Administracinė byla Nr. A-630-261/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07940-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija 4.5
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugsėjo 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Š. ir K. Š. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniam padaliniui, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
pareiškėjai R. Š., atstovaujamas įstatyminio atstovo V. B. (gimimo liudijimas (b. l. 13, 14)) ir K. Š. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydami: 1) panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus teritorinio padalinio (toliau – ir atsakovas, ir Vilniaus padalinys) 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (12.50.-V) 2V-2056 „Dėl žemės sklypo padalijimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (12.50.-V) 2V-2056); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad pareiškėjai, Lietuvos Respublikos piliečiai, 2011 m. lapkričio 17 d. nuosavybės teise įsigijo po 1/2 20 arų dydžio žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas). Dviem savininkams valdyti vieną nedidelį žemės sklypą labai nepatogu, dėl ko kyla nesutarimai, nes ateityje pareiškėjai sukurs atskiras šeimas (K. Š. laukiasi), taigi, pareiškėjams būtina atidalyti savo dalis, oficialiai lygiomis dalimis pasidalinant Sklypą. Pareiškėjai kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus rajono skyrių (toliau – ir Vilniaus r. skyrius) dėl leidimo pasidalinti Sklypą. Tarnybos Vilniaus r. skyrius 2013 m. rugsėjo 15 d. išdavė leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą Nr. 48L-(14.48.36.)-491 (toliau – ir Leidimas). Pradėję rengti projektą ir tvarkyti dokumentus, pareiškėjai 2013 m. lapkričio 26 d. gavo Departamento Vilniaus padalinio sprendimą Nr. (12.50.-V) 2V-2056, kuriame neleidžiama Sklypo padalyti į du atskirus sklypus.
Teigė, kad Departamento Vilniaus teritorinio padalinio atsisakymas leisti pasidalyti bendrai valdomą Sklypą, nepritariant rengiamam atskirų sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (toliau – ir CK), nuosavybės įstatymams, galiojantiems norminiams aktams. Skundžiamas sprendimas nepagrįstas, nes nėra suformuotas (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos sklypas ir nenustatytos jo ribos. Pareiškėjų žiniomis, (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos žemė išdalinta ir privatizuota daugiau kaip dešimčiai savininkų, kurie buvusioje (duomenys neskelbtini) dvaro sodyboje nuosavybės teisėmis valdo suprojektuotus atskirus žemės sklypus, jais naudojasi ir disponuoja be jokių apribojimų (dirba žemę, perka, parduoda ir pan.). Pareiškėjų žemės sklypo nuosavybės dokumentuose, Nekilnojamojo turto registre ar kitur neįrašyti jokie apribojimai, neleidžiantys pareiškėjams savo nuožiūra valdyti Sklypą, nėra įrašyta duomenų, kad Sklypas patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos ar kokią nors kitą ypatingą teritoriją, kad draudžiama Sklypą padalinti, atsidalinant nuosavybę.
Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 29–30) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis Sklypas patenka į Kultūros vertybių registre registruoto nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, (duomenys neskelbtini) buvusios dvaro sodybos fragmentų (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini); toliau – ir Dvaro sodyba), esančių (duomenys neskelbtini), teritoriją. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, kuri neatsiejama nuo kultūros paveldo objekto; pagal Įstatymo 8 straipsnio 12 dalį Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši ir į kitus registrus neperregistruojami; minėti vieši duomenys skelbiami interneto tinklalapyje http://kvr.kpd.lt/heritage.lt. Dvaro sodyba pripažinta kultūros paveldo objektu nuo 1991 m. gruodžio 23 d., kai buvo įrašyta į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, jai buvo suteiktas numeris (duomenys neskelbtini). Dvaro sodybai 1992 m. parengtas ir patvirtintas teritorijos planas.
Dėl juridinių faktų, susijusių su nekilnojamuoju turtu, registravimo pažymėjo, jog pagal Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 13 punktą Departamentas teikia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus. Atsakovui 2013 m. spalio 28 d. pateikto prašymo planavimo sąlygoms specialiojo planavimo dokumentams rengti Nr. P8-2393(25.7.7)A34(8)4344 priedo, valstybės įmonės Registrų centro 2013 m. spalio 24 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, 7.3 punkte nurodyta, kad žemės sklypas (kadastrinis Nr. 4132/0100:36) yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). Šis įrašas atliktas remiantis Departamento 2009 m. balandžio 28 d. pranešimu Nr. 04-86, įrašas galioja nuo 2009 m. gegužės 4 d. Pareiškėjai Sklypą įgijo 2011 m. lapkričio 24 d., taigi, apie tai, kad žemės sklypas patenka į Dvaro sodybos teritoriją, pareiškėjams buvo žinoma.
Teigė, kad, remiantis Departamento nuostatais, Departamento uždavinys – atlikti nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos funkcijas. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ (toliau – ir nutarimas Nr. 256) 1.2 punktu, pagal kurį visuose nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos etapuose buvusių dvarų sodybos traktuojamos kaip istoriškai susiformavę kompleksai, kurių vientisumas sudaro kultūrinę jų vertę, sprendime Nr. (12.50.-V) 2V-2056 (individualiame administraciniame akte) nepritarė Sklypo dalinimui, nes Sklypo skaidymas pažeistų komplekso vientisumą ir sumenkintų Dvaro sodybos kultūrinę vertę. Sprendimas Nr. (12.50.-V) 2V-2056 yra teisėtas ir motyvuotas, atitinkantis bendruosius reikalavimus, keliamus individualaus administracinio teisės akto turiniui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 38–39) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis Sklypas patenka į Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) buv. dvaro sodybos fragmentų (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)) teritoriją. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 12 dalį Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši, skelbiami interneto tinklalapyje http://kvr.kpd.lt/heritage.lt. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos 1992 m. spalio 14 d. nutarime Nr. 179/11 (duomenys neskelbtini) buv. dvaro sodybos fragmentai įrašyti į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą, nustatyta vertybės teritorija. Vadovaujantis įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ (įsigaliojo 1995 m. sausio 28 d.) 9 straipsniu, į Lietuvos Respublikos respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti bei į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti objektai, taip pat visos kartografuotos ir inventorizuotos bei įtrauktos į gamtos, istorijos ir kultūros paminklų katalogus neveikiančios kapines, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, turi būti saugoma kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Taigi, nuo 1995 m. sausio 28 d. (duomenys neskelbtini) buv. dvaro sodybos fragmentai buvo saugomi kaip nekilnojamoji kultūros vertybė. Vadovaujantis Įstatymo pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2005 m. balandžio 19 d., 3 straipsnio 1 dalimi, visi objektai, saugoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį, pripažinti Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, ši teritorija neatsiejama nuo kultūros paveldo objekto.
Pažymėjo, jog, priešingai negu nurodo pareiškėjai skunde, Sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 7.3 punkte nurodyta, jog nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (įrašas galioja nuo 2009 m. gegužės 4 d.; Departamento 2009 m. balandžio 28 d. pranešimas Nr. 04-86).
Teigė, kad skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais faktais ir teisės aktų nuostatomis, nurodyta jo apskundimo tvarka, sprendimą pasirašė Departamento Vilniaus padalinio vadovas. Sprendimas Nr. (12.50.-V) 2V-2056 priimtas vadovaujantis nutarimo Nr. 256 1.2 punktu, pagal kurį visuose nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos etapuose buvusių dvarų sodybos traktuojamos kaip istoriškai susiformavę kompleksai, kurių vientisumas sudaro kultūrinę jų vertę; buvusio dvaro teritorijos skaidymas žemės sklypais sudarytų prielaidas ardyti jo kompleksiškumą ir vientisumą, todėl naujų žemės sklypų formavimas negalimas.
Atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju svarbus ne tik pareiškėjų privatus interesas, bet ir viešasis interesas, kuris pasireiškia siekiu išsaugoti kultūros paveldą. Remiantis Konstitucinio Teismo praktika, kultūros vertybė yra nuosavybės teisės objektas, kartu – ir visuomeninė vertybė, akivaizdu, jog reikalinga tam tikra apsauga, rūpinimasis, kad kultūros vertybė kuo ilgiau išliktų ir tenkintų visuomenės poreikius; kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija (1999 m. kovo 16 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai). Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucijos 42 str. 2 d.), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2282/2006).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 8 d. sprendimu (b. l. 55-59) pareiškėjų skundą tenkino. Panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (12.50.-V) 2V-2056 „Dėl žemės sklypo padalijimo“.
Teismas nustatė, jog pareiškėjams 2011 m. lapkričio 17 d. dovanojimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso po 1/2 20 arų dydžio žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); Sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje) (šis įrašas galioja nuo 2009 m. gegužės 4 d.) (Nekilnojamojo turto registro išrašas (b. l. 5–6, 7–8, 32–33)).
Tarnybos Vilniaus r. skyriaus vedėjas 2013 m. rugsėjo 15 d. išdavė leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą Nr. 48L-(14.48.36.)-491, kuriame pareiškėjams leido pertvarkyti Sklypą, t. y. atidalyti bendraturčiams priklausančias Sklypo dalis į atskirus žemės sklypus, nekeičiant tikslinės žemės naudojimo paskirties (b. l. 9, 10).
Departamento Vilniaus padalinys, susipažinęs su 2013 m. spalio 28 d. prašymu ir pateiktais dokumentais dėl Sklypo atidalijimo į atskirus žemės sklypus, 2013 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. (12.50.-V) 2V-2056 „Dėl žemės sklypo padalijimo“, atsižvelgdamas į tai, kad (duomenys neskelbtini) buv. dvaro sodybos fragmentai (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), įrašyti į registrą 1995 m. sausio 31 d. kaip kompleksas, vadovaudamasis nutarimo Nr. 256 1.2 punktu, nepritarė Sklypo padalijimui į atskirus žemės sklypus, nes Dvaro sodybos skaidymas sklypais sudarytų prielaidas suardyti sodybos kompleksiškumą ir vientisumą (b. l. 3).
Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad pareiškėjų žemės sklypo nuosavybės dokumentuose, Nekilnojamojo turto registre ar kitur, neįrašyta duomenų, kad Sklypas patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos ar kokią nors kitą ypatingą teritoriją. Sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 7.3 punkte nurodyta, jog nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (įrašas galioja nuo 2009 m. gegužės 4 d.; Departamento 2009 m. balandžio 28 d. pranešimas Nr. 04-86) (b. l. 5–6). Be to, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 12 dalį Kultūros vertybių registro duomenys yra vieši; minėti vieši duomenys skelbiami interneto tinklalapyje http://kvr.kpd.lt/heritage.lt, kuriame nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) buvusios dvaro sodybos fragmentams Kultūros vertybių registre suteiktas unikalus kodas – (duomenys neskelbtini) (šis kodas nurodomas ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (b. l. 5–6)). Taigi, konstatuota, jog pareiškėjai, 2011 m. lapkričio 17 d. pagal dovanojimo sutartį įgydami Sklypą (b. l. 5–6), turėjo ir galėjo žinoti, kad Sklypas priklauso (duomenys neskelbtini) buvusios dvaro sodybos fragmentams, nes tai užfiksuota Nekilnojamojo turto registre.
Atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjai papildomai nurodo, jog pareiškėjų žemės sklypo nuosavybės dokumentuose, Nekilnojamojo turto registre ar kitur, neįrašyti jokie apribojimai, neleidžiantys pareiškėjams savo nuožiūra valdyti Sklypą, kad draudžiama Sklypą padalinti, atsidalinant nuosavybę. Teismas sutiko su tokia pareiškėjų pozicija, nes nei Nekilnojamojo turto registre, nei interneto tinklalapyje http://kvr.kpd.lt/heritage.lt nenustatyti jokie apribojimai pareiškėjų sklypui. Teismo vertinimu, skundžiamame sprendime (b. l. 3) nepagrįstai ir neteisėtai argumentuota, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ 1.2 punktu, kuriame, be kita ko, nustatyta, jog buvusių dvarų sodybos traktuojamos kaip istoriškai susiformavę kompleksai, kurių vientisumas sudaro kultūrinę jų vertę, Sklypo skaidymas sudarytų prielaidas suardyti sodybos vientisumą. Minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarime Nr. 256 (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentai nė nenurodyti kaip sodyba – istorijos ir kultūros paminklas, kurio vientisumas turi būti saugomas, nes išlikę tik fragmentai. Būtent todėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. (12.50.-V) 2V-2056 „Dėl žemės sklypo padalijimo“ naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.
