Baudžiamoji byla Nr. 1A-15-594/2017

                                                                                    Proceso Nr. 1-25-1-01760-2014-0

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.;

(S)

                                                                                           1.1.7.; 1.1.11.; 2.1.15.3.; 2.4.6.4.4.; 2.4.7.;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2017 m. vasario 3 d.

                                                                          Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,

dalyvaujant prokurorei Raimondai Jačiauskienei,

nuteistiesiems A. S., A. L., I. K., I. R., I. K.,

nuteistosios A. S. atstovei pagal įstatymą S. C.,

nuteistosios A. S. gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei,

nuteistojo A. L. gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei,

nuteistosios I. K. gynėjai advokatei Nijolei Petraitienei,

nuteistosios I. R. gynėjai advokatei Singridai Samoškienei,

nuteistosios I. K. gynėjui advokatui Georgijui Zavtrakovui,

nukentėjusiajam R. R.,

nukentėjusiojo R. R. atstovei advokatei Stasei Kupčiūnienei,

civilinio atsakovo vaikų globos namų „A.“ atstovams R. G., P. V.,

vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovams G. D., V. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. S. (toliau – A. S.) ir Kauno vaikų globos namų „A.“ direktorės D. P. (toliau – Kauno vaikų globos namų „A.“ direktorė) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

- A. S. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteista 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 641 straipsnio 1 ir 2 dalimis, A. S. paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu paskiriant jai galutinę 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 87 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant jai auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąją nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti savo namuose, jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, tęsti mokslą arba dirbti;

- A. L. buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 641 straipsnio 1 ir 2 dalimis, ši bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu paskiriant A. L. galutinę 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 87 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti savo namuose, jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, tęsti mokslą arba dirbti;

- I. R. buvo pripažinta kalta pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteista 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 641 straipsnio 1 ir 2 dalimis, I. R. paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu paskiriant jai galutinę 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 87 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, I. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant jai auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąją nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti savo namuose, jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, tęsti mokslą arba dirbti;

- I. K. ir I. K. buvo pripažintos kaltomis pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžio dalyje dėl I. K. nurodyta BK 180 straipsnio 1 dalis, tačiau ši techninė klaida laikytina rašymo apsirikimu, nekeičiančiu nuosprendžio esmės), tačiau apeliaciniai skundai dėl šių nuteistųjų Kauno apygardos teismui pateikti nebuvo.

Tuo pačiu nuosprendžiu civilinio ieškovo – Kauno teritorinės ligonių kasos, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas visiškai, solidariai iš A. L. (jam neturint lėšų arba turto – subsidiariai su Kauno vaikų globos namais „A.“), A. S. (jai neturint lėšų arba turto – subsidiariai su jos atstove pagal įstatymą S. C.), I. R., (jai neturint lėšų arba turto – subsidiariai su Kauno vaikų globos namais „A.“), I. K. (jai neturint lėšų – subsidiariai  su atstove pagal įstatymą V. K.) priteisiant 1025,77 eurų (vieną tūkstantį dvidešimt penkis eurus ir 77 ct) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. R. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas visiškai, solidariai iš A. L. (jam neturint lėšų arba turto – subsidiariai su Kauno vaikų globos namais „A.“), A. S. (jai neturint lėšų arba turto – subsidiariai su jos atstove pagal įstatymą S. C.), I. R., (jai neturint lėšų arba turto – subsidiariai su Kauno vaikų globos namais „A.“), I. K. (jai neturint lėšų – subsidiariai  su atstove pagal įstatymą V. K.) priteisiant 345 (tris šimtus keturiasdešimt penkis) eurus nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. R. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas iš dalies, solidariai iš A. L. (jam neturint lėšų arba turto – subsidiariai su Kauno vaikų globos namais „A.“), A. S. (jai neturint lėšų arba turto – subsidiariai su jos atstove pagal įstatymą S. C.), I. R., (jai neturint lėšų arba turto – subsidiariai su Kauno vaikų globos namais „A.“), I. K. (jai neturint lėšų – subsidiariai  su atstove pagal įstatymą V. K.) priteisiant 3000 (tris tūkstančius) eurų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Kitoje dalyje nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. R. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti 144,75 (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus 75 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš visų nuteistųjų, susidariusias dėl nukentėjusiajam R. R. paskirtos atstovės advokatės Stasės Kupčiūnienės dalyvavimo baudžiamojoje byloje, ir prašymas priteisti iš nuteistosios I. K. 178,71 (vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus ir 71 ct) jos gynėjos Nijolės Petraitienės dalyvavimo baudžiamojoje byloje išlaidas, buvo atmesti.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

