III.

Pareiškėjas AB „Telia Lietuva“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas paaiškina, jog jis į teismą kreipėsi dėl to, kad, jo įsitikinimu, ginčijama Įsakymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatoms (4 str. 2 d.), t. y. privilegijuoja UAB „Mezon“ ir su ja susijusią UAB „Bitė Lietuva“ pareiškėjo ir kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Radijo dažniai, dėl kurių kilo ginčas, buvo pateikti rinkos dalyviams 2014 metais vykusiuose aukcionuose, kurių taisyklės bei tuo metu galioję radijo ryšio plėtros planai draudė leidimą naudoti ginčo dažnius įsigyti tiems ūkio subjektams, kurie patys arba per susijusius ūkio subjektus jau buvo įsigiję naudoti radijo dažnius tose pačiose dažnių juostose. Dėl pastarojo ribojimo nei pareiškėjas, nei UAB „Bitė Lietuva“ negalėjo dalyvauti aukcione dėl ginčo dažnių, prieš tai neatsisakę kitų radijo dažnių (leidimų juos naudoti). Dažnius įsigijo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“. Ginčijama Įsakymo dalimi atsakovas sankcionavo ginčo dažnių perleidimą UAB „Bitė Lietuva“ kontroliuojamai UAB „Mezon“ be jokių išlygų, t. y. nereikalaudamas atsisakyti kitų dažnių iš atitinkamos radijo dažnių juostos. Nors pagal įvykusio aukciono taisykles UAB „Bitė Lietuva“ ir su ja susiję asmenys būtų galėję turėti ne daugiau nei vieną leidimą naudoti radijo dažnius atitinkamoje dažnių juostoje, priėmus Įsakymą pastaroji bendrovė, kartu su susijusiu asmeniu UAB „Mezon“, turės tris leidimus. Be to, UAB „Bitė Lietuva“ ginčo dažnius įsigijo be konkurencingos procedūros, ne už rinkos kainą (sumokėjo tik 6 Eur valstybės rinkliavą). Susidariusioje situacijoje pareiškėjas ir kiti UAB „Bitė Lietuva“ bei UAB „Mezon“ konkurentai yra diskriminuojami.

Pareiškėjas teigia, kad vien ta aplinkybė, jog Įsakymas adresuotas ne jam, savaime nepaneigia Įsakymo poveikio pareiškėjui ir jo teisinio suinteresuotumo. Pats ginčo pobūdis – nevienodų konkurencijos sąlygų sudarymas – suponuoja, kad ginčuose dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo privilegijuojamų asmenų atžvilgiu priimami sprendimai blogina arba iškreipia kitų asmenų, kurie nėra tokio sprendimo adresatai, veiklos sąlygas, sprendimo adresato konkurentai yra diskriminuojami. Įsakymas neabejotinai daro įtaką pareiškėjo teisėms, teisėtiems interesams bei jo padėčiai. Pareiškėjas pažymi, kad dėl visiems rinkos dalyviams vienodai taikytų ribojimų aktualiose dažnių juostose (2300 MHz ir 2600 MHz), iki Įsakymo priėmimo, pareiškėjas ir UAB „Bitė Lietuva“ turėjo po vieną leidimą, leidžiantį naudoti po 21 proc. 2600 MHz dažnių juostos, o 2300 MHz dažnių juostoje nė vienas jų neturėjo dažnių (leidimų). Įsakymu buvo sudarytos prielaidos UAB „Bitė Lietuva“ (per susijusį asmenį UAB „Mezon“) papildomai perimti 37 proc. dažnių 2600 MHz dažnių juostoje ir 100 proc. dažnių 2300 MHz dažnių juostoje. Įsakymas buvo priimtas be aukciono dėl ginčo dažnių ar kitos konkurencingos procedūros ir sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas. Tenkinus pareiškėjo skundą būtų užtikrinta, jog susijusių asmenų – UAB „Bitė Lietuva“ ir UAB „Mezon“ – rankose nebūtų sukoncentruota daugiau dažnių (leidimų naudoti dažnius) nei jų galėtų įsigyti jų konkurentai (tarp jų – pareiškėjas) konkurencingos procedūros metu, valstybei grąžinti radijo dažniai galėtų būti paskirstyti aukcione. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog jis aktyviai dalyvavo Įsakymo priėmimo procese, pavyzdžiui, atsakovui pateikė savo poziciją (iš esmės atitinkančią išdėstytąją skunde teismui). Viešo konsultavimosi procedūroje buvo pripažintas pareiškėjo suinteresuotumas dėl ginčo klausimo, jo nuomonė paskelbta Tarnybos interneto svetainėje kaip viešosios konsultacijos metu gautos pastabos.

Pareiškėjas mano, kad teismas nesuprato skunde nurodytų faktinių ginčo aplinkybių arba buvo suklaidintas nepagrįstų UAB „Mezon“ paaiškinimų. Akcentuoja, kad, jei teismas skundžiamoje nutartyje turėjo omenyje pareiškėjo nedalyvavimą 2014 metais vykusiuose dažnių aukcionuose, tai pareiškėjas iš tiesų juose nedalyvavo (kaip ir UAB „Bitė Lietuva“), nes nenorėjo atsisakyti turimų radijo dažnių. Pastaroji aplinkybė neturėtų būti siejama su pareiškėjo teisinio suinteresuotumo nebuvimu, kadangi 2014 metais nustatytas ribojimas turėti daugiau nei vieną dažnių leidimą buvo taikomas visiems ūkio subjektams. Pareiškėjas diskriminacija laiko vėliau įvykusias aplinkybes (Įsakymo priėmimą), kai atsakovas leido UAB „Mezon“ (susijusiai su UAB „Bitė Lietuva“) išvengti minėto ribojimo. Jei teismas turėjo omenyje 2020 metais įvykusį AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ verslo dalies, kuriai priklausė UAB „Mezon“ prekės ženklas ir kuri naudojosi ginčo dažniais, pardavimo procesą (kurio pareiškėjas skunde neminėjo, bet kurį savo rašytiniuose paaiškinimuose pabrėžė UAB „Mezon“), tuomet pareiškėjas pažymi, jog minėtas pardavimo procesas buvo ne konkursas ar aukcionas dėl ginčo dažnių, o privatus verslo dalies pardavimo sandoris. Tai, kad AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ nusprendė, jog geriausias pirkėjas jo verslui yra UAB „Bitė Lietuva“, savaime nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas (atsakovas), prieš tai apribojęs rinkos dalyvių galimybes įsigyti daugiau nei vieną leidimą atitinkamiems radijo dažniams, privalo padaryti išimtį privataus verslo dalies pirkėjui. Pareiškėjas teismui ginčija atsakovo, kaip rinkos reguliatoriaus, sprendimą, o ne AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ verslo dalies perleidimo sandorį. Tai, kad pareiškėjas neįžvelgė galimybių įsigyti minėtą verslo dalį, savaime nepaneigia jo suinteresuotumo įsigyti ginčo dažnius. Be to, pareiškėjas tvirtina, jog radijo dažniai nebuvo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ nuosavybė, todėl verslo pardavimo sandoris negali būti tapatinamas su radijo dažnių „pardavimu“. Atsakovas turi teisę priimti motyvuotą sprendimą atsisakyti leisti perleisti teisę naudoti radijo dažnius (kanalus) kitam asmeniui (Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1V-854 patvirtintų Radijo dažnių (kanalų) skyrimo ir naudojimo taisyklių 72.2.3 p.). Verslo pardavimo sandoriams yra taikomi įvairūs reikalavimai, pavyzdžiui, Konkurencijos tarybos leidimas koncentracijai, o dažnių aukcione visi subjektai dalyvauja vienodais pagrindais ir turi lygias galimybes įsigyti pageidaujamą radijo dažnį. Sprendimą įsigyti verslą lemia ir komercinio bei techninio pobūdžio sumetimai, tokie kaip technologinės integracijos galimybės, įvairios sinergijos. Pareiškėjas taip pat laiko, jog UAB „Mezon“ rašytiniuose paaiškinimuose pateikta analogija (be ginčo dažnių bendrovės verslas būtų kaip klientų pilnas autobusas, iš kurio konkurentai pavogė variklį ir ratus) nepriimtinai iškraipo ginčo esmę, nes tai, kad UAB „Mezon“ nusprendė įsigyti dalį verslo, ignoruodamas tam tikrus ribojimus, savaime nereiškia, kad tokie ribojimai neturi būti taikomi arba kad jų pritaikymas yra „vagystė“.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamos nutarties motyvai yra susiję su materialiųjų ginčo aspektų vertinimu, nors toks vertinimas negalėjo būti atliekamas skundo priėmimo stadijoje. Skundžiama nutartis nėra siejama su Įsakymo (ginčijamos jo dalies) poveikio pareiškėjo teisėms nebuvimo akivaizdumu. Pati teismo nutartis taip pat yra neaiški, nes nesuprantama, į kokį ginčo dažnių aukcioną teismas referuoja, kodėl pareiškėjo nedalyvavimas 2014 metų aukcione (kuriame dėl ribojimų jis negalėjo dalyvauti) reiškia, jog pareiškėjas neturėjo intereso įsigyti ginčo dažnius, bei kodėl teismas (galbūt) prilygino AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ verslo dalies pardavimo sandorį aukcionui ar konkursui dėl ginčo dažnių. Ginčo dažnių perleidimo UAB „Mezon“ aplinkybės ir jų kvalifikavimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi UAB „Mezon“ paaiškinimuose nurodytomis deklaratyviomis aplinkybėmis, kurios nepagrįstos jokiais realiais įrodymais. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad tuo atveju, jei teismas turėjo abejonių dėl jo teisinio suinteresuotumo, teismas turėjo pasinaudoti skundo trūkumų šalinimo institutu, o to nepadaręs, pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mezon“ atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą („rašytiniuose paaiškinimuose“) prašo atskirąjį skundą atmesti.

UAB „Mezon“ pritaria teismo pozicijai, kad Įsakymas (ginčijama jo dalis) neturi jokios įtakos pareiškėjo teisių ir pareigų apimčiai, nes, panaikinus Įsakymą (leidimą perleisti ginčo dažnius), ginčo dažniai būtų grąžinti AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, o ne perleisti pareiškėjui. Tarp pareiškėjo ir atsakovo nėra kilęs administracinis ginčas, pareiškėjas neiniciavo administracinės procedūros dėl Įsakymo panaikinimo. Pažymi, kad skundas grindžiamas su radijo dažnių perleidimo reglamentavimu nesusijusiu tariamu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimu, nepaisant to, kad Konkurencijos taryba įvertino sandorio tarp AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ ir UAB „Mezon“ (kurio viena esminių sąlygų – radijo dažnių perleidimas) įtaką konkurencijos teisės aspektu ir išdavė leidimą vykdyti koncentraciją, UAB „Bitė Lietuva“ netiesiogiai per UAB „Mezon“ įgyjant „Mezon“ verslo vienvaldę kontrolę. Sandorį taip pat prižiūrėjo Ryšių reguliavimo tarnyba, kuri pateikė atitinkamas išvadas bei leidimus, priėmė ginčijamą Įsakymą. Neperėmus ginčo dažnių, perleidžiamas verslas prarastų savo funkcionalumą, nes bendrovė negalėtų teikti paslaugų didžiajai daliai klientų. Ginčo dažniai nėra naujai suteikiami dažniai („tušti dažniai“), nes jie jau buvo naudojami AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ veikloje, todėl ginčo dažniams negali būti taikomas reguliavimas, numatytas „tuštiems dažniams“. Pareiškėjas žinojo, kad verslo pardavimo sandorio metu konkurso laimėtojui bus perleidžiami ir ginčo dažniai, jis dalyvavo pradiniuose konkurso etapuose, tačiau vėliau nusprendė nebetęsti savo dalyvavimo, tokiu būdu iš esmės išreikšdamas sutikimą, jog ginčo dažniai būtų perleisti kitam subjektui. UAB „Mezon“ mano, kad pareiškėjas Įsakymą kvestionuoja ekonominiais argumentais, tačiau administracinis teismas negali vertinti ginčijamo teisės akto ekonominio tikslingumo požiūriu. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl Įsakymo prieštaravimo Elektroninių ryšių įstatymui ar su juo susijusiems teisės aktams. Tuo atveju, jei teismas priimtų ir išnagrinėtų pareiškėjo skundą, teismas iš esmės perimtų ir atliktų viešojo administravimo funkciją, pavestą Konkurencijos tarybai (Konkurencijos įstatymo 18 str. 1 d. 3 p.). UAB „Mezon“ įsitikinimu, administracinės bylos pagal pareiškėjo skundą sukeltų neigiamas pasekmes sąžiningai konkurencijai rinkoje, nes teismo proceso metu būtų apribotos galimybės pareiškėjo konkurentui (UAB „Mezon“) pilnavertiškai dalyvauti rinkoje, t. y. sukurtų neapibrėžtumo situaciją, stabdytų bet kokius UAB „Mezon“ planus investuoti į įsigytą verslą. Pradėjus administracinę bylą, pareiškėjas pasiektų esminį savo tikslą – bent kuriam laikui išsaugotų dominuojančią padėtį rinkoje, tokiu būdu sumažindamas konkurenciją telekomunikacijų rinkoje, dėl ko labiausiai nukentėtų telekomunikacijų paslaugų vartotojai. Be to, UAB „Mezon“ nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog teismas turėjo taikyti skundo trūkumų šalinimo institutą, kadangi šiuo atveju akivaizdu, jog Įsakymas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą („rašytiniuose paaiškinimuose“) prašo atskirąjį skundą atmesti.

AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ teigia, kad pareiškėjas neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, o teisme pradėtas procesas iš esmės būtų beprasmis, nes pareiškėjas nėra Įsakymo adresatas ir net jei Įsakymas būtų panaikintas, ginčo dažniai būtų grąžinti AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, naujas konkursas dėl ginčo dažnių nebūtų organizuojamas. Pareiškėjas, manydamas, jog Įsakymu buvo sumažinta konkurencija atitinkamoje rinkoje, pirmiausiai turėjo kreiptis į Konkurencijos tarybą, nes teismas neturi įgaliojimų ištirti tokio leidimo atitiktį Konkurencijos įstatymui. AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ pareiškėjo skundą laiko piktnaudžiavimu turimomis teisėmis, nes jis jau kelintą kartą, remdamasis tais pačiais argumentais apie tariamą siekį apginti pažeistas teises ir apsaugoti sąžiningą konkurenciją, apsunkino „Mezon“ verslo perleidimo sandorį, siekdamas išsaugoti savo dominuojančią padėtį rinkoje. Pareiškėjas nepateikė jokių tinkamų teisinių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjas verslo dalies perdavimo sandorio sudarymo metu dalyvavo viešosiose konsultacijose, teikė nuomonę, nepagrindžia jo suinteresuotumo, nes pareiškėjas į šias konsultacijas įsitraukė savo iniciatyva. Pareiškėjas neturi įgaliojimų ginti viešąjį interesą. AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ pabrėžia, jog jis susitarė perleisti „Mezon“ verslą (įskaitant klientus, kuriems interneto paslaugos teikiamos naudojant ginčo dažnius) UAB „Mezon“ įvykdęs konkurencingą procedūrą, vadovaudamasis Elektroninių ryšių įstatymo bei Radijo dažnių (kanalų) skyrimo ir naudojimo taisyklėmis. Nors pareiškėjas iš pradžių buvo išreiškęs susidomėjimą dalyvauti konkurse dėl „Mezon“ verslo perleidimo, vėliau jis nusprendė nepasinaudoti šia galimybe. Įsakymu AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ buvo leista įgyvendinti būtent jam (ne pareiškėjui) teisės aktuose numatytas teises. Pareiškėjas skunde sutapatina dvi atskiras teisės naudoti radijo dažnius įgijimo procedūras, iš esmės siekdamas, jog būtų peržiūrėtos 2014 metais įvykusio konkurso dėl ginčo dažnių (kuriame jis nedalyvavo ir kurio rezultatų neginčijo) sąlygos, o ne Įsakymas. AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ nuomone, pareiškėjas pagal interneto prieigos, teikiamos naudojant judriojo ryšio technologijas, vieno paslaugų gavėjo per mėnesį išsiųstų ir priimtų duomenų kiekį lenkia konkurentus, o UAB „Bitė Lietuva“, įsigydama „Mezon“ verslą (ir, atitinkamai, apkrautus dažnius), būtent ir siekia patekti į tą pačią rinką, sudarydama pareiškėjui didesnę konkurenciją. Sudarytą sandorį dėl verslo perleidimo kontroliavo dvi kompetentingos įstaigos – Konkurencijos taryba ir atsakovas, jos jau yra išnagrinėjusios pareiškėjo argumentus ir nėra pagrindo manyti, jog šios įstaigos suklydo duodamos leidimą dėl verslo (įskaitant ginčo dažnius) perleidimo. Konkurencijos taryba atliko išsamų tyrimą ir nenustatė pagrindo išvadai, kad po įvykdyto sandorio bus iš esmės apribota konkurencija. Pareiškėjo noras, kad jo argumentus dar kartą išnagrinėtų teismas, tėra siekis neleisti konkurentui ateiti į rinką, o ne bandymas ginti neva pažeistas teises. Be to, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ laiko neteisingais pareiškėjo teiginius, jog UAB „Bitė Lietuva“ už perleidžiamus ginčo dažnius sumokėjo ne daugiau nei 6 Eur dydžio rinkliavą, kadangi, kaip konstatavo Konkurencijos taryba, už „Mezon“ verslą ir dažnius buvo sumokėta reikšminga pinigų suma, ateityje turės būti atliktos investicijos (pvz., 5G technologijos diegimas). AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad teismas privalėjo pasinaudoti skundo trūkumų šalinimo institutu, kadangi pareiškėjo skundo trūkumai, t. y. pareiškėjo nesuinteresuotumas bylos baigtimi bei ginčo nepriskirtinumas nagrinėti administraciniam teismui, yra esminiai trūkumai, kurie negalėjo būti ištaisyti pasinaudojant pastaruoju institutu.

Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, teisme gautus 2021 m. vasario 1 d., kuriuose išreiškė nesutikimą su UAB „Mezon“ ir AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“ atsiliepimuose į atskirąjį skundą išdėstytais teiginiais. Mano, kad tretieji suinteresuoti asmenys teisinį interesą klaidingai supranta ne kaip teisės kreiptis į teismą prielaidą, bet kaip teisės į skundo patenkinimą prielaidą, todėl pareiškėjo suinteresuotumo nebuvimą nepagrįstai sieja su tuo, kad Įsakymas yra teisėtas. Tretieji suinteresuoti asmenys skundo priėmimo stadijoje išėjo tiek iš skundžiamos teismo nutarties, tiek iš procedūrinio ginčo ribų. Pareiškėjas teigia, kad skundo patenkinimas nebūtinai suponuoja tokias pasekmes, kokias nurodo tretieji asmenys, kadangi ginčo dažnių perleidimas galėtų būti suderinamas su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimais, jei ginčo dažnius perimančiai UAB „Mezon“ būtų nustatyti tokie patys reikalavimai kaip kitiems subjektams, norintiems įsigyti ginčo dažnius (t. y. nuosekliai taikomas reikalavimas atsisakyti „senųjų“ radijo dažnių). Pareiškėjas pateiktu skundu nesiekia įrodyti, kad ginčo dažniai turi būti perleisti tik jam, o ginčą kelia dėl to, kad atsakovas konkrečiam asmeniui suteikė privilegiją radijo dažnius įsigyti nevienodomis konkurencijos sąlygomis. Pareiškėjo teisinis suinteresuotumas šiame kontekste būtų realizuotas, jei būtų panaikintas konkurencijos sąlygas iškreipiantis Įsakymas. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos teismų praktiką sprendžiant asmens suinteresuotumo klausimą, nurodydamas, kad, pavyzdžiui, ginčuose dėl Europos Komisijos sprendimų duoti leidimą ūkio subjektų koncentracijai skundus dažniausiai pateikia asmenys, kurie nėra tokių sprendimų adresatai, o jų teisinis suinteresuotumas siejamas su atitinkamo sprendimo poveikiu rinkai arba konkurencijai rinkoje. Pareiškėjo nuomone, trečiųjų suinteresuotų asmenų pozicija nenuosekli, nes jie iš esmės tvirtina, kad pareiškėjas turėtų ginčyti Konkurencijos tarybos 2020 m. lapkričio 27 d. nutarimą Nr. 1S-125 (2020), kuriame buvo įvertintas ginčo dažnių perleidimo UAB „Mezon“ poveikis, tačiau minėtas nutarimas, kaip ir Įsakymas, nėra adresuotas pareiškėjui. Pareiškėjas nesutinka ir su trečiųjų asmenų tvirtinimu, jog, reikšdamas reikalavimus dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo, jis turėjo pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kadangi teisės aktai neįtvirtina imperatyvios pareigos dėl tokio tikėtino pažeidimo pirmiausiai kreiptis į Konkurencijos tarybą, tai prieštarautų pačios Konkurencijos tarybos praktikai. Konkurencijos tarybos 2020 m. lapkričio 27 d. nutarimas nepatvirtina Įsakymo teisėtumo, kadangi Įsakymas buvo priimtas iki šio nutarimo ir negalėjo būti grindžiamas jame padarytomis išvadomis; nutarime Konkurencijos taryba nevertino Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimų ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas pakartoja, jog jis, kaip suinteresuotas asmuo, dalyvavo tiek priimant Įsakymą, tiek priimant 2020 m. lapkričio 27 d. nutarimą. Jo susirūpinimas ginčo dažnio „paskirstymo“ teisėtumu negali būti traktuojamas kaip apsimestinis, kadangi radijo dažnių koncentracijos vienose rankose ribojimas buvo nustatytas siekiant nesuteikti konkurencinio pranašumo atskiriems ūkio subjektams. Tretieji suinteresuoti asmenys neįvardija, kurioje konkrečiai rinkoje pareiškėjas neva dominuoja, pareiškėjo dominavimas fiksuoto interneto rinkoje nėra nustatytas, ir todėl nepagrįsta teigti, kad jis į teismą kreipėsi tik siekdamas išlaikyti savo dominuojančią padėtį rinkoje. Pareiškėjas laiko nepagrįstais trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentus, kad reglamentavimas, kuriuo remiasi pareiškėjas, reguliuoja „tuščių“ dažnių perleidimą, o ginčo dažniai buvo perleisti tik kaip verslo dalis, kadangi atsakovas yra labai aiškiai paaiškinęs nustatytų ribojimų (t. y. prievolės atsisakyti „senųjų“ dažnių) tikslą – nesuteikti konkurencinio pranašumo atskiriems ūkio subjektams. UAB „Mezon“ už įsigytus ginčo dažnius sumokėjo ne valstybei, o AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, nepaisant to, kad šie radijo dažniai priklauso valstybei. Galiojantis teisinis reglamentavimas radijo dažnių neskirsto į „tuščius“ ir „netuščius“. Pareiškėjas taip pat mano, jog UAB „Mezon“ teiginiai apie pareiškėjo argumentų ekonominį pobūdį neaiškūs.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) pateikti skundą laikantis ginčo šaliai – pareiškėjui keliamų reikalavimų.

Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą reiškia ne teisę reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Reikalavimas dėl suinteresuotumo paduoti skundą ar prašymą kildinamas iš ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat turėtų būti suprantamos taip, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–5 punktuose numatytų būdų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-941-602/2016).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teisinį suinteresuotumą susidariusioje situacijoje įvertino formaliai. Teismas atsižvelgė tik į tai, jog pareiškėjas nėra minimas Įsakyme, Tarnyba jo atžvilgiu nėra suformulavusi jokių privalomų nurodymų (įpareigojimų). Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, kuriais jis siekė pagrįsti tikėtiną savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą (pvz., pareiškėjo konkurentas UAB „Bitė Lietuva“ yra privilegijuojamas ginčo dažnių įsigijimo procese, nes šiuos dažnius įsigijo be konkurso ar kitos konkurencingos procedūros, už mažesnę kainą; UAB „Bitė Lietuva“ įsigijo daugiau radijo dažnių nei konkurencingoje procedūroje galėtų įsigyti kiti ūkio subjektai, įskaitant pareiškėją, ir tokiu būdu įgijo pranašumą; Įsakymu buvo iškreiptos konkurencinės sąlygos rinkoje, kurioje veikia pareiškėjas), t. y. kodėl net tuo atveju, jei minėti skundo argumentai būtų pripažinti pagrįstais ir ginčijama Įsakymo dalis panaikinta, pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebūtų apginti. Be to, kaip pastebi pareiškėjas, skundžiamoje nutartyje painiai nurodoma, kad pareiškėjas galbūt galėtų ginčyti Įsakymą, jei būtų dalyvavęs ginčo dažnių konkurse (aukcione), tačiau jis tokio pobūdžio konkurse (iki galutinio etapo) nedalyvavo, nors tokią teisę turėjo. Iš minėtos formuluotės neaišku, kokį konkursą (aukcioną), kuriame pareiškėjas nedalyvavo ar dalyvavo ne iki galutinio etapo, teismas turėjo omenyje. Tokie pirmosios instancijos teismo teiginiai galėjo sudaryti ir, kaip matyti iš atskirojo skundo, sudarė kliūtis pareiškėjui veiksmingai kvestionuoti teismo procesinio sprendimo, su kuriuo jis nesutinka, teisėtumą ir pagrįstumą (t. y. atskirajame skunde pareiškėjas bando atspėti, kurį konkursą (aukcioną) teismas turėjo omenyje, ir pateikti su tuo susijusius duomenis, argumentus). Tokia teismo nutartis negali būti pripažinta tinkamu pareigos motyvuoti priimtą sprendimą įvykdymu.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl netinkamai motyvavo savo išvadą dėl pareiškėjo teisinio suinteresuotumo nebuvimo susidariusioje situacijoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, klausimas dėl skundo priėmimo perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio
4 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria: