Civilinė byla Nr. 2A-41-603/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-03865-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija: 121.14.; 121.18.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski,

sekretoriaujant Violetai Kamašinienei,

dalyvaujant apelianto ieškovo UAB „Europa Group“ atstovui adv. Linui Jakui,

atsakovo AB „Swedbank“ atstovui Mantui Puikiui

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto ieškovo UAB „Europa Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Europa Group“ ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo,

n u s t a t ė :

ieškovas UAB „Europa Group” (toliau – ieškovas) kreipėsi su ieškiniu į teismą atsakovui AB „Swedbank“ (toliau – atsakovas arba bankas), prašydamas pakeisti 2004-10-05 tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais jos pakeitimais specialiosios dalies sąlygas, nustatančias maržą iš 2,75 proc. į 2,1 proc., kredito grąžinimo terminą iš 2020-09-30 į 2029-12-30 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2004-10-05 buvo sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su vėlesniais jos pakeitimais, kuria ieškovui suteikta 6 232 620 EUR kredito suma. Dėl 2008 m. įvykusios pasaulinio masto ekonomikos krizės sumažėjo ieškovo teikiamų paslaugų pelningumas, padidėjo sąnaudos, nukrito nekilnojamojo turto vertė, be to, dėl ekonominės krizės keitėsi teisinė aplinka, atsirado nekilnojamojo turto mokestis, kito PVM, dėl ko su atsakovu 2009-03-26 ir 2010-04-27 buvo pasirašyti sutarties pakeitimai, kuriais marža pakelta nuo 1,5 proc. iki 4 proc., pakeistas grąžinimo grafikas, kredito sutarties įvykdymas papildomai užtikrintas laidavimais, kadangi tai buvo vienintelės priemonės išsaugoti sutartį. Kredito sutarties pakeitimas padarytas pagal atsakovo sąlygas ir ieškovo nuomone, jam buvo primestos nenaudingos sąlygos, kadangi įvertinus visus ieškovo veiklos rodiklių pasikeitimus bei labiausiai tikėtinus šiuos pasikeitimus sąlygojusias teisinės ir ekonominės aplinkos faktorius, teigtina, jog esant normaliai ekonominei situacijai valstybėje, ieškovas apskritai nebūtų sudaręs 2009-03-26 Kredito sutarties pakeitimo. 2011-11-17 atsakovas iš dalies sutiko su ieškovo prašymu bei pakeitė kredito sutarties sąlygas, nustatydamas mažesnę maržą, t.y. 2,75 proc., tačiau atsisakė pratęsti kredito grąžinimo terminą iki 2029 m. gruodžio mėnesio, tačiau termino pratęsimas labai svarbus, nes ieškovas mokėtų mažesnes įmokas. Ieškovas negalėjo numatyti ekonominio sunkmečio ir visų su tuo susijusių padarinių. Sutarties pakeitimas nepažeis atsakovo teisių, nes ieškovas vykdys sutartį, prievolės įvykdymas bankui yra užtikrintas įvairiais būdais, laidavimais, įkeitimais. Ieškovas šiuo metu dirba ne pelningai, o atsakovo veikla pelninga. Dėl stipriai gerėjančios bankų finansinės padėties, šiuo metu sudaromose sutartyje atsakovas nustato mažesnes palūkanų maržas nei nustatyta šalių sutartyje. Jei būtų patenkintas ieškovo reikalavimas dėl maržos sumažinimo ir termino pratęsimo, atsakovas iš ieškovo gautų 1 242 138,00 EUR palūkanų daugiau, nei jų gautų pagal dabartines sutarties sąlygas.

Atsakovas  su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad bankas stengėsi ieškoti kompromisų, bet siūlymai ieškovo netenkina ir jis siekia priversti banką pasirašyti tik ieškovo interesus tenkinantį sutarties pakeitimą ir tuo pažeisti sutarčių laisvės principą. Ieškovas yra rizikingas klientas. Bankui nebuvo teikiamos ataskaitos dėl turto vertės, krizės metu nebuvo teikiama informacija. Taip pat nurodė, jog laidavimas yra dukterinių bendrovių, kurių turtas yra įkeistas, o akcininkų laidavimas lyginant su kredito suma nėra reikšmingas. Paaiškino, jog ilgalaikiai kreditai – brangesni. Kredito įmonės perskolina pinigus trumpesniu laikotarpiu, jei ilgesniam terminui pinigų savikaina yra didesnė. Ieškovas prašo mažinti palūkanų normą ir ilginti terminą, kas prieštarauja komercinei praktikai. LR Bankų įstatymas nustato, kad bankas privalo sudaryti atidėjinius savo veiklos rizikai sumažinti. Šiuo atveju įvertinus ieškovo kredito riziką, yra suformuoti 1 327 722,24 Lt sumos atidėjiniai, todėl bankas patiria nuostolių, nes nuo tos sumos negauna pajamų. Sudarydamos kreditavimo sutartį, šalys derėjosi. Verslo praktikoje pripažįstama, kad verslo pelningumo svyravimai pasaulio ekonomikos mastu negali būti pripažinti aplinkybe, atleidžiančia nuo sutarties vykdymo, be to ekonominė krizė paveikė visus, todėl negalima laikyti, jog būtent krizė iškreipė pusiausvyrą. Kadangi ieškovas buvo prisiėmęs savo veiklos vystymo ir sėkmės riziką, LR CK 6.204 str. netaikomas, ieškovas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kurios iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą. Užsiimdamas verslu ieškovas negalėjo nevertinti jo specifikos, aplinkybių, jog rinka neribotą laiką negali kilti dideliais tempais. Svarbia laikytina tik tokia aplinkybė, kurios pakeisti sutartį prašanti šalis negali kontroliuoti. Nors ekonominių ciklų negali kontroliuoti, bet reikšmingu laikytinas pats ekonominio santykio turinys. Nėra aišku, kaip krizė sutrukdė ieškovui vykdyti viešbučių verslą. Atsakovo nuomone, sunkią įmonės situaciją lemia netinkamas finansų valdymas, o ne kredito sutartis.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-04-04 sprendimu ieškinį atmetė. Išnagrinėjęs bylą teismas nustatė, kad tarp ieškovo (ankstesniu pavadinimu UAB „Senamiesčio komfortas“) ir atsakovo (ankstesniu pavadinimu AB bankas „Hansabankas“) 2004-10-05 buvo sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Iš viso ieškovui buvo suteiktas 7 865 900 EUR dydžio kreditas, kurį jis panaudojo perskolinimui dukterinėms įmonėms SIA „Europa Group“ (Latvijoje) ir SC „Europa Group“ SRL (Rumunijoje) pastatų rekonstrukcijai ir įrangos, skirtos viešbučio veiklai, įsigijimui bei pastato Vilniaus g. 28, Vilniuje, įsigijimui (kredito sutarties 2.3 p., 2011-11-17 susitarimo 3 p., t. 1 – b.l. 13, 91-92). Nuo kredito sutarties sudarymo, sutartis buvo keista 11 kartų keičiant metinę palūkanų normą, maržą, kredito panaudojimo paskirtį, kredito dalinių grąžinimų grafiką bei galutinį kredito grąžinimo terminą. Remdamasis šiais duomenimis, teismas nustatė, jog šalys bendradarbiavo vykdydamos sutartį nuo pat sutarties sudarymo pradžios, atsakovas reagavo į ieškovo iniciatyvą dėl sutarties sąlygų keitimo, ką patvirtina šalių paskutiniai susitarimai dėl ieškovui lengvesnių sąlygų sudarymo. Tokie banko veiksmai laikytini aktyviais ir pozityviais vertinant šalių bendradarbiavimą ir siekimą išsaugoti ilgalaikę kredito sutartį. Kaip matyti iš paskutinio susitarimo dėl kredito sutarties pakeitimo, suteikto, išmokėto ir negrąžinto kredito suma sudarė 6 577 446 EUR. 2011-11-17 tarp šalių buvo pasirašytas vienuoliktasis kredito sutarties pakeitimas, kuriuo buvo susitarta dėl maržos sumažinimo nuo 4 proc. iki 2,750 procentų, metinių palūkanų normos sumažinimo nuo 4,947 proc. iki 4,482 proc., kredito grąžinimo terminą paliekant tą patį – iki 2020-09-30, tačiau buvo pakeistas kredito dalinių grąžinimų grafikas (t. 1 – b.l. 91-92). Paminėtina, jog praėjus trejiems mėnesiams po sutarties pakeitimo, kada buvo sumažinta palūkanų marža bei ženkliai sumažintos grąžintino kredito mokėtinos sumos 2012 ir 2013 metams, ieškovas pakartotinai kreipėsi dėl palūkanų maržos sumažinimo iki 2,1 procento. Bankui nesutikus, naudodamasis CK 6.204 str. 3 dalyje nustatyta tvarka dėl sutarties modifikavimo, ieškovas ieškinį iš esmės grindžia vienintele aplinkybe – didelio masto ekonomine krize.

Apeliaciniame skunde ieškovas prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-04 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo modifikuoti  šalių teisinių santykių CK 6.204 str. numatytu pagrindu, t.y. netinkamai taikė ir aiškino šioje teisės normoje nustatytas sutartinių santykių modifikavimo taisykles ir pagrindus. Esminiai Sutarties pakeitimai, kuriais buvo iškraipyta Sutarties šalių teisių ir interesų pusiausvyra, buvo pasirašyti 2009-03-26 ir 2010-04-27 dėl smarkiai pasikeitusių rinkos sąlygų. Paskutinis 2011-11-17 Sutarties pakeitimas, kuriuo palūkanų skolinimosi ir pelno marža sumažinta iki 2,75 proc. neatstatė šalių interesų pusiausvyros. Teismas neanalizavo aplinkybės, jog 2009-03-26 Sutarties pakeitimas pasirašytas dėl ekonominio spaudimo. Esant sunkioms rinkos sąlygoms ir ieškovui neturint kitos išeities, kadangi ieškovui grėsė Sutarties nutraukimas, kuris sunkmečio metu būtų sužlugdęs ieškovo veiklą, ieškovas pasirašė 2009-03-26 Sutarties pakeitimą pagal banko siūlymą, kur ieškovui buvo primestos ekonomiškai nenaudingos sąlygos. Esant normalioms rinkos sąlygoms ieškovas apskritai nebūtų sudaręs tokio Sutarties pakeitimo. Svarbu įvertinti tai, jog ieškovas nereiškė pretenzijų dėl visos palūkanų normos. Ieškovui įrodinėjant, kad jis sudarė jam nenaudingą sandorį dėl ekonominio spaudimo, atsakovas turėjo, tačiau neįrodė, jog tokio sandorio sudarymą lėmė priežastys, suformavusios abiejų šalių laisvą valią jį sudaryti, kad padidintos banko palūkanų maržos nustatymas visiškai atitiko ieškovui naudingo sandorio kriterijų ir tokia sąlyga nustatyta nenaudojant ekonominio spaudimo. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė visų būtinų CK 6.204 str. 3 d. sąlygų ir  šią išvadą grindė tuo, jog 2008 m. pasaulinio masto ekonomikos krizė nelaikytina nenugalima jėga. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ieškovas, būdamas verslininkas ir žinodamas apie ekonominius verslo ciklus ir savo prisiimto verslo rizikingumą, turėjo numatyti ir tai, kad jam gali tapti sunku vykdyti Sutartį, kadangi sudarant Sutartį šalys nežinojo ir negalėjo žinoti apie būsimą sunkmetį. Teismas visiškai neanalizavo aplinkybių, susijusių su teisinės ir mokestinės aplinkos pasikeitimu, dėl ko ieškovui tapo sunkiau vykdyti Sutartį, t.y. PVM tarifas pakilo nuo 5 proc. iki 21 proc., nukrito nekilnojamojo turto kainos, išaugo pelno mokestis. Teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, t.y. nenurodė, kodėl nesivadovavo ieškovo į bylą pateikta 2011-12-08 ataskaita, kurioje pateikiami tikslūs skaičiavimai, susiję su ieškovo finansine būkle ir jai įtakos turėjusiais ekonominiais ir teisiniais veiksniais. Atsakovui nesutinkant su ieškovo byloje pateiktos auditorių ataskaitos turiniu, ieškovas buvo pateikęs teismui 2012-11-05 prašymą dėl ekspertizės skyrimo, tačiau jo teismas neišsprendė. Taip teismas pažeidė šalių rungimosi principą ir neatskleidė bylos esmės. Be to, teismas ginčą išnagrinėjo ne pagal ieškovo pateiktas ieškinio ribas, bet pagal atsakovo atsikirtimus, nepagrįstai nenagrinėdamas Sutarties vykdymo apsunkinimų tuo laikotarpiu, kurį nurodė ieškovas, t.y. kuomet vyko ekonominis nuosmukis ir ieškovo veikla buvo iš esmės suvaržyta.

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovas pirmos instancijos teisme  nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą. Atsakovas nesutinka, su apelianto teiginiais, kad Sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra buvo iškraipyta 2009-03-26 ir 2010-04-27 Sutarties pakeitimais, o 2011-11-17 Sutarties pakeitimas jos neatstatė. Atsakovas nurodė, jog iš esmės laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. pabaigos keičiant Sutarties sąlygas, kredito dalinių grąžinimų sumos buvo sumažintos daugiau nei 1 400 000 eurų. Ieškovas klaidina teismą dėl mokamų palūkanų dydžio imdamas tik vieną palūkanos normų dedamųjų – maržą ir jos pokytį, kadangi bendras ieškovo mokamų palūkanų normos dydis iš esmės nekito. Po Sutarties pasirašymo apeliantui buvo nustatytos 4,305 proc. metų palūkanos, 2006-07-20 – 5,338 proc., 2009-03-26 - 5,705, 2010-04-27 – 4,947 proc., 2011-11-17 - 4,482 proc., šiuo metu ieškovas moka 3,087 proc. metų palūkanas. Ieškovas yra verslininkas, todėl jam taikoma CK 6.256 straipsnio 4 dalis numatanti, kad jeigu prievolės neįvykdė verslininkas, jis atsako visais atvejais, jeigu neįrodo, kad prievolės negalėjo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Ieškovas, sudarydamas kredito sutartį, prisiėmė riziką dėl savo mokumo. Ekonominė krizė, kurią, kaip vienintelę aplinkybę, apsunkinusią ieškovo galimybes įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, įvardino ieškovas, galėjo turėti įtakos ieškovo galimybėms vykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau ji paveikė be išimties visus ūkio subjektus. Byloje susiklosčiusi situacija neatitinka įstatyme įtvirtintų sutarties pakeitimo sąlygų. Be to atmestini ieškovo teiginiai, kad jis yra silpnesnė šalis, nes ieškovas yra verslininkas, tokio pobūdžio sandoris nebuvo vienkartinis, ieškovas negalėjo nevertinti jo verslo specifikos, aplinkybių, jog rinka neribotą laiką negali kilti dideliais tempais. Be to ieškovas neįrodė, kad būtent ekonominė krizė kaip absoliuti ir vienintelė kliūtis sutrukdė ieškovui vykdyti viešbučių verslą. Nurodė, jog ieškovas apeliaciniame skunde remiasi nauja aplinkybe – kaltina atsakovą naudojus ekonominį spaudimą. Ieškovas  pirmos instancijos teisme šia aplinkybe nesirėmė ir jos neįrodinėjo. Atsakovas su tokiais ieškovo teiginiais visiškai nesutinka, be to ieškovas pats pripažino, jog ekonominio spaudimo ieškovui jis negali įrodyti ir klaidingai teigia, jog atsakovas turi įrodyti priešingai. Be to, apeliantas nesiremia teisės normomis, kurios taikytinos esant ekonominiam spaudimui, neprašo pripažinti negaliojančiais sandorių, sudarytų ekonominio spaudimo įtakoje, o prašo pakeisti Sutarties sąlygas. Teismas pagrįstai atmetė rašytiniais įrodymais nepagrįstus ieškovo teiginius, kadangi atsakovas pareikė įvairius rašytinius įrodymus patvirtinančius atsakovo poziciją.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2004-10-05 sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), Sutarties 2.1 punktu šalys susitarė dėl 4,305 procentų dydžio metinių palūkanų ir 2,1 proc. maržos. Kredito sutartis buvo keista 11 kartų keičiant (didinant ir mažinant) metinę palūkanų normą, maržą, kredito panaudojimo paskirtį, kredito dalinių grąžinimų grafiką, galutinį kredito grąžinimo terminą, suteikiant papildomus kreditus.

Ieškovas bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, jog 2008 m. įvykus pasaulinio masto ekonominei krizei, susiklosčiusios aplinkybės apsunkino Sutarties vykdymą, dėl ko atsakovas buvo priverstas su banku pasirašyti 2009-03-26 ir 2010-04-27 Sutarties pakeitimus, kurie iškraipė šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi byloje kyla ginčas iš esmės dėl to, ar yra pagrindas modifikuoti  šalių teisinius santykius CK 6.204 str. numatytu pagrindu.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principo išlygas. Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Tačiau vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2, 6.156 straipsniai). Dėl to siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes, minėta, sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Sutarties pakeitimo sąlygos įtvirtintos CK 6.223 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, ši įstatymo norma sistemiškai turi būti taikoma su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais (pvz., 6.204, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo nurodytos aplinkybės bei pateikti įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinti, kaip nesudarantys pagrindo pakeisti Sutarties sąlygas. Prisiimdamas prievoles, kiekvienas ūkinėje komercinėje sferoje veikiantis subjektas privalo atitinkamai įvertinti savo galimybes, prisiimamus įsipareigojimus įvykdyti tinkamai ir laiku. Sudarydamos sutartį šalys siekia individualių tikslų ir atitinkamai išreiškia savo valią. Aptariamu atveju, sudarant Sutartį, o vėliau ir jos pakeitimus, ieškovas siekė gauti kreditą nekilnojamojo turto projektų vystymui, vėliau kredito perskolinimui ieškovo dukterinėms įmonėms, o atsakovas – gauti finansinę naudą palūkanų, mokamų už suteiktą kreditą, forma. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šalys bendradarbiavo vykdydamos sutartį, atsakovas reagavo į ieškovo iniciatyvą dėl sutarties sąlygų keitimo ir tokie banko veiksmai laikytini aktyviais ir pozityviais vertinant šalių bendradarbiavimą ir siekimą išsaugoti ilgalaikę kredito sutartį. Pažymėtina ir tai jog, iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų – Kredito įstaigų veiklos 2009 m. ir 2010 m. matyti, kad nurodytais laikotarpiais buvo nuostolinga ne tik ieškovo veikla, bet ir atsakovo, t. y. atsakovas įrodė, jog pasaulinė ekonominė krizė turėjo neigiamų pasekmių visiems ūkio subjektams. Ši aplinkybė pagrįstai leidžia daryti išvadą, bankas ekonominio nuosmukio pasekmes patiria paraleliai su savo klientais, nes laiku negaudamas įmokų, ima stokoti lėšų, turi keisti kreditų išdavimo sąlygas ir apimtis bei pan. Šalims sudarant Sutarties pakeitimus, atsakovas privalėjo valdyti ne tik iš su ieškovu sudaromų sandorių kylančias rizikas, bet ir su kitais subjektais, todėl atsakovas turėjo veikti taip, kad užtikrintų savo veiklos stabilumą bei kiek įmanoma sumažintų iš kredito teikimų kylančią verslo riziką, kadangi ir teismų praktikoje pripažįstama, jog bankas yra specifinis teisės subjektas, kuriam keliami didesni rūpestingumo reikalavimai. Vadinasi atsakovas galėjo sandorių sąlygas modifikuoti tik tiek, kiek tai nepažeidžia jo įstatyminės pareigos veikti saugiai bei patikimai, laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti bei valdyti. Ieškovo verslo rizikų perkėlimas papildomai atsakovui būtų nesąžiningas ir neteisingas, nes pasikeitusi verslo aplinka daro poveikį visiems ūkinės komercinės veiklos subjektams. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas apie paties ieškovo prisiimtas rizikas, jo pareigą ir galimybę protingai numatyti rinkos svyravimus ir imtis atitinkamų rizikos valdymo priemonių. Paminėtina ir tai, jog iš byloje esančių duomenų pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, jog 2011 m. ieškovo pelnas ženkliai išaugo. Remiantis šiais duomenimis atmestinas apelianto teiginys, jog paskutinis 2011-11-17 Sutarties pakeitimas neatstatė šalių interesų pusiausvyros.

Nors pirmos instancijos teismas išimtinai neanalizavo ieškovo pateiktos 2011-12-08 ataskaitos, kurioje pateikiami tikslūs skaičiavimai, susiję su ieškovo finansine būkle ir jai įtakos turėjusiais ekonominiais ir teisiniais veiksniais, tačiau šią ataskaitą teismas įvertino sistemiškai su visais įrodymais. Teismas, CK 6.204 str. 3 d. nuostatos, kurioje numatyta, kad kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti ir šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo, kontekste pagrįstai konstatavo, jog ieškovas, naudodamasis teise modifikuoti sutartį, tiek po 2011-11-17 pasirašyto susitarimo dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, tiek 2012-02-23 kreipdamasis į atsakovą, tiek 2012-03-21 į teismą, turėjo aiškiai apibrėžti sutarties įvykdymo suvaržymą (LR CPK 12, 178 str.). Remtis vien aplinkybe, kad 2008 m. pasaulio, o kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių dėl įvykusios ekonominės krizės, paveikusios ne tik nekilnojamojo turto, darbo, kitas rinkas, įmonių veiklą, vartojimą, negalima, nes šios aplinkybės turi būti vertinamos su kitais byloje surinktais įrodymais, šiuo atveju tiek ieškovo, tiek atsakovo finansinius rodiklius atspindinčiomis ataskaitomis, tiek ir ieškovo veiklą perskolinant didžiules pinigų sumas dukterinėms įmonėms ir t.t. (LR CPK 178, 185 str. str.).

Nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu teisėjų kolegija išnagrinėjo ieškovo prašymą dėl ekspertizės skyrimo ir nutarė šį prašymą atmesti, kadangi pagal suformuluotus klausimus nėra pagrindo skirti ekspertizę pagal CPK 212 str. nuostatų prasmę.

Ieškovo teiginiai, jog teismas neanalizavo aplinkybės, jog 2009-03-26 Sutarties pakeitimas pasirašytas dėl ekonominio spaudimo, atmestini. Kaip teisingai nurodė atsakovas savo atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovas pats pripažino, jog ekonominio spaudimo ieškovui jis negali įrodyti. Šių aplinkybių ieškovas neįrodinėjo ir teismo posėdžio metu.

Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovas neįrodė visų būtinų CK 6.204 straipsnio 3 daliai taikyti sąlygų, sąlygojusių ieškovo kreipimosi pagrįstumą CK 6.204 str. tvarka po 2011-11-17, t. y. paskutinio sutarties sąlygų pakeitimo (CPK 12, 178 str.).

Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.