1. 2016 m. birželio 2 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu nepilnamečiai A. L., gim. (duomenys neskelbtini), A. S., gim. (duomenys neskelbtini), I. R., gim. (duomenys neskelbtini), I. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir I. K. buvo pripažinti kaltais pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2014 m. gruodžio 21 d., apie 19.00 val., prie (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, A. S. ir I. K. stebint ir saugant aplinką, kad niekas netrukdytų, A. L. panaudojus specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – ašarinių dujų balionėlį, juo papurškus nukentėjusiajam R. R. į veidą ir sudavus vieną smūgį kumščiu į veido sritį, I. R. patempiant nukentėjusįjį R. R. už drabužių pargriovus ant žemės, A. L., I. K. bei I. R., sudavus gulinčiam ant žemės R. R. nenustatytą kiekį smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tokiais bendrais veiksmais nukentėjusiajam padarė poodinę kraujosruvą dešiniame petyje, dešinio raktikaulio petinio galo skeveldrinius lūžį, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu atėmę nukentėjusiajam R. R. galimybę priešintis, pagrobė pirkinių krepšį su maisto produktais – 11,58 eurų (40 Lt) vertės, I. R. iš nukentėjusiojo kelnių dešinės pusės priekinės kišenės pagrobus mobilaus ryšio telefoną „Nokia“ - 28,96 eurų (100 Lt) vertės, I. K. iš nukentėjusiojo striukės kairės pusės išorinės kišenės pagrobus 100 Lt įvairiomis kupiūromis – 28,96 eurų vertės, viso pagrobė nukentėjusiojo R. R. turto už 69,50 eurus.
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji A. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir ją išteisinti. Patenkinus šį jos prašymą ir priėmus ją išteisinantį nuosprendį, civilinius ieškinius atmesti.
1. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atliko sutrumpintą įrodymų tyrimą ir iš esmės rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau tiek nuteistoji, tiek jos gynėjas su sutrumpintu įrodymų tyrimu nesutiko. Savo kaltę ji pripažino tik iš dalies, sutikdama tik su aplinkybe, kad po plėšimo ji paėmė 3 litus, pagrobtus iš nukentėjusio R. R.. Tačiau, teismas į tokius jos argumentus neatsižvelgė, skundžiamu nuosprendžiu konstatuodamas, kad savo kaltę A. S. pripažįsta visiškai.
2. Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu kiti nuteistieji davė prieštaringus parodymus, tačiau teismas jų tinkamai neįvertino, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. I. R., pasak nuteistosios, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad apiplėšti nukentėjusįjį tarėsi tik ji, A. L. ir I. K., o I. K. ir A. S. į šį pokalbį nesikišo, jų veiksmuose dalyvauti neplanavo, o įvykio metu tiesiog stovėjo atitolusios per tris metrus. I. R. paaiškino, kad vyriškio kišenes kraustė ji, A. L. ir I. K.. Apie daiktų dalybas iš anksto nesitarė. Pagrobtus daiktus apžiūrėjo (duomenys neskelbtini) ir tik tada juos pasidalijo. I. R. patvirtino A. S. išdėstytas aplinkybes, kad dalyvauti nukentėjusio užpuolime ji atsisakė ir nuo jo atsiribojo. Pažymima, kad užpuolimas buvo įvykdytas 2014 m. gruodžio 21 d., apie 19 val., t. y. tamsiu paros metu, truko labai trumpai, todėl A. S. stebėti aplinką, kaip teigiama skundžiamame nuosprendyje, nebuvo reikalo ir galimybės. Vien tai, jog analizuojamu atveju ji matė, kaip kiti nuteistieji įvykdė apiplėšimą ir po jo padarymo gavo 3 litus, negali būti vertinama kaip jos bendrininkavimas įvykdant inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
3. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jai bausmę, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54, 58 straipsniuose. Apylinkės teismas visiškai nevertino nuteistosios vaidmens nusikaltimo padaryme, dėl ko jai nepagrįstai paskyrė analogišką bausmę, kaip ir tiesioginiams nusikaltimo vykdytojams. Atkreipiamas teismo dėmesys ir į tai, kad A. S. mokykloje charakterizuojama teigiamai, nukentėjusiajam atlygino dalį jo patirtos žalos – 70 eurų.
4. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl priteistų civilinių ieškinių, kadangi ji R. R. užpuolime nedalyvavo ir jokių sužalojimų jam nepadarė, todėl ir atlyginti Kauno teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio dėl nukentėjusiojo gydymo ji neprivalo. Be to, ji atlygino 70 eurų turtinę žalą nukentėjusiajam, todėl R. R. civilinio ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo turėjo būti atitinkamai mažinamas. Nurodoma, kad A. S. nukentėjusiojo atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, sveikatos sutrikdymo jam nepadarė, todėl nukentėjusiojo patirta neturtinė žala iš jos neturėjo būti priteisiama.
3. Kauno vaikų globos namai „A.“ apeliaciniu skundu prašo atleisti Kauno vaikų globos namus „A.“ nuo I. R. ir A. L. padarytos žalos atlyginimo. Iš I. R. priteistą žalą, jai neturint lėšų arba turto, išieškoti subsidiariai iš nuteistosios atstovės pagal įstatymą A. K., o iš A. L. priteistą žalą išieškoti iš A. L. jam sulaukus pilnametystės. Sumažinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
1. Skunde nurodoma, kad A. L. asmeninių pajamų bei turto neturi ir faktiškai yra visiškai išlaikomas valstybės. Nors 2015 m. sausio 13 d. Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo jo motina buvo įpareigota mokėti savo vaiko išlaikymui po 72,40 eurų periodinėmis išmokomis kas mėnesį, tačiau ji niekur nedirba ir vaiko neišlaiko. Tokiu būdu, apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl A. L. neteisėtais veiksmais padarytos žalos išieškojimo subsidiariai su Kauno vaikų globos namais „A.“, neatitinka bausmės tikslų, nes realios laisvės atėmimo bausmės vykdymas A. L. buvo atidėtas, o turtinę ir neturtinę žalą atlygins Kauno vaikų globos namai.
2. Iš esmės analogiškai pasisakoma ir dėl I. R., teigiant, kad jai Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. A1 -1268 nuo 2014 m. lapkričio 24 d., Kauno vaikų globos namuose „A.“ buvo nustatyta laikinoji rūpyba, dėl ko ji iki 2015 m. gegužės 12 d. gyveno Kauno vaikų globos namuose. Tačiau, nuo 2015 m. gegužės 12 d. ji buvo grąžinta motinai A. K. ir šiuo metu gyvena su ja. Pažymima, kad I. R. gyvenant vaikų globos namuose, jos motina A. K. alimentų dukros išlaikymui nemokėjo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad I. R. buvo skirta laikinoji rūpyba – nusikaltimo padarymo metu ji Kauno vaikų globos namuose gyveno mažiau nei mėnesį. Tokiu būdu, apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl I. R. neteisėtais veiksmais padarytos žalos išieškojimo subsidiariai su Kauno vaikų globos namais „A.“, neatitinka bausmės tikslų, nes vėlgi, realios laisvės atėmimo bausmės, paskirtos I. R., vykdymas atidėtas, o turtinę ir neturtinę žalą atlygins Kauno vaikų globos namai.
3. Apeliaciniu skundu prašoma atsižvelgti ir į tai, kad priešingai nei teigiama skundžiamo nuosprendžio 11 lape, 2015 m. gruodžio 31 d. I. R. nebuvo Kauno vaikų globos namų „A.“ globotinė, dėl ko, globos namai negalėjo atsakyti už nepilnametės elgesį. Teismui buvo pateiktas raštas, patvirtinantis, kad I. R. Kauno globos namuose „A.“ negyvena. Teismo posėdžio metu A. L. atstovas pagal įstatymą T. S. nurodė, kad jis neprašė pripažinti globos namų civiliniais atsakovais, o priešingai, pareiškė, kad nesutinka su ieškiniu ir paaiškino priežastis, dėl ko Kauno vaikų globos namai „A.“ neturės galimybės įvykdyti civilinio ieškinio.
4. Skunde teigiama, kad Kauno vaikų globos namai yra finansuojami iš valstybės tikslinių dotacijų, skirtų globotinių išlaikymui. Šios lėšos yra naudojamos pagal praėjusiais metais patvirtintą išlaidų sąmatą, todėl iš A. L. ir I. R. priteistos nukentėjusiajam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, vaikų globos namai gera valia sumokėti neturi galimybės. Priešingu atveju, antstoliai turi teisę priteistą sumą nusirašyti nuo Kauno vaikų globos namų atsiskaitomųjų sąskaitų arba jas areštuoti, dėl ko neabejotinai nukentėtų visų kitų globotinių būtiniausių poreikių tenkinimas, o globos namų veikla būtų paralyžiuota.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji A. S. ir jos gynėja advokatė I. Sabaitienė pritarė nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstytiems prašymams ir argumentams, prašė jį tenkinti. Nuteistasis A. L., jo gynėja advokatė I. Maldeikienė, nuteistoji I. R. bei jos gynėja advokatė S. Samoškienė, nuteistoji I. K. ir jos gynėjas advokatas G. Zavtrakovas, nuteistoji I. K. ir jos gynėja advokatė N. Petraitienė pasisakydami dėl nuteistosios A. S. apeliacinio skundo nurodė, kad palieka jį spręsti teismui. Nukentėjusiojo atstovė advokatė S. Kupčiūnienė ir prokurorė R. Jačiauskienė su nuteistosios A. S. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nesutiko, prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
1. Dėl vaikų globos namų „A.“ apeliacinio skundo nuteistoji A. S. ir jos gynėja advokatė I. Sabaitienė nurodė, kad išteisinus A. S., civilinis ieškinys iš jos neturėtų būti priteisiamas. Nuteistasis A. L. prašė ieškinį sumažinti. Nuteistojo A. L. gynėja advokatė I. Maldeikienė prašė vaikų globos namų „A.“ apeliacinį skundą atmesti, papildomai nurodydama, kad nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų turtinei žalai pagrįsti, o civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos turėtų būti mažinamas. Nuteistoji I. R. ir jos gynėja advokatė S. Samoškienė prašė vaikų globos namų „A.“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, sumažinant nukentėjusiajam priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžius. Nuteistoji I. K. nurodė, kad žalos suma tinkama, jos mažinti nereikia, tuo tarpu jos gynėjas advokatas G. Zavtrakovas prašė neturtinę žalą mažinti. Nuteistoji I. K. prašė vaikų globos namų „A.“ apeliacinį skundą tenkinti, žalą sumažinti. Jos gynėja advokatė N. Petraitienė nurodė, kad nuosprendis I. K. atžvilgiu teisėtas ir pagrįstas, apeliacinių skundų klausimą palikdama spręsti teismui. Nukentėjusiojo R. R. atstovė advokatė S. Kupčiūnienė ir prokurorė R. Jačiauskienė prašė vaikų globos namų „A.“ apeliacinį skundą atmesti.
5. Nuteistosios A. S. ir Kauno vaikų globos namų „A.“ apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
6. Sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamu atveju A. S. apeliaciniu skundu keliamas klausimas tik dėl jos veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir civilinių ieškinių priteisimo, Kauno vaikų globos namų „A.“ apeliaciniu skundu nesutinkant tik su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių, kitų nuteistųjų – A. L., I. R., I. K. ir I. K. kaltės klausimas nagrinėjamu atveju nesprendžiamas. Tačiau pažymėtina, kad jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems.

Dėl A. S. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį

7. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas ją nepagrįstai pripažino plėšimo bendrininke, kadangi ji jokių veiksmų, kurie atitiktų BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, nukentėjusiojo R. R. atžvilgiu neatliko, t. y. nenaudojo fizinio smurto ar specialiai žmogui sužaloti pritaikyto daikto – ašarinių dujų balionėlio, nepagrobė nukentėjusiojo turto, kas, nuteistosios įsitikinimu, leidžia pagrįstai teigti, jog jos veiksmai neatitinka BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymių, o vien tai, jog ji matė, kaip kiti nuteistieji įvykdė plėšimą ir po jo padarymo gavo 3 litus, negali būti vertinama kaip jos bendrininkavimas įvykdant nusikalstamą veiką. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų, pirmosios instancijos teismo ištirtų bei apeliacinės instancijos teismo patikrintų įrodymų visumą, sutikti su tokiais A. S. samprotavimais ir jų pagrindu keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį šioje dalyje, teisinio pagrindo nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas, BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad A. S., veikdama bendrininkų grupėje su kitais nuteistaisiais – A. L., I. R., I. K. ir I. K., panaudojant fizinį smurtą bei specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą – ašarinių dujų balionėlį, pagrobė svetimą, t. y. nukentėjusiajam R. R. priklausantį, turtą, tokiais savo veiksmais padarydama nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.
8. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotų nukentėjusiojo R. R. parodymų (pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje jis apklaustas nebuvo), analizuojamo įvykio dieną jis ėjo namo. Aplinkui buvo tuščia. Prie jo priėjo 4-6 jaunuolių grupė, vaikinas paprašė cigarečių, papurškė jam dujų į akis, pargriovė jį ir sudavė daug smūgių. Kiek žmonių jį spardė ir kiek smūgių sudavė, nežino, buvo tamsu, bet smūgių buvo iš visų pusių ir daug, gal apie 15-20. Pargriuvo, nes jį už striukės, iš už nugaros patempė. Jautė, kad jaunuoliai krausto viršutines rūbų kišenes. Kiek asmenų kraustė kišenes, nežino, nesuprato, kiek jų rankų buvo. Prieš eidamas į barą buvo „Maxima“ parduotuvėje, todėl įvykio metu su savimi turėjo krepšelį su produktais: mėsa, buteliu ir vyniotiniu, mobilaus ryšio telefoną bei pinigų. Jam buvo lūžęs raktikaulis ir rankos kaulas. Gydėsi ilgai, lūžiai buvo skausmingi, buvo sugipsuotas ir patyrė didelius nepatogumus. Ir dabar ranka tirpsta, negali miegoti ant sužalotos rankos pusės. Turtinė žala nurodyta teisinga, nes po įvykio važinėjo pas gydytojus su taksi, perrišimai buvo kasdien, kainavo vaistai. 70 eurų atlygino A. S., o iš kitų nuteistųjų nesa nieko gavęs.
1. Šių nukentėjusiojo parodymų visumoje abejonių tuo, jog jo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas – suduota eilė smūgių į įvairias kūno vietas, panaudotas specialiai žmogui žaloti pritaikytas daiktas – ašarinių dujų balionėlis ir pagrobtas šios nutarties pirmame punkte aprašytas turtas, teisėjų kolegijai nekyla. Šios aplinkybės neginčijamos ir apeliaciniais skundais. Tokie nukentėjusiojo R. R. atžvilgiu atlikti veiksmai neabejotinai atitinka ir aukščiau paminėto, BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto, nusikaltimo sudėties požymius.
9. Nors nukentėjusysis R. R. ir negalėjo atpažinti asmenų, kurie jo atžvilgiu atliko aptariamus neteisėtus veiksmus, tačiau abejoti A. S. dalyvavimu šios nusikalstamos veikos įvykdyme, teisinio pagrindo vis tik nėra. Šią aplinkybę tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme patvirtino A. L., I. R., I. K. ir I. K., jos iš esmės neneigia ir pati A. S., neigdama tik aplinkybę, kad ji veikė kaip bendrininkė. Sutinkamai su jos pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, kuriais ji patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu išdėstytas aplinkybes (teisiamojo posėdžio metu A. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti), 2014 metais, gruodžio mėnesio pabaigoje, datos tiksliai neprisimena, ji buvo kartu su A. L. ir I. R., susitikto su I. K. bei I. K.. Jiems bevaikščiojant, I. K. ėmė kalbėtis su A. L., apie „karoso“ paieškas, t. y. žmogaus, kurį galėtų užpulti ir atimti pinigus. I. K. paaiškino, kad jai (A. S.), I. R. ir I. K. reikės atiminėti iš žmogaus pinigus. Ji (A. S.) nesutiko, tačiau, suprasdama, kad yra ketinama daryti nusikaltimą, toliau vaikštinėjo su kompanija. Pamatė einantį girtą vyriškį. I. R. nuėjo prie vyriškio paprašyti cigaretės, ją gavusi, grįžo prie kitų. Tuo metu A. L. nuėjo prie minėto žmogaus ir papurškė kišenėje turėtu ašarinių dujų balionėliu vyriškiui į akis. I. R. pribėgo prie vyriškio ir kartu su A. L. pargriovė jį ant žemės. Prie jų pribėgo I. K. ir I. K., visi pradėjo mušti gulintį žmogų. Ji (A. S.) stovėjo kiek toliau ir stebėjo, kas vyksta. I. K. iš vyro kišenės ištraukė 28 litus, cigarečių pakelį ir iš už striukės – degtinės „Lithuanica“ butelį, I. R. – mobilaus ryšio telefoną. Po to, jai (A. S.) buvo paaiškinta, kad visi pasidalins po 5 litus, o ji (A. S.) gaus tik 3 litus, nes mažiausiai prisidėjo prie minėto vyro apiplėšimo. Pinigai buvo padalinti I. R. (b. t. 2, b. l. 73, 82). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. S., patvirtinusi savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, papildomai paaiškino, kad jokio susitarimo apiplėšti nukentėjusįjį nebuvo, apie tai, kad ji (A. S.) plėšimo metu turės saugoti, stebėti aplinką, kalbos taip pat nebuvo, ji stovėjo kiek nuošaliau su I. K., o po analizuojamo įvykio gavo 3 litus. Pripažino esanti kalta dėl to, kad apie įvykį niekam nepranešė.
1. A. S. apklausiama apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad pinigus paėmė, tačiau prieš nukentėjusįjį jokio smurto nenaudojo, viskas įvyko staiga. Nors ir girdėjo pokalbį apie „karosą“, tačiau jokio susitarimo ar veiksmų plano nebuvo. Pasak nuteistosios, įvykio metu ji su I. K. stovėjo kiek atokiau nuo nukentėjusiojo, suprato, kas vyksta, tačiau nedalyvavo tame, nes neleido orumas. A. L. jai nebuvo nurodęs, kad reikia saugoti įvykio vietą. Daromo nusikaltimo nestabdė, nes viena nebūtų galėjusi nieko padaryti. Stovėti šalia jos niekas nevertė. Maišelio turinio netikrino. I. K. ją apkalba.
10. Atsižvelgiant į šiuos, skirtingose proceso stadijose A. S. duotus parodymus, įvertinus juos A. S. apeliacinio skundo argumentų kontekste, akivaizdu, kad nors nuteistoji ir neneigia kartu su A. L., I. R., I. K. ir I. K. dalyvavusi R. R. plėšime, teigdama, jog jokių aktyvių veiksmų jo atžvilgiu ji neatliko, o vien tai, kad po nusikaltimo padarymo ji iš kitų bendrininkų paėmė jai duotus pinigus, gautus apiplėšus R. R., nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog ji bendrininkavo apiplėšiant nukentėjusįjį.
1. Nuteistosios versiją, o būtent tai, kad fizinio smurto veiksmų apiplėšiant R. R. ji neatliko, patvirtino ir kiti nuteistieji, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad ji nėra šio nusikaltimo bendrininkė. Kaip matyti iš A. L. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, A. S. ir I. K. nukentėjusiojo R. R. nemušė, nes tuo metu stovėjo kiek tolėliau, stebėjo aplinką. Ir nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. L. parodė, kad A. S. veiksmų nepamena ir nežino, ar ji buvo atokiau, tačiau įvertinus jo apklausos apeliacinės instancijos teisme laiką – po analizuojamo įvykio praėjus beveik 2 (dvejiems) metams, abejoti jo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstyta įvykių versija, o būtent A. S. vaidmeniu jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog šias aplinkybes tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir kiti analizuojamo nusikaltimo padaryme dalyvavę asmenys. I. R. teigimu, A. S. ir I. K. girdėjo A. L., I. R. ir I. K. pokalbį, suprato, ką ketinama daryti. Nėra pagrindo abejoti ir I. K. parodymais, kuriuose ji patvirtino, jog nusikaltimo padaryme dalyvavo visi, kad A. S., kartu su ja ir I. K. apžiūrėjo vyriškio turėto maišelio turinį ir yra įsitikinusi, jog R. R. plėšimo metu niekas atokiau nestovėjo (t. y. visi atliko tam tikrus veiksmus padarant nusikaltimą). Vien tai, kad I. K. tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino iškrausčiusi R. R. pirkinių maišelį ir iš jo paėmusi degtinės butelį, nepaneigia fakto, jog apžiūrint maišelio turinį dalyvavo ir A. S..
2. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. L., I. R., I. K. ir I. K. davė prieštaringus parodymus, dėl ko, pirmosios instancijos teismas juos vertino netinkamai, tačiau sutikti su šiais apeliantės teiginiais, įvertinus nuteistųjų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, jų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išdėstytų aplinkybių kontekste, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Esminėse jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybėse jų parodymai buvo pakankamai nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaravo, o vien tai, kad juose esama tam tikrų mažareikšmių neatitikimų, įvertinus tai, kad analizuojamas įvykis truko trumpą laiko tarpą, viskas vyko staiga, šių asmenų parodymų patikimumo ir objektyvumo nemenkina.
11. Nors A. S. fizinio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu ir nevartojo, tačiau pažymėtina, jog analizuojamu atveju visi nukentėjusiojo R. R. atžvilgiu atlikti neteisėti veiksmai (ašarinių dujų ir fizinio smurto panaudojimas, jo turto pagrobimas) buvo pagrįstai inkriminuoti visiems penkiems nuteistiesiems A. L., A. S., I. R., I. K. ir I. K. (nusikalstama veika padaryta bendrais visų nuteistųjų veiksmais), todėl sprendžiant A. S. kaltės klausimą jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, priešingai nei apeliaciniu skundu tai traktuoja pati nuteistoji, jos konkrečių veiksmų R. R. atžvilgiu nustatymas, esminės reikšmės jos veiksmų kvalifikacijai neturi.
1. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę dėl bendrininkavimo darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011, 2K-271-303/2016). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012, 2K-271-303/2016). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad bendravykdytojas, priešingai nei tai suvokia A. S., yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-271-303/2016).
2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendrininkų susitarimas apiplėšti nukentėjusįjį kilo spontaniškai – bevaikštinėjant, ir pasireiškė tiek išankstiniu žodiniu susitarimu, tiek konkliudentiniais veiksmais, apėmė specialiai asmeniui žaloti pritaikyto daikto ir bet kokio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį, siekiant palaužti jo pasipriešinimą ir užvaldyti turtą. Ir nors A. S. teigia, kad ji jokio smurto nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo, ką, sutinkamai su aukščiau išdėstytais duomenimis, iš esmės pripažino ir kiti jos bendrininkai, tačiau savo nesutikimo dėl daromo nusikaltimo ji taip pat neišreiškė – bendrininkams vartojant fizinį smurtą stovėjo greta, kas leido bendrininkams manyti, jog ji pagal susitarimą saugo aplinką, juolab, kad jokių veiksmų, siekdama apginti nukentėjusįjį ar sustabdyti daromą nusikaltimą ar netgi ketinimus jį padaryti nesiėmė (nurodydama, kad viena ji nebūtų galėjusi nieko padaryti), tokiais savo veiksmais neabejotinai sustiprindama kitų bendrininkų pasiryžimą veikti nusikalstamai. Šių duomenų kontekste svarbu paminėti ir tai, kad kaip seka iš I. K. parodymų, I. S. apžiūrėjo nukentėjusiojo turėto maišelio turinį, po nusikaltimo padarymo A. S. buvo skirta dalis iš R. R. pagrobtų pinigų, kuriuos visi bendrininkai pasidalino (kokią pinigų sumą, t. y. ar 3 litus, ar 5 litus, ji gavo, esminės reikšmės analizuojamu atveju neturi), šiuos pinigus, nors ir suvokdama, kokiu būdu (nusikalstamu) jie buvo gauti, A. S. paėmė, tokiais savo veiksmais, kartu su kitais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistais asmenimis, iš esmės realizuodama visus BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.
12. Aptartų faktinių aplinkybių kontekste, kaip neturintys jokios reikšmės A. S. veiksmų kvalifikacijai, atmestini ir jos apeliacinio skundo teiginiai, kad dalyvauti nukentėjusiojo užpuolime ji atsisakė ir nuo jo atsiribojo, užpuolimas buvo įvykdytas tamsiu paros metu bei labai greitai, todėl stebėti aplinką, jai nebuvo reikalo ir galimybės. A. S. tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog savo bendrininkų pokalbį apie ieškomą „karosą“ – t. y. žmogų, kurį ketinama apiplėšti ji girdėjo, tačiau, aiškiai suvokdama jų nusikalstamus planus ir toliau vaikštinėjo su nusikaltimą suplanavusiais asmenimis. R. R. plėšimo metu suprato, kad yra daromas nusikaltimas, viso jo vykdymo metu stovėjo šalia, jokių veiksmų, siekdama sustabdyti jos bendrininkų daromą nusikalstamą veiką nesiėmė, o po nusikaltimo padarymo iš savo bendrininkų paėmė dalį iš nukentėjusiojo pagrobtų pinigų, kas, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai suvokia nuteistoji, iš esmės atitinka aukščiau aptarto bendrininkavimo instituto požymius.
13. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apeliantės kaltės ir tėra nuteistosios savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad A. S. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. S. veiksmuose yra visi būtini BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas A. S. kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. S. kaltės bei jos veiksmų kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.
14. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, jog A. S. savo kaltę jai inkriminuojamo nusikaltimo padaryme pripažino visiškai, dėl ko nepagrįstai, pažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normas, išnagrinėjo baudžiamąją bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, tačiau abejoti tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu teisinio pagrindo taip pat nėra.
1. Kaip matyti iš 2016 m. gegužės 30 d. Kauno apylinkės teisiamojo posėdžio protokolo turinio, teisiamojo posėdžio metu A. L., A. S., I. R., I. K. ir I. K. uždavus klausimą dėl jiems pareikšto kaltinimo, visi asmenys, tame tarpe ir A. S., savo kaltę jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme iš esmės pripažino, A. S. patikslino, jog prisipažįsta paėmusi pinigus. Atsižvelgdama į tai, kad visi kaltinamieji savo kaltę pripažino, prokurorė nurodė, jog apklausus juos, būtų tikslinga nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, kam kiti proceso dalyviai, neprieštaravo. Esmines jai inkriminuojamo nusikaltimo įvykdymo aplinkybes A. S. pripažino – neneigė dalyvavusi nukentėjusiojo plėšime ir su kitais bendrininkais pasidalinusi plėšimo metu iš nukentėjusiojo pagrobtus pinigus, todėl vien tai, jog ji nesuvokė, kad tokie juos veiksmai, vertinant juos kitų bendrininkų įvykdytų veiksmų plotmėje, atitinka BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumą, dėl ko ji sąžiningai klydo dėl savo veiksmų kvalifikacijos, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu bylą nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo būdu. Juo labiau įvertinus tai, kad tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, A. S. kritiškai vertino savo veiksmus, atsiprašė nukentėjusiojo bei atlygino dalį jam padarytos žalos, kas neabejotinai patvirtina ne tik jos prisipažinimą, bet ir nuoširdų gailestį, dėl ko, apylinkės teismas, spręsdamas A. S. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, tai pagrįstai pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl A. S. paskirtos bausmės

