patikrinimą, kuriam nustatytos kitos prievolės bei atsakomybė už jų nevykdymą ar netinkamą įvykdymą, todėl ir sprendimo motyvai buvo kiti.

4.6.                      Nesutiko su galbūt padarytais procedūriniais pažeidimais, atliekant mokestinį patikrinimą. Pareiškėjas skunde savo prieštaravimų dėl procedūrinių pažeidimų nepateikė. Pareiškėjo skunde aptariamos Ataskaita Nr. 1 ir Ataskaita Nr. 2 buvo panaikintos. VTM Ataskaitoje Nr. 3 nurodė mokestinės prievolės teisinį ir faktinį pagrindą, surinko tai pagrindžiančius duomenis, atliko apskaičiavimus, todėl pagrįstai apskaičiavo mokestinę prievolę. Ataskaitoje Nr. 3 nustatyta prekių muitinė vertė, nuo kurios apskaičiuoti importo mokesčiai, konkrečiai nurodyti teisės aktai taikyti prekių apmokestinamajai vertei nustatyti, tiek muitinio įvertinimo metodo taikymui bei kokiu pagrindu ir kokie pritaikyti muitų tarifai, o taip pat ir apskaičiuotų mokesčių dydžiai pagal kiekvieną deklaraciją. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokios nuostatos buvo taikytinos netinkamai.

4.7.                      Pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, kurie patvirtintų, kad VTM patikrinimo ataskaitoje nurodytoms pareiškėjo saugotoms ir neišgabentoms prekėms buvo įforminta muitinės procedūra ar jos buvo reeksportuotos. Pareiškėjas neįrodė, kad į jo sandėlį saugojimui priimtoms prekėms nustatyta tvarka ir terminais būtų įforminta muitinės procedūra arba jos būtų reeksportuotos. Taigi, tiek ginčijami sprendimai, tiek Ataskaita Nr. 3 teisėti ir pagrįsti.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VTM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6.       VTM atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais.

6.1.                      VTM nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. į pareiškėjo muitinės sandėlį UAB „SakBar“ su 41 tranzito deklaracija (T1) įvežė ne Sąjungos prekes. Prekės buvo padėtos laikinajam saugojimui, pareiškėjui įforminus deklaracijas, pagal kurių duomenis prekės buvo apskaitytos muitinės sandėlio prekių apskaitoje. Laikinojo saugojimo procedūra buvo užbaigiama, kai ne Sąjungos prekės buvo išgabenamos iš pareiškėjo muitinės sandėlio, įforminant joms muitinio tranzito procedūras su Tl deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir nurašomos iš pareiškėjo sandėlio apskaitos. Vertindama prekių priežiūrą, muitinė turi omenyje trijų pagrindinių prekių elementų priežiūrą: prekės pavadinimas, prekės KN kodas ir prekės kiekis. Šie elementai nurodomi muitinės deklaracijose, arba muitinė juos gali surasti komerciniuose ar transporto dokumentuose, kurių pagrindu įforminamos muitinės deklaracijos pasirinktai muitinės procedūrai ar laikinajam saugojimui. Visoje tiekimo grandinėje, gabenant prekes tranzitu per Sąjungos muitų teritoriją, šie elementai neturi keistis, t. y. kokio pavidalo prekė iš trečios šalies įvežama į Sąjungos muitų teritoriją, tokio pat pavidalo turi būti išvežama iš Sąjungos muitų teritorijos. Tai galioja ir išvežtų prekių kiekiui.

6.2.                      Išnagrinėjus išvežimo iš muitinės sandėlio dokumentus (T1 MRN, TIR knygeles, TIR MRN, komercines sąskaitas faktūras), buvo nustatyta, kad juose deklaruotas mažesnis nei laikinai saugotų prekių kiekis (svoris bruto) arba juose iš viso nebuvo deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Detaliai tikrinimo metu nustatytas skirtumas tarp padėtų į muitinės sandėlį prekių kiekio (svoris bruto) bei nurašytų iš apskaitos ir išvežtų prekių kiekio (svoris bruto), kuris nurodytas patikrinimo ataskaitos priedo lentelės 19 stulpelyje. Siekiant nustatyti, ar lentelės 19 stulpelyje nurodytas prekių kiekis (svoris bruto) nėra likęs muitinės sandėlyje, ar išgabentas su kitais nei įmonės nurodytais dokumentais, patikrinimo metu pagal apskaitos lapus bei kitus turimus dokumentus buvo išnagrinėta prekių judėjimo grandinė. Išnagrinėjus prekių atgabenimo į muitinės sandėlį tranzito deklaracijų T1 duomenis, pagal kuriuos įmonė įtraukė prekes į apskaitą, ir sandėlio apskaitos duomenis, buvo nustatyta, kad minėti duomenys sutampa, t. y. atitinka prekių aprašymas, svoris bruto ir KN. Įvežtų pagal deklaraciją ir įtrauktų į muitinės sandėlio apskaitą, tačiau pagal nurodytus išvežimo dokumentus neišvežtų (nedeklaruotų kitai muitinės procedūrai arba nereeksportuotų) ne Sąjungos prekių, pareiškėjo muitinės sandėlyje nėra. Pareiškėjas privalėjo užtikrinti, kad sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, bei turėjo užtikrinti įsipareigojimų, susijusių su prekių laikinuoju saugojimu, vykdymą.

6.3.                      VTM neginčijo, kad tranzito procedūros buvo užbaigtos tinkamai, tačiau prekių išvežimui įformintose tranzito deklaracijose deklaruotas ne visas kiekis, kuris nurašytas iš apskaitos, t. y. išgabenimo dokumentų (komercinių sąskaitų faktūrų) duomenys nesutapo su nurašymo iš apskaitos duomenimis. Pareiškėjas nenurodė, kokių muitinės dokumentų pagrindu tai padarė ir kam prekes išdavė. Taip pat nebuvo patvirtinančių dokumentų, kad tos prekės buvo išvežtos, t. y. nepatvirtinta, kad prekių laikinasis saugojimas muitinės sandėlyje buvo užbaigtas, ir kad pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio leidimo turėtojas, įvykdė visas pareigas, kaip tai nustatyta Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalyje. Taigi, VTM, vadovaudamasis Sąjungos kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu, už patikrinimo metu nustatytą prekių kiekio trūkumą apskaičiavo importo skolą muitinei.

6.4.                      Dėl pareiškėjo argumento, kad skundžiamuose sprendimuose nebuvo nurodyta, kokių pareigų pareiškėjas nėra įvykdęs – leidimo turėtojas ir procedūros vykdytojas atsako už tai, kad būtų: a) užtikrinta, jog prekės, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros; ir b) vykdomos pareigos, susijusios su prekių, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, saugojimu. Todėl pareiškėjo, kaip muitinės sandėlio savininko, pareiga ir yra saugoti prekes, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, ir jis yra atsakingas, jeigu prekės yra paimamos iš muitinės priežiūros.

6.5.                      VTM, nustatydama ginčo prekių muitinę vertę, pagrįstai rėmėsi prekių muitine verte, nurodyta pirmoje komercinėje sąskaitoje arba taikė vidutinę muitinę vertę pagal prekės kodą. Prekių muitinės vertės pagrindas, pirmiausiai, yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Šiuo atveju nebuvo pateikti prekių muitinę vertę pagrindžiantys dokumentai, prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas. Jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 74 straipsnio 2 dalies punktą nuo a iki d kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti. Nesant galimybės pagal kilmės šalį taikyti tapačių ir panašių prekių sandorio verčių (iš pateiktų dokumentų negalima nustatyti ar prekės tapačios, ar panašios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę ir technines charakteristikas); vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą, nes nepateikti duomenys apie prekių pardavimą Sąjungos muitų teritorijoje; apskaičiuotosios vertės (nepateikti duomenys, kurių reikia šiai vertei nustatyti), VTM, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, pagal KN kodus, nurodytus šios patikrinimo ataskaitos 2 priedo lentelėje, prekių muitinę vertę nustatė remdamasi duomenimis, žinomais VTM, arba kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, t. y. naudojantis Prekių muitinio įvertinimo duomenų baze. VTM patikrinimo ataskaitoje nuosekliai išanalizavo Sąjungos muitinės kodekso 70 ir 74 straipsniuose nurodytų muitinio įvertinimo metodų taikymo galimybes bei eiliškumą ir detaliai išaiškino, kuo remiantis nustatė prekių muitinę vertę. Ginčijami sprendimai ir Ataskaita Nr. 3 priimti išnagrinėjus visus turimus dokumentinius įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus.

7.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „SakBar“ atsiliepime į skundą (rašytiniuose paaiškinimuose), su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.

8.       Palaikydamas pareiškėjo poziciją, UAB „SakBar“ nurodė:

8.1.                      Visos pareiškėjo muitinės sandėlyje laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. UAB „SakBar“, kaip prekių gavėjo, atvežtos ir laikinai saugotos ne Sąjungos prekės pagal 41 LSD nebuvo paimtos iš muitinės priežiūros, nes joms UAB „SakBar“ įformino tranzito muitinės deklaracijas, įrašytas į TIR knygelę ir T1 MRN tranzito deklaracijas su kuriomis laikinajam saugojimui deklaruotos prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos.

8.2.                      Prekių padėjimo į muitinės sandėlį deklaracijos gavėjas buvo nurodytas UAB „SakBar“, kuris, užbaigdamas prekių laikinąjį saugojimą, jas pateikė muitiniam tikrinimui ir įformino T1 tranzito deklaracijas, TIR MRN tranzito deklaracijas bei TIR knygeles, su kuriomis prekės ir buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. TIR knygeles lydinčios TIR MRN be jokių pažeidimų buvo užbaigtos paskirties muitinės įstaigoje, o tai įrodė, kad visos laikinai saugotos prekės buvo išgabentos iš Sąjungos muitų teritorijos. UAB „SakBar“ įforminti muitinės dokumentai nebuvo pripažinti negaliojančiais, priešingai – visos tranzito procedūros paskirties muitinės įstaigoje užbaigtos tinkamai.

8.3.                      VTM, konstatuodamas prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, objektyviais duomenimis privalėjo tai įrodyti, o ne remtis vien tik subjektyviu ir deklaratyviu vertinimu. Nesutiko su išvada, kad tai, jog prekės, buvo paimtos iš muitinės priežiūros, neįrodyta, nes tiek UAB „SakBar“, tiek galutiniai prekių gavėjai visas pareiškėjo muitinės sandėlyje laikinai saugotas prekes gavo.

 

II.

 

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10.       Teismas nustatė, kad:

10.1.                      VTM direktoriaus 2018 m. vasario 15 d. pavedimu Nr. 8VM00010 buvo atliktas kompleksinis UAB „SakBar“ ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės, susijusios su muitų teisės aktų taikymu laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. patikrinimas. 2018 m. rugpjūčio 30 d. surašyta Atskaita Nr. 1, kuria VTM nusprendė UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ apskaičiuoti ir solidariai įregistruoti mokesčių nepriemoką: 36 931 Eur muito, 125 375 Eur importo PVM, priskaičiuoti 869 Eur muito delspinigių, 14 569 Eur importo PVM delspinigių, skirti 10 proc. dydžio nuo apskaičiuotų mokesčių sumos baudą 16 231 Eur, už prekių paėmimą iš muitinės priežiūros.

10.2.                      UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“, nesutikdami su pažeidimais, nulėmusiais skolos muitinei atsiradimą, kreipėsi į Departamentą, prašydami panaikinti skundžiamą VTM 2018 m. rugpjūčio 30 d. Ataskaitą Nr. 1.

10.3.                      Departamentas, išnagrinėjęs UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ skundus, 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimais Nr. 1A-398 ir Nr. 1A-399 panaikino 2018 m. rugpjūčio 30 d. Ataskaitą Nr. 1 ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

10.4.                      VTM direktoriaus 2019 m. sausio 21 d. pavedimu Nr. 9VM00006 atliktas pakartotinis kompleksinis UAB „SakBar“ ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės, susijusios su muitų teisės aktų taikymo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. patikrinimas. 2019 m. balandžio 8 d. surašyta Ataskaita Nr. 2, kuria VTM nusprendė UAB „SakBar“ ir UAB „Vingės terminalas“ apskaičiuoti ir solidariai įregistruoti mokesčių nepriemoką. Nesutikdamos su pažeidimais, nulėmusiais skolos muitinei atsiradimą, minėtos įmonės dar kartą kreipėsi į Departamentą, prašydamos panaikinti VTM 2019 m. balandžio 8 d. Ataskaitą Nr. 2. Departamentas, 2019 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 1A-240 panaikino Ataskaitą Nr. 2 ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

10.5.                      Vykdant VTM direktoriaus pavaduotojo 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą Nr. 0VM00111, buvo atliktas UAB „Vingės terminalas“ teminis įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimas, susijęs su prekėmis deklaruotomis laikinojo saugojimo deklaracijose.

10.6.                      VTM 2020 m. gegužės 21 d. surašė ginčijamą Ataskaitą Nr. 3, kurioje nurodė, jog buvo patikrintos 41 laikinojo saugojimo deklaracijos, 77 prekės, kuriose buvo nurodytas UAB „SakBar“ kaip prekių gavėjas. Ataskaitoje Nr. 3 buvo konstatuota, kad atlikus UAB „Vingės terminalas“ teminį įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su prekėmis deklaruotomis laikinojo saugojimo deklaracijose, nustatyta, kad įmonė pažeidė Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl UAB „Vingės terminalas“ apskaičiuotini importo mokesčiai: muito 36 931 Eur ir importo PVM 125 375 Eur, skirta 30 proc. dydžio nuo apskaičiuotų mokesčių sumos bauda (48 692 Eur), iš viso – 210 998 Eur. Ataskaitos priede Nr. 1 pateiktas delspinigių skaičiavimas, o priede Nr. 2 – importo mokesčių apskaičiavimo lentelė pagal laikinojo saugojimo deklaracijas (LSD), aprašant su kiekviena susijusius prekių judėjimo grandinės dokumentus.

10.7.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su VTM Ataskaita Nr. 3, kreipėsi į Departamentą, kuris 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 1A-149 nusprendė patvirtinti VTM Ataskaitą Nr. 3.

10.8.                      Komisija 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. S-202 (7-175/2020) nusprendė patvirtinti Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM, ir pakeitė Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalį dėl baudos, nurodant sumokėti 16 231 Eur dydžio baudą (10 proc.), ir atleido pareiškėją nuo 19 061 Eur importo PVM delspinigių mokėjimo (50 proc.).

11.       Teismas pažymėjo, kad Komisija iš dalies pareiškėjui priėmė palankų sprendimą, tačiau pareiškėjas prašė panaikinti visą Komisijos sprendimą ir Departamento sprendimą, tačiau nenurodė argumentų, kuriais remiantis galėtų būti panaikinta pareiškėjui palanki Komisijos sprendimo dalis, taip pat Departamento sprendimo dalis, kuri buvo pakeista. Teismas nurodė, kad ši pareiškėjo skundo dalis negali būti patenkinama.

12.       Teismas pažymėjo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 14 d. į UAB „Vingės terminalas“ muitinės sandėlį (VA0271) prekių gavėjo UAB „SakBar“ su 41 tranzito T1 deklaracija įvežtos įvairios ne Sąjungos prekės buvo padėtos laikinam saugojimui įforminant LSD. Visos prekės pagal LSD apskaitytos muitinės sandėlio prekių apskaitoje. Muitinė išnagrinėjo prekių judėjimo grandinę nuo prekių atgabenimo į muitinės sandėlį iki prekių išgabenimo iš Sąjungos muitų teritorijos ir konstatavo, kad išvežimo iš muitinės sandėlio dokumentuose deklaruotas mažesnis nei laikinai saugoti perduotas prekių kiekis (svoris kg bruto) arba juose išvis nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių (2 priedo 18 stulpelis). Kiekio neatitikimas iš esmės nustatytas pagal komercines sąskaitas faktūras, kurios buvo nurodytos TIR knygelėse (10 pildymo langelyje turėjęs būti prekių aprašymas nukreipia į komercines sąskaitas faktūras). Pareiškėjui, kaip laikino saugojimo procedūros vykdytojui, muitinė įregistravo prievolę muitinei Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punkto ir 147 straipsnio 3 dalies pagrindu.

13.       Teismas analizavo Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 17 punkte, 79 straipsnio 1 dalies a punkte ir 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kitas minėto kodekso nuostatas, reglamentuojančias ne Sąjungos prekių muitinės priežiūrą ir atsakingo asmens pareigas, buvo pabrėžta, kad pagal Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnį muitinės prekių priežiūra pasireiškia iš esmės trijų pagrindinių prekių charakteristikų priežiūra: prekės pavadinimas, prekės KN kodas ir prekės kiekis. Teismas vadovavosi Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalimi, Taisyklių 16 punktu, TIR knygelės pildymo taisyklėmis.

14.       Buvo atmesti pareiškėjo argumentai, kad nėra jokių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų, jog prekės iš tiesų buvo paimtos iš muitinės priežiūros, ir kad VTM neįrodžius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto, ginčijami šioje byloje sprendimai turi būti panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti.

15.       Teismas atkreipė dėmesį, jog muitinės prekių priežiūra pasireiškia iš esmės trijų pagrindinių prekių charakteristikų – prekės pavadinimo, prekės KN kodo ir prekės kiekio – priežiūra. Šie elementai nurodomi muitinės deklaracijose, transportavimo dokumentuose ir kituose prekes lydinčiuose dokumentuose, pagal kuriuos galimas prekių judėjimo grandinės atsekamumo patikrinimas. Byloje buvo nustatyta, kad muitinė, patikrinusi visą ginčo prekių judėjimo grandinę (nuo prekių atgabenimo į muitinės sandėlį su tranzito deklaracijomis (T1 MRN), prekių padėjimo į muitinės sandėlį laikinajam saugojimui (deklaracijos LSD, apskaita) iki prekių nurašymo iš muitinės sandėlio apskaitos bei išgabenimo iš Sąjungos muitų teritorijos pagal T1 MRN, TIR knygeles, TIR MRN, komercines sąskaitas faktūras), konstatavo, kad prekių išgabenimo iš Sąjungos muitinės teritorijos dokumentuose yra deklaruotas mažesnis prekių kiekis (svoris bruto) negu nurašyta iš apskaitos arba juose išvis nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Teismo vertinimu, pagal Sąjungos muitinės kodekso normas pripažinta, kad toks prekių kiekio skirtumas buvo paimtas iš muitinės priežiūros, nes šiam prekių kiekiui nebuvo įforminta kita muitinės procedūra arba reeksportas, kaip to reikalauja Sąjungos muitinės kodekso 149 straipsnis (laikinai saugomoms ne Sąjungos prekėms per 90 dienų turi būti įforminta muitinės procedūra ar jos turi būti reeksportuotos).

16.       Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į ESTT jurisprudenciją (žr., pvz., ESTT 2020 m. kovo 4 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. C-655/18; ESTT 2014 m. birželio 12 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. C-75/13) prekių paėmimas iš muitinės priežiūros pagal Sąjungos muitinės kodeksą suprantamas pakankamai plačiai. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustačius, kad išvežimo iš muitinės sandėlio dokumentuose deklaruotas mažesnis nei laikinai saugoti perduotas prekių kiekis, pareiškėjui, kaip asmeniui pagal Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalies nuostatas turėjusiam prievolę užtikrinti, jog laikinai saugomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, kyla atsakomybė už iš muitinės priežiūros paimtas laikinai saugotas prekes, kadangi, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 2 dalimi, su laikinai saugomomis prekėmis galima atlikti tik tokias jų tvarkymo operacijas, kurių reikia nepakitusiai prekių būklei išsaugoti, nepakeičiant prekių išvaizdos ir techninių charakteristikų.

