Civilinė byla Nr. 2-1816-186/2015
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00419-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.4.; 3.4.2.5.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės TITTAN atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „ADRIJUS“ finansinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės TITTAN bankroto byloje.
Išnagrinėjus bylą pagal atskirąjį skundą,
n u s t a t y t a :
I. Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) TITTAN iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2014 m. lapkričio 13 d.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „ADRIJUS“ kreipėsi į teismą, prašydama patvirtinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) TITTAN bankroto byloje UAB ,,ADRIJUS“ 9 342,91 Eur (32 259,20 Lt) dydžio finansinį reikalavimą. Pareiškėjas nurodė, kad 616,71 Eur (2 129,39 Lt) skolos suma susidarė dėl to, kad BUAB TITTAN netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus pagal subrangos sutartis. 8 726,20 Eur (30 129,81 Lt) skolos suma turi būti patvirtinta, nes BUAB TITTAN neįvykdytus įsipareigojimus, laidavimo sutarties pagrindu, padengė UAB „ADRIJUS“.
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi UAB „ADRIJUS“ reikalavimus tenkino iš dalies ir patvirtino 8 726,20 Eur dydžio UAB „ADRIJUS“ kreditorinį reikalavimą BUAB TITTAN bankroto byloje, kitos UAB „ADRIJUS“ reikalavimų dalies netenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas UAB „ADRIJUS“ prašymas dėl 616,71 Eur (2 129,38 Lt) kreditorinio reikalavimo BUAB TITTAN bankroto byloje patvirtinimo ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus UAB „ADRIJUS“ 616,71 Eur finansinį reikalavimą BUAB TITTAN bankroto byloje.
Teismas nustatė, kad tarp UAB TITTAN ir UAB „ADRIJUS“ 2014 m. sausio 2 d. buvo sudarytos dvi subrangos sutartys. Pagal šių sutarčių 3.2 punktus subrangovas UAB TITTAN įsipareigojo sumokėti rangovui UAB „ADRIJUS“ 1 procento dydžio mokestį, apskaičiuotą pagal įvykdytų darbų vertę. Pareiškėjo atstovė nurodė, kad šis mokestis yra generalinės rangos mokestis, t. y. mokestis už kreditoriaus suteiktas paslaugas (elektros energiją, vandens tiekimą ir pan.), kad BUAB TITTAN galėtų įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus. 2014 m. liepos 15 d. ir 2014 m. spalio 29 d. skolų suderinimo aktai patvirtina, kad 2014 m. birželio 30 d. UAB TITTAN buvo skolinga UAB „ADRIJUS“ 616,71 Eur (2 129,37 Lt).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.688 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad kai sutartyje nustatytais atvejais ir tvarka užsakovas privalo perduoti rangovui naudotis pastatus ar įrenginius, teikti krovinių vežimo paslaugas, įrengti laikinus energijos ar vandens tiekimo tinklus, gauti reikalingus leidimus, suteikiančius teisę atlikti rangovui tam tikrus darbus bei teikti kitas sutartyje nurodytas paslaugas. Šios paslaugos apmokamos statybos rangos sutartyje nustatytais atvejais ir tvarka. Teismas iš bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (Nr. ADR/NETW0000339, MT Nr. 002177, MT Nr. 002118, VER1400216, VER 1400254) nustatė, kad minimos paslaugos buvo perparduotos gavus iš objekto generalinio rangovo – UAB „Versina“. Sutarčių šalys yra verslininkai, savo srities profesionalai. Jos subrangos sutartyse aptarė šio mokesčio mokėjimą (kainą ir tvarką). UAB „ADRIJUS“ kaip užsakovas UAB TITTAN atžvilgiu bei rangovas generalinio rangovo UAB „Versina“ atžvilgiu turėjo tam tikrų išlaidų dėl UAB TITTAN atliekamų darbų, už kurias mokėjo objekto generaliniam rangovui ir pagal tarp šalių nusistovėjusią tvarką šias išlaidas dengė subrangovas – UAB TITTAN, nes taip buvo susitarta subrangos sutarčių 3.2 punkte. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, konstatavo, kad UAB „ADRIJUS“ reikalavimas patvirtinti jo 564,54 Eur (1 949,24 Lt) finansinį reikalavimą, kaip kylantį iš subrangos sutarčių 3.2 punkto, yra pagrįstas, todėl teismas jį tenkino.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat prašo patvirtinti 52,17 Eur (180,13 Lt) reikalavimą, nurodydamas, kad ši suma BUAB TITTAN buvo sumokėta pagal avansines apyskaitas, o šią skolą patvirtina 2014 m. liepos 15 d. ir 2014 m. spalio 29 d. skolų suderinimo aktai. Teismas nurodė, kad byloje esantis banko išrašas už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2014 m. birželio 5 d. apie UAB „ADRIJUS“ mokėjimus BUAB TITTAN, 2014 m. liepos 15 d. ir 2014 m. spalio 29 d. skolų suderinimo aktai, sudaryti pagal 2014 m. birželio 30 d. duomenis, patvirtina, kad 2014 m. birželio 30 d. BUAB TITTAN buvo skolinga UAB „ADRIJUS“ 616,71 Eur (2 129,37 Lt), iš kurių 564,54 Eur (1 949,24 Lt) yra skola pagal 2014 m. birželio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. ADR/NETW0000339, likusi 52,17 Eur (180,13 Lt) Lt skola – pagal avansinius mokėjimus. Teismas informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis nustatė, kad bankroto byla UAB TITTAN buvo iškelta 2014 m. rugsėjo 8 d., nutartis įsiteisėjo 2014 m. lapkričio 13 d. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad šalys, nesant įsiteisėjusios teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo, turėjo teisę sudaryti skolų suderinimo aktus. Teismas taip pat pažymėjo, kad tiek 2014 m. liepos 15 d., tiek 2014 m. spalio 29 d. skolų suderinimo aktuose nurodytos sumos yra identiškos.
Teismas BUAB TITTAN argumentus, kad UAB „ADRIJUS“ finansinis reikalavimas negali būti tvirtinamas, nes BUAB TITTAN bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, vertino kaip teisiškai nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad bankroto pripažinimo tyčiniu ir kreditinių reikalavimų tvirtinimas yra atskiros procedūros, kurios sprendžiamos įstatymo nustatyta tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
BUAB TITTAN atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį (atskirajame skunde apeliantas prašo panaikinti 2015 m. rugpjūčio 15 d. nutartį, tačiau iš visumos skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad iš tikrųjų atskiruoju skundu ginčija Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį. Teisėjų kolegijos nuomone, šis klaidingas skundžiamos nutarties datos nurodymas vertintinas kaip padarytas rašymo apsirikimas) ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymą dėl 616,71 Eur finansinio reikalavimo tvirtinimo atmesti.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir nepagrįstai nurodė, kad administratorius jokių konkrečių argumentų, įrodymų, parneigiančių kreditoriaus reikalavimus, teismui nepateikė. Tačiau bankroto administratorius turi pareigą įsitikinti reiškiamų reikalavimų pagrįstumu, o pareiga įrodyti tokių reikalavimų pagrįstumą tenka kreditoriui. Kreditoriaus teikti įrodymai yra nepakankami tam, kad teismas galėtų patvirtinti kreditoriaus reiškiamą reikalavimą. Iš esmės jokių papildomų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų reiškiamus reikalavimus, kreditorius nepateikė, todėl tvirtinti reikalavimą nebuvo pagrindo.
- Teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus.
Kreditorius UAB „ADRIJUS“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
- Teismas, priimdamas ginčo nutartį, skiriant teismo posėdį, nutartimi nurodė kreditoriui pateikti papildomus įrodymus, aptartus Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartyje, kuriuos kreditorius pateikė. Bankroto administratorius skunde nepateikia motyvų, kodėl teismo nutartyje atlikti vertinimai byloje esančių įrodymų yra netinkami ar ginčytini. Bankroto administratorius nepateikia jokių konkrečių prieštaravimų pateiktiems rašytiniams įrodymams. Kreditoriaus nuomone, byloje yra pateikti ir surinkti bei Klaipėdos apygardos teismo tinkamai įvertinti įrodymai, kuriais pagrindžiamas finansinis reikalavimas.
- Kreditorinių reikalavimų pagrįstumas nagrinėjamas remiantis rungimosi principu. Bankroto administratorius iš esmės bando permesti įrodinėjimo pareiga išimtinai tik kreditoriui ir teismui, o savo pareigos įrodyti prieštaravimus neįžvelgia, o tai pažeidžia esmines civilinio proceso nuostatas. Administratorius į bylą nėra pateikęs nei vieno įrodymo, galinčio pagrįsti jo prieštaravimą, nors nėra duomenų, kad bankroto administratoriui yra neperduoti bankrutuojančios įmonės dokumentai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai patvirtino kreditoriaus UAB „ADRIJUS“ 616,71 Eur finansinį reikalavimą BUAB TITTAN bankroto byloje.
Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodo CPK 176, 185 straipsnių nuostatas. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto atskirajame skunde išdėstytais teiginiais apie įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles. Kasacinis teismas pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; kt.). Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir nepagrįstai nurodė, kad bankroto administratorius jokių konkrečių argumentų, įrodymų, paneigiančių kreditoriaus reikalavimus, teismui nepateikė. Apeliantas nurodo, kad tai yra kreditoriaus pareiga. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip ir kitose bylose, bankroto bylose galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Kreditorius, prašydamas patvirtinti jo 616,71 Eur finansinį reikalavimą BUAB TITTAN bankroto byloje, į bylą pateikė šiuos duomenis: 2014 m. spalio 29 d. skolų suderinimo aktą, 2014 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūrą Nr. ADR/NETW0000339 564,54 Eur (1 949,24 Lt) sumai, kurios išrašymo pagrindas nurodytas „Genrangovinės paslaugos pagal PVM sąskaitas faktūras VER1400254, VER1400216, MT-002118, MT-002177“, 2014 m. sausio 2 d. subrangos sutartis Nr. 2014-01-02/04 ir 2014-01-02/05, po to, kai byla dėl šio kreditorinio reikalavimo buvo grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, UAB „ADRIJUS“ taip pat pateikė 2014 kovo 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TIT00000040 4 345,46 Eur (15 004 Lt) sumai ir tos pačios dienos atliktų darbų aktą, 2014 m. vasario 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TIT00000032 10 450,96 Eur (36 085,09 Lt) sumai ir tos pačios dienos atliktų darbų aktą, 2014 m. vasario 24 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TIT00000031 13 127,02 Eur (45 324,97 Lt) sumai ir tos pačios dienos atliktų darbų aktą, 2014 m. sausio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TIT00000012 17 839,35 Eur (61 595,72 Lt) sumai ir tos pačios dienos atliktų darbų aktą, taip pat 2014 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MT Nr. 002177 143,52 Eur (495,53 Lt) sumai, 2014 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MT Nr. 002118 117,55 Eur (405,88 Lt) sumai, 2014 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VER Nr. 1400254 128,64 Eur (444,18 Lt) sumai, 2014 m. vasario 27 d. PVM sąskaitą faktūrą serija VER Nr. 1400216 174,83 Eur (603,64 Lt) sumai, UAB „ADRIJUS“ nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2014 m. birželio 5 d. atliktų mokėjimų UAB TITTAN sąrašą, 2014 m. liepos 15 d. skolų suderinimo aktą (b. l. 45, 77-79, 128-136, 138). Kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patvirtino kreditoriaus pareikštą reikalavimą iš byloje esančių duomenų padaręs išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliantas, deklaratyviai skunde nurodydamas taisykles, susijusias su įrodinėjimu ir įrodymų vertinimu, nenurodo jokių konkrečių įrodymų vertinimo pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei norėtų apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Be to, priešinai nei nurodo apeliantas, po to, kai byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, kreditorius pateikė papildomus įrodymus dėl prašomo patvirtinti finansinio reikalavimo pagrindimo. Apeliantas skunde nenurodo, kokie dar duomenys turėtų būti pateikti į bylą, o teismo aktyvus vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuo atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai).
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, tačiau nedetalizuoja, į kokias bylos aplinkybes teismas neįsigilino, kokiais konkrečiai paaiškinimais nesivadovavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1287-196/2015, nurodytus motyvus, pirmosios instancijos teismo veiksmus gavus bylą dėl finansinio reikalavimo dalies nagrinėti iš naujo, taip pat nutarties dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo motyvus, su pirmiau nurodyta apelianto pozicija neturi pagrindo sutikti.
Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo keisti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Konstantinas Gurinas
Nijolė Piškinaitė
Egidijus Žironas