Civilinė byla Nr. 2-152-178/2016

Teisminio proceso Nr.  2-08-3-08939-2014-9

          Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. D. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalies, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-429-755/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Oilseeds trade“ ieškinį atsakovui K. D. dėl skolos priteisimo ir atsakovo K. D. priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Oilseeds trade“ dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 245 823,81 Eur įsiskolinimą pagal 2013 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį, 6 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovės UAB „Oilseeds trade“ ieškinį atsakovui K. D. dėl skolos priteisimo sujungta su civiline byla pagal K. D. ieškinį UAB „Oilseeds trade“ dėl žalos atlyginimo.

Atsakovas K. D. pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - UAB „Oilseeds trade“ turto 200 146,34 Eur sumai areštą. Nurodė, kad pagal UAB „Oilseeds trade“ ieškinį dėl skolos priteisimo teismas yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant K. D. priklausančio turto 245 823,81 Eur sumai. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas UAB „Oilseeds trade“ turtui yra būtinas, nes priešingu atveju būtų pažeista ginčo šalių teisių pusiausvyra. Be to, ieškovės elgesys sudaro pagrindą abejoti jos sąžiningumu, todėl teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo ar neįvykdymo grėsmė yra reali.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismo vertinimu, K. D. nurodytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priežastys nėra pakankamos jų taikymui. Aplinkybė, jog yra areštuotas jo turtas, savaime nereiškia, jog turi būti areštuotas ir UAB „Oilseeds trade“ turtas. Įstatyme nenumatytas „priešinio arešto“ būtinumas, nes jis priklauso nuo konkretaus ginčo pobūdžio, asmens turtinės padėties ir pan. Pusiausvyros siekis nereiškia abipusių areštų taikymo. Nepateikti įrodymai, jog UAB „Oilseeds trade“ turtinė padėtis trukdytų įvykdyti atsakovui galimai palankų teismo sprendimą ar vykdymą apsunkintų. Teiginys apie UAB „Oilseeds trade“ nesąžiningumą, teismo vertinimu, neįrodytas, nes reikalavimo teisme pateikimas nerodo asmens nesąžiningumo. 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovas K. D. (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamos nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo yra nepagrįsta, nemotyvuota bei prieštaraujanti ne tik CPK XI skyriaus penktojo skirsnio normoms, reglamentuojančioms laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, bet ir suformuluotai teismų praktikai, todėl naikintina.
2. Teismo išvada, kad apeliantas nepateikė duomenų, jog ieškovo turtinė padėtis trukdytų jį įvykdyti ar vykdymą apsunkintų, prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutui. Teismas suinteresuoto asmens prašymu sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė galimo apeliantui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
3. Civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu jos nebūtų taikomos.
4. Prašoma priteisti 200 146,34 Eur nuostolių suma laikytina didelė, todėl kelia realią grėsmę, jog apeliantui galimai palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba sprendimas būtų apskritai neįvykdomas. Ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
5. Ginčo šalių teisių visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima, o ji turi būti vertinama aiškinant laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslus, nes įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą kitos šalies teisės.
6. UAB „Oilseeds trade“ yra uždaroji akcinė bendrovė. Todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra didelė grėsmė tikimybei, kad nebus tinkamai apgintos apelianto teisės, nes, dėl objektyvių priežasčių neturint duomenų apie įmonės finansinę padėtį, galimo bankroto rizika, kuri gali įvykti bet kokioje stadijoje, kelia realią grėsmę, jog apeliantui galimai palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
7. Pats faktas, kad tarp šalių ginčas yra kilęs dėl sutarties sąlygų vykdymo, ginčijamos sumos yra labai didelės, jau duoda pagrindą abejoti UAB „Oilseeds trade“ finansine būkle.

Ieškovas UAB „Oilseeds trade“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atskirojo skundo argumentai grindžiami CPK 144 straipsnio 1 dalimi, galiojusia iki 2011 m. spalio 1 d.
2. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl didelės ieškinio sumos kaip būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Prašomos priteisti sumos dydis neleidžia daryti išvados dėl egzistuojančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių 200 146,34 Eur žalos (negautų pajamų) patyrimą, todėl šioje bylos stadijoje nėra pagrindo spręsti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę tik pagal ieškinio sumą. Pagal apelianto parengtas pažymas apskaičiuotos negautos pajamos yra tik tikėtinos, byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų apelianto patirtus netiesioginius nuostolius, už kurių atsiradimą būtų atsakingas UAB „Oilseeds trade“.
3. Apeliantui neįrodžius teiginių, susijusių su UAB „Oilseeds trade“ finansine būkle, atmestinas kaip nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti pritaikytos dėl to, kad ieškovė yra uždaroji akcinė bendrovė, kuriai galima bankroto rizika.
4. Apelianto teiginiai dėl jo turto arešto neatitinka tikrovės, nes turtas yra ne areštuotas, o įkeistas kreditoriui AB „Rokiškio sūris“. Be to, apelianto turto areštavimo aplinkybė savaime nereiškia, jog turi būti areštuotas ir UAB „Oilseeds trade“ turtas. Sulyginus šalių priešpriešinių ieškinių teisinį ir faktinį pagrindus, matyti, kad šalių priešpriešinių reikalavimų pagrįstumo lygis yra visiškai skirtingas. Todėl priešpriešinių ieškinių nagrinėjimo teisme faktas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apelianto atžvilgiu nesudaro pagrindo taikyti „priešinį  areštą“.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Ieškinio (priešieškinio) pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kaip minėta, jos taikomos tada, 1) kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir 2) kai yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga konstatuoti abiejų sąlygų egzistavimą. Todėl atmestini apelianto argumentai, susiję su tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesiejamas su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu, nes, kaip minėta, viena iš būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra ta, kad asmuo jas prašantis taikyti, turi prima facie pagrįsti savo ieškinio reikalavimą.

Pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo ieškovės atžvilgiu nagrinėjo tuo aspektu, ar yra pagrindas išvadai, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, t. y. apeliantas neįrodė galimai jam palankaus būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto prašyme bei atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir sprendžia, kad pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.

Kaip jau minėta, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma preliminariai prima facie įvertina pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą iš esmės, 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu UAB „Oilseeds trade“ ieškinį tenkino iš dalies ir iš apelianto ieškovės naudai priteisė 244 648,80 Eur skolos, apelianto priešieškinį atmetė. Taigi, pirmosios instancijos teismas apelianto reiškiamą reikalavimą ieškovei dėl žalos atlyginimo įvertino kaip nepagrįstą. Nors dėl priimto sprendimo ir yra paduotas apeliacinis skundas (sprendimas neįsiteisėjęs), tačiau preliminariai galima labiau manyti, kad apelianto pareikšti reikalavimai ieškovei yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas padarė neigiamas išvadas jau ištyręs byloje esančius įrodymus. Todėl yra pagrindas pripažinti tam tikrų abejonių – ir netgi didesnių negu jos galėtų būti ankstesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje – dėl pareikštų apelianto reikalavimų pagrįstumo, o jau vien tai iš esmės reikštų vienos iš būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nebuvimą. Kita vertus, tam tikra priešingos bylos baigties galimybė nėra atmestina visiškai. Todėl apeliacinės instancijos teismas vis tik pasisako ir dėl antrosios sąlygos – teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų vertinimo, tačiau pažymi, kad jau esant didesnių abejonių dėl reikalavimo pagrįstumo, t.y. pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingos sąlygos vertinimo ieškovės naudai, apeliantas, siekdamas antrosios sąlygos vertinimo jo naudai, turėtų pateikti iš tikrųjų svarius argumentus, kurie leistų teismui manyti, kad realaus sprendimo įvykdymo galimybės yra tiek ribotos, jog nusveria net ir nepalankaus apeliantui pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygos vertinimo reikšmę (CPK 12 str., 178 str.).    

Apeliantas teigia, kad egzistuoja reali grėsmė apeliantui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymui, nes reiškiamo reikalavimo suma (200 146,34 Eur) laikytina didele, o neatmestina ir ieškovės bankroto rizika.

Sutiktina su apeliantu, kad ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau vien didelė reikalavimo suma savaime nėra besąlyginis pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Šiuo atveju kokių nors įrodymų, kad esant apeliantui palankiam teismo sprendimui ieškovė negalėtų jo įvykdyti, byloje nėra pateikta. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ne tik nepateikta tokių įrodymų, bet apeliantas ir nenurodo įtikinamų argumentų šiuo aspektu: nepripažintinas reikšmingu argumentas, kad vien faktas, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl sutarties sąlygų vykdymo, jau yra pagrindas abejoti ieškovės finansine būkle - juridinio asmens finansinę būklę nusako jo turimas turtas bei įsipareigojimai, o ne kilusių ginčų pobūdis ir apimtis; apelianto nurodoma aplinkybė dėl bankroto rizikos taip pat nelaikytina pagrįsta, nes Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis ieškovei nei buvo inicijuotas, nei šiuo metu yra inicijuojamas bankroto bylos iškėlimas. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip matyti iš jo turinio, apeliantas iš esmės labiau grindė tuo, kad tokios priemonės yra pritaikytos jo paties atžvilgiu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad įstatyme nenumatytas „priešinio arešto“ būtinumas, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas sprendžiamas konkrečios šalies atžvilgiu ir priklauso nuo kilusio ginčo pobūdžio bei šalies finansinės padėties teismo sprendimo įvykdymui. Apibendrinant, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrįstų svarių apelianto argumentų išvadai dėl  realios grėsmės sprendimo tinkamam įvykdymui egzistavimo.

Todėl, esant pagrįstų abejonių dėl apeliantui palankaus teismo sprendimo priėmimo bei neįrodžius realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Dėl to ir nesant absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                               Alvydas Poškus