15. Nuteistosios apeliaciniu skundu keliamas ir jai paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, teigiant, kad bausmė paskirta neįvertinus jos vaidmens jai inkriminuoto nusikaltimo padaryme, dėl ko, yra aiškiai per griežta.
1. Vertinant šiuos apeliantės argumentus, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Teismas, remdamasis baudžiamuoju įstatymu, skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgdamas į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Sprendžiant nepilnamečiui asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, be šių aplinkybių įvertinamos nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygos, nepilnamečio sveikatos būklė ir socialinė branda, anksčiau taikytas poveikio priemonės ir jų veiksmingumas bei nepilnamečio elgesys po nusikalstamos veikos padarymo.
16. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. S., atsižvelgė į jai inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas vienas sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 5 dalis), stadiją (nusikaltimas baigtas), kaltės formą (nusikalstama veika padaryta tyčia), motyvus ir tikslus (nusikaltimas įvykdytas savanaudiškais tikslais, siekiant materialinės naudos) bei pasekmes (padarytas nesunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas). Įvertino ir A. S. asmenybę, konstatuodamas, kad nuteistoji yra jauno amžiaus – nusikaltimą įvykdė būdama nepilnametė, mokosi, (duomenys neskelbtini) gimnazijos charakterizuojama teigiamai, kaip atsakingai žiūrinti į mokymąsi, yra viena geriausių pagrindinio skyriaus mokinių, aktyviai dirbanti per pamokas, žingeidi, komunikabili ir pan. Spręsdamas A. S. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat įvertino vieną jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei vieną jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
1. Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas A. S. skyrė vienintelę BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, bausmės terminą nustatydamas ženkliai mažesnį nei komentuojamo straipsnio sankcijoje įtvirtintas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, o jos vykdymą, sutinkamai su BK 92 straipsnio nuostatomis, atidėjo 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui. Nesutikti su šiuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo, kadangi aukščiau išvardintos aplinkybės bei teistumas už iš esmės analogišką veiką, leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistosios nuostatas, nihilistinį požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, o tai neabejotinai rodo, kad A. S. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Šių duomenų visumoje atkreiptinas dėmesys ir į 2015 m. birželio 9 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus rašte Nr. 19-2-1831 užfiksuotas aplinkybes. Remiantis jomis, A. S. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos grupės vaikų apskaitoje dėl delinkventinio elgesio (tai poelgiai, pažeidžiantys egzistuojančias elgesio normas, bet nesukeliantys rimto pavojaus ir nedarantys didelės žalos) registruota nuo 2015 metų (jau po jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo), 2013 metais ji buvo įtariama dalyvavusi moters apiplėšime, o 2015 metais grasino kitai nepilnametei susidorojimu (b. t. 2, b. l. 89). Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad A. S. elgesys net ir po jai inkriminuoto nusikaltimo įvykdymo išskirtinai teigiama linkme nekinta, todėl, įvertinus šias aplinkybes BK 91 straipsnio 2 dalies kontekste, švelninti jos atsakomybę šioje baudžiamojoje byloje, teisinio pagrindo vis tik nėra.
2. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir apeliantės vaidmuo jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Ši aplinkybė privalo būti vertinama kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje ir BK 91 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmių skyrimo pagrindų kontekste. Minėta, jog A. S. inkriminuotas nusikaltimas buvo įvykdytas bendrais jos, A. L., I. R., I. K. ir I. K. veiksmais, jokių pastangų siekdama sustabdyti R. R. atžvilgiu daromą nusikalstamą veiką apeliantė nesiėmė, priešingai, kartu su kitais nusikaltimo bendrininkais realizavusi visus BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, ji paėmė dalį nusikalstamu būdu (plėšimo metu) iš nukentėjusiojo pagrobtų pinigų, ir toks jos elgesys, nepaisant konkrečių jos veiksmų analizuojamo nusikaltimo vykdymo metu, negali būti vertinamas kaip pagrindas švelninti jos teisinę padėtį. Juo labiau įvertinus tai, jog nuteistajai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 92 straipsniu, buvo atidėtas ne maksimaliam terminui, baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, dėl ko, nuteistajai paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu.
3. Iš esmės analogiškai vertintina ir aplinkybė, jog A. S. analizuojamu atveju atsiprašė nukentėjusiojo ir savo iniciatyva atlygino dalį jam padarytos žalos (70 eurų), ką tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, patvirtino ir nukentėjusysis R. R.. Tokie nuteistosios veiksmai neabejotinai patvirtina, jog ji kritiškai vertina savo veiksmus, nuoširdžiai dėl jų gailisi, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas reikalauja visiško savo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, o nuteistosios prisipažinimas ir gailestis jau buvo įvertintas pirmosios instancijos teismo, ši aplinkybė (dalinis žalos atlyginimas) dar labiau jos teisinės padėties, priešingai nei tai traktuojama nuteistosios apeliaciniame skunde, nelengvina.
17. Tokiu būdu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas A. S. bausmę, nei bendrųjų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nei specialiųjų, numatytų BK 91 straipsnio 2 dalyje, bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistosios asmenybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistosios padarytos veikos pobūdžiu ar jos asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistosios teisinę padėtį, nėra jokio juridinio pagrindo. Parinkdamas bausmės vykdymo atidėjimo laiką A. S. atžvilgiu, apylinkės teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų taip pat nepažeidė, bausmės vykdymo atidėjimo terminą parinko neperžengdamas BK 92 straipsnyje nustatytų ribų. Atsižvelgiant į nuteistosios apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantui paskirtos bausmės lyginimas su bendrininkams paskirta bausme nėra pagrįstas, kadangi skiriant bausmę ir nustatant jos dydį vertinama ne tik kiekvieno iš kaltininkų vaidmuo padarant nusikaltimą, tačiau ir kiekvieną nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visuma, o ne kitam nuteistajam paskirtos bausmės dydis. Be to, skiriasi ir asmenų charakteristikos, todėl logiška, kad ne vienodos apimties yra ir jų teisių varžymas bei ribojimas.

Dėl civilinių ieškinių

18. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ir ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), o būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. , 2000 m. gruodžio 13 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Šias konstitucines nuostatas detalizuoja bei jų įgyvendinimo būdus nustato baudžiamojo proceso įstatymas bei kiti teisės aktai. Pagal BPK, vienas iš teisės į patirtos žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimą realizavimo būdų – civilinio ieškinio įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 straipsnis).
19. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažintas R. R. pareiškė civilinį ieškinį dėl 345 (trijų šimtų keturiasdešimt penkių) eurų turtinės ir 5000 (penkių tūkstančių) eurų neturtinės žalos atlyginimo (b. t. 4, b. l. 102-106), Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 1025,77 (vieno tūkstančio dvidešimt penkių eurų septyniasdešimt septynių centų) žalos atlyginimo (b. t. 1, b. l. 37-41).
1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareikštų civilinių ieškinių pagrįstumą, proporcingumą ir objektyvumą, Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 1025,77 (vieno tūkstančio dvidešimt penkių eurų septyniasdešimt septynių centų) žalos atlyginimo ir R. R. civilinį ieškinį dėl 345 (trijų šimtų keturiasdešimt penkių) eurų turtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai, nukentėjusiojo ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies, priteisdamas 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, nurodytas sumas priteisdamas solidariai iš A. L. (jam neturint lėšų arba turto – subsidiariai su Kauno vaikų globos namais „A.“), A. S. (jai neturint lėšų arba turto – subsidiariai su jos atstove pagal įstatymą S. C.), I. R., (jai neturint lėšų arba turto – subsidiariai su Kauno vaikų globos namais „A.“) ir I. K. (jai neturint lėšų – subsidiariai  su atstove pagal įstatymą V. K.).
20. Nors apeliaciniu skundu Kauno vaikų globos namai „A.“ nesutinka su subsidiariąja jų atsakomybe dėl A. L. ir I. R. neteisėtų veiksmų, tačiau abejoti šiuo apylinkės teismo sprendimu, teisinio pagrindo vis tik nėra. Minėta, jog pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo nuostolius privalo atlyginti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.276 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis principas, kad nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų yra savarankiški prievolių dėl žalos atlyginimo subjektai, todėl už padarytą žalą atsako patys. Jeigu nustatoma, kad nepilnametis neturi pakankamai turto (lėšų) žalai atlyginti, sutinkamai su CK 6.276 straipsnio 2 dalimi, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tokios pat teisinės pasekmės atsiranda, jeigu nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų žalos padarymo metu buvo mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas. Kaip numato komentuojamo straipsnio 3 dalis, šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti.
1. Sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, tiek A. L. (gim. (duomenys neskelbtini)), tiek I. R. (gim. (duomenys neskelbtini)) jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu (2014 m. gruodžio 21 d.) buvo nepilnamečiai. Duomenų, patvirtinančių jų turimas asmenines lėšas ar turtą, į kurį gali būti nukreipiamas R. R. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių išieškojimas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, todėl šiuo atveju, siekiant tinkamai įgyvendinti civilinių ieškovų – nukentėjusiojo R. R. ir valstybinės ligonių kasos interesus, būtina nustatyti papildomus A. L. ir I. R. prievolių dėl žalos atlyginimo subjektus, kuriems, sutinkamai su aukščiau aptartu teisiniu reguliavimu, taikoma subsidiarioji (papildoma) atsakomybė.
2. Kaip matyti iš Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimo, A. L. motinos M. L. valdžia sūnaus atžvilgiu buvo apribota, A. L. nuolatiniu globėju paskiriant Kauno globos namus „A.“ (b. t. 1, b. l. 83-89). Laikinoji A. L. globa nustatyta nuo 2012 m. rugpjūčio 17 d., globėju skiriant vaikų globos namus „A.“. I. R. rūpyba nuo 2014 m. lapkričio 24 d. taip pat buvo priskirta Kauno vaikų globos namams „A.“ (b. t. 1, b. l. 97). Tokiu būdu, abejonių tuo, kad A. L. ir I. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu už jų priežiūrą buvo atsakingi būtent Kauno vaikų globos namai „A.“, nėra, dėl ko, jų, kaip papildomo A. L. ir I. R. prievolių dėl žalos atlyginimo subjekto atsakomybė nagrinėjamu atveju galima.
3. Duomenų, patvirtinančių, kad civiliniams ieškovams – R. R. ir Kauno teritorinei ligonių kasai, padaryta žala vertinamu atveju atsirado ne dėl Kauno vaikų globos namų „A.“ kaltės, nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje taip pat nėra. Priešingai, savo pareigą tinkamai auklėti nepilnamečius, o būtent – A. L. ir I. R., Kauno vaikų globos namai „A.“, teisėjų kolegijos įsitikinimu, įgyvendino netinkamai. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad tiek I. R., tiek ir A. L. yra linkę pažeidinėti jiems, kaip nepilnamečiams, nustatytą tvarką ir taisykles. Aplinkybės, iš esmės neigiamai charakterizuojančios A. L. bei I. R., Kauno vaikų globos namams „A.“ iki analizuojamo nusikaltimo įvykdymo buvo žinomos, ką neabejotinai patvirtina Vaikų gerovės centro „P.“ 2014 m. lapkričio 20 d. rašte Nr. 1033 (b. t. 6, b. l. 18-19) bei Kauno vaikų globos namų „A.“ 2014 m. spalio 20 d. prašyme Nr. S-22 (b. t. 6, b. l. 36-37) užfiksuotos aplinkybės, todėl jų auklėjimui ir teisės pažeidimų prevencijai, turėjo būti skirtas ypatingas dėmesys, tačiau tokių aplinkybių bylos medžiaga nepatvirtina. Vien tai, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo 2 vaikų globos namų auklėtiniai, o nusikaltimas buvo padarytas tamsiu paros metu, leidžia teigti, jog minėtų nuteistųjų kontrolė ir priežiūra buvo nepakankama.
4. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad Kauno vaikų globos namai „A.“ neabejotinai buvo atsakingi už savo globotinių A. L. ir I. R., kurios rūpyba tuo laikotarpiu buvo priskirta vaikų globos namams, padarytą žalą, kadangi priešingai nėra įrodyta. Tai, kad Institucija negalės gera valia sumokėti priteistų civilinių ieškinių, nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo netaikyti civilinės atsakomybės.
5. Tai, kad šiuo metu I. R. gyvena su savo motina (nuo 2015 m. gegužės 12 d.) A. K., įvertinus I. R. kartu su kitais bendrininkais inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo laiką – 2014 m. gruodžio 21 d., esminės reikšmės sprendžiant Kauno vaikų globos namų „A.“ subsidiariosios atsakomybės klausimą, neturi. Iš esmės analogiškai vertintini ir Kauno vaikų globos namų „A.“ apeliacinio skundo teiginiai dėl A. L. ir I. R. išlaikymui Kauno vaikų globos namams „A.“ priteistų, tačiau nei A. L., nei I. R. motinos nemokėtų alimentų, kadangi šios aplinkybės nesusijusios su nagrinėjamu subsidiarinės civilinės atsakomybės klausimu. Tai, jog kai nurodoma skunde 2015 m. gruodžio 31 d. I. R. nebuvo vaikų globos namų auklėtinė, nešalina civilinės atsakomybės už žalą padarytą jei esant šių namų auklėtine.
21. Tačiau, sprendžiant Kauno vaikų globos namų „A.“ apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, atkreiptinas dėmesys į CK 6.276 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, remiantis kuriuo, CK 6.276 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų asmenų, tame tarpe ir sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos, prievolė yra ribojama laike: ji išnyksta nepilnamečiui sulaukus pilnametystės arba nepilnamečiui iki pilnametystės įgijus turto, kurio pakanka žalai atlyginti. Pažymėtina, kad šie CK 6.276 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų asmenų prievolės atlyginti nepilnamečio vaiko padarytą žalą pasibaigimo pagrindai yra savarankiški, todėl CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nustatytos materialiosios teisinės pasekmės turi būti konstatuojamos bet kurioje proceso stadijoje – tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, tiek vykdymo procese. Nustačius, jog subsidiarioji minėtų asmenų prievolė pasibaigė, jiems atsakomybė negali būti taikoma. Kadangi apeliacinės instancijos teismo proceso metu nuteistoji I. R. sulaukė pilnametystės (gim. (duomenys neskelbtini)), todėl Kauno vaikų globos namų „A.“ prievolė atlyginti jos nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą pasibaigė, o tai sudaro pagrindą atitinkamai pakeisti šią nuosprendžio dalį. Analogiškai pasisakytina ir dėl V. K. subsidiarios atsakomybės, kadangi I. K. bylos nagrinėjimo metu sulaukė pilnametystės. Tokios praktikos laikomasi ir vieningai formuojamoje Lietuvos Respublikos teismų praktikoje (pvz. kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2009, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-547-478-2014).
22. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl vaikų globos namų „A.“ civilinės atsakomybės ribų ir priteisto žalos dydžio, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltais dėl R. R. plėšimo, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, buvo pripažinti penki asmenys – A. L., A. S., I. R., I. K. ir I. K., tačiau, sutinkamai su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucine dalimi, sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiojo R. R. ir Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštų civilinių ieškinių, pasisakyta tik dėl keturių iš jų, t. y. A. L., A. S., I. R. ir I. K., nors nuosprendžio motyvuose nurodoma, kad žalą turi atlyginti visi bendrininkai solidariai, pasisakoma ir dėl I. K. civilinės atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad R. R. atžvilgiu padaryta nusikalstama veika buvo įvykdyta bendrais ne tik A. L., A. S., I. R. ir I. K., bet ir I. K. veiksmais, I. K. skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo pripažinta kalta pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, abejonių jos kaltumu aukštesniajam teismui nekyla, pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatavus solidariąją visų bendrininkų atsakomybę, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl R. R. ir Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštų civilinių ieškinių keistina, R. R. ir teritorinės ligonių kasos patirtą žalą priteisiant solidariai ne tik iš A. L., A. S., I. R., I. K., bet ir iš I. K..
23. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad A. S. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savanoriškai atlygino dalį nukentėjusiajam R. R. kartu su savo bendrininkais padarytos turtinės žalos, t. y. 70 (septyniasdešimt) eurų, ką tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir pats nukentėjusysis. Tačiau, sprendžiant iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinio, ši suma iš R. R. pareikšto civilinio ieškinio dėl jo patirtos 345 (trijų šimtų keturiasdešimt penkių) eurų turtinės žalos, išskaičiuota nebuvo, skundžiamu nuosprendžiu priteisiant visą R. R. reikalaujamą pinigų sumą. Toks teismo sprendimas yra nepagrįstas, todėl keičiamas, priteistą 345 (trijų šimtų keturiasdešimt penkių) eurų žalos atlyginimą sumažinant iki 275 (dviejų šimtų septyniasdešimt penkių) eurų.
24. Nors Kauno vaikų globos namų „A.“ apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl R. R. byloje pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo, teigiant, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka realiai jam padarytos neturtinės žalos dydžio, o R. R. įvardinta jam padarytas turtinė žala nėra pagrįsta jokiais dokumentais, tačiau keisti Kauno apylinkės teismo nuosprendį šioje dalyje, teisinio pagrindo nėra.
1. Sprendžiant klausimą dėl R. R. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu priteistos ir šia nutartimi iki 275 (dviejų šimtų septyniasdešimt penkių) eurų sumažintos turtinės žalos pagrįstumo, visų pirma pažymėtina, kad analizuojamu atveju nuteistieji A. L., A. S., I. R., I. K. ir I. K. neneigė, o nukentėjusysis patvirtino, jog vertinamo įvykio metu kaltais nuteistųjų veiksmais iš R. R. buvo pagrobtas mobilaus ryšio telefonas 28,96 eurų vertės (b. t. 1, b. l. 24), 28,96 eurų grynųjų pinigų ir pirkinių krepšys su maisto produktais, 11,58 eurų vertės. Tačiau nusikaltimu asmeniui padaryta turtinė žala neapsiriboja vien tik pagrobto turto verte. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad vertinamo įvykio metu buvo sumuštas R. R. dešinys petys, lūžo raktikaulis, kairės rankos laivakaulis. Šių sužalojimų pagrindu R. R. buvo atliktos 2 operacijos, o nusikaltimo pasekmės yra gydomos iki šiol. Neabejotina, kad viso gydymo metu R. R. teko naudoti nuskausminamuosius ir raminamuosius vaistus, jo paties teigimu, skausmingoms vietoms daryti masažus, kadangi reikėjo saugoti skaudančias, sulaužytas rankas, jam ne kartą teko naudotis taksi paslaugomis. Visos šios pasekmės ir jų sąlygotos R. R. išlaidos, neabejotinai atsirado dėl neteisėtų A. L., A. S., I. R., I. K. ir I. K. veiksmų,  todėl vien tai, jog nukentėjusysis neišsaugojo šių paslaugų teikimo kvitų, patvirtinančių jo gydymui išleistus pinigus, nagrinėjamu atveju nelaikytina pakankamu pagrindu dar labiau mažinti jam priteistos turtinės žalos dydį. Juo labiau, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteistas ir šia nutartimi sumažintas turtinės žalos nukentėjusiajam, dydis atitinka protingumo ir sąžiningumo principus, nepažeidžia proporcingumo reikalavimų, todėl sutinkamai su aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, nelaikytinas aiškiai per dideliu ar nepagrįstu.
25. Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir Institucijos apeliacinio skundo argumentai dėl R. R. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos. CK 6.250 straipsnyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir pan., teismo įvertinti piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo fizinis asmuo, kuriam padaryta žala, arba tokio asmens atstovas, tačiau galutinį žalos dydį įvertina teismas, priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
1. Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas nukentėjusiajam priteistiną neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į tai, jog nukentėjusiojo atžvilgiu buvo padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas, dėl bendrų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų R. R. patyrė fizinį skausmą, gulėjo ligoninėje, jam buvo atliktos 2 operacijos, jis yra gydomas iki šiol, dėl komentuojamo įvykio jis patyrė didelį stresą, dvasinius išgyvenimus, neigiamas psichologines pasekmes. Esant šioms aplinkybėms, 3000 (trijų tūkstančių) eurų neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra proporcingas R. R. patirtiems dvasiniams išgyvenimams bei jo atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo pasekmėms, jis atitinka ir teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, dėl ko neturtinės žalos dydis paliekamas nepakeistas.
26. Atsižvelgiant į A. S. veiksmų kvalifikaciją, įvertinus tai, jog šia nutartimi ji nekeičiama, tenkinti nuteistosios prašymą byloje pareikštų nukentėjusiojo R. R. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių iš jos nepriteisti, teisinio pagrindo nėra, kadangi ji kaip bendrininkė yra atsakinga už padarytą žalą.
27. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad I. K. buvo kaltinama ir nuteista už nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad I. K. pripažįstama kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, kas leidžia teigti, jog padaryta rašymo klaida. Ši klaida, atsižvelgiant į nuosprendžio tiek įžanginę, tiek motyvuojamąją dalis, kuriose I. K. veiksmai kvalifikuojami pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, laikytina rašymo apsirikimu, kuris nekeičia nuosprendžio esmės, todėl ištaisoma.

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą

28. Byloje gauta 2016 m. lapkričio 7 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. NTP-7-11904 dėl 108,04 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (b. t. 5, b. l. 121).
1. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Šios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajai I. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jos nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 3081 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

nuteistosios A. S. ir Kauno vaikų globos namų „A.“ direktorės D. P. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiojo R. R. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių pakeisti:

- priteisti solidariai iš A. L., o jam neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, iki kol jis sulauks pilnametystės arba įgys pakankamai turto ar uždarbio padarytai žalai atlyginti – subsidiariai iš Kauno vaikų globos namų „A.“, A. S., o jai neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, iki kol ji sulauks pilnametystės arba įgys pakankamai turto ar uždarbio padarytai žalai atlyginti – subsidiariai iš jos atstovės pagal įstatymą S. C., I. K., I. R. ir I. K. 1025,77 (vieną tūkstantį dvidešimt penkis eurus septyniasdešimt septynis centus) PSDF biudžetui padarytos žalos atlyginimo, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sąskaitą LT217300010002484333

- priteisti solidariai iš A. L., o jam neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, iki kol jis sulauks pilnametystės arba įgys pakankamai turto ar uždarbio padarytai žalai atlyginti – subsidiariai iš Kauno vaikų globos namų „A.“, A. S., o jai neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, iki kol ji sulauks pilnametystės arba įgys pakankamai turto ar uždarbio padarytai žalai atlyginti – subsidiariai iš jos atstovės pagal įstatymą S. C., I. K., I. R. ir I. K. 275 (du šimtus septyniasdešimt penkis) eurus turtinės ir 3000 (tris tūkstančius) eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. R..

Ištaisyti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą, vietoje „I. K. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje“ nurodant, „I. K. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje“.

Likusią Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išlaidų už antrinę teisinę pagalbą iš I. K. nepriteisti.

Teisėjai                                                                                                 Albinas Antanaitis

                                                                                               Giedrius Endriukaitis

                                                                                                 Daiva Jankauskienė