Administracinė byla Nr. I-1732-554/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00745-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.; 20.2.3.; 20.2.3.2.; 55.1.1.

(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,

sekretoriaujant Vaigai Snieganaitei, Henrikai Žibutytei,

nedalyvaujant pareiškėjui –  V. V. ,

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

          Teismas,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 500 Eur  neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. birželio 8 d..

Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b.l. 4-7, 35-38) nurodė kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. birželio 8 d. įvairiais laikotarpiais gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL). Visos  palatos, kuriose pareiškėjas buvo gydomas, buvo perpildytos. Chirurgijos skyriuje buvo tik vienas tualetas su dviem unitazais, buvo įrengtos tik dvi praustuvės, todėl visi ligoniai ryte negalėdavo nusiprausti. Pisuarų iš viso nebuvo. Pažymėjo, kad Chirurgijos skyriuje gydėsi 40 ligonių. Vidaus ligų skyriuje, kuriame yra 5 palatos,  taip pat buvo įrengtas tik vienas tualetas. Tualetai nebuvo tinkamai atitverti pagal teisės aktų reikalavimus, todėl tualetu reikėdavo naudotis visiems matant. Dėl nežmoniškų sąlygų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas. Be to, LAVL visur buvo iškabinti įspėjami užrašai, draudžiantys rūkyti, nebuvo nustatytos vietos, kur galima būtų rūkyti. Pareiškėjas, kaip rūkantis asmuo, turėjo nerūkyti visą buvimo LAVL laikotarpį. Dėl to jautėsi pažemintas, organizme trūko nikotino, labai kankinosi nerūkęs.

Atsakovo atstovas LAVL su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą (b.l. 16-19) atsakovas nurodė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 1 (32,6 kv.m, įrengtos 8 vieno aukšto lovos), nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2016 m. birželio 3 d. Vidaus ligų (Terapinio) skyriaus palatoje Nr. 4 (13,5 kv.m, įrengtos 4 vieno aukšto lovos). Informavo, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Atsižvelgiant į tai, koks pacientų skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose pateikti negali. Pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Taip pat LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, be to, privaloma laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. Informavo, kad LAVL Vidaus ligų ir Chirurginis skyriai (Lukiškių sk. 6, Vilnius) buvo įrengti ne režimo zonos korpuse. Šiame korpuse patalpos nebuvo rakinamos, todėl pareiškėjui trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant galimybę laisvai judėti gydomųjų skyrių lokaliniuose sektoriuose ir šių sektorių pasivaikščiojimo kiemuose.

Pabrėžė, kad LAVL ne režimo zonoje esančiuose gydomuosiuose skyriuose sanitariniai mazgai buvo įrengti atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 47:2011) nuostatas. Higienos normos HN 47:2011 30, 32 p. reglamentuojama, kad įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms, o 38 p. nustato, kad santechniniai įrenginiai (praustuvės, vonios, unitazai ir kt.) turi būti techniškai tvarkingi, švarūs, be matomų defektų (įtrūkimų, skilimų), praustuvių skaičius nereglamentuojamas. Atkreipė dėmesį, kad pagal Higienos normos HN 47:2011 4 p., šios higienos normos 30, 32 p. nuostatos taikomos tik naujai statomoms ir (ar) rekonstruojamoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. LAVL Chirurginio skyriaus I aukšte (2 palatos) buvo įrengtas 1 unitazas (2D2/p plane vieta Nr. 1-8) ir 3 praustuvės (2D2/p plane vieta Nr. 1-7), II aukšte (3 palatos) - 1 praustuvė (2D2/p plane vieta Nr. 2-7); Vidaus ligų (Terapinio) skyriaus II aukšte (5 palatos) buvo įrengti 2 unitazai (lD2/p plane vieta Nr. 2-3) ir 3 praustuvės (lD2/p plane vieta Nr. 2-4). Unitazai buvo atskirti skiriamąja siena, tokiu būdu užtikrinant pacientų privatumą. LAVL pacientų higiena taip pat buvo užtikrinama prausimusi dušu, kuriuo maudymasis buvo organizuojamas vadovaujantis Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 nuostatomis, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudalyta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. LAVL savo veikloje vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, kurie nustato, jog sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose rūkyti draudžiama. LAVL yra svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas, ir atsižvelgus į šios įstaigos specifiką, negalima rūkyti LAVL teritorijoje.

Nurodė, kad apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę LAVL laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. birželio 8 d. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, jog pareiškėjas LAVL buvo gydomas laikotarpiais nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. ir nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2016 m. birželio 3 d. (b.l. 16)

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, nepakankamu kiekiu sanitarinių įrenginių ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2017 m. balandžio 28 d. (b.l. 8). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. balandžio 28 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo  aplinkybių, kurios  galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį  nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. balandžio 28 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą bei atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomens apie pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpius šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2016 m. birželio 3 d. (ABTĮ 56 str.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš bylos duomenų (b.l. 16, 28) visumos matyti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu LAVL buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 19,80 kv.m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,8 kv.m gyvenamojo ploto (19,80/4). Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL 4 paras buvo pažeista jo teisė į teisės aktais numatytą 5,1 kv. m gyvenamąjį plotą (pareiškėjui trūko nuo 1,3 kv. m gyvenamojo ploto). Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su netinkamai įrengtais, neužtikrinančiais privatumo, sanitariniais mazgais, sanitarinių įrenginių trūkumu.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr.41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI).

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo gyvenamųjų patalpų sanitarinių mazgų įrengimas atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą – jie buvo atskirti skiriamąja siena, tokiu būdu užtikrinant pacientų  privatumą (b.l. 17). Iš pateikto Vidaus ligų skyriaus patalpų plano matyti, jog Vidaus ligų skyriuje yra įrengti du tualetai, kuri atitverti siena (b.l. 26). Tačiau byloje nėra duomenų apie tualetus skiriančios sienos aukštį, be to, iš pateiktų duomenų negalima spręsti, kad toks tualetų atskyrimas užtikrino asmens privatumą, todėl konstatuotina aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas ir ribojo jo privatumą. Šiuo aspektu pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiose LAVL gyvenamosiose patalpose buvo pažeista.

Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose). Atsakovas pateikė duomenis, kad LAVL Vidaus ligų skyriaus II aukšte yra 5 palatos, įrengti 2 unitazai (b.l. 17, 26). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog LAVL Vidaus ligų skyriuje įrengtų unitazų kiekis nevisiškai atitiko higienos normos reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu LAVL nesudarytos sąlygos rūkyti.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialinės priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Tos pačios dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga juridinio asmens valdymo institucijoms užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. LAVL nurodė, kad informacija apie draudimą rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose yra iškabinta visose ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti (b. l. 18). Teismo nuomone, neteisėtų LAVL administracijos veiksmų, dėl pareiškėjui nesudarytos galimybės rūkyti, nenustatyta, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.

Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų LAVL poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT  2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą  byloje P. prieš Graikiją, 28524/95). 

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose bei esant netinkamam sanitarinių mazgų įrengimui gyveno neilgą laikotarpį (4 paras), be to, byloje nėra duomenų, kad LAVL pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, sanitarinių įrenginių trūkumo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 47 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525  -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,  5 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. V. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo V. V. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos   Laisvės atėmimo vietų ligoninės,  47 Eur (keturiasdešimt septynis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos  administracinį teismą.

Teisėjas                                                                                                              Algis Markevičius