17.       Pažymėta, jog pareiškėjas neginčijo, jog LSD deklaracijose deklaruotos ir apskaitoje nurodytos prekės buvo priimtos laikinai saugoti jo muitinės sandėlyje. Bylos duomenimis, VTM, išnagrinėjusi ir įvertinusi prekių atgabenimo ir padėjimo į muitinės sandėlį dokumentus (deklaracijos duomenis) ir sandėlio apskaitos duomenis, konstatavo, kad šiuose dokumentuose nurodyti duomenys apie prekes sutampa: prekių aprašymas, KN kodas, svoris bruto ir t. t. Išvežant prekes iš muitinės sandėlio, joms buvo įformintos tranzito procedūros su T1 deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir prekės iš apskaitos buvo nurašytos pagal UAB „SakBar“ įformintas TIR knygeles ir jų elektroninius duomenis (TIR MRN ir T1 MRN). Teismas pabrėžė, jog TIR knygelės pildymo taisyklių 7.2.6 papunktyje įtvirtinta, kad TIR knygelės 10 langelyje turi būti nurodomas prekių kiekis, pakuočių tipas ir skaičius, prekių aprašymas; geltonojo lapo 10 langelyje gali būti nurodytas šešių ženklų KN kodas; jeigu reikia, nurodomi 7.2.5 papunktyje minėti duomenys. Nagrinėjamu atveju muitinė nustatė, kad detalaus išgabenamų prekių sąrašo nei TIR MRN ar T1 MRN 31 langelyje, nei TIR knygelių 10 langelyje nebuvo, tačiau ir TIR knygelių 10 langelyje, ir prekes lydinčiuose CMR važtaraščiuose yra nuorodos į prekių pirkimo pardavimo sąskaitas, kuriose aiškiai nurodyti minėtose taisyklėse reikalaujami nurodyti duomenys: prekių pavadinimai, kiekiai; kt. Nustačiusi, jog TIR knygelės pildytojas sudėtine jos dalimi nurodė komercines sąskaitas faktūras ir vietoje detalaus prekių aprašymo TIR knygelėje darė nuorodą į komercinę sąskaitą faktūrą, muitinė vertino, jog TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, ir vadovavosi komercinių sąskaitų faktūrų duomenimis išvežtų prekių identifikavimui.

18.       Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad aprašymas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus (prekės turėtų būti aprašomos tik pateikiant prekių rūšies aprašymą ir kiekį, prekės buvo aprašytos nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto) ir prekių rūšies aprašymą, paprastai vartojamą prekyboje). Buvo pažymėta, kad pareiškėjas netinkamai aiškina taikytinus teisės aktus, minėti teiginiai prieštaravo 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES)952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos (toliau – ir Deleguotasis reglamentas) B priedo II antraštinės dalies „Su duomenų reikalavimais susijusios pastabos“ 6 / 8 punkto „Prekių aprašymas“ reikalavimui, jog deklaruojant prekes prekių aprašyme turi būti nurodytas pakankamai tikslus aprašymas, taip pat Sąjungos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalies reikalavimui, jog apskaitos registrai turi būti tvarkomi taip, kad naudodamasi juose registruojama informacija ir duomenimis muitinė galėtų prižiūrėti, kaip atliekama atitinkama procedūra ir, visų pirma, identifikuoti prekes, kurioms ta procedūra įforminta, jų muitinį statusą ir gabenimo operacijas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju prekių bendro pobūdžio aprašymas nesudarė sąlygų muitinei identifikuoti išvežamų prekių muitinės priežiūros tikslais, todėl muitinė pagrįstai rėmėsi sąskaitomis faktūromis, kurios buvo tinkamos prekėms identifikuoti, kaip numatyta Sąjungos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje.

19.       Kaip nepagrįsti buvo atmesti pareiškėjo argumentai, kad muitinė nepagrįstai rėmėsi komercinių sąskaitų, buvusių TIR knygelių prieduose, duomenimis, išvežtoms prekėms identifikuoti; komercinės sąskaitos yra trečiųjų asmenų parengti dokumentai, už kurių teisingumą pareiškėjas neatsako, komercinės sąskaitos nėra pareiškėjos buhalterinės apskaitos dokumentai, kurių pagrindu gali būti taikomos mokestinės prievolės, Vilniaus TM neištyrė komercinių sąskaitų atitikties tikrovei, nesutikslino duomenų su prekių paskirties muitinės įstaiga, teismas pabrėžė, kad pareiškėjui buvo nustatyta pareiga pateikti detalų prekių aprašymą, pats pareiškėjas pasirinko prekių aprašymą formuluoti išvežimo įforminimui pateiktose TIR knygelėse, išvežimo CMR važtaraščiuose pateikiant nuorodas į konkrečias pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras, bei pas neįsitikino išgabenamų prekių ir minėtose komercinėse sąskaitose nurodytų duomenų atitiktimi. Teismo vertinimu, VTM pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo TIR MRN, T1 MRN nebuvo galimybės identifikuoti prekių (nustatyti konkrečių prekių aprašymą, svorį bruto, prekės KN), nes šiuose dokumentuose prekės buvo aprašytos bendrai, nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto). Tačiau išvežimo įforminimui pateiktose TIR knygelėse (10 langelyje), išvežimo CMR važtaraščiuose išvežamos prekės buvo aprašytos pateikiant nuorodas į konkrečias pirkėjų išrašytas komercines sąskaitas faktūras. Teismas darė išvadą, jog Vilniaus TM pagrįstai vertino ir šiuose dokumentuose nurodytus prekes identifikuojančius duomenis (prekių kilmę, prekių aprašymą, KN kodą, kiekį), nes jie pačiam pareiškėjui buvo tinkami užbaigiant laikinojo saugojimo procedūrą pagal aptariamas 41 LSD. Pažymėta, jog nė vienu atveju nenustatyta, kad prekių kiekis būtų buvęs didesnis komercinėje sąskaitoje, kas leistų svarstyti dėl komercinių sąskaitų kaip įrodymų nepakankamo patikimumo. 

20.       Teismas nurodė, kad TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje. Netinkamo ar netikslaus prekes lydinčių dokumentų pildymo teisinės pasekmės kyla netinkamai dokumentus pildančiai šaliai ir negali sukelti papildomos įrodinėjimo naštos muitinės institucijai. Pabrėžta, jog pareiškėjas dokumentuose pateikė nenuoseklius, netikslius duomenis, kai pagal SMK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, jis yra atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą, visų deklaraciją papildančių dokumentų autentiškumą, tikslumą ir galiojimą. Teismo vertinimu, muitinei nustačius, jog TIR knygelės 8 ir 10 langeliuose nurodytos tos pačios komercinės sąskaitos, o 21 langelio duomenys (prekių kiekiai, aprašymai) nesutampa su 10 langelyje nurodytų komercinių sąskaitų duomenimis arba kartu su išgabenimo dokumentais pateiktose komercinėse sąskaitose faktūrose tokių prekių iš viso nėra, Ataskaitoje pagrįstai vadovautasi TIR knygelės 10 langelyje nurodytų komercinių dokumentų duomenimis.

21.       Nors pareiškėjas neigė, kad dalis prekių buvo prarasta laikinojo saugojimo sandėlyje, tačiau nei VTM, nei ikiteismine tvarka mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms, nei teismui, nagrinėjant bylą, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius, jog būtų galima daryti priešingą išvadą.

22.       Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, jog pagal deklaracijas saugotos, bet pagal minėtus išgabenimo dokumentus neišgabentos prekės vis dar yra muitinės sandėlyje ar galėjo būti išvežtos su kitais išgabenimo dokumentais. Teismas nenustatė pagrindo pritarti pareiškėjui, kad VTM turėjo įrodyti tinkamą laikinojo saugojimo procedūros užbaigimą visoms į muitinės sandėlį padėtoms laikinai saugoti prekėms, kadangi tokia pareiga tenka procedūros vykdytojui. Muitinės sandėlio apskaitos dokumentai (formalus prekių nurašymas iš sandėlio apskaitos) ar formalus prekių kiekio perrašymas iš LSD (išgabenamas prekes nepakanka tikrinti vien pagal gabenimo dokumentuose nurodytus LSD numerius, turi būti identifikuojamos pačios prekės) niekaip nepatvirtino, kad priimtos laikinam saugojimui prekės išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, kai išvežimo dokumentų prekių kiekis nesutampa (yra mažesnis nei padėta laikinai saugoti).

23.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teismui pateiktas Europos Komisijos generalinio direktorato TAXUD atsakymas į paklausimą Nr. 101000738930, tačiau šis atsakymas nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių ir atlikto vertinimo. Akcentuota, jog Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalis nėra reikšminga šioje byloje ir aptariamoje faktinėje situacijoje, kadangi nenustatyta, kad aptariamais atvejais TIR knygelės turėtojas būtų prašęs ar jam būtų buvę išduotas minimas reglamento prieduose esantis specialus dokumentas. To paties Įgyvendinimo reglamento 273 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei TIR knygelės ir elektroninės tranzito sistemos duomenys nesutampa, pirmenybė teikiama TIR knygelės duomenims. Šiuo atveju TIR knygelės pildytojas sudėtine jos dalimi nurodė ir komercinę sąskaitą faktūrą ir vietoje detalaus prekių aprašymo TIR knygelėje darė nuorodą į komercinę sąskaitą faktūrą. Teismo vertinimu, pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio savininkas ir laikinojo saugojimo muitinės procedūros vykdytojas, prieš prekes pilnai pagal LSD nurašydama iš muitinės sandėlio apskaitos, privalėjo faktiškai įsitikinti nurodomų prekių aprašymuose esančiu prekių kiekiu ir sulyginti su į sandėliu padėtu prekių kiekiu arba reikalauti papildomo pagrindimo, o neatitikimų nustatymo atveju – privalėjo pildyti atitinkamus dokumentus. Vilniaus TM vertino ne tik muitinei pateiktų deklaracijų, pačios pareiškėjos muitinės sandėlio vestos prekių apskaitos duomenis, bet ir pirminiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose (šio ginčo atveju prekių pirkimą ir pardavimą įforminančių komercinių sąskaitų faktūrų nurodytus duomenis), taip pat pareiškėjo papildomai pateiktas deklaracijų rinkinių kopijas su prekių išgabenimą patvirtinančiais dokumentais (nukreipimais, muitinės sandėlyje laikomų prekių apskaitos lapais, sutartimis-užsakymais, išrašais iš muitinės sandėlio užsakymų valdymo sistemos apie transporto priemonių atvykimo ar išvykimo laiką).

24.       Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo teiginius, kad nebuvo tinkamai įvertinti jo pateikti dokumentai, teismas atmetė, kadangi atlikdama patikrinimą muitinė visapusiškai ištyrė su ginčo prekėmis susijusius visus dokumentus. Teismo vertinimu, pareiškėjo dėstomi argumentai ir nurodomos aplinkybės, kad Vilniaus TM pakartojo komercinių sąskaitų faktūrų vertinimą, kad ji nenustatė jokių naujų aplinkybių, kad prekių gavėja UAB „SakBar“ nėra pareiškusi jokių pretenzijų dėl į muitinės sandėlį padėtų prekių praradimo, kad paimti dalį laikinai saugotų prekių iš muitinės priežiūros objektyviai atlikti nebuvo galima, nes tokiu atveju į muitinės sandėlį ji turėjo atvežti kitas prekes, nepaneigė VTM konstatuoto ginčo prekių paėmimo iš muitinės priežiūros fakto.

25.       Teismas sutiko, kad Ataskaitos 2 priede pozicijose 1, 18, 19, 21, 31, 38, 47, 52–53, 63, 67, 69, 76–77 iš dalies sutampa nurodyta prekių charakteristika, tačiau tai nepaneigė atsakovo nustatytos faktinės aplinkybės, kad prekių svoris nesutampa ir jis išgabenimo metu buvo mažesnis nei laikinojo saugojimo pradžioje. Teismo vertinimu, nurodyti daliniai prekių kiekio charakteristikos sutapimai nešalino procedūros vykdytojo pareigos įrodyti, kad būtent visas prekių kiekis (apibūdintas kg, vnt., kitaip), koks buvo padėtas laikinam saugojimui, buvo išvežtas pagal aukščiau aptartus prekių nurašymo iš sandėlio apskaitos dokumentus, arba logiškai paaiškinti aptariamų prekių (baldai, drabužiai, buitinės technikos priedai, kita) svorio sumažėjimą išvežimo metu.

26.       Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjo nurodytuose ir / ar pateiktuose įrodymuose informacija yra nuosekli ir pagrindė, kad visos prekės, kurios įvežtos į sandėlį ir buvo išvežtos, teismo vertinimu, nepaneigė nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas, kaip muitinės laikino saugojimo procedūros vykdytojas, neįsitikino faktiniu visų prekių išvežimu, priimdamas kaip tinkamus nurašymui iš sandėlio tranzito procedūros vykdytojo pateiktus dokumentus. Nors mokestinio ginčo metu pareiškėjas tvirtino, kad sąskaitoje buvo nurodyta nepatikima ir netiksli informacija, todėl vien tik ja remtis nėra teisinio pagrindo, tačiau, teismas nurodė, kad tai nekliudė pareiškėjui užbaigti laikinojo saugojimo procedūros visoms pradėtoms pagal LSD prekėms, nepaisant kitokio komercinių sąskaitų, buvusių prieduose prie TIR knygelių ir detalizavusiose išvežamas prekes, turinio.

27.       Teismas kaip jokiais įrodymais nepagrįstus atmetė skundo argumentus, kad prekės paskirties įstaigoje pristatytos, neiškrautos ir su tomis pačiomis plombomis išgabentos, kadangi ir iš skunde nurodytos informacijos, ir iš byloje pateiktų prekių gabenimo tranzitu dokumentų (T1 MRN ar TIR MRN D langelių) matyti, jog prekės atkeliavo su vienomis plombomis, o po keleto dienų iškeliavo jau su kitomis plombomis.

28.       Apibendrindamas teismas konstatavo, kad pareiškėjui neįrodžius, jog prekių laikinasis saugojimas muitinės sandėlyje buvo tinkamai užbaigtas, kaip nustatyta Sąjungos muitinės kodekso 149 straipsnyje, ir kad muitinės sandėlis įvykdė visas pareigas, numatytas minėto kodekso 147 straipsnio 3 dalyje, pripažintina, jog pagrįstai, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a punktu, buvo konstatuota pareiškėjo skola muitinei. Pareiškėjas neįrodė, kad iš muitinės sandėlio pagal LSD apskaitą nurašytos prekės buvo tokių pačių charakteristikų kaip atvyko į muitinės sandėlį ir buvo padėtos laikinam saugojimui, t. y. nepaneigė byloje nustatytos aplinkybės, jog išvykimo ir nurašymo iš sandėlio apskaitos dokumentuose nurodomas mažesnis prekių kiekis (kg), o prekių likučių (kurie turėjo susidaryti išgabenus mažesnį prekių kiekį nei padėtas laikinam saugojimui) sandėlyje nerasta.

29.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Ataskaitoje nebuvo nustatytas pažeidimas, kurio pagrindu pareiškėjui apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai, nenurodoma, kokių teisės aktų neatitiko atliktas ginčo prekių tranzito deklaracijų užpildymas, Ataskaitoje nenustatyti jokie konkretūs muitinės sandėlio veiklos ir vykdytos prekių apskaitos tvarkos, kurią nustato Taisyklės, pažeidimai, teismas pabrėžė, kad kvalifikuodama padarytą pažeidimą, VTM Ataskaitoje rėmėsi Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 17, 27 punktais, 134 straipsnio 1 dalimi, 148 straipsnio 4 dalimi, 149 straipsniu, 145 straipsnio 10 dalimi, 48 straipsniu, Įgyvendinimo reglamento 273 straipsnio 2 dalimi, Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalimi, 214 straipsnio 1 dalimi, 178 straipsnio 1 dalimi, apibrėžiančiomis pareiškėjo, kaip muitinės sandėlio savininko pareigas, susijusias su prekių laikinuoju saugojimu, kurių pagrindu Ataskaitoje konstatuotas Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Buvo pastebėta, kad ataskaitoje pateikta detali faktinių aplinkybių ir pareiškėjo veiksmų atitikties minėtoms teisės normoms analizė, įskaitant atitikties su apskaita susijusiam reguliavimui analizę, todėl teismas nesutiko su minėtais pareiškėjo teiginiais.

30.       Teismas akcentavo, kad pareiškėjas privalo laikytis Taisyklių reikalavimų, prieš nurašydamas prekes iš muitinės sandėlio apskaitos jis privalėjo faktiškai įsitikinti išgabenamų prekių aprašymuose esančiu prekių kiekiu. Teismas nenustatė pagrindo teigti, jog pareiškėjas rūpestingai vykdė muitinės sandėlio ir laikinojo saugojimo muitinės procedūros vykdytojo pareigas. Teismo vertinimu, Ataskaitoje muitinė aiškiai kvalifikavo pareiškėjo padarytą pažeidimą, kurio pagrindu pareiškėjai apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai.

31.       Dėl pareiškėjui kilusių abejonių skolos muitinei apskaičiavimo aiškumo, teismas sutiko, kad prekių muitinės vertės pagrindas pirmiausia yra sandorio vertė (Sąjungos muitinės kodekso 70 str. 1 d.). Iš Ataskaitos buvo nustatyta, kad skolos muitinei dydis apskaičiuotas pagal didžiausią importo tarifo normą. Atsakovas nurodė, kad kadangi nepateikti prekių muitinę vertę pagrindžiantys dokumentai, prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytas ir muitinė vertė apskaičiuota pagal Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalies antrinius metodus. Nesant galimybės pagal kilmės šalį taikyti tapačių ar panašių prekių sandorio verčių, nes iš pateiktų dokumentų negalima buvo nustatyti, ar prekės tapačios ar panašios visais atžvilgiais, įskaitant jų kokybę ir technines charakteristikas, todėl vertė nustatyta pagal prekės vieneto kainą remdamasi prekių muitinio įvertinimo duomenų baze. Pastebėta, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių paskaičiavimų, kad ši vertė nebūtų tinkama ar nepagrįstai buvo taikytas antrinis muitinės vertės paskaičiavimo metodas.

32.       Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad su ginčijamais sprendimais buvo priimti priešingi Departamento sprendimai, tačiau teismas plačiau dėl šių argumentų (kitų atsakovo priimtų sprendimų) nepasisakė, nes tai yra kitų administracinių bylų nagrinėjimo dalykas, kuriose ginčijami minėti sprendimai, šioje byloje jie negalėjo būti kvestionuojami, nes šis nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo būtent dėl Departamento ir Komisijos sprendimuose išdėstytų aplinkybių vertinimo. Pažymėta, kad pareiškėjo paminėti ankstesni Departamento sprendimai buvo priimti išnagrinėjus skundus dėl VTM ataskaitų, priimtų atlikus ne pareiškėjo, o kito asmens – UAB „SakBar“ mokestinį patikrinimą.

33.       Dėl pareiškėjo nurodyto proceso kalbos nesilaikymo teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, atsakovas pateikė visų ginčo dokumentų vertimus į lietuvių kalbą, todėl darė išvadą, kad atitinkamą neatitikimą atsakovas pašalino proceso metu ir tai nesudarė savarankiško pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus.

