Baudžiamoji byla Nr. 1A-231-396/2018

                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00093-2010-3

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1;

                                                                                  1.2.14.7.2.1; 2.1.15.3.3.3; 2.4.6.1  (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

gynėjui advokatui Gintarui Balčiūnui,   

nuteistajam P. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Š. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno ir civilinio ieškovo M. D. apeliacinius skundus Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir P. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, P. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį šiuo laikotarpiu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau nei septynias paras be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, BK 71 straipsniu, P. Š. įpareigotas per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Civilinio ieškovo M. D. teisė į ieškinio patenkinimą pripažinta, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

1. P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., būdamas uždarosios akcinės bendrovės „E“ (toliau – UAB) (įmonės kodas XXXX, esančios (duomenys neskelbtini) generaliniu direktoriumi ir kasininku, dėl užimamų pareigų savo žinioje turėdamas šiai bendrovei priklausantį turtą, t. y. disponuodamas bendrovės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 19 straipsnio 8 dalį, privalėdamas veikti bendrovės naudai ir interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, 37 straipsnį – turėdamas teisę veikti bendrovės vardu ir vienvaldiškai sudaryti sandorius, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – UAB „E“ priklausantį turtą, t. y. 47 135,74 Eur (162 750,30 Lt) ir siekdamas nuslėpti šią savo nusikalstamą veiką, 2010 m. birželio 4 d. panaudojo žinomai netikrus dokumentus.

Nustatytos šios veikos padarymo aplinkybės:

1.1. P. Š. nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., kaip atskaitingas asmuo gavo iš viso 180 448,21 Eur (623 051,58 Lt), tokiu būdu įgijo realią galimybę disponuoti šiuo jo žinioje esančiu svetimu UAB „E“ turtu, t. y. piniginėmis lėšomis, iš kurių 459 301,28 Lt panaudojo UAB „E“ veikloje, 2010 m. gegužės mėnesį, grąžino 1 000 Lt, o likusių pinigų – 47 135,74 Eur (162 750,30 Lt) UAB „E“ veikloje nepanaudojo ir bendrovei negrąžino. Tokiu būdu tyčia pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „E“ turtą, t. y.  47 135,74 Eur (162 786,30 Lt).

1.2. Po to Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi iškėlus UAB „E“ bankroto bylą, P. Š. siekdamas pagrįsti tariamai teisėtą pinigų panaudojimą ir taip nuslėpti savo padarytą nusikalstamą veiką, UAB „E“ bankroto administratoriui UAB „Bankroto administravimas“ 2010 m. birželio 4 d. pateikė žinomai netikrus dokumentus, o būtent: 1) 2008 m. gruodžio 15 d. tiekimo sutartį Nr. 10, kuria UAB „E“, atstovaujama P. Š., iš RAB „L“, esančios (duomenys neskelbtini) Respublika, atstovaujamos A. P., tariamai įsigijo elektroninės prekybos įrangos už 19 619,03 Eur (67 740,61 Lt), 2008 m. gruodžio 17 d. sąskaitą faktūrą Nr. 196, išrašytą minėtai elektroninės prekybos įrangai bei 2008 m. gruodžio 30 d. kasos pajamų orderį Nr. 001088 R, kuriuo UAB „E“ tariamai sumokėjo         13 819,08 latų RAB „L“, nors realiai minėtų pinigų UAB „E“ bendrovei RAB „L“ nemokėjo; 2) 2008 m. gruodžio 15 d. įrengimų ir kitos techninės įrangos nuomos sutartį Nr. 230, kuria bendrovė „E“, atstovaujama P. Š., iš RAB „E“, esančios (duomenys neskelbtini) Respublika, atstovaujamos A. C., tariamai išsinuomojo techninę įrangą – apsaugos prietaisą – 1 vnt., terminius spausdintuvus TH2000 – 3 vnt., dolerių banknotų tikrinimo įrenginius JCM DBC-3 – 2 vnt., monetų skaičiavimo įrenginius „Scan Coins 302“ – 3 vnt., tarnybinio telefono punktą „Panasonic“ – 1 vnt., ieškiklius „Doors 100 series“ – 7 vnt., monetų nuskaitymo įrenginius „SC-2100“ – 1 vnt., banknotų skaičiavimo įrenginius „De La Rue-2500“ – 6 vnt., stalo skaitytuvus – 9 vnt., asmeninius kompiuterius – 10 vnt., už 10 000 Lt, bei 2009 m. vasario 2 d. kasos išlaidų orderį Nr. 20, kuriuo bendrovei „E“ tariamai sumokėjo 816 latų už nuomą, nors realiai minėtų pinigų UAB „E“ bendrovei „E“ nemokėjo; 3) 2008 m. sausio 7 d. konsultacinę sutartį Nr. 692, sudarytą tarp UAB „E“, atstovaujamos P. Š. ir E. S. E., K. V. (duomenys neskelbtini) Respublika, atstovaujamos S. K., bei pagal šią sutartį išrašytą 2009 m. rugsėjo 25 d. sąskaitos kopiją (invoice) Nr. 1095/09, už 4 803,92 Lt, už tariamai suteiktas paslaugas, nors realiai mokėjimų pagal šią sąskaitą neatliko.

2. P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., būdamas UAB „E“ (įmonės kodas XXXX, esančios (duomenys neskelbtini) Vilniuje) generaliniu direktoriumi ir kasininku, dėl užimamų pareigų savo žinioje turėdamas šiai bendrovei priklausantį turtą, t. y. disponuodamas bendrovės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 19 straipsnio 8 dalį, privalėdamas veikti bendrovės naudai ir interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, 37 straipsnį – turėdamas teisę veikti bendrovės vardu ir vienvaldiškai sudaryti sandorius, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, išvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „E“ turtą, t. y. 69 720,72 Eur.

Nustatytos šios veikos padarymo aplinkybės:

2.1. P. Š. tyčia, žinodamas, kad UAB „E“ ekonominė padėtis yra sunki, t. y. UAB „E“ turėtos trumpalaikės skolos ir įsipareigojimai ženkliai viršija bendrovės realiai turėtą trumpalaikį turtą ir bendrovės sugebėjimas trumpalaikėmis mokėjimo priemonėmis likviduoti trumpalaikius įsipareigojimus tiek 2008 m. pabaigoje, tiek 2009 metų pabaigoje būtų nepakankamas, o jo paties skola sudaro didelę dalį bendrovės turto, 2009 m. rugsėjo 14 d. atstovaudamas UAB „E“, su P. registruota bendrove „P“, atstovaujama M. T.-O. (M. T.-O.), sudarė akcijų pardavimo sutartį (be numerio), pagal kurią UAB „E“ iš bendrovės „P“ turėjo įgyti RAB DLG (į. k. 40003599298), esančios (duomenys neskelbtini) Respublika, 200 vnt. paprastųjų vardinių akcijų už 70 000 latų, ir 2009 m. rugsėjo 14 d. pagal kasos čekį Nr. 2017, bendrovei „P“ sumokėjo 49 000 latų (69 720,72 Eur), tačiau likusios sumos, t. y. 21 000 latų iki sutartos datos – 2010 m. gegužės 31 d. nesumokėjo ir visų akcijų neįgijo. Todėl tokiu būdu iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „E“ turtą – 69 720,72 Eur.

3. Nuteistojo P. Š. gynėjas advokatas Gintaras Balčiūnas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį, kurioje P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, rungimosi principą, todėl netinkamai, šališkai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nuteistojo ir liudytojų parodymus, jų tiesiogiai neištyrė, taip pat nepašalino prieštaravimų, abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.2. Skunde pažymima, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti, jog P. Š. pasisavino bendrovės lėšas asmeniniais tikslais ir (ar) jas išvaistė, t. y. nuteistojo P. Š. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių.

3.3. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog P. Š. neteisėtai užvaldė bendrovės pinigines lėšas ir neatlygintinai pavertė ir (ar) panaudojo kaip savo asmeninį turtą ir tuo padarė bendrovei žalą. Skundžiamame nuosprendyje, kaip ir kaltinamajame akte, apsiribojama tik deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais argumentais, kad P. Š. nesilaikė įstatymų reikalavimų, savo naudai, neatsakingai ir neteisėtai elgėsi su bendrovės turtu. Tuo tarpu, kokiais asmeniniais tikslais ir kaip konkrečiai nuteistasis panaudojo tariamai pasisavintą bendrovės turtą, nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, nors tai yra esminis BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos sudėties objektyviosios pusės elementas, t. y. bendrovės lėšų pavertimas asmeniniu turtu.

3.3.1. Pažymima, kad nagrinėjamoje byloje tiek pats nuteistasis, tiek gynyba pateikė išsamius ir argumentuotus paaiškinimus, patvirtinančius, jog nuteistasis P. Š. UAB „E“ lėšų už 47 135,74 Eur (162 750,30 Lt) nepasisavino ir nepanaudojo asmeniniais tikslais, t. y. nepavertė jų savo turtu ir tokio tikslo neturėjo, o jas, kaip ir visas kitas bendroves lėšas, realiai panaudojo bendrovės veikloje. Pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju bendrovės lėšos buvo panaudotos pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. sudarytą sutartį sumokant 49 000 latų (240 729,22 Lt arba 69 720,72 Eur) dydžio avansą už L. Respublikoje registruotos įmonės RAB „DLG” akcijų įsigijimą (3 t., b. l. 58–60). Be to, pagal šią sutartį nuteistojo iš bendrovės lėšų sumokėta 69 720,72 Eur (49 000 latų) avanso suma yra 22 584,98 Eur didesnė, nei tariamai nuteistojo pasisavinta bendrovės lėšų suma. Taip pat nustatyta, kad 70 000 Lt buvo sumokėtas užstatas Turkijos bendrovei, kuri tiekė medžiagas daugiabučių namų komplekse „O ” ir prekybos centre „O” vykdytiems darbams, kuris bendrovei nebuvo grąžintas užsakovui neatsiskaičius už bendrovės atliktus darbus. Be to, buvo įsigytos kituose objektuose vykdytiems darbams reikiamos elektros instaliacinės medžiagos, už kurių įsigijimą patirtos išlaidos nebuvo kompensuotos, užsakovams neatsiskaičius su bendrove už jos atliktus darbus objekte vykdytų darbų užsakovui, bendrovė patyrė 30 000 Lt nuostolį. Tuo tarpu, bankrutavus UAB „S ” buvo patirtas apie 10 000 Lt nuostolis, o bankrutavus UAB „J” buvo patirta apie 30 000 Lt nuostolis. Taip pat bendrovė patyrė      30 000 – 40 000 Lt nuostolį Turkijos bendrovei nepriėmus prekybos centre „O” vykdytų darbų. Be to, P. Š. apie 20 000 Lt grynais pinigais išmokėjo kompensacines lėšas (paskutinius atlyginimus), atsiskaitant su iš bendrovės atleidžiamais darbuotojais.

3.3.2. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis jokios asmeninės naudos iš RAB ,,DLG” akcijų įsigijimo sutarties neturėjo. Priešingai, naudą gavo bendrovė, kuri sumokėjusi avansą, pagal sutarties 2 punkto sąlygas įgijo nuosavybės teise 120 vnt. RAB ,,DLG” akcijų, t. y. įgijo finansinį turtą, kuris laiku nebuvo apskaitytas bendrovės apskaitoje dėl nuo nuteistojo veiksmų nepriklausančių aplinkybių, nes bendrovės apskaitą tvarkiusi bendrovė UAB „A” dėl vėluojančio atsiskaitymo, nepriėmė sutarties, o pagal ją atliktą avansinį mokėjimą patvirtinančio 2009 m. rugsėjo 14 d. kasos čekio Nr. 2017 (3 t., b. 1. 61–62), neįvykdė sutarties priede Nr. 1 numatytų bendrovės įrašymo į RAB „DLG” akcininkų registrą sąlygų ir įsigyto ilgalaikio finansinio turto neapskaitė bendrovės apskaitoje. Pažymima ir tai, kad šią sutartį P. Š. sudarė bendrovės vardu ir išskirtinai jos naudai, siekdamas išgelbėti bendrovę ir atstatyti jos finansinius pajėgumus. Todėl šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad bendrovės lėšos nebuvo panaudotos nuteistojo asmeniniais tikslais, o panaudotos bendrovės veikloje.

3.3.3. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio išvada dėl nuteistojo P. Š. parodymų nenuoseklumo, gynėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas šią išvadą padarė visapusiškai neįvertinęs 2016 m. balandžio 7 d. teisiamojo posėdžio metu nuteistojo duotų parodymų apie bendrovės administratoriaus įgalioto asmens M. Č. panaudotą psichologinį smurtą, kuris išprovokavo nuteistojo sprendimą pateikti administratoriui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams 2012 m. lapkričio 15 d. apklausos metu, neteisingą informaciją apie tai, jog bendrovės 162 750,30 Lt (47 135,74 Eur) piniginės lėšos buvo panaudotos įgyjant iš L. bendrovių techninę įrangą – kompiuterių dėžes, spausdintuvus, monetų skaitytuvus, skenerius ir pan., vėliau ją pernuomojant pagal su L. įmonėmis RAB „L”, RAB „E” ir E. S. E. sudarytas sutartis.

3.3.4. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, jog administratoriaus įgaliotas asmuo M. Č. žadėdamas viską sutvarkyti, darė jam (P. Š.) spaudimą, nurodydamas sumokėti apie 40 000 Lt grynais. Apie jaučiamą stiprią psichologinę prievartą ir įvairaus pobūdžio grasinimus 2010 m. gegužės 27 d. pareiškimu buvo informuotas ir administratorius (1 t., b. l. 42). Be to, 2016 m. balandžio 7 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad administratoriui pateikus su L. įmonėmis sudarytas sutartis dėl įrangos įsigijimo buvo siekiama ne nuslėpti padarytą nusikalstamą veiką, o išvengti administratoriaus įgalioto asmens psichologinio ir finansinio spaudimo.

3.3.5. Gynėjas nurodo ir tai, kad P. Š. teisiamųjų posėdžių metu parodymų nekeitė ir nurodė visas aplinkybes kur buvo panaudotos bendrovės lėšos bei prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, jog išprovokuotas administratoriaus įgalioto asmens netinkamo elgesio, pateikė neteisingus duomenis. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nuteistasis P. Š. niekada neprisipažino, jog pasisavino bendrovės pinigines lėšas, t. y. 162 750,30 Lt (47 135,74 Eur). Nuteistasis pirmosios instancijos teisme nuosekliai tvirtino, kad bendrovės piniginės lėšos nors nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, tačiau visos buvo panaudotos jos pačios veikloje.

3.3.6. Tai, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nenurodė šių aplinkybių, kurias nurodė pirmosios instancijos teisme, t. y. jog bendrovės lėšos buvo panaudotos atsiskaitymams su darbuotojais, medžiagų pirkimui, turkų užsakovų užstatui už medžiagas ir avanso sumokėjimui už įsigyjamas L. Respublikoje registruotos įmonės RAB „D” akcijas, gynėjo vertinimu, nesudaro pagrindo juos vertinti kritiškai. Be to, šias pirmosios instancijos teisme nurodytas nuteistojo aplinkybes, patvirtino ir liudytojai.

3.3.7. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nuteistais ir gynyba išsamiai nurodė bendrovės veiklos modelį ir specifiką, atskleidžiančią kaip buvo panaudotos bendrovės lėšos, susiklosčiusias aplinkybes (pasaulinės ekonominės krizės metu bendrovę ištikusį finansinį nuosmukį, smarkiai sumažėjusius paslaugų užsakymus, apyvartinių lėšų trūkumą, nuteistojo patirtą stresą, prie kurio prisidėjo ir svarbūs pokyčiai šeimoje gimus sūnui), kurios nors ir galėjo lemti nepakankamą nuteistojo rūpestingumą, tačiau jokiu būdu ne baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nurodytos šios aplinkybės:

1) 2008 m. sausio mėnesį, įsteigta bendrovė buvo smulkaus verslo įmonė, kurioje P. Š. buvo vienintelis akcininkas ir kasininkas. Bendrovės išlaidas sudarė medžiagų įsigijimas (maždaug 2/3 lėšų) ir atlyginimų darbuotojams išmokėjimas (1/3 lėšų). Tiek medžiagų įsigijimui, tiek atlyginimų išmokėjimui skirtos lėšos būdavo išimamos iš bendrovės kasos, apskaitą pavedant tvarkyti UAB „A”, su kuria 2008 m. sausio 16 d. buvo sudaryta buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartis Nr. BA080116;

2) Įsteigus bendrovę buvo pradėtos sudarinėti darbo sutartys su darbuotojais ir pradėta vykdyti veikla – elektros instaliavimo darbai statybos objektuose. Be to, buvo gauti užsakymai vykdyti darbus stambiuose statybos objektuose – daugiabučių namų komplekse „O” ir „O” prekybos centre, taip pat darbai buvo vykdomi ir smulkesniuose statybos objektuose;

3) Bendrovė darbus „O” ir „O” prekybos centre, vykdė pagal subrangos sutartį sudaryta su UAB „E ”. Pagrindinis užsakovas buvo Turkijos įmonė, kuri aprūpindavo bendrovę medžiagomis tiesiogiai (subrangovas sutiko mokėti tik už atliktus darbus, o bendrovė medžiagomis turėjo pasirūpinti pati). Pagrindinis užsakovas žadėjo su bendrove sudaryti tiesioginę sutartį dėl medžiagų tiekimo, tačiau iki sutarties sudarymo reikalavo, kad medžiagų įsigijimas būtų vykdomas pradžioje bendrovei sumokant 20 procentų medžiagų vertės užstatą. Bendrovė neturėjo pasirinkimo, nes jei užstatas nebūtų sumokėtas, ji negautų medžiagų ir atitinkamai negalėtų vykdyti darbų bei subrangos sutarties pagrindu prisiimtų įsipareigojimų. Tačiau pagrindinis užsakovas su bendrove tiesioginės sutarties nesudarė, už bendrovės atliktus darbus nesumokėjo, o už medžiagas sumokėto užstato virš 70 000 Lt, negrąžino. Be to, šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai R. R. (R. R.) bei R. V.;

4) Statybose už objektuose panaudotų medžiagų įsigijimą su bendrove liko neatsiskaitę ir kiti užsakovai. Nurodoma, kad bendrovei reikėjo savo lėšomis įsigyti instaliacines medžiagas, todėl pinigai būdavo išimami iš bendrovės kasos ir panaudojami įsigyjant reikiamas medžiagas, o vėliau išlaidos turėjo būti padengiamas užsakovams atsikaitant už bendrovės atliktus darbus. Tačiau užsakovams UAB „S ”, UAB „J“ ir kt., dėl bankroto ar kitų nuo bendrovės nepriklaususių priežasčių atsisakius atsiskaityti, bendrovė ne tik negavo apmokėjimo už atliktus darbus, bet neteko lėšų, panaudotų medžiagų įsigijimui. Taip pat bendrovė patyrė 100 000 Lt nuostolį užsakovui nepriėmus prekybos centre „O” vykdytų darbų, nes instaliavus objektuose elektros instaliacines medžiagas jų objektyviai nebuvo galimybės išmontuoti, ar kitaip panaudoti susigrąžinant nors dalį panaudotų lėšų;

5) Bendrovės padėtis 2009 m. pirmąjį pusmetį pradėjo smarkiai blogėti, nes smarkiai sumažėjo bendrovės teikiamų paslaugų užsakymai, trūko apyvartinių lėšų, iš kurių būtų galima atsiskaityti su bendrovės darbuotojais, juos aprūpinti darbo medžiagomis, įrankiais ir pan. Todėl šios aplinkybės paskatino investuoti į RAB „DLG” akcijų įsigijimą, nes buvo tikimasi, kad ši investicija duos bendrovei didžiulę finansinę naudą, kurios būtinai reikėjo norint stabilizuoti bendrovės padėtį;

6) Bendrovė dėl sunkios padėties 2009 metais atleido dešimt darbuotojų, tačiau atleidžiami darbuotojai reikalavo išmokėti jiems vėluojančius atlyginimus. Todėl ieškant išeičių, kaip būtų galima taikiai užbaigti darbo santykius su atleidžiamais bendrovės darbuotojais, P. Š. pasiūlė jiems išmokėti kompensacijas (kompensacijos dydis buvo nuo 2 000 Lt iki 4 000 Lt). Darbuotojai su tokiomis sąlygomis sutiko ir gavę pinigus jokių pretenzijų bendrovei ir P. Š. neturėjo. Tai, kad su bendrovės darbuotojais buvo atsiskaityta, patvirtino ir patys darbuotojai, t. y. V. Č., M. Š., P. B. (P. B.), R. R. (R. R.), V. Č., R. R., duodami parodymus. Nurodoma, kad lėšos atsiskaitymui su darbuotojais buvo išimtos iš bendrovės kasos.

3.3.8. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos aukščiau nurodytus argumentus dėl bendrovės lėšų panaudojimo vertino kritiškai bei neatsižvelgęs į liudytojų R. R., V. Č., R. R. ir kt. parodymus, kurie patvirtino nuteistojo P. Š. išsakytą poziciją, kad bendrovės lėšos buvo panaudotos būtent bendrovės veikloje. Apelianto vertinimu, teismas siekdamas nustatyti tiesą byloje, turi rinkti, analizuoti ir vertinti ne tik kaltinančius, bet ir teisinančius įrodymus.

3.3.9. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad P. Š. atsiskaitymus su atleidžiamais darbuotojais vykdė jau po bendrovės bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos, tačiau gynėjo vertinimu, ši išvada paremta tik teismo subjektyviu vertinimu ir prielaidomis, dėl to nepateikiant jokių motyvų.

3.3.10. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad bendrovės bankroto byla buvo iškelta 2010 m. kovo 8 d. Tačiau iš bendrovės darbuotojų, t. y. J. B., V. Č., M. K., D. P., R. R., E. N., G. V., M. Š., A. R., V. B. (V. B.), K. P., M. V. (M. V.), A. N. (A. N.), P. B., R. V., M. R. (M. R.), A. M., P. M., I. M. parodymų matyti, kad su jais darbo santykiai buvo nutraukti žymiai ankščiau, t. y. darbuotojų atleidimai prasidėjo 2009 m. pirmąjį pusmetį, o visi bendrovės darbuotojai buvo atleisti per 2009 m. antrą pusmetį.

3.3.11. Skunde pažymima ir tai, kad apie išimtus iš bendrovės kasos pinigus bei apie tai, kur jie buvo panaudoti, nuteistasis P. Š. informavo bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusią bendrovę UAB „A”, kuriai buvo pateikta informacija apie atleidžiamiems bendrovės darbuotojams išmokėtas kompensacijas. Gynėjo vertinimu, nuteistasis buhalterinės apskaitos netvarkė, todėl jis negali būti atsakingas už tai, kad grynųjų pinigų panaudojimas, išmokant kompensacijas atleidžiamiems darbuotojams, nebuvo atspindėtas bendrovės buhalterinėje apskaitoje.

3.4. Apeliantas skunde nurodo, kad turto išvaistymas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia neteisėtai ir neatlygintai išvaisto svetimą turtą ar turtinę teisę. Gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad P. Š. išvaistė bendrovės lėšas, t. y. 69 720,72 Eur, nes lėšos nebuvo tyčia, neteisėtai ir neatlygintinai perduotos tretiesiems asmenims. Kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė nuteistasis, šios lėšos buvo investicija, turėjusi greitu metu duoti bendrovei didžiulę finansinę naudą, kurios būtinai reikėjo norint stabilizuoti bendrovės padėtį. Nors nėra aišku, ar ši investicija būtų pasiteisinusi, nes akcijų įsigijimas nebuvo užbaigtas nesumokėjus likusios (21 000 latų) akcijų kainos iki sutartyje nurodytos datos (t. y. 2010 m. gegužės 31 d.) bendrovei 2010 m. kovo 8 d. bankrutavus. Tačiau net ir nesumokėjus likusios kainos, bendrovė pagal sutarties 2 punkto sąlygas įgijo nuosavybės teise 120 vnt. RAB ,,D” akcijų, t. y. įgijo finansinį turtą, kuris nebuvo apskaitytas bendrovės apskaitoje dėl nuo nuteistojo veiksmų nepriklausančių aplinkybių.

3.4.1. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl P. Š. parodymų neišsamumo ir nekonkretumo, apeliantas pažymi, kad nuteistojo parodymai dėl jam pareikštų kaltinimų išvaisčius bendrovės turtą, priešingai nei nurodė teismas, buvo išsamūs ir argumentuoti. Bylos nagrinėjimo metu P. Š. nurodė šias aplinkybes:

1) Bendrovės finansinė padėtis 2009 m. pirmąjį pusmetį pradėjo smarkiai blogėti, todėl nuteistasis pradėjo ieškoti alternatyvių būdų, kaip išgelbėti bendrovę ir jos darbuotojus. Nuteistasis su įmone, kurios pavadinimo praėjus ilgam laikotarpiui neprisimena, sudarė sutartį dėl investicijų paieškos, iš kurios gavo pasiūlymą investuoti 70 000 latų, įsigyjant 200 vnt. L. įmonės RAB „DLG” akcijų;

2) Kompanijos „P”, kuriai priklausė RAB „DLG” akcijos, atstovas M. T.-O. įtikino P. Š., kad jis investuoja į patikimą įmonę, kuri turėjo reikalavimo teisę į 3 120 449,76 latų sumą. Taip pat buvo sutarta, kad už įsigyjamas akcijas bendrovė gaus teisę į trečdalį RAB „DLG” turimų reikalavimo teisių, tai sudarė apie 1 mln. latų (1 422 876,22 Eur), bei 200 vnt. paprastųjų vardinių RAB „DLG” akcijų. Todėl buvo tikimasi greitu metu gauti daugiau nei 1 mln. eurų pelno, kuris būtų galėjęs visiškai padengti bendrovės nuostolius;

3) M. T.-O. informavo, kad išieškojimo procedūros pagal RAB „DLG” turimą reikalavimo teisę bus lengvos ir iš esmės yra tik formalumas, todėl P. Š., veikdamas bendrovės vardu, pasiryžo investuoti 70 000 latų, tikėdamasis gauti daugiau nei 1 mln. latų finansinę naudą. Kompanijos „P” atstovas M. T.-O. taip pat pasiūlė sumokėti dalį sumos už akcijas – 49 000 latų (69 720,72 Eur) grynais ir nurodė, kad ši suma bus panaudota sutvarkyti dokumentus, reikalingus norint pradėti išieškojimą pagal RAB „DLG” turimą reikalavimo teisę;

4) Sutartyje numatyto 49 000 latų (69 720,72 Eur) avanso sumokėjimui lėšos buvo paimtos iš bendrovės, nes sutartis buvo sudaroma jos vardu ir jos naudai. Šis pinigų sumokėjimas yra užfiksuotas byloje esančiame kasos čekyje Nr. 2017 (3 t., b. 1. 61–62) ir sutartyje (3 t., b. l. 58–60);

5) Sutartyje buvo numatytas terminas bendrovei iki 2010 m. gegužės 31 d. sumokėti likusią    21 000 latų sumą už RAB „DLG” akcijų įsigijimą, o kompanijos „P“ atstovas M. T.-O. per šį laikotarpį turėjo sutvarkyti reikiamus dokumentus, t. y. tam, kad būtų galima pasinaudoti RAB „DLG” turima reikalavimo teise į 3 120 449,76 latų sumą. Kompanijos „P” atstovas M. T.-O. nuteistajam patvirtino ir tai, kad sumokėjus avansinį 49 000 latų mokėjimą, bendrovei bus perleistos nuosavybės teisės į RAB „DLG” akcijas, nepriklausomai nuo likusios pinigų sumos sumokėjimo;

6) RAB „DLG” akcijų įsigijimo sutartis buvo sudaryta 2009 m. rugsėjo 14 d., t. y po dviejų dienų, kai P. Š. gimė sūnus. Todėl nuteistasis, sudaręs sutartį, kuriam laikui atidėjo sutarties vykdymo klausimus, nes visą dėmesį skyrė šeimai. Be to, šalys buvo sutarusios, kad per sutartyje numatytą galutinį pinigų sumokėjimo terminą (t. y. iki 2010 m. gegužės 31 d.) kompanijos „P” atstovas M. T.-O. sutvarkys reikiamus dokumentus tam, kad būtų galima pasinaudoti RAB „DLG” turimą reikalavimo teise.

7) Tačiau dar iki baigiantis sutartyje numatytam terminui (t. y. 2010 m. gegužės 31 d.) sumokėti likusią sumą, bendrovei 2010 m. kovo 8 d. buvo iškelta bankroto byla ir sustabdyti visi P. Š. įgaliojimai atstovauti bendrovę, dėl ko nuteistasis negalėjo užbaigti RAB ,,DLG” akcijų įsigijimo sandorio.

3.4.2. Gynėjo vertinimu, nors nuteistasis ir priėmė rizikingus sprendimus investuoti bendrovės lėšas (69 720,72 Eur), tačiau toks P. Š. elgesys negali būti vertinamas kaip bendrovės turto iššvaistymas. Akivaizdu, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo jokios tyčios iššvaistyti bendrovės turtą, priešingai – jis tapo susiklosčiusių aplinkybių auka, o dėl nepavykusio sandorio patyrė finansinę ir emocinę žalą. Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad bendrovė įsigydama RAB „DLG” akcijų, patyrė negrįžtamą žalą, nes šis sandoris nebuvo baigtas, o bendrovė sumokėjusi avansą pagal sutarties 2 punkto sąlygas įgijo nuosavybės teise 120 vnt. RAB ,,DLG“ akcijų, t. y. įgijo finansinį turtą. Todėl bendrovės panaudotos lėšos įsigyjant akcijas, akivaizdžiai, negali būti vertinamos kaip išvaistytos. Be to, dėl panaudotų bendrovės 69 720,72 Eur įsigyjant RAB „DLG” akcijų, nėra pareikšto ir civilinio ieškinio.

3.4.3. Skunde gynėjas prašo atsižvelgti ir į tai, kad bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė UAB „A” dėl vėluojančio atsiskaitymo, laiku nepriėmė sutarties bei pagal ją atliktą mokėjimą patvirtinančio 2009 m. rugsėjo 14 d. kasos čekio Nr. 2017, taip pat neįvykdė sutarties priede Nr. 1 numatytų bendrovės įrašymo į RAB „DLG” akcininkų registrą sąlygų ir įsigyto ilgalaikio finansinio turto neapskaitė bendrovės apskaitoje. Apelianto vertinimu, akivaizdu, kad nuteistajam netvarkius bendrovės buhalterinės apskaitos, jis negali būti atsakingas už tai, jog bendrovės grynųjų pinigų panaudojimas RAB „DLG” akcijų įsigijimui ir įgytas finansinis turtas (120 vnt. RAB „DLG” akcijų), nebuvo atspindėtas bendrovės buhalterinėje apskaitoje.

3.4.4. Gynėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, kad bendrovei iškėlus bankroto bylą, administratorius, o ne nuteistasis nedėjo pastangų nustatyti ar surasti bendrovės turtą, o naudodamas psichologinę prievartą ieškojo būdų kaip nepagrįstai gauti iš P. Š. pinigus. Be to, 2010 m. birželio 4 d. administratoriui pateikus sutartį dėl RAB „DLG” akcijų įsigijimo, jis nebandė atgauti bendrovės sumokėto avanso, t. y. ginčyti sutartį ar reikalauti grąžinti sumokėtą avansą, ir taip susigrąžinti bendrovės sumokėtas lėšas.

3.4.5. Tai, kad UAB „M” įsigijo RAB „DLG” akcijas komerciškai naudingesnėmis sąlygomis, t. y. mažesne kaina, nei jas įsigijo P. Š. bendrovė, akivaizdžiai įrodo, kad P. Š. sudarytas sandoris, nors ir nebuvo užregistruotas akcininkų registre, buvo realus, tačiau akcijų vertė nuteistojo veikos baudžiamajam vertinimui, negali turėti teisinės reikšmės.

3.4.6. Todėl apelianto vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad P. Š. bendrovės vardu sudarė tariamai fiktyvų (neteisėtą) RAB „DLG” akcijų įsigijimo sutartį, pagal kurią iš bendrovės lėšų, neteisėtai sumokėjo 69 720,72 Eur avansą, t. y. tokiu būdu išvaistė bendrovės turtą.

4. Civilinis ieškovas M. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį, kurioje klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka ir iš nuteistojo P. Š. priteisti 47 435,79 Eur.

4.1. Apeliantas remiasi BPK 115 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tačiau šioje nagrinėjamoje byloje, civilinio ieškovo vertinimu, nuteistojo P. Š. pasisavinta pinigų suma atitinka jo (civilinio ieškovo) prašomą sumą dėl žalos atlyginimo, t. y. 47 435,79 Eur.

4.1.1. Pažymima, kad jis (civilinis ieškovas) pagal 2014 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį „Dėl reikalavimo teisių perleidimo“ (varžytinėse) įsigijo iš BUAB „E“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimas“ reikalavimo teises į P. Š. 47 435, 79 Eur (163 786,30 Lt) dydžio skolą. Šioje nagrinėjamoje baudžiamoje byloje jis (apeliantas) nepateikė, prie šios sudarytos sutarties 1 punkte nurodyto atskiro susitarimo, kuriame užfiksuota kaina, už kurią UAB „Bankroto administravimas“ perleido M. D. reikalavimo teises į 47 435,79 Eur dydžio skolą bei atsiskaitymo dokumentų, patvirtinančių, kad M. D. sumokėjimo reikalavimo perleidimo kainą.

4.1.2. Tačiau apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo netenkinti civilinio ieškinio, motyvuojant tuo, kad nebuvo pateiktas papildomas susitarimas prie 2014 m. rugpjūčio 22 d. sutarties „Dėl reikalavimo teisių perleidimo“, patvirtinantis reikalavimo perleidimo atsiskaitymą bei sumokėtą kainą, kuris akivaizdžiai jokios įtakos ieškinio tenkinimui ar netenkinimui neturi. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad reikalavimo teisė į 47 435, 79 Eur (163 786,30 Lt) dydžio skolą, jam (apeliantui) buvo perleista nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sutarties pasirašymo momento, o ne nuo atsiskaitymo dienos. Todėl civilinis ieškinys galėjo ir turėjo būti patenkintas.

4.2. Apeliantas skunde prašo atsižvelgti ir į teismų praktiką, kurioje nurodoma, kad net ir nepateikus visų įrodymų dėl nukentėjusiojo prašomos priteisti žalos ar jos dalies, teismas, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais dėl ieškinio pagrįstumo ir dydžio, civilinį ieškinį privalo išnagrinėti ir priimti sprendimą, atitinkantį BPK 115 straipsnio nuostatas. Todėl įrodymų civiliniam ieškiniui pagrįsti nepakankamumas nėra pagrindas palikti ieškinį nenagrinėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-511/2017).

5. Atsiliepime į civilinio ieškovo M. D. apeliacinį skundą, nuteistasis P. Š. ir jo gynėjas prašo skundą atmesti

5.1. Nurodoma, kad civilinis ieškovas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog jis teisėtai įgijo reikalavimo teises dėl bendrovei tariamai padarytos žalos atlyginimo, todėl civilinio ieškovo subjektiškumas byloje yra akivaizdžiai paneigtas.

5.2. Pažymima, kad byloje nesant ypač reikšmingų dokumentų, patvirtinančių už kiek buvo perleistos bendrovės reikalavimo teisės bei duomenų, patvirtinančių, jog už perleistą reikalavimą buvo atsiskaityta, nėra aišku, ar civilinis ieškovas pagrįstai ir teisėtai yra įgijęs iš bendrovės reikalavimą ir atitinkamai, ar gali būti laikomas teisėtu civilinio ieškovu šioje nagrinėjamoje byloje.

5.3. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistojo P. Š. gynėjas siekdamas gauti informaciją apie tai, už kiek bendrovės administratorius perleido reikalavimo teises bei ar už jas buvo realiai atsiskaityta, 2016 m. gegužės 9 d. susipažino su Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos bendrovės bankroto bylos Nr. B2-2990-565/2014 medžiaga ir nustatė, kad bendrovės bankroto byloje nėra pateikta bendrovės ir civilinio ieškovo sudarytos Sutarties 1 punkte nurodyto atskiro susitarimo, kuriame užfiksuota kaina, už kurią bendrovė perleido civiliniam ieškovui reikalavimo teises į             47 435,79 Eur (163 786,30 Lt) dydžio tariamą skolą bendrovei, bei atsiskaitymo dokumentų, patvirtinančių, kad civilinis ieškovas realiai sumokėjo bendrovei Reikalavimo pardavimo kainą ir teisėtai jį įgijo.

5.3.1. Taip pat nurodoma, kad gynėjas 2016 m. gegužės 10 d. raštu kreipėsi į bendrovės įgaliotą asmenį A. P., sudariusį su civiliniu ieškovu sutartį, prašydamas pateikti aptariamą informaciją ir ją patvirtinančius dokumentus. Negavęs reikalavimo įsigijimo kainos ir apmokėjimą patvirtinančių dokumentų iš sutartį sudariusio A. P., nuteistojo gynėjas 2016 m. birželio 7 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Personalo departamento Archyvą (toliau – Archyvas), kuriam administratorius turėjo būti perdavęs saugoti prašomus pateikti dokumentus. Archyvo pateiktuose dokumentuose užfiksuota, kad A. P. 2014 m. spalio 14 d. raštu informavo Archyvą, jog visi jo turėti Bendrovės buhalteriniai dokumentai perduoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų skyriui. Taip pat nuteistojo gynėjas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą išreikalauti iš civilinio ieškovo sutarties 1 punkte nurodyto atskiro susitarimo, kuriame užfiksuota kaina, už kurią bendrovės administratorius perleido civiliniam ieškovui reikalavimo teises į 47 435,79 Eur (163 786,30 Lt) dydžio nuteistojo skolą bendrovei, kopiją, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad civilinis ieškovas sumokėjo reikalavimo pardavimo kainą, kopijas. Nurodytų dokumentų civilinis ieškovas nepateikė, o teisme apklaustas civilinis ieškovas negalėjo nurodyti aplinkybių, už kokią kainą buvo įsigytas reikalavimas ir pateikti jokių jo apmokėjimą patvirtinančių dokumentų.

5.4. Nuteistojo P. Š. ir jo gynėjo vertinimu, civilinis ieškovas realiai nėra atsiskaitęs už reikalavimą arba egzistuoja kitos priežastys, dėl kurių civilinis ieškovas negali būti laikomas turintis subjektiškumą reikalauti iš nuteistojo tariamo žalos atlyginimo. Todėl civiliniam ieškovui nepateikus esminių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad jis pagrįstai ir teisėtai įgijo reikalavimą, neturi teisėto pagrindo reikšti turtinius reikalavimus nuteistojo atžvilgiu.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 13 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

6.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė. Tai vertintina kaip esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimas, nes apeliacinės instancijos teismas argumentuotų išvadų dėl bendrovei priklausančių 47 135,74 Eur panaudojimo įsigyjant akcijas bendrovės vardu nepadarė.

6.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, turi įvertinti kiekvienos ir visų nusikalstamų veikų, inkriminuotų P. Š. faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančių įrodymų visumą, nes abi nuteistojo veikos tarpusavyje susijusios.

7. Apeliacinės instancijos teisme P. Š. ir jo gynėjas prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o civilinio ieškovo – atmesti. Prokurorė prašo nuteistojo gynėjo ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus atmesti.

8. Nuteistojo P. Š. gynėjo Gintaro Balčiūno apeliacinis skundas tenkinamas, o civilinio ieškovo M. D. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8.1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendis, kuriuo P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį, naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai, BPK 329 straipsnio 1 punktas).

8.2. Baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis, kurie apibrėžti BPK 1 straipsnyje, yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai ar nutartys. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

8.3. Baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu nuteistojo P. Š. gynėjas Gintaras Balčiūnas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuorodomis į pažeidimus, jo vertinimu, padarytus šioje nagrinėjamojoje byloje taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir ypač įrodymų vertinimą. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, o šį argumentą grindžia netinkamu įrodymų vertinimu.

8.4. Pažymėtina, kad BPK normos reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, t. y. teismas įrodymus vertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą.

8.5. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad nacionalinėje teismų praktikoje yra išaiškinta, jog teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendra prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Be to, konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75-677/2016; Nr. 2K-66-942/2017 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu ar kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-677/2016 ir kt.).

8.5.1. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo P. Š. gynėjo skundo argumentą dėl teismo šališkumo, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti pirmosios instancijos teismo nešališkumo principo pažeidimą, t. y. nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas netinkamu įrodymų vertinimu. Todėl šis skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, kuris grindžiamas tik nesutikimu su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas.

Dėl veikų kvalifikavimo P. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 184 straipsnio 2 dalį

9. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, t. y. faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

9.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis P. Š. jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje, nepadarė. Apeliantas pažymi, kad P. Š., būdamas UAB „E“ generalinis direktorius, nepasisavino bendrovei priklausančių 47 135,74 Eur (162 750,30 Lt), o juos panaudojo pačios bendrovės reikmėms, t. y. bendrovės lėšas panaudojo atsiskaitymams su darbuotojais; medžiagų pirkimui; užsakovų užstatui už pirktas medžiagas; bendrovės vardu pirko akcijas už kurias pardavėjui sumokėjo iš viso 69 720,72 Eur (dėl kurių išvaistymo P. Š. taip pat nuteistas). Remiantis apeliacinio skundo turiniu, akivaizdu, kad apeliantui nepriimtinos Vilniaus apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

9.2. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad P. Š. būdamas UAB „E“ generaliniu direktoriumi ir kasininku, dėl užimamų pareigų savo žinioje turėdamas šiai bendrovei priklausantį turtą (t. y. disponuodamas bendrovės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis), nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – UAB „E“ priklausantį turtą –       47 135,74 Eur (162 750,30 Lt).

9.3. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama pagal aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

9.4. Pažymėtina, kad BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. pradeda elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus. Be to, kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai – tiesioginė tyčia. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas (pavyzdžiui, paimdamas iš bendrovės kasos), siekia šį turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Todėl sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą), t. y. kokį sumanymą turėjo bendrovės vadovas neteisėtai disponuodamas ar paimdamas jam patikėtą (buvusį jo žinioje) bendrovės turtą: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Todėl teismas turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju, tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes padaryti teisingas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011; Nr. 2K-P-78/2012; Nr. 2K-234-942/2015; Nr. 2K-154-976/2017 ir kt.).

9.4.1. Svarbu pažymėti ir tai, kad būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Todėl kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis, nes pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti (perkama bendrovės veiklai reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas ir pan.). Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu pagal BK 183 straipsnį. Todėl pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Dėl to duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011; Nr. 2K-P-78/2012; Nr. 2K-P-95/2012 ir kt.).

9.4.2. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas P. Š. kaltę, t. y. jog būdamas uždarosios akcinės bendrovės „E“ akcininku, generaliniu direktoriumi ir kasininku, dėl užimamų pareigų savo žinioje turėdamas šiai bendrovei priklausantį turtą, taip pat ir neribojamą galimybę savo nuožiūra disponuoti bendrovės lėšomis, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – UAB „E“ priklausantį turtą, t. y. 47 135,74 Eur (162 750,30 Lt), o siekdamas nuslėpti šią savo nusikalstamą veiką, 2010 m. birželio 4 d. panaudojo žinomai netikrus dokumentus, grindė liudytojų M. Č., J. S., A. P. (A. P.), S. Z. (S. Z.), A. C. (A. C.) parodymais, nuteistojo pateiktais bankroto administratoriui netikrais dokumentais, t. y. 2008 m. gruodžio 15 d. tiekimo sutartimi Nr. 10, 2008 m. gruodžio 15 d. įrengimų ir kitos techninės įrangos nuomos sutartimi Nr. 230, 2008 m. sausio 7 d. konsultacine sutartimi Nr. 692 bei prie šių sutarčių esančiais kitais dokumentais (3 t., b. l. 15–19, 20, 38–44, 45–51, 52–57), iš dalies paties P. Š. parodymais, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. balandžio 14 d. specialisto išvada „Dėl UAB „E“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-1/55, P. Š. 2010 m. balandžio 20 d. ir 2010 m. gegužės 4 d. prašymais dėl skolos pripažinimo, jos mokėjimo išdėstymo bei atidėjimo (3 t., b. 1. 12, 13).

9.4.3. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų bei jų tarpusavio ryšys. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiame skundžiamame nuosprendyje, neteisingai pateikė įrodymų vertinimo išvadas dėl P. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

9.4.4. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., UAB „E“ generaliniu direktoriumi, akcininku ir kasininku buvo P. Š. (6 t., b. l. 1–2, 29–40, 41–44, 56–58). Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi UAB „E“ buvo iškelta bankroto byla ir paskirtas bendrovės administratoriumi UAB „Bankroto administravimas“ (1 t., b. l. 28–29). UAB „Bankroto administravimas“ įgaliotas asmuo M. Č. (1 t., b. l. 61) 2010 m. balandžio 9 d. perėmęs UAB „E“ dokumentus ir įvertinęs bendrovės avansinę apyskaitą, išrašą iš buhalterinės programos nustatė, kad P. Š. bendrovei yra skolingas 163 786,30 Lt (1 t., b. l. 33, 34; 3 t., b. l. 7, 8–9, 11, 34–35). Iš byloje esančio 2010 m. balandžio 20 d. prašymo dėl skolos mokėjimo išdėstymo turinio matyti, kad P. Š. pripažįsta nustatytą bankroto administratoriaus skolą ir įsipareigoja kiekvieną mėnesio 28 d. grąžinti į bendrovės sąskaitą po 10 000 Lt (3 t., b. l. 12). 2010 m. gegužės 4 d. P. Š. pateikia prašymą bankroto administratoriui, kuriame nurodo, kad dėl sunkios finansinės padėties negali laiku vykdyti pasirašyto skolos grąžinimo grafiko ir prašo atidėti pirmą skolos grąžinimo grafiko įmoką vienam mėnesiui (3 t., b. l. 13 b. l.). Iš byloje esančio AB S. banko išrašo taip pat matyti, kad P. Š. 2010 m. gegužės 6 ir 7 dienomis pervedė į bendrovės sąskaitą 1 000 Lt (1 t., b. l. 40). Tačiau 2010 m. gegužės 27 d. P. Š. pateikia bankroto administratoriui M. Č. pareiškimą, kuriame nurodo, kad dėl psichologinio spaudimo ir įtampos, pasirašė bankroto administratoriaus paruoštą 2010 m. balandžio 20 d. prašymą, kuriame nepagrįstai pripažino bendrovei padarytą žalą. Taip pat pareiškime nurodo, kad nori pateikti papildomus bendrovės dokumentus, kurie nebuvo buhalterės įtraukti į bendrovės apskaitą (3 t., b. l. 14). 2010 m. birželio 4 d. bankroto administratoriui M. Č. buvo perduotas bendrovės turtas ir dokumentai, t. y. UAB „E“ vienintelio akcininko 2008 m. sausio 4 d. sprendimas dėl investavimo į kito juridinio asmens akcijas (3 t., b. l. 33); 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „E“ iš bendrovės „P“ turėjo įgyti RAB „DLG“ 200 vnt. paprastųjų vardinių akcijų už 70 000 latų bei 2009 m. rugsėjo 14 d. kasos čekis Nr. 2017, pagal kurį bendrovei „P“ buvo sumokėti 49 000 latų (69 720,72 Eur) (3 t., b. l. 58, 59–60, 61, 62); 2008 m. gruodžio 15 d. įrengimų ir kitos techninės įrangos nuomos sutartis Nr. 230, pagal kurią bendrovė „E“, atstovaujama P. Š., iš RAB „E“, išsinuomojo techninę įrangą bei 2009 m. vasario 2 d. kasos išlaidų orderis Nr. 20, pagal kurį bendrovei „E“ už nuomą buvo sumokėti 816 latų (4 000 Lt) už nuomą (3 t., b. l. 38–39, 40–42, 43, 44, 54, 55); 2008 m. gruodžio 15 d. tiekimo sutartis Nr. 10, pagal kurią UAB „E“, atstovaujama P. Š., iš RAB „L“, įsigijo elektroninės prekybos įrangos už 19 619,03 Eur             (67 740,61 Lt), 2008 m. gruodžio 17 d. sąskaita faktūra Nr. 196, išrašyta minėtai elektroninės prekybos įrangai bei 2008 m. gruodžio 30 d. kasos pajamų orderis Nr. 001088 PR, pagal kurį UAB „E“ sumokėjo 13 819,08 latų (67 740,61 Lt) RAB „L“ (3 t., b. l. 47–48, 49–51, 52, 53, 56, 57); 2008 m. sausio 7 d. konsultacinių paslaugų sutartis Nr. 692, sudaryta tarp UAB „E“, atstovaujamos P. Š. ir E. S. E., K. V. bei pagal šią sutartį išrašyta 2009 m. rugsėjo 25 d. sąskaitos kopija (invoice) Nr. 1095/09 už   4 803,92 Lt (3 t., b. l. 63–66, 69, 70).

9.4.5. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos duomenimis buvo nustatyta, jog 2010 m. birželio 4 d. bankroto administratoriui dalis perduotų UAB „E“ dokumentų yra netikri, t. y. 2008 m. gruodžio 15 d. įrengimų ir kitos techninės įrangos nuomos sutartis Nr. 230 bei 2009 m. vasario 2 d. kasos išlaidų orderis Nr. 20, pagal kurį bendrovei „E“ už nuomą neva sumokėjo 816 latų (4 000 Lt); 2008 m. gruodžio 15 d. tiekimo sutartis Nr. 10, sudaryta tarp UAB „E“ ir RAB „L“ bei 2008 m. gruodžio 17 d. sąskaita faktūra Nr. 196 ir 2008 m. gruodžio 30 d. kasos pajamų orderis Nr. 001088 PR, pagal kurį UAB „E“ sumokėjo 13 819,08 latų (67 740,61 Lt) RAB „L“; 2008 m. sausio 7 d. konsultacinių paslaugų sutartis Nr. 692, sudaryta tarp UAB „E“ ir E., K. V. bei pagal šią sutartį išrašyta 2009 m. rugsėjo 25 d. sąskaitos kopija (invoice) Nr. 1095/09 už 4 803,92 Lt. Šias nustatytas aplinkybes patvirtina Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pranešimai (8 t., b. l. 118, 130, 132, 141), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 2011 m. rugsėjo 12 d. teisinės pagalbos prašymas apklausti liudytojus (10 t., b. l. 4–7) bei liudytojų A. P. (10 t., b. l. 53, 54–56), S. Z. (10 t., b. l. 57–59), A. C. (10 t., b. l. 63–64) parodymai. Tai, kad šios trys sutartys, sudarytos tarp UAB „E“ ir L. bendrovių „E“, RAB „L“ ir E. yra netikros, patvirtino ir pats P. Š. duodamas parodymus teisiamuosiuose posėdžiuose. Nuteistasis P. Š. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nurodė, kad nežinojo, jog bendrovei yra iškelta bankroto byla. Be to, psichologinį spaudimą darė bendrovės bankroto administratorius M. Č., todėl siekdamas išvengti jo (administratoriaus) šantažo, 2010 m. birželio 4 d. pateikė netikras trys sutartys, sudarytas su L. bendrovėmis (11 t., b. l. 63–67). Šias aplinkybes nuteistasis patvirtino ir apeliacinio proceso metu (12 t., b. l. 82–84, 193–198). Nors P. Š. ikiteisminio tyrimo 2012 m. lapkričio 15 d. apklausos metu tvirtino, kad šios aukščiau nurodytos sutartys yra tikros (10 t., b. l. 96–99), tačiau pažymėtina, jog ikiteisminio bylos tyrimo metu duoti įtariamojo parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, neturi savarankiškos įrodomosios reikšmės.

9.4.6. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, jog P. Š. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „E“ priklausantį turtą, t. y. 47 135,74 Eur (162 750,30 Lt), iš esmės nevertino bankroto administratoriui pateiktos 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties bei nesiaiškino aplinkybių, ar šios bendrovės lėšos nebuvo panaudos 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo sandoriui su bendrove „P“, taip pat neatsižvelgė ir į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

9.4.6.1. Remiantis bylos duomenimis matyti, kad P. Š. būdamas UAB „E“ vienintelis akcininkas buvo nusprendęs investuoti į kito juridinio asmens akcijas. Šias aplinkybes patvirtina 2008 m. sausio 4 d. vienintelio akcininko UAB „E“ sprendimas (3 t., b. l. 33). Iš 2010 m. balandžio 4 d. bendrovės bankroto administratoriui pateiktų dokumentų matyti, kad P. Š., be aukščiau įvertintų netikrų dokumentų, pateikė ir 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „E“ iš bendrovės „P“ turėjo įgyti RAB „DLG“ 200 vnt. paprastųjų vardinių akcijų už 70 000 latų. Sutarties 2 punkte nurodyta, kad pirkėjas sumokėjo pardavėjui 49 000 latų grynaisiais pinigais, o likusią sumą, t. y. 21 000 latų, turi sumokėti ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 31 d. Tuo atveju, jei visa kaina nėra sumokama iki nurodytos datos, tai laikoma, kad pirkėjas už 49 000 latų įgijo 120 vnt. akcijų. Taip pat, pateikė ir 2009 m. rugsėjo 14 d. kasos čekį Nr. 2017, kuris patvirtina, jog bendrovės „P“ atstovui M. T.-O. buvo sumokėti 49 000 latų, t. y. 69 720,72 Eur (3 t., b. l. 58, 59–60, 61, 62). Pagal Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2012 m. rugpjūčio 7 d. pateiktą raštą ir duomenis, matyti, kad bendrovė (kompanija) „P“ yra registruota P. (8 t., b. l. 119, 120–121, 126–127). Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyba 2013 m. balandžio 3 d. raštu pateikė duomenys ir apie tai, kad bendrovė „DLG“ yra įregistruota 2002 m. rugpjūčio 8 d. L., kurios veikla – nuosavo ar lizingo būdu pirkto nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimas, nekilnojamojo turto valdymas už užmokestį ar sutarties pagrindai. Šios bendrovės akcininkai: M. T.-O., UAB „M“ (Lietuva) ir „P“ (P.) (8 t., b. l. 135). Tai, kad M. T.-O. realiai pardavinėjo RAB „DLG“ akcijas, akivaizdžiai patvirtina byloje pateikta 2010 m. balandžio 26 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią M. T.-O. pardavė UAB „M“ 124 vnt. paprastąsias vardines RAB „DLG“ akcijas už 90 000 Lt (2 t., b. l. 155–156, 157–159, 164) bei liudytojų R. Š. (2 t., b. l. 110–112; 11 t., b. l. 121), R. M. (2 t., b. l. 89–91) parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir / ar pirmosios instancijos teisme.

9.4.6.2. Iš liudytojo M. T.-O. 2011 m. spalio 18 d., 2014 m. kovo 28 d. apklausos protokolų turinio matyti, kad liudytojas buvo kompanijos „P“ (P) atstovas ir ieškojo investuotojų. Be to, kompanija „P“ (P) pardavinėjo bendrovės RAB „DLG“ akcijas, nes buvo šios bendrovės dalininkė. Liudytojas patvirtino, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. pasirašė su P. Š. pardavimo sutartį dėl RAB „DLG“ akcijų įgijimo. Sutarties pasirašymo metu, P. Š. sumokėjo 69 720,72 Eur grynais, o jis pateikė kasos čekį Nr. 2017, kuriame pasirašė. Taip pat liudytojas pažymėjo ir tai, kad P. Š. visą sutartyje nurodytą sumą turėjo sumokėti iki 2010 m. gegužės 31 d., tačiau iki šiol nesumokėjo (2 t., b. l. 84–86; 10 t., b. l. 47–49, 68–70; 11 t., b. l. 111–117).

9.4.6.3. P. Š. ikiteisminio tyrimo 2012 m. lapkričio 5 d. vykusios apklausos metu parodė, kad atstovaudamas UAB „E“, 2009 m. rugsėjo 14 d. pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo bendrovės RAB „DLG“ akcijas iš „P“ atstovo M. T.-O., kuriam grynais sumokėjo 70 000 latų grynais. Pažymėjo ir tai, kad už akcijas mokėjo ir iš UAB „E“ pinigų, kurie galimai sudarė apie keturiasdešimt procentų, kitą pinigų dalį skolinosi iš UAB „B“ (10 t., b. l. 96–99). Pirmosios instancijos teisme P. Š. tvirtino, kad UAB „E“ lėšų nepasisavino, o panaudojo bendrovės reikmėms, t. y. mokėjo atlyginimus grynais pinigais darbuotojams; sumokėjo 70 000 Lt užstatą Turkijos bendrovei, teikusiai medžiagas daugiabučių namų vykdantiems darbams, kuris bendrovei nebuvo grąžintas; pirko objektuose vykdantiems darbams reikiamas medžiagas, už kurias patirtos išlaidos nebuvo kompensuotos. Nurodė, kad visi pirkimai vyko grynais pinigais. Pažymėjo ir tai, kad tikėdamasis greitų pinigų, 2009 m. rugsėjo 14 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir įsigijo bendrovės RAB „DLG“ akcijų, už kurias sumokėjo grynais pinigais. Taip pat buvo išrašytas ir pasirašytas atsiskaitymo dokumentas. Tvirtino, kad visos sumos už akcijas nesumokėjo ir sutarties iki 2010 m. gegužės 31 d. neįvykdė, nes bendrovei buvo paskelbtas bankrotas. P. Š. pažymėjo, kad šios sutarties dokumentų buhalterijai nepateikė, nes bendrovės buhalteriją tvarkiusiai UAB „A“ nebuvo sumokėta už suteiktas paslaugas, todėl jokių papildomų dokumentų nepriėmė apie kelis mėnesius (11 t., b. l. 63–69). Apeliacinės instancijos teismo 2017 m. balandžio 13 d. teisiamajame posėdyje P. Š. nurodė, kad bendrovei bankrotas buvo paskelbtas 2010 m. kovo 8 d., o RAB „DLG“ akcijas įsigijo 2009 m. rugsėjo mėnesį, siekdamas užsidirbti ir tokiu būdu gauti pelno. Patvirtino ir tai, kad pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį sumokėjo tik avansą, nes sandoris turėjo įvykti sumokėjus visą pinigų sumą. Bendrovė bankrutavo, o bankroto administratorius nesumokėjo likusių pinigų pagal sutartį bei nesikreipė į RAB „DLG“ ir neieškojo būdų atgauti sumokėtų pinigų. Parodymų metu, nuteistasis papildomai pažymėjo ir tai, kad buvo paėmęs 130 000 Lt kreditą buto įrengimo darbams, kurio dalį panaudojo taip pat bendrovės veiklai (12 t., b. l. 82–84). P. Š. apeliacinės instancijos teismo 2018 m. balandžio 5 d. teisiamajame posėdyje patvirtino savo ankstesnius parodymus duotus teisme ir pažymėjo, kad bendrovės lėšų nepasisavino. Nuteistasis paaiškino, kad dėl susidariusių skolų, bendrovės buhalteriją tvarkiusi bendrovė „A“, pusmeti nevedė buhalterinės apskaitos, todėl ir buvo nustatytas apie 47 000 Eur trūkumas. Nurodė, kad nors bankroto administratoriui bendrovės dokumentus pateikė per kelis kartus, t. y. nuo 2010 m. balandžio mėnesio pradžios iki 2010 m. birželio mėnesio pradžios, tačiau bankroto administratorius nustatydamas lėšų trūkumą bendrovėje, rėmėsi tik pirminiais dokumentais, kurie buvo pateikti 2010 m. balandžio mėnesio pradžioje, o 2010 m. birželio mėnesio pradžioje pateiktų dokumentų, tarp kurių buvo ir 2009 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo akcijų sutartis, nevertino. Patvirtino ir tą aplinkybę, kad ši akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pateikta į bendrovės buhalteriją, nes daugiau kaip pusmetį bendrovės apskaita nebuvo vedama. Nuteistasis pažymėjo ir tai, kad bendrovės reikmėms naudojo ir savo asmenines paskolines lėšas, gautas iš banko buto įrengimui. P. Š. patvirtino, kad už RAB „DLG“ akcijas mokėjo tiek iš asmeninių, tiek iš bendrovės pinigų (12 t., b. l. 193–198).

9.4.6.4. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus aukščiau išdėstytus P. Š. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamuosiuose posėdžiuose, matyti, jog nuteistasis iš esmės nuosekliai tvirtino, jog bendrovės pinigų nepasisavino. Teigė, kad nors šių lėšų panaudojimo nepatvirtina buhalterijos apskaitos dokumentai, nes buhalterė šiuo laikotarpiu atsisakė vesti bendrovės apskaitą, tačiau visos piniginės lėšos buvo panaudotos būtent UAB „E“ naudai (t. y. grynais pinigais mokėjo darbuotojams atlyginimus, pirko įvairias medžiagas reikalingas statybos darbams atlikti ir pan.), o 2009 m. rugsėjo 14 d. įsigydamas RAB „DLG“ akcijas, taip pat panaudojo dalį bendrovės lėšų. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo (suinteresuotumas bylos baigtimi; nevaržomas priesaikos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą; teisės turėjimas laisvai rinktis gynybos taktiką), pagal BPK 20 straipsnio nuostatas taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau norint tokius parodymus patvirtinti arba paneigti būtina nurodyti, kokie kiti savarankiški ir patikimi įrodymai patvirtina arba paneigia nuteistojo nurodytas aplinkybes.

9.4.6.5. Liudytojas M. Č. ikiteisminio tyrimo 2012 m. gegužės 10 d. ir 2012 m. gegužės 30 d. apklausų metu parodė, kad po UAB „E“ bankroto iškėlimo, P. Š. 2010 m. balandžio 9 d. pateikė bendrovės buhalterinius dokumentus, pagal kuriuos nustatė, jog P. Š. bendrovei yra skolingas 163 786,30 Lt. Tvirtino, kad iš P. Š. pareikalavo dokumentų, kurie patvirtintų šių lėšų panaudojimą, tačiau jis pripažino šią skolą ir 2010 m. balandžio 20 d. prašyme įsipareigojo skolą grąžinti ir kiekvieną mėnesio 28 dieną pervesti po 10 000 Lt. Tačiau 2010 m. gegužės 27 d., P. Š. atsiuntė pareiškimą, kuriame nurodė, kad dėl patirtos psichologinės prievartos ir grasinimų, nepagrįstai pripažino, jog bendrovei yra skolingas bei nori pateikti papildomus dokumentus, kuriuos prašė įtraukti į buhalterinę apskaitą. 2010 m. birželio 4 d. buvo pateiktas turtas (kompiuterių dėžės, spausdintuvas, monetų skaitytuvas ir kt. įranga) bei dokumentai, tarp kurių buvo ir 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties kopiją. Nurodė, kad domėjosi bendrove „P“, tačiau jokių duomenų apie šią bendrovę nerado (1 t., b. l. 106–108). Pirmosios instancijos teisme liudytojas patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, kad 2010 m. balandžio 9 d. P. Š. pateikė menkaverčius daiktus bei kažkokias P. akcijas, taip siekdamas padengti bendrovės skolą. Pažymėjo ir tai, kad jei dokumentus P. Š. būtų pateikęs iš karto, tai būtų viską priėmęs ir kitaip viską įvertinęs. Be to, šiuo metu, dėl šių P. Š. veiksmų, kreiptųsi tik civilinio proceso tvarka (11 t., b. l. 87–90).

9.4.6.6. Liudytoja J. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jos UAB „A“ tvarkė P. Š. UAB „E“ buhalterinę apskaitą. Pažymėjo, kad P. Š. netvarkingai ir ne laiku pateikdavo bendrovės buhalterinius dokumentus. Iš bendrovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų bei kitų buhalterinių dokumentų buvo matyti, kad P. Š. pirko įvairias elektros prekes. Be to, bendrovė vykdė tiek mokėjimo pavedimus per banką, tiek atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. Bendrovės kasininku buvo pats P. Š., kuris buhalterijai pateikdavo kasos išlaidų ir pajamų orderius. Bendrovės darbuotojams atlyginimai buvo mokami tiek pavedimais, tiek grynaisiais pinigais. Patvirtino ir tai, kad nuo 2009 metų rudens, P. Š. už suteiktas paslaugas neatsiskaitė, todėl nutraukė buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį (2 t., b. l. 130–131). Papildomų apklausų metu liudytoja parodė, kad apie 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, nieko nežino (2 t., b. l. 133–135, 136–137). Pirmosios instancijos teisme liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir pažymėjo, bankroto administratoriui pateikė tik tuos dokumentus, kuriuos turėjo, t. y. iki 2009 metų rudens. Bendrovės balansą taip pat paruošė pagal turimus dokumentus (11 t., b. l. 101–103). Apeliacinio proceso metu liudytoja patvirtino, kad UAB „E“ apskaitą tvarkė iki 2009 metų rudens. Pažymėjo, kad bendrovė turėjo skolų, tačiau atkreipė dėmesį į tai, jog tuo laikotarpiu daug bendrovių turėjo skolų ir tai buvo įprasta. Liudytoja pažymėjo, kad P. Š. pirmiausia sumokėdavo bendrovės darbuotojams. Atlyginimus darbuotojams mokėdavo grynaisiais pinigais pagal kasos orderius. Patvirtino ir tai, kad visų bendrovės dokumentų galėjo neturėti, nes nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio atsisakė nemokamai vesti P. Š. bendrovės buhalteriją. Liudytoja nurodė, kad bendrovės pinigai būdavo išimami iš bankomato per avansinę apyskaitą, kuriuos P. Š. galėjo panaudoti tiek perkant prekes (dėl gaunamų didesnių nuolaidų), tiek mokant atlyginimus darbininkams, nes tuo laikotarpiu darbininkai iš esmės neturėjo banko sąskaitų. J. S. patvirtino ir tai, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties nematė, nes tuo metu bendrovės buhalterijos nebevedė, tik tvarkė darbuotojų atleidimus, priėmimus, nes kol visi bendrovės dokumentai nebuvo perduoti, privalėjo šias funkcijas vykdyti. Liudytoja nurodė, kad P. Š. niekada neprašė dokumentų užpildyti neteisėtai (13 t., b. l. 8–10).

9.4.6.7. Iš liudytojų V. Č. (1 t., b. l. 114–115; 11 t., b. l. 159–160), M. K. (1 t., b. l. 120–121), D. P. (1 t., b. l. 122–123), R. R. (R. R.) (1 t., b. l. 124–125, 126–128; 11 t., b. l. 104), E. N. (1 t., b. l. 129–130), G. V. (1 t., b. l. 135–136), M. Š. (1 t., b. l. 137–138), A. R. (1 t., b. l. 139–140), V. B. (V. B.) (1 t., b. l. 141–142), K. P. (1 t., b. l. 143–144), M. V. (M. V.) (1 t., b. l. 145–146), A. N. (1 t., b. l. 147–148), P. B. (P. B.) (1 t., b. l. 149–150), R. V. (1 t., b. l. 151–152; 11 t., b. l. 140), A. M. (1 t., b. l. 155–156), P. M. (1 t., b. l. 159), I. M. (1 t., b. l. 160) parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir / ar pirmosios instancijos teisme matyti, kad UAB „E“ direktorius P. Š. atlyginimus darbuotojams mokėdavo ir bankiniais pavedimais, tačiau dažniausiai grynaisiais pinigais.

9.4.6.8. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie aukščiau išdėstyti ir įvertinti duomenys nepaneigia P. Š. parodymų duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamuosiuose posėdžiuose, t. y. kad iš bendrovės banko sąskaitos paimtus grynus pinigus naudojo būtent bendrovės veiklai, t. y. mokėjo atlyginimus bendrovės darbuotojams, dalį lėšų panaudojo akcijų pirkimo sandoriui su „P“ vykdyti, bei yra aiškiai nepakankami konstatuoti išvadai, kad P. Š. tyčia pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „E“ priklausantį turtą, t. y. 47 135,74 Eur (162 750,30 Lt). Nuteistojo P. Š. kaltės nepagrindžia ir ta aplinkybė, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. pasirašęs akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo bendrovės RAB „DLG“ akcijas iš „P“ atstovo M. T.-O., kuriam grynais sumokėjo 49 000 latų (69 720,72 Eur), nepateikė šių dokumentų buhalterijai, dėl ko šie duomenys nebuvo įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą. Be to, liudytoja J. S. parodymų metu paaiškino, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio atsisakė vesti UAB „E“ buhalterinę apskaitą, todėl ši 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis į apskaitą ir nebuvo įtraukta.

9.4.6.9. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. balandžio 14 d. specialisto išvadoje „Dėl UAB „E“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-1/55 nustatyta, jog UAB „E“ buhalterinė apskaita nebuvo organizuota taip, kad į apskaitą būtų įtrauktos visos ūkinės operacijos, susijusios su turto, įsipareigojimų pasikeitimu, dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, nuosavo kapitalo, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 5 d. Tačiau tik pagal tyrimui pateiktas avansines apyskaitas (kurios bendrovėje buvo tvarkomos iki 2009 m. rugsėjo mėnesio) su išlaidas patvirtinančiais dokumentais, specialistas nustatė, kad P. Š. bendrovei yra skolingas 162 750,30 Lt (623 051,58 – 459 301,28 – 1 000) (t. y. 47 135,74 Eur) (9 t., b. l. 10–17). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, kad P. Š. pasisavino šiuos pinigus, rėmėsi iš esmės tik šia pateikta specialisto išvada. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nuosprendyje daromos išvados negali būti grindžiamos tik specialisto išvadomis, jų nesusiejus su kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Akivaizdu, kad šioje nagrinėjamoje byloje nuteistojo P. Š. teiginiai, jog bendrovei priklausančios lėšos (t. y. 47 135,74 Eur) buvo panaudotos būtent UAB „E“ veikloje, nepaneigti. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nors P. Š. paaiškinimai apie pinigų panaudojimą bendrovės naudai perkant bendrovės RAB „DLG“ akcijas, mokant atlyginimus darbuotojams ir pan., nepatvirtina apskaitos dokumentai, tačiau nėra pagrindas jų nepripažinti įrodymais.

9.4.6.10. Tyčinė kaltės forma, kaip ir kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalo būti įrodyta ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, jog nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (indubio pro reo) (Barber?, MesseguéandJabardo v. Spain, no. judgmentof 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgementof 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgementof 31 March 2009). Nacionalinėje teismų praktikoje nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-976/2017 ir kt.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikrintus įrodymus ir jų visumą, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir įtikinamų nuteistojo P. Š. kaltę patvirtinančių įrodymų (t. y. kad piniginės lėšos – 47 135,74 Eur nebuvo panaudotos UAB „E“ veikloje), reikšmingų nusikalstamai veikai inkriminuoti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

9.4.6.11. Atsižvelgiant į tai, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, naikinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

9.5. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad P. Š. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, t. y. nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., būdamas UAB „E“ generaliniu direktoriumi ir kasininku, išvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „E“ turtą – 69 720,72 Eur, nes žinodamas apie bendrovės sunkią ekonominę (finansinę) padėtį, 2009 m. rugsėjo 14 d. sudarė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią M. T.-O., atstovaujančiam Panamoje registruotą bendrovę „P“, neatlygintinai perdavė 69 720,72 Eur, nors nei sandorio metu, nei po jo, realiai bendrovė jokio turto neįgijo.

9.5.1. Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas išvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto išvaistymui būdinga tai, kad kaltininkui patikėtas ar žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos, o teisėtam turto (turtinės teisės) savininkui jo vertė neatlyginama, t. y. padaroma žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-788/2017 ir kt.).

9.5.2. Šioje nagrinėjamos bylos dalyje, pirmosios instancijos teismas P. Š. kaltę, t. y. kad būdamas UAB „E“ direktorius ir vienasmenis bendrovės valdymo organas, savo neteisėtais veiksmais, t. y. suvokdamas ir ignoruodamas sunkią bendrovės finansinę būklę, skolas valstybei, darbuotojams ir paslaugas teikusiems asmenims, sudarė 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir neatlygintinai perduodamas UAB „E“ pinigines lėšas M. T.-O., padarė 69 720,72 Eur žalą vadovaujamai bendrovei, grindė iš dalies paties P. Š. parodymais, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. balandžio 14 d. specialisto išvada „Dėl UAB „E“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-1/55, liudytojo M. Č., J. S. parodymais.

9.5.3. Pažymėtina, kad uždarosios akcinės bendrovės vadovo ir net vienintelio akcininko veiksmai netinkamai disponuojant bendrovės turtu tam tikromis aplinkybėmis gali būti kvalifikuojami kaip svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymas. Ši nuostata pagrįsta uždarosios akcinės bendrovės, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisiniu statusu ir nuostata, kad bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių, taip pat ir vienintelio akcijų savininko, turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012; Nr. 2K-407/2014; Nr. 2K-26-788/2017 ir kt.). Kita vertus, netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla visų pirma suprantama kaip Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.86 – 2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas, todėl taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamą bendrovės turto panaudojimą, svarbu įsitikinti, kad bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Teismų praktikoje, vertinant baudžiamosios atsakomybės taikymo bendrovės vadovui pagrįstumą, yra pabrėžta, kad teisinė sistema turi užtikrinti tai, jog asmenys nebijotų eiti vadovo pareigų dėl pernelyg griežtų atsakomybės standartų, taikomų galimų klaidų atžvilgiu; bendrovės vadovams turi būti užtikrinta teisė priimti rizikingus verslo sprendimus, nes tai viena esminių įmonės ekonominio efektyvumo didinimo priemonių; teisėsaugos institucijos neturėtų nepagrįstai kištis į vadovų veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-518/2014; Nr. 2K-26-788/2017 ir kt.). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą konstatavęs, kad bendrovės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais.

9.5.4. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamo verslo organizavimą P. Š., pirmiausia turi būti nustatyta, kas dėl to patyrė žalą.

9.5.4.1. Remiantis skundžiamu nuosprendžiu matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas kaltu ir nuteisdamas P. Š. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, konstatavo, jog nuteistojo išvaistyti 69 720,72 Eur, priklausė UAB „E“. Tačiau iš nagrinėjamoje byloje pateiktos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. balandžio 14 d. specialisto išvados „Dėl UAB „E“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-1/55 matyti, kad sandoris, t. y. 2009 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „E“ pirko 200 vnt. bendrovės RAB „DLG“ akcijas, už kurias sutarties pasirašymo metu sumokėjo 69 720,72 Eur grynais (49 000 LVL), UAB „E“ buhalterinėje apskaitoje neatvaizduotas (9 t., b. l. 10–17). Iš liudytojos J. S. aukščiau išdėstytų parodymų matyti, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties nematė, nes tuo metu bendrovės buhalterijos nebevedė. Iš P. Š. aukščiau išdėstytų ir įvertintų parodymų turinio matyti, kad RAB „DLG“ akcijas įsigijo, siekdamas užsidirbti ir tokiu būdu gauti pelno. Pažymėjo ir tą aplinkybę, kad už RAB „DLG“ akcijas mokėjo tiek iš asmeninių, tiek iš bendrovės pinigų. Be to, visos sumos už akcijas nesumokėjo ir sutarties iki 2010 m. gegužės 31 d. neįvykdė, nes bendrovei buvo paskelbtas bankrotas. Patvirtino ir tą aplinkybę, kad ši akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo pateikta į bendrovės buhalteriją, nes daugiau kaip pusmetį bendrovės apskaita nebuvo vedama. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šie byloje esantys duomenys, akivaizdžiai, nepatvirtina, kad visi 69 720,72 Eur priklausė būtent UAB „E“, dėl kurių išvaistymo P. Š. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Tuo tarpu, kitų pagrįstų duomenų nagrinėjamoje byloje, nėra.

9.5.5. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė jokių argumentų, dėl ko P. Š. būdamas UAB „E“ vadovas ir vienintelis akcininkas, bendrovės veiklą organizavo taip, jog būtų padaryta kuo daugiau žalos savo paties verslui. Tai, kad P. Š. žinodamas apie bendrovėje esančią sunkią finansinę padėtį, t. y. susidariusią skolą tiek buhalteriją tvarkiusiai bendrovei, tiek Valstybinei mokesčių inspekcijai, 2009 m. rugsėjo 14 d. sudarė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pirko 200 vnt. bendrovės RAB „DLG“ akcijų, nepatvirtina, jog P. Š. tai darė sąmoningai, turėdamas tikslą išvaistyti bendrovės lėšas. Iš P. Š. parodymų matyti, kad RAB „DLG“ akcijas įsigijo, siekdamas užsidirbti ir tokiu būdu gauti pelno, nes bendrovė turėjo didelės vertės reikalavimo teisė (t. y. virš trijų milijonų latų). Pažymėjo ir tai, kad šią sutartį pasirašė po kelių dienų gimus sūnui, todėl galimai neįsigilino į šios sutarties turinį, tačiau įvykdyti sandorio nepavyko, nes bendrovei buvo paskelbtas bankrotas, o bankroto administratorius nesumokėjo likusių pinigų pagal sutartį bei nesikreipė į RAB „DLG“ ir neieškojo būdų atgauti sumokėtų pinigų.

9.5.5.1. Pažymėtina, kad verslo santykiuose visuomet veikia pasitikėjimo partneriais ir ekonominės veiklos rizikos principai. Pasitikėjimo partneriu principas versle reiškia tikėjimą, kad verslo partneris sąžiningai plėtos abipusę naudą. Kita vertus, ekonominės verslo rizikos principas siejamas su galimų nuostolių arba pajamų praradimo tikimybe, palyginant su verslo plane numatytais tikslais. Be to, verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų. Akivaizdu, kad P. Š. sprendimas pirkti RAB „DLG“ akcijas buvo orientuotas į pelno siekimą, todėl negali būti vertinamas kaip neatitinkantis bendrovės interesų bei bendrovės funkcionavimui kenkiantis sprendimas.

9.5.5.2. Teisėjų kolegija įvertinusi baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl P. Š. netinkamos veiklos atstovaujant bendrovei, šios veiklos ekonominio neefektyvumo, žalingumo ar sandorio teisėtumo, akivaizdžiai yra spręstinas prioritetą suteikiant civilinės teisės normoms, o ne kaip veika, atitinkinti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

9.5.6. Atsižvelgiant į tai, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kurioje P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, naikinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl civilinio ieškinio priteisimo

            10. Apygardos teismas civiliniam ieškovui M. D. pripažintino teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka, nes jo negalima apskaičiuoti, negavus papildomos medžiagos (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

            10.1. Civilinis ieškovas M. D. apeliaciniame skunde prašo tenkinti civilinį ieškinį ir iš P. Š. priteisti 47 435,79 Eur. Tačiau atkreipiamas civilinio ieškovo dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai nustatoma, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nutraukiamas ir procesinių prievartos priemonių, tarp jų ir dėl civilinio ieškinio užtikrinimo taikymas, nes baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 234, 254 straipsniai) nenumato reikalavimo ir galimybės tenkinti byloje pareikšto civilinio ieškinio. Šioje nagrinėjamoje byloje baudžiamieji teisiniai santykiai tarp P. Š. ir valstybės nutrūko, todėl ir išnyksta jo pareiga atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Pažymėtina, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, todėl šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas. Esant šioms aplinkybėms, panaikinama nuosprendžio dalis, kuria civiliniam ieškovui M. D. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą ir klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, o civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžio dalį, kuria P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

P. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį, išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

Panaikinti BK 63 straipsnio 1, 4 dalių, BK 67 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 6 punkto, BK 71 straipsnio, BK 75 straipsnio taikymą.

           Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria civiliniam ieškovui M. D. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

           Civilinio ieškovo M. D. apeliacinį skundą atmesti, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

           Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai                                                                                     Jolanta Čepukėnienė

                                                                                    Kęstutis Jucys

                                                                                    Regina Pocienė