Civilinė byla Nr. 3K-3-250/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 87; 121.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 22 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A ieškinį atsakovui R. S. dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia; tretieji asmenys: Valstybinis patentų biuras, Brendan Development LLC; ir ieškovo R. S. ieškinį atsakovui Valstybiniam patentų biurui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus; trečiasis asmuo Brendan Development LLC.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. 2004 m. liepos 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti atsakovo R. S. prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) registraciją negaliojančia ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo teigimu, atsakovas padavė paraišką įregistruoti minėtą prekių ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų, tai prieštarauja Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies, Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio reikalavimams, Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (toliau – Paryžiaus konvencija) 10bis straipsnio antrosios dalies, trečiosios dalies 1 punkto, 6quinquies straipsnio B dalies 3 punkto nuostatoms. Ieškovas nurodė, kad R. S. žinojo, jog ieškovas prekių ženklu REVIVOR gamina ir žymi, intensyviai reklamuoja ir platina plaukų priežiūros prekes, turinčias paklausą Lietuvoje ir visame pasaulyje, pats jas nuo 1995 m. kovo 3 d. iki 1998 m. kovo 3 d. platino Lietuvoje, tačiau nesilaikė sąžiningos prekybos papročių ir atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmą – įregistravo minėtą prekių ženklą savo vardu, bei, žinodamas apie ieškovo pretenzijas ir pareikštą ieškinį, šį ženklą perleido trečiajam asmeniui Brendan Development LLC. Ieškovas apie ginčijamo prekių ženklo registraciją R. S. vardu sužinojo 2003 metais.

R. S. 2006 m. birželio 9 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti Valstybinį patentų biurą ne vėliau kaip per penkias darbo dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos padaryti įrašą Lietuvos Respublikos Prekių ženklų registre apie tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 8 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimą už akių, atnaujinamas R. S. prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) registracijos galiojimas, ir apie tai paskelbti artimiausiame Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje; įpareigoti Valstybinį patentų biurą ne vėliau kaip per penkias darbo dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos padaryti įrašą Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre apie prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) savininko pasikeitimą, nurodant, kad naujasis prekių ženklo savininkas yra JAV įmonė Brendan Development LLC, ir apie tai paskelbti artimiausiame Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje; priteisti bylinėjimosi išlaidas. R. S. nurodė, kad 2004 m. gruodžio 16 d., iki sprendimo už akių priėmimo jis sutartimi perleido nuosavybės teises į prekių ženklą REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) JAV įmonei Brendan Development LLC, pateikė prašymą Valstybiniam patentų biurui padaryti atitinkamą įrašą apie teisių perleidimą, bet šis tokį įrašą atsisakė padaryti, teismo sprendimo už akių pagrindu panaikino prekių ženklo registraciją ir paties R. S. vardu. R. S. nurodė, kad sprendimas už akių buvo panaikintas, bet Valstybinis patentų biuras atsisakė atnaujinti prekių ženklo registracijos R. S. vardu galiojimą ir atlikti įrašą apie šio ženklo savininko pasikeitimą.

Byloje nustatyta, kad R. S. 1998 m. rugpjūčio 24 d. pateikė Valstybiniam patentų biurui paraišką dėl prekių ženklo REVIVOR registracijos ir Valstybiniame patentų biure 2000 m. vasario 10 d. įregistruotas R. S. vardu prekių ženklas REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992), skirtas tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos 3 klasės prekėms žymėti. Byloje taip pat nustatyta, kad G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. 2002 m. spalio 1 d. pateikė Italijos patentų ir prekių ženklų tarnybai paraišką dėl prekių ženklo REVIVOR registracijos ir Italijos patentų ir prekių ženklų tarnyboje 2006 m. gegužės 22 d. įregistruotas G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. vardu prekių ženklas REVIVOR (reg. Nr. 0001008720), skirtas tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos 3 klasės prekėms žymėti. R. S. 2004 m. gruodžio 16 d. teisių perdavimo sutartimi perleido Brendan Development LLC nuosavybės teisę į prekių ženklą REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) ir 2005 m. vasario 18 d. pateikė Valstybiniam patentų biurui prašymą padaryti Prekių ženklų registre įrašą apie prekių ženklo savininko pakeitimą. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimu už akių prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) registracija R. S. vardu pripažinta negaliojančia. Nurodytas teismo sprendimas buvo įsiteisėjęs ir Valstybinis patentų biuras jo pagrindu išregistravo iš Prekių ženklų registro ginčijamą prekių ženklą. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 8 d. nutartimi patenkintas R. S. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimas už akių ir atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartimi nutarė civilinę bylą pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui Valstybiniam patentų biurui, trečiajam asmeniui Brendan Development LLC dėl įpareigojimo atlikti veiksmus sujungti su civiline byla pagal ieškovo G.V.F-GIVIEFFE S.p.A. ieškinį atsakovui R. S., tretiesiems asmenims Valstybiniam patentų biurui, Brendan Development LLC dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė ieškovo G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. ieškinį, patenkino R. S. ieškinį: įpareigoti Valstybinį patentų biurą per penkiolika darbo dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos padaryti įrašą Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre apie tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 8 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimą už akių, atnaujinamas R. S. prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) registracijos galiojimas, ir apie tai paskelbti artimiausiame Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje; įpareigoti atsakovą Valstybinį patentų biurą per penkiolika darbo dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos padaryti įrašą Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre apie prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) savininko pasikeitimą, nurodant, kad naujasis prekių ženklo savininkas yra JAV įmonė Brendan Development LLC, ir apie tai paskelbti artimiausiame Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje; priteisti R. S. iš Valstybinio patentų biuro 1675 Lt, iš ieškovo G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. – 3057 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad, atsižvelgiant į R. S. paraiškos pateikimo laiką, negalima vertinti ginčijamo prekių ženklo įregistravimo teisėtumo pagal Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, nes tuo metu galiojusios nacionalinės teisės normose registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindo dėl nesąžiningos konkurencijos nebuvo nustatyta. Teismas nurodė, kad šalių ieškovas nuo 1995 metų Lietuvoje prekiauja savo gaminama produkcija, pažymėtą žymeniu REVIVOR, o savo komercinį interesą įgyvendindavo per R. S., taip pat su juo susijusias įmones UAB „Lanugo“ ir UAB „Bielbalt“, o nuo 2004 m. vasario 26 d. ir per paties ieškovo antrinę įmonę IT&LY, kurios produkcijos platintoju taip pat buvo paskirtas R. S. Teismo nuomone, ieškovas nesiekė apsaugoti savo pramoninės nuosavybės, bet turėjo vien komercinių interesų Lietuvoje – per atsakovą parduoti savo produkciją. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ginčo prekių ženklo REVIVOR Lietuvoje neįregistravo, o Italijoje bei kitose šalyse paraiškas registruoti prekių ženklą pateikė jau po to, kai R. S. vardu tokia registracija buvo atlikta Lietuvoje. Teismas taip pat pažymėjo, kad komercinio intereso Lietuvos rinkoje aplinkybė pati savaime dar nereiškia kokios nors savarankiškos subjektinės teisės į ginčijamą ženklą, ginamos teisės normomis, skirtomis apsaugai nuo nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Teismas nurodė, kad, antra vertus, įstatymų nereikalaujama, jog asmuo, registruodamas prekių ženklą, gamintų atitinkamas prekes, kurioms žymėti jis ženklą registruoja, ir tokių imperatyvių nuostatų kaip absoliutaus reikalavimo ženklui prekių ženklų teisinę registraciją reglamentuojančiuose teisės aktuose neįtvirtinta, todėl ieškovas G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A neturi tokio pranašumo prieš R. S. Teismas, nenustatęs pakankamai duomenų nesąžiningos konkurencijos faktui pripažinti, konstatavo, kad ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia tuo teisiniu pagrindu, kuriuo yra grindžiami pareikšti reikalavimai – pagal Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnį, negalimas. Teismas konstatavo, kad R. S. ieškinys tenkintinas, nes atmetamas ieškovo ieškinys. Teismas nurodė, kad buvo teisinis pagrindas registracijai R. S. vardu pripažinti negaliojančia – įsiteisėjęs teismo sprendimas už akių, tačiau jį panaikinus, R. S., kaip prekių ženklo savininko, teisės turėjo būti atkurtos. Teismas pažymėjo, kad nors tokia situacija teisės aktų nereglamentuota, tačiau, teismo nuomone, R. S. net nepateikus savarankiško ieškinio dėl jo, kaip prekių ženklo savininko, teisių gynimo – tokių teisių pripažinimo, po G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A ieškinio reikalavimų išnagrinėjimo pagal įstatymo analogiją galėjo būti taikomas ir sprendimo įvykdymo atgręžimo institutas. Teismas konstatavo, kad, atnaujinus prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) registraciją Savicko vardu, tenkintinas ir antrasis jo ieškinio reikalavimas, susijęs su teise disponuoti nuosavybe – ją perleisti tretiesiems asmenims, kaip tai nustatyta Prekių ženklų įstatymo 43 straipsnyje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 30 d. sprendimu patenkino ieškovo G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: patenkino G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. ieškinį; pripažino prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) registraciją R. S. vardu Valstybiniame patentų biure 2000 m. vasario 10 d. negaliojančia; atmetė R. S. ieškinį; priteisė G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. iš atsakovo R. S. 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti, 100 Lt žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme; priteisė valstybei iš atsakovo R. S. 12 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Kolegija sprendime nurodė, kad prekių ženklų teisėje visuotinai žinomas principas potior tempore potior jure (kas pirmesnis laiko požiūriu, tas pirmesnis ir teisės atžvilgiu). Tačiau kolegija pabrėžė, kad asmens, esančio tikruoju prekių ženklo (atitinkamo žymens) šaltiniu, teisės gali būti pažeidžiamos nesąžininga konkurencija. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad atsakovas R. S., paduodamas paraišką ir įregistruodamas Valstybiniame patentų biure prekių ženklą REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) savo vardu, žinojo, kad G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. yra šio ženklo tikrasis šaltinis. Dėl to apeliacinis teismas pripažino, kad atsakovo R. S. veiksmai dėl prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) registracijos savo vardu neatitinka sąžiningos pramonės ir prekybos reikalų vedimo papročių, jiems prieštarauja ir yra laikytini nesąžiningos konkurencijos veiksmais (Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio 2 dalis; CK 1.4 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis). Apeliacinio teismo nuomone, dėl tokių veiksmų gali būti supainiotos įmonės, gaminiai, konkurento pramoninė ir prekybinė veikla (Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio 3 dalies 1 punktas). Teismas manė, kad G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. siekė apsaugoti jam priklausančias subjektines teises plačiąja prasme į ženklą REVIVOR, sužinojęs 2003 metų pabaigoje apie pažeistą minėtą teisę ėmėsi veiksmų šiai teisei ginti, todėl pateikė pagrįstą ieškinį. Prekių ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia reiškia prekių registracijos negaliojimą ab initio, todėl, apeliacinio teismo nuomone, patenkinus G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. ieškinį, negali būti tenkinamas R. S. ieškinys. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad tai, jog apeliaciniu skundu neskųsta Vilniaus apygardos teismo dalis, kuria patenkintas R. S. ieškinys, negali būti pagrindas atsisakyti peržengti apeliacinio skundo ribas, nes priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu R. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimą, taip pat kasatoriui iš ieškovo priteisti 2832 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir 345 Lt žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo šioje byloje taikyti Paryžiaus konvencijos 6quiquies straipsnio B dalies 3 punkto, pažeidė D dalį, nes ieškovas neįrodinėjo vartotojų suklaidinimo tikimybės, ir prekių ženklas REVIVOR (w.) buvo neįregistruotas kilmės šalyje paraiškos padavimo metu.
2. Kasatorius tvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas neturėjo taikyti Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio, nes, pirma, paraiškos prekių ženklui REVIVOR registruoti padavimo metu jis ir ieškovas nebuvo konkurentai, antra, kasatorius neatliko nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Kasatoriaus manymu, registruodamas prekių ženklą jis turėjo bona fide ketinimų naudoti ženklą (platino tik ieškovo gaminamas prekes), o ieškovas turėjo tik komercinį interesą, kuris pagal kasacinio teismo praktiką pats savaime nereiškia savarankiškos subjektinės teisės į ginčijamą ženklą (nesiekė ženklo apsaugoti; žinodamas apie ženklo registraciją kasatoriaus vardu paskyrė jį savo antrinės įmonės produkcijos platintoju) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Olandijos bendrovė Distilleerderije Erven Lucas B. V. v. UAB „Bennet Distributors“, byla Nr. 3K-3-374/2003; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Mineraliniai vandenys“ v. UAB „Importiniai gėrimai“ ir kt., byla Nr. 3K-3-465/2003; 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Merand“ v. UAB „Opra“ ir kt., byla Nr. 3K-3-781/2003; 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Stada Arzneimittel AG v. Nestra Limited, byla Nr. 3K-3-482/2003).
3. Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes įvertino kasatoriaus ir ieškovo 2003 metų pabaigoje, bet ne 1998 metais atliktus veiksmus, t. y. veiksmus, atliktus ne paraiškos ginčijamam ženklui registruoti padavimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Valstybinis patentų biuras ir kt., byla Nr. 3K-3-596/2002).
4. Kasatorius taip pat tvirtina, kad taikydamas Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio 3 dalies 1 punktą ir pripažindamas prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) registraciją kasatoriaus vardu draudžiamais nesąžiningos konkurencijos veiksmais, Lietuvos apeliacinis teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nurodytoje teisės normoje nenustatyta prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia kaip apsaugos priemonės nuo nesąžiningos konkurencijos.
5. Kasatorius mano, kad Lietuvos apeliacinis teismas šalių santykius turėjo kvalifikuoti kaip atstovavimą pagal Paryžiaus konvencijos 6septies straipsnį (specialiąją teisės normą), bet ne pagal 10bis straipsnį (bendrąją teisės normą). Vis dėlto kasatorius pabrėžė, kad negalima tenkinti ieškovo ieškinio Paryžiaus konvencijos 6septies straipsnio 1 dalies pagrindu, nes kasatoriui nepareikšta protesto ar nepaduota ieškinio Prekių ženklų įstatymo 41 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta tvarka.
6. Lietuvos apeliacinis teismas sprendime nepagrįstai pavartojo sąvokas „subjektinė teisė plačiąja prasme“ ir „žymens tikrasis šaltinis“, kurios nevartojamos nei anksčiau galiojusiame Prekių ir paslaugų ženklų įstatyme, nei dabar galiojančiame Prekių ženklų įstatyme, nemotyvavo, kodėl jas taikė šioje byloje. Kasatorius nurodo, kad neaišku, kuo sąvoka „subjektinė teisė plačiąja prasme“ skiriasi nuo prekių ženklo savininko teisių, kaip tokių, nustatytų Paryžiaus konvencijoje ir Prekių ženklų įstatymo 38 straipsnio 1, 2 dalyse. Kasatoriui yra nepriimtina subjekto santykį su prekių ženklu apibūdinanti sąvoka „žymens tikrasis šaltinis“, nes asmuo turi įrodyti, kad jis yra ginčijamo prekių ženklo savininkas, o ieškovas to neįrodė. Kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai traktavo ieškovo teises plačiau, negu kitose šios kategorijos bylose, pažeidė civilinių teisinių santykių stabilumo principą.
7. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalis, t. y. nenustatęs absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, išėjo už apeliacinio skundo ribų. Ieškovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, o Lietuvos apeliacinis teismas panaikino visą nurodytą teismo sprendimą. Be to, kasatorius nurodo, kad ieškovas apeliaciniu skundu skundė netgi ne visą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo ieškinys, bet tik tą jos dalį, kuria pasisakyta dėl Prekių ženklų įstatymo 7 straipsnio 3 dalies netaikymo.
8. Kasatorius taip pat tvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai peržengė apeliacinio skundo ribas, nes ši byla, kaip ir visos bylos dėl prekių ženklų registracijos pripažinimo negaliojančia ir kitos su intelektine nuosavybe susijusios ginčo teisenos bylos, pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį nepriskiriamos kategorijai bylų, kuriose, remiantis viešuoju interesu, galima peržengti apeliacinio skundo ribas.
9. Peržengdamas apeliacinio skundo ribas, Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią išėjimą už kasacinio skundo ribų būtina motyvuoti viešuoju interesu, kurio turinys turi būti atskleistas analizuojant konkrečias bylos faktines aplinkybes ir teisės normas, bet ne a priori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Beecham Group p.l.c (Jungtinė Karalystė) v. I. Kalinin ir kt., byla Nr. 3K-3-1103/2003; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Samsonas“ v. UAB „Panerių investicijos“ ir kt., byla Nr. 3K-3-461/2004). Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas nemotyvavo, kokiu viešuoju interesu jis remiasi ir kodėl tai daro.
10. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes sprendime nenurodė kasatoriaus atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą argumentų, jų neanalizavo ir nemotyvavo, kodėl juos atmeta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2000).

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas atitinka kasacinio teismo išaiškinimą, suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Stada Arzneimittel AG v. Nestra Limited, byla Nr. 3K-3-482/2003, pagal kurį teismas negali atsisakyti ginti ieškovo teisių Paryžiaus konvencijos normų pagrindu (6quinquies straipsnio B dalies 3 punktas, 10bis straipsnis), jeigu vis dėlto nustatomos šių Konvencijos normų taikymo sąlygos. Ieškovas mano, kad šios bylos esmė yra atsakyti į klausimą, ar kasatoriaus veiksmai atitiko sąžiningos pramonės ir prekybos reikalų vedimo papročius. Ieškovas nurodo, kad pagal Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio 1 dalį nesąžininga konkurencija laikomas bet koks veiksmas, o šio straipsnio 3 dalyje nustatytas tik pavyzdinis tokių veiksmų sąrašas, todėl konkretų konkurencijos veiksmą reikia įvertinti atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir nacionalinės teisės normas. Ieškovas teigia, kad savavališkas kito ūkinio subjekto naudojamo prekės pavadinimo, ženklo ar makiruotės naudojimas buvo ir yra laikomas nesąžininga konkurencija (1992 m. Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis (galiojęs 1998 m. rugpjūčio 24 d.); Konkurencijos įstatymo 16 straipsnis). Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas kasatoriaus veiksmus vertino būtent 1998 m. rugpjūčio 24 d., t. y. paraiškos registruoti prekių ženklą REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) padavimo dieną. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pripažindamas kasatoriaus veiksmus nesąžininga konkurencija, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką. Ieškovas teigia, kad kasatoriaus nurodytų kasacinio teismo bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi, nes ieškovas savo komercinį interesą įgyvendino ne per kasatorių, bet per jo vadovaujamas įmones. Ieškovas nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai pavartojo sąvokas „žymens tikrasis šaltinis“ ir „subjektinės teisės plačiąja prasme“, tai padarė ne pirmą kartą, nes tai yra daręs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Stada Arzneimittel AG v. Nestra Limited, byla Nr. 3K-3-482/2003). Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius klaidina teismą nurodydamas neteisingas faktines bylos aplinkybes, t. y. kad ieškovas neva paskyrė kasatorių savo antrinės firmos produkcijos platintoju. Ieškovas teigia, kad to nebuvo. Ieškovas pabrėžia, kad šioje byloje negalima taikyti Paryžiaus konvencijos 6septies straipsnio, nes ieškovo ir kasatoriaus sudarytose sutartyse nenumatyta kasatoriaus teisės atlikti prekių ženklo registraciją, taip pat kasatorius nepateikė įrodymų, pateisinančių ginčijamo prekių ženklo registraciją. Be to, atsiliepime teigiama, kad ieškovo ir kasatoriaus asmeniškai niekada nesiejo atstovavimo santykiai, ir ieškovas pirmiau nurodytu straipsniu negrindė nei ieškinio, nei apeliacinio skundo. Ieškovas prieštarauja kasatoriaus argumentams dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo, nes, jo nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d. nutartyje civilinėje byloje R. P. v. Sauliaus ir L. Ž. leidinys „Baltos lankos“ redakcija, byla Nr. 3K-3-695/2003, suformuluoto išaiškinimo, kad apeliacinės ir kasacinės instancijų teismai turėtų reaguoti į žemesnių instancijų teismų padarytus materialinės teisės normų pažeidimus, aiškinant ir taikant aptariamo teisės instituto normas. Be to, ieškovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sujungė dvi bylas į vieną bylą, bet reikėjo vieną bylą sustabdyti.

Trečiasis asmuo Valstybinis patentų biuras atsiliepime prašo kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovo ir kasatoriaus ieškiniai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, nes, patenkinus vieną, kitas yra atmetamas ir priešingai. Trečiasis asmuo nurodo, kad sutinka su visais Lietuvos apeliacinio teismo argumentais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir iš naujo jų nenagrinėja bei netiria, nes tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva. Kasacinio skundo argumentus galima suskirstyti į tokias dvi grupes. Pirma, argumentai, susiję su teisės normų, reglamentuojančios prekių ženklo registracijos pripažinimą negaliojančia dėl atliktų nesąžiningos konkurencijos veiksmų (Paryžiaus konvencijos 6quinquies straipsnio B dalies 3 punktas, 10bis straipsnio 2 dalis, 3 dalies 1 punktas) (1–6 argumentai). Antra, argumentai, susiję su proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinio skundo ribų peržengimą, aiškinimu ir taikymu (CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 320 straipsnio 1, 2 dalys) (7–10 argumentai). Tai yra teisės klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinį dėl prekės ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) registracijos kasatoriaus vardu pripažinimo negaliojančia remdamasis nesąžiningos konkurencijos motyvu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, jog savarankiškas prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindas dėl nesąžiningos konkurencijos motyvo (kai pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų) buvo įtvirtintas tik 2000 m. PŽĮ (7 straipsnio 3 dalis), o Konkurencijos įstatymas tokiu atveju apskirtai netaikytinas, ex officio nereiškia, kad galima atsisakyti ginti ieškovo teises Paryžiaus konvencijos normų pagrindu (6quinquies straipsnio B dalies 3 punktas, 10bis straipsnis), jeigu vis dėlto nustatomos sąlygos šioms Konvencijos normoms taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, byla Nr. 3K-3-482/2003). Taigi Paryžiaus konvencijos nuostatos, reglamentuojančios apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos, yra taikomos tiesiogiai, o nagrinėjamoje byloje teismai turėjo aiškintis, ar yra sąlygos Paryžiaus konvencijos 6quinquies straipsnio B dalies 3 punktui, 10bis straipsniui taikyti.

Nesąžiningų ketinimų samprata yra platesnė už nesąžiningos konkurencijos sąvoką, taigi nesąžiningos konkurencijos veiksmai yra vieni iš tokių veiksmų, kurie atliekami nesąžiningu elgesiu, t. y. elgiamasi turint nesąžiningų ketinimų. Dėl to, kai šalys yra konkurentai ir jų elgesys vertinamas pagal Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnyje įtvirtintas apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos nuostatas, nurodytos sąvokos sutampa („persidengia“). Šiuo aspektu nagrinėjamoje byloje yra svarbūs kasacinio teismo išaiškinimai, kad sprendžiant, ar ženklas registruoti buvo pareikštas turint nesąžiningų ketinimų, turi būti įvertintos visos konkrečios bylos atveju susiklosčiusios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, byla Nr. 3K-3-482/2003; Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) interneto svetainė http://oami.europa.eu/). Taip pat vienas iš kriterijų, reikšmingų sprendžiant dėl nesąžiningų ketinimų fakto, yra tai, ar atsakovas žinojo arba galėjo žinoti (paduodamas paraišką ginčijamam prekių ženklui registruoti) apie atitinkamą kitam asmeniui priklausančią subjektinę teisę plačiąja prasme (t. y. asmeniui, kuris laikytinas atitinkamo žymens tikruoju šaltiniu, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra tą žymenį įregistravęs savo vardu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje San Marino bendrovė TECHNOSERVICE SRL v. UAB „Neono linija“ ir kt., byla Nr. 3K-3-325/2006). Be to, vien tik kito ūkio subjekto atitinkamas komercinis interesas savaime nėra pagrindas pripažinti pirmiau įregistruoto prekių ženklo registraciją neteisėta ir negaliojančia, bet būtina inter alia nagrinėti ir nustatyti asmenis, reikalaujančio ženklo registraciją pripažinti negaliojančia dėl nesąžiningos konkurencijos, subjektines teises į ginčijamą ženklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Olandijos bendrovė Distilleerderijen Erven Lucas Bols V.V v. UAB „Bennet Distributors“, byla Nr. 3K-3-374/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia dėl nesąžiningos konkurencijos, reiškia, jog atsakovas, pareikšdamas registruoti prekių ženklą, atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus būtent kitos ginčo šalies – ieškovo – atžvilgiu, o ne buvo nesąžiningas apskritai – neapibrėžto (ir galbūt nebaigtinio) subjektų sąrašo atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Merand“ v. UAB „Opra“, byla Nr. 3K-3-781/2003).

Iš apskųsto teismo sprendimo matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas analizavo sąlygas būtent Paryžiaus konvencijos 6quinquies straipsnio B dalies 3 punktui, 10bis straipsniui taikyti, taip pat nenukrypo nuo pirmiau nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų: nustatė, kad ieškovas remiasi ne vien komerciniu interesu, bet taip pat siekia apginti ir savo kaip žymens tikrojo šaltinio subjektines teises į ginčijamą ženklą; įvertinęs visas bylos aplinkybes, nustatė kasatoriaus atliktus nesąžiningos konkurencijos veiksmus ieškovo atžvilgiu; juos vertino kasatoriaus ženklo paraiškos padavimo metu. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo taikyti Paryžiaus konvencijos 6quinquies straipsnio B dalies 3 punkto, nes ieškovas neįrodinėjo aplinkybių, susijusių su šioje teisės normoje įtvirtintais absoliučiais ženklui keliamais reikalavimais. Paryžiaus konvencijos 6quinquies straipsnio B dalies 3 punkte nustatyta, kad „prekių ženklų, kuriems taikomas šis straipsnis, registracija gali būti atmesta arba pripažinta negaliojančia, jeigu ženklai prieštarauja moralei bei viešajai tvarkai ir ypač jeigu jie yra tokio pobūdžio, kad gali suklaidinti visuomenę. Tai reiškia, kad ženklas negali būti laikomas prieštaraujančiu viešajai tvarkai dėl vienintelės priežasties, kad jis neatitinka kuriai nors ženklų įstatymo nuostatai, išskyrus atvejus, kada ta nuostata pati liečia viešąją tvarką. Tačiau 10bis straipsnio taikymas išlieka.“ Pasisakydamas dėl šios teisės normos taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nurodyta konvencijos nuostata suteikia valstybėms narėms galimybę atmesti arba pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, jeigu ta registracija yra nesąžiningos konkurencijos aktas – taigi kitais motyvais, negu tie, kurie išvardyti šiame straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, byla Nr. 3K-3-482/2003). Taigi nuo nesąžiningos konkurencijos, kaip ji suvokiama pagal Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnį, ieškovą galima ginti konvencijos 6quinquies straipsnio B dalies 3 punkte įtvirtintais būdais, t. y. atmetant ar pripažįstant negaliojančia prekių ženklo registraciją, nes tuo tikslu 6quinquies straipsnio B dalies 3 punkto paskutiniame sakinyje ir įtvirtinta nuostata, kad 10bis straipsnio taikymas išlieka.

Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nesąžininga konkurencija laikomas bet koks konkurencijos veiksmas, prieštaraująs sąžiningiems pramonės ir prekybos reikalų vedimo papročiams, o šio straipsnio 3 dalyje pateikiamas pavyzdinis nesąžiningos konkurencijos veiksmų sąrašas: 1) visi veiksmai, dėl kurių bet kuriuo būdu gali būti supainiotos įmonės, gaminiai arba konkurento pramoninė ar prekybinė veikla; 2) neteisingi teiginiai apie komercinę veiklą, kurie gali diskredituoti įmonės, gaminio reputaciją arba konkurento pramoninę ar prekybinę veiklą; 3) nuorodos arba teiginiai, kurie komercinėje veikloje gali suklaidinti visuomenę dėl prekės rūšies, gamybos būdo, savybių, tinkamumo naudoti arba prekių kiekio. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje teismai nustatė, jog kasatorius su ieškovu buvo glaudžiai susiję verslo ryšiais, t. y. kasatorius dirbo vadovu UAB „Lanugo“ ir UAB „Bielbalt“, kurios iki 1998 m. kovo 5 d. platino Lietuvoje ieškovo prekes, pažymėtas ginčijamu ženklu REVIVOR. Tik po to, t. y. nebebūdamas ieškovo atstovu, kasatorius pateikė paraišką įregistruoti ieškovo prekių ženklą, neturėdamas ieškovo sutikimo tokiam veiksmui atlikti. Pabrėžtina tai, kad tuo metu baigėsi ieškovo ir kasatoriaus atstovavimo santykiai dėl prekių ženklu REVIVOR pažymėtų prekių platinimo, tad ieškovas ir kasatorius iš esmės tapo konkurentais. Kasatorius be ieškovo žinios ir sutikimo savavališkai pradėjo naudoti ieškovo, kuris yra tikrasis žymens REVIVOR šaltinis, ženklą. Kasatoriui atlikus tokius veiksmus, buvo pažeista pagrindinė ginčijamo ženklo funkcija – garantuoti pirkėjui arba galutiniam vartotojui rinkoje esančios prekės šaltinio identiškumą. Taip pat nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad teismai nustatė, jog ieškovas yra tikrasis žymens REVIVOR, šiuo ženklu pažymėtas prekes jis platina ir kitose valstybėse, o kasatorius neginčija to, jog prekių, kurios žymimos ginčijamu ženklu, gamintojas yra ieškovas, kad pastarasis šį ženklą sukūrė. Tai, kad kasatorius, gerai žinodamas apie tokias ieškovo prekes ir jų pardavimo galimybes, nutrūkus šalių verslo ryšiams, pateikė paraišką ir įregistravo ginčijamą ženklą, reiškia, jog kasatorius pasisavino ieškovo prekių ženklą, pažeidė šio asmens subjektinę teisę į žymenį ir nesilaikė sąžiningos pramonės ir prekybos reikalų vedimo papročių, t. y. iš esmės atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus.

Kasatorius nepagrįstai tvirtina, kad šioje byloje Paryžiaus konvencijos 6quinquies straipsnio B dalies 3 punktas netaikomas, nes tai prieštarauja 6quinquies straipsnio D daliai, kurioje nustatyta, kad niekas negali pasinaudoti šio straipsnio nuostatomis, jeigu ženklas, kuriam prašoma apsaugos, neįregistruotas kilmės šalyje. Ši nuostata reiškia tai, kad negali būti atsakovui taikomi platesni prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai negu nustatyti Paryžiaus konvencijos 6quinquies straipsnyje. Be to, nurodyto straipsnio D punktas nagrinėjamoje byloje netaikytinas ir dėl to, kad jame reglamentuojama priešinga negu šioje byloje susidariusioje situacija. Nagrinėjamoje byloje ne kasatorius ginčija ieškovo – Italijos įmonės – ženklo registraciją, bet, priešingai, ieškovas ginčija kasatoriaus – Lietuvos ūkio subjekto – atliktą registraciją. Šioje nuostatoje įtvirtintas bendrasis principas, kuriuo grindžiama prekių ženklų teisinė apsauga, potior tempore – potior jure. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šis principas, nors ir yra vienas iš pagrindinių principų prekių ženklų teisėje, tačiau nėra absoliutus ir absoliučiai nepaneigiamas, nes jeigu bus pripažinta, kad ženklo registracija yra negaliojanti dėl nesąžiningos konkurencijos motyvo, akivaizdu, jog tokio ženklo atžvilgiu negalios ir minėtas principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, byla Nr. 3K-3-482/2003).

Kasatorius teigia, kad, spręsdamas dėl nesąžiningos konkurencijos fakto, Lietuvos apeliacinis teismas negalėjo taikyti Paryžiaus konvencijos 10bis straipsnio ir 6quinquies straipsnio B dalies 3 punkto, nes bylos šalys nėra konkurentai. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą, nes kasatorius neteisingai remiasi kasacinio teismo praktika. Kasaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Kasatoriaus nurodomose bylose buvo sprendžiamas to paties gamintojo prekes platinančių kelių distributorių ginčas dėl prekių ženklo registracijos teisėtumo, kai ženklą įregistravo vienas iš jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Olandijos bendrovė Distilleerderije Erven Lucas B. V. v. UAB „Bennet Distributors“, byla Nr. 3K-3-374/2003; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis, civilinėje byloje UAB „Mineraliniai vandenys“ v. UAB „Importiniai gėrimai“ ir kt., byla Nr. 3K-3-465/2003). Tačiau nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas gamintojo ir buvusio jo prekių distributoriaus vadovo (darbuotojo) ginčas dėl ženklo registracijos teisėtumo pastarojo vardu. Be to, keldamas klausimą dėl šalių ginčo kvalifikavimo pagal Paryžiaus konvencijos 6septies straipsnį, bet ne pagal 10bis straipsnį, kasatorius neatsižvelgia į teismų nustatytą esminę reikšmę turinčią tokią aplinkybę. Kasatoriaus vadovaujamos bendrovės ieškovo parduodamas prekes su ženklu REVIVOR Lietuvoje platino nuo 1995 m. kovo 5 d. iki 1998 m. kovo 5 d., o paraišką nurodytam prekių ženklui registruoti Valstybiniam patentų biurui kasatorius pateikė 1998 m. rugpjūčio 24 d., t. y. po to, kai kasatoriaus vadovaujamos bendrovės nustojo būti išimtiniai ieškovo atstovai Lietuvoje. Taigi kasatoriaus paraiškos padavimo dieną ginčo šalių nesiejo atstovavimo santykiai. Dėl to šioje byloje kilusiam ginčui spręsti netaikytinas Paralyžiaus konvencijos 6septies straipsnis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje šios kategorijos bylose kasatoriaus ginčijamos sąvokos „subjektinė teisė plačiąja prasme“ ir „žymens tikrasis šaltinis“ vartojamos, kai kalbama apie asmens sąžiningumą, apibūdinant asmenį, kuris sukūrė tam tikrą prekių ženklą ir gamina juo žymimas prekes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje San Marino bendrovė TECNOSERVICE SRL v. UAB „Neono linija“ ir kt., byla Nr. 3K-3-325/2006; 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Beecham Group p.l.c. v. I. Kalinin, I. Kalinino personalinė įmonė „Kelupas“, byla Nr. 3K-3-1103/2003; 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, byla Nr. 3K-3-482/2003). Apeliacinės instancijos teismas šias sąvokas vartojo aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias kilusį ginčą, bei motyvuodamas, kodėl taiko būtent jas. Tad Lietuvos apeliacinis teismas šias sąvokas vartojo tinkamai, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinio skundo ribų peržengimą

Kasatoriaus argumentai, susiję su tuo, kad Lietuvos apeliacinis teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pasisakydamas dėl situacijos, kai byloje yra paduotas įregistravusio prekių ženklą asmens ieškinys dėl ženklo savininko teisių gynimo ir kito asmens priešieškinys dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju priešieškinio tenkinimas inter alia lemia ieškinio atmetimą, o jeigu teismų procesiniai sprendimai yra naikintini dėl priešieškinio patenkinimo, tai jie tampa naikintinais ir dėl ieškinio atmetimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Olandijos bendrovė Distilleerderijen Erven Lucas Bols B.V v. JAV uždaroji akcinė bendrovė „Bennet Distributors“, byla Nr. 3K-3-374/2003). Taip pat spręsdamas ginčus, kai ieškovas pareiškia ieškinį dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, o atsakovas paduoda priešieškinį dėl ženklo savininko teisių gynimo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad procesinio sprendimo dalis, kuria atmetamas priešieškinys, yra nulemta sprendimo dalies, kuria patenkinamas ieškinys, todėl, ieškinį patenkinus, priešieškinys tampa savaime atmestinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos bendrovė Stada Arzneimittel AG v. Didžiosios Britanijos bendrovė Nestra Limited, byla Nr. 3K-3-482/2003). Nagrinėjamoje byloje yra sujungtos dvi bylos, kuriose ieškovas pareiškė ieškinį dėl prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) registracijos atsakovo vardu pripažinimo negaliojančia, o kasatorius pateikė ieškinį dėl savo kaip ginčijamo ženklo savininko teisių gynimo. Pažymėtina, kad kasatorius pateikė ieškinį dėl įpareigojimo Valstybinį patentų biurą atnaujinti ginčijamo prekių ženklo registraciją tik po to, kai pagal ieškovo ieškinį buvo priimtas sprendimas už akių ir panaikinta prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) registracija kasatoriaus vardu. Nors šioje byloje kasatorius pateikė ieškinį Valstybiniam patentų biurui, bet ne ieškovui, tačiau, akivaizdu, kad, teismui patenkinus kasatoriaus ieškinį ir įpareigojus Valstybinį patentų biurą atnaujinti prekių ženklo REVIVOR (w.) (reg. Nr. 36992) registracijos kasatoriaus vardu galiojimą, kartu būtų visiškai nebegalima patenkinti ieškovo ieškinio ir pripažinti nurodytos ženklo registracijos negaliojančia. Taigi ieškovo ir kasatoriaus ieškiniai yra glaudžiai susiję, nes, patenkinus vieną, kitas turi būti atmestas, ir priešingai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. ieškinys, panaikinimas ir šio ieškinio patenkinimas, o kitos sprendimo dalies palikimas nepakeista prieštarautų teisingumo ir protingumo principams (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendime teisingai nurodoma, kad nors apeliacinio skundo prašyme ieškovas prašo panaikinti tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jo ieškinys, bet vis dėlto iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliaciniu skundu apskųstas visas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 20 d. sprendimas. Dėl to, panaikindamas visą Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas neviršijo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir nepažeidė CPK 320 straipsnio.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo priteisti iš kasatoriaus išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškovas pateikė 2008 m. kovo 27 d. sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad jis 2008 m. kovo 18 d. sumokėjo 5179,20 Lt į advokatų kontoros, kurioje dirba atsiliepimą surašiusi advokatė S. Katauskaitė, sąskaitą. Atmetusi kasacinį skundą, teisėjų kolegija ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia ieškovui iš atsakovo 1400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovui G.V.F.-GIVIEFFE S.p.A. iš atsakovo R. S. (duomenys neskelbtini) priteisti 1400 Lt (tūkstantį keturis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą apmokėti.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.