Civilinė byla Nr. 2-2017/2011

                                                                                    2-55-3-00876-2009-7

              Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

              126.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Skala“ bankroto byloje patikslintas kreditorių sąrašas.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 24 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „Skala“ bankroto bylą. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartimi bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Admivita“. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtintas UAB „Skala“ kreditorių sąrašas, kuris buvo patikslintas 2010 m. balandžio 29 d., 2010 m. birželio 23 d., 2010 m. liepos 16 d., 2011 m. sausio 6 d. ir 2011 m. gegužė 9 d. nutartimis. Bankroto administratorius prašė patikslinti BUAB „Skala“ kreditorių sąrašą, tai yra išbraukti trečios eilės kreditorių AB „Lietuvos paštas“ su 387,65 Lt dydžio finansiniu reikalavimu ir vietoje jo įtraukti trečios eilės kreditorę V. B. su analogiško dydžio finansiniu reikalavimu. Nurodė, kad kreditorė V. B. padengė BUAB „Skala“ kreditoriaus AB „Lietuvos paštas“ finansinį reikalavimą 387,65 Lt sumai. Kreditorės prašymu, administratorius kreipėsi į AB „Lietuvos paštas“ dėl skolos suderinimo ir 2010-08-30 su AB „Lietuvos paštas“ buvo pasirašytas skolų suderinimo aktas, kuriame užfiksuota, jog su šiuo kreditoriumi yra pilnai atsiskaityta.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi patikslino BUAB „Skala“ kreditorių sąrašą, tai yra išbraukė trečios eilės kreditorių AB „Lietuvos paštas“ su 387,65 Lt dydžio finansiniu reikalavimu iš BUAB „Skala“ kreditorių sąrašo ir vietoje jo įtraukė trečios eilės kreditorę V. B. su 387,65 Lt dydžio finansiniu reikalavimu. Teismas nurodė, kad administratorius įmonės kreditorių finansinių reikalavimų pasikeitimus pripažįsta, jų neginčija, jie pagrįsti byloje esančiais rašytiniais įrodymais, iš ko seka, kad administratorius patikrino kreditorių pareikštų finansinių reikalavimų pagrįstumą pagal bankrutuojančios įmonės apskaitos dokumentus, tai yra įvykdė Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 10 p. administratoriui nustatytą pareigą. BUAB „Skala“ kreditorė V. B. 2010-08-25 bankiniu pavedimu padengė atsakovo 387,65 Lt dydžio skolą jo kreditoriui AB „Lietuvos paštas“. Tokį skolos padengimą kreditorius AB „Lietuvos paštas“ priėmė bei 2010-08-30 skolų suderinimo akte patvirtino, kad jam buvo pilnai padengta atsakovo skola. Jokių įstatyminių ar šalių nustatytų ribojimų dėl galimybės trečiajam asmeniui padengti įmonės skolą jos kreditoriui nenustatyta.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

              Atskiruoju skundu apeliantas AB „Lietuvos paštas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti kreditoriaus prašymą dėl kreditorių sąrašo patikslinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Pirmosios instancijos teismas, tikslindamas kreditorių sąrašą, nepagrįstai vadovavosi tik bendromis CK 6.50 straipsnio nuostatomis ir visiškai netaikė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) specialiųjų teisės normų. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo taikytinas ir trečiajam asmeniui, kai pastarasis ima vykdyti bankrutuojančios įmonės prievoles be kreditoriaus sutikimo po bankroto bylos iškėlimo. V. B. įsiskolinimą už atsakovą apeliantui sumokėjo 2010-08-25, tai yra jau po bankroto bylos atsakovui iškėlimo.

            2. ĮBĮ 26 straipsnio 2 dalyje numatyta kreditoriaus teisė atsisakyti visų ar dalies savo reikalavimų, šis atsisakymas turi būti teismui pateiktas raštu, tokį atsisakymą teismas priima nutartimi. Apeliantas niekada nesutiko, jog V. B. sumokėtų atsakovo skolą, jis į teismą raštu dėl kreditorinio reikalavimo atsisakymo nesikreipė, teismas tokio atsisakymo nesprendė. Apeliantas 2010-08-30 skolų suderinimo aktą Nr. 1 laiko negaliojančiu, nes jį apelianto vardu pasirašė neįgaliotas asmuo, aktas nėra patvirtintas vadovo ir ant jo uždėtas negaliojantis spaudas. Apeliantas, nustatęs faktą, kad 2010-08-30 aktu buvo nepagrįstai derinama apelianto ir atsakovo skola, 2011-06-06 pateikė atsakovui skolų suderinimo aktą, pagal kurį atsakovo skola apeliantui yra 387,65 Lt. V. B. sumokėta už atsakovą pinigų suma buvo jai grąžinta 2011-06-60 pašto perlaida, ji ją priėmė 2011-06-07. V. B. pinigus grąžino, todėl jai 387,65 Lt suma pakartotinai buvo išsiųsta 2011-06-17 pašto perlaida.

              3.  Skundžiama nutartimi išbraukus apeliantą iš atsakovo kreditorių sąrašo, iš esmės pažeidžiami jo, kaip atsakovo kreditoriaus, teisės ir teisėti interesai. Tarp apelianto ir atsakovo šiuo metu yra nagrinėjami teisminiai ginčai. Šioje bankroto byloje yra taip pat ginčijamas apelianto finansinis reikalavimas atsakovui 3 500 000 Lt sumai. Išbraukus šioje bankroto bylos stadijoje apeliantą iš atsakovo kreditorių sąrašo, apeliantas neturės net minimalios galimybės ginti savo, kaip atsakovo kreditoriaus, teises, būtų visiškai apribotos jo galimybės dalyvauti bankroto procese.

            Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Skala“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Remiantis CK 6.111, 6.50 straipsnių nuostatomis V. B. teisėtai įvykdė prievolę už atsakovą, tokiam veiksmui nereikalinga rašytinė sutartis ar apelianto informavimas apie tokį veiksmą bei jo sutikimas. Reikalavimo teisė į atsakovą V. B. perėjo įstatymo pagrindu. Prievolė nėra susijusi su atsakovo asmeniu, atsakovas neprieštaravo V. B. veiksmams. Apeliantas, turėdamas palyginti nedidelį reikalavimą, trukdo sklandžiam ir operatyviam bankroto procesui, užkerta kelią kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui.

2. Apeliantas valingais veiksmais, pasirašydamas skolų suderinimo aktą bei priimdamas jam pervestą pinigų sumą, išreiškė sutikimą ir savo pritarimą tam, kad V. B. įvykdytų prievolę už atsakovą. Jeigu apeliantas šiems veiksmams būtų prieštaravęs, skolą nedelsiant būtų grąžinęs V. B. . Nesutikimas dėl skolos perleidimo buvo pareikštas tik 2011-06-06, tai yra praėjus beveik metams po to, kai prievolę už atsakovą įvykdė nauja kreditorė. Apelianto argumentai, jog skolų suderinimo aktas yra negaliojantis, yra nepagrįsti. Šį aktą pasirašė apelianto darbuotojas – buhalteris, ant jo yra apelianto spaudas. Pažymėtina, kad į ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl galimo dokumentų klastojimo apeliantas nesikreipė.

3. Apelianto išbraukimas iš kreditorių sąrašo ne tik nepažeidžia jo interesų, bet priešingai, tokiu būdu yra patenkinamas jo, kaip atsakovo kreditoriaus interesas, nes vienintelis ir esminis kreditoriaus interesas skolininko bankroto procese yra atgauti skolą. Įstatymai nenumato galimybės ir/ar teisės bankrutuojančios įmonės kreditoriui piktnaudžiauti kaip kreditoriui turimomis teisėmis, tokiu būdu siekiant įgyti pranašumą ginčo teisena nagrinėjamose civilinėse bylose bankrutuojančios įmonės atžvilgiu. Todėl neturėjimas galimybės tokių veiksmų atlikti dėl to, kad kreditorinis reikalavimas yra patenkintas, negali būti laikomas apelianto teisių pažeidimu nei kaip šalies kitose civilinėse bylose, nei kaip kreditoriaus bankroto byloje.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorė V. B. prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Remiantis CK 6.50 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatomis ji turėjo teisę įvykdyti prievolę už atsakovą. Prievolė nėra susijusi su atsakovo asmeniu, todėl apeliantas negalėjo reikšti prieštaravimų dėl tokio prievolės įvykdymo. 2010-05-25 apeliantas pinigus priėmė ir kreditorės veiksmus laikė tinkamu prievolės įvykdymų, tai patvirtina 2010-08-30 apelianto pasirašytas skolų suderinimo aktas. Prieštaravimus dėl tokio prievolės įvykdymo apeliantas pradėjo reikšti tik praėjus 9 mėnesiams nuo prievolės įvykdymo, o pinigus kreditorei persiuntė tik vieną dieną prieš atskirojo skundo teismui padavimą.

              2. Jokios apelianto teisės ar teisėti interesai pažeisti nebuvo. Kaip tik buvo patenkintas jo kreditorinis reikalavimas, o tai yra pagrindinis, vienintelis ir esminis kreditoriaus interesas skolininko bankroto byloje.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria trečios eilės kreditorius AB „Lietuvos paštas“ su 387,65 Lt dydžio finansiniu reikalavimu išbrauktas iš BUAB „Skala“ kreditorių sąrašo ir vietoje jo į trečios eilės kreditorių sąrašą įtraukta kreditorė V. B. su tokio paties dydžio finansiniu reikalavimu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas, o kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai gali būti tvirtinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Pirmosios instancijos teismas, įtrukdamas kreditorę V. B. į BUAB „Skala“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 387,65 Lt dydžio finansiniu reikalavimu, nutartį motyvavo iš esmės tuo, kad kreditorė įvykdė atsakovo BUAB „Skala“ prievolę kreditoriui (apeliantui) AB „Lietuvos paštas“, todėl jai perėjo teisė reikalauti, kad atsakovas įvykdytų prievolę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

CK 6.50 straipsnyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai, arba, kai skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui. Trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtino trečios eilės kreditoriaus – apelianto 387,65 Lt dydžio finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje. 2010 m. rugpjūčio 25 d. V. B. padengė minėtą atsakovo įsiskolinimą apeliantui, pinigus pervedant banko pavedimu į apelianto sąskaitą. Atsakovas bei apeliantas 2010-08-30 surašė aktą dėl skolų suderinimo Nr. 1, kuriame nurodyta, kad atsakovo skola apeliantui yra 0,00 Lt. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad V. B. , įvykdžiusiai už atsakovą prievolę apeliantui, perėjo reikalavimo teisės į atsakovą dėl 387,65 Lt įsiskolinimo grąžinimo. Įrodymų, kad prievolės esmė reikalavo, kad ją atsakovas įvykdytų asmeniškai, byloje nėra. Atsakovas sutiko su tokiu prievolės įvykdymu.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas CK 6.50 straipsnio nuostatas turėjo taikyti kartu su ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatomis, taikytinomis ir trečiajam asmeniui, kai šis įvykdo bankrutuojančios įmonės prievoles be kreditoriaus sutikimo po bankroto bylos iškėlimo, yra nepagrįstas. Byloje nenustatyta, kad apeliantas, iki skundžiamos nutarties priėmimo būtų išreiškęs savo nesutikimą dėl V. B. ar atsakovo veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.50 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nuo pinigų iš kreditorės gavimo momento (2010-08-25) iki skundžiamos teismo nutarties priėmimo (2011-05-10) dėl tokio prievolės už atsakovą įvykdymo būdo prieštaravimų bei pretenzijų nereiškė, pinigų V. B. grąžinęs nebuvo. Naują skolų suderinimo aktą apeliantas surašė tik 2011 m. birželio 6 d. Pinigus kreditorei pirmą kartą siuntė 2011 m. birželio 6 d. pašto perlaida, tačiau V. B. juos grąžino. 2011 m. birželio 17 d. apeliantas pakartotinai išsiuntė pinigus kreditorei, tačiau įrodymų, jog kreditorė juos priėmė, byloje nėra.

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie 2010 m. rugpjūčio 30 d. akto dėl skolų suderinimo negaliojimą, nepateikė (CPK 178 str.). Skundžiamos pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dieną minėtas aktas nėra nuginčytas, teisminis ginčas dėl jo nepradėtas.

Apeliantas nepagrįstai atskirąjį skundą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2005. Minėtoje nutartyje yra nagrinėjamas didžiausio kreditoriaus, kurio prievolės įvykdymas yra užtikrintas beveik viso skolininko turto įkeitimu, finansinio reikalavimo perleidimo klausimas. Nagrinėjamu atveju apeliantas nėra didžiausiu atsakovo kreditoriumi, o prievolės įvykdymas nėra užtikrintas atsakovo turto įkeitimu. Pažymėtina, kad teismai gali vadovautis tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri yra suformuota tokio paties pobūdžio, analogiškose bylose. Tokio paties pobūdžio byla neturi būti suprantama kaip pasisakymas dėl tos pat teisės normos ar jos nuostatos aiškinimo, vertinimo ar taikymo. Tos pačios normos taikymo aplinkybės taip pat turi būti analogiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gruodžio mėn. 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007).

Kitų teisminių ginčų tarp apelianto ir atsakovo buvimas neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl 387,65 Lt finansinio reikalavimo perleidimo pagrįstumo, juose nagrinėjami klausimai nėra susiję su minėtu finansiniu reikalavimu ir nesuteikia apeliantui pranašumo prieš kitus kreditorius nagrinėjamojoje bankroto byloje.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme numatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti skolininko – bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Taigi pagrindinis kreditorių interesas skolininko bankroto byloje yra kuo greitesnis skolos susigrąžinimas. V. B. įvykdžius prievolę už atsakovą, būtent šis apelianto interesas ir buvo įgyvendintas.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.