Civilinė byla Nr. e2S-1133-864/2025
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17319-2024-9
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.20
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-481-1084/2025 pagal pareiškėjos R. N. skundą dėl antstolio Mareko Petrovskio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis Marekas Petrovskis, A. M..
Apeliacinės instancijos teismas
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja R. N. (toliau - ir pareiškėja, ir skolininkė) padavė antstoliui Marekui Petrovskiui (toliau – ir antstolis) skundą, kuriuo prašė panaikinti 2024 m. gruodžio 2 d. raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-24-123-23148 ir informuoti pareiškėją A. M., jog pagal galiojančias laikinąsias apsaugos priemones, t. y. 2024 m. gegužės 3 d. Kauno apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2629-1172/2024, būtent A. M. nevykdo teismo nustatytos bendravimo tvarkos, reikalaudamas jam priskirtas pareigas perleisti vykdyti R. N., t. y. prašo antstolį pateikti A. M. raginimą vykdyti galiojančią teismo nutartį ir laikytis joje nustatytos tvarkos. Pareiškėja taip pat skunde nurodo, kad visos išlaidos, susijusios su antstolio raginimu Nr.S-24-123-23148, išreikalautinos iš A. M.. Pareiškėja skundą grindė aplinkybėmis, kad 2024 m. gegužės 3 d. nutartyje numatytos pareigos yra suinteresuotam asmeniui A. M. (toliau – ir suinteresuotas asmuo) bei, kad antstolis priėmė vykdyti 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį, kuri yra neįsiteisėjusi. Pareiškėjos teigimu, 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi yra keičiamos 2024 m. gegužės 3 d. laikinosios apsaugos priemonės, o kadangi 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje nėra numatyto skubaus šios nutarties vykdymo, bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja šią nutartį apskundė, antstolis nepagrįstai priėmė skundžiamą raginimą, nes, kaip jau minėta, skundžiamas raginimas priimtas neįsiteisėjusios nutarties pagrindu.
Antstolis Marekas Petrovskis 2024 m. gruodžio 9 d. patvarkymu Nr. S-24-123-23751 pareiškėjos skundo netenkino ir perdavė skundą nagrinėti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams. Atsisakymą tenkinti skundą grindė argumentais, kad skundas nėra susijęs su antstolio procesine veikla ar antstolio atliktais veiksmais, o yra dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145, 152 straipsnių aiškinimo ir taikymo, kurį turi atlikti sprendimą priėmęs teismas, o ne antstolis. Nurodė, kad 2024 m. gruodžio 2 d. pateikus vykdyti 2024 m. gegužės 3 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, antstolis nenustatė CPK 651 straipsnio 2 dalyje numatytų akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir užvedė vykdomąją bylą. Pažymėjo, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi buvo papildyta 2024 m. gegužės 3 d. nutartis, nustatant, kad pasibaigus tėvo (suinteresuoto asmens) su nepilnamete dukra V. M. (toliau – ir nepilnametis vaikas, dukra) bendravimo laikui, pareiškėja pasiima dukrą iš tėvo gyvenamosios vietos ar kitos šalių sutartos vietos. Įvertinus 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį (papildančią 2024 m. gegužės 3 d. nutartį), CPK 145 straipsnio, 148 straipsnio, 150 straipsnio ir 152 straipsnio kontekste, antstolis sprendė, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi nėra pritaikytos naujos laikinosios apsaugos priemonės ar pakeistos 2024 m. gegužės 3 d. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi yra palikta galioti 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatyta bendravimo su nepilnamete dukra tvarka, tik konkretizuota vaiko paėmimo ir grąžinimo motinai (pareiškėjai) tvarka.
