Administracinės byla Nr. A756-837/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01200-2009-7
Procesinio sprendimo kategorija 6.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. spalio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas J. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–8), prašydamas:
1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2009 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (10.10) I-4018;
2) įpareigoti VSDFV už 2009 m. I ketvirtį pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą 939,61 Lt pensijų įmokos dalį;
3) pervesti ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos;
4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad 2003 m. spalio 23 d. sudarė pensijų kaupimo sutartį su pensijų kaupimo bendrove, t. y. uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „SEB investicijų valdymas“, ir tapo pensijų kaupimo bendrovės valdomo pensijų fondo dalyviu. Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. jis gavo 37 587,38 Lt pajamų, nuo kurių į jo pensijų fondo sąskaitą turėjo būti pervesta 2 067,14 Lt, tačiau už minėtą laikotarpį buvo pervesta tik 1 127,53 Lt. Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš esminių jos sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias atsakovas perveda į pensijų fondą, dydis. Pareiškėjas pensijų kaupimo sutartį sudarė iki pensijų įmokų dydžio Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatyme (toliau – ir Pensijų sistemos reformos įstatymas) pakeitimo (sumažinimo), todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 procento nuo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas. Atsakovas nepagrįstai taikė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu, nes atsakovas turėjo pervesti sumažintas įmokas tik tiems asmenims, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis po nurodytų Pensijų sistemos reformos įstatymo įsigaliojimų. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog įmokos, mokamos į pensijų fondą, nebus sumažintos (teisėti lūkesčiai). Pareiškėjas J. D. taip pat teismo prašė kreiptis ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar atitinkamos įstatymo normos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 23, 29, 52 straipsniams bei 70 straipsnio 1 daliai.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjo J. D. skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 22–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo (toliau – ir Pensijų kaupimo įstatymas) 4 straipsnio 7 dalį, VSDFV privalo registruoti tarp pensijų kaupimo bendrovių ir dalyvių sudarytas pensijų kaupimo sutartis Pensijų kaupimo sutarčių registre. VSDFV, patikrinusi apskaičiuotų ir pervestų pensijų įmokų dydžius, klaidų nenustatė. Kadangi pensijų įmokų dydžiai yra nustatyti Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnyje, todėl atsakovas negali pagal pareiškėjo prašymą keisti įstatyme nustatyto kaupiamosios pensijų įmokos tarifo. Planuotos pensijų kaupimo bendrovėms pervestinos įmokos dalies vėlesnis sumažinimas nepažeidžia asmenų jau įgytų subjektinių teisių ir nepašalina asmenų galimybės toliau dalyvauti pensijų kaupime. Asmens „antrosios pakopos” pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo finansų sąskaita, o dalyvavimas šioje sistemoje atitinkamai sumažina valstybinio socialinio draudimo pensijos, į kurią asmuo galės pretenduoti, dydį. Analogiškai turėtų būti vertinamas ir pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas – tai proporcingai padidina asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį ir yra vertintinas kaip tinkamas ir teisingas susidarančių socialinio draudimo pensijos dydžio praradimų kompensavimas. Teiginys, jog įstatymų leidėjui laikinai sumažinus pensijų įmokų dydžius, yra pažeistas pensijų kaupimo dalyvių teisėtų lūkesčių principas, nėra teisingas, kadangi pensijų kaupimo dalyvis ir pensijų kaupimo bendrovė sudaromoje sutartyje negali nustatyti pensijų įmokų dydžio visam sutarties laikotarpiui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 76–80) pareiškėjo J. D. skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas J. D. 2009 m. birželio 18 d. pateikė atsakovui Fondo valdybai skundą, kuriame prašė į jo pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą 939,61 Lt pensijų įmokos dalį (b. l. 11–13). Atsakovas, išnagrinėjęs skundą, 2009 m. liepos 1 d. priėmė sprendimą Nr. (10.10)I-4018 netenkinti pareiškėjo J. D. reikalavimo, nurodydamas, kad patikrinus apskaičiuotas ir į pareiškėjo pasirinktą valstybinio socialinio draudimo įmokų dalies kaupimo pensijų fondą pervestas pensijų kaupimo įmokas, pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 9). Byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2009 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (10.10)I-4018 teisėtumo bei pagrįstumo, dėl įpareigojimo VSDFV pervesti 939,61 Lt į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą, taip pat dėl įpareigojimo VSDFV pervesti ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs teisinį reguliavimą, nustatė, jog 2009-2012 metais buvo nustatyti tokie sumažinti kaupiamųjų pensijų įmokų dydžiai: nuo 2009 m. sausio 1 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai pajamų. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) taip pat buvo numatyta, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. kaupiamosios pensijų įmokos dydis bus 5,5 procento (kaip turėjo būti pervedama pagal Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija), o asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. liepos 1 d., 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai pajamų; šios nuostatos, 2010 m. birželio 30 d. priėmus Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymą, neteko galios.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 13 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Pensijų sistemos reformos įstatymo ir jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. priėmė nutarimą (b. l. 39–67), kuriame pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d. ir 2009 m. balandžio 28 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį (2009 m. sausio 15 d. redakcija), nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už šių įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų bei teisėtų lūkesčių. Nenustačius sumažintų ar už valstybės biudžeto lėšomis draudžiamus asmenis nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo, nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantys imperatyvai. Konstatavus, kad minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį inter alia 2009 ir 2010 m. nustatytas 3 procentų pajamų šios įmokos dydis, neprieštaravo Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis analogiškais argumentais konstatuota, kad minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) tiek, kiek joje nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 1 d. nustatytas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, neprieštaravo Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. Šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius ir nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Pažeisti iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai, konstitucinis teisinės valstybės principas, todėl šio įstatymo nuostatos galėjo būti taikomos tik nuo 2009 m. sausio 17 d.
Remiantis minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi (2003 m. liepos 4 d. redakcija), sumažinus kaupiamosios pensijos įmokos dydį, proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis, t. y. piniginės prievolės valstybei bendras dydis nepakinta. Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą, atsakovas VSDFV nors ir nepagrįstai taikė 3 procentų pajamų tarifą nuo 2009 m. sausio 1 d., tačiau faktinis pinigų pervedimas įvyko po trijų mėnesių, t. y. pasibaigus 2009 metų I ketvirčiui ir bendras pensijos dydis nuo to nepakito, todėl nebuvo pagrindo naikinti atsakovo VSDFV 2009 m. liepos 1 d. sprendimo ir įpareigoti jį už 2009 metų I ketvirtį pervesti į pareiškėjo J. D. pensijų fondo sąskaitą papildomą 939,61 Lt pensijų įmokos dalį. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo J. D. skundas šioje dalyje netenkinamas.
Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime taip pat konstatavo, kad minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. ir 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštarauja Konstitucijai. Atsakovo VSDFV į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus pervedamų įmokų dydžius reglamentuoja minėtas įstatymas, todėl nebuvo pagrindo tenkinti reikalavimo įpareigoti atsakovą VSDFV pervesti į pareiškėjo J. D. pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Todėl ir šis pareiškėjo J. D. reikalavimas nebuvo patenkintas.
Kadangi J. D. skundas netenkintas, bylinėjimosi išlaidos nepriteistos.
III.
Pareiškėjas J. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 83–87) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog nėra pagrindo naikinti atsakovo sprendimo ir įpareigoti jį už 2009 m. I ketvirtį į pareiškėjo sąskaitą pervesti 939,61 Lt pensijų įmokų dalį, netinkamai taikė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnį, ignoravo Pensijų kaupimo įstatymo nuostatas ir Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą. Faktas, kad pensijų įmoka į pensijų fondo sąskaitą buvo pervesta pasibaigus 2009 m. I ketvirčiui negali daryti jokios įtakos pervedamos sumos dydžiui, o sumažintas 3 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tarifas galėjo būti pradėtas skaičiuoti ir įmokos pervedamos tik už 2009 m. II ketvirtį (balandžio-birželio mėn.) ir tik tiems asmenims, kurie pensijų kaupimo sutartis sudarė 2009 m. balandžio 1 d. ir vėliau.
2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 2 dalis nustato, kad imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Be to, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis, o tai, kad pensijų lėšos pagal kaupimo sutartį yra kaupiamos, panaudojant valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, nedaro sutarties socialinio draudimo sutartimi, kurios sąlygas valstybė gali nuolat keisti savo nuožiūra. Tik tiems asmenims, kurie sudarė pensijų kaupimo sutartis po nurodytų įstatymo pakeitimų paskelbimo, turi būti pervestos sumažintos įmokos. Asmenims, sudariusiems sutartis iki nurodytų įstatymo pakeitimų paskelbimo (įskaitant pareiškėją), atsakovas privalo pervesti tokio dydžio įmokas, kurios galiojo sudarant pensijų kaupimo sutartis, t. y. nesumažintas įmokas.
3. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė procesines teisės normas: nepasisakė dėl kai kurių pareiškėjo argumentų, taip pat nenurodė, kokiais teisės aktais teismas vadovavosi atmesdamas pareiškėjo skundą. Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje tik išdėstė bylos faktines aplinkybes, citavo Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą bei teisės aktų, reguliuojančių ginčo santykius, nuostatas, tačiau iš esmės nepateikė byloje taikytinų teisės normų aiškinimo, pareiškėjo pateiktų argumentų analizės, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindė savo išvadas dėl galutinio sprendimo. Tokiu būdu buvo pažeistos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies bei 143 straipsnio nuostatos. Pirmosios instancijos teismas tik nurodė, kad į pensijų fondus pervedamų įmokų dydžius reglamentuoja Pensijų sistemos reformos įstatymas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų dydžio pensijų įmokos pervedimo, tačiau nenurodė, kokia teisės norma vadovaudamasis padarė nurodytą išvadą. Taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų taikant CK nuostatas.
4. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybės teisė turi būti saugoma ir ginama, todėl pensijų įmokų į pensijų fondus sumažinimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą.
5. Teismas šioje administracinėje byloje ad hoc turėtų išspręsti teisingo kompensavimo pareiškėjui klausimą, nes įstatymų leidėjas, sumažinęs į pensijų fondus mokamų įmokų dydį, nenustatė teisingo praradimų kompensavimo mechanizmo.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 91–94) prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo šiuos motyvus:
1. Fondo valdyba, apskaičiuodama ir pervedinėdama pensijų įmokas pensijų fondams, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl jokių veiksmų, kurie nebūtų paremti įstatymais ar pažeistų apelianto teises ar teisėtus interesus, neatliko. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo (toliau – ir Biudžeto sandaros įstatymas) 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifai yra tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu kiekvieniems biudžetiniams metams (kurie prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d.). Taigi, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu nustatyti socialinio draudimo įmokų tarifai įsigalioja (taikomi) nuo biudžetinių metų pradžios.
2. Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 18 d. priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymą (Žin., 2008, Nr. 149-5998) (toliau – ir Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas), įsigaliojusį 2008 m. gruodžio 30 d., kurio 3 straipsnio 11 dalyje buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas. Todėl su šio įstatymo nuostatomis ir Biudžeto sandaros įstatyme nustatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių tvirtinimo tvarka sietinas (buvo suderintas) po šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo priimto Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimas ir jame įtvirtintų teisės normų, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų tarifų pakeitimu, taikymas.
3. Fondo valdyba kaupiamąsias pensijų įmokas už 2009 metų I ketvirtį apskaičiavo ir pervedė pensijų fondams vadovaudamasi ne tik Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis, bet ir jau įsigaliojusiomis Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis.
4. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad atsakovas privalo vadovautis pensijų kaupimo sutartimi, kadangi tokios sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims. Pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laikotarpį. Šios šalys susitaria tik dėl bendradarbiavimo kaupiant pensijų įmokas. Pagal CK 1.80, 6.156, 6.157 straipsnius šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygų, prieštaraujančių imperatyvioms teisės normoms – tokioms sąlygoms taikomos niekinio sandorio pasekmės. Pareiškėjas nepagrįstai ignoruoja CK 6.157 straipsnio 1 dalies, 1.80 straipsnio nuostatas ir netinkamai interpretuoja CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pastarosios turi būti aiškinamos tik taip, kad niekinio sandorio pasekmės negali būti taikomos atgal. Taigi taikyti pakeistą (negaliojančią) įstatymo nuostatą, numatančią didesnius pensijų įmokų dydžius, nėra teisinio pagrindo.
5. Pensijų sistemos reformos įstatyme įstatymo leidėjo planuotos pensijų kaupimo bendrovėms pervestinos įmokos dalies paskesnis sumažinimas nepažeidžia asmenų jau įgytų subjektinių teisių ir nepašalina asmenų galimybės toliau dalyvauti pensijų kaupime. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), todėl tik asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad asmens įgyta teisė gauti pensijų įmoką į pensijų fondo asmeninę sąskaitą sietina su šio asmens nuosavybės teisių apsauga.
6. Asmens „antrosios pakopos” pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo finansų sąskaita, o dalyvavimas šioje sistemoje atitinkamai sumažina valstybinio socialinio draudimo pensijos, į kurią asmuo galės pretenduoti, dydį (Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Jei asmens ateityje įgysimos papildomos neapibrėžto dydžio pajamos iš asmens sukauptų pensijų fonde senatvės pensijai skirtų lėšų yra vertintinos kaip tinkamas ir teisingas susidarančių socialinio draudimo pensijos dydžio praradimų kompensavimas, analogiškai turėtų būti vertinamas pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas – juk tai atitinkamai (proporcingai) padidina asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį (Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmą kartą pensijų kaupimo sutartį su pensijų kaupimo bendrove UAB „SEB investicijų valdymas“ pareiškėjas sudarė 2003 m. spalio 23 d., o, perėjęs iš kito šios bendrovės valdomo pensijų fondo, su UAB „SEB investicijų valdymas“ pensijų kaupimo sutartį Nr. VB00 343137 J. D. pasirašė 2007 m. birželio 4 d. (b. l. 20, toliau – ir Pensijų kaupimo sutartis). Pasak pareiškėjo, 2009 metų I-ąjį ketvirtį jam buvo pervesta mažesnė nei Pensijų kaupimo sutartyje numatyta 5,5 procento valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis: laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 31 d. pareiškėjas gavo 37 584,38 Lt pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, todėl VSDFV į jo pensijų fondo sąskaitą turėjo pervesti 2 067,14 Lt sumą (37 584,38 Lt x 5,5 proc. = 2 067,14 Lt), tačiau buvo pervesta tik 1 127,53 Lt, t. y. 939,61 Lt mažiau. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, J. D. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 2009 m. birželio 18 d. pateikė skundą (b. l. 11–13), kuriuo prašė į jo pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą 939,61 Lt pensijų įmokos dalį. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2009 m. liepos 1 d. priėmė sprendimą Nr. (10.10) I-4018 (b. l. 9), kuriuo atsisakė patenkinti J. D. reikalavimą, nurodydama, jog patikrinus apskaičiuotas ir į pareiškėjo pasirinktą pensijų fondą pervestas pensijų kaupimo įmokas, pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas šį sprendimą gavo 2009 m. liepos 8 d. (b. l. 10). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą, kuriuo J. D. prašė panaikinti VSDFV 2009 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (10.10)I-4018 ir įpareigoti atsakovą už 2009 m. I ketvirtį pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą 939,61 Lt pensijų įmokos dalį bei pervesti ne mažiau kaip 5,5 procento pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, atmetė.
Prieš pradėdama nagrinėti pareiškėjo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra keliamas dėl trūkstamos kaupiamųjų pensijų įmokų dalies, kuri į pareiškėjo pensijų fondų sąskaitą nebuvo pervedama nuo 2009 metų I-ojo ketvirčio, prasidėjusio 2009 m. sausio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką ginčą, 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 pažymėjo, kad nei pačiame Pensijų sistemos reformos įstatyme, nei Pensijų kaupimo sistemos įstatyme ginčų dėl pensijų įmokų apskaičiavimo ir pervedimo pensijų fondams tvarka nėra aptarta. Atitinkamai specialios tvarkos, susijusios su minėtųjų ginčų nagrinėjimu, neįtvirtina ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, nesutikdamas su kaupiamųjų pensijos įmokų dydžio sumažinimu, kreipėsi ne tiesiogiai į teismą, bet į VSDFV, šiuo atveju taikoma Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis (ginčui aktuali 2006 m. birželio 27 d. redakcija), kuri inter alia numatė, jog skundas, kuriuo inicijuojama administracinė procedūra, nenagrinėjamas, jei nuo skunde nurodytų pažeidimų praėję daugiau kaip vieneri metai.
Nagrinėjamu atveju sumažinta kaupiamoji pensijų įmoka į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą buvo pervesta 2009 m. birželio 15 d. (b. l. 30). J. D. į VSDFV kreipėsi 2009 m. birželio 18 d., t. y. nepraleidęs vienerių metų termino. VSDFV jo skundą išnagrinėjo ir 2009 m. liepos 1 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (10.10)I-4018, kurį pareiškėjas gavo 2009 m. liepos 8 d. (b. l. 10). Po šio administracinės procedūros sprendimo (individualaus administracinio akto) priėmimo pareiškėjui galiojo bendrieji kreipimosi į administracinį teismą terminai. J. D. savo teisę į teisminę gynybą turėjo realizuoti per ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vieno mėnesio terminą. Kadangi į Vilniaus apygardos administracinį teismą jis kreipėsi 2009 m. liepos 22 d. (b. l. 3), darytina išvada, kad šio termino nepraleido. Kliūčių jo bylą nagrinėti iš esmės nėra.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje administracinėje byloje ginčas kilo iš esmės dėl to, jog visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams 2004 metais Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnyje buvo nustatytas pradinis 2,5 procento pajamų pensijų įmokos dydis, kuris buvo didinamas pridedant po 1 procentą pajamų, kol 2007 metais buvo pasiektas 5,5 procento pajamų šios įmokos dydis (nuo 2007 metų 5,5 procento pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis buvo įtvirtintas neterminuotai). Tačiau, nepaisant to, nuo 2009 metų minėtasis kaupiamosios pensijų įmokos dydis kito: 2009 m. sausio 15 d. redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtintas sumažintas 3 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis, o 2009 m. balandžio 28 d. ir 2010 m. birželio 30 d. redakcijose šis įmokos dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. buvo 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. – 2 procentai.
Pažymėtina, kad nagrinėjamam atvejui aktualiame Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Konstitucinis Teismas, be kita ko, pripažino, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime pažymėta ir tai, kad pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatų, tačiau asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.
Atsižvelgiant į šį išaiškinimą ir į tai, kad minėtame nutarime Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog kaupiamųjų pensijų įmokų mažinimas įvairiomis Pensijų sistemos reformos įstatymo redakcijomis per se nepažeidė Konstitucijos (įstatymų leidėjas turėjo įgaliojimus nuspręsti laikinai sumažinti tokių įmokų dydį), nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad sumažinus jam pervedamą kaupiamąją pensijos įmoką (nuo 5,5 proc. iki 3 proc.) buvo pažeistas nuosavybės neliečiamumo imperatyvas. Be to, vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, analizuojamu atveju nebuvo sumažintos jau apskaičiuotos ir sumokėtos (pervestos) kaupiamosios pensijų įmokos, kurios būtent ir yra laikomos Konstitucijos saugotina nuosavybe; priešingai – įstatymų leidėjas tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį. Minėta, jog tokią diskreciją įstatymų leidėjas (paisydamas iš Konstitucijos kylančių teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo imperatyvų) turėjo, todėl kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimas nepažeidė pareiškėjo teisės į pensiją ar teisės į nuosavybę. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pritarti ir pareiškėjo teiginiui, jog teismas šioje administracinėje byloje ad hoc turėtų išspręsti teisingo kompensavimo už jo patirtus praradimus klausimą (nes įstatymų leidėjas, sumažinęs į pensijų fondus mokamų įmokų dydį, nenustatė teisingo praradimų kompensavimo mechanizmo). Pasisakydamas dėl sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo neįtvirtinimo Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija), kurioje įtvirtinta, jog nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d. nustatytas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis asmenims, kurie iki 2009 m. liepos 1 d. tapo pensijų kaupimo sistemos dalyviais, Konstitucinis Teismas minėtąjį įmokų sumažinimą įvertino kaip esminį, tačiau taip pat atkreipė dėmesį, jog 2012, 2013, 2014 metais šiems asmenims buvo nustatytas padidintas – 6 procentų pajamų, t. y. 0,5 procento pajamų didesnis už buvusį 2007-2008 metais, kaupiamosios pensijų įmokos dydis. Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimo, 2012-2014 metais buvo nustatytas kaupiamųjų pensijų įmokų dydis, 0,5 procento didesnis už iki sumažinimo nustatytą šių įmokų dydį, Konstitucinio Teismo buvo įvertintas kaip sumažintų kaupiamųjų įmokų kompensavimas, atitinkantis iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus. Tuo tarpu dėl sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo nenustatymo Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) asmenų, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki 2009 m. liepos 1 d. atžvilgiu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog vertinant šį teisinį reguliavimą kartu su Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įstatymų leidėjas, numatęs padidinti kaupiamosios įmokos tarifą konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, sudarė prielaidą kompensuoti sumažintas kaupiamąsias pensijų įmokas.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas tikrina būtent pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (ABTĮ 136 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2012 m. lapkričio mėnesį, ginčo santykiai, be kita ko, pasireiškiantys tęstiniu atitinkamo kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio (ne)mokėjimu, klostėsi nuo 2009 m. pradžios. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog tuo metu ekonomikos krizė, per kurią, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas gali laikinai sumažinti kaupiamąsias pensijų įmokas, pervedamas į specialius fondus, dar nebuvo pasibaigusi. Taigi apelianto argumentai dėl teisingo kompensavimo už jo patirtus praradimus atmetami kaip nepagrįsti.
Atkreiptinas dėmesys, kad tiek skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pareiškėjas, remdamasis CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įrodinėjo, kad su juo sudaryta pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis, todėl imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo šiai sutarčiai neturi įtakos, o kadangi pensijų kaupimo sutartį jis sudarė dar iki pensijų įmokų dydžio sumažinimo (byloje aptartų Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų), todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 procento nuo jo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo išmokos, pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas ir negali pakeisti sutartinių nuostatų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A502-580/2013, nagrinėjusi analogišką situaciją, pažymėjo, kad nagrinėjamam atvejui CK 6.157 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, netaikytina, nes konkrečiu atveju pareiškėjas ir pensijų kaupimo bendrovė negalėjo susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laiką, nes ši sąlyga pateko į viešosios teisės reguliuojamą sritį (lot. ius publicum). Būtent – konkrečiu atveju šie dydžiai buvo vienvaldiškai nustatyti įstatymų leidėjo Valstybinio socialinio draudimo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo (2009 m. gegužės 12 d.) 3 straipsnio 11 dalyje bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2009 m. birželio 30 d. redakcijos). Todėl kaupiamų pensijų įmokų dydis, VSDFV pervedamas pensijų kaupimo bendrovėms pensijų kaupimo dalyvių naudai, negalėjo būti šalių susitarimo objektu.
Vadinasi, ir pareiškėjo teiginys, jog viena iš esminių pensijų kaupimo sutarties sudarymo sąlygų buvo atitinkamas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, o vėlesnis imperatyvių teisės normų pasikeitimas negali daryti įtakos jo sudarytai Pensijų kaupimo sutarčiai, nes dėl šių imperatyvių nuostatų turinio jis su pensijų kaupimo bendrove negalėjo susitarti ab initio (lot. nuo pat pradžių), vertinamas kaip nepagrįstas. Be to, vien konkretaus pensijų įmokų dydžio įrašymas į sutartį, ipso facto, nesuponuoja galimybės dėl jų susitarti (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-580/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nėra reikšminga, juo labiau, jog pačioje Pensijų kaupimo sutartyje (bendroji dalis, 34 punktas, b. l. 20) yra įtvirtintos galimybės dispozityviai susitarti dėl tam tikrų jos nuostatų ribos (pagal Pensijų kaupimo sutarties 34 punktą, pensijų kaupimo sutarties nuostatos, neatitinkančios Pensijų sistemos reformos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų negalioja).
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VSDFV pervesti į jo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, jog faktas, kad pensijų įmoka į pensijų fondo sąskaitą buvo pervesta pasibaigus 2009 m. I ketvirčiui negali daryti jokios įtakos pervedamos sumos dydžiui, o sumažintas 3 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tarifas galėjo būti pradėtas skaičiuoti ir pajamos pervedamos tik už 2009 m. II ketvirtį (balandžio-birželio mėn.).
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 29 d. nutarime pripažino ir tai, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo (2009 m. sausio 15 d. ir 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtame nutarime konstatuota, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., nors jis buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d., įsiterpė į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio-kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėta teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtu teisiniu reguliavimu buvo nepagrįstai įsiterpta ir į pareiškėjo bei jo pasirinkto pensijų fondo 2009 metų I-ojo ketvirčio santykius. Tokia įstatymų leidėjo intervencija neabejotinai pažeidė teisėtus pareiškėjo J. D. lūkesčius, jog už jau prasidėjusį laikotarpį į jo pensijų fondo sąskaitą bus pervesta atitinkamo dydžio kaupiamoji pensijų įmoka. To nepadarius buvo sudarytos prielaidos pažeisti sėkmingą pensijų fondo, kaip ūkio subjekto, veiklą, nuo kurios ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatų priklauso ir pareiškėjo būsimos pensijos dydis. Tokios situacijos Konstitucija netoleruoja, todėl ir šioje administracinėje byloje neturėtų būti ginami iš jos kylantys padariniai.
Pirmosios instancijos teismo teiginiai, jog, atsižvelgiant į Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį sumažinus kaupiamosios pensijos įmokos dydį, proporcingai didėja valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai skirta įmokos dalis (piniginės prievolės valstybei dydis), šioje bylos dalyje neturi teisinės reikšmės, nes, kaip minėta aukščiau, trūkstamos kaupiamųjų pensijų įmokų dalies nepervedimas pareiškėjui yra ydingas ne turinio prasme, tačiau tuo, jog jį nustačiusiu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtintas retroaktyvus teisės veikimas, neteisingi. Be to, pateisinti atitinkamo dydžio kaupiamųjų pensijų nepervedimo į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą negalima ir siejant jį su konkrečia tokio pervedimo data, todėl nepagrįstu laikytinas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog, nors atsakovas 3 procentų kaupiamųjų pensijų įmokų tarifą taikė nuo 2009 m. sausio 1 d., tačiau faktinis pinigų pervedimas įvyko po 3 mėnesių, t. y. pasibaigus 2009 metų I-ajam ketvirčiui ir bendras pensijų dydis nuo to nepakito. Kitaip tariant, kadangi į materialinius teisinius santykius dėl tam tikro dydžio pensijų įmokos pervedimo už 2009 m. I-ąjį ketvirtį buvo įsiterpta nustatant Konstitucijai prieštaraujančią teisės akto įsigaliojimo datą, spręsdamas, kokio dydžio įmoka turėjo būti pervesta už minėtą ketvirtį, teismas negali vadovautis Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., 1 straipsniu ir jame nustatytais dydžiais, nes šio įstatymo 2 straipsnis, nustatęs, kad įstatymas įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principus, minėtam laikotarpiui (2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. kovo 31 d.) taikytinas iki tol galiojęs dydis – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 str. 1 d. (2002 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1215 redakcija). Iš pareiškėjo J. D. skundo matyti, kad už minėtąjį laikotarpį, į kurį antikonstituciniu reguliavimu buvo neleistinai įsiterpta, jam iš viso nebuvo pervesti 939,61 Lt. Byloje esantys duomenys neleidžia abejoti šios sumos teisingumu, jos neginčijo ir atsakovas, todėl spręstina, kad šis pareiškėjo reikalavimas turi būti tenkinamas. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, įpareigojant VSDFV į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jo pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, t. y. 939,61 Lt.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, pareiškėjas kėlė reikalavimą panaikinti VSDFV 2009 m. liepos 1 d. sprendimą dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo Nr. (10.10) I-4018, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti jo atsakovui išreikštą reikalavimą (b. l. 9). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas VSDFV į jo pensijų fondo sąskaitą prašė pervesti trūkstamą pensijų įmokų dalį tik už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, o atsakovas tą padaryti atsisakė, minėtasis VSDFV sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir turi būti panaikintas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Priešingas situacijos aiškinimas savo ruožtu prieštarautų teisėtumo principui ir leistų nepašalinti iš teisės sistemos aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujančio administracinio akto, ginčijamo jam teisines pasekmes sukėlusio asmens (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, šioje dalyje ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat keičiamas ir skundžiamas VSDFV 2009 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (10.10) I-4018 panaikinamas.
Tuo pačiu teisėjų kolegija pasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti priimamus procesinius sprendimus apimtimi. Pasak pareiškėjo, Vilniaus apygardos administracinis teismas šią pareigą pažeidė, nes nepasisakė dėl kai kurių jo skundo argumentų, nepagrindė, kokiais teisės aktais vadovaujasi, atmesdamas jo skundą, o tik pacitavo Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą, tokiu būdu nepaisydamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Pagal ABTĮ 87 straipsnio reikalavimus teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A602-1252/2012, Nr. P444-196/2008; Nr. P756-151/2009; Nr. P525 -194/2009 ir kt.).
Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeidė pareigos motyvuoti priimamą procesinį sprendimą, t. y. nepadarė procesinės pažaidos, ir jo daromų nuorodų į aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą pakako tinkamam sprendimui toje dalyje, kurioje jis atsisakė įpareigoti VSDFV neterminuotai pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą fiksuoto dydžio – ne mažiau kaip 5,5 procento – pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Atitinkamos procesinės pažaidos nenustatyta ir kitoje bylos dalyje, tačiau vadovaujantis anksčiau išdėstytų aplinkybių visuma, ji keistina dėl motyvų klaidingumo, o ne dėl jų nebuvimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Pareiškėjo J. D. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2009 m. liepos 1 d. sprendimą dėl pensijų kaupimo įmokų tarifo Nr. (10.10) I-4018.
Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervesti į J. D. pensijų fondo sąskaitą trūkstamą kaupiamosios pensijų įmokos dalį, kuri į jo pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta už 2009 metų I-ąjį ketvirtį, t. y. 939,61 Lt (devynis šimtus trisdešimt devynis litus ir šešiasdešimt vieną centą).“
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Audrius Bakaveckas |
| |
| Vaida Urmonaitė-Maculevičienė |
| |
| Skirgailė Žalimienė |