Civilinė byla Nr. e2-120-588/2022

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00405-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.1.5.2; 2.6.9.2; 3.2.3.1; 3.2.6.1

PLUNGĖS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 29 d.

Palanga

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų teisėja Diana Vercinskė,

sekretoriaujant Aušrai Zaborienei,

dalyvaujant ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Arkosta“ atstovui advokatui Romanui Lupeikai, 

atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Magum“ atstovei nemokumo administratorės UAB „Nemokumo valdymas“ direktorei Gabrielei Sabalei,

atsakovės UAB „Pajūrio šaltinis“ atstovui Dainiui Ivoškiui,

atsakovės UAB „InDebt“ atstovui advokatui Antanui Jonikaičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės UAB „Arkosta“ ieškinį atsakovėms BUAB „Magum“, UAB „Pajūrio šaltinis“ ir UAB „InDebt“, trečiajam asmeniui UAB „Tosepvymė“ (buvusi UAB „Mortag“) dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais.

Teismas

n u s t a t ė :

2021 m. liepos 5 d. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio) 2016 m. spalio 19 d. tarp UAB „Pajūrio šaltinis“ ir UAB „Magum“ sudarytą 36661,24 Eur dydžio reikalavimo perleidimo sutartį ir restitucijos netaikyti. Taip pat prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio) 2019 m. gruodžio 6 d. tarp BUAB „Magum“ ir UAB „InDebt“ sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2019/19/06 bei taikyti vienašalę restituciją, t. y. BUAB „Magum“ įpareigoti UAB „InDebt“ grąžinti už perleistą reikalavimą sumokėtą sumą. Taip pat prašė iš atsakovų priteisti ieškovės UAB „Arkosta“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad sudaryti sandoriai pažeidžia ieškovės, kaip BUAB „Magum“ kreditorės, teises ir teisėtus interesus, nes BUAB „Magum“ už ieškovės bei jos subrangovės UAB „Pajūrio šaltinis“ atliktus darbus atlygį gavo iš užsakovės UAB „Vytauto terasos“ ir jį iššvaistė. Atsakovė UAB „Pajūrio šaltinis“, kuriai ieškovė buvo skolinga, žinojo, kad ieškovė su ja negali atsiskaityti dėl BUAB „Magum“ neatsiskaitymo su ieškove, ji 2016 m. spalio 19 d. sudaryti cesijos sutarties su BUAB „Magum“ neprivalėjo, o sudarydama šį sandorį turėjo suprasti, kad šis sandoris pažeidžia ieškovės, kaip BUAB „Magum“ kreditorės, teises, nes šiuo sandoriu BUAB „Magum“ buvo sukurta nepagrįsta ir neteisėta reikalavimo teisė į ieškovę, t. y. UAB „Pajūrio šaltinis“ elgėsi neapdairiai ir nesąžiningai. Atsakovė BUAB „Magum“, neatsiskaitydama su ieškove už santechnikos darbus, dėl kurių kokybės jokių pretenzijų nereiškė ir niekada nepareiškė, sudarydama cesijos sutartį elgėsi nesąžiningai ir nemoraliai, be pagrindo ir neteisėtai įgijo reikalavimo teises į ieškovę. Be to, atsakovės BUAB „Magum“ bankroto administratorė 2019 m. gruodžio 6 d. niekinę reikalavimo teisę į ieškovę sandoriu perleido atsakovei UAB „InDebt“, o BUAB „Magum“ neteisėtai antrą kartą gavo lėšas už tą patį ieškovės ir jos subrangovės sukurtą turtą. Šio sandorio sudaryti BUAB „Magum“ administratorė ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo, nes pagal CK 6.102 straipsnio 1 dalį draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Šis sandoris pažeidžia ieškovės kaip BUAB „Magum“ kreditorės teises, prieštarauja tiek bendriesiems teisės principams, tiek imperatyviems sąžiningumo ir geros moralės principams.

Atsakovė UAB „Pajūrio šaltinis“ pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą ir kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovė UAB „Pajūrio šaltinis“ su atsakove UAB „Magum“ sudarė Cesijos sutartį išimtinai atsakovės UAB „Magum“ iniciatyva ir tik dėl to, kad atsiskaitytų su savo kreditoriais, tiekusiais atsakovei medžiagas ir paslaugas darbų vykdymui, o informacija, susijusi su atsakovės UAB „Magum“ turtine padėtimi, jai nebuvo žinoma ir prieinama. Be to, ieškovė turėjo pakankamai laiko iki Cesijos sutarties sudarymo atsiskaityti su jos samdyta subrangove UAB „Pajūrio šaltinis“ už jos atliktus darbus objekte ir tokiu būdu išvengti turtinio reikalavimo į ieškovę perleidimo, tačiau ji to nepadarė, todėl tvirtinti, kad atsakovė UAB „Pajūrio šaltinis“ Cesijos sutartimi perleisdama turtinį reikalavimą elgėsi neapdairiai ir nesąžiningai ar kažkaip pažeidė ieškovės teises nėra pagrindo. Taip pat ieškovė ieškinyje nepagrįstai tvirtina, kad atsakovės BUAB „Magum“ sudarytos Cesijos sutartys kažkokiu būdu pažeidė ne tik jos, bet ir kitų atsakovės BUAB „Magum“ kreditorių teises, t. y. kvestionuoja sudarytas cesijos sutartis visų atsakovės BUAB „Magum“ kreditorių atžvilgiu, tačiau nenurodo nei kaip, nei kokiu būdu tos teisės pažeidžiamos, juolab, kad ieškovė nedisponuoja jokiomis subjektinėmis teisėmis, suteikiančiomis jai galią atstovauti kitų atsakovės BUAB „Magum“ kreditorių interesus. Prašė priteisti visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovės BUAB „Magum“ atstovė nemokumo administratorės UAB „Nemokumo valdymas“ direktorė G. Sabalė pateikė rašytinius paaiškinimus byloje (kurie šiuo atveju laikytini atsiliepimu į pareikštą ieškinį), kuriuose nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškinyje nėra nurodoma, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė prašo pripažinti tiek 2016 m. spalio 19 d., tiek 2019 m. gruodžio 6 d. sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis, neįrodinėja sandorių pripažinimo niekiniais pagrindų ir teismų praktikos nustatytų būtinųjų sąlygų. Be to, iš ieškinio nėra galimybės aiškiai identifikuoti ieškinio teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad tiek 2016 m. spalio 19 d., tiek 2019 m. gruodžio 6 d. sudarytomis reikalavimo perleidimo sutartimis įvyko kreditorių pasikeitimas ir vien dėl kreditoriaus pasikeitimo ieškovės prievolė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.123-6.129 straipsnių pagrindu nepasibaigė. Mano, kad ieškovė savo ieškinio reikalavimais siekia, kad išvengti prievolės ir pačiai UAB „Pajūrio šaltinis“ vykdymo arba siekia atlikti užskaitą – UAB „Arkosta“ prievolę UAB „Pajūrio šaltinis“ užskaityti su UAB „Magum“ skola ieškovei, nors įskaitymai po bankroto bylos iškėlimo nėra galimi, o UAB „Pajūrio šaltinis“ vien todėl, kad UAB „Magum“ nevykdė prievolės UAB „Arkosta“, turi atsidurti blogesnėje padėtyje, neatgaunant iš UAB „Arkosta“ jokios skolos dalies. Prašė priteisti visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė UAB „InDebt“ pateikė teismui pranešimą apie nedalyvavimą parengiamajame teismo posėdyje, kuriame nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė dar iki 2019 m. gruodžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutarties jau buvo apskundusi BUAB „Magum“ kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo buvo patvirtinta reikalavimo teisės į UAB „Arkosta“ pardavimo bankroto procese tvarka. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas netenkino ieškovės skundo (civilinė byla Nr. e2-1528-781/2019), t. y. nutarimas, kuriuo vadovaujantis BUAB „Magum“ pardavė reikalavimo teisę UAB „InDebt“ yra galiojantis, jo teisėtumas patikrintas abiejų instancijų teismuose. Be to, ieškovė buvo pareiškusi ieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad UAB „Arkosta“ prievolė yra pasibaigusi, tačiau vėlgi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tokio ieškinio netenkino (civilinė byla Nr. e2A-297-798/2021). Pažymėjo, kad UAB „InDebt“ nėra niekaip susijusi su ieškinyje išvardintais asmenimis, nėra skolinga nei kitoms atsakovėms, nei ieškovei, dėl to nesupranta, kodėl sąžininga reikalavimo teisės įgijėja, kaip UAB „InDebt“, turi prarasti galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę, kuri pripažįsta, kad buvo skolinga pradiniam kreditoriui UAB „Pajūrio šaltinis“, tačiau dėl pagal teisės aktus įvykusio kreditorių pasikeitimo, atsisako ir vengia tokią prievolę vykdyti. Mano, kad vien faktinė aplinkybė, jog pradinis kreditorius UAB „Pajūrio šaltinis“ perleido savo turimą reikalavimo teisę į UAB „Arkosta“ naujajam kreditoriui UAB „Magum“, kuris liko skolingas skolininkui UAB „Arkosta“, nesudaro jokio teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis tokių reikalavimo perleidimo sutartis.

Tretysis asmuo UAB „Tosepvymė“ (buvusi UAB „Mortag“) apie civilinės bylos nagrinėjimą informuotas tinkamai, atsiliepimo į ieškinį teismui nepateikė, prieštaravimų dėl ieškinio reikalavimų nepareiškė.

Ieškovės atstovas advokatas R. Lupeika teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimus palaikė ieškinyje išdėstytais motyvais, prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, ieškinį tenkinti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad ieškovė iš pradžių buvo generalinė rangovė, atliekant objekto remonto darbus, ir tik atsakovei UAB „Magum“ šias patalpas pardavus UAB „Vytauto terasos“ ieškovė tapo subrangove. Iš pradžių sutartiniai santykiai ir apmokėjimai vyko įprasta tvarka, tačiau nuo 2016 m. birželio mėn. UAB „Magum“ pradėjo piktybiškai vengti atsiskaityti už jau atliktus darbus. Niekas neatskleidė tikrosios atsakovės UAB „Magum“ finansinės padėties. Pats kaip patyręs teisininkas, įvertinęs rangos darbų sutarties turinį, ragino ieškovę jos nepasirašyti, tačiau ieškovė sutartį pasirašė ir prisiėmė visas galimas rizikas. Mano, kad jau nuo tada atsakovė UAB „Magum“ vykdė nusikalstamą piniginių lėšų švaistymą. Atsakovei UAB „Magum“ laiku neatsiskaitant už ieškovės ir jos subrangovės UAB „Pajūrio šaltinis“ atliktus ir perduotus darbus, ieškovė kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka (Vilniaus apygardos teismas, civilinės bylos Nr. e2-5126-619/2016 ir Nr. e2-5213-431/2016) ir prašė priteisti iš atsakovės UAB „Magum“ skolą už atliktus darbus. Ieškovės prašymu atsakovei UAB „Magum“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nuo pat pirmos laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo dienos atsakovė UAB „Magum“ visą finansinę veiklą perkėlė į Lenkiją, atsidarė sąskaitas Lenkijos bankuose ir toliau vykdė finansines operacijas bei įvairius atsiskaitymus. Be to, tuo pat metu, kai atsakovei buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovė UAB „Magum“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su atsakove UAB „Pajūrio šaltinis“. Ieškovė 2016 m. lapkričio mėn. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Magum“, tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas, teismas nusprendė, kad pagrindo bankroto bylos iškėlimui nėra. Pažymėjo, kad tuo metu atsakovei UAB „Magum“ pateikus teismui įmonės kreditorių ir debitorių sąrašus, balanse nebuvo nurodyta, kad atsakovė turi reikalavimo teisę į ieškovę, t. y., kad ieškovė skolinga atsakovei. Be to, 2017 m. sausio 18 d. ieškovė ir atsakovė UAB „Magum“ sudarė skolų suderinimo aktą, kuriame numatė, kokią sumą atsakovė UAB „Magum“ skolinga ieškovei 146832,68 Eur. Paaiškino, kad atsakovė UAB „Magum“ už atliktus darbus neatsiskaitė su ieškove, ko pasekoje ieškovė negalėjo atsiskaityti su UAB „Pajūrio šaltinis“. Pagal faktinę situaciją gavosi taip, kad atsakovė UAB „Magum“ sudarė su UAB „Pajūrio šaltinis“ reikalavimo perleidimo sutartį, pagal ją už UAB „Magum“ pinigus 36000,00 Eur sumoje sumokėjo tretysis asmuo UAB „Mortaga“, pervesdama juos UAB „Pajūrio šaltinis“, t. y. tokią sumą, kurią turėjo sumokėti ieškovei už atliktus darbus. Šiuo atveju atsakovė UAB „Magum“ atsiskaitymą atliko tiesiogiai UAB „Pajūrio šaltinis“, apeidami UAB „Arkosta“. Mano, kad toks atsiskaitymas pažeidžia ieškovės interesus. Taip pat mano, kad šioje situacijoje atsakovė UAB „Magum“ uždirbo du kartus – ieškovė atliko darbus, o atsakovė gavo pilną atsiskaitymą iš UAB „Vytauto terasos“ ir dar pardavė reikalavimo teisę į ieškovę už 700,00 Eur sumą. Tai yra nesąžininga ir neteisėta. Subrangos sutartyje, pasirašytoje tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Pajūrio šaltinis“ tokios sąlygos, kad atsiskaitymas už atliktus darbus bus atliekamas tik po to, kai UAB „Magum“ atsiskaitys su ieškove, numatyta nebuvo. Taip pat subrangos sutartyje nebuvo sąlygos, draudžiančios darbų užsakovui UAB „Magum“ atsiskaityti su subrangovu UAB „Pajūrio šaltinis“. Tuo tarpu UAB „Vytauto terasos“ atsakovei UAB „Magum“ už darbus mokėjo iš anksto. Atsakovė UAB „Pajūrio šaltinis“ darbus atliko kokybiškai, ieškovė juos priėmė, už atliktus darbus nesumokėjo, ginčo dėl to nėra. Šiai dienai BUAB „Magum“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, o tai reiškia, kad šis juridinis asmuo savo veikoje elgėsi nesąžiningai. Mano, kad 2019 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sandoris yra neskaidrus. Ieškovės įmonė yra sėkmingai veikianti, turinti nekilnojamojo turto, būtų pati galėjusi įsigyti reikalavimo teises už 700,00 Eur ir užbaigti šį procesą. Pažymėjo, kad atsakovai cituoja prejudicinius faktus iš nutarties selektyviai, t. y. tik tai, kas jiems patogu. 

Atsakovės UAB „Pajūrio šaltinis“ atstovas D. Ivoškis teismo posėdžio metu su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad darbai buvo atlikti kokybiškai, juos užsakovas priėmė. Nurodė, kad pinigus už ieškovei atliktus darbus gavo iš trečiojo asmens UAB „Mortaga“, o reikalavimo teisių perleidimo sutartimi reikalavimo teises į ieškovę perleido atsakovei UAB „Magum“. Toks buvo jų tarpusavio susitarimas. Mokėjimų UAB „Magum“ atlikti asmeniškai negalėjo dėl jiems tuo metu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir galiojančio draudimo disponuoti banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis. Mano, kad atsakovė UAB „Magum“ turėjo suinteresuotumą atsiskaityti konkrečiai už UAB „Pajūrio šaltinis“ atliktus šildymo sistemos įrengimo darbus, nes artėjo šildymo sezono pradžia ir norėjo pradėti patalpas eksploatuoti. Žinojo, kad UAB „Magum“ neatsiskaito už atliktus darbus su ieškove UAB „Arkosta“, tarp jų buvo kilęs ginčas dėl atsiskaitymų. Verslo praktikoje tokios reikalavimo teisių perleidimo sutartys sudaromos dažnai. Pasiūlymas iš UAB „Magum“ dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo buvo pateiktas žodžiu, derybos dėl sutarties pasirašymo taip pat vyko žodžiu, tuo metu įmonės vadovu buvo Paulius Rojus. Tuo atveju, jeigu UAB „Pajūrio šaltinis“ nebūtų sutvarkiusi atliktų darbų projektinės dokumentacijos ir išdavusi atestatų, patalpų šildymo sistema nebūtų paleista. Ieškovė buvo nedelsiant informuota apie tai, kad su UAB „Pajūrio šaltinis“ buvo atsiskaityta. Pats tuo metu, kai buvo sudaryta minėta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, atsakovės UAB „Pajūrio šaltinis“ įmonėje nedirbo, todėl visas sutarties pasirašymo ir atsiskaitymo aplinkybes žino iš tuo metu įmonėje dirbusių žmonių ir jų paaiškinimų bei jam pateiktų susirašinėjimų.

Atsakovės BUAB „Magum“ atstovė nemokumo administratorės UAB „Nemokumo valdymas“ direktorė G. Sabalė teismo posėdžio metu su ieškinio reikalavimais kategoriškai nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovės naudai. Paaiškino, kad abi pasirašytos reikalavimo teisių perleidimo sutartys imperatyvioms įstatymų normoms neprieštarauja. Šių sutarčių pagrindu įvyko kreditorių pasikeitimas, šiai dienai egzistuoja UAB „InDebt“ reikalavimo teisė į ieškovę atgauti 36000,00 Eur sumą. Tuo atveju, jeigu UAB „Pajūrio šaltinis“ nebūtų perleidęs savo reikalavimo teisių į ieškovę, tuomet ieškovė būtų turėjusi atsiskaityti su UAB „Pajūrio šaltinis“ nepriklausomai nuo to, ar UAB „Magum“ atsiskaitytų su ieškove. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis su UAB „InDebt“ buvo pasirašyta jau UAB „Magum“ bankroto proceso metu, kreditorių susirinkimo metu buvo nuspręsta reikalavimo teisių į ieškovę pardavimo kaina ir tvarka, šis kreditorių susirinkimo nutarimas yra galiojantis. UAB „Magum“ atsiskaitė su UAB „Pajūrio šaltinis“ per kitus asmenis, t. y. UAB „Mortaga“ sumokėjo už UAB „Magum“, o UAB „Magum“ įsigijo reikalavimo teisę į ieškovę UAB „Arkosta“. Reikalavimo teisės turinys susidarė už atliktus statybos rangos darbus. Negali paaiškinti, kodėl tuo metu tarp UAB „Magum“ ir UAB „Pajūrio šaltinis“ buvo pasirinkta sudaryti reikalavimo teisių perleidimo sutartį, o ne atsiskaitymo už atliktus darbus susitarimą, nes ji nemokumo administratore paskirta dirbti tik iškėlus UAB „Magum“ bankroto bylą ir teisiniuose santykiuose iki bankroto bylos iškėlimo nedalyvavo. Mano, kad tuo metu, kai tarp UAB „Magum“ ir UAB „Pajūrio šaltinis“ buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, UAB „Magum“ turėjo galimybę atsiskaityti su ieškove, nežino, kodėl tai nebuvo padaryta. Patvirtino, kad UAB „Vytauto terasos“ bankroto byloje nebuvo nurodyta kaip UAB „Magum“ skolininkė, todėl manytina, jog pilnai atsiskaitė už jos objekte atliktus darbus. 

Atsakovės UAB „InDebt“ atstovas advokatas A. Jonikaitis teismo posėdžio metu su ieškinio reikalavimais kategoriškai nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovės naudai. Paaiškino, kad ginčo dėl to, kad ieškovė turėjo sumokėti UAB „Pajūrio šaltinis“ už atliktus darbus, nėra. Bylos duomenys ir šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė su UAB „Pajūrio šaltinis“ niekada neatsiskaitė. Įstatymas tuo metu nedraudė šalims sudaryti tokios formos ir pobūdžio sutarties ir perleisti turėtą reikalavimo teisę kitam kreditoriui. Net jeigu sutarties pavadinimas būtų kitoks, esmė ir turinys būtų tie patys – asmuo, įvykdęs reikalavimą už kitą asmenį, įgyja į jį reikalavimo teisę. Nesupranta, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė prašo pripažinti reikalavimo teisių perleidimo sutartis negaliojančiomis, be to, ieškovė konkrečiai nenurodo, kokios imperatyvios teisės normos buvo pažeistos. Visi ieškovės teiginiai yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Sutarties laisvės principas suteikia plačias galimybes šalims susitarti dėl bet kokių jas tenkinančių pasirašomos sutarties sąlygų. Mano, kad ieškovė vengia savo prievolės įvykdymo ir atsiskaitymo už atliktus darbus. Tuo atveju, jei reikalavimo sutartys nebūtų pasirašytos, ieškovės prievolė atsiskaityti UAB „Pajūrio šaltinis“ už atliktus darbus niekur nedingtų. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis tarp UAB „Magum“ ir UAB „Pajūrio šaltinis“ buvo sudaryta tuo metu, kai įmonė buvo moki (bankroto byla iškelta tik po 2 metų nuo sutarties pasirašymo datos). Reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymas yra dažnas komercinės veiklos sandoris ir laikytinas įprastu verslo praktiką atitinkančiu veiksmu. Pažymėjo, kad sandorių sudarymo metu šalys veikė sąžiningai, sandoris buvo naudingas abiem jį sudarančioms šalims, be to, ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės UAB „Magum“ ir atsakovės UAB „Pajūrio šaltinis“ veiksmų nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų. Atkreipė dėmesį, kad šiuo konkrečiu atveju yra praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Mano, kad ieškovė šį terminą sąmoningai praleido ir nėra priežasčių jo atnaujinimui. Nurodė, kad ieškovės keliami reikalavimai dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos netaikymo, leidžia spręsti apie tai, kad ieškovė tikisi išvengti prievolės atsiskaityti UAB „Pajūrio šaltinis“ už atliktus darbus. Be to, ieškovė buvo pateikusi reikalavimą kitoje civilinėje byloje, kurioje prašė prievolę atsiskaityti pripažinti pasibaigusia, tačiau teismas ieškinį atmetė ir konstatavo, kad toks reikalavimas nėra tenkintinas. Mano, kad ieškovė visais būdais delsia atsiskaityti ir tikisi išvengti prievolės. Abi reikalavimo teisių perleidimo sutartys turi sąsają, t. y. antroji yra kilusi iš pirmosios. Sudarant 2019 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, BUAB „Magum“ nemokumo administratorė neatskleidė UAB „InDebt“ faktinių aplinkybių apie tai, kad BUAB „Magum“ nėra atsiskaičiusi su UAB „Arkosta“. Mano, kad savo laiku UAB „Magum“ neatsiskaitė su UAB „Arkosta“ dėl to, kad buvo kilęs ginčas dėl atliktų darbų kokybės, todėl galimai prievolių vykdymas buvo sustabdytas ir taip UAB „Magum“ gynė savo teises. Nežino, kaip ir kada atsakovė „InDebt“ sužinojo apie BUAB „Magnum“ parduodamas reikalavimo teises į UAB „Arkosta“.

Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Tosepvymė“ (buvusi UAB „Mortag“) teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 2 dalis).

Bylos duomenimis ir šalių atstovų paaiškinimais nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 28 d. UAB „Magum“ ir UAB „Arkosta“ sudarė statybos rangos sutartį Nr. MAG-2015-018, kuria susitarė dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini) rangos darbų. 2016 m. vasario 25 d. tarp UAB „Vytauto terasos“ ir UAB „Magum“ buvo sudaryta generalinės rangos sutartis Nr. MAG-2016-006A dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini), rangos darbų. 2016 m. kovo 14 d. UAB „Arkosta“ ir UAB „Magum“ sudarė papildomą susitarimą Nr. 1 prie statybos rangos sutarties Nr. MAG-2015-018, kuria šalys susitarė dėl papildomų darbų atlikimo. 2016 m. kovo 21 d. UAB „Arkosta“ ir UAB „Pajūrio šaltinis“ sudarė subrangos sutartį Nr. 2016-03-14/4, kuria susitarė dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini), remonto darbų. 2016 m. liepos 5 d. UAB „Pajūrio šaltinis“ ir UAB „Arkosta“ sudarė aktą dėl skolos likučio suderinimo Nr. 222, kuriuo buvo suderinta, kad 2016 m. birželio 30 d. UAB „Pajūrio šaltinis“ turėjo 36661,24 Eur debetą, o UAB „Arkosta“ 36661,24 Eur kreditą. 2016 m. spalio 19 d. reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi pirminė kreditorė UAB „Pajūrio šaltinis“ perleido naujajam kreditoriui UAB „Magum“ į skolininkę UAB „Arkosta“ reikalavimo teises, kylančias iš 2016 m. kovo 21 d. sutarties Nr. 2016-03-14/4, nurodant, kad pagal šią sutartį skolininkės UAB „Arkosta“ įsiskolinimas pirminiam kreditoriui UAB „Pajūrio šaltinis“ sudaro 36661,24 Eur. 2018 m. vasario 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 1-20180201 UAB „Magum“ reikalavimo teises, įgytas pagal 2016 m. spalio 19 d. sutartį, į skolininkę UAB „Arkosta“ perleido naujajam kreditoriui UAB „Vytauto terasos“ už 27496,00 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje UAB „Magum“ iškelta bankroto byla. 2018 m. lapkričio 16 d. pranešimu dėl reikalavimo teisių perleidimo Nr. VY-S-2018-22 UAB „Vytauto terasos“ informavo UAB „Arkosta“ apie minėtų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymą. 2018 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apygardos teismo galutiniu sprendimu buvo nuspręsta priteisti UAB „Arkosta“ iš UAB „Magum“, be kita ko, 63443,63 Eur skolą bei 81028,65 Eur skolą pagal 2015 m. gruodžio 28 d. BUAB „Magum“ ir UAB „Arkosta“ statybos rangos sutartį Nr. MAG-2015-018 bei 2016 m. kovo 14 d. papildomą susitarimą Nr. 1 prie statybos rangos sutarties. 2019 m. kovo 8 d. susitarimu Nr. 1 UAB „Vytauto terasos“ ir UAB „Magum“ nutraukė 2018 m. vasario 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį. 2019 m. kovo 13 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „Magum“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, be kita ko, UAB „Arkosta“ trečios eilės kreditoriaus reikalavimas 167966,96 Eur sumai (2019 m. kovo 19 d. nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas). 2019 m. kovo 22 d. BUAB „Magum“ bankroto administratorė MB „Nemokumo valdymas“ pateikė UAB „Arkosta“ raginimą dėl skolos apmokėjimo, kuriuo prašė UAB „Arkosta“ apmokėti 36661,24 Eur skolą, susidariusią BUAB „Magum“ pagal 2016 m. spalio 19 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir 2016 m. kovo 21 d. UAB „Arkosta“ ir UAB „Pajūrio šaltinis“ subrangos sutartį Nr. 2016-03-14/4. BUAB „Magum“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2019 m. liepos 12 d., metu 8-uoju darbotvarkės klausimu buvo priimtas nutarimas, kuriuo buvo patvirtinta BUAB „Magum“ turimos reikalavimo teisės į UAB „Arkosta“ pardavimo tvarka ir kainos. 2019 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi Nr. 2019/12/06 BUAB „Magum“ perleido UAB „InDebt“ 36661,24 Eur dydžio reikalavimo teisę į UAB „Arkosta“. UAB „InDebt“ už perleistą reikalavimo teisę atsiskaitė su BUAB „Magum“. 2019 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3913-866/2019 paliko UAB „Arkosta“ skundo reikalavimą dėl pripažinimo, kad UAB „Arkosta“ skola pagal 2016 m. spalio 19 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, yra pasibaigusi, nenagrinėtą. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1528-781/2019 minėtą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartį paliko nepakeistą. 2020 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apygardos teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1508-866/2020 UAB „Arkosta“ ieškinį, kuriuo UAB „Arkosta“ prašė pripažinti, kad jos skola BUAB „Magum“ yra pasibaigusi, atmetė. 2021 m. balandžio 29 d. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-297-798/2021 paliko nepakeistą 2020 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1508-866/2020. 2022 m. vasario 4 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1090-866/2022 pripažino likviduojamos dėl bankroto UAB „Magum“ bankrotą tyčiniu.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso, bet teisę į pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso apgynimą – ieškinio patenkinimą – asmuo įgyja įrodęs ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes (CPK 5 str. 1 d.). Jeigu asmuo neįrodo faktų, kuriais grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Respublikos CPK 178 str.), tai jis kartu neįrodo savo teisės ar teisinio intereso pažeidimo.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015).

Dėl ieškinio senaties taikymo.

2022 m. sausio 31 d. ieškovės atstovas advokatas R. Lupeika pateikė teismui prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo civilinėje byloje, t. y. prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą ginčyti 2016 m. spalio 19 d. ir 2019 m. gruodžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartis. Nurodė, kad ieškovė iki 2018 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo įsiteisėjimo (2019 m. sausio 16 d.) bei jos kreditorinio reikalavimo pripažinimo bankroto byloje, neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, todėl negalėjo ginčyti jos teises pažeidžiančių sandorių, negalėjo susipažinti su BUAB „Magum“ bankroto byla ir šios įmonės kitais dokumentais. Ieškovės galimybes susipažinti su BUAB „Magum“ dokumentais apsunkino ir 2020 m. dėl Covid-19 viruso paskelbti suvaržymai ir karantinas. Tik 2020 m. gruodžio 4 d. bankroto bylą nagrinėjančiam teismui priėmus nutartį leisti ieškovei susipažinti su BUAB „Magum“ ne bankroto byloje esančiais dokumentais, ieškovė gavo dalį dokumentų, kurie įrodo, kad UAB „Magum“ iš užsakovės UAB „Vytauto terasos“ gavo pinigus už visus atliktus darbus, juos iššvaistė, o nemokumo administratorės valdoma BUAB „Magum“, parduodama UAB „InDebt“ reikalavimo teisę į ieškovę, antrą kartą gauna lėšas už tą patį subrangovų sukurtą turtą. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 29 d. nutartyje Nr. e2A-297-798/2021, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimas, nurodė, kad ieškovei, nenuginčijus reikalavimo teisių perleidimo sutarties, nepaneigta pačios ieškovės pareiga atsiskaityti pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Ir tik gavusi šią nutartį ieškovė suvokė, kad būtina ginčyti reikalavimo teisių perleidimo sandorius.

Ieškinio senaties terminas yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal Lietuvos Respublikos CK 1.127 str. 1 d. nustatytą reikalavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2014).

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad to paties straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad bankroto byla atsakovei BUAB „Magum“ iškelta 2018 m. balandžio 19 d. Kadangi įstatymas numato bankrutuojančių juridinių subjektų kreditoriams teisę susipažinti su bankrutuojančios įmonės dokumentais, todėl, manytina, kad ieškovė apie 2016 m. spalio 19 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį turėjo galimybę sužinoti nuo 2018 m. balandžio 19 d., kai atsakovei BUAB „Magum“ buvo iškelta bankroto byla. Be to, atsakovė UAB „Pajūrio šaltinis“ savo atsiliepime į ieškinį nurodė, kad žodžiu ieškovės vadovui apie ketinimą sudaryti cesijos sutartį su atsakove UAB „Magum“ buvo pranešta dar prieš ją sudarant, nes šalys (ieškovė ir atsakovės UAB „Magum“, UAB „Pajūrio šaltinis“) tarpusavyje vedė derybas dėl trišalės reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo informuota apie atsakovės UAB „Magum“ ir atsakovės UAB „Pajūrio šaltinis“ ketinimą sudaryti cesijos sutartį ir su ieškove dėl to vestos derybos, pati ieškovė su reikalavimo perleidimo sutarties turiniu galėjo susipažinti atsakovei BUAB „Magum“ 2018 m. balandžio 19 d. iškėlus bankroto bylą, o ieškinį teismui dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais pateikė tik 2021 m. liepos 5 d., todėl laikytina, jog ieškovė yra praleidusi CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

Įstatymas numato, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties terminų atnaujinimo taisyklės taikomos taip pat ir sutrumpintiems ieškinio senaties terminams (CK 1.132 straipsnis). Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes ir nustatytą teisinį reguliavimą, į tai, kad ieškovė prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą bei pateikė teismui motyvuotą prašymą ir nurodė priežastis, kurios sukliudė ieškovei pareikšti šį ieškinį anksčiau, ieškovės prašymas tenkintinas. Reikšminga šioje byloje ir tai, kad ieškovė, turėdama sutartinių santykių su atsakovėmis, visą laiką elgėsi sąžiningai, nepiktnaudžiavo savo teisėmis, ieškinio senaties terminą praleido dėl itin painios ir sudėtingos susiklosčiusios teisinės situacijos, apsunkintos galimybės gauti bylai reikšmingus įrodymus. Spendžiant šį klausimą teismas vadovaujasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nes tik atnaujinus praleistą senaties terminą būtų užtikrinta reali ieškovės galimybė ginčyti reikalavimo teisių perleidimo sandorius.

Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu, todėl, siekiant užtikrinti visokeriopą ir efektyvią pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą, itin svarbu ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas taikyti tinkamai ir tiksliai. Taip pat pabrėžė, kad „negali būti tenkinamas atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį, jeigu tuo būtų paneigta kito asmens teisėta teisė, nes iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda (ex injura jus non oritus), taip pat priešingas teise tikslas – užtikrinti veiksmingą ekonominių santykių reglamentavimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2007 (S), 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007).

Dėl Ieškovo reikalavimo

Ieškovė pareiškė reikalavimą dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais. Atsakovės su tokiais ieškovės reikalavimais nesutinka.

Byloje ginčo nėra dėl to, kad užsakovę UAB „Vytauto terasos“, generalinę rangovę BUAB „Magum“, subrangovę UAB „Arkosta“ ir pastarosios subrangovę UAB „Pajūrio šaltinis“ siejo atskiros statybos rangos sutartys, kurias vykdant buvo remontuojamos UAB „Vytauto terasos“ priklausančios, iš UAB „Magum“ įsigytos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Ieškovė pripažįsta, kad jos subrangovei UAB „Pajūrio šaltinis“ pagal 2016 m. kovo 21 d. sudarytą statybos rangos sutartį už atliktus santechnikos darbus buvo skolinga 36661,24 Eur sumą, nes su ieškove neatsiskaitė BUAB „Magum“.

Ieškovė savo ieškinyje kelia prielaidas, kad iš ieškovės yra reikalaujamas nepagrįstas apmokėjimas. Pažymėtina, kad reikalavimo teisės pagal ginčijamas reikalavimo teisių perleidimo (cesijos) sutartis yra kilęs iš ieškovės UAB „Arkosta“ ir atsakovės UAB „Pajūrio šaltinis“ sudarytos 2016 m. kovo 21 d. subrangos sutarties Nr. 2016-03-14/4, pagal kurią UAB „Pajūrio šaltinis“ atliko statybos rangos darbus, o ieškovė UAB „Arkosta“ įsipareigojo apmokėti UAB „Pajūrio šaltinis“ už šiuos atsakovės atliktus darbus. Bylos duomenys bei prejudicinės kitoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-297-798/2021) nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 2016 m. liepos 5 d. UAB „Pajūrio šaltinis“ ir UAB „Arkosta“ sudarė aktą dėl skolos likučio suderinimo Nr. 222, kuriuo buvo suderinta, kad 2016 m. birželio 30 d. UAB „Pajūrio šaltinis“ turėjo 36661,24 Eur debetą, o UAB „Arkosta“ 36661,24 Eur kreditą.

Ieškovė nurodė, kad BUAB „Magum“ už ieškovės bei jos subrangovės UAB „Pajūrio šaltinis“ atliktus darbus atlygį gavo iš užsakovės UAB „Vytauto terasos“ ir jį iššvaistė, tačiau byloje nėra pateiktų duomenų apie tai, kad UAB „Magum“ būtų gavusi atsiskaitymą būtent už ieškovės bei jos subrangovės UAB „Pajūrio šaltinis“ atliktus darbus. Tokių ieškovės teiginių nepatvirtino ir BUAB „Magum“ nemokumo administratorės į bylą pateiktos sąskaitų aktyvumo ataskaitos ir 2018 m. sausio 15 d. tarp UAB „Magum“ ir UAB „Mortaga“ sudarytas aktas dėl skolų suderinimo.

Ieškovė painioja sutartinius santykius, kylančius iš 2016 m. kovo 21 d. subrangos sutarties Nr. 2016-03-14/4 ir tolesnių reikalavimo teisių perleidimų (BUAB „Magum“, UAB „InDebt“) su ieškovės UAB „Arkosta“ ir atsakovės UAB „Magum“ rangos sutartiniais santykiais pagal 2015 m. gruodžio 28 d. UAB „Magum“ ir UAB „Arkosta“ statybos rangos sutartį Nr. MAG-2015-018. 2020 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apygardos teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1508-866/2020 (kuriame nustatytos prejudicinės aplinkybės) yra nurodęs, kad „ta aplinkybė, jog UAB „Pajūrio šaltinis“ perleido savo reikalavimo teisę į ieškovę nepaneigia ieškovės pareigos atsiskaityti su UAB „Pajūrio šaltinis“, o pakeičia tik reikalavimo teisę į ją turintį asmenį, t. y. asmenį, su kuriuo ieškovei kyla pareiga atsiskaityti.“

Teismų praktikoje yra pažymima, kad reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018).

Ieškovė nurodė, kad reikalavimo perleidimo sandoriai prieštarauja CK 1.81 straipsniui, t. y. viešajai tvarkai ir gerai moralei. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.81 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-611/2021, 40 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-469/2022). Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sąžiningumo principo turinys ir galimas jo pažeidimas turi būti analizuojami konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Komerciniuose santykiuose asmens elgesio sąžiningumas negali būti vertinamas atsietai nuo įprastos verslo praktikos, komercinių papročių ir verslo logikos, t. y. sąžiningumas versle reiškia laikymąsi tiek bendrųjų elgesio standartų, taikomų bet kuriam žmogui, tiek specifinių elgesio standartų, susiklosčiusių tam tikroje verslo srityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008). Sąžiningumo principo turinys gali skirtis priklausomai nuo prievolės šalių (pavyzdžiui, tai, kas bus laikoma sąžininga komercinėje sutartyje, gali būti laikoma nesąžininga vartojimo sutartyje). Tais atvejais, kai abi sutarties šalys yra privatūs juridiniai asmenys, profesionalios verslininkės, sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims plačias galimybes laisva valia susitarti dėl bet kokių jas tenkinančių sutarties sąlygų, todėl, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, siekiant pripažinti sutartį ar jos sąlygą negaliojančia dėl jos prieštaravimo CK 1.5, 1.6 ir 6.158 straipsniuose įtvirtintiems principams, šių principų pažeidimas, atsižvelgiant į šalis siejančių teisinių santykių ypatumus, turi būti akivaizdus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021).

Ieškovė tik deklaratyviai nurodo argumentus, kad, nepripažinus negaliojančiais ginčijamų sandorių, naujasis kreditorius gaus apmokėjimą antrą kartą už tuos pačius rangos darbus. Kaip jau nurodyta, Ieškovė siekdama išvengti pagrįstos skolos pagal 2016 m. kovo 21 d. subrangos sutartį Nr. 2016-03-14/4 mokėjimo, painioja santykius tarp ieškovės UAB „Arkosta“ ir atsakovės UAB „Pajūrio šaltinis“ su ieškovės UAB „Arkosta“ ir atsakovės UAB „Magum“ rangos sutartiniais santykiais. Pabrėžtina, kad šie sutartiniai santykiai yra atskirti. Net jeigu ginčijamų sandorių nebūtų buvę sudaryta, ieškovė vis tiek turėtų pareigą apmokėti už savo subrangovo atsakovės UAB „Pajūrio šaltinis“ atliktus darbus 36661,24 Eur sumą.

Ieškovė nurodė, kad reikalavimo perleidimo sandoriai prieštarauja CK 1.80 straipsniui (imperatyvioms įstatymų normoms). CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010, kt.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017).

Ieškovė savo ieškinyje niekaip nepagrindė, kokias konkrečias imperatyvias teisės normas pažeidė 2016 m. spalio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartis ir 2019 m. gruodžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2019/19/06, todėl nesant tokių teisės normų pažeidimo negalima konstatuoti, kad sandoriai yra negaliojantys.

CK 6.66 straipsnio 1 dalis nustato, jog kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo, ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jei dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020).

Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų - kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi, kiekvienu atveju kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), bet ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-220-302/2022). Pažymėtina, kad ieškovės reikalavimo teisė atsirado tik po to, kai įsiteisėjo 2018 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apygardos teismo galutinis sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta priteisti UAB „Arkosta“ iš UAB „Magum“ skolą. Pirmoji ginčijama sutartis buvo sudaryta 2016 m. spalio 19 d., taigi dar iki to laiko, kai UAB „Arkosta“ įgijo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja actio Pauliana patenkinimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-695/2017).

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama proporcingumo principo ir teisingo civilinių santykių subjektų priešingų interesų derinimo svarba sprendžiant su CK 6.66 straipsnio taikymu susijusius ginčus, nurodant, kad actio Pauliana suteikia teisę ne sandorio šaliai - kreditoriui - ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorio negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio asmens interesų pusiausvyrą. Taikant šį civilinės teisės institutą kreditoriaus teisės neturi būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriams neturi būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ieškovė šios sąlygos neįrodinėja ir nepagrindžia, kokiu būdu buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamais sandoriais. Ginčijamos 2016 m. spalio 19 d. sutarties sudarymo metu atsakovė UAB „Magus“ buvo veikianti ir moki įmonė. Bankroto byla UAB „Magus“ iškelta tik 2018 m. balandžio 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi (nutartis įsiteisėjo 2018 m. balandžio 30 d.). Taigi 2016 m. spalio 19 d. sutartis buvo sudaryta likus apie pusantrų metų iki bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad nemokumas 2016 m. spalio 19 d. sandorio sudarymo metu yra neįrodytas.

Ginčijama 2019 m. gruodžio 6 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta bankroto procese, bankrotą reguliuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, pritarus turto pardavimo tvarkai bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimui ir nemokumo administratorei. Atsižvelgiant į tai, tokios sutarties sudarymas taip pat negalėjo pažeisti nei ieškovės, nei bankrutuojančios įmonės interesų. Atsižvelgiant į tai, reiškia, kad ir antroji actio Pauliana sąlyga yra neįrodyta, o bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja actio Pauliana patenkinimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-695/2017).

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Proporcingumo principą bei verslo subjektų interesų derinimo poreikį atspindi kasacinio teismo praktikos nuostata, pagal kurią pripažįstama, kad privalėjimą sudaryti ginčijamą sandorį gali suponuoti ir sandorio sudarymo metu buvusi verslo situacija, faktinės sandorio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 130/2013; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 22 p.; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Kasacinio teismo konstatuota, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 485/2010). Kaip jau nustatyta, 2016 m. spalio 19 d. sutartis buvo sudaryta likus apie pusantrų metų iki bankroto bylos iškėlimo, sandorio sudarymo metu įmonė buvo moki. Statybų verslo praktikoje reikalavimo teisių perleidimas yra dažnas komercinės veiklos sandoris ir laikytinas įprastą verslo praktiką atitinkančiu veiksmu. Atsižvelgiant į tai, reiškia, kad ir trečioji actio Pauliana sąlyga yra neįrodyta, o bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja actio Pauliana patenkinimo galimybę.

Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, išskyrus įstatyme aiškiai įvardintus atvejus. Taigi, pareigą įrodyti sandorį sudariusių asmenų nesąžiningumą, kuomet nesiremiama įstatyminėmis prezumpcijomis, turi šia aplinkybe reikalavimą grindžianti proceso šalis (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-287-516/2015). Ginčijamo sandorio šalių sąžiningumas turi būti vertinamas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, t. y. pagal tai, ką numatė ar galėjo numatyti šalys pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes, o ne ex post pagal bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, be kita ko, skolininko bankroto situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Objektyvusis sąžiningumo kriterijus actio Pauliana bylose sprendžiant dėl trečiojo asmens sąžiningumo turi būti taikomas iš sandorio sudarymo metu buvusių pozicijų, atsižvelgiant į nagrinėjamo sandorio pobūdį, tame verslo sektoriuje egzistavusią sąžiningą dalykinę praktiką bei ginčijamo sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Statybų verslo praktikoje reikalavimo teisių perleidimas yra dažnas komercinės veiklos sandoris ir laikytinas įprastą verslo praktiką atitinkančiu veiksmu. Tiek atsakovei BUAB „Magum“, tiek ir atsakovei UAB „Pajūrio šaltinis“ sandoris buvo naudingas ir atitinkantis įprastą komercinę ir dalykinę praktiką. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų apie atsakovių BUAB „Magum“ ir UAB „Pajūrio šaltinis“ nesąžiningumą, todėl ir ši actio Pauliana sąlyga laikytina neįrodyta.

CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintinas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal CK 6.146 – 6.147 straipsnių nuostatas restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, jį apskaičiuojant taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti; kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia; jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis bylos Nr. 3K-3-570/2009). (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-603-553/2022).

Pažymėtina, kad pripažįstant 2016 m. spalio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, ieškovė prašo restitucijos netaikyti visiškai. Taigi, tokiu atveju reikalavimo teisė į ieškovę liktų pas atsakovę BUAB „Magus“, o atsakovė UAB „Pajūrio šaltinis“ neturėtų grąžinti pagal šią sutartį gauto apmokėjimo. Iš to darytina išvada, kad faktinė padėtis netaikant restitucijos nepasikeistų. Tuo atveju, jeigu būtų pritaikyta restitucija visa apimtimi, tuomet reikalavimo teisė į ieškovę būtų grąžinta atsakovei UAB „Pajūrio šaltinis“, o atsakovė UAB „Pajūrio šaltinis“ turėtų grąžinti atsakovei BUAB „Magus“ pagal sutartį gautą apmokėjimą (36000,00 Eur). Tokiu atveju ieškovė būtų skolinga atsakovei UAB „Pajūrio šaltinis“.

Taip pat ieškovė prašo taikyti vienašalę restituciją tuo atveju, jeigu būtų pripažinta negaliojančia 2019 m. gruodžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartis, t. y. atsakovė BUAB „Magum“ turėtų grąžinti atsakovei UAB „InDebt“ gautą apmokėjimą, o atsakovė UAB „InDebt“ neturėtų grąžinti jai perleistos reikalavimo teisės į ieškovę. Pažymėtina, kad ieškovės prašoma restitucija yra visiškai nepagrįsta, nes pritaikius restituciją, taip kaip nurodo ieškovė, šalys atsidurtų nelygioje ir kitokioje nei iki sandorių sudarymo padėtyje. Nepaisant to, ieškovė vis vien liktų skolinga pagal 2016 m. kovo 21 d. UAB „Arkosta“ ir UAB „Pajūrio šaltinis“ sudarytą subrangos sutartį Nr. 2016-03-14/4.

Reikšminga šioje byloje ir tai, kad pagal 2016 m. kovo 21 d. tarp UAB „Arkosta“ ir UAB „Pajūrio šaltinis“ sudarytą subrangos sutartį Nr. 2016-03-14/4 pareiga atsiskaityti su UAB „Pajūrio šaltinis“ už atliktus darbus numatyta ieškovei UAB „Arkosta“. Taip pat minėtoje subrangos sutartyje nėra numatyta sąlyga, kad UAB „Arkosta“ su UAB „Pajūrio šaltinis“ už atliktus darbus atsiskaito tik po to, kai gaus apmokėjimą iš generalinio rangovo, t. y. UAB „Magus“.

Atsakovė UAB „Pajūrio šaltinis“ patvirtino, o atsakovės BUAB „Magus“ nemokumo administratorė nepaneigė, kad UAB „Magus“ pagal 2016 m. spalio 19 d. tarp atsakovių sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį atsiskaitė, todėl šalys tokią sutartį pasirašyti galėjo. Ta aplinkybė, kad UAB „Magus“ šiai dienai yra likviduojama dėl bankroto, nesudaro sandorio (reikalavimo perleidimo) negaliojimo pagrindo. Pripažinus, kad 2016 m. spalio 19 d. tarp UAB „Magus“ ir UAB „Pajūrio šaltinis“ sudarytas reikalavimo perleidimo sandoris yra teisėtas, lygiai taip pat pripažintina teisėta ir 2019 m. gruodžio 6 d. reikalavimo perleidimo sutartis, sudaryta tarp BUAB „Magus“ ir UAB „InDebt“. Kaip jau buvo minėta anksčiau, BUAB „Magum“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2019 m. liepos 12 d., metu 8-uoju darbotvarkės klausimu buvo priimtas nutarimas, kuriuo buvo patvirtinta BUAB „Magum“ turimos reikalavimo teisės į UAB „Arkosta“ pardavimo tvarka ir kainos. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3913-866/2019 atmetė ieškovės skundą dėl minėto nutarimo pripažinimo negaliojančiu, kuri įsiteisėjo 2019 m. lapkričio 14 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1528-781/2019. Pažymėtina, kad ieškovė taip pat turėjo galimybę pirkti BUAB „Magus“ turimas reikalavimo teises. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad ta aplinkybė, jog UAB „Pajūrio šaltinis“ perleido savo reikalavimo teisę į ieškovę nepaneigia ieškovės pareigos atsiskaityti su UAB „Pajūrio šaltinis“, o pakeičia tik reikalavimo teisę į ją turintį asmenį, t. y. asmenį, su kuriuo ieškovei kyla pareiga atsiskaityti. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-297-798/2021 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1508-866/2020, nutartyje nurodydamas, kad „teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad su UAB „Pajūrio šaltinis“ atsiskaitė ne atsakovė, o UAB „Mortaga“ neturi teisinės reikšmės. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, be kita ko, reiškia, kad asmenys laisvi ne tik sudaryti sutartį ar jos nesudaryti, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, sutartimi sukuriamų teisių ir pareigų. Tokiu būdu susiklostę teisiniai santykiai tarp UAB „Mortaga“ ir BUAB „Magum“ neteikia pagrindo manyti, kad apeliantės pareiga atsiskaityti su atsakove gali būti pasibaigusi.“

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos procesinio įstatymo normose, t. y. CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė - laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Teisėtai sudarytos sutartys jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio l dalis) ir šalys privalo vykdyti sutartis tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio l dalis). Vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę draudžiama (CK 6.59 straipsnis). Esant nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir nurodytam teisiniam reguliavimui, įvertinant byloje pateiktą rašytinę medžiagą ir teismo posėdžio metu išsakytus bylos šalių atstovų paaiškinimus, ieškovei patvirtinus, kad ji savo prievolės atsiskaityti atsakovei UAB „Pajūrio šaltinis“ už atliktus darbus sutartyje nustatyta tvarka ir terminais tinkamai neįvykdė, nenustačius sandorių negaliojimo pagrindų pagal CK 1.80, 1.81 straipsnius, neįrodžius visų actio Pauliana pagrindų pagal CK 6.66 straipsnį egzistavimo, atsižvelgiant į teismų praktiką, pripažįstama, kad ieškovės pareikštas ieškinys nepagrįstas, dėl to netenkintinas.

Kiti šalių išdėstyti argumentai ir byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį atmetus, Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovės BUAB „Magum“ atstovė nemokumo administratorė UAB „Nemokumo valdymas“ pateikė įrodymus, jog jos patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1210,00 Eur (2022 m. sausio 25 d. ir 2022 m. spalio 12 d. mokėjimo nurodymai). Atsakovė UAB „InDebt“ pateikė įrodymus, jog jos patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 2429,08 Eur (2022 m. birželio 6 d., 2022 m. spalio 11 d. ir 2022 m. gruodžio 6 d. mokėjimo nurodymai).

Atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir nagrinėjimo trukmę, atitinka Lietuvos advokatūros 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus maksimalius užmokesčio už suteiktą teisinę pagalbą dydžius, todėl yra pagrįstos. Atmetus ieškinį, iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (teisinės pagalbos išlaidos) atsakovių BUAB „Magum“ ir UAB „InDebt“ naudai (CPK 93, 98 straipsniai).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1, 2 dalimis, 259, 263, 265, 268 ir 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Arkosta“, įmonės kodas 300638988, 1210,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovės BUAB „Magum“, įmonės kodas 302804145, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Nemokumo valdymas“, naudai.

Priteisti iš ieškovės UAB „Arkosta“, įmonės kodas 300638988, 2429,08 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt devynis eurus ir 8 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės UAB „InDebt“, įmonės kodas 302549100, naudai.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per šį teismą.

Teisėja                                        Diana Vercinskė