Civilinė byla Nr. 3K-3-1/2014 (S)

                                          Teisminio proceso Nr. 2-55-3-04206-2010-0

                              Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 42.10; 44.3; 113.5; 123.10

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo žemės ūkio bendrovės „Šilagalis“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. galutinio sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrorodeo“ ieškinį atsakovui žemės ūkio bendrovei „Šilagalis“ dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutartinę atsakomybę už žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas UAB „Agrorodeo“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo ŽŪB „Šilagalis“ 7 167,50 Lt palūkanų, 95 909,61 Lt nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad šalys 2010 m. vasario 19 d. sudarė Grūdų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. IS10/1/7 (toliau – Sutartis), kuria atsakovas (pardavėjas) įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (nuo 2010 m. derliaus nuėmimo pradžios iki 2010 m. rugsėjo 15 d.) pristatyti ieškovui (pirkėjui) 300 tonų rapsų, o ieškovas įsipareigojo šiuos grūdus priimti ir už juos atsiskaityti (bendra Sutarties vertė be PVM – 282 000 Lt). Atsakovas ŽŪB „Šilagalis“ nepristatė ieškovui UAB „Agrorodeo“ nė vienos tonos rapsų, nes, kaip pranešė atsakovas, dėl nepalankių oro sąlygų neužaugo Sutartyje nurodytos kultūros, jų kokybė ir kiekis neatitinka numatytųjų. Dėl to ieškovas prašė priteisti dėl Sutarties nevykdymo patirtus nuostolius, t. y. atsakovo neįvykdytoje sutartyje numatytos kainos ir atitinkamo kiekio rapsų įsigijimo iš trečiųjų asmenų kainos skirtumą, kurie sudaro 95 909,61 Lt (Sutarties 5.3.2 punktas).

Ieškovas 2010 m. kovo 15 d. sumokėjo atsakovui 141 000 Lt avansą, skirtą Sutartyje nurodyto grūdų kiekio auginimo organizavimui, už kurį atsakovas įsipareigojo ieškovui sumokėti 10 procentų metines palūkanas (Sutarties 4.4 punktas). Avansas ieškovui buvo grąžintas 2010 m. rugsėjo 14 d., todėl jis taip pat prašė pagal Sutarties 4.4 punktą už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 15 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. iš atsakovo priteisti 7167,50 Lt palūkanų.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 6 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.

Atsakovas ŽŪB „Šilagalis“ pateiktuose prieštaravimuose prašė sutartį ex officio pripažinti niekine ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas; nurodė, kad Sutartis teismo ex officio turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsniui, o Sutarties 5.3.2 punktas taip pat prieštarauja Pavyzdinės sutarties, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 „Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“, 5.1 punktui, t. y. imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 10 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą 2010 m. gruodžio 6 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinys buvo patenkintas.

Teismas nustatė, kad Sutartis atitinka Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 4 straipsnyje nustatytas tipinės sutarties sąlygas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra nustačiusi tipinių šalių sudarytos Sutarties sąlygų, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu patvirtintos tik pavyzdinės sutarties sąlygos, kuriomis, skirtingai nei tipinėmis, neprivaloma vadovautis, todėl nėra pagrindo ex officio Sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovo ir atsakovo, t. y. dviejų juridinių asmenų, nuolatos užsiimančių tokio pobūdžio verslu, sudaryta Sutartis nulėmė esminę šios Sutarties šalių teisių ir pareigų neatitiktį, kai atsakovas įsipareigojo parduoti, o ieškovas įsipareigojo nupirkti atsakovo ieškovui pristatytą Sutartyje nurodytą rapsų kiekį.

Teismas sprendė, kad byloje force majeure aplinkybės neįrodytos, nes dideli šalčiai 2009 – 2010 metų žiemą nėra ta aplinkybė, kurios atsakovas, užsiimantis grūdų auginimo ir pardavimo verslu, negalėjo protingai numatyti ir prisiimti tokios aplinkybės atsiradimo rizikos. Dėl to atsakovas atsako už ieškovo nuostolius be kaltės, nes galėjo ir turėjo numatyti, jog, jam laiku nepristačius ieškovui 300 tonų rapsų, pastarasis patirs nuostolių, įsigydamas tokį patį kiekį rapsų iš kitų subjektų (CK 6.258 straipsnio 4 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovas Sutartį pakeičiančias sutartis su trečiaisiais asmenimis sudarė 2010 m. rugsėjo 1 d.–2010 m. rugsėjo 29 d. laikotarpiu, kai jau pagrįstai galėjo manyti, kad atsakovas neįvykdys Sutarties (pagal Sutartį 300 tonų rapsų turėjo būti pradėti ieškovui pristatinėti nuo 2010 m. derliaus nuėmimo pradžios, t. y. liepos mėnesio). Ieškovas dėl Sutarties nevykdymo turėjo 95 909,61 Lt nuostolių (nuostoliai susidarė dėl rapsų kainų padidėjimo ir lygūs kainų skirtumui tarp Sutartyje numatytos rapsų kainos ir kainos, už kurią šiuos rapsus ieškovas pagal pakeičiančias sutartis įsigijo iš kitų tiekėjų) ir pagal CK 6.324 straipsnį turi teisę į šiuo nuostolių atlyginimą. CK 6.249 straipsnio 6 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina – ieškovo pardavus rapsus gauta nauda į nuostolius neįskaitoma (CK 6.249 straipsnio 6 dalis taikytina, kai dėl to paties veiksmo atsiranda ir žala, ir nauda nukentėjusiajam, o nagrinėjamu atveju ieškovas nepatyrė naudos dėl to, kad atsakovas neįvykdė Sutarties).

Palūkanas už avansą teismas priteisė vadovaudamasis Sutarties 4.4 punktu ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas nereglamentuoja Sutarties 4.4 punkte aptartos situacijos, kai pirkėjas iš anksto sumoka pardavėjui dalį kainos, kad pardavėjas galėtų šią sumą panaudoti Sutartyje nurodytos žemės ūkio produkcijos auginimui.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo ŽŪB „Šilagalis“ apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. kovo 19 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. I 858-7/2013, ja vadovautinasi toliau formuojant vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką. Pirmiau nurodytoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad pavyzdinė sutartis yra neprivaloma tokias sutartis sudarančioms šalims, ja vadovaujamasi tik kaip pavyzdžiu. Atitinkamai teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Sutartyje numatyta šalių atsakomybės apimtis prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, o į bylą ieškovo su trečiaisiais asmenimis sudarytos rapsų pirkimo sutartys galbūt buvo sudarytos kitu tikslu nei įsigyti rapsų kiekį, dėl kurio buvo sutarta atsakovo neįvykdytoje Sutartyje, nes šios sutartys buvo sudarytos laikotarpiu, kai atsakovas jau turėjo pristatinėti rapsus vykdydamas Sutartį, tačiau Sutarties apskritai nevykdė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog keliais laipsniais žemesnė nei įprasta klimatinei normai temperatūra būtų lėmusi atsakovo žieminių rapsų žuvimą, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.212 straipsnį. Taip pat teismas pažymėjo, kad nors atsakovas pripažįsta nuėmęs atsėtų vasariniais rapsų derlių, jo nepristatė ieškovui, nedelsdamas neinformavo ieškovo apie tai, kad neįvykdys sutarties (tik artėjant sutartyje numatyto termino rapsams pristatyti (rugsėjo 15 d.) pabaigai ir jau gavęs ieškovo pretenziją – rugsėjo 14 d. kreipėsi dėl sutarties nutraukimo arba Sutarties sąlygų (produkcijos kiekio ir kokybės, kainos, atsakomybės) pakeitimo, nors, kaip paaiškino pirmosios instancijos teismo posėdyje, kad neįvykdys Sutarties, žinojo dar pavasarį. Taigi, teismo nuomone, Sutartis bent iš dalies neįvykdyta ne dėl to, kad derlius buvo mažesnis nei tikėtasi dėl galimų nepalankių meteorologinių sąlygų, bet dėl to, kad Sutarties neįvykdymui įtakos neabejotinai turėjo paties atsakovo priimti sprendimai šį derlių tiekti kitiems pirkėjams. Taip pat teismas atmetė atsakovo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės yra įrodytos byloje esančias rašytiniais įrodymais, šalių pasisakymai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose ir šalių papildomi paaiškinimai nebūtini. 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas ŽŪB „Šilagalis“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. galutinį sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 29 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Agrorodeo“ ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 „Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių“ patvirtintą Pavyzdinę grūdų pirkimo–pardavimo sutartį. Šis įsakymas priimtas įgyvendinant Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo, kurio prioritetinis tikslas – įstatyme nustatytomis garantijomis užtikrinti minimalų žemės ūkio produkcijos gamintojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį, kas yra viešasis interesas, nuostatas, todėl Pavyzdinė sutartis turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus, atsižvelgiant į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą. Pavyzdinės sutarties 5.1 punkto, kuriame nustatyta šalių atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, redakcija yra identiška iki to laiko galiojusiai tipinei sutarčiai, taip pat nustačiusiai ribotą pardavėjo turtinę atsakomybę – baudą. Kasatoriaus teigimu, sąvokos „tipinis“ ir „pavyzdinis“ laikytinos sinonimais, todėl Pavyzdinės sutarties normatyvinis pobūdis yra akivaizdus ir jos normų imperatyvumas neginčytinas. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. I 858-7/2013, nes joje pateikta nuomonė negali saistyti bendrosios kompetencijos teismų formuojamos praktikos. Be to, kasatorius nebuvo šios bylos dalyvis, todėl ir joje priimta nutartis negali turėti jam prejudicinės galios CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme.
2. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje ŽŪB ,,Minaičiai“ v. AB ,,Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010, kurios esminės faktinės aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, todėl nepagrįstai nesivadovauta šiuo teismo precedentu.
3. Kasatorius nurodo, kad teismai neanalizavo ieškovo prašomos priteisti žalos pobūdžio ir dėl to be pagrindo netaikė CK 6.258 straipsnio 4 dalies. Jis ne kartą nurodė, kad sutarties sudarymo metu negalėjo numatyti esminių faktinių aplinkybių, kurias ieškovas įvardijo kaip ieškinio pagrindą, t. y. blogų meterologinių sąlygų ir nederliaus, rapsų kainos pokyčio. Be to, kasatoriaus pagrindinė veikla yra žemės ūkio produkcijos gamyba, o ne prekyba ja, todėl jis negali būti atsakingas už tokius didelius kreditoriaus nuostolius. Ieškovas prašė atlyginti ne turėtus nuostolius kaip tiesioginę žalą CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme, bet prarastą galimybę išvengti nuostolių, t. y. netiesioginę žalą, kuri turi būti atlyginama tik tuo atveju, jei iš tikrųjų padaryta. Kasatoriaus nuomone, vien atskirų sąskaitų išrašymas ir apmokėjimas negali būti tinkamas nuostolių įrodymas, ypač, kai ieškovas, atsakovui neįvykdžius savo prievolės, sudarė ne kompensacines sutartis, o tik toliau vykdė savo įprastą komercinę veiklą.   
4. Kasatoriaus teigimu, žemesnės instancijos teismai nesprendė dėl nuostolių dydžio sumažinimo. Šioje byloje kasatorius prašo pripažinti force majeure aplinkybe meterologines sąlygas 2009–2010 m. žiemą, dėl ko 86,85 ha kasatoriaus pasėliuose žuvo rapsai dėl įšalo. Dėl to yra pagrindas taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalį ir nuostolių dydį sumažinti negauto derliaus, t. y. 80 proc., dydžiu.
5. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, dėl to buvo pažeistos jo procesinės teisės.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Agrorodeo“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistus bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Ieškovo teigimu, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme nenustatyta jokių imperatyviųjų reikalavimų žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių šalių atsakomybei už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, todėl grūdų pardavėjui taikomas CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas ir jo atsakomybė nėra ribojama. Ginčo sutartyje buvo aptartos visos Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 4 straipsnyje nustatytos privalomosios sutarties sąlygos. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad teikiant šio įstatymo projektą nebuvo jokio tikslo įstatyme nustatyti ribotą sutarties šalių atsakomybę už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, o ribotos atsakomybės principas gali būti nustatytas tik įstatymu. Įstatyme to nepadarius, ribotos atsakomybės nustatymas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos aktu prieštarautų ir pažeistų Konstitucijos bei įstatymų normas, todėl pavyzdinėje grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta ribota civilinė atsakomybė nėra vienintelė atsakomybė forma, kurią leidžiama nustatyti tokio tipo sutartyse. Ieškovo nuomone, žemesnės instancijos teismai pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi, kurioje nustatyta, kad pavyzdinė grūdų prikimo–pardavimo sutartis nėra šalims privaloma. Imperatyviosiomis teisės normomis CK 6.157 straipsnio ir 1.80 straipsnio prasme gali būti laikomos tik įstatymų ir tarptautinių sutarčių, o ne poįstatyminių teisės aktų normos, todėl pavyzdinė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis nėra įsakmi ir privaloma.   
2. Ieškovas pažymi, kad teismai pagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje ŽŪB ,,Minaičiai“ v. AB ,,Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010, dėl to, kad šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Nurodomoje byloje nebuvo sprendžiamas grūdų prikimo–pardavimo sutarties vykdymo klausimas.
3. Ieškovas nurodo, kad teismai atsižvelgė į jam kilusios žalos pobūdį, ir nustatė, kad atsakovo atsisakymas parduoti grūdus sukėlė grėsmę jam neįvykdyti kitų sutartinių įsipareigojimų bei patirti didžiulių nuostolių. Ieškovas, matydamas, kad atsakovas atsisako vykdyti sutartį, pagrįstai ėmėsi operatyvių veiksmų kompensuoti atsakovo neparduotą grūdų kiekį, nuperkant jį iš kitų pardavėjų. Atsakovas byloje neįrodinėjo, kad ieškovas galėjo ir (ar) turėjo realią galimybę įsigyti trūkstamus grūdų kiekius mažesne kaina. Atsakovui buvo žinoma ir ginčo sutartyje išaiškinta, kad ieškovas sudarys sutartis dėl grūdų pardavimo su savo klientais, todėlm atsakovui netinkamai vykdant sutartį, jis patirs nuostolių. Atsakovas yra verslininkas, todėl grūdų auginimo ypatumai Lietuvoje jam turi būti gerai žinomi, jis neįrodė, kad sutartinių įsipareigojimų neįvykdė dėl nenugalimos jėgos aplinkybių.
4. Ieškovo teigimu, atsakovas žemesnės instancijos teismuose nekėlė nuostolių atlyginimo sumažinimo klausimo. Atsakovas neįrodinėjo, kad dėl nuostolių atlyginimo jam gali atsirasti nepriimtinų ir sunkių padarinių. Byloje taip pat neįrodyta, kad dėl neįprastai blogų meteorologinių sąlygų kasatorius neteko 80 proc. rapsų derliaus.  
5. Ieškovas nurodo, kad kasatoriaus teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, yra nepagrįsti. Teismas savo sprendime paaiškino, kad byloje nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, todėl nėra pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl bylos nagrinėjimo iš esmės kasacine tvarka procesinių sąlygų

Bylos perdavimas nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje galimas konstatavus CPK 357 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą – kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas. Kiekvienos bylos kontekste tai yra vertinamojo pobūdžio pagrindas. Kasatorius savo prašyme nurodo, kad būtinybė perduoti bylą nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje atsirado dėl to, jog yra neaiškus teisės normų, reglamentuojančių žemės ūkio produkcijos, šiuo atveju grūdų, pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, vertinimas ir aiškinimas, jog yra skirtinga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ŽŪB ,,Minaičiai“ v. AB ,,Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje I858-7/2013) praktika aiškinant tipines, pavyzdines pirkimo–pardavimo sutartis, jog žemės ūkio produkcijos gamintojų, augintojų apsauga yra viešasis interesas, žemės ūkio produkcijos gamintojas, augintojas yra silpnesnioji sutarties šalis, todėl jai turi būti užtikrinta interesų apsaugos pusiausvyra. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės normų, reguliuojančių  žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą bei šalių teises ir pareigas sudarant šias sutartis, tinkamas bei vienodas aiškinimas ir taikymas iš tiesų yra itin svarbus, kaip ir kitų teisės institutų, vienodas aiškinimas ir taikymas nagrinėjant bylas. To reikalauja Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, suponuojantis jurisprudencijos tęstinumą – teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai bendrosios kompetencijos teismų praktikai, analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama, o praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Teismų praktika bylose, kuriose būtų aiškinamos teisės normos, reguliuojančios žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą bei šalių teises ir pareigas sudarant šias sutartis, nėra gausi (tik pavienės kasacinės nutartys), ji dar tik formuojama. Kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis buvo priimta dėl pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, vertinant tipinių sutarties sąlygų imperatyvumą jas sudarančioms šalims. Nagrinėjamoje byloje keliamas grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų aiškinimo klausimas, vertinant pavyzdines šios rūšies žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir jų imperatyvumą. Taigi tai nėra tapatūs ginčo dalykai, jiems spręsti taikytinos skirtingos teisės normos. Kasacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu yra itin negausi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Agrorodeo“ v. G. D., bylos Nr. 3K-3-637/2013), naujų aplinkybių, dėl kurių būtų neišvengiama ir objektyviai  būtina nukrypti nuo formuojamos praktikos, nėra, todėl koreguoti esamą teismų praktiką aukštesniu procesiniu lygmeniu – išplėstinėje teisėjų kolegijoje, ją keisti, dar nesant pakankamai analizuotinų nutarčių, nėra pagrindo.

Kasatorius kasaciniam teismui pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą vėlesniam laikui, iki bus gauti atsakymai iš Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto ir Vyriausybės pagal kasatoriaus jiems pateiktus prašymus dėl įpareigojimo Žemės ūkio ministerijai kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I858-7/2013, kad šioje byloje 2013 m. kovo 19 d. priimta nutartis būtų panaikinta. 

Pagal CPK 1622 straipsnio 1 dalį teismas atideda bylos nagrinėjimą tais atvejais, kai negalima nagrinėti bylos tame teismo posėdyje dėl to, kad neatvyko vertėjas arba kad pareikštas priešieškinis, arba kad būtina išreikalauti naujus įrodymus, arba kai teismas pasiūlo dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese, arba dėl kitų svarbių priežasčių (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis; be to, svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose), taip pat kitais šio Kodekso numatytais atvejais. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių ir naujų įrodymų byloje nepriima (CPK 353 straipsnis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis nagrinėjamoje byloje yra tik vienas iš analizuojamų teisinių argumentų, tačiau kasacinis teismas taip pat vertina bylos aplinkybes teisės aiškinimo ir taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams dalyvaujantys byloje asmenys išdėstė išsamius savo argumentus dėl ginčo pagrindų ir dalyko, byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teismo teisė atidėti bylos nagrinėjimą turi tarnauti bendriesiems civilinio proceso tikslams ir užtikrinti tinkamą civilinio proceso principų įgyvendinimą, tai kartu reiškia ir teismo pareigą išdėstyti teisinius argumentus, kuriais remiantis priimami tam tikri procesiniai sprendimai naudojantis teismo diskrecija. Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus prašymas atidėti bylos nagrinėjimą yra nepagrįstas.

Dėl grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų vertinimo

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar šalių sudaryta grūdų pirkimo–pardavimo sutartis pažeidė imperatyviąsias teisės normas. Taigi teismo pareiga yra išsiaiškinti, kokios teisės normos reglamentavo atitinkamų sutarčių sudarymą.

Sutarties laisvės principas yra vienas esminių civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumo principų, leidžiantis civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti ne tik tai, ar sudaryti sutartį, bet ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, kiek tai neprieštarauja įstatymui (CK 1.2, 6.156 straipsniai).  Sutarties laisvė gali būti ribojama tik imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1 dalis).

Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas (1999 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. VIII-1422 redakcija) (toliau - ir Įstatymas) nustato žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsiskaitymo už šią produkciją sąlygas ir tvarką ir lėšų už pateiktą žemės ūkio produkciją nurašymo eiliškumą, kai žemės ūkio produkcijos pirkėjas visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti vienu metu neturi pakankamai lėšų sąskaitoje (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo prioritetinis tikslas – įstatyme įtvirtintomis garantijomis užtikrinti minimalų žemės ūkio produkcijos gamintojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį produkcijos pirkimo–pardavimo sutartiniuose santykiuose su pirkėjais (prekybos ir perdirbamosios pramonės įmonėmis). Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pagal kurią žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartį, kuri turi atitikti šio įstatymo 4 straipsnyje ir Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines sutarties sąlygas.

Byloje ginčas kilo dėl to, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos yra privalomos, t. y. turi imperatyvaus taikymo pobūdį visiems tokio pobūdžio sutartis sudarantiems asmenims. Įstatymo 3 straipsnyje yra aiškiai nustatyti du reikalavimai rašytinių žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygoms: pirma, jos turi atitikti Įstatymo 4 straipsnyje išvardytas tipines sąlygas; antra, jos turi atitikti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrai žemės ūkio produkcijai, pienui, Vyriausybė patvirtino tipines sutarties sąlygas (Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimas Nr. 726), panaikindama prieš tai nustatytas pavyzdines sutarties sąlygas ir nurodydama, kad tipinės sutarties sąlygos yra privalomos sutarties šalims. Taigi pati Vyriausybė diferencijavo pavyzdines ir tipines sutarties sąlygas ir jų privalomumą. Grūdų pirkimo–pardavimo atveju yra nustatytos tik pavyzdinės sutarties sąlygos, kurios yra kaip pagalba žemės ūkio produkcijos gamintojams, tam tikri teisiniai standartai, į kuriuos turėtų atsižvelgti sutartį sudarantys asmenys, tačiau pavyzdinės sutarties sąlygos nėra imperatyvios ir sutarties šalys gali nustatyti ir kitokias tarpusavio teises bei pareigas. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šalių sudarytoje grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje buvo įtvirtintos Įstatymo 4 straipsnyje nustatytos tipinės žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos: 1) produkcijos pavadinimas, numatomas pirkti kiekis, kokybės reikalavimai, kaina; 2) pirkimo ir tiekimo tvarka (periodiškumas, reguliariai parduodamos produkcijos tiekimo laikotarpio trukmė, pirkėjo priimtos žemės ūkio produkcijos įkainojimo trukmė bei, šalims susitarus, tiekimo grafikas); 3) atsiskaitymo už patiektą produkciją ir komercinio kredito palūkanų bei pavėluoto mokėjimo palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygos ir tvarka; 4) šalių atsakomybė už pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytų sutarties sąlygų nevykdymą; 5) šalių rekvizitai, todėl ši sutartis atitiko imperatyviąsias įstatymo nuostatas.

Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjai ir pardavėjai, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, šalims sudarant grūdų pirkimo–pardavimo sutartį, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas nenustatė bendro visiško nuostolių atlyginimo principo, įtvirtinto CK 6.251 straipsnio 1 dalyje, išimčių. Nuostata dėl ribotos atsakomybės taikymo grūdų pardavėjui įtvirtinta tik Pavyzdinėse grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygose, kuriose numatyta, kad sutarties šalių atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų pažeidimą yra netesybos (bauda), kurių dydis nustatomas šalių susitarimu procentais nuo nepatiekto ar nenupirkto grūdų kiekio vertės (5.1 punktas). CK 6.251 straipsnyje nustatyta, kad ribota atsakomybė gali būti taikoma tik tais atvejais, kai įstatymai ar sutartis nustato tokią atsakomybę. Kaip aptarta pirmiau, Pavyzdinė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis nėra norminis administracinis aktas, privalomas tokio pobūdžio sutartis sudarantiems asmenims, todėl ir joje nurodyta atsakomybės forma – netesybos yra rekomenduojamojo, bet ne įpareigojamojo pobūdžio. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo šalys, sudarydamos grūdų pirkimo–pardavimo sutartį, galėjo susitarti, kad atsakovui (pardavėjui) nevykdant sutartinių įsipareigojimų būtų taikoma ne tik bauda, kaip tai numatyta žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D–70 patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties 5.1 punkte, bet ir alternatyvi atsakomybė – pirkėjo patirtų nuostolių atlyginimas, nustatomas kompensuojant iš kitų asmenų įsigyjamų grūdų ir atsakovo nepristatytų grūdų kainų skirtumą (šalių sudarytų sutarčių 5.3.2 punktas). Ši šalių sutarčių nuostata neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, todėl nėra teisinio pagrindo ex officio pripažinti ją niekine ir negaliojančia nuo sutarčių sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Analogiškai dėl žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D–70 patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Šio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I858-7/2013, konstatavo, kad žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtinta Pavyzdinė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis nėra norminis administracinis aktas, o pavyzdinio pobūdžio, todėl neprivaloma tokią sutartį sudarančioms šalims.

Aiškinantis, ar kasatorius suprato ginčo sutarties sąlygą dėl atsakomybės už sutarties nevykdymą, ar buvo priverstas priimti ir pasirašyti ieškovo rengtą sutartį be jokių išlygų, būtina įvertinti tikrąją sutarties šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartį ir prisiimant iš tokios sutarties kylančius įsipareigojimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas yra juridinis asmuo, ilgametę patirtį turintis grūdų augintojas, užsiimantis grūdų pardavimo verslu. Kaip matyti iš paties atsakovo atstovo (ŽŪM „Šilagalis“ administracijos vadovo) paaiškinimų 2011 m. rugsėjo 21 d. žodinio proceso metu pirmosios instancijos teisme, sutarties sudarymo metu sutarties sąlygą dėl alternatyvios atsakomybės pirkėjo pasirinkimu taikymo jis suprato ir su ja sutiko, todėl akivaizdu, kad būdamas protingas ir apdairus atsakovas laisva valia prisiėmė šią riziką. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad šioje byloje yra sprendžiamas sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o ne jų galiojimo klausimas.

Dėl sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, nuostolių dydžio

Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Tai reiškia, kad sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m .kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-208/2013). Už sutarties pažeidimą taikytina sutartinė civilinė atsakomybė, kuri atsiranda tada, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), bet ir padarytą žalą bei atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.249 straipsnis). Skolininko kaltė, kaip dar viena būtinoji civilinės atsakomybės nustatymo sąlyga, yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Viena jų yra ta, kad skolininkas gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, jei įrodo, kad jis sutartinės prievolės nevykdė dėl nenugalimos jėgos (CK 6.253 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-370/2010; 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Paira”, bylos Nr. 3K-3-931/2003).

Byloje nustatyta, kad atsakovas nevykdė sutarties ir nepristatė ieškovui sutarto grūdų kiekio. Ginčas kilo siekiant įvertinti, ar atsakovas buvo kaltas dėl sutarties nevykdymo, ar tai lėmė aplinkybės, kurių jis negalėjo numatyti sudarydamas sutartį. Atsakovas nurodo, kad 2010 m. rapsų nederlius buvo paveiktas didelio įšalo 2009–2010 metų žiemą ir tai yra force majeure aplinkybė, kurios buvimą patvirtina Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2010 m. gruodžio 7 d. išduota Pažyma Nr. 05-10, liudijanti nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes. Bylą nagrinėję teismai atmetė šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažyma negali būti laikoma individualiu administraciniu teisės aktu, nes ji nesukėlė atsakovui administracinių teisinių padarinių (neturėjo įtakos jo teisėms ir pareigoms administracinių teisinių santykių srityje). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas neįrodė force majeure aplinkybių, sutrukdžiusių įvykdyti sutartį, taip pat kad žieminiai rapsai žuvo būtent dėl 2010 m. sausio mėnesį buvusios žemesnės nei įprasta temperatūros, o kad 2010 m. pavasarį, kai rapsai žuvo, meteorologinės sąlygos būtų buvusios neįprastos, o įšalas Lietuvos klimatinei zonai toks neįprastai didelis, kad jo rizikos nebuvo galima numatyti, atsakovas neįrodinėjo. Kasaciniame skunde atsakovas teigia, kad teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, jog blogą derlių ir atitinkamai sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą lėmė netinkamos meteorologinės sąlygos, kurių atsakovas negalėjo numatyti. Teisėjų kolegija, vertindama byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, pažymi, kad sutarties šalys, veikiančios žemės ūkio srityje, yra tiesiogiai priklausomos nuo gamtinių sąlygų, duodančių didesnį ar mažesnį derlių. Nepalankias gamtines sąlygas visada būtų galima vertinti kaip aplinkybes, kurių žemės ūkio produkcijos augintojas negalėjo kontroliuoti ir užkirsti joms kelio, todėl svarbiausias įrodinėjimo dalykas yra nustatyti, ar sudarydamos sutartį šalys galėjo numatyti tokias aplinkybes ir ar pagrįstai prisiėmė jų padarinių atsiradimo riziką. Atitinkamai Rūmai, išduodami pažymą dėl nenugalimos jėgos, turi įsitikinti ne tik tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimu, bet ir įvertinti, ar būtent šios aplinkybės lėmė sutarties nevykdymą, ar šalis galėjo numatyti atitinkamą aplinkybę ir jos poveikį sutartinių prievolių vykdymui, ar negalėjo išvengti ar nugalėti kliūties ar jos poveikio. Nepaisant to, Rūmų išduota pažyma dėl nenugalimos jėgos ta apimtimi, kiek joje pateiktas teisinis tam tikrų aplinkybių vertinimas, nelaikytina prima facie įrodymu CPK 197 straipsnio prasme, nes faktų teisinis vertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas. Nagrinėjamoje byloje teigti, kad tokių, kokios buvo 2010 m. pavasarį, meteorologinių sąlygų atsakovas negalėjo numatyti sudarydamas sutartį, nėra pagrindo, nes, kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, oro sąlygos nebuvo neįprastos Lietuvos klimatui. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažymos vertinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Linas Argo“ v. Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai, bylos Nr. 3K-3-69/2013, pažymėjo, kad Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduota nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijanti pažyma, kaip tokia, nesukuria materialinių teisinių padarinių. Materialinius teisinius padarinius, t. y. atleidimą nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, civilinės atsakomybės netaikymą (CK 6.212, 6.253 straipsniai), lemia nenugalimos jėgos aplinkybių buvimas, bet ne jas liudijančios pažymos išdavimas. Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijanti pažyma turi tik procesinę teisinę reikšmę, nes vertintina tik kaip įrodymas civilinėje byloje dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar civilinės atsakomybės taikymo (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Taigi teisėjų kolegija patvirtina, kad sudarydamas sutartį atsakovas turėjo numatyti galinčias būti nepalankias gamtines sąlygas, neduosiančias planuojamo grūdų derliaus, o, to nenumatęs ir sutikęs su visiškos civilinės atsakomybės taikymu sutarties nevykdymo atveju, atsakovas laisva valia prisiėmė atitinkamą riziką. Taip pat byloje neįrodyta, kad dėl susidariusių aplinkybių atsakovas objektyviai negalėjo bent iš dalies įvykdyti sutarties. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, atsakovas žinojo, kad negalės įvykdyti sutarties dar    2010 m. pavasarį, tačiau delsė pranešti ieškovui. Žuvus žieminiams rapsams atsakovas pasėlius atsėjo vasariniais rapsais, tačiau, nuėmęs jų derlių, jo nepristatė ieškovui (net ir dalies sutartyje sutarto kiekio), apie sunkumus vykdant sutartį neinformavo ieškovo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad sutartis bent iš dalies buvo neįvykdyta ne dėl to, kad derlius buvo mažesnis nei tikėtasi dėl galimų nepalankių meteorologinių sąlygų, bet sutarties neįvykdymui įtakos neabejotinai turėjo paties atsakovo priimti sprendimai nuimtą vasarinių rapsų derlių tiekti kitiems pirkėjams. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad byloje nenustatyta nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuojančių požymių visumos, todėl nėra pagrindo atsakovo visiškai ar iš dalies atleisti nuo sutartinės civilinės atsakomybės.

Nustačius, kad atsakovas nevykdė sutarties ir nėra pagrindo jo atleisti nuo civilinės atsakomybės, turi būti įrodytas patirtų nuostolių dydis ir jų priežastinis ryšys su atsakovo veiksmais. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad ieškovo patirti nuostoliai yra pagrįsti byloje pateiktais įrodymais: grūdų pirkimo–pardavimo sutartimis, sąskaitomis faktūromis, mokėjimų pavedimais. Teismai nurodė, kad tarp ieškovo patirtų nuostolių ir atsakovo veiksmų, nepristatant sutartyje numatyto kiekio ir kokybės grūdų, yra priežastinis ryšys; nustatė, kad ieškovo veikla susijusi su grūdų supirkimu ir pardavimu tretiesiems asmenims, todėl sprendė, kad papildomais pirkimais ieškovas turėjo kompensuoti  kasatoriaus (atsakovo) nepristatytą grūdų kiekį. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai neišanalizavo kasatoriaus (atsakovo) nurodytų argumentų, jog ieškovas yra verslininkas, užsiimantis nuolatiniu grūdų supirkimu bei jų perpardavimu tretiesiems asmenims, todėl, nustatant nuostolių dydį, turėjo būti konstatuota, ar atsakovo sutarties nevykdymas (atitinkamo kiekio, rūšies ir kokybės grūdų nepristatymas) lėmė visų ieškovo pateiktų grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą ir nuostolių atsiradimą. Kasatoriaus teigimu, šios sutartys buvo sudarytos ir grūdai supirkti ieškovo įprastos ūkinės–komercinės veiklos metu. Byloje nustatyta, kad pagal sutartį atsakovas grūdus turėjo pradėti pristatinėti nuo 2010 m. derliaus nuėmimo pradžios, t. y. liepos mėnesio, iki 2010 m. rugsėjo 15 d., tačiau per tą laikotarpį atsakovas nepristatė ieškovui jokių rapsų. Ieškovas 2010 m. rugsėjo 2 d. išsiuntė atsakovui priminimą dėl sutarties vykdymo, tačiau atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, tik 2010 m. rugsėjo 14 d. raštu pranešė, kad dėl žemės ūkiui nepalankių sąlygų neužaugo sutartyse nurodytos kultūros, jų kokybė ir kiekis neatitinka numatyto derliaus, todėl sutarties įvykdyti negalės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, kaip nurodyta pirmiau, apie kliūtis tinkamai vykdyti sutartį žinojo jau anksčiau, todėl pranešimas apie negalėjimą įvykdyti sutartį likus vienai dienai iki sutarties termino pabaigos, laikytinas nesąžiningu elgesiu kitos sutarties šalies, ieškovo, atžvilgiu. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovas sutartį pakeičiančias rapsų pirkimo–pardavimo sutartis su kitais fiziniais asmenimis sudarė per protingą terminą, t. y. 2010 m. rugsėjo 1 d.–2010 m. rugsėjo 29 d. laikotarpiu, tuo metu, kai ieškovas jau pagrįstai galėjo manyti, kad atsakovas neįvykdys savo prievolės iki 2010 m. rugsėjo 15 d. pristatyti ieškovui 300 tonų rapsų. Byloje yra surinkti visi įrodymai, patvirtinantys ieškovo dėl atsakovo prievolės nevykdymo patirtus nuostolius, t. y. 95 909,61 Lt. Atmestini kaip nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl priteistino nuostolių dydžio mažinimo atitinkamu negauto derliaus dydžiu, taikant CK 6.251 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas byloje neįrodinėjo, kokius nepriimtinus ir sunkius padarinius jam sukeltų nuostolių atlyginimas, o tai, kad atsakovui dėl blogų meteorologinių sąlygų, kurias jis galėjo ir turėjo numatyti, užaugo mažesnis nei tikėtasi derlius, nelaikytina pakankamu pagrindu mažinti atlygintinų nuostolių dydį. 

Dėl kitų kasacinio skundo teisinių argumentų

Kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai atmesto atsakovo prašymo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės grindžiami buvusia būtinybe išklausyti atsakovo nuomonę dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje I858-7/2013. Pagal CPK 3 straipsnio 4 dalies ir ABTĮ 20 straipsnio nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendžia dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje sprendimą priėmė vertindamas tik esamas faktines aplinkybes ir taikydamas sutarties sudarymo metu galiojusius teisės aktus, nesant jų teisėtumo vertinimo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šalys teikė ne tik rašytinius įrodymus, bet buvo išklausytos ir žodinio proceso metu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo nuomonė dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties nekeičia bylos faktinių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. 

Aptartų argumentų visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė nagrinėjamoje byloje egzistuojant visas reikalingas civilinei atsakomybei kilti sąlygas ir tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).                                              

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetant, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas prašo priteisi iš kasatoriaus 3630 Lt patirtų atstovavimo išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad atsakovo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma viršija nustatytus rekomenduojamus dydžius ir yra mažintina iki 1500 Lt.

Kasacinis teismas patyrė 19,02 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetant kasacinį skundą šios patirtos išlaidos valstybės naudai yra priteisiamos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Iš ŽŪB „Šilagalis“ (įmonės kodas 268565360) priteisti 1500 (tūkstantį penkis šimtus) Lt UAB „Agrorodeo“ (juridinio asmens kodas 300613433) naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. 

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ŽŪB „Šilagalis“ (įmonės kodas 268565360) 19,02 Lt (devyniolika litų 2 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Virgilijus Grabinskas

                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                      Algis Norkūnas