Dėl pareiškėjų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų, taip pat ir išlaidų, sumokėtų advokatui už atstovavimą, atlyginimą teismas pažymėjo, jog pareiškėjai, kadangi jų reikalavimas buvo patenkintas, turi teisę į išlaidų atlyginimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nėra aišku, kiek išlaidų patyrė Lietuvos valstybė, suteikdama pareiškėjo atstovui V. B. antrinę teisinę pagalbą, procesinį sprendimą dėl išlaidų atlyginimo teismas priims tik gavęs visus duomenis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 451 straipsnyje nustatyta tvarka.
III.
Atsakovas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67-69), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimą ir palikti galioti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (12.50.-V) 2V-2056 „Dėl žemės sklypo padalijimo“.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjų valdomam žemės sklypui nenustatyti jokie apribojimai. Pareiškėjų nuosavybės teise valdomas žemės sklypas patenka į kultūros paveldo objekto, (duomenys neskelbtini) buvusios dvaro sodybos fragmentų (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) teritoriją. Minėto žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše yra nurodyta, kad žemės Sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). Įrašas nekilnojamojo turto registro tvarkytojo VĮ „Registrų centras“ atliktas remiantis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2009 m. balandžio 28 d. pranešimu Nr. 04-86, įrašas galioja nuo 2009 m. gegužės 4 d., t. y. prieš pareiškėjams įgyjant žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, „[...] jog pareiškėjai, 2011 m. lapkričio 17 d. pagal dovanojimo sutartį įgydami Sklypą (b. 1. 5-6), turėjo ir galėjo žinoti, kad Sklypas priklauso (duomenys neskelbtini) buvusios dvaro sodybos fragmentams, nes tai užfiksuota Nekilnojamojo turto registre“. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 23 punktu, teikia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus, kas minėtu atveju ir buvo padaryta, o įvairūs apribojimai kultūros paveldo objektams, jų sudedamosioms dalims ar teritorijoms taikomi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu bei jį lydinčiais poįstatyminiais teisės aktais.
- Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad „Minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarime Nr. 256 (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentai nė nenurodyti kaip sodyba – istorijos ir kultūros paminklas, kurio vientisumas turi būti saugomas, nes išlikę tik fragmentai“, kadangi Dvaro sodyba pripažinta kultūros paveldo objektu nuo 1991 m. gruodžio 23 d., kai ji buvo įrašyta į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, jai suteiktas numeris (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2013 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (12.50.-V) 2V-2056, remdamasis tuo, kad Dvaro sodyba buvo įrašyta į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą bei jai taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 256 1.2 punkte nurodytas išsaugojimo principas, t. y. kad visuose nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos etapuose buvusių dvarų sodybos traktuojamos kaip istoriškai susiformavę kompleksai, kurių vientisumas sudaro kultūrinę jų vertę. Taigi pareiškėjų valdomo sklypo skaidymas sudarytų prielaidas suardyti Dvaro sodybos vientisumą bei pažeistų nutarimo Nr. 256 reikalavimus.
- Taip pat negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teigimu kad nutarime Nr. 256 „(duomenys neskelbtini) dvaro sodybos fragmentai nė nenurodyti kaip sodyba – istorijos ir kultūros paminklas“. Pažymėtina, kad nutarimu Nr. 256 dėl savo išskirtinės vertės patvirtinti neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų ir paminklų teritorijų sąrašai, tačiau buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principai taikomi visiems buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklams be išimties.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
- Sutinka su atsakovo pozicija, jog yra neteisingi teismo motyvai, kad nei Nekilnojamojo turto registre, nei interneto tinklapyje http://kvr.kpd.lt/heritage.lt nenustatyti jokie apribojimai pareiškėjų sklypui. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 13 punktu, teikia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus, kas minėtu atveju ir buvo padaryta. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, žemės Sklypo įgijimo metu pareiškėjai turėjo ir galėjo žinoti, kad Sklypas priklauso (duomenys neskelbtini) buvusios dvaro sodybos fragmentams, tai užfiksuota Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjų žemės Sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 7.3 punkte yra nurodyta, jog nekilnojamasis daiktas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje. Apribojimai kultūros paveldo objektams, jų teritorijoms yra nustatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme bei poįstatyminiuose teisės aktuose, o ne Kultūros vertybių registre, kurio duomenys yra skelbiami interneto tinklapyje http://kvr.kpd.lt/heritage.lt. Akcentuotina, jog Kultūros vertybių registre yra kaupiami nekilnojamųjų kultūros vertybių duomenys, nustatyti Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053, 9 punkte. Minėtame punkte apribojimai žemės sklypams, kaip Kultūros vertybių registro duomuo, nėra numatyti, todėl, priešingai, nei nurodoma skundžiamame sprendime, tokie apribojimai interneto tinklapyje http://kvr.kpd.lt/heritage.lt neturėjo ir neturi būti skelbiami.
- Dvaro sodyba pripažinta kultūros paveldo objektu nuo 1991 m. gruodžio 23 d., kai buvo įrašyta į Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, jai buvo suteiktas numeris (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos 1992 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 179/11 (duomenys neskelbtini) buv. dvaro sodybos fragmentai buvo įrašyti į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą. Šie duomenys (Nr. (duomenys neskelbtini) „naujai išaiškinamų sąraše“ ir Nr. (duomenys neskelbtini) - „laikinosios apskaitos sąraše“) yra nurodyti Kultūros vertybių registre (http://kvr.kpd.lt/heritage.lt). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 256 1 punktu nutarta įgyvendinti nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos metu šiuos buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų, esančių Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų bei naujai nustatomų istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose, išsaugojimo principus: visuose nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos etapuose buvusių dvarų sodybos traktuojamos kaip istoriškai susiformavę kompleksai, kurių vientisumas sudaro kultūrinę jų vertę (1.2 p.). Taigi, priešingai, nei nurodoma skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, (duomenys neskelbtini) buv. dvaro sodybos fragmentai minėtame nutarime Nr. 256 yra nurodyti kaip sodyba – istorijos ir kultūros paminklas, kurios vientisumas turi būti saugomas. Akcentuotina, jog, vadovaujantis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama.
Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 75-76) prašo jį atmesti, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimą pakeisti, priteisiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų, turėtų tiek Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tiek Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, o K. Š. – jos išlaidų, sumokėtų advokatui, atstovaujant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, atlyginimą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
- Skundžiamu sprendimu Nr. (12.50.-V)2V-2056 nėra išreikšta jokia įstatymo leidėjo valia: šiame individualiame normatyviniame akte nenurodoma, ar pareiškėjams leidžiama, ar draudžiama pasidalinti jų nuosavą žemės sklypą. Jau vien dėl to šis raštas negali būti laikomas individualiu normatyviniu aktu.
- Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą kiekvienas iš pareiškėjų turi teisę atskirai valdyti, naudoti ir disponuoti asmeninės nuosavybės teisėmis jam priklausantį žemės sklypą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją pareiškėjai turi teisę pasidalinti jų bendrą nuosavybę, kas neprieštarauja Lietuvos valstybės interesams, nes pareiškėjai nekeičia nei žemės sklypo ribų, nei žemės paskirties, nestato jame statinių ir netrukdo valstybei saugoti paveldą. Dabar šis žemės sklypas yra naudojamas daržui ir jį padalijus, ateityje tai bus daržo žemė.
- Niekada nebuvo ir nėra suformuotas vientisas (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos sklypas ir nėra nustatytos jo ribos. Buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro ir jo sodybos žemė yra išdalinta ir privatizuota keliolikai savininkų, kurie buvusioje (duomenys neskelbtini) dvaro žemėje nuosavybės teisėmis valdo daug suprojektuotų ir suformuotų atskirų žemės sklypų, jais naudojasi ir disponuoja be jokių apribojimų (žemę dirba, perka, parduoda ir pan.). Pareiškėjams nesuprantama, kodėl atsakovas visiems kitiems savininkams netrukdė privatizuotis, o dabar netrukdo pirkti, parduoti, dirbti ar kitaip valdyti ir disponuoti (duomenys neskelbtini) dvaro žeme, o pareiškėjams trukdo ir neleidžia – tenurodydamas, kad „nerekomenduoja“, konstituciškai ir normaliai ją valdyti ir ja naudotis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Bylos ginčas yra dėl pareiškėjų teisės atidalinti žemės sklypą į atskirus žemės sklypus.
Pirmosios instancijos teismas pripažino šią pareiškėjų teisę pagrista ir pareiškėjų skundą patenkino.
Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir, prašydamas panaikinti teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimo argumentais dėl ginčo santykius reguliuojančios teisės taikymo ir aiškinimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, patikrinęs bylą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo išvadomis ir, jų nekartodamas, tik papildo jas, atsakydamas į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.
Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2013 m. gruodžio 4 d. išrašas patvirtina, kad pareiškėjų sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje) (b. l. 5-6). Pagal Žemės įstatymo 22 straipsnio 1 dalį specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato šis įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, o pagal šio straipsnio 12 dalį nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į nekilnojamojo turto registrą. Minėto išrašo duomenys patvirtina, kad sklypui, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), specialiosios žemės naudojimo sąlygos, susijusios su jo buvimu nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijos apsaugos zonoje, nėra nustatytos.
Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį apsaugos zonos – greta saugomo kultūros paveldo objekto ar vietovės esančios teritorijos, kurioms nustatomos žemės sklypų ir kitų nekilnojamųjų daiktų tvarkymo ir naudojimo specialiosios sąlygos, kad kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosios savybės būtų apsaugotos nuo galimo neigiamo veiklos tose gretimose teritorijose poveikio.
Taip pat pažymėtina, kad Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonos sąlygos yra nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343. Šiuo nutarimu patvirtintų sąlygų XIX skyriaus sąraše nėra draudimo atidalyti žemės sklypą, esantį nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos zonoje.
Atsakovo atsisakymas pritarti žemės sklypo atidalijimui į atskirus žemės sklypus, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 7 d. nutarimo Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą 1.2 punktu yra nepagrįstas, kadangi šiuo punktu ginamas visuose nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos etapuose buvusių dvarų sodybų istoriškai susiformavusių kompleksų vientisumas ir jis netaikytinas apsaugos zonai. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį apsauginės zonos paskirtis – apsaugoti kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingąsias savybes nuo galimo neigiamos veiklos gretimose teritorijose poveikio, o pagal minėto Nutarimo 1.2 punktą siekiama išsaugoti paties saugotino komplekso vientisumą.
Pareiškėjai prašo priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų, turėtų tiek Vilniaus apygardos administraciniame teisme, tiek Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, o pareiškėjai K. Š. – jos išlaidų, sumokėtų advokatui, atstovaujant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, atlyginimą. Šis prašymas tenkintinas iš dalies. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Tačiau nuosekli administracinių teismų praktika patvirtina, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-83/2007, 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-63/2010, 2010 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-421/2010, 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012 ir kt.). Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamas prašymas tik dėl išlaidų, patirtų šiame teisme, atlyginimo. Dėl išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo pareiškėjai turi teisę pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr. (1.7.)S-2744 (b. l. 77-79) pareiškėjui R. Š. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba atstovauti jį šioje byloje apeliacinės instancijos teisme. Pagal patikslintą Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. rugsėjo 17 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų pareiškėjų (tiek R. Š., tiek K. Š.) atstovavimo metu valstybės patirtas išlaidas sudaro užmokestis advokatui – 65,65 Eur (b. l. 85). Šios išlaidos pagrįstos, todėl jos iš atsakovo priteisiamos Lietuvos valstybei (ABTĮ 451 str.).
Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjų skundą, teisingai išsprendė ginčą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio Lietuvos valstybės naudai 65,65 Eur (šešiasdešimt penkis eurus ir šešiasdešimt penkis centus).
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Stasys Gagys
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė