(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jandasta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jandasta“ ieškinį atsakovui S. Š. (S. Š.) dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Jandasta“ (toliau – ir bendrovė) prašė priteisti iš atsakovo S. Š. 2 443 116 Lt nuostolių ir procesines palūkanas. Nurodė, kad, 2010 m. lapkričio 2 d. teismui iškėlus bendrovės bankroto bylą, bankroto administratorius pareikalavo iš atsakovo, kuris, Juridinių asmenų registro duomenimis, nuo 2007 m. gegužės 21 d. iki bankroto bylos iškėlimo ėjo bendrovės vadovo pareigas, perduoti bendrovės dokumentus ir turtą. Tačiau atsakovas dokumentų ir turto neperdavė. Pagal Juridinių asmenų registrui teiktą paskutinį bendrovės balansą 2007 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo turto iš viso už 2 443 116 Lt. Ieškovo nuomone, atsakovas, būdamas bendrovės vadovas ir atsakingas asmuo už bendrovei priklausančių pinigų bei turto valdymą, naudojimąsi ir disponavimą juo, veiksmų dėl debitorinių skolų atgavimo ėmimąsi, pasisavindamas minėtas pinigines lėšas bei turtą (neperduodamas jų bankroto administratoriui, nepateikdamas jų teisėto realizavimo ar išleidimo dokumentų), neperduodamas administratoriui jokių dokumentų, kurių pagrindu jis galėtų imtis teisinių veiksmų išieškoti tokias skolas iš debitorių, o galimai pasisavindamas tokias lėšas, paimdamas jas iš bendrovės debitorių, tačiau neapskaitydamas jų balanse, atliko neteisėtus veiksmus. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 99 370 Lt nuostolių ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, o kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad, 2010 m. lapkričio 2 d. iškėlus bendrovės bankroto bylą, paskirtasis bankroto administratorius nei veikiančios bendrovės jos registruotos buveinės vietoje, nei atsakovo, kuris Juridinių asmenų registre buvo nurodytas bendrovės vadovu, nerado. Atsakovui buvo siunčiamas bankroto administratoriaus įsakymas dėl bendrovės turto bei dokumentų perdavimo ir atleidimo, tačiau jokie dokumentai administratoriui perduoti nebuvo. Pagal Juridinių asmenų registrui teiktą paskutinį bendrovės balansą matyti, kad 2007 m. gruodžio 31 d. bendrovės ilgalaikis materialus turtas sudarė 91 651 Lt, atsargos, išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 1 325 475 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 1 018 271 Lt, pinigai ir jų ekvivalentai – 7 719 Lt, iš viso turto vertė siekė 2 443 116 Lt; kitų finansinės atskaitomybės dokumentų administratorius neturi. Teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi patvirtinti bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai sudarė 411 481,53 Lt sumą.

Teismas pažymėjo, kad pagal Juridinių asmenų registro duomenis atsakovas bankroto bylos iškėlimo metu buvo nurodytas bendrovės vadovu, tačiau bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, jog bendrovės akcijos buvo parduotos 2008 m. gruodžio 23 d.; visi bendrovės dokumentai naujajam akcininkui buvo perduoti 2008 m. gruodžio 24 d. aktu. 2008 m. gruodžio 23 d. buvo pranešta apie atsakovo valstybinio socialinio draudimo pabaigą, jos pagrindu nurodant atleidimą. Iš VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktų dokumentų matyti, kad 2009 m. rugsėjo 8 d. atsakovas (pasirašęs kaip buvęs direktorius) pakartotinai, nurodydamas, jog anksčiau analogiški duomenys jo buvo pateikti 2008 m. gruodžio mėn., prašo priimti darbuotojų atleidimo iš darbo formą, pateikti akcijų pirkimo–pardavimo sutartis bei pranešimai apie atsakovo, J. Š., S. C. ir J. N. valstybinio socialinio draudimo pabaigą, valstybinio draudimo pabaigos data nurodant 2008 m. gruodžio 23 d. Iš VSDFV Vilniaus skyriaus pažymos matyti, kad, apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, atsakovas nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2010 m. gruodžio 13 d. buvo bendrovės apdraustųjų sąraše, tačiau iš pažymos, kurioje detalizuoti draudimo laikotarpiai, matyti, kad bendrovėje atsakovo draudimo laikotarpis nurodytas tik nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Teismo nuomone, 2009 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. J. N., S. C., J. Š. prašymai, VSDFV Vilniaus skyriaus pažymos patvirtina atsakovo nurodytas aplinkybes, kad, pasikeitus bendrovės savininkui, atsakovas nuo 2008 m. pabaigos de facto bendrovės vadovo pareigų nėjo, nors de jure juo Juridinių asmenų registre ir buvo įrašytas.

Teismas pažymėjo, kad įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę. Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį, tuo tarpu atsakovo kaltė yra preziumuojama. Teismo vertinimu, iš byloje esančių dokumentų yra akivaizdu, kad atsakovas naujajam bendrovės savininkui perdavė bendrovės dokumentus. Perduodant dokumentus, naujajam savininkui turėjo būti perduotas ir visas turtas, tačiau turto perdavimą patvirtinančių duomenų byloje nėra. Tai leidžia spręsti, kad turtas naujajam savininkui perduotas nebuvo. Teismo nuomone, atsakovas veikė neatsakingai, todėl jam tenka atsakomybė už pasekmes, kurias sukėlė jo, kaip bendrovės vadovo, pareigų netinkamas vykdymas, taigi ir pareiga atlyginti bendrovei žalą dėl turto, užfiksuoto balanse, netekimo. Pagal 2007 m. balanso duomenis bendrovėje buvo 91 651 Lt vertės ilgalaikio turto bei 7 719 Lt pinigų ir pinigų ekvivalentai, iš viso 99 370 Lt vertės turto. Ši suma priteistina iš atsakovo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas BUAB „Jandasta“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta dalis ieškinio reikalavimų, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai ex officio nepripažino akcijų pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančia. Šis sandoris yra akivaizdžiai niekinis. Sutartis buvo pateikta tik bylos nagrinėjimo metu siekiant išvengti civilinės atsakomybės, o ne iš karto po bendrovės bankroto bylos iškėlimo, kuomet bankroto administratorius kreipėsi į atsakovą dėl bendrovės dokumentų ir turto perdavimo. Tik pareiškus ieškinį iš kažkur atsirado istorija apie rusų investuotoją ir jo menamus pažadus akcijų pirkimo–pardavimo sutartį įregistruoti Juridinių asmenų registre, pačiam vadovauti bendrovei arba paskirti vadovu savo pažįstamą asmenį.

2. Teismas nepagrįstai netenkino ieškinio visa apimtimi. Vien tai, kad atsakovas pateikė bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir bendrovės dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, o teismas ex officio nepripažino šių dokumentų niekiniais, nepašalina atsakovo atsakomybės dėl nepriteistos žalos. Apeliantas, remdamasis teismų praktika, teigia, kad atsakovas negalėjo perduoti bendrovės dokumentų ne naujai paskirtam bendrovės vadovui. Taigi atsakovas liko bendrovės vadovu ir buvo atsakingas už bendrovės kasdienę veiklą, todėl iš jo turėjo būti priteisti visi nuostoliai.

Atsakovas S. Š. prašo atmesti apeliacinį skundą.

Atsakovo teigimu, teismui buvo pateikti neginčytini įrodymai dėl bendrovės akcijų pardavimo ir bendrovės dokumentacijos, turto perdavimo naujajam savininkui. Teismas nustatė, kad buvo atleisti visi darbuotojai, o atsakovas ėmėsi reikiamų veiksmų, jog būtų atleistas iš direktoriaus pareigų. Atsakovo nuomone, jo, kaip buvusio bendrovės vadovo, atsakomybė gali būti siejama tik su faktine galimybe vykdyti vadovo pareigas. Atsakovas pažymi, kad tik bankroto administratoriaus iniciatyva, neradus naujųjų bendrovės savininkų ar direktoriaus ir pasinaudojant aplinkybe, jog atsakovo duomenys nepašalinti iš Juridinių asmenų registro, jo socialinio draudimo laikotarpis buvo atnaujintas nuo 2010 m. gruodžio 1 d. Dabar šiais nesąžiningais veiksmais bandoma įrodinėti atsakovo atsakomybę bei jo galimybę vadovauti bendrovei. Apeliantas taip pat mano, kad ir teismo sprendimas tenkinti ieškinį iš dalies yra nepagrįstas. Sprendime neatsižvelgta, kad bendrovės bankroto byla buvo iškelta praėjus beveik trims metams po 2007 m. balanso sudarymo. Per tą laiką buvo statomas vienas objektas, atsiskaitoma pagal sutartis. Turtas, kurio balansinė vertė nurodyta 99 370 Lt suma, buvo lizinguojamas automobilis, kurį lizingo įmonė iš bendrovės atsiėmė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas būtinas administracijos vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, todėl iš dalies patenkino ieškinį, priteisdamas iš atsakovo, kaip administracijos vadovo, 99 370 Lt nuostolius. Šioje dalyje sprendimas neginčijamas, todėl dėl šių argumentų pagrįstumo kolegija nepasisako.

Pagrindinis ginčas byloje kyla dėl priteistinos žalos dydžio. Žalos dydis susijęs su atsakovo pateiktu 2008 m. gruodžio 23 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties teisiniu vertinimu. Apelianto nuomone, ši sutartis turi būti pripažinta ex officio niekine. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu kolegija sutinka.

Visų pirma atsakovo teiginys, kad jis pardavė ieškovo akcijas neatitinka tikrovės, kadangi atsakovas nebuvo akcijų savininkas. Atsakovo tvirtinimu, prieš sudarant nurodytą sutartį bendrovė neturėjo nei pinigų, nei turto, todėl nebuvo ką parduoti, o tuo labiau, mokėti pateiktoje sutartyje (b. l. 33) nurodytą pinigų sumą – 25 000 Lt. Bendrovė jokios veiklos nevykdė, todėl nebuvo pagrindo tikėtis gauti pajamas. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo nustatyta tvarka įregistruota. Pats atsakovas nurodo, kad bandė ieškoti akcijas tariamai pirkusio asmens, tačiau jo nerado. Atsakovas, nors ir nurodo, kad iš karto po akcijų pardavimo buvo atleistas iš bendrovės vadovo pareigų ir nusiuntė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai duomenis apie jo atleidimą iš darbo, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Jokių įrodymų apie akcijas tariamai įgijusio asmens atliktus veiksmus byloje nėra. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas pateikė tik iškėlus nagrinėjamą bylą. Atsakovas nenurodo aplinkybių, iš kur nurodytas pirkėjas, būdamas užsieniečiu ir nepažinodamas atsakovo, sužinojo apie akcijų pardavimą. Bendrovės dokumentų perdavimo aktas (b. l. 35-40) surašytas lietuvių kalba, kurios nurodytas akcijų pirkėjas, kaip Rusijos Federacijos gyventojas, tikėtina, nemoka. Sudarant realią akcijų pirkimo–pardavimo sutartį pirmiausia siekiama įgyti turtą ir turtines teises, o ne bendrovės dokumentus, todėl dokumentų perdavimas neperduodant turto mažai tikėtinas.

Vertindama aukščiau nurodytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad atsakovo pateikta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra fiktyvi ir vertinama kaip tariamas sandoris, kuriuo neketinta sukurti teisinių pasekmių (CK 1.80 str. 1 d.; 1.87 str. 1 d.). Pripažinus šį sandorį niekiniu, jo pagrindu sudarytas dokumentų perdavimo aktas (b. l. 35-40) taip pat vertinamas kaip niekinis. Byloje nedalyvauja tariamo sandorio šalis J. Š., tačiau jai reikalavimai nereiškiami, todėl nustačius, kad sandoris yra fiktyvus, jos dalyvavimas byloje neprivalomas.

Byloje nustatyta, kad atsakovas iki bankroto bylos iškėlimo buvo administracijos vadovas ir neperdavė įmonės turto, piniginių lėšų bei dokumentų bankroto administratoriui. Fiktyvaus dokumentų sąrašo sudarymas rodo, kad realiai atsakovas šiuos dokumentus turėjo ir galėjo perduoti administratoriui. Neperduodamas dokumentų atsakovas kaltais veiksmais užkirto galimybę bankroto administratoriui vykdyti debitorinių skolų išieškojimą. Teisminėje praktikoje bankrutuojančios bendrovės finansinių dokumentų neperdavimas bankroto administratoriui pripažįstamas kaip pakankamas pagrindas reikalauti atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2013).   

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustatančius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Atsakovas, būdamas įmonės vadovas, nesilaikė jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, t. y. kad už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas (Įstatymo 12 str. 1 d.; 21 str.). Taip pat atsakovas neišsaugojo ir neperdavė bankroto administratoriui bendrovės materialaus turto.

Nesant įmonės dokumentų, už kurių išsaugojimą ir pateikimą atsakingas atsakovas, bankroto administratorius neturi galimybės išieškoti debitorių skolų, nes neaišku, kokie asmenys yra skolininkai ir kokias konkrečias sumas jie skolingi ieškovui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo turėtas debitorinis įsiskolinimas priteistinas iš atsakovo (CK 2.4 str., 2.82 str. 3 d.; 2.87 str. 7 d.).

Pagal Juridinių asmenų registrui teiktą paskutinį įmonės balansą matyti, kad 2007 m. gruodžio 31 d. ieškovo ilgalaikis materialus turtas sudarė 91 651 Lt, atsargos, išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 1 325 475 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 1 018 271 Lt, pinigai ir jų ekvivalentai – 7 719 Lt, iš viso ieškovas turėjo turto už 2 443 116 Lt (b. l. 17). Kitų finansinės atskaitomybės dokumentų bankroto administratorius neturi. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi buvo patvirtinti įmonės finansiniai reikalavimai už 411 481,53 Lt sumą.

Iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 23 str.), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje 3K-3-64/2013).    

Bankroto byloje nustatyti finansiniai reikalavimai, kurių dydis 411 481,53 Lt. Byloje duomenų apie bendrovei atsakovo padarytą didesnę žalą nėra. Bendra pagal balansą bendrovės turėto turto (materialaus ir nematerialaus) vertė 2 443 116 Lt. Nerealu, kad net ir esant visiems dokumentams būtų pavykę išieškoti visas debitorines skolas. Tačiau nepateikdamas finansinių dokumentų atsakovas visiškai užkirto galimybę išieškoti debitorines skolas.

Vertindama priteistinos žalos dydį, kolegija atsižvelgia į kreditoriams padarytos žalos dydį, kad jų interesai būtų visiškai apginti patenkinus finansinius reikalavimus, neperduotas labai didelės vertės materialus turtas ir turtines teises patvirtinantys finansiniai dokumentai, buvo bandoma išvengti civilines atsakomybės sudarant tariamus sandorius. Kolegijos nuomone priteitinos žalos dydį sudaro finansinių reikalavimų suma.

Dėl nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas iš atsakovo ieškovui priteistiną sumą padidinant iki 411 481,53 Lt sumos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

    Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 2, 5 d.). Padidinus iš atsakovo priteistą sumą iki 411 481,53 Lt sumos, iš atsakovo valstybei priteisiamas 8 114 Lt žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d., 96 str. 1 d.) ir 25,36 Lt pašto išlaidų.

   Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartimi atsakovo atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovo turtas už 2 443 116 Lt sumą. Skundžiamu sprendimu teismas, atsižvelgęs į tenkintų reikalavimų dalį (99 370 Lt) sumažino areštuoto turto mastą iki 99 370 Lt. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, padidinant iš atsakovo ieškovui priteistą sumą iki 411 481,53 Lt, teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas mažinamas iki 411 481,53 Lt (CPK 145 str. 2 d.; 150 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 15 d. sprendimą pakeisti, teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

,,Priteisti iš atsakovo S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui BUAB „Jandasta“, j. a. k. 300577859, 411 481,53 Lt (keturi šimtai vienuolika tūkstančių keturi šimtai aštuoniasdešimt vienas litas 53 ct) žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių procesinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos sumos (411 481,53 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. liepos 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 8 114 Lt (aštuoni tūkstančiai vienas šimtas keturiolika litų) žyminio mokesčio ir 25,36 Lt (dvidešimt penki litai 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą nuo 2 443 116 Lt iki 411 481,53 Lt.

Nutarties kopiją išsiųsti Centrinei hipotekos įstaigai.“