34.       Dėl procedūrinių pažeidimų, atliekant mokestinį patikrinimą, teismas vadovavosi MAĮ 121 straipsniu ir nustatė, kad Ataskaita Nr. 3 buvo surašyta vykdant VTM 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą atlikti pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos patikrinimą Nr. 9VM00111 pagal užduotį atlikti teminį įmonės ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su prekėmis, deklaruotomis laikino saugojimo deklaracijose. Pareiškėjui buvo išsiųstas VTM 2019 m. gruodžio 5 d. pranešimas apie patikrinimą Nr. (11.10/12)-2V-19060. Taigi, pareiškėjas buvo informuotas tinkamai ir pareiškėjo argumentas dėl MAĮ 121 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų teismo atmestas.

35.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeistas MAĮ 118 straipsnyje nustatytas apribojimas atlikti pakartotinį patikrinimą, teismas pažymėjo, kad draudimas atlikti pakartotinį patikrinimą yra siejamas su anksčiau atliktu mokesčių mokėtojo patikrinimu, dėl kurio yra priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas. Šiuo atveju atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimas reiškė, kad šis sprendimas turi būti nustatyta tvarka įsiteisėjęs. Teismas nurodė, kad Ataskaita Nr. 1 ir Ataskaita Nr. 2 buvo priimtos atlikus UAB „SakBar“ (trečiojo suinteresuoto asmens) kompleksinį bei pakartotinį kompleksinį ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą. Nė viena iš paminėtų ataskaitų nebuvo įsiteisėjusi, taigi nesukėlė pareiškėjui jokių mokestinių teisinių pasekmių. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas pareiškėjo argumentus šiuo klausimu atmetė.

36.       Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, proceso šalių pateiktus dokumentus, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio savininkas, priėmęs saugoti ne Sąjungos prekes ir jas įtraukęs į Apskaitą, netinkamai vykdė įsipareigojimus ir neužtikrino, kad muitinės sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, todėl jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei.

37.       Kaip deklaratyvūs buvo atmesti pareiškėjo argumentai, kad ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų, įstatymo viršenybės principų. Teismo vertinimu, muitinė ir Komisija pilnai ištyrė pareiškėjo skundus, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Teismas nenustatė pagrindo dar labiau mažinti minimalios paskirtos baudos ar pagrindų atleisti nuo didesnės delspinigių sumos.

38.       Konstatavęs, kad pareiškėjo skundas atmestinas, teismas nurodė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

39.       Buvo nustatyta, kad atsakovas pateikė teismui prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – vertimo išlaidas, kurios sudaro 6 306,16 Eur. Tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovas ir taip turėjo pareigą užtikrinti dokumentų vertinimus į lietuvių kalbą, tad nebuvo pagrindo šias atsakovo patirtas išlaidas pripažinti kaip būtinas, pagrįstas ir racionalias bei jas priteisti atsakovui iš pareiškėjo.

 

III.

 

40.       Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisiant atsakovo patirtas 6 306,16 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

40.1.                      Pirmosios instancijos teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi įpareigojo atsakovą išversti visus dokumentus, kurie surašyti ne lietuvių kalba, į lietuvių kalbą; šis nurodymas buvo įvykdytas, teismui pateikti dokumentų vertimai į lietuvių kalbą. Departamentas už vertimo paslaugas UAB „Vertimų karaliai“ sumokėjo 6 306,16 Eur, tačiau teismas netenkino atsakovo prašymo priteisti šias, su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

40.2.                      Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, viešojo administravimo subjektai taip pat turi teisę gauti teismo išlaidų už į bylą pateiktų dokumentų vertimą į valstybinę lietuvių kalbą atlyginimą; sprendžiant dėl tokių išlaidų atlyginimo yra vertinamos įvairios su tokių dokumentų pateikimu susijusios aplinkybės (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-473-492/2016, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008).

40.3.                      Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmosios instancijos teismui perdavė bylą nagrinėti iš naujo dėl ABTĮ 9 straipsnio reikalavimų pažeidimo. Pareiškėjas teismui pateikė prašymą prijungti prie bylos tik CMR važtaraščio Nr. 20170303 ir sąskaitos Nr. CRV17303 vertimus į lietuvių kalbą, o likusių pagal įformintas 42 deklaracijas CMR važtaraščių, sąskaitų, TIR knygelių vertimų į lietuvių kalbą nepateikė. Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės 2022 m. balandžio 10 d. sprendimu skundžiamus sprendimus patvirtino. Apeliacinės instancijos teismas bylą pakartotinai grąžino Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, kuris 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi Departamentą įpareigojo išversti byloje esančius visus dokumentus, kurie surašyti ne lietuvių kalba, į lietuvių kalbą; kaip minėta, šią nutartį atsakovas įvykdė.

40.4.                      Pareiškėjui pralaimėjus bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas priteisiant atsakovui jo patirtas dokumentų vertimų išlaidas.

41.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo ir Departamento 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius, 125 375 Eur importo PVM; taip pat panaikinti Ataskaitą Nr. 3. Apeliaciniame skunde prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

41.1.                      Pirmosios instancijos teismo išvada, kad VTM pagal tikrinimui pateiktus išgabenimo TIR MRN, T1 MRN nebuvo galimybės identifikuoti prekes (nustatyti konkrečių prekių aprašymą, svorį bruto, prekės KN), nes šiuose dokumentuose prekės buvo aprašytos bendrai, nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto), yra visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti materialiosios teisės normoms. Pareiškėjas byloje detaliai pagrindė (žr. pareiškėjo pirmosios instancijos teismui 2023 m. vasario 3 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus), kad jokie ginčo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai neįpareigojo nei pareiškėjo, nei ar kitų asmenų (UAB „SakBar“) pildyti ginčo prekių išgabenimo iš jų laikinojo saugojimo vietos deklaracijas (tranzito deklaracijas), nurodant būtent konkrečius papildomus ginčo prekes aprašančius rodiklius ar kriterijus, minimus teismo – nustatyti konkrečių prekių aprašymą, svorį bruto, prekės KN. Teismas savo sprendime taip pat tokių norminių aktų nenurodė.

41.2.                      Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos (toliau – ir Pildymo instrukcija) 30.34 punktas, kuriame paaiškinta, kaip prekių tranzito muitinės procedūros deklaracijoje privaloma užpildyti duomenis apie prekes, kaip šios muitines procedūros objektą. Minėtame teisės akte tranzito muitinės procedūrų deklaracijų pildymo teisinis reguliavimas nebuvo nustatęs jokių specialių reikalavimų, kaip šiai procedūrai deklaruojamos prekės turėtų būti aprašomos, išskyrus tik reikalavimą pateikti prekių rūšies aprašymą (tranzito deklaracijos 31 langelyje), kuris paprastai vartojamas prekyboje, ir nurodyti jų kiekį. Tai ir buvo padaryta, Ataskaitoje mokesčių administratorius pats vardija prekes pagal prekių rūšies pavadinimą, kartu buvo nurodytas jų svoris bruto.

41.3.                      Pasirinktas prekių aprašymo būdas (nurodant įvairių prekių bendrą kiekį (svorį bruto) ir prekių rūšies aprašymą, paprastai vartojamą prekyboje) ginčo prekių tranzito muitinės deklaracijose T1, jų tranzito (TIR knygelėse) lydimuosiuose dokumentuose TIR MRN, kuris neprieštaravo bendriesiems teisės norminių aktų reikalavimams, nesudaro pagrindo konstatuoti muitų teisės aktų pažeidimus ir lemti mokestinės prievolės atsiradimą.

41.4.                      Vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies 3 įtraukoje nustatytais reikalavimais, Deleguotojo reglamento B-02 priede pateikta forma, nenustatyta jokių papildomų reikalavimų, kaip reikėtų pildyti minėto reglamento B-03 priedo formos skiltį „Prekių aprašymas“, ir kurių pagrindu į ją reikėtų įrašinėti būtent tik tam tikrą konkrečią informaciją.

41.5.                      Pirmosios instancijos teismo minimas tarifinio klasifikavimo kodas (prekės KN) tranzito deklaracijose pagal muitų teises aktus taip pat nėra esminis ir privalomas tranzito deklaracijos elementas, tai patvirtinta Pildymo instrukcijos 30.36 punktas, pagal kurį prekės KN įrašomas specialias atvejais. Įrašyti prekės KN nenurodoma ir Deleguotojo B-02 bei B-03 priedų formose.

41.6.                      Ginčo prekių aprašymas jų tranzito deklaracijose ir TIR operacijos tranzito lydimuosiuose dokumentuose yra laikytinas pakankamu ir tinkamu – tais atvejais, kai nebuvo nurodomas visas 8-ių skaitmenų prekių KN, deklaracijose buvo įrašoma bet kuriuo atveju prekių pozicija arba subpozicija pagal ES Kombinuotąją nomenklatūrą (pirmi keturi arba šeši kodo skaitmenys atitinkantys prekių klasifikavimui aktualų skyrių bei skirsnį Kombinuotoje nomenklatūroje), kuri leidžia tiksliai identifikuoti deklaruojamų prekių kategoriją.

41.7.                      Dėl teismo išvados, kad prekių bendro pobūdžio aprašymai nesudarė sąlygų muitinei identifikuoti išvežamų prekių muitinės priežiūros tikslais, pažymima, jog VTM taip pat nėra ir užfiksavusi ar nurodžiusi jokių faktų (pvz., Ataskaitoje), kad pareiškėjas apskaitoje, vedamoje muitines priežiūros tikslais, būtų kaip nors pažeidęs ginčo prekių identifikavimo reikalavimus. Pareiškėjas buvo atsakingas už ginčo prekių laikinojo saugojimo muitinės formalumų vykdymą, neturėjo jokio pagrindo laikyti ar manyti, kad jam pateikti ginčo prekių laikinojo saugojimo užbaigimui įforminti muitinės deklaracijų dokumentai (TIR MRN ir T1 MRN tranzito deklaracijos) yra netinkami ar neatitinka ginčo prekėms įformintų LSD, taip pat, kad jos neatitinka pareiškėjo vestos muitinės sandėlio / prekių laikinojo saugojimo vietos apskaitos.

41.8.                      VTM atstovė teismo posėdžio metu pripažino, kad kiekviena ginčo prekėms įforminta TIR MRN ir T1 MRN tranzito deklaracija buvo susieta ir su konkrečia ginčo prekių laikinojo saugojimo deklaracija, kas objektyviai leidžia identifikuoti, jog tos ginčo prekės, kurioms buvo įforminta tranzito muitinės procedūra, ir tos prekės, kurios buvo padėtos laikinajam saugojimui, yra vienos ir tos pačios prekės; tai aiškiai matyti ir iš Ataskaitos priedo Nr. 2 lenteles. Taip pat buvo nurodyta, kad kiekviena ginčo prekėms įforminta TIR knygelė buvo susieta su konkrečia ginčo prekėms įforminta TIR MRN deklaracija. Taigi, laikantis aktualių materialiosios teises normų bei ES muitų teises aktų reikalavimų, ginčo prekių aprašymai TIR MRN ir T1 MRN tranzito deklaracijose bei TIR knygelėse buvo susieti su ginčo prekių aprašymais ir kiekiais tų pačių prekių, deklaruotų tuo pačiu ginčo laikotarpiu pareiškėjui aktualiose LSD, tarp jų jokių neatitikimų nėra ir jokių teisės aktams prieštaraujančių ginčo prekių aprašymų visose minėtose deklaracijose nėra, dėl ko taip pat nėra pagrindo apskaičiuoti papildomai importo mokesčius Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnyje nustatyta tvarka.

41.9.                      Dėl pirmosios instancijos teismo vertinimo, kad VTM pagrįstai rėmėsi ir pirkėjų išrašytomis komercinėmis sąskaitomis (vertino ir šiuose dokumentuose nurodytus prekes identifikuojančius duomenis – prekių kilmę, prekių aprašymą, KN kodą, kiekį), nurodoma, kad, atsižvelgiant į Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnį, visų pirma pati TIR knygelė yra užpildoma pagal prekių tranzito TIR operacijos MRN (tranzito lydimajame dokumente) deklaruotus duomenis, o ne atvirkščiai. Tai, koks realus prekių kiekis buvo išgabentas tranzito muitinės procedūros metu pagal TIR knygelę, gali būti sprendžiama ne formaliai pagal TIR knygelės vieno (10 laukelio) turinį ir jame esantį prekių aprašymą, o pagal visą jos turinį, charakterizuojantį atliekamą ūkinę operaciją ir susiejantį jį su tranzito muitinės deklaracijų duomenimis, esančiais TIR MRN.

41.10.                      Jau minėta, kad, ginčo prekių tranzito muitinės deklaracijos (nuorodos į jas) buvo įrašytos į ginčo prekėms pildytų TIR knygelių 21 langelį ir be jokios abejonės patvirtino ginčo prekių išgabenimo iš pareiškėjo muitinės sandėlio faktą. Byloje esančių ginčo TIR MRN tranzito lydimųjų dokumentų ir ginčo prekių tranzito T1 muitines deklaracijų turinys atitiko Įgyvendinimo reglamente keliamus reikalavimus – juose buvo nurodyta konkreti LSD, patvirtinanti, kad iš pareiškėjo muitinės sandėlio su konkrečiu TIR operacijos tranzito lydimuoju dokumentu TIR MRN yra išgabenamos ginčo prekės ir jų kiekis, įrašytas LSD. Pareiškėjui visiškai pakako šios informacijos ginčo prekes išleidžiant iš laikinojo saugojimo vietos ir jokia papildoma informacija neturėjo būti nagrinėjama. Pareiškėjui komercinių sąskaitų turinys nebuvo žinomas, be to, tai nėra muitinės procedūrų vykdymo dokumentai, teikiami muitinei.

41.11.                      Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nepadaryta jokių teisės normų pažeidimų, juolab, kad ne jis užpildė ginčo prekių tranzito dokumentus (tai atliko UAB „SakBar“). Teismas nepagrįstai sprendė, kad buvo pagrindas apskaičiuoti skolą muitinei.

41.12.                      Dėl TIR knygelių pildymą reguliuojančių teisės norminių aktų aiškinimo pareiškėjas pakartoja, kad prekių indentifikavimas TIR knygelėse turi būti vertinamas sistemiškai (ne vien pagal 10 laukelyje nurodytus duomenis), šiai pozicijai pritarė ir VTM atstovė. TIR knygelės pildymo taisyklėse nėra iškelta jokių papildomų reikalavimų dėl į knygelę įrašomo prekių aprašymo detalizavimo. Pildant TIR knygelės ginčo prekių tranzitui, pasirinktas teisėtas būdas ginčo prekių aprašymui TIR knygeles 10 langelyje pagal nuorodą į jų (prekių) pardavimo sąskaitas, kas savaime niekaip neprieštarauja teisės aktams ir jokių abejonių dėl jo teisėtumo nekyla. Atitinkamai, TIR knygelė per jos 21 laukelį ir atitinkamą lapą, kuriame išdėstytas šis laukelis, susisieja su TIR MRN bei LSD duomenimis apie prekių kiekius. Nagrinėjamu atveju minėtų duomenų teisingumo niekas nepaneigė (neįrodė, kad laikinajam saugojimui faktiškai buvo priimti bei LSD bei TIR MRN nurodyti kiti prekių kiekiai, nei deklaruota). Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad deklaruojant prekes įvyko netinkamas ar netikslus prekių dokumentų pildymas, taip pat kad TIR knygelės ir elektroninės tranzito sistemos duomenys nesutampa

41.13.                      Taip pat nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad TIR knygelės ir elektroninės tranzito sistemos duomenys nesutampa, todėl pirmenybė turėjo būti teikiama TIR knygelės duomenims ir būtent TIR knygelių 10 langelyje nurodytų komercinių sąskaitų duomenims apie ginčo prekes ir jų kiekius. Vadovaujantis TIR knygelės pildymo taisyklėmis, Įgyvendinimo reglamentu ir 1975 m. Muitinės konvencija dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (toliau – ir TIR konvencija), laikytina, kad toks prieštaravimas (nesutapimas) nagrinėjamu atveju apskritai neegzistuoja, kadangi TIR knygelių 21 langelio įrašai sutampa su ginčo prekių TIR MRN ir LSD duomenimis, šių duomenų sąsaja nustatyta.

41.14.                      Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, kilusiame mokestiniame ginče buvo galima identifikuoti, kokie laikinajam saugojimui deklaruotų prekių kiekiai buvo išgabenti bei pagal kokius dokumentus, tuo tikslu atsakovui bei VTM nebuvo ir nėra pagrindo remtis išimtinai tik TIR knygelės 10 laukeliu, kur tik nurodytas apibendrintas prekių aprašymas. Atsakovas ir teritorinė muitinė nepagrindė apskaičiuotų mokesčių (MAĮ 67 str.), netikrino, ar TIR knygelės 10 laukelyje įrašytos trečiųjų asmenų sąskaitos yra teisingos, o teismas be teisinio pagrindo vertino, kad minėtos sąskaitos yra neatsiejama TIR knygelės dalis. Teismas nenurodė jokios teisės normos (ES muitų teises normos) savo išvadai pagrįsti. Atitinkamai, preziumuojant skolos muitinei atsiradimą (Sąjungos muitinės kodekso 79 str.) dėl atitinkamų su muitinės procedūromis (formalumais) susijusių reikalavimų nevykdymo, mokesčių administratorius ir teismas privalėjo identifikuoti, koks buvo padarytas muitų teises aktų pažeidimas.

41.15.                      Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjas padarė Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus, konkrečiai nenustatė, kokiais pareiškėjo veiksmais pažeidimai pasireiškė. Teismas nenurodė, kada ir kaip ginčo prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros (jei tai įvyko), taip pat nenustatė, kokių pareigų, susijusių su laikinu prekių saugojimu pareiškėjas neįvykdė, t. y. kokie nacionalinių teisės aktų (pvz., Taisyklių, Pildymo instrukcijos, TIR knygelės pildymo taisyklių), ES muitų teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti.

41.16.                      Teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų, todėl turi būti panaikintas. Pareiškėjas teismui buvo pateikęs pirminį skundą papildžiusius paaiškinimus, kuriuose tvirtino, kad mokesčių administratorius apskaičiavo pareiškėjui importo mokesčius remdamasis kitų ūkio subjektų (veikiančių trečiojoje šalyje) apskaitos dokumentais (komercinėmis sąskaitomis, minimomis TIR knygelių 10 laukelyje), kurių pats pareiškėjas ir jo atsakingi asmenys (atstovai) nesurašė ir nepasirašė. Taigi, pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu (mokestine prasme) už minėtų apskaitos dokumentų turinį ir mokesčių apskaičiavimas tik šių dokumentų pagrindu neteisėtas, kadangi prieštarauja Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Dėl minėtų argumentų teismas sprendime nepasisakė. Tai patvirtina aplinkybę, jog byla nebuvo išnagrinėta visapusiškai ir objektyviai. Nei mokesčių administratoriui, nei pirmosios instancijos teismui neįsitikinus trečiųjų asmenų išrašytų sąskaitų (ginčo prekių pardavimui) tikrumu, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad komercinėse sąskaitose ir pareiškėjo apskaitoje fiksuotas prekių svoris objektyviai neatitiko (ši aplinkybė nėra patvirtinta). Ankstesniuose Departamento sprendimuose taip pat konstatuota, jog komercinėmis sąskaitomis faktūromis negalima remtis, kadangi jų patikimumas nepatvirtintas, tačiau VTM atlikus pakartotinį patikrinimą, jokių naujų duomenų apie sąskaitų turinį nesurinkta.

41.17.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismų praktiką (remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A8-228/2005), kurioje išaiškinta, kad trečiųjų asmenų išrašytų apskaitos dokumentų (sąskaitų) nėra pagrindo naudoti mokesčių mokėtojo deklaruotų mokesčių perskaičiavimui, remiantis išimtinai tik jais, kaip vieninteliais įrodymais. Nagrinėjamu atveju šiais išaiškinimais teismas turėjo vadovautis, kadangi situacija identiška.

41.18.                      Teismas kaip kaltinančius pareiškėją vertino pareiškėjo apskaitos dokumentus (deklaracijų rinkinių kopijas su prekių išgabenimą patvirtinančiais dokumentais), nors juose esantys duomenys kaip tik ir sutampa su LSD duomenimis. Teismo išvada, kad ginčo prekės iš sandėlio iškeliavo su kitomis plombomis, nepagrįsta, kadangi nėra paaiškinta ar įrodyta, jog plombuojant ginčo prekes buvo pažeista prekių plombavimo tvarka, buvo trukdoma jas plombuoti ar kad tranzitu gabenamų prekių plombos butų neteisėtai pašalintos arba pažeistos, kaip tai suprantama Įgyvendinimo reglamento 277 straipsnyje.

41.19.                      Pirmosios instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose buvo išanalizuota aktuali ESTT praktika analogiškose bylose – ESTT praktikoje reikalaujama aiškiai įrodyti, kokia konkrečia forma pasireiškė tranzito muitinės procedūros pažeidimas, kaip, kada ir kokiu būdu bei forma prekės buvo paimtos iš muitines priežiūros, kaip buvo trukdoma jų priežiūrai (kontrolei). Pažeidimai negali būti konstatuoti remiantis prielaidomis. Detali ESTT praktikos analizė pagrindžia, kad importo mokesčių apskaičiavimas dėl galimo tranzito muitines procedūros netinkamo užbaigimo nėra ir nebuvo siejamas vien tik išimtinai su tranzito muitinės procedūroms deklaruojamų prekių aprašymų pildymo trūkumais ir kildinamas iš formalaus prekių aprašymo neatitikimo (nevertinant visų kitų muitinės procedūros tinkamo užbaigimo įrodymų). Todėl tam, kad prekė būtų laikoma paimta iš muitinės priežiūros, pakanka to, kad jos būtų objektyviai neįmanoma patikrinti, nesvarbu, ar kompetentinga institucija iš tikrųjų ją tikrino (žr., pvz., ESTT sprendimo SEK Zollagentur GmbH, C-75/13, EU:C:2014:1759, 32 punktą).

41.20.                      Šiuo atveju jokie pareiškėjo veiksmai, kurie sutrukdė mokesčių administratoriui prieiti prie jo saugotų ginčo prekių, nebuvo nustatyti. Taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad ginčo prekės apskritai nebuvo laikomos pareiškėjo muitines sandėlyje (numatytoje ginčo prekių laikinojo saugojimo vietoje), kai muitinė ketino atlikti jų patikrinimą, kadangi fizinis ginčo prekių buvimo tikrinimas saugojimo vietoje nebuvo vykdomas ir su tuo susijusių mokesčių administratoriaus nurodymų pareiškėjui nebuvo pateikta. Ataskaitoje nenurodyta, kas apskritai pašalino ar išgabeno prekes iš muitinės priežiūros (jei, atsakovo vertinimu, tai buvo padaryta). Akivaizdu, jog pareiškėjas apie jokį ginčo prekių pašalinimą ar išgabenimą be muitinės leidimo negalėjo žinoti ar kitaip pagrįstai tą numatyti, nes ginčo prekės buvo pristatytos paskirties muitines įstaigoms ir jų tolesnis gabenimas is laikinojo saugojimo vietos buvo įformintas oficialiais muitinės procedūrų dokumentais (tranzito lydimaisiais dokumentais). Šios išvados visiškai atitinka ESTT praktiką (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimą Aebtri byloje C-224/16, 93 p.; kt.). Būtent atsakovas neįrodė jokių savo priimtų sprendimų teisinių pagrindų pagal ESTT praktiką, konkrečiai, neįrodė ir nenurodė, kokia konkrečia forma ir kada, kaip tai suprantama bei išaiškinta ESTT praktikoje, pasireiškė neteisėtas ginčo prekių paėmimas iš muitinės priežiūros joms įformintų tranzito muitinės procedūrų vykdymo metu (kaip skolos muitinei apskaičiavimo pagrindas).

41.21.                      Konstatavęs, kad jokių procedūrinių pažeidimų nebuvo, teismas ignoravo, jog atliktas pareiškėjo mokestinis patikrinimas negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis buvo atliekamas neturint tinkamo bei tinkamam subjektui adresuoto pavedimo tikrinti pareiškėją. Faktiškai pareiškėjas pradėtas tikrinti ne 2019 metais, o dar 2018 metais be jokio pavedimo atlikti pareiškėjo patikrinimą, todėl pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės vėliau priimtų sprendimų pagrindu; 2019 metais pradėtą pakartotinį pareiškėjo patikrinimą lėmė muitinės sprendimai, priimti nesant jokio pavedimo (-ų) tikrinti pareiškėją (MAĮ 120 str., 1331 str. 5 d.).

41.22.                      Teismų praktikoje taip pat konstatuota, jog pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimo tikrinti) surašymas yra būtina sąlyga mokestiniam patikrinimui pradėti bei jį vykdyti. Taigi, pirmosios instancijos teismas privalėjo tinkamai įvertinti šią aplinkybę ir panaikinti skundžiamus sprendimus bei Ataskaitą.

41.23.                      Kadangi MAĮ 67 straipsnis įpareigoja mokesčių administratorių pagrįsti apskaičiuotą mokestinę prievolę, laikytina, kad mokesčių administratoriui teko pareiga dokumentų vertimus atlikti bei išreikalauti dar mokestinio patikrinimo metu, tam, kad butų tinkamai pagrįstas papildomų importo mokesčių apskaičiavimas ir išverstų dokumentų (sąskaitų) duomenys sulyginti su kita mokesčių administratoriaus surinkta informacija. Mokestinis patikrinimas atliktas remiantis neteisėtais (neišverstais į valstybinę kalbą) dokumentais, šio patikrinimo metu buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai.

42.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

43.       Departamentas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime pirmosios instancijos teismui, pabrėždamas, kad:

43.1.                      TIR knygelėse nurodytos komercinės sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas TIR knygelės pildymo taisyklėse ir Įgyvendinimo reglamente. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš TIR knygelių 8 bei 10 langelių, juose buvo nurodomi komercinių sąskaitų faktūrų bei CMR važtaraščių numeriai, CMR važtaraščių 6–9 langeliuose yra nurodomos tos pačios komercinės sąskaitos faktūros, kurios nurodomos ir TIR knygelių 10 langelyje.

43.2.                      Darytina vienareikšmiška išvada, kad šiame ginče VTM sistemiškai ir teisingai vertino išgabenimo dokumentuose nurodytą informaciją bei lydinčius dokumentus. Išnagrinėjusi pareiškėjo Muitinės sandėlio prekių apskaitoje bei apyvartos ataskaitose nurodytus prekių išvežimo iš sandėlio dokumentus (T1 MRN, TIR MRN, TIR knygeles su nurodytomis sąskaitomis faktūromis), muitinė nustatė, kad išgabenimo dokumentuose yra deklaruotas mažesnis nei priimtas laikinajam saugojimui prekių kiekis (svoris bruto) arba juose nėra visai duomenų apie kai kurių laikinajam saugojimui priimtų prekių išgabenimą (patikrinimo ataskaitos 2 priedo 18 ir 19 stulpeliai). Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai pastebėjo bei nurodė skundžiamame sprendime, jog nenustatyta, kad prekių kiekis būtų buvęs didesnis komercinėje sąskaitoje, kas leistų svarstyti dėl komercinių sąskaitų, kaip įrodymų, nepakankamo patikimumo.

43.3.                       Pareiškėjo vertinimas, jog prekių aprašymas muitinės dokumentuose neprieštaravo jokiems teisės aktams, šiame ginče neturi teisinės reikšmės, kadangi Vilniaus teritorinė muitinė konstatavo neatitikimus (prekių aprašymo ar kiekio) prekių judėjimo grandinėje.

43.4.                      Dėl komercinių sąskaitų faktūrų įrodomosios reikšmės, pakartojama, jog muitinės sandėlyje laikinai saugomos prekės įtraukiamos į muitinės sandėlio prekių apskaitą ir nurodomos registruose, kurie tvarkomi vadovaujantis Taisyklėmis ir kurių informacija ir duomenimis naudodamasi muitinė galėtų prižiūrėti veiklą, vykdomą laikinojo saugojimo sandėliuose, visų pirma, identifikuoti laikinai saugomas prekes, jų muitinį statusą ir gabenimo operacijas. Išgabenamas prekes nepakanka tikrinti vien pagal gabenimo dokumentuose nurodytus LSD numerius, turi būti identifikuojamos pačios prekės; muitinės sandėlio ir laikinojo saugojimo muitinės procedūros vykdytojas prieš nurašydamas prekes iš muitinės sandėlio apskaitos privalėjo faktiškai įsitikinti išgabenamų prekių aprašymuose esančiu prekių kiekiu ir sulyginti jį su į sandėlį padėtu prekių kiekiu arba reikalauti papildomo pagrindimo; neatitikimų nustatymo atvejais privalėjo pildyti atitinkamus dokumentus. Mokesčių administratoriui atlikus patikrinimą bei priėmus pareiškėjui nepalankų sprendimą ir įregistravus mokestinę prievolę muitinei, pareiškėjas, kaip matyti, ėmė neigti komercinėse sąskaitose faktūrose nurodytos informacijos patikimumą bei objektyvią reikšmę.

43.5.                      Dėl pareiškėjo argumentų, kad neaišku, kokių prievolių jis nevykdė, kad nenustatytas prekių paėmimo faktas ir asmuo, paėmęs prekes, pažymima kad pagal Sąjungos muitinės kodeksą ir ESTT praktiką muitų teisės pažeidimas, lemiantis prekių paėmimą iš muitinės priežiūros, yra bent vienos iš prievolių nesilaikymas, dėl kurio pagal Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalies a) punktą atsiranda skola muitinei. Taigi, pareiškėjo nuomonė, kad muitinė privalėjo nustatyti prekių paėmimo momentą ar konkretų asmenį, paėmusį iš muitinės priežiūros sandėlyje saugotas prekes, yra nepagrįsta.

43.6.                      Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atliekant mokestinį patikrinimą buvo pažeistos MAĮ nuostatos – pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Ataskaita buvo surašyta vykdant Vilniaus teritorinės muitinės 2019 m. gruodžio 5 d. pavedimą atlikti pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos patikrinimą Nr. 9VM00111; apie minėtą pavedimą pareiškėjas buvo informuotas.

43.7.                      Vadovaujantis Departamento direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-407 patvirtintų Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklių 47 punktu, tikrinamo asmens pateikiami dokumentai turi būti surašyti lietuviu kalba; kartu su dokumentais originalia užsienio kalba turi būti pateiktas ir jo autentikuotas vertimas į lietuvių kalbą. Pareiškėjas minėtos prievolės atliekamo patikrinimo metu teikti dokumentų vertimus į lietuvių kalbą neįvykdė, nevykdė ir teismo nutarties pateikti prekių muitinio įforminimo metu Vilniaus teritorinei muitinei teiktų CMR važtaraščių, sąskaitų, TIR knygelių vertimus į lietuvių kalbą.

44.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į Departamento apeliacinį skundą nurodo, kad Departamentui priteistinos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina. Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

45.       Vilniaus TM atsiliepimas grindžiamas iš esmės šiais argumentais:

45.1.                      Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio leidimo turėtojas, vykdo pareigas, susijusias su laikinai saugomų prekių saugojimu ir į pareiškėjo muitinės sandėlį UAB „SakBar“ su 41 tranzito deklaracija įvežė ne Sąjungos prekes. Prekės buvo padėtos laikinajam saugojimui, pareiškėjui įforminus LSD, pagal kurių duomenis jos buvo apskaitytos muitinės sandėlio prekių apskaitoje. Laikinojo saugojimo procedūra buvo užbaigiama, kai ne Sąjungos prekės buvo išgabenamos iš pareiškėjo muitinės sandėlio, įforminant joms muitinio tranzito procedūras su T1 deklaracijomis arba TIR knygelėmis ir nurašomos iš pareiškėjo sandėlio apskaitos. Išnagrinėjus išvežimo iš muitinės sandėlio dokumentus (T1 MRN, TIR knygeles, TIR MRN, komercines sąskaitas faktūras), buvo nustatyta, kad juose yra deklaruotas mažesnis nei laikinai saugotų prekių kiekis arba juose išvis nėra deklaruota muitinės sandėlyje laikinai saugotų prekių. Nustatyta, kad įvežtų pagal LSD ir įtrauktų į muitinės sandėlio apskaitą, tačiau pagal nurodytus išvežimo dokumentus neišvežtų (nedeklaruotų kitai muitinės procedūrai arba nereeksportuotų), ne Sąjungos prekių pareiškėjo muitinės sandėlyje nėra.

45.2.                      TIR MRN pildoma pagal TIR knygelių duomenis ir TIR elektroniniai duomenys turi sutapti su duomenimis, pateiktais TIR knygelėje. Įgyvendinimo reglamento 273 straipsnio 2 dalis nustato, jei TIR knygelės ir elektroninės tranzito sistemos duomenys nesutampa, pirmenybė teikiama TIR knygelės duomenims. Taigi, atlikdama mokestinį patikrinimą ir nustatydama priimtų į pareiškėjo muitinės sandėlį ir laikinai saugojamų bei išgabentų iš muitinės sandėlio prekių tapatumą, muitinė lygino dokumentus, pagal kuriuos galima identifikuoti prekes, t. y. LSD, sandėlyje saugomų prekių apskaitos ir išgabenimo — TIR knygelių 10 langelyje nurodytų sąskaitų faktūrų duomenis. Teismas savo sprendime pažymėjo, jog sutinka su atsakovu, kad TIR knygelėse nurodytos sąskaitos faktūros yra neatsiejama TIR knygelės dalis, kurioje pateikiamas detalus išgabenamų prekių sąrašas, numatytas Taisyklių nuostatomis bei Įgyvendinimo reglamento 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

45.3.                      Visos prekės iš apskaitos buvo nurašytos, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokių muitinės dokumentų pagrindu tai padarė ir kam prekes išdavė. Nėra patvirtinančių dokumentų, kad tos prekės buvo išvežtos, t. y. nepatvirtinta, kad prekių laikinasis saugojimas muitinės sandėlyje buvo užbaigtas, kaip tai numatyta Sąjungos muitinės kodekso 149 straipsnyje ir kad pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio leidimo turėtojas, įvykdė visas pareigas, kaip tai nustatyta Sąjungos muitinės kodekso 147 straipsnio 3 dalyje.

45.4.                      Ginčo atveju pareiškėjas deklaravo prekes muitinio sandėliavimo procedūrai ir prisiėmė atitinkamas prievoles muitinei. Atlikto patikrinimo metu nustačius, kad prekių muitinės sandėlyje faktiškai nėra ir minėta procedūra nėra tinkamai užbaigta, muitinė konstatavo, kad neteko galimybės vykdyti šių prekių muitinės priežiūrą ir pripažino pareiškėją – muitinio sandėliavimo procedūros vykdytoją – atsakingu už atitinkamų mokestinių prievolių vykdymą bei dėl deklaruotų prekių paėmimo iš muitinės priežiūros pareiškėjui apskaičiavo importo skolą muitinei.

45.5.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nebuvo padaryta procedūrinių pažeidimų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, priimtas įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes bei teisingai pritaikius teisės aktus.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

46.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 0VM320042M, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 1A-149  „Dėl UAB „Vingės terminalas“ skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. S-202 (7-175/2020) „Dėl UAB „Vingės terminalas“ skundo“ dalių, kuriomis pareiškėjui nurodyta sumokėti 36 931 Eur muitą, 2 045 Eur muito delspinigius bei 125 375 Eur importo PVM, teisėtumo ir pagrįstumo. 

47.       Pirmosios isntancijos teismas 2023 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ skundą dėl sprendimų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, proceso šalių pateiktus dokumentus, ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, kaip muitinės sandėlio savininkas, priėmęs saugoti ne Sąjungos prekes ir jas įtraukęs į apskaitą, netinkamai vykdė įsipareigojimus ir neužtikrino, kad muitinės sandėlyje laikomos prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros, todėl jam pagrįstai buvo apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei.

48.       Pareiškėjas UAB „Vingrės terminalas“ su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. jo skundą tenkinti. Pažymi, jog visiškai akivaizdu, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu buvo padaryti esminiai procesinių ir procedūrinių teisės normų pažeidimai, kurie liko deramai neįvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime ir dėl kurių egzistuoja pagrindas ginčijamą teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

49.       Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, priteisiant atsakovui patirtas 6 306,16 Eur bylinėjimosi išlaidas iš UAB „Vingės terminalas“.

50.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek netinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ).

51.       Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 147 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

52.       ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį, motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.

53.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad konstituciniai imperatyvai, jog teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

54.       Pastebėtina, jog ginčijamamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės grindžiama ginčo faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis bei atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose į skundą, taip pat Vilniaus teritorinės muitinės  Ataskaitoje Nr. 3 išdėstytais argumentais. Pareiškėjo skunde ir 2023 m. vasario 3 d. rašytiniuose paaiškinimuose išsamiai išdėstyti motyvai, kodėl ginčijamas atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Be to, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, teismas sprendime nieko nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo taikymo šiame administraciniame ginče, dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2020 m. gegužės 21 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 0VM320042M duomenų prieštaringumo, taip pat dėl UAB „Vingės terminalas“ teiginių, jog buvo nukrypta nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (apsiribojo tik pažymėjimu, kad atsižvelgiant į ESTT jurisprudenciją (žr., pvz., ESTT 2020 m. kovo 4 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. C-655/18; ESTT 2014 m. birželio 12 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. C-75/13) prekių paėmimas iš muitinės priežiūros pagal Sąjungos muitinės kodeksą suprantamas pakankamai plačiai) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Visumoje sprendimas iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, pateisinančiais trečiojo suinteresuoto asmens mokestinio patikrinimo veiksmus, neatliekant jokios analizės (pagrinde pasirinktas sutikimo su Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinės muitinės atsiliepimuose bei Atskaitoje Nr. 3 išdėstytais teiginiais ir padarytomis išvadomis motyvavimo stilius). Taigi pirmosios instancijos teismas jokio savarankiško ginčo aplinkybių tyrimo neatliko, kilusio ginčo objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas turi esminių trūkumų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011).

55.       Labai glausti pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai ir dėl bylinėjimosi išlaidų (vertimo) atsakovui nepriteisimo. Nagrinėjant bylą iš naujo būtina papildomai vertinti visas su dokumentų vertimų pateikimu teismui susijusias aplinkybes ir spręsti dėl minėtų išlaidų atlyginimo.  

56.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartų bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir netyrė, kitas aplinkybes vertino tik atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens (Vilniaus teritorinės muitinės) pateiktų atsiliepimų apimtyje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus tiriant įrodymus, nustatė visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

57.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, bei teisinį reguliavimą, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

58.       Pareiškėjas UAB „Vingės terminalas“ apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje nesprendžia bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

59.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė (ABTĮ 80 str.), todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vingės terminalas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

 

 

        Arūnas Dirvonas

 

 

        Milda Vainienė