Suinteresuotas asmuo A. M. atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos skundas nepagrįstas, kadangi skolininkės skundo teiginiai nepaneigia Kauno apylinkės teismo
2024 m. gegužės 3 d. ir 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. e2-2629-1172/2024 nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir vykdymo. Suinteresuoto asmens vertinimu akivaizdu, kad įsiteisėjusi 2024 m. gegužės 3 d. nutartis buvo tik papildyta 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje nurodytu 4 punktu, atitinkamai abiejose nutartyse nurodytas laikinosios apsaugos priemonės yra vykdytinos, nes pagal CPK 152 straipsnio 3 dalį skolininkės nurodyto atskirojo skundo dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavimas nesustabdo nutarties vykdymo. Pareiškėjos skunde pateiktos interpretacijos dėl CPK 152 straipsnio 2 ir 4 dalių taikymo nagrinėjamu atveju yra nepagrįstos, nes, nepaisant to, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutarties rezoliucinėje dalyje yra paminėti CPK 148 straipsnis ir 152 straipsnio 2 dalis, tačiau šios nutarties motyvuojamoje dalyje yra aiškiai pasisakyta dėl 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatytos laikinosios bendravimo tvarkos papildymo, o ne vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita. Akivaizdu, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi nėra naikinama viena laikinoji apsaugos priemonė ir vietoj jos taikoma kita, o yra tik papildomos 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
Pareiškėja R. N. papildomai nurodė, kad antstolis privalėjo nustatyti, jog yra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti. Pažymėjo, kad antstolis ėmėsi priverstinio teismo nutarčių vykdymo prieš pareiškėją, nors, remiantis tomis pačiomis teismo nutartimis, pareiškėjai nėra nustatytos pareigos, kurias antstolis siekia priversti pareiškėją vykdyti. Nors rezoliucinėje 2024 m. gegužės 3 d. nutarties dalyje nenurodyta, kas turi grąžinti vaiką į motinos namus po tėvo pasiėmimo, tačiau nutarties motyvuojamoje dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai teismas nurodė, jog atmeta ieškovo (suinteresuoto asmens) prašymą dalyje dėl motinos įpareigojimo parsivežti dukrą. Galiojančioje 2024 m. gegužės 3 d. nutartyje teismas nurodė: „Ieškovas taip pat nenurodė aplinkybių, dėl kurių jis prašo nustatyti, kad po bendravimo su dukra, ją pasiimtų iš ieškovo gyvenamosios vietos atsakovė. Atsakovė su prašymu nesutiko. Atsižvelgiant į tai, bendravimo tvarka šioje dalyje taip pat nekeistina, atsakovei nenustatytina pareiga pasiimti dukrą iš ieškovo.“. Suinteresuotas asmuo pripažįsta, jog šalims yra galiojanti 2024 m. gegužės 3 d. teismo nutartis, kurioje, kaip jau buvo pasisakyta, – suinteresuoto asmens prašymas dėl pareiškėjos įpareigojimo pasiimti dukrą iš suinteresuoto asmens buvo teismo atmestas. Taigi, vėlesnė nutartis, kuria sukuriamos priešingos pareigos pareiškėjai, negali būti laikytinos kaip buvusios nutarties papildymas, nes naujojoje, t. y. 2024 m. lapkričio 19 d. teismo nutartyje, buvo sukurtos ne šiaip naujos pareigos pareiškėjai, o pakeistos į priešingas – sukurtas įpareigojimas. Teismas, vadovaudamasis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis bei cituojamais teisės aktais, aiškiai nurodė, jog keičia laikinąsias apsaugos priemones byloje, o keitimą realizuoja papildant 2024 m. gegužės 3 d. teismo nutartimi nustatytą bendravimo tvarką 4 punktu, kuris sukuria naujas pareigas pareiškėjai. 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje skubus vykdymas nenumatytas, taigi 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis įsiteisėja suėjus apskundimo terminui. Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, pareiškėja minimą nutartį yra apskundusi atskiruoju skundu Kauno apygardos teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2025 m. sausio 10 d. nutartimi pareiškėjos R. N. skundą tenkino. Nutarė panaikinti antstolio Mareko Petrovskio 2024 m. gruodžio 2 d. raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-24-123-23148, bei panaikinti antstolio Mareko Petrovskio 2024 m. gruodžio 2 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-24-123-23129 toje dalyje, kiek jis susijęs su 2024 m. lapkričio 19 d. Kauno apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2629-1172/2024 priėmimu vykdyti.