Civilinė byla Nr. 3K-3-311/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos: 11.9.10.7; 16.2.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. liepos 8 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Sigito
Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. ir atsakovo Akmenės darbo
biržos kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui Akmenės darbo biržai dėl
drausminės nuobaudos panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir
neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Bylos šalių ginčas kilo dėl ieškovės
atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtumo ir
neturtinės žalos ieškovei atlyginimo.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: panaikinti Akmenės
darbo biržos direktoriaus 2008 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. V-235 skirti jai
drausminę nuobaudą – papeikimą; pripažinti jos atleidimą iš darbo Akmenės darbo
biržos direktoriaus 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 36-KD pagal DK 136
straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu, grąžinti į darbą ir priteisti vidutinį
darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, taip pat 50 000 Lt
neturtinei žalai atlyginti.
Ieškovė 1996 m. pradėjo dirbti Akmenės darbo
biržoje Finansų apskaitos skyriaus specialiste. Akmenės darbo biržos
direktoriaus 2008 m. spalio 31 d. įsakymu jai buvo paskirta drausminė nuobauda –
papeikimas – dėl to, kad neužtikrino nedarbo išmokų mokėjimo nutraukimo penkiems
bedarbiams. Ieškovės teigimu, drausminė nuobauda paskirta jai be pagrindo, nes
lokaliniuose teisės aktuose, pareigybės aprašyme nenustatyta jos pareigos
nutraukti nedarbo išmokų mokėjimą bedarbiams, nenurodyta techninių veiksmų,
kurie turi būti atliekami vykdant šią funkciją; Finansų apskaitos nuostatai,
Nedarbo socialinio draudimo įstatymas, kiti teisės aktai, reglamentuojantys
darbo biržų veiklą, nustato bendruosius reikalavimus ir yra bendro pobūdžio
dokumentai; ieškovės pareigybės aprašymas Akmenės darbo biržos direktoriaus
2007 m. spalio 10 d. įsakymu per vieną dieną buvo pakeistas keturis kartus,
ji su pakeitimais buvo supažindinta vėliau; su 2002 m. birželio 13 d.
finansininko kontrolieriaus pareigybės aprašymu susipažino tik 2008 m.
balandžio 24 d. Ieškovė taip pat nurodė, kad ji vykdė direktoriaus įsakymus dėl
socialinio draudimo išmokų mokėjimo nutraukimo, tačiau už tai atsakingas ne
vienas darbuotojas, ji rėmėsi konsultantų pateiktais sąrašais, kuriuose nurodytų
duomenų teisingumo ji neturėjo pareigos tikrinti, nes nėra valstybės tarnautoja;
ji neprivalėjo įvesti 50 kodo, tai ne jos funkcija, be to, šio kodo niekada ir nevesdavo,
nes jis atsirasdavo automatiškai. Ieškovės teigimu, skirdamas pirmąją drausminę
nuobaudą, direktorius nesilaikė DK 240 straipsnio 1 dalies, t. y.
raštu nepareiškė reikalavimo pasiaiškinti, nes 2008 m. rugsėjo 18 d. užklausa elektroniniu
paštu neatitinka įstatyme nustatytos tokio reikalavimo formos ir turinio. Po pirmosios
drausminės nuobaudos skyrimo ieškovė ketino kreiptis į Darbo ginčų komisiją dėl
jos panaikinimo, tačiau nespėjo to padaryti,
nes 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu
buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovė
nurodė, kad 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. V-250 jai buvo pavesta sudaryti
Finansų apskaitos skyriaus buhalterinės apskaitos dokumentų, kuriems pasibaigęs
dešimties metų saugojimo terminas, sąrašą; už papildomą darbo krūvį, rengiant sąrašus,
buvo nustatyta 504 Lt priemoka; susipažinusi
su įsakymu, ji iš karto kreipėsi į Finansų apskaitos skyriaus vedėją dėl jo
vykdymo ir ši pasakė, kad pirmiausia turi būti atlikta inventorizacija, tik po
to rengiami dokumentų sunaikinimo sąrašai; kai taip pasakė tiesioginė vadovė,
ieškovė nerengė nurodytų sąrašų, be to, kol vedėja atostogavo, ji negalėjo
gauti kai kurių buhalterinių dokumentų, kai kuriuos dokumentus norėjo
peržiūrėti pati vedėja; kai vedėja grižo po atostogų, pirmiausia buvo nuspręsta
daryti inventorizaciją, todėl, laikydamasi vedėjos žodinio nurodymo, ieškovė
neparengė dokumentų sunaikinimo sąrašų įsakyme nustatytu terminu, t. y. iki
2008 m. lapkričio 30 d.; nurodyto darbo apimtis nebuvo didelė, jį būtų atlikusi
per pusantros ar per dvi dienas, likusi ir po darbo, tačiau nemanė, kad dėl to
gali būti atleista iš darbo; 2008 m. gruodžio 2 d. 9 val. ieškovė gavo
direktoriaus reikalavimą pateikti raštišką pasiaiškinimą, kodėl nepateikė nurodytų
sąrašų iki 2008 m. lapkričio 30 d.; direktorius sąmoningai nustatė trumpą,
t. y. pusės valandos, terminą pasiaiškinti, kad ji nespėtų pateikti
pasiaiškinimo; 2008 m. gruodžio 2 d. 16 val. 52 min. į ieškovės kabinetą
atėjo Akmenės darbo biržos direktorius, jo pavaduotoja, Personalo skyriaus
vedėja, vyr. specialistė ir surašė aktą apie 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymo
neįvykdymą bei nurodė, kad ieškovė šiurkščiai pažeidė DK 235 straipsnį.
