Civilinė byla Nr. 2-1014/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01709-2013-8

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija: 99.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinio skundo padavimą, civilinėje byloje Nr. 2-88-653/2014 pagal ieškovo ieškinį atsakovei J. S. dėl piniginio indėlio pripažinimo be teisinio pagrindo įgytu turtu ir nuosavybės teisės į jį pripažinimo, byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo Vilniaus miesto 23 – ojo notaro biuro notarė D. J.,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti, kad po A. N., mirusios 2013 m. kovo 30 d., atsiradusio palikimo dalis – 330 000 Lt piniginės lėšos, yra įgytos A. N. be teisinio pagrindo bei pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į minėtas pinigines lėšas. Taip pat prašė pratęsti CK 5.63 str. nustatytą terminą ieškiniui paduoti.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinio reikalavimų netenkino.

Nesutikdamas su priimtu procesiniu sprendimu, ieškovas V. N. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo bei prašymą atleisti jį nuo 6 800 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo. Nurodė, jog prašymo pagrįstumą patvirtina byloje esantys duomenys apie ieškovo įsiskolinimą antstoliams, jo nedarbą, bei išlaikomą mažametį vaiką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 27 d. nutartimi prašymo atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo netenkino.

Teismas įvertinęs, jog ieškovas turi nemažai nekilnojamojo turto, o duomenų apie visą šiuo metu ieškovo turimą turtą, gaunamas kitas pajamas, turimus indėlius, pajamų deklaracijas, išlaikytinius nėra pateikęs, sprendė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo finansinę padėtį visumos, o pateiktieji nesudaro pagrindo atleisti ieškovą nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas V. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį ir iš dalies atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismui nevertinus pateiktų įrodymų apie jo turtinę padėtį ir nepriėmus nagrinėti apeliacinio skundo, teismas neužtikrino ieškovo konstitucinės teisės į teisminę gynybą.

2. Tiek kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai, tiek ir byloje esantys įrodymai pagrindžia ieškovo prašymo pagrįstumą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė J. S. teigė, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, pagrindo jos naikinti ar keisti nėra.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos dalyko

Teisės normos, reglamentuojančios bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme nustato, jog asmuo besikreipiantis į teismą ir teikdamas atskirąjį ar apeliacinį skundą, visų pirma turi nurodyti skundžiamą sprendimą ar nutartį ir teismą, priėmusį tą sprendimą (CPK 306 str., 338 str.). Šis įpareigojimas įtvirtintas tam, jog būtų galima nustatyti apeliacijos dalyką. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, jog jo atskirasis skundas teikiamas dėl 2013 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria netenkintas jo prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą, nors minėtas klausimas buvo sprendžiamas ne 2013 m. kovo 27 d., bet 2014 m. kovo 27 d. nutartimi. CPK 115 straipsnio 3 dalis nustato, jog klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas, atsiskaitomosios sąskaitos numerio ar kredito įstaigos rekvizitų nenurodymas, procesinio dokumento surašymo datos nenurodymas arba kiti netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente. Nagrinėjamu atveju iš pateikto skundo akivaizdu, jog juo siekiama, kad apeliacinės instancijos teismas įvertintų nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, teisėtumas ir pagrįstumas. Iš bylos medžiagos matyti, jog šis klausimas buvo sprendžiamas 2014 m. kovo 27 d. nutartimi, todėl apelianto prašymas įvertinti ne 2014 m. kovo 27d., bet 2013 m. kovo 27 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, laikytinas rašymo apsirikimu. Skundo turinys ir dėstomi argumentai papildomai patvirtina, jog apeliacijos dalyką sudaro būtent 2014 m. kovo 27 d. nutartis, be to, pats ieškinys, kurio pagrindu byla pradėta nagrinėti, teismui pateiktas tik 2013 m. liepos 30 d., todėl teismas remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais vertina Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo, teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str., 338 str.).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantas, atsižvelgęs į pirmosios instancijos teismo pastebėjimus apie nepateiktus įrodymus, visapusiškai pagrindžiančius jo finansinę padėtį, pateikė šiuo įrodymus apeliacinės instancijos teismui.

Nors pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismui naujai teikiamus įrodymus atsisakoma priimti, be to šiuo atveju toks prašymas atskirajame skunde konkrečiai ir nesuformuluotas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui teismui būtina įvertinti įrodymų, pagrindžiančių ieškovo turtinę padėtį, visumą, kas be apelianto teikiamų įrodymų būtų sudėtinga, apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus apelianto duomenis, kadangi jie, teismo vertinimu, yra reikšmingi ir būtini tinkamam bylos išnagrinėjimui.

Dėl apelianto argumentų, kuriais teigiama, jog buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą

Apelianto teigimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo užkirsta jo teisė į teisminę gynybą. Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą, kaip vieną iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo priėmimo, pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. civilinėje byloje Nr. 2-249/2008). Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo išspręsta apeliacinio skundo priėmimo sąlyga – žyminio mokesčio sumokėjimo ir su juo susijusių klausimų įvertinimas, negali būti laikoma suvaržanti apelianto teises kreiptis į teismą, bet priešingai, ja yra užtikrintas tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo būdas, nustatant sąlygas tinkamam apeliacinio skundo pateikimui.

Dėl pagrindo atleisti apeliantą nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo buvimo

Skirtinga dalyvaujančių byloje asmenų turtinė padėtis bei būtinybė užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą sudaro prielaidas proceso įstatyme įtvirtinti atleidimo nuo žyminio mokesčio ar jo dalies sumokėjimo institutą (CPK 83 str.). Asmens motyvuotu prašymu, teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo; prie tokio prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys šio prašymo pagrįstumą (CPK 83 str. 3 d.). Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo motyvus bei pateiktus įrodymus, teismas, įvertinęs įrodymų visumą, sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Teismas taiko atleidimą nuo dalies žyminio mokesčio, jei nustato, kad esant tam tikrai besikreipiančio į teismą asmens turtinei padėčiai, įstatyme įtvirtintas žyminio mokesčio dydis gali būti per sunki našta besikreipiančiajam. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. būtinybę atleisti nuo dalies minėto mokesčio sumokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 str.).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, jog kartu su prašymu atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio teismui nepateikti prašymą pagrindžiantys įrodymai, o byloje esantys nesudaro pagrindo spręsti apie sunkią finansinę padėtį, sudarančią pagrindą atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo, prašymo netenkino. Atskiruoju skundu ginčijamos teismo išvados, argumentuojant, jog teismas nevisapusiškai vertino pateiktus ieškovo duomenis. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog pirmosios instancijos teismui įrodymai apie ieškovo nepilnamečius vaikus, aktualūs duomenys apie valdomą nekilnojamąjį turtą bei antstolių kontorose pradėtas vykdomąsias bylas nebuvo pateikti, jie kaip minėta, pateikti ir priimti tik apeliacinės instancijos teisme. Tačiau apeliacinės instancijos teismui priėmus ir kartu su kita bylos medžiaga vertinant naujus įrodymus, jis neturi pagrindo priimti kitos, nei pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi, išvados.

Teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, teismas turi įvertinti įrodymų, atspindinčių šalies turtinę padėtį visumą, t. y. prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan. bei kitas bylos aplinkybes, ir tik tuomet sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Įstatymų leidėjas atleidimą iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo, žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimą sieja ne tik su šiuo metu susiklosčiusia asmens turtine padėtimi, bet su visa pareiškėjo turtine padėtimi apskritai, todėl turi būti vertinama ne tik apelianto atskirai, bet visas jo šeimos turimas turtas bei pajamos. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas pateikė tik duomenis apie ieškovo registravimąsi darbo biržoje, įrodymus apie nepilnametį vaiką, tik ieškovo vardu registruotą kilnojamąjį turtą, informaciją apie antstolių kontorose ieškovo atžvilgiu pradėtas vykdomąsias bylas ir AB „Swedbank“ informaciją apie ieškovo vardu atidarytoje sąskaitoje esančias lėšas. Šie duomenys, teismo vertinimu, neįrodo tikrosios šalies, prašančios atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, turtinės padėties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad turtinę asmens padėtį rodo nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010), kuriuos pateikti teismui turi prašymą teikiantis asmuo (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė tik vieno iš Lietuvoje veikiančių komercinių bankų duomenis apie jame atidarytas ieškovo vardu sąskaitas, nepateikė duomenų iš VĮ „Regitra“ apie ieškovo vardu registruotą kilnojamąjį turtą, nepateikta ir pajamų deklaracija. Teismo vertinimu, ieškovui, kurį atstovauja profesionalus teisininkas, advokatas, prašymo pagrįstumą patvirtinančių įrodymų surinkimas nesukeltų papildomų rūpesčių ir pastangų, tačiau tinkamu šios teisės (prašyti atleisti nuo žyminio mokesčio) įgyvendinimu ieškovas šiuo atveju tinkamai nepasinaudojo. Be to, sprendžiant dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo būtina įvertinti ir sumokėtos bei mokėtinos žyminio mokesčio dalies, nuo kurios mokėjimo prašoma atleisti bylos šalį, proporcinio įvertinimo. Šiuo atveju nustatyta, jog ieškovo už apeliacinio skundo padavimą mokėtinas žyminis mokestis sudaro 7 300 Lt, ieškovas sumokėjo dalį nurodyto žyminio mokesčio, t. y. 500 Lt, nuo likusios dalies mokesčio mokėjimo – 6 800 Lt prašo atleisti. Vadinasi, ieškovas sumokėjęs tik nepilnus 7 procentus žyminio mokesčio, prašo atleisti net nuo 93 procentų žyminio mokesčio mokėjimo. Nors įstatymai neįtvirtina dalies, kurią sumokėjus būtų galima prašyti atleisti nuo mokesčio mokėjimo, minimumo, teismo vertinimu, sumokėta suma turi atitikti protingumo principą, užtikrinti, kad apeliacijos ir prašymo atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimą, teise nebūtų piktnaudžiaujama. Apeliantas papildomai pažymi, jog teismas nevertino jo atžvilgiu pradėtų priverstinių išniekojimų, to, kad jis yra bedarbis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais argumentais, kadangi pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes skundžiamoje nutartyje pažymėjo ir vertino. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kurias sąlygojo šių įrodymų įvertinimas, nesudaro savarankiško pagrindo teismo nutarčiai naikinti ar keisti. Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria, jog tik pažyma apie apelianto registravimąsi darbo biržoje, neįrodo, jog jis aktyviai siekia įsilieti į darbo rinką, deda pastangas ir ieško darbo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinio teismo vertinimu, atleisti apeliantą nuo likusios žyminio mokesčio dalies ar numatyti dar mažesnę mokėtino žyminio mokesčio sumą pagrindo nėra, priešingu atveju būtų paneigti tikslai, kurių siekia įstatymų leidėjas, numatydamas pareigą sumokėti žyminį mokestį. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė civilinio proceso normų ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str.1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti apeliantui V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naują dešimties kalendorinių dienų terminą įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-88-653/2014 numatytą įpareigojimą, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties gavimo dienos.

Teisėja                               Egidija Tamošiūnienė