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje numatytas įpareigojimas pareiškėjai pasiimti nepilnametį vaiką iš suinteresuoto asmens, pasibaigus suinteresuoto asmens ir nepilnamečio vaiko bendravimo laikui, yra laikomas pakeitimu 2024 m. gegužės 3 d. nutartyje priimtų pakeistų laikinųjų apsaugos priemonių atžvilgiu CPK 148 straipsnio 1 dalies kontekste, ar pakeistų laikinųjų apsaugos priemonių sukonkretinimu / išaiškinimu kaip tokiu, dėl ko antstoliui nenustačius CPK 651 straipsnyje akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, nors 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis yra apskųsta, pareiškėjai nevykdant įpareigojimo, numatyto 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje, pagrįstai buvo priimtas Raginimas vykdyti sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes:
1. Civilinėje byloje Nr. e2-779-1172/2025 2024 m. balandžio 17 d. teisme buvo gautas suinteresuoto asmens (minėtoje civilinėje byloje – ieškovo) prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, prašant pakeisti teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartimi nustatytą laikiną bendravimo tvarką, nustatant, kad suinteresuotas asmuo bendrauja su dukra tokia tvarka: 1) darbo dienomis kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį nuo 17:30 val. iki 20:00 val., 17:30 val. tėvui pasiimant dukrą iš jos gyvenamosios vietos ir 20:00 val. motinai pasiimant dukrą iš tėvo gyvenamosios vietos; 2) lyginių savaičių savaitgaliais nuo penktadienio 17:00 val. iki sekmadienio 20:00 val. (su nakvynėmis penktadienį ir šeštadienį), penktadienį 17:00 tėvui pasiimant dukrą iš jos gyvenamosios vietos ir sekmadienį 20:00 val. motinai pasiimant dukrą iš tėvo gyvenamosios vietos; 3) jeigu tėvas negali atvykti į susitikimus, įsipareigoja pranešti motinai ne vėliau kaip prieš 24 (dvidešimt keturias) valandas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teismas 2024 m. gegužės 3 d. nutartyje, spręsdamas suinteresuoto asmens prašymą, be kita ko, konstatavo, kad suinteresuotas asmuo nenurodė aplinkybių, dėl kurių jis prašo nustatyti, jog po bendravimo su dukra, ją pasiimtų iš suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos pareiškėja. Pastaroji su tokiu prašymu nesutiko. Todėl teismas, atsižvelgiant į tai, bendravimo tvarkos šioje dalyje nekeitė, pareiškėjai nenustatė pareigos pasiimti dukrą iš suinteresuoto asmens. 2024 m. gegužės 3 d. nutartyje Kauno apylinkės teismas nutarė patenkinti suinteresuoto asmens prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo iš dalies ir pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 31 d. nutartimi nustatytą laikiną suinteresuoto asmens bendravimo su nepilnamete dukra tvarką ir iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatė laikiną suinteresuoto asmens bendravimo su nepilnamete dukra tvarką, pagal kurią tėvas (suinteresuotas asmuo) su dukra bendrauja: 1) iki dukrai sueis dveji metai, tėvas bendrauja su dukra darbo dienomis kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį nuo 17:30 val. iki 19:00 val., pasiimdamas dukrą iš jos gyvenamosios vietos; lyginių savaičių savaitgaliais (šeštadienį ir sekmadienį) nuo 10:00 val. iki 19:00 val., pasiimdamas dukrą iš jos gyvenamosios vietos; 2) kai dukrai sueis dveji metai, tėvas bendrauja su dukra darbo dienomis kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį nuo 17:30 val. iki 20:00 val., pasiimdamas dukrą iš jos gyvenamosios vietos; lyginių savaičių savaitgaliais (šeštadienį ir sekmadienį) nuo 10:00 val. iki 20:00 val., pasiimdamas dukrą iš jos gyvenamosios vietos; 3) jeigu tėvas negali atvykti į susitikimus, įsipareigoja pranešti motinai R. N. ne vėliau kaip prieš 24 (dvidešimt keturias) valandas. Taip pat teismas leido nutartį vykdyti skubiai.
2. 2024 m. spalio 31 d. teisme buvo gautas suinteresuoto asmens prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, prašant teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatytą laikiną bendravimo tvarką iš dalies pakeisti papildant ją taip, kad pasibaigus tėvo su dukra bendravimo laikui, motina pasiima dukrą iš tėvo gyvenamosios vietos ar kitos šalių sutartos vietos. Suinteresuotas asmuo prašyme nurodė, kad iškilo šalių nesutarimai dėl teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutarties vykdymo dalyje dėl dukros grąžinimo, pasibaigus bendravimo laikui su tėvu. Teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje konstatavo, kad 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi buvo nustatytas vaiko grąžinimo laikas (valanda), tačiau nebuvo apibrėžta, kas ir į kur grąžina vaiką, pasibaigus vaiko ir tėvo bendravimui. Teismas pažymėjo, kad bendravimo su vaiku tvarka, atsižvelgiant į akivaizdžiai konfliktiškus šalių santykius, turi būti kuo konkretesnė ir detalesnė, taip mažinant galimybę kilti daugiau konfliktų vaiko akivaizdoje, kas neabejotinai prieštarauja vaiko interesams, todėl sutiko su suinteresuoto asmens pozicija, jog būtina papildyti, konkretizuoti laikiną bendravimo tvarką, aptariant vaiko grąžinimo po bendravimo laiko klausimą. Atsižvelgiant į tai, teismas tenkino suinteresuoto asmens prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (papildymo), papildė teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatytą laikiną bendravimo tvarką nustatant, kad pasibaigus tėvo su dukra bendravimo laikui, motina pasiima dukrą iš tėvo gyvenamosios vietos ar kitos šalių sutartos vietos.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2024 m. gegužės 3 d. nutartyje suinteresuoto asmens prašymas dėl pareiškėjos įpareigojimo pasiimti dukrą buvo atmestas ir teismas konstatavo, kad bendravimo tvarka šioje dalyje nekeistina, pareiškėjai nenustatytina pareiga pasiimti dukrą iš ieškovo. Visgi paaiškėjus naujoms aplinkybėms, 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje teismas nurodė, kad laikina bendravimo tvarka turi būti kuo konkretesnė ir detalesnė, taip mažinant galimybę kilti daugiau konfliktų vaiko akivaizdoje, kas neabejotinai prieštarauja vaiko interesams, todėl sutiko su suinteresuoto asmens pozicija, jog būtina papildyti, konkretizuoti laikiną bendravimo tvarką, aptariant vaiko grąžinimo po bendravimo laiko klausimą. Taigi, kaip matyti iš teismo 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje dėstomų motyvų, teismas sprendė esant poreikį sukonkretinti bendravimo tvarką, t. y. ją susiaurinti, apibrėžti, nustatant įpareigojimą pareiškėjai, kuris 2024 m. gegužės 3 d. nutartyje nebuvo nustatytas, priešingai, suinteresuoto asmens prašymas nustatyti tokį įpareigojimą buvo atmestas. Iš nustatytų aplinkybių visumos pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teismas pakeitė savo sprendimą šioje dalyje ir įpareigojo pareiškėją pasiimti dukrą iš tėvo, pasibaigus tėvo ir dukters bendravimo laikui. Nors suinteresuotas asmuo atsiliepime akcentavo, kad teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi tik papildė 2024 m. gegužės 3 d. nutartį papildomu punktu bei pačią bendravimo tvarką, tačiau pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad laikinųjų apsaugos priemonių nutarties papildymas savaime nereiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės nėra keičiamos. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, teismas, papildydamas laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl įpareigojimo pareiškėjai pasiimti dukrą, jas pakeitė, nustatydamas pareiškėjai įpareigojimą, kuriuo jai sukeliamos atitinkamos teisės ir pareigos. Suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas iš esmės reiškia dviejų procesinių sprendimų priėmimą: vienos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą bei kitos taikymą. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju, teismas šiuo atveju priėmė du skirtingus procesinius sprendimus – 2024 m. gegužės 3 d. nutartyje netaikė įpareigojimo pareiškėjai, visgi 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje tokį įpareigojimą pareiškėjai nustatė. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjos argumentu, kad vėlesnė nutartis, kuria sukuriamos priešingos pareigos pareiškėjai, negali būti laikytinos kaip buvusios nutarties papildymas, nes naujojoje, t. y. 2024 m. lapkričio 19 d. teismo nutartyje buvo sukurtos ne šiaip naujos pareigos pareiškėjai, o pakeistos į priešingas – sukurtas įpareigojimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis laikytina nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ir pats suinteresuotas asmuo, kaip galima spręsti iš 2024 m. spalio 30 d. prašymo, kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, t. y. reiškė valią dėl nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, o ne papildymo, nes prašymą įvardijo kaip prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, jį grindė CPK nuostatomis, reglamentuojančiomis vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimu kita. Todėl pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens prašymą, būtent ir vertino, ar yra pagrindas keisti civilinėje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, ir 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje padarė išvadą, jog toks pagrindas egzistuoja.
Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje skubaus vykdymo nenustatyta. CPK 152 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog atskirojo skundo padavimas dėl nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones arba dėl nutarties pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita sustabdo šių nutarčių vykdymą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog savo ruožtu pareiškėja dėl 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje jai nustatyto įpareigojimo pateikė atskirąjį skundą, kuris buvo priimtas ir perduotas nagrinėti aukštesniajam teismui. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis laikytina nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, todėl esant pateiktam atskirajam skundui, bei nenurodžius, kad nutartis vykdoma skubiai, ši nutartis nėra vykdytina.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2024 m. gruodžio 2 d. suinteresuotas asmuo pateikė antstoliui prašymą priimti vykdyti 2024 m. gegužės 3 d. ir 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis, kurių pagrindu antstoliui nenustačius CPK 651 straipsnyje akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, tą pačią dieną priėmė Patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-24-123-23129. 2024 m. gruodžio 2 d. antstolis surašė išlaidų apskaičiavimą Nr. S-24-123-23149 bei raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-24-123-23148 (toliau – Raginimas). Minėti dokumentai pareiškėjai įteikti tą pačią dieną. Pareiškėja, nesutikdama su priimtu Raginimu, antstoliui 2024 m. gruodžio 3 d. pateikė skundą, o pastarajam skundo netenkinus, 2024 m. gruodžio 9 d. šis priėmė patvarkymą Nr. S-24-123-23751 (toliau – Patvarkymas) netenkinti skundo ir pastarąjį kartu su patvarkymu perduoti Kauno apylinkės teismui. Patvarkyme, be kita ko, nurodyta, kad, įvertinus 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį (papildančią 2024 m. gegužės 3 d. nutartį), CPK 145 straipsnio, 148 straipsnio, 150 straipsnio ir 152 straipsnio, kontekste, antstolis sprendė, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi nėra pritaikytos naujos laikinosios apsaugos priemonės, ar pakeistos 2024 m. gegužės 3 d. pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nepagrįstai antstolis sprendė, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis yra vykdytina, nors joje nebuvo numatyta skubaus vykdymo, o dėl pačios nutarties buvo pateiktas atskirasis skundas.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nors antstolis nurodė, kad, jo vertinimu, skolininkės skundas yra deklaratyvaus pobūdžio ir neatitinka tikrosios teismo valios, kuri aiškiai apibrėžta nutarties dėstomojoje dalyje, antstoliui taikytinas profesinio rūpestingumo standartas, inter alia (liet. be kita ko), reiškia, kad savo atliekamas pareigas turi atlikti atsakingai, šiuo atveju 2024 m. lapkričio 19 d. nutarties rezoliucinę dalį vertinant vadovautis abiejų 2024 m. gegužės 3 d. ir 2024 m. lapkričio 19 d. motyvuojamosios dalies turinių kontekstu, o ne vien pažodiniu vertinimu. Teismas pažymėjo, jog nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo papildymas ar sukonkretinimas savaime nesuponuoja išvados, kad laikinosios apsaugos priemonės nėra keičiamos, todėl nesant aiškių duomenų apie tai, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis yra vykdytina, antstolis be pagrindo ją priėmė vykdyti. Taigi pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad antstolio 2024 m. gruodžio 2 d. patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-24-123-23129 yra teisėtas tik iš dalies, t. y. yra teisėtas tik dalyje, kurioje vykdyti priimta 2024 m. gegužės 3 d. nutartis.
Pirmosios instancijos teismas nenustatė duomenų, kad pareiškėja nesilaikė 2024 m. gegužės 3 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pripažino, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neįsiteisėjusi. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2024 m. gruodžio 2 d. antstolio Mareko Petrovskio Raginimas Nr. S-24-123-23148 priimtas nepagrįstai, todėl pareiškėjos skundą šioje dalyje tenkino ir Raginimą panaikino.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 594 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas iš dalies panaikinti ir 2024 m. gruodžio 2 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-24-123-23129 toje dalyje, kiek jis susijęs su 2024 m. lapkričio 19 d. nutarties priėmimu vykdyti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Suinteresuotas asmuo A. M. (toliau – ir suinteresuotas asmuo, ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjos R. N. 2024 m. gruodžio 3 d. skundą dėl antstolio veiksmų.
Apeliantas atskiruoju skundo nesutinka skundžiama teismo nutartimi teigdamas, jog pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK nuostatas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo ir pakeitimo klausimus šeimos bylose, neįvertino visų reikšmingų tokiai nutarčiai priimti aplinkybių, neteisingai vertino Kauno apylinkės teismo priimtas 2024 m. gegužės 3 d. ir 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis jų tiesioginio sąsajumo kontekste, nepakankamai įsigilino į antstolio bei išieškotojo argumentus, nurodytus į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Apelianto vertinimu, 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi teismas nutarė papildyti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatytą laikiną ieškovo A. M. bendravimo su nepilnamete dukra V. M. bendravimo tvarką, nustatant, kad pasibaigus tėvo A. M. su dukra V. M. bendravimo laikui, vaiko motina R. N. pasiima dukrą iš tėvo gyvenamosios vietos ar kitos šalių sutartos vietos. Šios teismo nutarties rezoliucinė dalis visiškai atitinka nutarties motyvuojamąją dalį, kurioje teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovo prašymas tenkinamas, papildytina teismo 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatyta laikina bendravimo tvarka, papildant ją punktu, kad pasibaigus tėvo su dukra bendravimo laikui, motina pasiima dukrą iš tėvo gyvenamosios vietos ar kitos šalių sutartos vietos. Taigi, sistemiškai vertinant abi nurodytas teismo sutartis, akivaizdu, kad įsiteisėjusi skubiai vykdytina 2024 m. gegužės 3 d. nutartis buvo tik papildyta 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje nurodytu dukros pasiėmimu po bendravimo su tėvu, atitinkamai abiejose nutartyse nurodytas laikinosios apsaugos priemonės yra vykdytinos (CPK 152 straipsnio 1 dalis), nes pagal CPK 152 straipsnio 3 dalį skolininkės nurodyto atskirojo skundo dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavimas nesustabdo nutarties vykdymo. Skolininkės skunde pateiktos interpretacijos dėl CPK 152 straipsnio 2 ir 4 dalių taikymo nagrinėjamu atveju yra nepagrįstos, nes nepaisant to, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutarties rezoliucinėje dalyje yra paminėti CPK 148 straipsnyje ir 152 straipsnio 2 dalyje, tačiau šios nutarties motyvuojamoje dalyje yra aiškiai pasisakyta dėl 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatytos laikinosios bendravimo tvarkos papildymo, o ne vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita. Apelianto nuomone, akivaizdu, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi nėra naikinama viena laikinoji apsaugos priemonė ir vietoj jos taikoma kita, o yra tik papildomos 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apelianto nuomone, antstolis teisėtai priėmė vykdymui 2024 m. gegužės 3 d. bei 2024 m. lapkričio 19 d. teismo nutartis ir pateikė skolininkei raginimą dėl šiose nutartyse nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo, atitinkamai antstolis Marekas Petrovskis pagrįstai ir teisėtai priėmė 2024 m. gruodžio 9 d. patvarkymą netenkinti skolininkės skundo.
Pareiškėja R. N. atsiliepimu nesutinka su atskirojo skundo argumentais, prašo skundo netenkinti. Pažymi, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų procesinės teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir CPK normų aiškinimu ir taikymu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir vertino visus byloje pateiktus įrodymus, dėl jų pasisakė skundžiamoje nutartyje, nurodydamas visus motyvus, tinkamai pritaikė ir aiškino procesinės teisės normas, įvertindami bylos aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus. Todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti apelianto A. M. atskirąjį skundą. Taip pat pateikia Šiaulių apygardos teismo nutartį, kuri įrodo, jog antstolis reikalavo pareiškėją vykdyti ne tik neįsiteisėjusią 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-2629-1172/2024, bet dabar jau esmingai pakeistą.
Antstolis Marekas Petrovskis atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Apeliacinės instancijos teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Šiuo atveju pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl apeliantės atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 10 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas atskirajame skunde išdėstytų motyvų kontekste.
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė panaikinti antstolio Mareko Petrovskio 2024 m. gruodžio 2 d. raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-24-123-23148, bei panaikinti antstolio Mareko Petrovskio 2024 m. gruodžio 2 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. S-24-123-23129 toje dalyje, kiek jis susijęs su 2024 m. lapkričio 19 d. Kauno apylinkės teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2629-1172/2024 priėmimu vykdyti. Savo ruožtu apeliantas nesutinka su skundžiama nutartimi, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai pripažino, kad 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-2629-1172/2024, buvo pakeista 2024 m. gegužės 3 d. toje pačioje byloje nustatyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka ir dėl to pripažino antstolio veiksmus neteisėtais ir juos panaikino.
Dėl naujų įrodymų
Pareiškėja teikia naują įrodymą – Šiaulių apygardos teismo 2025 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-43-569/2025, kuria pakeista Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-2629-1172/2024. Prašo šį įrodymą prijungti prie bylos.
CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjos teikiamas įrodymas – teismo nutartis yra priimta jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, ką patvirtina ir Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, teikiama nutartis tiesiogiai susijusi su nagrinėjamo ginčo dalyku, bylos dalyviams jos turinys žinomas, todėl šio įrodymo prijungimas prie bylos niekaip neužvilkins bylos nagrinėjimo.
Dėl nutarties (ne) teisėtumo
Apelianto atskirojo skundo esminis motyvas tas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, dėl ko nepagrįstai pripažino, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2629-1172/2024 buvo pakeista laikinoji tėvų bendravimo su nepilnamete dukra, nustatyta toje pačioje byloje ankstesne 2024 m. gegužės 3 d. teismo nutartimi, todėl klaidingai vertino antstolio Mareko Petrovskio veiksmus. Apelianto vertinimu, antstolis pagrįstai pateikė skolininkei R. N. raginimą dėl šiose nutartyse nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo, atitinkamai antstolis pagrįstai ir teisėtai priėmė 2024 m. gruodžio 9 d. patvarkymą netenkinti skolininkės skundo.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais, kadangi iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2629-1172/2024 buvo nustatyta ieškovo A. M. laikina bendravimo su nepilnamete dukra V. M. tvarka. Teismui pripažinus, kad minėta nutartimi nėra nustatyta sąlyga dėl dukters grąžinimo į jos gyvenamąją vietą, pasibaigus bendravimo laikui, teismas 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi nutarė papildyti (pakeisti) nustatytą laikiną ieškovo A. M. bendravimo su nepilnamete dukra V. M. tvarką, nustatant, kad, pasibaigus tėvo A. M. su dukra V. M. bendravimo laikui, vaiko motina R. N. pasiima dukrą iš tėvo gyvenamosios vietos ar kitos šalių sutartos vietos. Pareiškėja R. N. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2629-1172/2024 apskundė atskiruoju skundu. Taigi apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad minėta nutartis nebuvo įsiteisėjusi.
Kita vertus, nesutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ir padarė klaidingas išvadas. Iš bylos medžiagos bei pirmosios instancijos nutarties matyti, kad teismas visapusiškai ištyrė civilinės bylos Nr. e2-2629-1172/2024 medžiagą, susijusią su laikinosios bendravimo tvarkos su nepilnamete dukra nustatymu, vertino aplinkybes tiek chronologine tvarka, tiek A. M. teikiamų prašymų turinį bei motyvus, tiek ir R. N. nesutikimo argumentus. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 19 d. nutartimi buvo pakeista (papildyta) 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatyta laikinoji bendravimo su dukra tvarka.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CPK 152 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nutartis pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita ir nutartis panaikinti laikinąsias apsaugos priemones vykdomos įsiteisėjus šioms nutartims. Teismas gali leisti skubiai vykdyti nutartį pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita arba nutartį panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju 2024 m. lapkričio 19 d. nutartyje skubaus vykdymo nenustatyta, todėl vadovautinais CPK 152 straipsnio 4 dalyje nuostata, jog atskirojo skundo padavimas dėl nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones arba dėl nutarties pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita sustabdo šių nutarčių vykdymą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas, peržiūrėjęs apeliacine tvarka Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-2629-1172/2024, 2025 m. sausio 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2S-43-569/2025) ją pakeitė ir jos rezoliucinę dalį išdėstė taip: „ieškovo A. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (papildymo) tenkinti iš dalies. Papildyti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 3 d. nutartimi nustatytas laikinąsias apsaugos priemones nuostata, jog pagal nustatytą bendravimo tvarką dukrą V. M. ieškovas A. M. pasiima iš dukros gyvenamosios vietos ir pasibaigus bendravimo laikui grąžina dukrą į jos gyvenamąją vietą.“. Šios aplinkybės tik patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą faktą, kad antstolis neapdairiai skubotai išsiuntė Raginimą vykdyti pareiškėjai R. N. neįsiteisėjusią Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 19 d. nutartį.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybės, teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nutarė, kad 2024 m. gruodžio 2 d. antstolio Mareko Petrovskio Raginimas Nr. S-24-123-23148 dalyje dėl 2024 m. lapkričio 19 d. nutarties vykdymo, priimtas nepagrįstai, todėl pareiškėjos R. N. skundą dėl antstolio veiksmų šioje dalyje tenkino ir Raginimą panaikino.
Dėl kitų apelianto argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
Taigi atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė antstolio procesinę ir vykdymo veiklą reglamentuojančias teisės normas, ir pagrįstai tenkino pareiškėjos skundą, tuo tarpu apeliantas atskirajame skunde nenurodė argumentų, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Išdėstytų aplinkybių pagrindu atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Pareiškėja R. N. procese atstovaujama Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VGTP) 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimo sprendimą Nr. ATS-2024-39352 pagrindu advokatės Milanos Striuogienės. Vadovaudamasi Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 4, 6 punktu (-ais), VGTP apskaičiavo valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą – 225,00 Eur, kuri, atmetus atskirąjį skundą, priteistina iš apelianto valstybės naudai.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Suinteresuoto asmens A. M. atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą – 225,00 Eur (du šimtus dvidešimt penkis eurus).
Išaiškinti A. M., kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas nurodant juridinio asmens kodą (188659752), įmokos kodą (5630), mokėjimo paskirtį (įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą) (Surenkamosios sąskaitos: „Swedbank“ AB, sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300; AS „Citadele bankas“ Lietuvos filialas, sąskaita Nr. LT78 7290 0000 0013 0151; „Luminor bank“ AS Lietuvos skyrius, sąskaita Nr. LT74 4010 0510 0132 4763; AB SEB bankas, sąskaita Nr. LT05 7044 0600 0788 7175; AB Šiaulių bankas, sąskaita Nr. LT32 7180 0000 0014 1038; UAB Medicinos bankas, sąskaita Nr. LT42 7230 0000 0012 0025), o pirmosios instancijos teismui pateikiamas mokėjimą patvirtinantis įrodymas.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Ramunė Mikonienė