Ieškovės nuomone, direktorius sąmoningai siekė atleisti ją iš darbo dėl to, kad
ji kėlė klausimą, kodėl, vykdydama funkcijas, akivaizdžiai priskirtinas
viešajam administravimui, nėra valstybės tarnautoja, o dirba pagal darbo
sutartį. Ieškovės teigimu, iš jos kiekviename susirinkime buvo tyčiojamasi, menkinama
reputacija visų darbuotojų akivaizdoje, ji jautėsi pažeminta; įtampa darbe sutrikdė
sveikatą, dėl imuninės sistemos susilpnėjimo susirgo plaučių uždegimu, paūmėjo
širdies veiklos sutrikimai, laikinai buvo nedarbinga, be to, sumažėjo
bendravimo galimybės, prasidėjo emocinė depresija; iki pensinio amžiaus jai liko
treji su puse metų, todėl sunku kitur įsidarbinti. Dėl to, kad pirmoji drausminė
nuobauda ir atleidimas iš darbo sukėlė didelių dvasinių išgyvenimų, ieškovė
prašė priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Akmenės
rajono apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu patenkino ieškinio
dalį: panaikino Akmenės darbo biržos direktoriaus 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu
Nr. 36-KD paskirtą ieškovei drausminę nuobaudą, pripažino ieškovės atleidimą iš
darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu ir gražino
ją į darbą; priteisė 15 947,70 Lt vidutinio darbo užmokesčio už visą
priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo
priėmimo dienos, ir po 90,10 Lt vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio nuo teismo
sprendimo priėmimo iki įsiteisėjimo dienos, taip pat 1500 Lt neturtinei žalai
atlyginti; kitą ieškinio dalį atmetė. Dėl ieškinio reikalavimo panaikinti pirmąją
drausminę nuobaudą – papeikimą – teismas nurodė, kad pagal byloje surinktų ir
ištirtų įrodymų visumą ieškovė žinojo savo darbo funkcijas, tačiau jas atliko nepakankamai
rūpestingai, todėl darbdavys, nustatęs pažeidimus, teisėtai paskyrė jai drausminę
nuobaudą – papeikimą; tai, kad darbdavio reikalavimas pasiaiškinti dėl
nustatytų pažeidimų buvo išsiųstas ieškovei elektroniniu paštu, nėra esminis DK
240 straipsnio pažeidimas, ieškovė pateikė pasiaiškinimą. Dėl antrosios
drausminės nuobaudos – ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3
dalies 1 punktą – teisėtumo teismas nurodė, kad 2008 m. gruodžio 2 d.,
skiriant ieškovei griežčiausią drausminę nuobaudą, t. y. atleidžiant iš darbo,
galiojo 2008 m. spalio 31 d. paskirta drausminė nuobauda (papeikimas), taigi
formaliai buvo juridinių faktų sudėtis spręsti dėl DK 136 straipsnio 3 dalies
1 punkte nurodyto darbo sutarties nutraukimo pagrindo taikymo. Kartu teismas konstatavo,
kad, atsižvelgiant į tai, jog tuo pačiu metu buvo atliekama
inventorizacija, tai, kad ieškovė neatliko ne tiesioginio, o papildomai jai
pavesto darbo, kurio svarbos ir reikšmės atsakovas neįrodinėjo, taip pat į
ieškovės nurodytas aplinkybes, dėl kurių ji neatliko šio darbo, darytina
išvada, jog ieškovei paskirta per griežta drausminė nuobauda, todėl jos atleidimas
iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra neteisėtas. Dėl
neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog
atsakovas tendencingai siekė atleisti ieškovę iš darbo, tiek atsakovas, tiek
liudytojai nurodė, jog su ieškove buvo elgiamasi pagarbiai, ji nebuvo žeminama.
Kartu teismas nurodė, kad atleidimas iš darbo neabejotinai sukėlė ieškovei
neigiamų emocijų, netikrumo dėl ateities, ir konstatavo, jog, įvertinus
byloje esančių įrodymų visumą, objektyviai nustatytas aplinkybes, ieškovės
nurodytus motyvus dėl jos dvasinių išgyvenimų, sukelto streso, pablogėjusios
sveikatos, bendravimo įgūdžių sumažėjimo yra pagrindas priteisti jai iš
atsakovo 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 12 d. nutartimi atmetė
ieškovės apeliacinį skundą ir patenkino dalį atsakovo apeliacinio skundo: Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m.
rugpjūčio 19 d. sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį dėl neturtinės
žalos atlyginimo ir atmetė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą; kitą sprendimo
dalį paliko nepakeistą. Dėl ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo
– teisėjų kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada,
jog ši drausminė nuobauda ieškovei paskirta teisėtai. Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad nedarbo socialinių išmokų bedarbiams apskaita, t. y. šių
išmokų mokėjimo, sustabdymo ir nutraukimo veiksmai, jų fiksavimas kompiuterinėje
programoje kodu 50 arba rankiniu būdu
yra būtent Finansų apskaitos skyriaus specialisto funkcija; tai ieškovei nebuvo
naujas, nežinomas darbas; pagal pareigybės nuostatus ji privalėjo išstudijuoti
ir išmanyti Nedarbo socialinio draudimo įstatymą, kitus teisės aktus,
reglamentuojančius darbo biržų veiklą, taip pat buvo Akmenės darbo biržos direktoriaus
2004 m. gruodžio 31 d. įsakymas, taigi konkrečios ieškovės pareigos buvo
pakankamai reglamentuotos. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė nerūpestingai
atliko darbo funkcijas, todėl darbdavys teisėtai ir pagrįstai paskyrė jai drausminę
nuobaudą. Teisėjų kolegijos nuomone, 2008 m. rugsėjo 18 d. 09.06 val. ieškovės
gautas elektroniniu paštu darbdavio reikalavimas pasiaiškinti dėl darbo
drausmės pažeidimo pateiktas tinkama forma, darbuotojas turėjo suprasti jo tekstą
ir turinį; įstatymo nenustatyta, kad reikalavimas pasiaiškinti darbuotojui privalo
būti įteiktas pasirašytinai, todėl nėra pagrindo konstatuoti DK 240 straipsnio
1 dalies pažeidimo. Dėl antrosios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo –
teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė privalėjo vykdyti darbdavio įsakymą,
kuriuo jai buvo pavesta atlikti papildomą darbą, tačiau nagrinėjamu atveju
nustatyta, jog naikintinų dokumentų sąrašai nebuvo laiku sudaryti, nes atostogavo
skyriaus vedėja, o jai grįžus iš atostogų skubos tvarka buvo atliekama
inventorizacija, todėl ieškovei pavesto papildomo darbo atlikimas buvo atidėtas;
ieškovė neatsisakė atlikti direktoriaus įsakymu jai pavesto darbo – šio darbo
ji neatliko dėl tam tikrų objektyvių priežasčių, būtų atlikusi jį vėliau,
tačiau iš jos skubiai buvo pareikalauta pasiaiškinti ir įformintas atleidimas
iš darbo; atleidimo dieną ieškovė buvo pasimetusi, dėl streso negalėjo
pasiaiškinti; skyriaus vedėjos 2008 m. gruodžio 2 d. tarnybinis pranešimas yra
tik faktą, kad ieškovė iki nustatyto termino neparengė naikintinų dokumentų
sąrašų, patvirtinantis rašytinis įrodymas, tuo tarpu teisme tiesioginė ieškovės
vadovė patvirtino, jog ieškovė kreipėsi į ją dėl sąrašų sudarymo tiek iki
atostogų, tiek tuoj po atostogų, bet prioritetas buvo teikiamas inventorizacijai.
Teisėjų kolegija sprendė, kad kai yra nustatytos tokios aplinkybės, darbdavys
neturėjo pagrindo taikyti ieškovei pačią griežčiausią nuobaudą, t. y. atleisti
iš darbo, už įsakymo atlikti papildomą darbą nevykdymą, nes tokia nuobauda yra akivaizdžiai
per griežta, atsižvelgiant į ilgametį ieškovės darbą, į tai, kad ji ilgą laiką
neturėjo jokių nuobaudų, be to, iki pensinio amžiaus jai yra likę treji su puse
metų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, pripažinus antrąją drausminę nuobaudą
per griežta ir ją panaikinus, lieka galioti tik viena ieškovės turima drausminė
nuobauda, taigi nelieka DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos
juridinių faktų sudėties šiam atleidimo iš darbo pagrindui taikyti, todėl
pirmosios instancijos pagrįstai pripažino ieškovės atleidimą iš darbo
neteisėtu. Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teisėjų kolegija nurodė,
kad nustatyta, jog ieškovė tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju padarė darbo
drausmės pažeidimų, tik antroji nuobauda buvo neadekvati padarytam pažeidimui; kai
yra konstatuoti ieškovės netinkamo, neatidaus darbo pareigų atlikimo faktai, nėra
teisinio pagrindo taikyti darbdaviui atsakomybę ir priteisti iš jo neturtinės
žalos atlyginimą (DK 250 straipsnis), nes ieškovė tinkamais įrodymais
nepagrindė jos nurodyto sveikatos pablogėjimo dėl įtampos darbe fakto, neįrodė
konkrečių neteisėtų darbdavio veiksmų (CPK 178 straipsnis). Teisėjų
kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria
patenkinta reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dalis, ir šį reikalavimą
visiškai atmetė.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Akmenės rajono
apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo, Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutarties
dalis, kuriomis ieškovės atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu bei taikyti
neteisėto atleidimo iš darbo teisiniai padariniai, ir šį ieškinio reikalavimą
atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai, darydami išvadą, kad atsakovas 2008 m.
gruodžio 2 d. įsakymu neturėjo pagrindo skirti ieškovei pačią griežčiausią
drausminę nuobaudą ir atleisti iš darbo, netinkamai aiškino ir taikė DK 136
straipsnio 3 dalies 1 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, visiškai
neatsižvelgė į atsakovo kaip darbdavio teisių apsaugą, suabsoliutino ieškovės
kaip darbuotojos teises, taip pažeisdami teisingo reikšmingų darbo santykių subjektų
interesų derinimo principą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai
priėjo prie išvados, kad pirmoji drausminė nuobauda ieškovei paskirta teisėtai,
taip pat pripažino, kad ieškovė ir antrą kartą pažeidė darbo pareigas,
nevykdydama darbdavio įsakymo dėl papildomo darbo, taigi faktiškai konstatavo, jog
yra juridinių faktų sudėtis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintam
atleidimo iš darbo pagrindui taikyti. Tačiau teismai visiškai nepagrįstai
sprendė, kad ieškovės atleidimas iš darbo nurodytu pagrindu yra neteisėtas, nes
antrasis darbo drausmės pažeidimas nėra tyčinis, šiurkštus, todėl ieškovei
taikyta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – per griežta. Pagal
DK 234 straipsnį darbo drausmės pažeidimu laikomas ir drausminė atsakomybė
taikoma už darbuotojo darbo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą dėl jo
kaltės. Įstatyme neapibrėžta kaltės forma ir laipsnis, darbuotojo kaltė
nesiejama vien su tyčiniais jo veiksmais, todėl darbuotojo aplaidumas ar
nerūpestingai atliekamos darbo funkcijos taip pat reiškia jo kaltę. Darbuotojo
atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pagrindą
suponuoja pakartotinio darbo pareigų pažeidimo nustatymas. Kasacinio teismo
išaiškinta, kad atleidimas iš darbo nurodytu pagrindu galimas, kai, galiojant
anksčiau paskirtai drausminei nuobaudai, darbuotojas vėl nusižengia darbo
drausmei. Tokiu atveju aplinkybės, ar padarytas paskutinysis darbo drausmės
pažeidimas yra šiukštus, nėra įrodinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2001 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v. UAB „Geola“, bylos Nr. 3K-3-740/2001; 2004 m. kovo 31 d.
nutartis civilinėje byloje V. B. v. Klaipėdos vaikų globos namai „Danė“, bylos Nr. 3K-3-243/2004; 2004
m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje L. S. v. UAB „Sanmeridus“, bylos Nr. 3K-3-299/2004). Teisės
doktrinoje taip pat laikomasi pozicijos, kad, nutraukiant darbo sutartį
DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, turi būti nustatytas
pažeidimų pakartotinumas (V. Tiažkijus. Darbo teisė: teorija ir praktika. I
tomas. Justitia. Vilnius 2005. P. 458). Teismai, netinkamai aiškindami ir
taikydami DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, suabsoliutino
ieškovės interesus ir akivaizdžiai pažeidė teisėtus atsakovo interesus.
2. Teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai). Teismai
neįvertino ieškovės darbo atsakovo įstaigoje, kuri yra valstybės institucija,
paskirties, svarbos, to, kad atsakovas turi pasitikėti asmeniu, dirbančiu tokį
darbą, taip pat teisėtų atsakovo lūkesčių, jog duodami pavedimai bus tinkamai
ir kruopščiai įvykdyti, nes tai tiesiogiai lemia tinkamą valstybės institucijos
viešųjų funkcijų įgyvendinimą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad dėl netinkamo
ieškovės – Finansų apskaitos skyriaus specialistės – darbo funkcijų atlikimo,
t. y. pirmojo jos padaryto darbo drausmės pažeidimo, valstybei padaryta
10 327 Lt turtinės žalos. Be to, valstybės institucijos, vykdančios
viešąsias funkcijas, darbuotojo netinkamas pareigų atlikimas, neužtikrinant įstatymų
laikymosi, kenkia šios valstybės institucijos reputacijai, todėl tokios
institucijos vadovas privalo būti reiklus savo darbuotojams. Ieškovės padaryto
pakartotinio darbo pareigų pažeidimo aplinkybės patvirtina, kad ji be svarbios
pateisinamos priežasties nevykdė darbdavio teisėto nurodymo atlikti papildomą darbą,
už kurį jai iš anksto buvo sumokėta 504 Lt; ieškovei neatlikus nurodyto darbo, atsakovui
padaryta 504 Lt turtinės žalos, be to, kilo grėsmė bedarbių duomenų apsaugai,
nes, nesunaikinus dokumentų, kurių saugojimo terminas pasibaigė, archyve nebuvo
vietos, todėl bedarbių kortelės du mėnesius buvo laikomos neapsaugotoje ir
archyviniams dokumentams nepritaikytoje patalpoje. Ta aplinkybė, kad
pakartotinį darbo drausmės pažeidimą ieškovė padarė praėjus tik mėnesiui po
pirmosios drausminės nuobaudos skyrimo, patvirtina, jog ji sistemingai
pažeidinėjo darbo pareigas. Abu ieškovės padaryti darbo drausmės pažeidimai
susiję su itin svarbiomis valstybės patikėtomis biudžetinei įstaigai
funkcijomis – valstybės skirtų finansinių išteklių teisėtu, teisingu valdymu,
asmens duomenų apsaugos užtikrinimu. Dėl to atsakovas turėjo imtis priemonių
darbo pareigų vykdymui užtikrinti, pasikartojantiems darbo drausmės pažeidimams
nutraukti ir teisėtai bei pagrįstai atleido ieškovę iš darbo pagal
DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
3. Apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė
DK 240 straipsnį, tinkamai neįvertino šios normos tikslo, ieškovės atsisakymo
pateikti pasiaiškinimą santykio su jai skirta drausmine nuobauda. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad DK 240 straipsnio nuostatos dėl
reikalavimo darbuotojo pasiaiškinti atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio
interesus, o jų pažeidimas prieštarauja abiejų šalių interesams. Šios normos
tikslas – maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę
nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti
ir drausminei nuobaudai parinkti, taigi darbuotojas ne tik turi teisę, bet ir
privalo pateikti pasiaiškinimą. Šios pareigos nevykdymas vertintinas kaip
nesąžiningas darbuotojo elgesys. Kai darbuotojas pažeidžia kooperacijos ir
bendradarbiavimo principus, neatlieka pareigų visomis galimomis priemonėmis
pranešti darbdaviui jam žinomas aplinkybes, visi neigiami šių pareigų neįvykdymo
padariniai tenka darbuotojui. Nagrinėjamu atveju ieškovė, atsisakydama pateikti
pasiaiškinimą dėl antrojo darbo drausmės pažeidimo, pažeidė aptartas pareigas,
tačiau teismai to tinkamai neįvertino, priešingai, tokį neteisėtą ieškovės
elgesį vertino iš esmės jos naudai. Be to, ieškovė tik nagrinėjant bylą teisme
pradėjo aiškinti, kad atsakovo jai pavesto papildomo darbo neatliko dėl to, jog
skyriaus vedėja pirmiau nusprendė atlikti inventorizaciją, tuo tarpu prieš
skiriant jai drausminę nuobaudą ir atleidžiant iš darbo ieškovė nenurodė
darbdaviui tokių aplinkybių, apskritai atsisakė pateikti pasiaiškinimą.
Vertindami tokį atsakovės elgesį jos naudai, teismai akivaizdžiai ignoravo
atsakovo interesus.
Atsiliepime į kasacinį
skundą ieškovė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir apskųstas teismo
sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Teismai pripažino
ieškovės kaltę dėl darbo drausmės pažeidimo objektyvaus pakaltinimo požiūriu,
t. y. pagal faktą, vien dėl atsiradusios žalos. Tačiau kartu teismai nustatė ir
tai, kad: dėl neteisėto nedarbo pašalpų išmokėjimo buvo ir kitų kaltų
darbuotojų, nes pašalpos buvo išmokamos pagal biržos tarpininkų specialistams
pateikiamus sąrašus, bet šių tarpininkų padarytos klaidos neįvertintos; ieškovė
nevykdė administracinių tvarkomųjų funkcijų, jos atliekami veiksmai negalėjo
sukelti teisinių padarinių, t. y. pašalpos mokėjimo ar nemokėjimo, nes
pagrindinė jos darbo funkcija buvo kitų asmenų priimtų sprendimų buhalterinė
apskaita, ne sprendimų priėmimas. Dėl to atsakovo argumentai, susiję su
pirmosios drausminės nuobaudos teisėtumu, yra nepagrįsti. Kasacinio skundo
argumentai dėl atsakovo kaip valstybės įstaigos vykdomų funkcijų reikšmės ir
svarbos yra teisiškai nereikšmingi, nes visi teisinių santykių subjektai teismo
turi būti vertinami vienodai.
2. Kasacinio skundo
argumentai, susiję su ieškovės nepateiktu pasiaiškinimu dėl antrojo darbo
drausmės pažeidimo, yra teisiškai nepagrįsti. Atsakovas nustatė neprotingą
terminą, t. y. trisdešimt minučių, pasiaiškinimui pateikti. Ieškovė, būdama
streso būsenos, negalėjo pateikti pasiaiškinimo per tokį trumpą laiką.
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Akmenės rajono
apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo, Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutarties
dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai dėl pirmosios drausminės
nuobaudos panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo, dėl šių reikalavimų
priimti naują sprendimą – nurodytus ieškinio reikalavimus patenkinti visiškai. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai pripažino teisėta pirmąją
ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą, t. y. papeikimą. Teismai aiškino darbo
drausmės pažeidimą objektyvaus pakaltinimo požiūriu, t. y. taikė atsakomybę
nenustatę subjektyviųjų požymių. DK 234 straipsnyje darbo drausmės pažeidimas
apibrėžtas kaip darbo pareigų nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas dėl
darbuotojo kaltės. Taigi darbo drausmės pažeidimui konstatuoti turi būti
nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai. Nagrinėjamu atveju
teismai iš esmės nenustatė darbo drausmės pažeidimo elementų, nurodė daug
prieštaringų aplinkybių. Dėl pirmojo darbo drausmės pažeidimo nustatyta, kad:
dėl nenutrauktų mokėti nedarbo išmokų buvo kalti keli darbuotojai, nes šių
išmokų mokėjimas nutraukiamas pagal biržos tarpininkų pateikiamus sąrašus; daug
kartų keistas ieškovės darbo pareigų aprašymas; ieškovė nevykdė administracinių
tvarkomųjų funkcijų, jos atliekami veiksmai negalėjo sukelti teisinių
padarinių, t. y. pašalpos mokėjimo ar nemokėjimo, nes pagrindinė jos darbo
funkcija buvo kitų asmenų priimtų sprendimų buhalterinė apskaita, ne sprendimų
priėmimas; dėl pirmojo pažeidimo nevyko išsamaus tyrimo, kitiems asmenims
netaikyta drausminės atsakomybės, nors jų kaltės laipsnis buvo didesnis;
akivaizdu, kad buvo sisteminių klaidų, kurias reikėjo aiškintis skiriant
ekspertizę, nes prieš pusę metų iki ieškovei skirto papeikimo bedarbio pašalpos
mokėjimas buvo nutraukiamas kompiuterinės programos. Dėl antrojo darbo drausmės
pažeidimo ieškovės atsakomybė vėl kilo be kaltės, nes teismai nustatė, kad
darbdavio pavesto papildomo darbo ieškovė neatliko per nustatytą terminą dėl
to, jog skyriaus vedėja suteikė prioritetą inventorizacijai atlikti. Teismai
taip pat nustatė, kad atsakovas suteikė ieškovei neprotingai trumpą terminą
pasiaiškinimui pateikti ir sprendimą atleisti iš darbo priėmė skubotai,
neturėdamas visos informacijos. Nustatę tokias aplinkybes, teismai neturėjo pagrindo
konstatuoti ieškovės kaltės, nes abiem atvejais atsakovo nurodyti darbo
drausmės pažeidimai nulemti netvarkos jo
įstaigoje.
2. Apeliacinis teismas nepagrįstai atsisakė taikyti
pažeistų darbuotojo teisių atkūrimo kompensacinę priemonę – neturtinės žalos
atlyginimą, taip sumenkino šio instituto reikšmę darbo teisėje, padarydami jį
iš esmės deklaratyvų. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas darbo teisėje neturtinės
žalos atlyginimo institutą, iš esmės rėmėsi tuo, kad darbas samdomam asmeniui yra
itin svarbus, nes reiškia galimybę išvengti gyvenimo skurstant. Kai žmogus
netenka darbo, jis praranda psichologinį, socialinį, ekonominį identitetą,
patiria didelį dvasinį diskomfortą. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad dėl
atleidimo iš darbo patirto streso ieškovė sirgo, be to, jai iki pensijos buvo
likę tik treji su puse metų. Didelio nedarbo Akmenėje faktas ir faktas, kad
priešpensinio amžiaus moteriai itin sunku susirasti kitą darbą, yra visuotinai
žinomos aplinkybės, nereikalaujančios įrodinėjimo. Vadovaujantis protingumo
kriterijumi, galima neturtinės žalos dydį sumažinti nuo 50 000 iki 1500 Lt,
kaip padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau negalima apskritai paneigti
neturtinės žalos darbo santykiuose atlyginimo.
Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas
prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Ieškovės teiginiai dėl DK 234 straipsnio
pažeidimo nepagrįsti išsamiais teisiniais argumentais, todėl neatitinka CPK 346
straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų dėl kasacijos
pagrindų. DK 234 straipsnyje nenurodyti kaltės forma ir laipsnis, kurie būtų
pagrindas drausminei atsakomybei taikyti, todėl aplaidus neveikimas ar
nerūpestingai atliekamos darbo pareigos taip pat reiškia darbuotojo kaltę. Abiejų
instancijų teismai konstatavo ieškovės kaltę, t. y. kad ji nerūpestingai atliko
darbo funkcijas ir kad ieškovei teisėtai bei pagrįstai buvo paskirta drausminė
nuobauda – papeikimas. Kasaciniame skunde nenurodyta jokių teisinių argumentų,
kad teismai, darydami nurodytą išvadą, pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą
reglamentuojančias teisės normas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų
teismai taip pat nustatė ieškovės kaltę ir dėl antrojo darbo drausmės
pažeidimo, t. y. atsakovo pavesto papildomo darbo neatlikimo. Kasaciniame
skunde neteisingai teigiama, kad teismų nustatyta, jog ieškovės tiesioginė
vadovė perskirstė darbus, nurodydama sudarinėti naikintinų dokumentų sąrašą,
tik kai bus atlikta inventorizacija. Teismų to nekonstatuota.
2. Kasacinio skundo argumentai,
kad atsakovas nustatė neprotingai trumpą terminą pasiaiškinimui dėl antrojo
darbo drausmės pažeidimo pateikti, yra nepagrįsti. Priešingai, teismų
konstatuota, kad atsakovas nepažeidė DK 240 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Ieškovė neprašė pratęsti darbdavio jai nustatyto termino, nenurodė objektyvių
priežasčių, dėl kurių ji nespėtų pateikti pasiaiškinimo, bet apskritai atsisakė
pasiaiškinti.
3. Apeliacinės instancijos
teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos
atlyginimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad neteisėto atleidimo iš darbo
faktas, kaip toks, savaime dar nereiškia, kad darbuotojas patyrė neturtinės
žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje
byloje I. T. v. UAB ,,Šiaulių lyra“, bylos Nr.
3K-3-79/2009). Neturtinė žala – nepreziumuojama. Teismų nustatyta, kad ieškovė
abiem atvejais pažeidė darbo drausmę ir kada abiem atvejais buvo visos sąlygos
taikyti jai drausminę atsakomybę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai sprendė, kad kai ieškovė netinkamai vykdė darbo pareigas, nėra
pagrindo priteisti iš darbdavio neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovė nepateikė
įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius apie pablogėjusią sveikatą ir didelius
dvasinius išgyvenimus. Darbdavio taikoma darbuotojui drausminė atsakomybė už
padarytus darbo drausmės pažeidimus negali būti vertinama kaip darbdavio siekis
sukelti darbuotojui dvasinius išgyvenimus, pakenkti reputacijai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis
teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus
ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės
norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis
teismas, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytais
bylos faktais, analizuoja tik teisės klausimus, iškeltus kasaciniame skunde,
taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą teisinius argumentus.
Laikydamasi nurodytų nuostatų, teisėjų kolegija
pasisako dėl ieškovės ir atsakovo kasacinių skundų bei atsiliepimų į juos
argumentų, kuriais keliami teisės normų, reglamentuojančių drausminių nuobaudų
skyrimą, darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies
1 punktą, taip pat neturtinės žalos esant darbo santykiams atlyginimą
aiškinimo ir taikymo klausimai, nes nenustatyta pagrindų kasatorių nustatytoms
bylos nagrinėjimo riboms peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Bylos šalių ginčas kilo dėl ieškovės atleidimo iš
darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, t. y. kai darbuotojas
nerūpestingai atlieka savo darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę,
jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos
drausminės nuobaudos, teisėtumo bei pagrįstumo. Ieškovė ginčijo abiejų
drausminių nuobaudų, t. y. ir papeikimo, ir atleidimo iš darbo, teisėtumą bei pagrįstumą.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vienodai nustatė bylos faktines aplinkybes
ir vienodai sprendė, kad pirmoji drausminė nuobauda – papeikimas – ieškovei
paskirta teisėtai ir pagrįstai. Dėl antrosios drausminės nuobaudos – atleidimo
iš darbo – teismai priėjo prie išvados, kad ši drausminė nuobauda,
atsižvelgiant į padaryto darbo drausmės pažeidimo pobūdį, jo padarymo
aplinkybes, ankstesnį ieškovės darbą atsakovo įstaigoje dešimt metų, yra per
griežta, todėl pripažino ją neteisėta, panaikino ir grąžino ieškovę į darbą.
Dėl
drausminės nuobaudos – papeikimo – teisėtumo
Ieškovės kasaciniame skunde teigiama, kad jai
paskirtą pirmąją drausminę nuobaudą, t. y. papeikimą, teismai nepagrįstai
pripažino teisėta, nes drausminė atsakomybė taikyta nenustačius jos kaltės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad drausminės
atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas arba įstatymuose nustatyta
kita pražanga (DK 236 straipsnis). DK 234 straipsnyje apibrėžta, kad darbo
drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas
dėl darbuotojo kaltės. Ieškovės kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad
darbo drausmės pažeidimui konstatuoti ir drausminei atsakomybei taikyti turi
būti nustatyta darbo drausmės pažeidimo sudėtis, t. y. subjektas (prasižengęs
darbuotojas), objektas (tam tikroje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje
nustatyta darbo tvarka), objektyvieji požymiai (neteisėta darbuotojo veika, t.
y. darbo pareigų, nustatytų norminių teisės aktų, neatlikimas arba netinkamas
jų atlikimas); subjektyvieji požymiai (pažeidusio darbo drausmę darbuotojo
kaltė). Tačiau nėra teisinio pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, kad jai
drausminė nuobauda (papeikimas) skirta nenustačius subjektyviojo darbo drausmės
pažeidimo elemento, t. y. jos kaltės dėl neteisėtai nenutraukto nedarbo išmokų
mokėjimo. Darbuotojo kaltė gali būti tiek tyčios,
tiek neatsargumo forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m.
lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje A. B.
v. UAB „Katra“, bylos Nr. 3K-3-536/2005; 2007 m. gruodžio 12 d. nutartį
civilinėje byloje V. M. v. UAB ,,Sanatorija ,,Pušyno kelias“, bylos Nr. 3K-3-565/2007). Nagrinėjamu atveju pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad: ieškovės, kaip finansų
apskaitos skyriaus specialistės, darbo funkcijos buvo
tinkamai reglamentuotos; nedarbo socialinių išmokų bedarbiams apskaita,
t. y. šių išmokų mokėjimo, sustabdymo ir nutraukimo veiksmai, jų
fiksavimas kompiuterinėje programoje yra būtent Finansų apskaitos skyriaus
specialisto funkcija; ieškovė nerūpestingai atliko darbo funkcijas, todėl nebuvo
laiku nutrauktas nedarbo išmokų mokėjimas penkiems bedarbiams. Įvertinę byloje
surinktus faktinius duomenis, susijusius su atsakovo (darbdavio) konstatuotu
darbo drausmės pažeidimu, t. y. laiku nenutrauktu nedarbo išmokų penkiems
asmenims mokėjimu, teismai priėjo prie vienodos išvados, kad ieškovė
nerūpestingai atliko savo darbo pareigas. Nerūpestingumas yra viena iš neatsargios
kaltės rūšių, taigi ieškovės kaltė dėl aptariamo darbo drausmės pažeidimo yra nustatyta
(CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl kasacinio skundo argumentų, kad dėl
neteisėto nedarbo išmokų mokėjimo buvo kalti keli darbuotojai ir kad ieškovė
tik rėmėsi tarpininkų pateiktais duomenimis, pažymėtina, jog tai nėra pagrindas
netaikyti ieškovei drausminės atsakomybės, kai nustatyta, kad ir ji nerūpestingai
atliko savo darbo pareigas. Kitų asmenų kaltė būtų reikšminga, jeigu kiltų
materialinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtai išmokėtų išmokų,
klausimas.
Remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
nustatytomis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija
sprendžia, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl pirmosios jai paskirtos
drausminės nuobaudos – papeikimo – neteisėtumo atmestini kaip teisiškai
nepagrįsti.
Dėl DK
136 straipsnio 3 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo
Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad šalių
ginčą dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo sprendę teismai netinkamai
aiškino ir taikė DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 136 straipsnio
3 dalies 1 punkte įtvirtintas darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl
darbuotojo kaltės pagrindas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad
darbo sutarčiai pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nutraukti būtina tokių
juridinių faktų sudėtis: faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės
pažeidimą; faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai
darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta
drausminė nuobauda; faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę
drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); faktas, kad pakartotinio darbo
drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje
byloje L. S. v. UAB „Sanmeridus“,
bylos Nr. 3K-3-299/2004; 2009 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; 2010 m. kovo 2 d.
nutartį civilinėje byloje R. V. v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr.
3K-3-100/2010; kt.).
Atsakovo kasaciniame skunde teisingai pažymėta,
kad atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pagrindą suponuoja
pakartotinio darbo pareigų pažeidimo nustatymas, taip pat kad įstatymo
nereikalaujama, jog pakartotinis pažeidimas būtų tyčinis ar šiurkštus. Jeigu
darbuotojas šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas, tai jis gali būti atleistas ir
už vienkartinį tokį pažeidimą tik kitu pagrindu, t. y. pagal DK 136 straipsnio
3 dalies 2 punktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m.
balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje L.
S. v. UAB „Sanmeridus“, bylos Nr. 3K-3-299/2004, kt.). Tačiau teisėjų
kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais atsakovo kasacinio skundo
argumentus, kad teismai, nustatę, jog buvo įstatymo reikalaujama juridinių
faktų sudėtis atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1
punktą, neturėjo pagrindo vertinti jos padaryto darbo drausmės pažeidimo pobūdžio,
jo padarymo aplinkybių ir pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo nurodytu
pagrindu neteisėtu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas iš darbo
DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė
nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Dėl to darbdavys, nutraukdamas
darbo sutartį šiuo pagrindu, privalo laikytis visų DK XVI skyriuje nustatytų
drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK 136 straipsnio 4 dalis), tarp jų ir
DK 238 straipsnio, reglamentuojančio drausminės nuobaudos parinkimo
kriterijus, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m.
balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje A.
B. v. AB „Lifosa“, bylos Nr. 3K-3-257/2004; 2004 m. lapkričio 15
d. nutartį civilinėje byloje V. B.
v. Klaipėdos vaikų globos namai „Danė“, bylos Nr. 3K-3-605/2004; 2009 m. liepos 10
d. nutartį civilinėje byloje A. B. v.
UAB „KRS“, bylos
Nr. 3K-3-295/2009; 2010 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje R. V.
v. UAB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-100/2010; kt.).
