Administracinė byla Nr. eA-2271-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00034-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.5.1; 12.15.5.3

 (S)

 

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir MGK) 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. S-218 (7-194/2018) (toliau – ir 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimas, MGK Sprendimas) ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-299 (toliau – ir 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimas, VMI Sprendimas (kartu su 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu – ir Sprendimai)).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nei įstatymai, nei teismų praktika neriboja įrodymų pateikimo vykstant mokestiniam ginčui. Pareiškėjas dar net neprasidėjus mokestiniam tyrimui kartu su rašytinėmis pastabomis, t. y. dar iki VMI sprendimo priėmimo pateikė dokumentus, patvirtinančius savo poziciją ir tai, kad sandoriuose pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaita buvo pritaikyta pagrįstai ir tinkamai. Tačiau nei MGK, nei VMI, kurie nagrinėjo pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas, šių dokumentų turinio neanalizavo. Šiuo atveju aptariami dokumentai net nebuvo vertinti, teigiant, kad jie nebuvo pateikti mokestinio patikrinimo metu, tačiau, pareiškėjo teigimu, tai neatitinka tikrovės ir pažeidžia pareiškėjo teises, prieštarauja lygiateisiškumo ir teisingumo principams, protingumo kriterijui. Nei MGK, nei VMI nepateikė įrodymų ar argumentų, kurie leistų abejoti pateiktų dokumentų autentiškumu ar jų tikrumu. Nors pareiškėjas ir neįvykdė VMI nurodymų, tačiau kiekvienu atveju buvo pateiktos objektyvios priežastys, lėmusios tai, ir todėl tai negali daryti įtakos mokestinio patikrinimo rezultatams. Kadangi vien aplinkybė, kad įrodymai nebuvo pateikti mokestinio patikrinimo metu, nepaneigia jų buvimo, todėl aptarti dokumentai turėjo būti tinkamai įvertinti priimant Sprendimus.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) atlieka ikiteisminį tyrimą, kurio metu tiriamos nusikalstamos veikos, kurias, galbūt, padarė ir pareiškėjas, jame analizuojami sandoriai yra tie patys, kurie analizuoti ir mokestinio patikrinimo metu. Todėl, pasinaudodamas teise prieš save neduoti parodymų, pareiškėjas pasirinko dalies dokumentų nepateikti ir VMI mokestinio patikrinimo metu. Bet koks informacijos pateikimas VMI galėjo ir gali pabloginti pareiškėjo padėti ikiteisminio tyrimo metu. Vadovaudamasis šiais argumentais, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad VMI ir MGK nepagrįstai neįvertino pareiškėjo pateiktų dokumentų, todėl juos buvo būtina vertinti teisminio nagrinėjimo metu.

4.       Pareiškėjas paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu apie įvykusias ar neįvykusias ūkines operacijas buvo spręsta tik iš turimų dokumentų, t. y. buvo vertinama tik formalioji sandorio pusė. Pareiškėjas teigė, kad jo įsigytas paslaugas galima buvo įvertinti turto apžiūroje. Be to, nors ir hipotetiškai sutinkant, kad VMI buvo teisi, teigdama, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų statybos darbų realumą, tai neatleidžia VMI nuo pareigos taikyti turinio viršenybės prie formą principą, todėl šiuo konkrečiu atveju, nors ir nesant darbų užsakymo dokumentų, darbų sąmatų, turi būti vertinamas realus tokių sandorių turinys ir kiti byloje esantys įrodymai, kurie patvirtina, kad darbai buvo realiai atlikti. Tiek VMI, tiek MGK buvo pateikti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai ir eksperto išvada, tačiau VMI padarė nepagrįstą išvadą, kad antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose nurodytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad tie patys baldai buvo įsigyti pagal mokestiniame ginče analizuojamus sandorius.

5.       Pareiškėjas pabrėžė, kad viso mokestinio patikrinimo metu VMI specialistai nebuvo nuvykę į ne vieną objektą ir vizualiai neįvertino, ar juose panaudoti pareiškėjo įsigyti baldai. VMI prieštaringos išvados nepatvirtintos jokiais objektyviais įrodymais, kurie pagrįstų kitą baldų kilmę bei kada ir iš ko baldai galėjo būti įsigyti. Tokiu atveju antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo užfiksuoti baldai turi būti laikomi įsigytais mokestiniame ginče nagrinėjamu sandorių metu. Pagal VMI turimus ir surinktus duomenis statybos darbai buvo realiai atlikti. Vien faktas, jog dalis darbų buvo atlikta pažeidžiant statybas reglamentuojančius įstatymus, nepaneigia pačių darbų atlikimo fakto. Pareiškėjas nepateikė prašomų statybos leidimų, kadangi didžiajai daliai darbų statybos leidimų nereikėjo, todėl nepagrįstas VMI reikalavimas pateikti statybos leidimus. Atitinkamai nepagrįsta daryti išvadą, kad nepateikus statybos leidimų – jokie darbai nebuvo atlikti. Pareiškėjas pažymėjo, kad nepagrįsta VMI išvada, jog nei UAB „Construction ACE“, nei kitos įmonės, teikusios statybos darbus ar statybines medžiagas, neturėjo žmogiškųjų išteklių, turto, kadangi tai nepaneigia mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys. Tai patvirtina ir viešai prieinama informacija. Nors posėdyje MGK prašė nurodyti, su kokiomis įmonėmis UAB „Construction ACE“ bendradarbiavo ir tai buvo padaryta, ši informacija nebuvo panaudota, vertinant 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. UAB „Construction ACE“ turėjo subrangovų, iš kurių įsigydavo arbus ir (ar) medžiagas, reikiamas medžiagas pirkdavo iš kitų įmonių ir tiekėjų. UAB „Construction ACE“ veikla yra teisėta ir neuždrausta įstatymų. VMI išvada, kad statybos darbus atliko netinkamos kvalifikacijos darbuotojai yra neparemta objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjas tai vertino kaip išvadą, kuri priimta vadovaujantis tik prielaidomis. Pareiškėjas nurodė, kad nėra aišku kuo remiantis buvo padaryta išvada, jog UAB „Construction ACE“ nesamdė kitų įmonių remonto ir valymo darbams atlikti, kadangi byloje esanti medžiaga patvirtina, kad UAB „Construction ACE“ buvo sudariusi sutartis su daugeliu įmonių, kurios darbus atlikdavo pagal poreikį. Visus nurodytus prieštaringumus paneigti gali tik VMI. Išvada, kad UAB „Construction ACE“ nesiekė atgauti iš pareiškėjo skolą, yra neatitinkanti tikrovės (duomenys apie civilines bylas dėl skolos buvo pateikti MGK, tačiau nebuvo įvertinti) ir paneigiama viešais duomenimis. Darbų atlikimo adreso kaip vieno iš privalomo PVM sąskaitos faktūros rekvizito sąraše nėra. Papildomas darbų atlikimo aktas nebuvo sudarytas, kadangi tokio dokumento teisės aktai nereikalauja sudaryti, o atliktų darbų priėmimas buvo įformintas pasirašant PVM sąskaitą faktūrą. Tai, kad VMI nei UAB „Construction ACE“, nei kitos įmonės nepateikė dokumentų, negali būti vada pripažinti, kad darbai faktiškai nebuvo įvykdyti. Iš bylos medžiagos nėra aišku, ar VMI, siekdama nustatyti objektyvią tiesą, davė privalomus nurodymus, už kurių nevykdymą skiriamos administracinės baudas, ar tik geranoriškai paprašė pateikti turimus dokumentus.

6.       Pareiškėjas akcentavo, kad tiek VMI, tiek pareiškėjo surinkti įrodymai patvirtino, jog mokestiniame patikrinime analizuotos paslaugos ir prekės buvo pateiktos taip kaip jos buvo atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose. Mokestinis patikrinimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai, nebuvo įvertinta viešai prieinamos informacijos, kuri patvirtina pareiškėjo teiginius, nenuvykta į pareiškėjui priklausančius objektus. Baldai yra naudojami. Sprendimuose klaidingai nurodyta, kad pareiškėjo ir UAB „Construction ACE“ kontrahentų buhalterinę apskaitą vedė tas pats asmuo, neišanalizuotas įsigytų baldų panaudojimas bei UAB „Construction ACE“ bandymas atgauti skolas iš pareiškėjo. VMI ir MGK analizavo pareiškėjo skundus bendrai, neišskirdami į atskirus epizodus, dėl ko buvo netinkamai atskleista mokestinio ginčo esmės, kadangi, įvertinus sandorių kiekį, jų pobūdį, kontrahentų skaičių, akivaizdu, jog siekiant objektyvaus ir teisingo ginčo nagrinėjimo yra tikslinga ginčą nagrinėti atskirais epizodais. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjo kontrahentai nedeklaravo ir nesumokėjo PVM, arba teisėtai pasinaudoję PVM atskaita, užskaitė mokėtiną PVM iš turimos PVM atskaitos. Pareiškėjo kontrahentai yra atsiskaitė su valstybės biudžetu, kas reiškia, kad valstybės biudžetui žala nebuvo padaryta, todėl, naikinant pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, yra pažeidžiamas neutralumo principas, nes nėra įrodymų, patvirtinančių, kad neteisėtai buvo pasinaudota PVM atskaita.

7.       Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Construction ACE“ visus pardavimo sandorius deklaravo ir visas iš šių sandorių kylančias prievoles įvykdė. Jeigu UAB „Construction ACE“ savo prievolių neįvykdė, VMI turėtų įstoti kreditoriumi į kreditorių eilę ir taip riboti UAB „Construction ACE“ teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjas negali atsakyti už kitų, pvz., UAB „Construction ACE“ neįvykdytas prievoles. VMI buvo pateikti detalūs duomenys apie sandorius, sudarytus su UAB „Monlera“ ir UAB „Novenus invest“, kurie pagrindžia atliktus darbus. Nėra aišku, dėl kokių priežasčių pateiktų dokumentų VMI nepakako. Buvo nurodyti ir adresai, kur darbai buvo atlikti, todėl VMI specialistai galėjo nuvykti ir įvertinti, ar darbai iš tikrųjų buvo atlikti. Nors VMI laikėsi pozicijos, kad minėtos bendrovės neturėjo transporto priemonių statybinių medžiagų gabenimui, tačiau joms jų turėti ir nereikėjo, nes šios medžiagos buvo perkamos iš didmeninių tiekėjų, kurie visas jas pristatydavo adresu, kur vyko darbai. Medžiagos nebuvo sandėliuojamos, jos buvo iš karto naudojamos statybose. Atsiskaitymai buvo vykdomi ne tiesiogiai bendrovėms, o atliekant užklausas ir už atliktas paslaugas ir įsigytas medžiagas sumokant bendrovių kreditoriams. Šiuo aspektu VMI nesurinko objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad statybos darbų bendrovės neatliko. Buvo surinkti visi įrodymai, pagrindžiantys baldų įsigijimą iš UAB „GJ baldai“ ir UAB „Baldų meistras“, tačiau jų VMI neįvertino. VMI nurodoma informacija, kuri nėra nurodyta PVM sąskaitose faktūrose, yra detali baldų specifikacija, kuri PVM sąskaitose faktūrose nėra nurodoma. Teritorinis mokesčių administratorius atliko UAB „Baldų meistras“ mokestinį patikrinimą, tačiau tokių neatitikimų, kuriuos nurodė VMI, nerado. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad baldai buvo naudojami skunde nurodytais adresais, taip pat atsakovas nenurodė, kuo remiantis buvo padaryta išvada, kad šios bendrovės neturėjo pakankamai darbuotojų įsigytam baldų kiekiui gaminti, todėl su tuo susiję atsakovo teiginiai yra nepagrįsti. Jokių paskolos sutarčių pareiškėjas su UAB „Baldų meistras“ nėra sudaręs. Be to, tarp pareiškėjo ir UAB „GJ baldai“ vyksta civilinis ginčas dėl atsiskaitymo už baldus. Su UAB „Extra švara“ buvo sudaryta sutartis dėl tarpininkavimo paslaugų, pagal kurią bendrovės įsipareigojo surasti pirkėją pareiškėjo turimoms užsienio įmonės akcijoms nupirkti. Kadangi sutartis buvo įvykdyta, buvo atliktas atsiskaitymas už paslaugas. Tačiau dėl šio sandorio nei VMI, nei MGK nepasisakė.

8.       Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 2 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį su UAB „Finiens“ pagal kurią pastaroji įmonė kaip įnašą į bendrą veiklą įnešė pastatą, o pareiškėjas įsipareigojo finansuoti pastato rekonstrukcijos darbus.

9.       Mokestinio ginčo metu pareiškėjas pateikė kelias eksperto išvadas dėl statybos darbų nustatymo datos ir specialisto išvadą, kurioje buvo įvertinti pareiškėjo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai bei pateikta išvada, ar iš jų galima daryti išvadas, kad statybos darbai nebuvo atlikti, arba buvo atlikti ne tomis sąlygomis kaip yra atvaizduota buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tačiau MGK tik lakoniškai pasisakė, kad šiuos įrodymus vertina kritiškai. Ekspertas D. G. yra ne tik turto vertintojas, bet yra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą kaip nekilnojamojo turto vertinimo ekspertas, be to, nepagrįsti atsakovo argumentai dėl specialisto šališkumo, kadangi jie nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, todėl byloje pateiktos eksperto ir specialisto išvados turėjo būti vertinamos kaip įrodymai, gauti panaudojant specialias žinias.

10.       Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11.       Atsakovas pakartojo VMI sprendime išdėstytas faktines aplinkybes ir išvadas.

12.       Atsakovas nurodė, kad VMI nė kartą davė nurodymus pateikti statybos darbus pagrindžiančius dokumentus, tačiau per 2,5 metų vykusį patikrinimą pareiškėjas pateikė tik dalį dokumentų arba nurodydavo, kad kiti dokumentai paimti FNTT. Nors pareiškėjas teigė, kad jis pateikė visus turimus dokumentus ir daugiau jokiais dokumentais nedisponuoja, tačiau VMI surašius 2018 m. birželio 29 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-271 (toliau – ir Patikrinimo aktas), pareiškėjas pateikė didelį kiekį naujų papildomų dokumentų, nepaaiškindamas, kodėl jų negalėjo pateikti patikrinimo metu, iš kur juos gavo, be to, nebuvo pateikti įrodymai, kad FNTT iš tikrųjų atsisakė išduoti pareiškėjo prašomų dokumentų kopijas.

13.       VMI paaiškino, kad vertino ne atskiras statybos leidimų, atsiskaitymų ar techninių bei žmogiškųjų išteklių neturėjimo aplinkybes, bet nustatytų faktų visumą. Pareiškėjo nuomonė šiais klausimais nepateikus realių bendrovių veiklos įrodymų yra nepagrįsta.

14.       Atsakovas pabrėžė, kad bylose dėl teisės į PVM atskaitą nesuteikimo ginčo dalykas yra konkretaus mokesčių mokėtojo, o ne kitų asmenų mokestinės prievolės, t. y. atsisakymas suteikti teisę į atskaitą asmeniui kaip PVM mokėtojui. Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas pareiškėjo teisės į PVM atskaitą klausimas, todėl nėra pagrindo sutikti, kad byloje VMI turėjo vertinti kitų teisės institutų reguliuojamus santykius.

15.       Pareiškėjo pirminiai paaiškinimai apie visus patikrinimo metu pateiktus dokumentus yra objektyvesni nei nurodyta versija, kad jis pateikė surastus dokumentus, todėl VMI, priimdama sprendimą, nevertino pateiktų pranešimų dėl apmokėjimo, sutarčių ir pan., pažymėjo, kad jungtinės veiklos sutartis nėra įregistruota, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai neatspindi baldų naudojimo faktinės situacijos, pareiškėjo sudarytos sutartys su UAB „Monlera“ neatspindi projektavimo darbų ir kitų objektų pirkimo, nes nėra realiai perduoto objekto, UAB „Golbena“ techninis projektas yra be datos, kompetentingų asmenų įvardijimo, t. y. neatitinka teisės normų reikalavimų. VMI vertino ne atskiras sutarčių sudarymo ar vykdymo aplinkybes, bet nustatytų faktų visumą, todėl pareiškėjo nuomonė, nepateikus bendrovių realią veiklą patvirtinančių įrodymų, nėra pagrįsta.

16.       Atsakovas teigė, kad pirminiai paaiškinimai laikomi objektyvesniais nei teikiami po mokestinio patikrinimo. Įvykių versijos keitimą lėmė pareiškėjo siekis išvengti mokestinių prievolių. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui buvo duota 17 nurodymų, kurių pareiškėjas neįvykdė arba įvykdė nevisiškai. Teikiant rašytinius paaiškinimus, buvo pateikta daug papildomų įrodymų. Nors šie įrodymai buvo įvertinti, tačiau buvo konstatuota, kad jie nėra pakankami. Todėl argumentas, kad pareiškėjo pateikti duomenys nebuvo įvertinti, yra nepagrįstas.

17.       Atsakovas sutiko su MGK išvadomis, kad ataskaitose padarytos išvados nepagrindžia pareiškėjo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų kontrahentų atliktų statybinių darbų realumo datomis, kurias turto vertintojas nurodė pateiktuose dokumentuose. Atsakovas taip pat sutiko su MGK išvada, kad taip pareiškėjas siekia pasinaudoti specialia įrodinėjimo priemone, įrodyti aplinkybes, kurių nepagrindžia ūkines operacijas įforminantys dokumentai bei kita byloje esanti medžiaga.

18.       Atsakovas nurodė, jog tai, kad pareiškėjas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų medžiaga leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko ir įvyko ne tomis sąlygomis, kokios yra akivaizdžios buhalterinės apskaitos dokumentuose. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas neįrodė deklaruotų operacijų realumo, ar kad ūkines operacijas atliko būtent apskaitos dokumentuose nurodyti subjektai.

 

II.

 

19.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ skundą atmetė.

20.       Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriuo papildomai apskaičiuota 6 517 901,36 Eur PVM, apskaičiuoti 3 431 505,31 Eur PVM delspinigių ir skirta 1 862 257,00 Eur PVM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

21.       Teismas pažymėjo, kad 2019 m. balandžio 11 d. gautas FNTT 2019 m. balandžio 8 d. raštas Nr. 25/9-1-2-6492 „Dėl informacijos pateikimo administracinėje byloje Nr. eI-1761-463/2019“, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo atstovų į bylą pateikta 2018 m. sausio 31 d. specialisto išvada Nr. 04/10-2-6-1279 „Dėl UAB „Construction ACE“ ūkinės finansinės veiklos“ (toliau – ir Raštas) yra neatsiejama šiuo metu vykdomo ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-11011-13 duomenų dalis. Teismas, įvertinęs FNTT poziciją bei pareiškėjo paaiškinimą, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju 2018 m. sausio 31 d. specialisto išvada Nr. 04/10-2-6-1279 „Dėl UAB „Construction ACE“ ūkinės finansinės veiklos“ šioje administracinėje byloje nebus vertinama, nes ši specialisto išvada laikytina neatsiejama ikiteisminio tyrimo dalimi.

22.       Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

22.1.                      Vykdydama 2016 m. sausio 8 d. pavedimą tikrinti Nr. (4.65) FR0773-71 VMI Kontrolės skyriaus IV juridinių asmenų patikrinimų skyriaus I poskyrio vyriausioji specialistė patikrino mokesčių mokėtoją – pareiškėją ir Patikrinimo aktą.

22.2.                      VMI Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 6 517 901,36 Eur PVM, 3 431 505,31 Eur PVM delspinigių ir skyrė 1 862 257,00 Eur PVM (VMI sprendime nurodyta GPM) baudą. VMI, įvertinusi patikrinimo metu nustatytus faktus ir aplinkybes, padarė tokias išvadas:

22.2.1.                      UAB „Construction ACE“ 2012 m. gruodžio 30 d. – 2013 m. balandžio 29 d. laikotarpiu UAB „Grangeras“ ir UAB „Bordolina“ vardais išrašytose PVM sąskaitose faktūrose įformintos ūkinės operacijos: darbų objektuose: (duomenys neskelbtini) neįvyko; kad, nei Bendrovė statybos darbų minėtais adresais iš UAB „Construction ACE“, nei UAB „Construction ACE“ iš kitų ūkio subjektų neįsigijo, o pati jų atlikti negalėjo, nes neturėjo materialinių ir žmogiškųjų išteklių. Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydama prekes ir (ar) paslaugas pagal UAB „Construction ACE“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ir (ar) kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ir (ar) paslaugų grandinės pirkimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu ir nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus.

22.2.2.                      UAB „Construction ACE“, UAB „Extra švara“, UAB „Golbena“, UAB „Monlera“ ir UAB „Novenus Invest“ realiai statybinių medžiagų Bendrovei nepardavė, sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos realiai neįvyko, tik buvo įforminti dokumentai, kurių pagrindu įmonės sudarė sąlygas Bendrovei atskaityti PVM už statybines medžiagas.

22.2.3.                      Tarpininkavimo paslaugų UAB „Extra švara“ Bendrovei nepardavė, sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos realiai neįvyko, tik buvo įforminti dokumentai, kurių pagrindu įmonė sudarė sąlygas Bendrovei atskaityti PVM už paslaugas.

22.2.4.                      UAB „Golbena“ ir UAB „Monlera“ projektavimo ir ekspertizės darbų Bendrovei nepardavė, sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos realiai neįvyko, tik buvo įforminti dokumentai, kurių pagrindu įmonė sudarė sąlygas Bendrovei atskaityti PVM už darbus.

22.2.5.                      UAB „Grangeras“, UAB „Construction ACE“ ir UAB „Extra švara“ įformintos ūkinės operacijos (medžiagų pardavimas) neįvyko, todėl UAB „GJ baldai“ ir UAB „Baldų meistras“ neturėjo medžiagų, skirtų Bendrovei įformintose PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems baldams pagaminti, t. y. tik buvo įforminti dokumentai, kurių pagrindu įmonės sudarė sąlygas Bendrovei atskaityti PVM už baldus.

22.3.                      Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI Sprendimu, su skundu kreipėsi į MGK, kuri 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S-218 (7-194/2018) patvirtino VMI Sprendimą.

23.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutikimų su VMI nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nenurodė, tačiau savo poziciją dėl neteisėtų ir nepagrįstų sprendimų grindė nesutikimu su VMI ir MGK atliktu teisiniu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu.

24.       Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės teikti dokumentus mokestinio ginčo metu, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 153 straipsniu ir nurodė, kad pareiškėjas neneigė, jog nevykdė VMI nurodymų, tačiau teigė, kad tam turėjo objektyvių priežasčių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nurodė ir tai, jog dokumentų VMI neteikė dar ir todėl, kad tuo pat metu vyko ikiteisminis tyrimas dėl tų pačių sandorių kaip ir mokestiniame ginče, todėl bet koks informacijos pateikimas mokesčių administratoriui galėjo pabloginti mokesčio mokėtojo padėtį ikiteisminio tyrimo metu, t. y. pareiškėjas pripažino, jog dokumentų atsakovui neteikė sąmoningai. Teismas, įvertinęs šiuos pareiškėjo argumentus, pastebėjo, jog pareiškėjas teikė prieštaringus paaiškinimus dėl dokumentų pateikimo, t. y. vienu metu nurodė, kad dokumentų VMI nepateikė dėl objektyvių priežasčių (liga), kitu atveju, nurodo, kad nenorėjo pakenkti sau ikiteisminio tyrimo metu. Teismas pabrėžė, kad nepaisant to, tiek iš VMI Sprendimo, tiek iš MGK Sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjo papildomai pateikti rašytiniai įrodymai buvo vertinti. Tai, kad pareiškėjo papildomi rašytiniai įrodymai buvo įvertinti kaip nepakankami dėl ginčo ūkinių operacijų, nesudaro pagrindo teigti, jog jie nebuvo vertinti.

25.       Pasisakydamas dėl mokestiniame ginče įvertintų sandorių ir pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatas (58 str. 1 d., 64 str., 80 str.), taip pat MAĮ nuostatas (10 str.). Vertindamas minėtą ginčo aspektą, teismas pažymėjo, kad svarbios yra šios faktinės aplinkybės:

25.1.                      Bendrovė deklaravo vykdžiusi sandorius su UAB „Construction ACE“ laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., bendra paslaugų vertė 19 458 030,45 Eur ir 4 086 186,38 Eur PVM, iš viso 23 544 216,083 Eur. Už visą laikotarpį Bendrovė UAB „Construction ACE“ pervedė 5 633 742,00 Lt (1 631 644,46 Eur) per banką. Laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (duomenys už 2016 metus nepateikti) per atskaitingą asmenį įformino 3 435 491,89 Eur mokėjimus grynaisiais pinigais, iš viso yra įforminta mokėjimų 5 067 136,35 Eur sumai, kas sudaro 21,52 proc. pagal UAB „Construction ACE“ išrašytus dokumentus mokėtinos sumos. Patikrinimo metu Bendrovė visas ūkines operacijas grindė bendro pobūdžio 2012 m. birželio 1 d. statybos rangos sutartimi Nr. ACE /20120601. Nors Bendrovė gaunamų PVM sąskaitų registre deklaravo duomenis apie UAB „Construction ACE“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. kovo 5 d. (iš viso šiuo laikotarpiu buvo išrašyti dokumentai už 3 3907 875,36 Lt (9 820 399,49 Eur) ir 7 120 653,83 Lt (2 062 283,89 Eur) PVM), tačiau tarp kratos metu rastų dokumentų nebuvo rasta (Bendrovė taip pat nepateikė) PVM sąskaitų faktūrų už 9 654 440,31 Eur ir 2 027 432,47 Eur PVM. Kratos metu buvo rastos 4 PVM sąskaitos faktūros, išrašytos laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. kovo 5 d. už 573 023,86 Lt (165 959,18 Eur) ir 120 335,01 Lt (34 851,43 Eur) PVM. Pagal UAB „Construction ACE“ kratos metu rastus dokumentus nustatyta, kad ši įmonė 2012 m. gruodžio 31 d. – 2014 m. kovo 5 d. laikotarpiu Bendrovei įformino 8 PVM sąskaitas faktūras. Pas Bendrovę registre apskaityti kitu numeriu, skiriasi nurodyta prekių apmokestinamoji vertė ir PVM suma. Nustatyta, jog už minėtą laikotarpį nei Bendrovės, nei UAB „Construction ACE“ kratos metu nebuvo rastos 11 PVM sąskaitų faktūrų, kuriomis Bendrovė grindė savo teisę į PVM atskaitą, todėl nėra nustatyta, kokių paslaugų (prekių) įsigijimas buvo įformintas šiais apskaitos dokumentais. Pagal kratos metu rastus dokumentus įforminta: travilatoriaus remontas, nepateikti darbų atlikimo aktai, sąmatos, užsakymai, susirašinėjimas dėl šių darbų, nepateikta jokia informacija apie darbų atlikimo vietą; aliuminio langai, vitrinos ir montavimas (duomenys neskelbtini), nėra pridėti darbų atlikimo, montavimo aktai; vėdinimo ir kondicionavimo sistemos montavimas (duomenys neskelbtini), nėra nurodytas vėdinimo, kondicionavimo sistemų kiekis, nepridėti atliktų darbų (suteiktų) paslaugų atlikimo aktai, užsakymai ir kt.; pastato valymas ir remontas pagal lokalinę sąmatą (duomenys neskelbtini). Prie sąskaitos pridėta sąmata, kasos pajamų orderis (neapskaitytas nei Bendrovės, nei jos kontrahentės apskaitos registruose), nėra pateikta užsakymų, baigiamųjų aktų; darbai objektuose: (duomenys neskelbtini): 2012 m. gruodžio 31 d. CON Nr. 002 (pas Bendrovę registre apskaityta 2012 m. gruodžio 31 d. sąskaita Nr. 8604, su kitokia darbų verte), darbų kaina nurodytuose objektuose atitinkamai 3 500 000 Lt, 2000 000 Lt, 1 639 728,57 Lt; 2013 m. sausio 31 d. CON Nr. 003, darbai (duomenys neskelbtini), 875 500 Lt darbų vertė ir 183 855 Lt PVM; 2013 m. vasario 28 d. CON Nr. 004, darbai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 2013 m. kovo 31 d. CON Nr. 005, darbai (duomenys neskelbtini), 875 500 Lt darbų vertė ir 183 855 Lt PVM. Prie PVM sąskaitų faktūrų pridėti darbų atlikimo aktai be atsakingų asmenų vardų, pavardžių ir pareigų, tik su parašais. UAB „Construction ACE“ darbų įsigijimas buvo įformintas iš UAB „Bordolina“ ir UAB „Grangeras“, pagal šių įmonių išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pridėti ir atliktų darbų aktai be darbus atlikusių įmonių atstovaujančių asmenų pavardžių, parašų, pareigų, tik su spaudu ir parašu. Statybos darbų perpardavimas įformintas arba be antkainio arba kitais su 0,2 proc. antkainiu. Laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. sausio 31 d. Bendrovė UAB „Construction ACE“ pervedė 4 717 745 Lt (pagal išrašytas 8 PVM sąskaitas faktūras buvo įformintas darbų pardavimas už 11 838 528,43 Lt (3 428 674,82 Eur) ir 2 486 090 Lt (720 021 Eur) PVM, iš viso už 14 325 619,40 Lt (4 148 696,54 Eur), UAB „Construction ACE“ atgal pervedė 4 340 337,72 Lt, nurodant mokėjimus pagal sutartį (sutartys patikrinimo metu nenurodytos ir nepateiktos). Laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. buvo įforminti UAB „Construction ACE“ atlikti statybos darbai Bendrovei priklausančiuose objektuose: (duomenys neskelbtini) ir kituose objektuose. Šias ūkines operacijas Bendrovė grindė jau aptarta sutartimi, PVM sąskaitomis faktūromis, statybos leidimu ir statybos projektu dėl prekybos paskirties pastato, adresu: (duomenys neskelbtini); projektiniais pasiūlymais ir nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla dėl (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu nepateikti užsakymai, darbų sąmatos, išduoti statybos leidimai, rašytiniai pritarimai statinių projektams, statybos užbaigimo aktai, deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties) pakeitimą, statybos žurnalai ar kiti dokumentai, kuriuose būtų nurodyta darbų pradžia ir pabaiga, adresai, atliktų darbų (paslaugų) pavadinimai, kada ir kokie darbai buvo atlikti, kokios darbų apimtys bei koks buvo medžiagų ir darbo jėgos poreikis nurodytiems darbams atlikti, medžiagų ir darbų nurašymo pagal objektus bei pastatytų (statomų) objektų detalius savikainos apskaitos registrus ir pan. Dėl darbų objekte (duomenys neskelbtini), VMI rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartyje civilėje byloje Nr. 2A-1592-565/2015 konstatuotomis aplinkybėmis, kad praėjus beveik dviem metams po statybos leidimo išdavimo (2013 m. sausio 31 d.) darbai nepradėti, taip pat informacija, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pažyma apie statinio statybą išduota 2016 m. lapkričio 18 d. Dėl darbų objekte (duomenys neskelbtini) (darbai įforminti 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. liepos 31 d., 2015 m. vasario 26 d., 2015 m. vasario 27 d. PVM sąskaitomis faktūromis). Bendrovė nepagrindė savo dalyvavimo šio objekto projekte, nes pateikti projektiniai pasiūlymai įforminti kito subjekto vardu, VĮ Registrų centro duomenimis, deklaracija apie statybos užbaigimą (paskirties) pakeitimą įregistruota 2014 m. sausio 20 d., vėlesnių įregistruotų dokumentų šiame objekte nenustatyta. Dėl kitų objektų (duomenys neskelbtini) konstatuotina, jog darbai pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras buvo įforminti vėliau nei statybos darbus pagrindžiantys dokumentai: statybos užbaigimo aktai, deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties) pakeitimą ir kiti dokumentai. Dėl objektų (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad, nors ir registruotos atitinkamos deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties) pakeitimą, tačiau Bendrovė jų nepateikė, todėl negalima nustatyti, kas buvo minėtų statinių rangovai, statybų vadovai, techniniai prižiūrėtojai, taip pat nepateikti užsakymai, sąmatos, statybos žurnalai, statybos projektai ir kiti dokumentai, įrodantys darbų atlikimą.

25.2.                      Deklaruotos ūkinės operacijos, vykusios su UAB „Extra švara“, vyko laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Įforminta sandorių už 4 948 666,05 Eur ir 1 039 219,87 Eur PVM, iš viso už 5 987 885,92 Eur: pagal 2015 m. gegužės 27 d., 2015 m. birželio 25 d. PVM sąskaitas faktūras darbų atlikimas (duomenys neskelbtini); laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. įformintas įvairių statybinių medžiagų ir statybinių darbų įsigijimas; laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. įformintas didelės vertės tarpininkavimo paslaugų įsigijimas. Pagal surinktus banko išrašus ir kasos dokumentus nenustatyta, kad Bendrovė būtų mokėjusi UAB „Extra švara“, tačiau apskaitos sąskaitoje 2435 užfiksuoti atskaitingo asmens 371 000 Eur mokėjimai šiai įmonei, kas sudaro apie 6 proc. visos mokėtinos sumos. Nepateikus atsiskaitymų su tiekėjais registro, nenustatyta, ar šiai įmonei fiksuotas įsiskolinimas, taip pat nėra duomenų, jog ši įmonė būtų siekusi susigrąžinti skolą iš Bendrovės. Operacijas Bendrovė grindė dalimi sutarčių, PVM sąskaitomis faktūromis ir dalimi pateiktų darbų atlikimo aktų. Dėl atliktų statybos darbų Inspekcija surinko informaciją, jog (duomenys neskelbtini) esančios patalpos pripažintos tinkamomis naudoti 2007 m. spalio 15 d. aktu, duomenų apie vėliau vykdytus darbus, rekonstrukciją nepateikta (nustatyta, kad patalpos aptariamu laikotarpiu buvo išnuomotos kitam juridiniam asmeniui), nepateiktos sutartys, užsakymai, sąmatos, išduoti statybos leidimai. Dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad paskutiniojo paprastojo remonto pradžia – 2010 m., pabaiga – 2014 m., 2014 m. gegužės 22 d. surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą (paskirties) pakeitimą Nr. 1. Dėl statybos darbų ir medžiagų pardavimo 2015 m. rugsėjo – lapkričio mėn. laikotarpiu objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo pateikta sutartis, tačiau prie jos nepateikti užsakymai, detalios sąmatos, kiti dokumentai, kuriuose būtų įvardyti darbų pavadinimai, darbų apimtys, atlikimo laikotarpiai bei technikos, medžiagų ir darbo jėgos poreikis. Dėl tarpininkavimo paslaugų Bendrovė nepateikė jokių sutarčių, atliktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktų bei kitų dokumentų, kurie pagrįstų tarpininkavimo paslaugų realumą, o nenustatyta, jog dėl galimai įsigytų tarpininkavimo paslaugų būtų pasikeitęs veiklos pobūdis, nes įmonė ir toliau vykdė savo įprastinę veiklą. UAB „Extra švara“ laikotarpiu iki 2015 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracijose deklaravo pirkimo PVM, artimą pardavimo PVM, todėl faktiškai PVM į biudžetą nemokėjo, 2015 metų gruodžio mėnesį PVM deklaracijos nepateikė, todėl 489 429,99 Eur pardavimo PVM nedeklaravo.

25.3.                      Deklaruotos įvykusios ūkinės operacijos su UAB „Golbena“ laikotarpiu nuo 2016 m. sausio iki 2016 m. liepos 2 d. Nustatyta, kad už 3 469 672 Eur ir 728 631,12 Eur PVM, iš viso už 4 198 303,12 Eur Bendrovė įsigijo įvairių darbų: projektavimo, ekspertizės ar pan. bei statybinių medžiagų. Įvykusias ūkines operacijas Bendrovė grindė PVM sąskaitomis faktūromis, 2016 m. sausio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Bendrovei nepateikus visų suvestinių apskaitos registrų, nenustatyta, ar šios įmonės PVM sąskaitos faktūros apskaitytos Bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Bendrovė į UAB „Golbena“ atsiskaitomąsias sąskaitas ir kitų ūkio subjektų sąskaitas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pervedė 475 770,44 Eur (apie 11 proc. nuo UAB „Golbena“ PVM sąskaitomis faktūromis įformintos sumos), nenustatyta, kad būtų įforminti mokėjimai grynaisiais pinigais, ar per atskaitingą asmenį. Nepateikus atsiskaitymų su tiekėjais registro, nenustatyta, ar šiai įmonei fiksuotas įsiskolinimas, taip pat negauta duomenų, jog ši įmonė būtų siekusi susigrąžinti skolą iš Bendrovės. VMI nustatė, kad, nors įformintose PVM sąskaitose faktūrose įvardyti įvairūs darbai: interjero projektavimas, statybinių konstrukcijų ekspertizė, rekonstrukcijos projektavimas, naujo pastato projektavimas, tačiau pateiktuose apskaitos dokumentuose nėra informacijos, kokių objektų (nurodant pavadinimą, paskirtį) atžvilgiu šie darbai buvo atlikti. Nebuvo pateikta sudarytų sutarčių, pasirašytų darbų priėmimo–perdavimo aktų, pačių projektų, ekspertizių aktų ir kt. Dėl medžiagų įsigijimo Bendrovė nepateikė prekių priėmimo–perdavimo aktų, susirašinėjimų, užsakymų ir kt. UAB „Golbena“ Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, tačiau Bendrovė, nepaisant šių aplinkybių, nevykdė PVMĮ 96 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos pareigos apskaičiuoti pardavimo PVM pagal 2014 m. gegužės 2 d., 2016 m. birželio 2 d. ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Golbena“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Nustatyta, kad UAB „Golbena“ išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registre laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. deklaravo tik vieną Bendrovei įformintą 2016 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą. UAB „Golbena“ 2016 m. sausio – balandžio mėnesiais PVM deklaracijose deklaravo 737 016 Eur PVM apmokestinamųjų sandorių ir 154 774 Eur standartinio pardavimo PVM, nors tuo pat metu Bendrovė atskaitė 406 161,42 Eur pirkimo PVM, tai yra UAB „Golbena“ deklaravo 251 387,42 Eur mažiau pardavimo PVM, 2016 m. gegužės 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 2 d. laikotarpio PVM deklaracijų įmonė nepateikė visai, tai yra Bendrovei išrašytuose dokumentuose nurodytas 322 469,70 Eur pardavimo PVM nebuvo deklaruotas ir sumokėtas.

25.4.                      Nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Bendrovė apskaitė statybinių medžiagų ir projektavimo darbų, ekspertizės įsigijimo sandorius iš UAB „Monlera“ pagal keturias UAB „Monlera“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už 864 053 Eur ir 181 451,13 Eur PVM. Bendrovė šias ūkines operacijas grindė PVM sąskaitomis faktūromis. Pagal Bendrovės pateiktus banko išrašus ir kasos dokumentus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Bendrovė neatliko mokėjimų UAB „Monlera“ ar kitiems ūkio subjektams už šią įmonę. Nepateikus atsiskaitymų su tiekėjais registro, nenustatyta, ar šiai įmonei fiksuotas įsiskolinimas, taip pat negauta duomenų, jog ši įmonė būtų siekusi susigrąžinti skolą iš Bendrovės. Pagal UAB „Monlera“ pateiktus banko išrašus nustatyta, kad Bendrovė 2017 m. kovo–balandžio mėnesiais į UAB „Monlera“ atsiskaitomąją sąskaitą pervedė 5220 Eur (kas sudaro apie 0,5 proc. pagal PVM sąskaitas faktūras įformintos sumos), pati UAB „Monlera“ neatliko mokėjimų kitiems ūkio subjektams už statybines medžiagas bei projektavimo darbus. UAB „Monlera“ apskaitos dokumentuose nėra informacijos, kokiuose objektuose šie darbai buvo atlikti, nepateikta sudarytų sutarčių, pasirašytų darbų priėmimo–perdavimo aktų, pačių projektų, ekspertizių aktų ir kt., dėl statybinių medžiagų tiekimo taip pat nenurodyta prekių tiekimo vieta, nepateikta medžiagų pirkimo–pardavimo sutarčių, prekių gabenimo važtaraščių ir kitos informacijos. UAB „Monlera“ išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registre nenurodė duomenų apie 2016 m. lapkričio ir gruodžio mėn. Bendrovei įformintas PVM sąskaitas faktūras.

25.5.                      Bendrovė apskaitė didelių kiekių baldų įsigijimus iš UAB „GJ baldai“ laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. liepos 18 d. bei iš UAB „Baldų meistras“ laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. liepos 18 d. Pirmuoju atveju pagal pateiktus dokumentus įsigyta: 112 komp. virtuvės baldų, 96 komp. miegamojo baldų, 112 komp. viengulių ir dvigulių lovų, 75 komp. holo spintų, 97 komp. miegamojo spintų ir kitų baldų, antruoju atveju: 190 komp. virtuvės baldų, 178 komp. miegamojo baldų, 124 komp. dvigulių lovų, 97 komp. komodų, 83 komp. holo spintų, 74 komp. drabužinių, 68 komp. viengulių spintų ir kitų baldų. Įvykusias ūkines operacijas Bendrovė grindė sutartimis (2013 m. liepos 17 d. Nr. GJ/2013/07/12 ir 2013 m. rugsėjo 2 d. Nr. BM/2013/09/09) ir PVM sąskaitomis faktūromis, kiti ūkines operacijas pagrindžiantys dokumentai nebuvo pateikti. VMI vertino, kad sutartys su šiomis įmonėmis yra identiškos, numatyta, jog užsakymas dėl baldų gamybos yra įforminamas priedu prie sutarties, kuriame turi būti numatyti užsakomi gaminiai, jų kiekis, kaina, terminai, atsakovei Bendrovė šių priedų nepateikė. Nors dalis šių dokumentų yra pateikta (UAB „GJ baldai“ pateikė 2014 m. rugsėjo 29 d. – 2015 m. gruodžio 30 d. laikotarpio priedus), tačiau juose nėra jokios konkretizuojančios informacijos (išmatavimų, komplektacijos), išskyrus prekių pavadinimus, kiekius, kurie nurodyti ir PVM sąskaitose faktūrose. Nors pagal sutartis numatyta, kad pati Bendrovė (užsakovas) turėjo tiekti medžiagas baldams gaminti, brėžinius, pavyzdžius ir katalogus, tačiau Bendrovė mokesčių administratoriui nepateikė brėžinių, katalogų ar kitų dokumentų, kurie pagrįstų medžiagų perdavimą gamintojams, konkrečių baldų specifikaciją. Pagal sutartis numatytas atsiskaitymas už prekes per 15 kalendorinių dienų nuo produkcijos gavimo dienos, tuo tarpu pirmieji mokėjimai šioms įmonėms buvo atlikti daug anksčiau. Mokėjimas UAB „GJ baldai“ atliktas 2013 m. birželio 14 d., tai yra prieš mėnesį iki sutarties sudarymo ir prieš 10 mėnesių iki pirmosios PVM sąskaitos faktūros (2014 m. balandžio 29 d.) išrašymo; mokėjimas (2013 m. sausio 15 d.) UAB „Baldų meistras“ – prieš 8 mėnesius iki sutarties įforminimo ir daugiau nei prieš metus iki pirmosios PVM sąskaitos faktūros išrašymo. Nors keliose PVM sąskaitų faktūrų yra nurodytas adresas, kur galimai turėjo būti gabenami baldai, tačiau nepateikta informacija, kas baldus gabeno, iškraudavo, kas juos surinkinėjo (tik keliais atvejais į PVM sąskaitas faktūras įtraukta minkštų baldų surinkimo paslaugos kaina; pavyzdžiui, UAB „GJ baldai“ nurodyta 11 komp. surinkimo paslauga, o iš šios įmonės įsigyta apie 900 komplektų įvairių baldų). Inspekcija nustatė, kad UAB „GJ baldai“ ir UAB „Baldų meistras“ didžiąją dalį atskaitytinos pirkimo PVM sudarė pirkimo PVM sumos pagal UAB „Gangreras“, UAB „Construction ACE“ ir UAB „Extra švara“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras už medžiagų, skirtų baldų gamybai, įsigijimą (pirmuoju atveju tai sudarė 99,34 proc., antruoju – 99,10 proc. pirkimo PVM sumos). Nustatyta, kad aptartos įmonės turėjo darbuotojų, tačiau jiems buvo įforminami nedraudiminiai laikotarpiai, nenustatyta, kad įmonės kitiems asmenims būtų išmokėjusios B klasės pajamų pagal verslo liudijimus ar individualios veiklos pažymas. Abiejose įmonėse įvairiais laikotarpiais vadovaujančias pareigas užėmė tie patys asmenys: UAB „GJ baldai“ vadovu nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. liepos 24 d. buvo I. K. (jo vardu deklaracijos buvo teiktos iki 2016 m. rugsėjo 26 d.), jis buvo šios įmonės akcininku nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2016 m. kovo 23 d., nuo 2014 m. liepos 24 d. vadovas – V. U.; UAB „Baldų meistras“ vadovu nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2014 m. liepos 25 d. buvo I. K., nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. – V. U., šios įmonės akcininku iki 2013 m. balandžio 12 d. iki 2017 m. balandžio 19 d. buvo D. K. (UAB „Golbena“ prokuristas).

26.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas esminių nesutikimų su šiomis nustatytomis aplinkybėmis nepateikė, jo teigimu, kartu su pastabomis jis VMI pateikė papildomus rašytinius įrodymus, kuriais grindė savo įrodinėtinas aplinkybes ir vertino, jog pateikti papildomi rašytiniai įrodymai paneigia pagal šias nustatytas faktines aplinkybes padarytas išvadas.

27.       Teismas pažymėjo, kad dalis pareiškėjo pateiktų dokumentų – statybos užbaigimo aktai, pažymos apie statybos užbaigimą – buvo įvertinti patikrinimo metu, o kiti papildomi rašytiniai įrodymai – pirkimo–pardavimo sutartis su UAB „Monlera“ ir 2014 m. kovo 18 d., 2015 m. sausio 6 d., 2015 m. sausio 8 d., 2015 m. sausio 20 d., 2015 m. sausio 6 d., 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. vasario 28 d., 2014 m. kovo 10 d. statybos rangos sutartis su UAB „Construction ACE“, lokalinės sąmatos ir darbų atlikimo aktai, parengtų rekonstrukcijos projektai, ekspertizės aktų kopijos – yra nepakankami. Pareiškėjo pateikta tarpininkavimo sutartis su UAB „Extra švara“, 2016 m. sausio 20 d. atsiskaitymo turtu su UAB „Extra švara“ sutartis, sutartys su UAB „Monlera“ ir kiti dokumentai (iš šios įmonės deklaruotas statybinių medžiagų, projektavimo, ekspertizės darbų įsigijimas) patvirtina, kad pateiktos sutartys (2016 m. lapkričio 29 d. sutarties objektas – prekės, 2016 m. lapkričio 29 d. sutarties objektas – (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projektas, pastato konstrukcijų ekspertizė, techninis projektas) nesudaro pagrindo kitaip vertinti atsakovo nustatytų aplinkybių. Teismas pabrėžė, kad prekių pirkimo sutartyje nėra apibrėžtas konkretus sutarties objektas, nurodyta – (prekės), o tai pagrindžiantys sutartyje aptariami dokumentai (užsakymas raštu arba elektroniniu paštu, kuriame būtų nurodomos prekės, jų pristatymo vieta ir laikas) nepateikti; nors ir yra aptartos atsiskaitymo sąlygos (sumokėti per 60 d. nuo prekių pardavimo mokėjimo pavedimu į sutartyje nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą (sąskaita sutartyje nėra nurodyta) ar grynaisiais pagal kasos pajamų orderį, tačiau VMI nenustatė, kad aktualiuoju laikotarpiu Bendrovė kokiu nors būdu būtų mokėjusi šiai įmonei už prekes ar už projektus, ekspertizę (mokėjimai 5 220,00 Eur sumai, kas sudaro 0,5 proc. sumos pagal PVM sąskaitas faktūras, atlikti 2017 m. kovo – balandžio mėnesiais).

28.       Teismas nurodė, kad iš projektavimo ir kitų darbų pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad sutartyje yra nurodomas perduotinas objektas, jo kaina, nurodant, kad jo perdavimą patvirtintina PVM sąskaitos faktūros išrašymas, tačiau sutartyje nėra keliami jokie reikalavimai darbų atlikimui, nėra aptariami atsiskaitymo būdai, priešingai, nurodoma, kad sutartis yra pasirašyta 2016 m. lapkričio 29 d., o jau kitą dieną – 2016 m. lapkričio 30 d. turi būti perduota dalis su sutarties objektu susijusių dokumentų. Kaip matyti ir pateiktame projekte ir ekspertizės akte nėra duomenų apie projektavimo, ekspertizės darbus atlikusius asmenis, projekto vadovus, tokios pat išvados darytinos kaip ir UAB „Golbena“ pateiktų projektinių darbų.

29.       Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad nei MGK, nei VMI nepasisakė dėl tarpininkavimo sandorio su UAB „Extra švara“, teismas nurodė, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog šis sandoris buvo įvertintas MGK sprendime, o tai, kad tarpininkavimo paslaugų realumas nebuvo patvirtintas, nesudaro pagrindo teigti, jog jis nebuvo įvertintas.

30.       Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl mokestinio ginčo išskyrimo į atskirus epizodus, teismas nurodė, kad pareiškėjas šių argumentų niekaip nepagrindė, be to, priešingai nei teigia pareiškėjas, tiek VMI, tiek MGK analizavo atskirus mokestinio ginčo epizodus, tačiau juos įvertino visų surinktų rašytinių įrodymų mokestinio ginčo kontekste bei vertino visą įrodymų visetą.

31.       Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas neatliko turto apžiūros, nurodė, jog mokesčių administratoriui nėra nustatyta pareiga ūkinės operacijos turinį nustatinėti objektų apžiūros metu ar kažkokiu kitu metodu, tuo labiau, kad atlikta objekto apžiūra pati savaime neatspindi jame atlikto pagerinimo (rekonstrukcijos, remonto, statybos) atlikimo momento ir neidentifikuoja tuos pagerinimus atlikusio subjekto, jeigu tokie statybos darbai ir buvo atlikti.

32.       Pasisakydamas dėl eksperto ir specialisto išvadų vertinimo, teismas nurodė, kad, priešingai nei nurodė pareiškėjas, MGK eksperto turimos kvalifikacijos nekvestionavo. Tai, kad MGK sprendime ekspertą įvardijo turto vertintoju, nepagrindžia, jog buvo abejojama jo kvalifikacija. Teismas nurodė, kad iš MGK sprendimo matyti, jog turto vertinimo ataskaita buvo vertina kaip vienas iš įrodymų, tačiau pripažinta nepagrindžiančia darbų atlikimo momento, nurodoma, kad ji buvo surašyta remiantis pateiktais Bendrovės dokumentais bei paaiškinimais, kad buvo vertinama dabartinė statinių būklė naudojantis UAB „Sistela“ normatyvais, kurie įprastai naudotini sąmatoms sudaryti. MGK pabrėžė, kad ginčas vyksta dėl dokumentuose nurodytų ūkinių operacijų turinio ir ūkinių operacijų realumo, tačiau tokia informacija vertinimo ataskaitoje nėra nurodyta, kas ir sudarė prielaidą abejoti pateiktos atskaitos objektyvumu. Teismas pritarė šioms MGK išvadoms.

33.       Teismas, įvertinęs liudytojų teismo posėdyje pateiktus parodymus, konstatavo, kad jie nepagrindžia darbų atlikimo momento.

34.       Teismas, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą bei pareiškėjo prašymo skirti ekspertizę argumentus, konstatavo, jog byloje yra surinkta pakankamai duomenų, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog byloje kilo specialiųjų žinių poreikis.

 

III.

 

35.       Pareiškėjas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

36.       Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ikiteisminio tyrimo ir administracinės bylos prejudicinio ryšio ir administracinės bylos nesustabdymo. Nurodytą poziciją pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

36.1.                      Šiame mokestiniame ginče / administracinėje byloje nesiekiama kvestionuoti FNTT specialisto išvadoje užfiksuotų aplinkybių teisingumo, tačiau pirmosios instancijos teismo buvo prašoma įvertinti tai, kad VMI atliktame mokestiniame patikrinime yra pasisakoma, jog UAB „Construction ACE“ veiklos nevykdė ir negalėjo suteikti PVM sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų, o FNTT specialisto išvadoje nurodoma, kad atlikus šios bendrovės veiklos tyrimą negalima iš dalies nustatyti nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio tiriamuoju laikotarpiu, kitaip tariant tyrimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Construction ACE“ veiklą vykdė, tačiau dėl galimų buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų pažeidimų, negalima nustatyti turėto bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio. VMI mokestinio patikrinimo metu padarė išvada, jog UAB „Construction ACE“ visiškai nevykdė veiklos ir net neturėjo galimybės suteikti paslaugas įvardintas PVM sąskaitose faktūrose.

36.2.                      Tiek ikiteisminis tyrimas atliekamas baudžiamojoje byloje, tiek šis mokestinis ginčas yra susiję, įtarimai ikiteisminiame tyrime yra pareikšti pareiškėjo vadovui ir pačiam pareiškėjui, be to FNTT ikiteisminio tyrimo metu atliko pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos tyrimą, kurio metu buvo siekiama, nustatyti galimai padarytas nusikalstamas veikas. Ikiteisminiame tyrime analizuojami tie patys sandoriai kaip ir šiame mokestiniame ginče.

36.3.                      Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į tai, jog vyksta ne tik procesas dėl mokesčių Įstatymų pažeidimo, bet ir baudžiamasis persekiojimas, privalo užtikrinti, kad priimant sprendimą dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebus pažeistas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) bei proporcingumo principai.

36.4.                      Sprendžiant, ar egzistuoja bylos sustabdymo pagrindas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje.

36.5.                       Tiek ši administracinė byla, tiek baudžiamoji byla yra susijusios ir tarp jų yra prejudicinis ryšys, kadangi abiejose bylose analizuojami tie patys sandoriai, sudaryti taro tų pačių juridinių asmenų, taip pat analizuojami tų pačių asmenų veiksmai, o konkrečiai kalbant, tiek administracinėje, tiek baudžiamojoje byloje siekiama įrodyti, kad mokesčių mokėtojas ir jo kontrahentai sukčiavo PVM apmokestinimo srityje. Ikiteisminis tyrimas yra platesnės apimties, svarbus akcentas yra ir tai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai baudžiamojoje byloje turi platesnius įgalinimus, todėl ikiteisminio tyrimo metu bus vertinama ne tik buhalterinės apskaitos dokumentai, bet ir operatyvinė informacija, kuri nebuvo įvertinta mokestinio patikrinimo metu bei administracinėje byloje. Būtina pabrėžti tai, kad tarp šių dviejų bylų yra prejudicinis ryšys, akivaizdžiai parodo ir specialisto išvada, kuri buvo pateikta byloje kaip įrodymas, tačiau pirmosios instancijos teismas jos nevertino.

37.       Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „pareiškėjas teikia prieštaringus paaiškinimus dėl dokumentų pateikimo, t. y. vienu metu nurodo, kad dokumentų VMI nepateikė dėl objektyvių priežasčių (liga), kitu atveju, nurodo, kad nenorėjo pakenkti sau ikiteisminio tyrimo metu, kas teismo vertinimu, kelia abejonių paaiškinimų pagrįstumu“. Nurodytą poziciją pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

37.1.                      Pareiškėjas teikė ne prieštaringus argumentus dėl dokumentų nepateikimo, bet vieną kitą papildančius argumentus, kurie pagrindė pareiškėjo poziciją, kodėl VMI nebuvo pateikti dokumentai vykusio mokestinio patikrinimo metu.

37.2.                      Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šie dokumentai buvo įvertinti tiek VMI sprendimuose, tiek MGK sprendime, tačiau, įvertinus paties pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, akivaizdu, jog po mokestinio patikrinimo pateikti dokumentai nebuvo vertinami.

37.3.                      MGK sprendimo 21, 27 ir 32 puslapiuose, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad MGK pasisakė dėl tarpininkavimo sandorio su UAB „Extra švara“, nurodyta, jog: „Dėl tarpininkavimo paslaugų Bendrovė nepateikė jokių sutarčių, atliktu paslaugų priėmimo-perdavimo aktu bei kitu dokumentu, kurie pagrįstų tarpininkavimo paslaugų realumą, o Inspekcija nenustatė, jog dėl galimai įsigytų tarpininkavimo paslaugų būtų pasikeitęs veiklos pobūdis, nes įmonė ir toliau vykdė savo įprastinę veiklą. <...> Pagal teikiamu dokumentu datas matyti, jog dokumentai surašyti laikotarpiu iki patikrinimo akto surašymo, nors jo metu Inspekcijai nebuvo pateikti. Iš Inspekcijos sprendimo turinio matyti, kad mokesčių administratorius patikrinimo akto tvirtinimo metu atliko Bendrovės pateiktų dokumentų vertinimą, akcentuodamas šių dokumentų pateikimo momentą, taip pat pasisakydamas dėl pateiktų dokumentų įrodomosios reikšmės, atsižvelgiant į dokumentuose pateiktą informaciją ir jų formaliuosius duomenis.“

37.4.                      Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti tarpininkavimo sandorius, pateikė tarpininkavimo sutartį, paslaugų priėmimo–perdavimo aktus, darbų atlikimo aktus, PVM sąskaitas faktūras už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, sudarytas sutartis su pirkėju iš Rusijos Federacijos, kurį, veikdamas kaip tarpininkas, surado UAB „Extra švara“; UAB „Extra švara“ ir pirkėjo iš Rusijos Federacijos paaiškinimai, dėl tarpininkavimo ir įstatinio kapitalo pirkimo pardavimo sandorių sudarymo.

37.5.                      VMI sprendime dėl tarpininkavimo sandorių pasisakyta labai formaliai: „Šiuo atveju, Bendrovei pateikus sandorius su užsienio asmenimis nevalstybine kalba, jie yra nevertinami ir dėl jų nepasisako iš esmė.“ Pareiškėjas pripažįsta, kad sutartys buvo pateiktos rusų kalba, tačiau pažymi, kad mokestinio ginčo nagrinėjimo metu buvo pateikti visi vertimai į lietuvių kalbą.

37.6.                      Iš pacituotų šį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų akivaizdu, jog priešingai negu nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjo po mokestinio patikrinimo pateikti dokumentai nebuvo vertinami, arba jų vertinimas buvo formalus.

37.7.                      Vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 4 dalimi, MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalimis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas paaiškina, kad nei įstatymai, nei teismų praktika neriboja įrodymų pateikimo vykstant mokestiniam ginčui, t. y. įstatymai nedraudžia mokesčių mokėtojui pateikti įrodymus, kurie pagrindžia jo poziciją, bet kurioje ginčo stadijoje. Nagrinėjamu atveju, dar net neprasidėjus mokestiniam ginčui, t. y. dar iki sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo buvo pateikti dokumentai patvirtinantys mokesčių mokėtojo poziciją ir tai, kad šiame ginče nagrinėjamuose sandoriuose PVM atskaita buvo pritaikyta pagrįstai ir tinkamai. Šiame mokestiniame ginče nei MGK, ne VMI, kurie nagrinėjo mokesčių mokėtojo pateiktas rašytines pastabas, neanalizavo pateiktų dokumentų turinio, o dėjo visas pastangas stengiantis įrodyti, jog įrodymus pareiškėjas pateikė pavėluotai. Pareiškėjas pažymi, kad įrodymai, pagrindžiantys ginčo sandorius, buvo pateikti kartu su rašytinėmis pastabomis ir nedelsiant po rašytinių pastabų pateikimo, teikiant juos su lydraščiais t. y. dar nesant priimtam sprendimui dėl Patikrinimo akto tvirtinimo.

37.8.                      Vadovaujantis MAĮ 153 straipsnio 3 dalimi ir jos komentaru, taip pat 155 straipsnio 6 dalimi, akivaizdu, jog ne tik įstatymai, bet ir pats mokesčių administratorius numato galimybę pateikti įrodymus net ir vėlesnėse mokestinio ginčo stadijose, o šiuo konkrečiu atveju įrodymai / dokumentai buvo pateikti net mokestiniam ginčui neprasidėjus t. y. kartu su rašytinėmis pastabomis.

37.9.                      Daug dokumentų, kurie pagrindžia įvykusius sandorius buvo pateiktai ir teisminio proceso metu, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių dokumentų visiškai nepasisakė ir iš esmės rėmėsi MGK sprendime išdėstytais argumentais, lakoniškai ir formaliai atmetant ir / ar nevertinant pareiškėjo pateiktų argumentų ir įrodymų.

37.10.                      Esant situacijai, kai šiuo konkrečiu atveju net nėra analizuojamas pateiktų dokumentų turinys, teigiant, jog jie nebuvo pateikti mokestinio patikrinimo metu, akivaizdu, jog yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, bei nėra laikomasi pagrindinių principų ir įstatymų normų, reglamentuojančių mokestinį ginčą ir mokestinį patikrinimą.

38.       Pareiškėjas, pasisakydamas dėl mokestiniame ginče analizuojamų sandorių ir teisės į PVM atskaitą, nurodo, kad:

38.1.                      Šiame mokestiniame ginče mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo atliktus sandorius išskiria į dvi grupes pagal kurias didinamas / grąžintinas iš biudžeto PVM mažinamas, t. y.: 1) Dokumentuose atvaizduotos ūkinės operacijos neįvyko; 2) Dokumentuose atvaizduotos ūkinės operacijos įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kokios yra nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose.

38.2.                      Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl konkrečių, materialių paslaugų t. y. ne kokių nors abstrakčių paslaugų, apie kurių suteikimą būtų galima spręsti išskirtinai iš tarp sandorių šalių sudarytų dokumentų. Pareiškėjas įsigijo tokias paslaugas kurias, net ir nesant daliai dokumentų, kurių Lietuvos Respublikos įstatymai ir nereikalauja, galima įvertinti atlikus turto apžiūrą ir konstatuoti ar paslaugos, atvaizduotos buhalterinės apskaitos dokumentuose, buvo atliktos. Per pustrečių metų vykusį mokestinį patikrinimą, apie įvykusias / neįvykusias ūkines operacijas buvo sprendžiama tik iš turimų dokumentų, t. y. buvo vertinama formalioji sandorio pusė.

38.3.                      Turinio viršenybės prieš formą principas reikalauja, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė būtų teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, todėl šiuo atveju turi būti taikomas MAĮ numatytas turinio viršenybės prieš formą principas. Hipotetiškai pripažįstant, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų kurie pagrįstų įsigytų statybos darbų realumą, turi būti vertinamas realus sandorių turinys ir kiti byloje esantys įrodymai kurie patvirtina, kad realiai darbai buvo atlikti. Pareiškėjas kreipėsi į antstolį ir nekilnojamojo turto ekspertą, kurie įvertino ar sąskaitose nurodyti darbai galėjo būti atlikti, ar pastatai nerekonstruoti nuo jų pastatymo, ar medžiagos panaudotos darant remontus, ar patalpose yra įsigyti baldai ir kt. eksperto išvada ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas buvo pateikti byloje. 

38.4.                      VMI, konstatuodama, jog antstolio užfiksuoti baldai yra ne tie kurie buvo įsigyti iš mokesčių mokėtojo kontrahentų, be savo prielaidų, nepateikia jokių įrodymų kurie galėtų pagrįsti kitą šių baldų kilmę bei kada ir iš ko šie baldai galėjo būti įsigyti, todėl VMI, MGK ir pirmosios instancijos teismui nepateikus įrodymų apie kitą baldų kilmę, antstolio faktinių aplinkybių protokole užfiksuoti baldai turi būti laikytini įsigyti šiame mokestiniame ginče nagrinėjamų sandorių metu.

38.5.                      VMI gavo duomenų iš valstybinių institucijų, kurie patvirtino apie vykstančius savavališkus darbus pareiškėjui priklausančiuose objektuose, kuriuos atliko mokesčių mokėtojo pasamdytos įmonės, iš kuriu viena buvo ir UAB „Construction ACE“, tačiau šiuos argumentus / įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip neaktualius. Konstatuotos savavališkos statybos yra svarbios tuo, kad mokesčių administratorius teigia, jog darbai pagal sudarytus buhalterinės apskaitos dokumentus nevyko, tačiau akivaizdu, kad pagal paties mokesčių administratoriaus turimus duomenis darbai buvo atliekami. Vien faktas, jog dalis darbų buvo atlikta pažeidžiant statybas reglamentuojančius įstatymus nepaneigia pačių darbų atlikimo fakto. Pareiškėjas nepateikė statybos leidimų, kaip vieno iš įrodymų, pagrindžiančių atliktus darbus, nes didžiajai daliai darbų tokių leidimų nereikėjo. Darbai buvo atliekami paprastojo remonto būdu, kuriam tuo metu galioję įstatymai leidimų nereikalavo, todėl pareiškėjui nesuprantama kodėl mokesčių administratorius reikalavo juos pateikti, o nepateikus padarė išvadą, kad darbai nebuvo atlikti.

38.6.                      Pareiškėjas pateikė sąmatas dėl objektų, esančių (duomenys neskelbtini), nors pirmosios instancijos teismas nurodo atvirkščiai, be to, VMI nustatė, kad deklaracijos buvo užregistruotos ir pateiktos atitinkamoms institucijoms. Kas buvo šių objektų rangovais taip pat yra aišku, kadangi yra pateiktos sutartys dėl konkrečių objektų, taip pat sąmatos, darbų atlikimo aktai, todėl yra pareiškėjui nesuprantama, kodėl be pateiktų deklaracijų negalima nustatyti kas atliko statybos / remonto darbus ir ar šie darbai buvo atlikti.

38.7.                      Nors pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad nei UAB „Construction ACE“, nei kitos įmonės teikusios statybos darbus ar statybines medžiagas neturėjo žmogiškųjų išteklių, turto kuris būtų reikalingas atlikti darbams, iš virš pateiktų argumentų, jog buvo priešingai, kadangi subrangovai (UAB „Bardolina“, UAB „Grangeras“, UAB „Golbena“, UAB „Extra švara“) bei įmonės tiesiogiai teikusios įvairius darbus mokesčių mokėtojui (UAB „Baldų meistras“, UAB „Monlera“, UAB GJ „Baldai“) turėjo pakankamai žmogiškųjų išteklių (darbuotojų) darbams atlikti, taip pat šios įmonės turėjo ir įvairios įrangos reikalingiems darbams, o esant poreikiui įrangą nuomodavosi iš kitų įmonių/fizinių asmenų, todėl mokesčių administratoriaus teiginiai, jog darbai nebuvo atlikti, kadangi UAB „Construction ACE“ neturėjo darbuotojų ir turto yra nepagrįsti ir neteisingi. Be to, įmonės turėjo vidutiniškai apie 70 darbuotojų, o kai kuriais laikotarpiais ir daugiau. Nors VMI teigia, jog darbai nebuvo atliekami, tačiau taip pat iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog buvę įmonių darbuotojai palikdami atsiliepimus apie atitinkamas įmones nurodydavo, jog dirbti reikia labai daug, tačiau atlyginimai vėluoja. Minėtų įmonių darbuotojai buvo inicijavę teisminių ginčų siekdami atgauti darbo užmokesti, o tai tik patvirtina, jog faktiškai darbai buvo atliekami. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo prideda UAB „Grangeras“ buvusio darbuotojo paaiškinimą dėl atliktų darbų atitinkamais laikotarpiais.

38.8.                      Tarpininkavimas / subrangovų samdymas yra teisėta veikla ir nėra uždrausta įstatymų. Nei atliekant darbus, nei mokestinio patikrinimo metu nebuvo teigta, jog faktiškai darbus atliko UAB „Construction ACE“ įdarbinti darbuotojai, o ne pasamdyti kitos įmonės darbuotojai. Patikrinimo metu nebuvo surinkti duomenis kokios kvalifikacijos darbuotojai dirbo įmonėse, kurias UAB „Construction ACE“ buvo pasamdžiusi atlikti darbus, todėl akivaizdu, jog mokesčių administratorius, siekdamas pagrįsti savo teiginius, jog nebuvo tinkamos kvalifikacijos darbuotojų atlikti atitinkamus darbus, nesurinko visos galimos ir reikiamos informacijos ir rėmėsi tik prielaidomis. VMI nurodo, kad UAB „Construction ACE“ nesamdė kitų įmonių remonto ir valymo darbams atlikti, tačiau nėra aišku kuo remiantis buvo padaryta tokia išvada, kadangi, kaip matyti iš patikrinimo medžiagos, UAB „Construction ACE“ buvo sudariusi sutartis su daugeliu kitų įmonių, kuriose buvo nurodyta, jog darbai atliekami pagal poreikį ir konkretūs darbai jose nebuvo nurodyti, taip pat reiktų įvertinti ir tai, kad UAB „Construction ACE“ įmonės tiekusios įvairias paslaugas (darbus) galėjo pasisamdyti ir trečiąsias įmones/asmenis specifiniams darbams atlikti.

38.9.                      Pareiškėjas visų šių neišaiškintų aplinkybių paneigti / patvirtinti negali, kadangi Lietuvos Respublikos įstatymai nesuteikia teisės gauti informacijos ar nagrinėti dokumentus ir / ar sudarytus sandorius, todėl visas šias aplinkybes patvirtinti ar paneigti gali tik mokesčių administratorius.

38.10.                      Nors VMI teigia, kad negauta duomenų, jog UAB „Construction ACE“ būtų siekusi susigrąžinti skolą iš pareiškėjo, tačiau, siekiant atgauti skolą, UAB „Construction ACE“ net kelis kartus kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, ši informacija yra viešai prieinama, be to, duomenys apie šias bylas buvo pateikti MGK, tačiau jie nebuvo vertinti. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti registrai, kuriuose užfiksuota, jog įsiskolinimų tarp įmonių nėra, o tai tik patvirtina, kad buvo visiškai atsiskaityta su UAB „Construction ACE“.

38.11.                      VMI sprendime nurodyta, kad prie pareiškėjui UAB „Construction ACE“ vardu 2013 m. sausio 30 d. įformintos PVM sąskaitos faktūros nepridėti atliktų darbų ir / ar suteiktų paslaugų atlikimo aktai, sąmatos, užsakymai, susirašinėjimai bei kiti dokumentai, kurie patvirtintų įformintų travelatoriaus remonto darbų atlikimo realumą. VMI taip pat nurodė, kad minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje nenurodyta kokiu adresu travelatoriaus remonto darbai buvo atlikti. Pareiškėjas pabrėžia, kad privalomi PVM sąskaitos faktūros rekvizitai yra nurodyti PVMĮ. Darbų atlikimo adresas nėra nurodytas privalomų rekvizitų sąraše. PVM sąskaitoje faktūroje detaliai nurodyta kokie darbai buvo atlikti, kokia yra bendra darbų kaina, todėl papildomai darbų atlikimo aktas nebuvo sudarytas, kadangi tokio dokumento Lietuvos Respublikos įstatymai nereikalauja, o atliktų darbų priėmimas buvo įformintas pasirašant PVM sąskaitą faktūrą.

38.12.                      VMI sprendime, siekiant paneigti įvykusius sandorius, nurodoma, jog pareiškėjo kontrahentai į valstybės biudžetą faktiškai pardavimo PVM nemokėjo, kadangi PVM deklaracijose deklaravo pirkimo PVM, artimą pardavimo PVM. Pareiškėjas akcentuoja, kad toks mokestinės nepriemokos įvykdymo būdas (turimos nepriemokos padengimas turima permoka) yra įtvirtintas MAĮ, kuriame yra nurodyta, jog mokestinė prievolė įvykdoma kai, 1) mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimu; 2) trečiojo asmens atliekamu mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimu; 3) turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymu mokestinei nepriemokai padengti. Pareiškėjo vertinimu, toks VMI argumentas, o tiksliau jo pateikimas kaip draudžiamo, prieštarauja įstatymo normoms.

38.13.                      Pareiškėjas pateikė teismo nutartį su patvirtintu UAB „Construction ACE“ kreditorių sąrašu, kuriame VMI kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas 10,03 Eur sumai. Tai reiškia, kad, inicijuojant UAB „Construction ACE“ bankroto bylą, VMI pretenzijų ar įtarimų dėl šios įmonės mokestinių prievolių įvykdymo neturėjo, todėl teigtina, kad UAB „Constrution ACE“ įvykdė visas savo prievoles, tuo pačiu pareiškėjas įgijo teisę į PVM atskaitą ir ja pasinaudojo teisėtai. Panaikinus pareiškėjo teisę į PVM atskaitą būtų pažeistas PVM neutralumo principas.

38.14.                      VMI nurodė, jog nei UAB „Construction ACE“, nei kitos įmonės su kuriomis vyko bendradarbiavimas ir jos šiuo metu yra bankrutavusios, mokesčių administratoriui nepateikė prašomų dokumentų, tačiau ši aplinkybė niekaip nepaneigia, jog darbai faktiškai buvo atlikti. VMI bankroto administratoriai nurodė, jog įmonių dokumentų jiems neperdavė buvę direktoriai, tačiau nebuvo pateikta informacija kiek aktyviai ir rūpestingai bankroto administratoriai vykdė savo pareigas, ar už dokumentų nepateikimą prašė teismo paskirti baudas. mokesčių mokėtoją. Patikrinimo akte ir VMI sprendime nėra nurodyta, ar mokesčių administratorius davė bankroto administratoriams mokesčių administratoriaus nurodymus už kurių nevykdymą yra numatyta galimybė paskirti administracines baudas ar tik geranoriškai paprašė pateikti turimus dokumentus.

38.15.                      Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią mokesčių institucija atsisako suteikti teisę į atskaitą dėl to, kad apmokestinamasis asmuo nepatikrino, ar sąskaitą faktūrą už prekes, dėl kurių prašoma leisti pasinaudoti teise į atskaitą, išrašęs asmuo turi apmokestinamojo asmens statusą, taip pat turi atitinkamas prekes ir gali jas pristatyti ir ar įvykdė savo pareigas deklaruoti ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį, arba dėl to, kad šis apmokestinamasis asmuo, be šios sąskaitos faktūros, neturi kitų dokumentų, galinčių įrodyti, kad egzistuoja šios aplinkybės, nors įvykdytos materialios ir formalios 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvoje 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) numatytos sąlygos pasinaudoti teise į atskaitą, ir kai apmokestinamasis asmuo neturi įrodymų, pateisinančių įtarimus, kad šis sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo daro pažeidimus ar sukčiauja. Nagrinėjamu atveju tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta.

38.16.                      Teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojo turimoje PVM sąskaitoje faktūroje nėra nurodyti ar neteisingai nurodyti visi formalieji rekvizitai dar pati savaime nepaneigia teisės į PVM atskaitą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose.

38.17.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo 17 punkte nurodyti teiginiai, kuriais iš esmės grindžiamas visas sprendimas, prieštarauja MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintam turinio viršenybės prieš formą principui. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ūkinės operacijos neįvyko, daroma iš esmės vertinant tik formalius buhalterinės apskaitos dokumentų trūkumus, kurių buvimo net nereikalauja įstatymas.

39.       Pasisakydamas dėl sandorių su kitomis įmonėmis (paslaugų ir baldų įsigijimo), pareiškėjas nurodo, kad:

39.1.                      Tiek VMI, tiek pirmosios instancijos teismui, analizuojant sandorius su UAB „Monlera“ ir UAB „Novenus invest“, buvo pateikti detalūs dokumentai, pagrindžiantys atliktus darbus, t. y. PVM sąskaitos faktūros, darbų atlikimo aktai, sąmatos, kuriuose išsamiai buvo nurodyta kur ir kokie darbai buvo atliekami, kokios medžiagos buvo naudojamos bei kokie plotai buvo tvarkomi. Tačiau mokesčių administratoriui dėl neaiškių priežasčių šių dokumentų nepakako tam, kad nustatytų ar darbai buvo atliekami.

39.2.                      Mokesčių administratorius nurodo, jog nei mokesčių mokėtojas, nei UAB „Monlera“, nei UAB „Novenus invest“ neturėjo transporto priemonių statybinių medžiagų gabenimui, tačiau statybinės medžiagos buvo perkamos iš didmeninių tiekėjų, kurie visas medžiagas pristatydavo nurodytai adresais, todėl įmonėms turėti savo transportą buvo finansiškai nepalanku. Nupirktos medžiagos nebuvo kur nors sandėliuojamos, jos iškart buvo gabenamos į objektus ir naudojamos statybose. Dažnai atsiskaitymas vykdavo ne tiesiogiai su UAB „Monlera“ ir UAB „Novenus invest“, o atliekant užskaitas ir už atliktas paslaugas ir įsigytas medžiagas sumokant įmonės kreditoriams. Byloje yra pateikti tarpusavio atsiskaitymo aktai, pasirašyti su minėtomis įmonėmis, kurie patvirtina, jog pareiškėjas neturi skolų šioms įmonėms.

39.3.                      Mokesčių administratorius nesurinko objektyvių įrodymų pagrindžiančių, jog statybos darbų minėtos įmonės neatliko, kadangi faktinės aplinkybės bei patikrinimo medžiagoje esantys įrodymai suponuoja kitą išvadą.

39.4.                      Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti baldų brėžiniai ir specifikacijos, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjas nepateikė baldų brėžinių, kurie turi patvirtinti tai, jog baldai tikrai buvo įsigyti.

39.5.                      VMI minima informacija, kuri yra neva nenurodyta PVM sąskaitose faktūrose, yra detali baldų specifikaciją, kuri PVM sąskaitose faktūrose ir nebūna nurodoma. Baldų prekybos sektoriuje yra įprasta, jog PVM sąskaitose faktūrose nėra nurodomos konkrečios baldų ypatybės, taip pat jokie teisės aktai nenumato reikalavimų, kurie nurodytų, jog baldų dydis, spalva, komplektacija turėtų būti nurodyti PVM sąskaitoje faktūroje.

39.6.                      Baldai buvo naudojami pareiškėjo nurodytais adresais, įrodinėdamas šiuos teiginius, pareiškėjas pateikia antstolio užfiksuotų aplinkybių protokolą su foto nuotraukomis, kuriuose yra užfiksuoti baldai, įsigyti iš UAB „GJ Baldai“ ir UAB „Baldų meistras“. Buvo atliktas UAB „Baldų meistras“ mokestinį tyrimą, kurio metu buvo analizuojami sandoriai ir su mokesčių mokėtoju, tačiau Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija neatitikimų nerado. Be to, MGK buvo pateikti ir kiti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjo nurodytais adresais yra naudojami baldai.

39.7.                      Mokesčių administratorius nurodė, jog UAB „GJ Baldai“ ir UAB „Baldų meistras“ neturėjo pakankamai darbuotojų įsigytam baldų kiekiui pagaminti, tačiau Patikrinimo akte nepateikiama informacija, kokias metodais vadovaujantis buvo įvertinta, jog minėtų įmonių turėtas darbuotojų skaičius buvo nepakankamas, taip pat nenurodyta ar buvo domėtasi kiek darbuotojų reikia vienam baldų komplekto pagaminimui bei kiek užtrunka pagaminti baldų komplektą, todėl minėti mokesčių administratoriaus teiginiai yra nepagrįsti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad tarp jo ir UAB „GJ Baldai“ šiuo metu vyksta civilinis ginčas dėl atsiskaitymo už baldus.

39.8.                      Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atliko abiejų įmonių (UAB „GJ baldai“ ir UAB „Baldų meistras“) patikrinimus, kadangi visų baldų gamybai ir įrenginių įsigijimui buvo gauta Europos Sąjungos parama, tačiau šių patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta, o tai tik patvirtina, jog baldai buvo gaminami ir parduodami pareiškėjui.

39.9.                      Pareiškėjas neginčija, kad statybos darbai adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo užbaigti 100 proc. ir nebuvo pradėtos naudoti dujos, tačiau šiuo adresu darbai vyko ir buvo padaryti pamatai, skirti prekybos centrui, kuriuos, visų pirma, pareiškėjas buvo įkeitęs, o po to pardavė. Tai, kad darbai buvo atlikti PVM sąskaitose faktūrose nurodytu laikotarpiu patvirtina ir palydovinės nuotraukos darytos PVM sąskaitų faktūrų išrašymo laikotarpiu.

39.10.                      Su UAB „Extra švara“ buvo pasirašyta sutartis dėl tarpininkavimo paslaugų, pagal kurią UAB „Extra švara“ įsipareigojo surasti pirkėją, mokesčių mokėtojo turimoms užsienio įmonės akcijoms nupirkti. Pirkėjas buvo surastas ir su juo buvo pasirašyta akcijų pirkimo pardavimo sutarti, todėl už atliktas tarpininkavimo paslaugas buvo atsiskaityta su UAB „Extra švara“. Prie šių rašytinių pastabų pridedama tiek tarpininkavimo paslaugų sutartis tiek akcijų pirkimo–pardavimo sutartis. Tarpininkavimo paslaugų vertė buvo apie 10-15 proc. viso sandorio vertės. Dėl šio sandorio pirmosios instancijos teismas pritarė MGK ir VMI pozicijai, jog šių sandorių nebuvo, nes pareiškėjas nepateikė sandorius pagrindžiančių dokumentų, tačiau, kaip nei MGK, nei VMI, nei pirmosios instancijos teismas šių dokumentų nevertino.

39.11.                      Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 2 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį su UAB „Finiens“ pagal kurią pastaroji įmonė kaip įnašą į bendrą veiklą įnešė pastatą, o pareiškėjas įsipareigojo finansuoti pastato rekonstrukcijos darbus.

40.       Pareiškėjas pabrėžia, kad 2019 m. vasario 19 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl įrodymų prijungimo ir pirmosios instancijos teismas šį prašymą tenkino, tačiau dėl beveik visų iš pateiktų įrodymų teismas nepasisakė, netgi priešingai teigė, jog mokesčių mokėtojas šių dokumentų nepateikė (pvz., baldų brėžiniai, išrašai iš valstybės įmonės Registrų centras ir kt.). Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai ir, galbūt, su išankstine nuomone dėl bylos baigties. Pareiškėjo vertinimu, VMI sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

41.       Pasisakydamas dėl byloje esančių įrodymų, gautų panaudojus specialiąsias žinias, vertinimo, pareiškėjas nurodo, kad:

41.1.                      Pirmosios instancijos teismas ir MGK labai trumpai ir lakoniškai pasisakė dėl šių įrodymų, eksperto ir specialisto išvados atmetamos venos proceso šalies (VMI) paaiškinimais kuri šiuo atveju yra subjektyvi, kadangi tiek eksperto tiek specialisto išvados prieštarauja VMI išvadoms, padarytoms po kelis metus vykusio patikrinimo.

41.2.                      Siekiant atlikti detalesnį ekspertinį (cheminį) tyrimą, kurio metu būtų galima nustatyti tikslų dažų amžių, buvo kreiptasi į teismo ekspertizės centrą, tačiau jame buvome informuoti, jog šiame centre ekspertizę galima atlikti tik jeigu remontas atliktas ne vėliau nei prieš metus bei tik teismui paskyrus tokį ekspertinį tyrimą, todėl byloje esančios eksperto išvados yra paremtos tiksliausiai įmanomai metodais, kadangi cheminis ekspertinis tyrimas yra negalimas.

41.3.                      Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 4 ir 6 dalimis, 62 straipsnio 4 dalimi, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ekspertizės akto paneigimas turi būti pakankamai pagrįstas ir paprastai paremtas kitų specialių žinių pagalba arba nustačius, kad gaunant šiuos įrodymus, specialias žinias panaudojo nekompetentingas asmuo, buvo panaudoti neteisingi išeities duomenys arba kad buvo pritaikyti netinkami tyrimo metodai. Šiuo atveju nėra jokių duomenų ar kitų ekspertų vertinimų, patvirtinančių, jog pareiškėjo pateiktos specialisto ir eksperto išvados buvo parengtos netinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų, ar pasinaudojant netinkamas metodus.

41.4.                      Kai byloje yra prieštaringi įrodymai, gauti panaudojus specialias žinias, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog teismas, matydamas, kad specialisto išvada yra neišsami ar prieštaraujanti bylos duomenims, šiuos prieštaravimus ar neaiškumus galėjo šalinti ne vien apklausdamas išvadas pateikusi specialistą, bet ir skirdamas naujus ekspertinius tyrimus. 

42.        Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

43.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

44.       Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus dėl bylos sustabdymo, nes ikiteisminis tyrimas vyksta nė dėl pareiškėjo, o dėl kito subjekto – UAB „Construction Ace“ ūkinės finansinės veiklos. Pateiktoje teismui išvadoje nurodytos aplinkybės vertinamos baudžiamosios teisės aspektu, šiuo gi atveju taikoma mokesčių teisė, o tai yra dvi atskiros teisės šakos. Be to, ikiteisminio tyrimo laikotarpis nesutampa su mokestinio patikrinimo laikotarpiu, t. y. mokestinio patikrinimo laikotarpis yra ilgesnis – iki 2016 m. gruodžio 31 d., ikiteisminio tyrimo iki 2014 m. gegužės mėnesio.

45.       Atsakovas pažymi, kad jis, priimdamas sprendimą, išnagrinėjo didelį kiekį dokumentų, atliko ne vieną operatyvų patikrinimą ir vertino ne pavienius įrodymus, o jų visumą. Nors pareiškėjas po Patikrinimo akto surašymo pateikė begalę dokumentų, tačiau jie neturi įtakos nustatytai mokesčio bazei. Pareiškėjas nei patikrinimo metu, nei po jo, nei mokestinio ginčo metu nepateikė objektyvių ir abejonių nekeliančių įrodymų dėl deklaruotų ūkinių operacijų realumo ar dėl to, kad atitinkamas ūkines operacijas atliko PVM sąskaitų faktūrose nurodyti kontrahentai.

46.       Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylos faktines bei teisines aplinkybes, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus, bei priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą.

47.       Pareiškėjas 2020 m. birželio 9 d. pateikė prašymą dėl bylos sustabdymo ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 ir 13 punktuose nurodytais pagrindais, taip pat, jei nebūtų tenkintas prašymas dėl bylos sustabdymo, pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas prašyme taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į ESTT.

48.       Pareiškėjas, pasisakydamas dėl bylos sustabdymo ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 ir 13 punkte nustatytais pagrindais, iš esmės pakartoja apeliaciniame skunde šiuo aspektu nurodytus argumentus.

49.       Pasisakydamas dėl kreipimosi į ESTT, pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas manyti, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą.

50.       Pareiškėjas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, grindžia prašymą tuo kad nagrinėjama byla yra sudėtinga dėl faktinių ginčo aplinkybių ir dėl jų įrodymų gausos, taip pat dėl teisinių motyvų sudėtingumo (įvairumo), ir dėl to, kad esminės dalies šių motyvų ir aplinkybių išsamiai neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, taip apribodamas pareiškėjo teisę į teisingą teismą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio aspektu.

51.       Atsakovas 2020 m. birželio 15 d. pateiktame rašte prašė pareiškėjo prašymus dėl bylos sustabdymo atmesti, taip pat prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

52.       Pasisakydamas dėl kreipimosi į ESTT, atsakovas nurodė, kad tam, jog ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, nėra jokios būtinybės kreiptis į ESTT, nes nekyla abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

53.       Atsakovas, pasisakydamas dėl žalos biudžetui, nurodo, kad, Patikrinimo akte nurodyta, kokie buvo atlikti pareiškėjo kontrahentų kontrolės veiksmai, t. y. išsamiai buvo įvertintos kontrahentų vykdytos veiklos.

54.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nenurodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų nustatęs ir įvertinęs pirmosios instancijos teismas bei kurias byloje dar reikėtų nustatyti, kaip galbūt skiriasi teismų praktika nagrinėjamoje byloje ginčijamais klausimais ir pan. Bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

55.       2020 m. birželio 17 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme užregistruotas pareiškėjo atsiliepimas į atsakovo 2020 m. birželio 15 d. raštą, kuriame pareiškėjas prašo iš FNTT išsireikalauti įtarimus, pareikštus UAB „Baldų meistras“, UAB „GJ baldai“ ir kitiems įtariamiesiems, kaip įrodymus, turinčius įtaką priimamiems sprendimams šioje byloje. Pareiškėjas taip pat prašo tenkinti 2020 m. birželio 9 d. prašymo reikalavimus ir apeliacinio skundo reikalavimus.

56.       Pareiškėjas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-11011-13 ir nagrinėjama byla yra vienareikšmiškai susijusios ir tarp jų egzistuoja prejudicinis ryšys ir yra tikslinga stabdyti šios bylos nagrinėjimą, kadangi yra atliekamas kompleksinis tyrimas, siekiant nustatyti ar buvo atlikti atitinkami veiksmai, kurie būtų įvertinti tiek administraciniame, tiek baudžiamuosiuose procesuose.

57.       Pareiškėjas pabrėžia, kad mokestinės kontrolės veiksmų metu nenustatyta, jog UAB „Construction ACE“ nepagristai deklaravo atskaitoma PVM, kuriuo buvo sudengiamas mokėtinas PVM t. y. nėra įrodymų kurie patvirtintų, jog mokestinės prievolės būtų neįvykdytos. Pabrėžtina, jog lygiai tos pačios išvados yra padaromos ir dėl kitų įmonių (UAB „Extra Švara“, UAB „Monlera“). Atsakovas savo poziciją dėl galimai netinkamai įvykdytų prievolių pagrindžia tik tuo, kad šios įmonės pasinaudojo įstatymo suteikiam teise ir mokėtiną PVM sudengdavo su grąžintinu/atskaitomu PVM, tačiau kaip jau buvo minėta Atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjo kontrahentai šiuos veiksmus būtų atlikę neteisėtai ar nepagrįstai.

58.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad, nors atsakovas nurodo, jog nebuvo galima įvertinti pareiškėjo kontrahentų mokestinių prievolių teisingumo, kadangi nebuvo pateikti jų buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau labai svarbu yra tai, kad visų įmonių buhalterinė apskaitą bei atlikti sandoriai yra analizuojami tame pačiame ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-11011-13, kuriame ir turi būti pasisakyti dėl visų įmonių buhalterinės apskaitos tvarkymo teisingumo ir jų mokestinių prievolių. Atsakovas nėra pareiškęs nei kreditorinių reikalavimų nei civilinių ieškinių ikiteisminiuose tyrimuose, dėl galimai biudžetui padarytos žalos, kas galėtų patvirtinti pareiškėjo kontrahentų neva neįvykdytų ar netinkamai įvykdytų mokestinių prievolių faktą. Pareiškėjo teigimu, nesant tokių duomenų tik patvirtinamos aplinkybės, jog apribojant pareiškėjo teisę į PVM atskaitą būtų pažeistas PVM neutralumo principas, kadangi pagal šio prašymo rengimo dienai esančią informaciją/įrodymus, laikytina, jog visos mokestinės prievolės, susijusios su sandorių pardavimo PVM, kurių pagrindu pareiškėjas pasinaudojo PVM atskaita, yra įvykdytos tinkamai.

59.       2020 m. birželio 17 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl teisėjo R. Piličiausko nušalinimo, atsižvelgiant į tai, kad jis jau nagrinėjo administracinę bylą Nr. A575-751/2011. Pareiškėjas paaiškina, kad nurodytoje byloje teisėjas R. Piličiauskas jau yra išreiškęs nuomonę dėl S. R. ir minėtoje byloje buvo paskirta bauda, kuri viršijo net Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytas sankcijas, o S. R. nagrinėjamoje byloje bei ikiteisminiame tyrime yra tapatinimas su pareiškėju kaip faktinis įmonės vadovas bei kaip galimai padarytų nusikalstamų veikų organizatorius, todėl, pareiškėjo nuomone, nagrinėjant šią administracinę bylą teisėjas R. Piličiauskas turės išankstinį nusistatymą ir bus šališkas, dėl ko bus pažeistos pareiškėjo teisės į teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą.

60.       Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 31 d. pateikė prašymą, kurio prašo nagrinėjant jo 2020 m. birželio 9 d. prašymą atsižvelgti ir įvertinti šiame prašyme išdėstytus argumentus bei tenkinti 2020 m. birželio 9 d. prašymo reikalavimus.

61.       Pareiškėjas nurodo, kad jis 2020 m. birželio 9 d. pateikė prašymą, kuriame vienas iš prašymų yra stabdyti administracinės bylos Nr. eA-2271-556/2020 nagrinėjimą, iki kol bus priimti galutiniai ir neskundžiami sprendimai ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 06-1-11011-13 ir Nr. 10-2-00382-12. Šiuo aspektu pažymėtina, kad FNTT atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-11011-13 2020 m. birželio 25 d. buvo įteiktas pranešimas pareiškėjui, kaip trauktinam baudžiamojon atsakomybėn juridiniam asmeniui, apie įtarimą juridiniam asmeniui dėl nusikalstamų veikų padarymo. Šio mokestinio ginčo kontekste svarbu paminėti tai, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo atliktas už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., kuris apima ir ikiteisminiame tyrime analizuojamą laikotarpį (nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2015 m. vasario 18 d.). Dar svarbiau yra tai, kad tiek mokestinio ginčo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu yra analizuojami (tiriami) tie patys sandoriai, sudaryti su tomis pačiomis bendrovėmis, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, jog tiek VMI atliktas mokestinis patikrinimas, tiek FNTT atliekamas ikiteisminis tyrimas yra iš esmės tapatūs tyrimai, kuriuose kvestionuojamos tos pačios faktinės aplinkybės (t. y. ar faktiškai buvo sudaryti sandoriai ar jų nebuvo). Ir tik nustačius tai, bus galima jas (aplinkybes (veiksmus) vertinti tiek administracinės, tiek baudžiamosios teisės prasme. Tai, kad šiuo metu pareiškėjo atžvilgiu dėl padarytų tų pačių veiksmų yra vykdomi du procesai (administracinis ir baudžiamasis), kuriuose pareiškėjui gresią sankcijos, akivaizdu, jog pareiškėjas gali būti nubaustas du kartus už tuos pačius pažeidimus, o taip būtų pažeistas non bis in indem principas.

62.       Pareiškėjas taip pat pažymi, kad šiame mokestiniame ginče mokesčių administratorius savo išvadas, be kita ko, grindžia ir tuo, jog pareiškėjas neteikė dokumentų ir paaiškinimų mokestinio patikrinimo metu, o visi dokumentai ir paaiškinimai, pateikti po mokestinio patikrinimo, laikytini abejotinais ir gynybine pareiškėjo versija. Tačiau dokumentų ir paaiškinimų neteikimas buvo iš esmės sąlygotas dviejų aplinkybių. Visų pirma, to, kad dalies dokumentų pareiškėjas negalėjo pateikti, nes juos buvo paėmę ikiteisminius tyrimus atliekantys pareigūnai ir skirtingi pareigūnai juos analizavo, o, antra, paaiškinimai nebuvo teikiami, pasinaudojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatyta galimybe neteikti parodymų prieš save. Siekiant, kad nebūtų pažeista ši pareiškėjo teisė bei atsižvelgiant į tai, kad mokesčių administratorius ir FNTT glaudžiai bendradarbiauja, akivaizdu, jog tiek visi pateikti dokumentai, tiek pateikti paaiškinimai būtų buvę panaudoti tiek abiejuose ikiteisminiuose tyrimuose, tiek mokestiniame patikrinime, dėl šių priežasčių būtų galimai pažeistos pareiškėjo teisės. Be to, pareiškėjas didžiosios dalies dokumentų ir jais pagrįstų paaiškinimų negalėjo pateikti ir dėl to, kad iki mokestinio patikrinimo pradžios buvo atlikta krata, kurios metu pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentai (jų neaprašant ir nedetalizuojant) buvo paimti. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į ikiteisminius tyrimus atliekančius pareigūnus ir juos kuruojančius prokurorus su prašymais grąžinti paimtus dokumentus, tačiau į šiuos prašymus arba nebuvo gauti atsakymai, arba jie buvo atmesti. Prie šio prašymo pridedami prašymai, kurie buvo pateikti ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, bei iš jų gauti atsakymai.

63.       Pareiškėjas, apibendrindamas prašyme nurodytus argumentus, pabrėžia, kad šis mokestinis ginčas (administracinė byla) yra susijęs bei turi prejudicinį ryšį su ikiteisminiais tyrimais Nr. 06-1-11011-13 ir Nr. 10-2-00382-12 (abiejuose tyrimuose šiuo metu įtarimai pareikšti ne tik pareiškėjo vadovui, bet ir pačiam pareiškėjui). Net jei šis ryšys nebūtų vertinamas kaip prejudicinis, trukdymas administraciniame procese pareiškėjui remtis minėtam procesui reikšmingais ikiteisminio tyrimo duomenimis ir dokumentais rodo, kad yra kliūtis nagrinėti šią administracinę bylą tol, kol nebus užbaigti ikiteisminiai tyrimai. Todėl tol, kol nebus priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 10-2-00382-12 ir Nr. 06-1-11011-13, ši administracinė byla stabdytina. Šis prašymas dėl administracinės bylos stabdymo, be aptartų faktinių aplinkybių ir teisinių motyvų, yra grindžiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija bylose, analogiškose (reikšmingomis aplinkybėmis) šiai bylai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-328-662/2017, 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-547-629/2018). Todėl, siekiant išvengti non bis in idem principo pažeidimo ir pareiškėjo teisių pažeidimo bei siekiant teisingai ir visapusiškai išnagrinėti šią administracinę bylą, yra būtina ją sustabdyti, iki kol bus priimti galutiniai ir neskundžiami sprendimai ikiteisminiuose tyrimuose.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

64.       Gautoje patikrinti apeliacine tvarka administracinėje byloje pareiškėjas (apeliantas) tarp argumentų, kurie, jo nuomone, turėtų lemti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimą (baigiamojo teisės akto III skyrius), kelia klausimą ir dėl ikiteisminio tyrimo bei šios administracinės bylos tarpusavio prejudicinio ryšio, turėjusio (turinčio) suponuoti administracinės bylos sustabdymą (žr. nutarties 36 p, 60–63 p). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia ir pasisakys dėl šio aspekto, nes šis klausimas atkartojamas Bendrovės 2020 m. birželio 9 d. prašyme, taip pat 2020 m. rugpjūčio 31 d. dokumente.

 

Dėl administracinės bylos sustabdymo

 

65.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nekvestionuoja nutarties 36.4 papunktyje nurodyto egzistuojančio bylos sustabdymo pagrindo, kuris iš esmės pakartojamas Bendrovės 2020 m. birželio 9 d. prašyme, 2020 m. rugpjūčio 31 d. dokumente, pateiktame prieš bylos nagrinėjimą. Jis (bylos sustabdymo pagrindas) yra įtvirtintas įstatymų leidėjo ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir, esant jame numatytiems pagrindams, turi būti taikomas. Tačiau reiktų pastebėti tai, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.

66.       Be kita ko, kaip nurodo atsakovas, ikiteisminio tyrimo ir mokestinio patikrinimo laikotarpiai yra skirtingi ir ikiteisminis tyrimas vyksta dėl UAB „Construction Ace“ ūkinės finansinės veiklos (nutarties 44 p), ko neneigia ir apeliantas. Nors 2020 m. birželio 9 d., 2020 m. rugpjūčio 31 d. prašymuose ir minima, jog ikiteisminiai tyrimai vyksta taip pat ir dėl Bendrovės bei jos vadovo galbūt padarytos teisei priešingos veikos, tačiau nedetalizuojama, kiek tai organiškai susiję su mokestine byla.

67.       Pabrėžtina, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011, 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-132-415/2019). Šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad ikiteisminiai tyrimai realiu prejucidiniu ryšiu yra susiję su gauta patikrinti administracine byla ir nėra jokios galimybės atriboti galimos mokestinės atsakomybės nuo galimos baudžiamosios ar administracinės atsakomybės. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, jog ikiteisminiai tyrimai yra prasidėję 2012–2013 metais bei iki šiol nebaigti, todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo administracinės bylos sustabdymui pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tokio pagrindo neturi ir apeliacinės instancijos teismas. Nutarties 63 punkte įvardijama administracinė jurisprudencija, turint omenyje šios bylos faktines aplinkybes, nesuponuoja kitokio procesinio sprendimo priėmimo šiuo klausimu (dėl administracinės bylos sustabdymo).

68.       Bendrovės 2020 m. birželio 9 d. prašyme taip pat pateiktas prašymas dėl administracinės bylos sustabdymo pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punktą – teismas sustabdo bylos nagrinėjimą kitais atvejais, kai pripažįsta, kad bylos nagrinėjimą sustabdyti yra būtina, jei nebūtų tenkintas prašymas dėl administracinės bylos sustabdymo pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

69.       ABTĮ 100 straipsnis pagal bylos sustabdymo pagrindus išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą. Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo skirtumas yra tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvusis bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai. ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytais atvejais teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga sustabdyti bylą; tokiais atvejais byla gali būti sustabdoma tiek paties teismo, tiek ir dalyvaujančių bylos asmenų iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-476-520/2018). Teismas dėl bylos sustabdymo privalo spręsti atsižvelgdamas į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, apsvarstęs, ar tam tikros aplinkybės, sudarančios pagrindą stabdyti bylą, netrukdo teismui visapusiškai ir teisingai nustatyti esmines bylos aplinkybes, tikruosius šalių tarpusavio santykius, ar bylos sustabdymas neužvilkins jos išnagrinėjimo ir nepažeis byloje dalyvaujančių asmenų teisėtų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-415/2018).

70.       Pažymėtina, kad administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Administracinio proceso tikslai reikalauja, jog teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas sustabdyti bylą.

71.       Pareiškėjo 2020 m. birželio 9 d. išreikštas prašymas dėl administracinės bylos sustabdymo pagal ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 13 punktą nėra siejamas su kitomis įstatymų leidėjo neaptartomis aplinkybėmis, kadangi iš esmės vis tiek yra apeliuojama į vykstantį baudžiamąjį persekiojimą, dėl kurio jau buvo pasisakyta atsisakant stabdyti administracinę bylą ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos stabdymas vien tuo pagrindu, kad pasibaigę ikiteisminiai tyrimai galėtų padėti tinkamai išnagrinėti administracinę bylą, būtų formalus, visiškai neapibrėžtas laike (žr. nutarties 67 p) ir tik dar labiau apsunkintų (sutrukdytų) baigiamojo teisės akto priėmimą šiame socialiniame konflikte, todėl atmestinas ir prašymas dėl administracinės bylos sustabdymo aptariamu pagrindu.

 

Dėl įrodymų pateikimo galimybės bei jų vertinimo

 

72.       Nutarties 37 punkte ir pastarojo punkto papunkčiuose, siekiant pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo, pasisakoma dėl to, kad pareiškėjo po mokestinio patikrinimo pateikti dokumentai nebuvo vertinami, arba jų vertinimas buvo formalus (nutarties 37.6 p), dokumentus (įrodymus) galėjo teikti net mokestiniam ginčui neprasidėjus (nutarties 37.8 p).

73.       Mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse (MAĮ 2 str. 23 d.).

74.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad „<...> mokestinis tyrimas yra tik prevencinio pobūdžio kontrolės procedūra, kurios metu mokesčių administratorius, nustatęs trūkumų ar prieštaravimų, juos nurodo mokesčių mokėtojui ir suteikia galimybę pačiam juos ištaisyti, sudarydamas galimybę išvengti neigiamų pasekmių (MAĮ 135–137 str.). Ši procedūra pagal savo teisines pasekmes negali būti prilyginta mokestiniam patikrinimui, kurio esmę sudaro mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas iš esmės (MAĮ 2 str. 21 d.), o nustačius pažeidimus kyla atitinkamos mokestinės teisinės pasekmės – yra apskaičiuojami mokesčiai, delspinigiai, skiriamos baudos (MAĮ 132 str.). Būtent mokestinio patikrinimo rezultatai yra tvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo pažyma, ir būtent šie dokumentai turi teisinę galią (privalomumo požymį) bei sukelia mokesčių mokėtojui konkrečias teisines pasekmes“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-101/2012). ???

75.       Mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) (MAĮ 20 str. 22 d.).

76.       Atsižvelgiant į šios nutarties 73–75 punktuose išdėstytas nuostatas nekyla abejonių dėl to, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių mokėtojas, siekdamas pagrįsti savo poziciją, gali ir turi teikti įrodymus dėl vienokių ar kitokių aplinkybių, siekdamas tikėtino papildomų mokesčių bei su jais susijusių sumų apskaičiavimo išvengimo, t. y. iki surašant patikrinimo aktą. 

77.       Teisėjų kolegija, tikrinanti bylą, neturi pagrindo tvirtinimui, jog buvo paneigta pareiškėjo (apelianto) teisė teikti įrodymus tiek iki surašant Patikrinimo aktą, tiek po jo surašymo. Įrodymų teikimo teisė išlieka iki pat teismui išeinant priimti sprendimo (bendrine prasme), kai mokestinis ginčas persikelia į teismą. Nutarties 37 punkte išdėstyta apeliacija yra bendro pobūdžio, niekaip nepagrindžianti aplinkybės dėl teisės teikti įrodymus, siekiant pagrįsti savo poziciją, paneigimo. Nei mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas nesudarė pareiškėjui jokių kliūčių teikti įrodymus, siekiant pagrįsti užimtą poziciją.

78.       Principinis momentas yra tas, kad mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą dėl papildomų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo ir tai padaryti kiek objektyviai įmanoma operatyviau, siekiant negatyvių pasekmių išvengimo (MAĮ 67 str.).

79.       Pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1118-662/2018).

80.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pagrįstu pripažinti ir pareiškėjo teiginį dėl pateiktų įrodymų visiško neįvertinimo, kadangi kai vyksta mokestinis ginčas, o ypatingai tuo atveju, kada yra vertinamas sandorių daugetas už pakankamai ilgą laiko tarpą, kiekvieno individualiai įrodymo aptarimas akivaizdžiai būtų perteklinis. Yra analizuojama įrodymų visuma, kuri lemia vienokį ar kitokį sprendimą, todėl atskiras dokumentas (ai), aiškiai nederantis su visuma faktinių duomenų, ne visada reikalauja individualaus aptarimo. Tvirtinimas apie formalų įrodymų vertinimą gali būti patvirtintas tik tokiu atveju, kai mokesčių mokėtojo pateikti įrodymai nekelia abejonių ir lieka neaišku, kodėl mokesčių administratorius nepaisė tų duomenų, kuriuos pateikė mokesčių mokėtojas. Šiuo konkrečiu atveju tokios išvados nėra galimybės padaryti, todėl atmestina ir nutarties 37 punkte (bei jo papunkčiuose) išdėstyta apeliacija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo.

 

Dėl sandorių realumo aplinkybės

 

81.       Nutarties 38 punkte ir jo papunkčiuose (38.1–38.17) pasisakoma dėl konkrečių sandorių realumo, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo patvirtinta mokesčių administratoriaus pozicija dėl dokumentuose atvaizduotų ūkinių operacijų neįvykimo. Tvirtinama, kad darbai realiai buvo atlikti, nepaisant ir dalies dokumentų nebuvimo (nutarties 38.2 p). Darbų realumą, teigiama, įrodo, pavyzdžiui, konstatuota savavališka statyba (nutarties 38.5 p), subrangovų pajėgumas ginčo darbams atlikti (nutarties 38.7 p), visiškas atsiskaitymas su UAB „Construction ACE“ (nutarties 38.10 p), PVM sąskaitose faktūrose nurodomas detalus atliktų darbų sąrašas (nutarties 38.11 p), VMI neturėjimas pretenzijų UAB „Construction ACE“ pastarajai įmonei inicijuojant bankroto bylą (nutarties 38.13 p).

82.       Apmokestinamojo asmens teisės į PVM atskaitą prielaidas bei įgyvendinimo tvarką pirmiausia reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Kadangi PVMĮ priimtas, be kita ko, siekiant nacionalinėje teisės sistemoje įgyvendinti 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVMĮ 2 priedo 7 d. (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija), nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl PVMĮ nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, turi būti atsižvelgiama ir į Europos Sąjungos teisės aktus bei susijusią ESTT praktiką.

83.       Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad už tiekiamas bei įsigyjamas iš kitos valstybės narės prekes arba teikiamas paslaugas, taip pat importuojamas prekes PVM apskaičiuojamas taikant toms prekėms arba paslaugoms šiame įstatyme nustatytą PVM tarifą, galiojantį prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo momentu. Įstatymas taip pat numato, jog PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas, jis privalo atitikti visus PVMĮ tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus.

84.       PVMĮ 58 straipsnis numato, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai PVM mokėtojo veiklai kaip PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui; prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal PVMĮ nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje.

85.       Remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti. Pabrėžtina, kad prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas turi būti realūs, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tuo atveju, jeigu nustatomas, kad PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios.

86.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įtvirtinamas principas, jog mokesčių administratorius, norėdamas paneigti teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti ne tai, kad prekių ankstesnė apyvarta nėra patvirtinta buhalterinės apskaitos dokumentais, ir ne tai, kad prekė yra neteisėtai patekusi į rinką, bet tai, jog nebuvo realaus prekių ar paslaugų teikimo kaip PVM objekto, kitaip tariant, parduodant prekes ar teikiant paslaugas nebuvo sukurta pridėtinė vertė ir kartu nėra teisės į PVM atskaitą atsiradimo prielaidos. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamos bylos kontekste, vertinant jau surinktus įrodymus, svarbu nustatyti įrodymų sąsajumą, tikrumą, leistinumą bei pakankamumą.

87.       Be kita ko, kaip yra konstatavęs ESTT, pagal PVM direktyvos sistemą apmokestinimo momentas, PVM apskaičiavimas ir galimybė atskaityti yra susiję su realiu prekių pristatymo arba paslaugų atlikimo įgyvendinimu. Bendra PVM sistema draudžia galimybę atskaitos srityje atsižvelgti į neįvykdytus sandorius, nes pagal šią sistemą apmokestinimo momentą ir dėl to teisę į atskaitą lemia realus sandorio įgyvendinimas (žr., pvz., ESTT 2005 m. gegužės 26 d. sprendimo byloje Nr. C-536/03, 25–27 p. ir rezoliucinę dalį). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, jog apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti pripažinta tik jei prekės realiai jam buvo patiektos ar paslaugos realiai suteiktos, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos ir atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas.

88.       ESTT taip yra pažymėjęs, jog nacionalinis teismas pagal nacionalinės teisės įrodinėjimo taisykles turi bendrai įvertinti visus įrodymus ir faktines aplinkybes byloje, siekdamas nustatyti, ar prekių tiekimai bei paslaugų teikimai buvo faktiškai įvykdyti, ir prireikus – ar gali būti pasinaudota teise į atskaitą remiantis šiais prekių tiekimais (žr., pvz., ESTT 2013 m. liepos 18 d. sprendimą byloje Nr. C-78/12).

89.       Mokesčių administratorius, paneigęs pareiškėjo (apelianto) teisę į PVM atskaitą dėl ginčo realių sandorių nebuvimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, surinko pakankamai tai patvirtinančių duomenų, kuriuos apskųstame sprendime mini ir pirmosios instancijos teismas. Dar kartą juos atkartoti šioje baigiamojo teisės akto dalyje nėra tikslinga, tačiau keletas aspektų vis dėlto akcentuotina, nes tai aiškiai iliustruoja neįvykusius sandorius.

90.       Pavyzdžiui, Bendrovė iš karto nepateikė visų faktinių duomenų, kuriuos turėjo ir galėjo pateikti dar iki Patikrinimo akto surašymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip siekta mokesčių administratoriui sukliudyti išsiaiškinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei išvengti mokestinės atsakomybės.

91.       Pareiškėjo vykdyta ūkinių operacijų apskaita buvo neišsami, nenaudinga ir netinkama išorės informacijos vertintojams. Apskaitos duomenų trūkumas atėmė galimybę patikrinti, ar galėjo įvykti ginčo sandoriai.

92.       Dėl apmokestinamojo asmens, siekiančio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, pareigos turėti atitinkamus dokumentus, patvirtinančius realų prekių ar paslaugų įsigijimą, atskirai paminėtina ir tai, jog Europos Sąjungos teisminė institucija yra pripažinusi, kad „nevedimas apskaitos, kurios leistų taikyti PVM ir mokesčių administratoriui atlikti jo kontrolę, taip pat išrašytų ir apmokėtų sąskaitų faktūrų neregistravimas gali kliudyti teisingai surinkti mokestį ir taip pakenkti sklandžiam bendrosios PVM sistemos veikimui. Todėl Sąjungos teisė nedraudžia valstybėms narėms tokio pareigų nevykdymo laikyti sukčiavimu mokesčių srityje ir tokiu atveju atsisakyti suteikti teisę į atskaitą“ (žr., pvz., ESTT 2016 m. liepos 28 d. sprendimą byloje Nr. C-332/15). Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi tvarkyti pakankamai detalią apskaitą, kad pagal ją būtų galima taikyti PVM ir mokesčio administratorius galėtų atlikti patikrinimus (žr., pvz., ESTT 2014 m. vasario 13 d. sprendimą byloje Nr. C-18/13).

93.       Taigi mokesčių administratorius turėjo pagrindą konstatuoti, kad mokesčio mokėtojo teisė į atskaitą turi būti apribota ir turi būti papildomai sumokėtas PVM. Mokesčių administratorius tinkamai vykdė įrodinėjimo pareigą ir surinko pakankamai įrodymų, suponuojančių pareiškėjo teisės į PVM atskaitą ribojimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas aptariamoje apeliacinio skundo dalyje koncentruojasi į bendro pobūdžio teiginius, negalinčius lemti kitokio sprendimo priėmimą – ginčo sandorių realumas mokesčių mokėtojo nebuvo įrodytas (ABTĮ 56 str.; MAI 67 str. 2 d.).

 

Dėl sandorių su kitomis įmonėmis

 

94.       Bendrovė dėl sandorių su kitomis įmonėmis (dėl paslaugų ir baldų įsigijimo) pasisako šio baigiamojo akto 39 punkte bei jo papunkčiuose (39.1–39.11), tačiau nurodomi argumentai nelaikytini pakankamais prieiti prie kitokios išvados nei padarė mokesčių administratorius bei pirmosios instancijos teismas.

95.       Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „GJ baldai“ ir UAB „Baldų meistras“ deklaravo medžiagų, reikalingų baldams gaminti, įsigijimą pagal UAB „Grangeras“, UAB „Construction ACE“ ir UAB „Extra švara“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Tačiau minėtos įmonės, kaip buvo nustatyta patikrinimo metu, neturėjo piniginių lėšų didelių kiekių medžiagų įsigijimui, jų vadovai – Rusijos Federacijos piliečiai, kurių įformintų sandorių metu Lietuvos Respublikoje nebuvo, minėtos įmonės neturėjo patalpų medžiagoms laikyti ir saugoti, pastarosioms trims bendrovėms buvo iškeltos bankroto bylos, įmonių atsakingi asmenys nebuvo surasti, turtas ir apskaitos dokumentai bankroto administratoriams neperduoti. Visos išvardytos bendrovės faktiškai PVM į biudžetą nemokėjo. Šios aplinkybės visiškai paneigia argumentaciją, išdėstytą baigiamojo teisės akto 39.6–39.8 papunkčiuose.

96.       Nurodoma jungtinės veiklos sutartis su UAB „Finiens“ nebuvo teisiškai įregistruota, o tai paneigia galimybę ginti savo interesus prieš trečiuosius asmenis, todėl atmestinas ir šis apeliacinio skundo argumentas.

97.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl nutarties 39 punkte nurodytos apeliacijos, išskyrė keletą PVM atskaitos paneigimo situacijų, siekdamas pabrėžti, kad mokesčių mokėtojo argumentacija iš esmės yra abstrakti, trūksta detalumo bei tikslumo, todėl išsamiau nebepasisako dėl kitų aplinkybių ir tiesiog patvirtina, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, kurie leido ir šioje dalyje apriboti Bendrovės PVM atskaitą, o pastaroji tai nepaneigė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei dabar.

98.       ABTĮ 56

 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Be to, akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, todėl apeliacinės instancijos teismas negali sutikti ir su apelianto teiginiais, išdėstytais 41 punkte bei jo papunkčiuose.

 

Dėl 2020 m. birželio 9 d. prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

99.        Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje ESTT praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., ESTT 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą byloje Nr. C-268/06). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Europos Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą byloje Nr. C-268/08). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Nr. C-106/89, 2004 m. spalio 5 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Europos Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą sujungtose bylose Nr. C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01). Be to, iš nusistovėjusios ESTT praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. C-6/90 ir C-9/90, 2002 m. liepos 11 d. sprendimą byloje Nr. C-62/00). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Europos Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., ESTT 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Nr. C-429/09).

100.        Baigiamojo teisės akto 99 punkte išdėstytos nuostatos suponuoja išvadą, kad kreipimasis į ESTT yra nulemtas, kai yra siekiama užtikrinti Europos Sąjungos teisės nuostatų veiksmingumą ir kada jos nėra pakankamai aiškios arba kyla abejonė dėl to, ar direktyvos, perkeltos į nacionalinę teisę, kurios taikytinos ginčui spręsti, buvo perkeltos teisingai.

101.        Bendrovės 2020 m. birželio 9 d. pateiktame prašyme ESTT formuluojami klausimai iš principo sprendžiant šį ginčą nėra teisiškai reikšmingi, kadangi nepakankamai susieti su tikrinama administracine byla ir yra labiau bendrinio pobūdžio. Baigiamojo teisės akto pirmesnėse dalyse atskleista bylos esmė, svarbiausi klausimai, ir matyti, kad labiausiai aktualus yra (buvo) fakto klausimas, nuo kurio ir priklauso bylos baigtis. Ginčo dėl teisės, t. y. konkrečių PVM teisės normų, priimtų PVM direktyvos pagrindu, taikymo nekyla. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad teisinis kvalifikavimas visiškai suderinamas su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, kurių turinys atskleistas ir yra aiškus (pranc. acte clair), todėl nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, be kita ko, pareiškėjo nurodytais klausimais. Bylos baigtis nulemta faktinių aplinkybių įvertinimo, bylojusio ne pareiškėjo naudai, todėl nekilo pagrindo ir pastarojo prašymo tenkinimui.

 

Dėl VAĮ 8 straipsnio galimo pažeidimo

 

102.        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

103.        „<...> Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. <...> kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).

104.        Atsižvelgiant į šios nutarties 102–103 punktuose išdėstytas nuostatas, bei turint omenyje Sprendimų turinį, juose suformuluotas rezoliucines dalis, nėra visiškai jokio pagrindo tvirtinimui, kad asmeniui, besikreipusiam teisminės gynybos, nebuvo žinomi bei suprantami Sprendimų priėmimo teisiniai bei faktiniai pagrindai, motyvai, todėl nepripažintinas pagrįstu apeliacinio skundo argumentas, nurodytas šios nutarties 40 punkto paskutiniame sakinyje.

 

Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų

 

105.        Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta nepaminėtus likusius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurie pakankamai detaliai ir išsamiai jau buvo įvertinti apygardos administracinio teismo bei nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją ir priimti pareiškėjui palankų sprendimą. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nebepasisako. Be kita ko, šiame kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

106.        Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, iš esmės tinkamai patikrino Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, teisingai sprendė dėl taikytų materialiosios teisės normų, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

 

                                                        Arūnas Sutkevičius

 

                                                        Skirgailė Žalimienė