DK 238 straipsnyje nustatyta, kad, skiriant
drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą
ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas
buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Pakartotinio darbo
drausmės pažeidimo nustatymas savaime nereiškia, kad darbuotojui dėl to gali
būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 237
straipsnio 1 dalies 3 punktas). Darbdavys, nustatęs, kad darbuotojas, turintis
galiojančią drausminę nuobaudą, vėl pažeidė darbo drausmę, kiekvienu konkrečiu
atveju turi svarstyti, kokią iš DK 237 straipsnio 1 dalyje išvardytų drausminių
nuobaudų parinkti, atsižvelgdamas į DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus,
ir parinkti kaip galima adekvačią drausminę nuobaudą.
Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo sutarties
nutraukimo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu pripažinimo
neteisėtu, turi patikrinti, ar drausminė nuobauda, t. y. atleidimas iš darbo,
parinkta pagal DK 238 straipsnyje nurodytus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje M. B. B. v. Lietuvos veterinarijos
akademijos gyvulininkystės institutas, bylos Nr. 3K-3-462/2005; 2007 m.
gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje V. M. v. UAB „Sanatorija „Pušyno kelias“, bylos
Nr. 3K-3-565/2007; 2009 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009; kt.).
Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nustatė,
kad ieškovė, turėdama galiojančią drausminę nuobaudą, t. y. papeikimą,
pakartotinai pažeidė darbo drausmę, nes neatliko darbdavio papildomai jai pavesto
darbo per nustatytą terminą. Tačiau kartu teismai nustatė ir tai, kad nurodyto
papildomo darbo ieškovė neatliko ne dėl to, jog neketino vykdyti darbdavio
įsakymo, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių, kai skyriaus, kuriame ji dirba,
vedėja nusprendė, kad pirmiau reikia atlikti inventorizaciją, po to sudaryti
naikintinų senų dokumentų sąrašus. Teismai nustatė ir tai, kad ieškovė,
dirbdama atsakovo įstaigoje daugiau kaip dešimt metų, iki tol neturėjo
drausminių nuobaudų. Ištyrę ir įvertinę byloje surinktus faktinius duomenis,
teismai priėjo prie vienodos išvados, kad nors formaliai buvo juridinių faktų
sudėtis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytam darbo sutarties
nutraukimo pagrindui taikyti, tačiau už papildomai pavesto darbo neatlikimą
ieškovei skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – yra per griežta,
todėl ją panaikino ir grąžino ieškovę į darbą.
Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai,
spręsdami dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo, pažeidė įrodinėjimo ir
įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl atsakovo argumentų, kad teismai neatsižvelgė į
tai, jog dėl ieškovės padaryto darbo drausmės pažeidimo jo įstaigai padaryta
turtinės žalos, teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl drausminės
atsakomybės, turtinės žalos faktas ir dydis vertintini tik kaip vienas iš
kriterijų, parenkant drausminės nuobaudos rūšį. Nagrinėjamu atveju atsakovo
paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumą ir pagrįstumą
teismai vertino atsižvelgdami ir į kitus įstatymo nustatytus drausminės
nuobaudos parinkimo kriterijus, t. y. padaryto darbo drausmės pažeidimo
sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis buvo padarytas, į tai, kaip ieškovė dirbo
anksčiau. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai šalių ginčo
aplinkybes nustatė ir byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdami proceso
teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, todėl
kasacinio skundo argumentai dėl CPK 176, 185 straipsnių pažeidimo atmestini
kaip teisiškai nepagrįsti.
Atsižvelgdama į pirmosios bei apeliacinės
instancijos teismų nustatytas šalių ginčo dėl ieškovės padaryto antrojo darbo
drausmės pažeidimo aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija
sprendžia, kad atsakovas, nuspręsdamas taikyti ieškovei už aptariamą pažeidimą griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą
iš darbo, tinkamai nesivadovavo DK 238 straipsnyje nustatytais drausminės
nuobaudos parinkimo kriterijais. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sutinka
su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovo parinkta drausminė nuobauda –
atleidimas iš darbo – buvo per griežta, t. y. neadekvati padarytam darbo
drausmės pažeidimui, todėl yra pagrindas pripažinti ją neteisėta.
Dėl DK
240 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo
Atsakovo kasaciniame
skunde taip pat teigiama, kad teismai pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalies nuostatas,
nes neįvertino šios teisės normos tikslo ir ieškovės atsisakymo pateikti
pasiaiškinimą įtakos skiriant jai drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo dėl DK 240 straipsnio 1 dalies nurodyta, jog darbuotojo
rašytinis pasiaiškinimas dėl darbo drausmės pažeidimo yra svarbi drausminės
nuobaudos skyrimo teisėtumo garantija. Šios garantijos nepaisymas trukdo
tinkamai ištirti darbo drausmės pažeidimą, drausminės nuobaudos skyrimo sąlygas
ir parinkti drausminę nuobaudą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje R. K.
v. Zarasų rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-59/2006; 2007 m. rugsėjo 27 d.
nutartis civilinėje byloje R. Ž. v. UAB
,,AJ Šokoladas“, bylos Nr. 3K-3-350/2007; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis
civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės
perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007; 2009 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje
byloje I. T. v. UAB ,,Šiaulių lyra“,
bylos Nr. 3K-3-79/2009; kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat nurodyta, kad
DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo tikslas
– ne tik užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl darbo drausmės
pažeidimo, kurį, darbdavio nuomone, darbuotojas yra padaręs, bet ir maksimaliai
užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas
aplinkybes drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti.
Taigi šios teisės normos nuostatos atitinka tiek darbuotojo, tiek darbdavio
interesus. Pažeisdamas DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus,
darbdavys pats sau apriboja galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas
aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai
parinkti. Be to, kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad jeigu darbuotojo
pateiktas pasiaiškinimas tam tikrais aspektais yra neišsamus ir (ar)
nepakankamas tam, jog darbdavys galėtų maksimaliai objektyviai įvertinti
susidariusią situaciją, tai jis turėtų pareikalauti, kad darbuotojas pateiktų
trūkstamą būtiną informaciją, jeigu taip darbdaviui leidžia elgtis DK 241
nustatyti drausminės nuobaudos skyrimo terminai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbdavys
(atsakovas) raštu pareikalavo, jog darbuotoja (ieškovė) pasiaiškintų dėl darbo drausmės
pažeidimo, t. y. neatlikto papildomo darbo, ir nustatė pusės valandos terminą pasiaiškinimui
pateikti; ieškovė iki nustatyto termino pasiaiškinimo nepateikė; atsakovas tą
pačią dieną atleido ją iš darbo.
Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovė,
nepateikdama pasiaiškinimo, nebendradarbiavo, pažeidė jo interesus, todėl jai
turi tekti neigiami tokio elgesio padariniai.
Nagrinėjamo ginčo aspektu pažymėtina tai, kad
ieškovė, žinodama, jog dėl tam tikrų aplinkybių negalės atlikti jai pavesto
papildimo darbo per nustatytą terminą, elgdamasi rūpestingai ir atsakingai,
turėjo apie tai pranešti darbdaviui, tačiau to nepadarė. Kita vertus,
darbdavys, nustatęs nurodytą darbo drausmės pažeidimą, prieš taikydamas dėl to
ieškovei drausminę nuobaudą, elgdamasis apdairiai ir atidžiai, turėjo dėti
pastangas tam, kad kiek galima išsamiai išsiaiškintų šio pažeidimo padarymo
aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog atsakovas suteikė
ieškovei itin trumpą terminą pasiaiškinimui pateikti; šio negavęs, nesiekė
išsiaiškinti, dėl kokių konkrečių priežasčių ieškovė laiku neatliko jai pavesto
darbo, ir, remdamasis vien šio darbo neatlikimo per nustatytą terminą faktu, nedelsdamas
skyrė griežčiausią drausminę nuobaudą. Kai yra nustatytos tokios šalių ginčo
aplinkybės, nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad tik ieškovė
nevykdė bendradarbiavimo pareigos ir dėl to jai turi tekti neigiami
pasiaiškinimo nepateikimo padariniai. Nagrinėjamu atveju pats atsakovas
nesielgė pakankamai atidžiai, apdairiai ir atsakingai. Pažymėtina, kad byloje
nėra duomenų, jog atsakovas, prieš skirdamas ieškovei drausminę nuobaudą, aiškinosi
jo nustatyto darbo drausmės pažeidimo aplinkybes su tiesiogine ieškovės vadove,
tuo tarpu ši, apklausta teisme kaip liudytoja, nurodė, kad ieškovė kreipėsi į
ją dėl dokumentų sunaikinimo sąrašų sudarymo tiek iki jai išeinant atostogų,
tiek iš jų sugrįžus, tačiau prioritetas buvo suteiktas inventorizacijai atlikti.
Kai bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovei paskirta drausminė nuobauda –
atleidimas iš darbo – per griežta, atsakovui tenka neigiami nepakankamai atidaus
ir rūpestingo jo elgesio padariniai.
Dėl išdėstytų motyvų atsakovo kasacinio skundo
argumentai dėl DK 240 straipsnio 1 dalies pažeidimo atmetami kaip teisiškai
nepagrįsti.
Dėl
neturtinės žalos esant darbo santykiams atlyginimo
Ieškovės kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai negynė dėl
neteisėto atleidimo iš darbo pažeistų jos teisių neturtinės žalos atlyginimo
būdu, taip sumenkino šio instituto darbo teisėje reikšmę.
Teisėjų kolegija pažymi,
kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, jog reikalavimas atlyginti
neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo
būdas (DK 250 straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios
atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė
žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarių
socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009; 2009 m. lapkričio
2 d. nutartis civilinėje byloje M. P.
v. UAB „Vevira“, bylos Nr. 3K-3-464/2009; kt.).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką
neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais,
kai atleidimo pagrindas ir darbuotojo atleidimo aplinkybės yra tokios, kurios
pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis priemonėmis, kaip turtinės
žalos atlyginimu, pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą,
darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr.
3K-3-204/2007; 2008 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. UAB „Skuodo komunalinis ūkis“,
bylos Nr. 3K-3-400/2008; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje
I. T. v. UAB
„Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas iš darbo
visada ir kiekvienam sukelia neigiamų išgyvenimų, tačiau atleidimo iš darbo
pripažinimo neteisėtu faktas savaime nereiškia, jog darbuotojui padaryta
neturtinės žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d.
nutartį civilinėje byloje I. T. v. UAB
„Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-79/2009). Pažymėtina, kad pareiga įrodyti
būtinąsias darbdavio atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma sąlygas
tenka darbuotojui.
Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismų
nenustatyta, kad atsakovas tikslingai siekė atleisti ieškovę iš darbo,
priešingai, konstatuota, jog su ja buvo elgiamasi korektiškai, ji nebuvo
žeminama. Be to, byloje teismų konstatuota, kad ieškovė nerūpestingai atliko
savo darbo pareigas ir dėl to teisėtai buvo sprendžiama dėl drausminės
atsakomybės jai taikymo, tik antroji drausminė nuobauda parinkta neadekvati. Apeliacinės
instancijos teismas priėjo prie išvados, kad ieškovė neįrodė konkrečių
neteisėtų darbdavio veiksmų, dėl kurių galėjo kilti neturtinės žalos, ir
neturtinės žalos fakto, t. y. nepateikė tinkamų įrodymų, pagrindžiančių, jog
jos sveikata pablogėjo dėl įtampos darbe. Kai nenustatyta nurodytų būtinųjų
atsakomybės sąlygų, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisėtos
išvados, kad ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apskritai
negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į
šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas netinkamai
taikė neturtinės žalos atlyginimo darbo santykiuose institutą, remdamasis vien
tuo, jog atleidimas iš darbo sukėlė ieškovei neigiamų emocijų, bet nenustatęs,
kad jos patirtos būtent dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, be to, tokios stiprios,
intensyvios tiek laiko, tiek masto požiūriu, jog tam, kad būtų apginta pažeista
teisė, yra būtinas neturtinės žalos piniginis atlyginimas. Dėl to, kad
pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog ieškovės patirtos dėl neteisėto
atleidimo iš darbo neigiamos emocijos buvo pakankamas pagrindas konstatuoti
neturtinės žalos faktą pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas šalių darbo
ginčo aplinkybes ir priteisti iš darbdavio 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti,
jo sprendimo dalis panaikinta teisėtai.
Dėl
bylinėjimo kasaciniame teisme išlaidų
Tiek ieškovės, tiek atsakovo kasaciniai skundai
atmesti, todėl ginčo šalių turėtos bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidos
joms neatlyginamos.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos
8 d. pažymą dėl ginčo šalių inicijuoto kasacinio proceso patirta 47,78 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88
straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Išnagrinėjus kasacinę bylą ir atmetus abiejų
šalių kasacinius skundus, nurodytos išlaidos priteistinos iš jų lygiomis
dalimis, t. y. iš kiekvieno iš jų po 23,89 Lt, į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario
12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės G. K.
(a. k. duomenys neskelbtini) ir
atsakovo Akmenės darbo biržos (juridinio asmens kodas 191435974) po 23,89 Lt
(po dvidešimt tris litus 89 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame
teisme išlaidų į valstybės biudžetą (mokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai
prie Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto
surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 bankas Swedbank AB (banko
kodas 7300), įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius