Administracinė byla Nr. eA-627-624/2023
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00435-2021-4
Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Beatos Martišienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė :
I.
1. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Panevėžio skyriaus 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. VPE_SP5-380 „Dėl atsisakymo V. Z. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas); 2) panaikinti VSDFV 2021 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (18.2) I-7399 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. VPE_SP5-380“ (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti atsakovus iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija).
2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas neteistu, todėl buvo priimtas į privalomąją, profesinę karo tarnybą bei vidaus reikalų tarnybą. Tarnybos metu jokių nuobaudų neturėjo, už gerą tarnybą buvo skatinamas, apdovanojamas ir keliamas į aukštesnes pareigas. Leidimas dirbti su įslaptinta informacija teistiems ir nepatikimiems asmenims neišduodamas, o pareiškėjas jį turi, taigi pareiškėjas nėra teistas. Prieš priimant į tarnybą statutiniu pareigūnu, pareiškėjas atsakingų pareigūnų ir (ar) valstybės tarnautojų nebuvo įspėtas, kad negaus valstybinės pensijos už ištarnautą laiką. Pareiškėjo teistumas netrukdė jo tarnybai kariuomenėje ir vidaus reikalų sistemoje, tačiau trukdo gauti pensiją už ištarnautus metus. Sudarant profesinės karo tarnybos sutartį, pareiškėjas pateikė visą informaciją apie teistumą ir buvo priimtas į profesinę karo tarnybą, nors tai prieštaravo teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 13 straipsnio 3 dalis jam negali būti taikoma, nes jo teistumas yra išnykęs. Neskyrus pareiškėjui valstybinės pensijos, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.
3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. VSDFV Panevėžio skyrius nurodė, kad pareiškėjas Kauno miesto teismo 1991 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-00089-91 nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. VSDFV Panevėžio skyrius skundžiamu sprendimu neskyrė pareiškėjui valstybinės pensijos, remdamasis Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pasisakė, kad teistumo pasibaigimas, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kituose teisinių santykių srityse negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi, t. y. teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Įstatymų leidėjas nenustatė galimybės skirti valstybinę pensiją išnykus asmens teistumui.
5. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. VSDFV nurodė, kad faktas, jog pareiškėjas teismo nuosprendžiu nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, buvo esminis, sprendžiant dėl jo teisės į valstybinę pensiją. Šią pensiją, vadovaujantis Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui atsisakyta skirti teisėtai ir pagrįstai, nes pareiškėjas neatitiko įstatyme nustatytų valstybinės pensijos skyrimo sąlygų. Teisėtų lūkesčių principas nepažeistas, nes pareiškėjas nebuvo įgijęs teisės į pareigūnų pensiją (ji pareiškėjui nebuvo paskirta).
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. Z. skundą.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Kauno miesto teismo 1991 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-00089-91 pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą; Lietuvos kariuomenės vado 2021 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. PK-839 dėl pareiškėjo sveikatos būklės nutraukta su juo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis, pareiškėjas išleistas į atsargą, paskirtas atlikti tarnybą rezerve; VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu pareiškėjui, kaip už tyčinio nusikaltimo padarymą nuteistam asmeniui, atsisakyta skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; šį sprendimą pareiškėjas apskundė VSDFV, kuri jo skundą atmetė.
9. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims valstybinė pensija neskiriama, o byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo praktika, suformuota nagrinėjant pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, kurioje konstatuota, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) padariusiems tyčinį nusikaltimą, valstybinė pensija neskiriama, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas pasinaudojo minėta galimybe, patvirtindamas Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą.
10. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo teistumo išnykimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes; teistumo pasibaigimas, t. y. kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui, vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi – teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitiktį reikalavimams valstybinei pensijai skirti.
11. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtinta, kad asmuo už tyčinio nusikaltimo padarymą turi būti teistas būtent tarnybos metu, joje įtvirtinta būtinoji sąlyga valstybinei pensijai gauti – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas nusikaltimą padarė ne tarnybos metu, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės.
12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstu laikė pareiškėjo argumentą dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, šiuo aspektu pažymėjo, jog vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, jai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Nagrinėjamu atveju po pareiškėjo įvykdyto nusikaltimo valstybinė pensija jam nebuvo paskirta, galiojo Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi sąlyga tokiai pensijai gauti, todėl šią sąlygą pažeidęs pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių ateityje gauti valstybinę pensiją.
III.
13. Pareiškėjas V. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
14. Pareiškėjas pakartotinai akcentuoja, kad tarnybos laikotarpiu nepažeidė jokių įstatymų, buvo tik skatinamas. Pareiškėjas įžvelgia įstatymų koliziją byloje nagrinėjamu aspektu, kelia klausimą, kodėl prieš priimant į tarnybą jis atsakingų pareigūnų nebuvo įspėtas, kad pagal dabartinį VSDFV Panevėžio skyriaus ir VSDFV aiškinimą, jis negaus valstybinės pensijos. Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad priimant į profesinę karo tarnybą jis buvo patikrintas, atkreipia dėmesį, kad asmenys, teisti už tyčinius nusikaltimus, nei į savanorišką, nei į profesinę karo bei vidaus reikalų tarnybą nėra priimami.
15. Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje, gindamas asmens teisę į pensiją, iš esmės nedaro skirtumo tarp socialinio draudimo ir valstybinių pensijų, todėl atsisakymas pareiškėjui skirti valstybinę pensiją yra antikonstitucinis sprendimas, kuriuo pažeidžiamas teisėtų lūkesčių apsaugos principas.
16. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pareiškėjo nuteisimo metu (1991 metais) jis dar nebuvo pareigūnas, netarnavo kariuomenėje, o Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimtas praėjus aštuoniolikai metų po pareiškėjo nuteisimo, seniai išnykus pareiškėjo teistumui, taip pat po pareiškėjo priėmimo į tarnybą, todėl atgal neturėtų galioti, nes galiojimas atgal minėtame nutarime nenurodytas. Tarnybos laikotarpiu, pareiškėjas nepažeidė Konstitucijos ar įstatymų, nesulaužė priesaikos, nepadarė tyčinio nusikaltimo, todėl, pareiškėjo nuomone, jam turi būti skirta valstybinė pensija.
17. Pasak pareiškėjo, atgal negalioja ir Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas, kuriame pateiktas išaiškinimas dėl teistumo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į prieštaravimą, kad pasibaigęs asmens teistumas negadina jo reputacijos dėl tinkamumo karo tarnybai, tačiau neatitinka reputacijos užtarnautai valstybinei pensijai gauti.
18. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
19. VSDFV Panevėžio skyrius pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtinta, jog asmuo turi būti teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą būtent tarnybos metu, jame įtvirtinta būtinoji sąlyga valstybinei pensijai gauti – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą. Šias išvadas patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
20. 20. VSDFV Panevėžio skyrius nepagrįstais laiko ir pareiškėjo argumentus, susijusius su Konstitucinio Teismo nutarimų netaikymu, akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kada valstybinė pensija asmeniui neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms). Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas.
21. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apreiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, dėsto argumentus, analogiškus nurodytiems VSDFV Panevėžio skyriaus atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą.
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja :
IV.
22. Byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. VPE_SP5-380, kuriuo pareiškėjui V. Z. neskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti VSDFV 2021 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (18.2) I-7399, priimtą ginčą išnagrinėjus išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad pareiškėjas Kauno miesto teismo 1991 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, o Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, pagal kurią nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aptariamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas nusikaltimą padarė iki tarnybos, neturi reikšmės, o sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi.
24. Pareiškėjas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, jog nuteisimo metu (1991 metais) jis dar nebuvo pareigūnas, netarnavo kariuomenėje, teistumo faktas nebuvo kliūtis priimti jį į tarnybą; Konstitucinio Teismo išaiškinimai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pateikti po pareiškėjo nuteisimo, seniai išnykus pareiškėjo teistumui, todėl atgal negalioja, o atsisakymas skirti valstybinę pensiją pareiškėjui yra antikonstitucinis sprendimas, pažeidžiantis teisėtų lūkesčių apsaugos principą.
25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir su jomis susijęs privalomosios ir profesinės karo tarnybos teisinių santykių reguliavimas
26. Byloje nustatyta, kad: pareiškėjas Kauno miesto teismo 1991 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-00089-91 nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jam paskirta pataisos darbų be laisvės atėmimo bausmė; pareiškėjas 1991 m. lapkričio 18 d.–1992 m. spalio 27 d. atliko privalomąją karo tarnybą, o nuo 2007 m. sausio 8 d. pareiškėjas priimtas į profesinę karo tarnybą Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos batalione; Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono vado 2021 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. P-209 pareiškėjas nuo 2021 m. birželio 14 d. atleistas iš pareigų; Lietuvos kariuomenės vado 2021 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. PK-839 nutraukta su pareiškėju sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis, pareiškėjas išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą; pareiškėjas 2021 m. birželio 30 d. VSDFV Panevėžio skyriui pateikė prašymą skirti valstybinę pensiją už tarnybą; byloje skundžiamu VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu atsisakyta tenkinti šį pareiškėjo prašymą, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą; nagrinėjant pareiškėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, VSDFV sprendimu pareiškėjo skundas atmestas.
27. Kaip minėta, byloje skundžiamas VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas atsisakyti skirti pareiškėjui valstybinę pensiją priimtas motyvuojant Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas buvo teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pareiškėjas argumentuoja, kad nusikalstama veika, už kurią jis buvo nuteistas, padaryta iki jo tarnybos kariuomenėje, be to, teistumo faktas nebuvo kliūtis nei privalomajai karo tarnybai, nei priimti jį į profesinę karo tarnybą.
28. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje akcentuojama, kad piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, kaip kiekvieno asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, ypač atsižvelgiant į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis sąlygomis“, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu. Konstituciniai reikalavimai asmenims, kurie siekia įgyvendinti arba jau yra įgyvendinę savo teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, – tai, pirma, reikalavimai asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, ir, antra, reikalavimai valstybės tarnautojams. Su minėtomis dviem reikalavimų grupėmis atitinkamai yra susijusios konstituciškai pagrįstos ir būtinos garantijos asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, ir garantijos valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos santykiai apima santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, įgyvendinimu, taip pat santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą).
29. Priėmimo į privalomąją bei profesinę karo tarnybą bei šios tarnybos teisinius santykius nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos laikinasis krašto apsaugos prievolės įstatymas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymas bei Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (toliau – ir KASOKTĮ).
29.1. Laikinajame krašto apsaugos prievolės įstatymo (1990 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. I-384 redakcija; įstatymas neteko galios 1996 m. lapkričio 6 d.) 23 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys, kurie teismo nuosprendžiu nuteisti laisvės atėmimo bausme daugiau kaip 3 metams, tikrojon krašto apsaugos tarnybon neimami.
29.2. Krašto apsaugos tarnybos įstatymo (1990 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. I-798 redakcija; įstatymas neteko galios 1996 m. spalio 18 d.) 31 straipsnio 5 punkte buvo nustatyta, kad iš užimamų pareigų karininkai atleidžiami patraukus baudžiamojon atsakomybėn. Krašto apsaugos tarnybos įstatymo (1996 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. I-1548 redakcija; įstatymas neteko galios nuo 1998 m. gegužės 27 d.) 27 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad profesionaliosios karo tarnybos sutartis turi būti nutraukta, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo karys nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba kuriuo kariui skiriama bausmė, dėl kurios negalima tęsti tarnybos.
29.3. KASOKTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte (1998 m. gegužės 5 d. įstatymo Nr. VIII-723 redakcija) nustatyta, kad profesinės karo tarnybos kario ar kario savanorio sutartis turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo karys nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba kuriuo kariui skiriama bausmė, dėl kurios negalima tęsti tarnybos. 1999 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 3, 10, 11, 13, 25, 26, 28, 31, 34, 38, 39, 40, 43, 45, 46, 48, 50, 53, 54, 55, 56, 60, 62, 63, 64, 65, 68, 72, 73 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 771 straipsniu įstatymu, įsigaliojusiu nuo 1999 m. liepos 23 d., KASOKTĮ papildytas nuostata, kad profesinės karo tarnybos kariais negali būti asmenys, teisti už tyčinius nusikaltimus (28 str. 4 d. 1 p.). Nuo 2006 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 7, 10, 16, 18, 21, 24, 28, 36, 46, 49, 50, 52, 53, 56, 59, 65, 67, 68, 771 straipsnių, penktojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 231 ir 772 straipsniais įstatymu KASOKTĮ papildytas 231 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Lietuvos kario priesaikos sulaužymu, be kita ko, laikomas tyčinės nusikalstamos veikos padarymas.
29.4. Nuo 2015 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 13, 18, 20, 28, 29, 31, 35, 38, 54, 56, 59, 60, 61, 62, 63, 65, 651, 67, 68, 72 ir 772 straipsnių pakeitimo įstatymu pakeistas KASOKTĮ 28 straipsnio 4 dalies 1 punktas, jame nustatant, kad profesinės karo tarnybos kariais negali būti asmenys, atlikę laisvės atėmimo bausmę, ir teisti asmenys, kol neišnykęs teistumas ar nepasibaigęs bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis. 2015 m. vasario 20 d. šio įstatymo Aiškinamajame rašte Nr. XIIP-1445(2), be kita ko, nurodyta, kad „Įstatyme neatskleistas sąvokos „teistas“ turinys, todėl priimant asmenis į profesinę karo tarnybą, <...> kyla Įstatymo 28 straipsnio 4 dalies 1 punkto <...> nuostatų praktinio taikymo problemų, t. y. neaišku, kokią reikšmę vertinant, ar asmuo laikytinas teistu, turi teistumo panaikinimo ir pasibaigimo aplinkybė. <...> absoliutus ribojimas priimti asmenis į profesinę karo tarnybą, nustačius vienintelį kriterijų, t. y. nuteisimą už tyčinius nusikaltimus, būtų neproporcingai didelis siekiamam tikslui“.
30. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių bei Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl Konstitucijoje įtvirtintos teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą kontekste, konstatuotina, jog: 1) 1991 m. lapkričio 18 d.–1992 m. spalio 27 d. laikotarpiu, kai pareiškėjas atliko privalomąją karo tarnybą, įstatyme nebuvo su teistumu už tyčinius nusikaltimus susijusių ribojimų priimti asmenis į tokią tarnybą (pagrindas neimti į tokią tarnybą buvo siejamas tik su ilgesnės nei 3 metų laisvės atėmimo bausmės atlikimu (kaip minėta, pareiškėjui laisvės atėmimo bausmė nebuvo paskirta); 2) nuo 1999 m. liepos 23 d. įsigaliojo įstatymo nuostata, kad „profesinės karo tarnybos kariais negali būti asmenys, teisti už tyčinius nusikaltimus“; 3) atsižvelgdamas į tai, kad įstatyme neatskleistas sąvokos „teistas“ turinys, bei siekdamas išvengti praktikoje kylančių teisės nuostatų taikymo neaiškumų, įstatymo leidėjas patikslino „teistumo“ sąvoką priėmimo į profesinę karo tarnybą prasme, nurodydamas, kad į profesinę karo tarnybą negali būti priimti teisti asmenys, kol neišnykęs teistumas ar nepasibaigęs bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis (ši sąlyga netaikoma asmenims, atlikusiems laisvės atėmimo bausmę); 4) tyčinio nusikaltimo padarymas ir nuteisimas už jį, kaip atleidimo iš profesinės karo tarnybos pagrindas, nagrinėjamoje byloje aktualiu ginčo laikotarpiu susietas su aplinkybe, kad už tokį nusikaltimą asmuo nuteisiamas jau būdamas kariu, t. y. laikotarpiu, kai asmuo yra davęs kario priesaiką, priimtas ir eina pareigas profesinėje karo tarnyboje.
31. Vadinasi, nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus bei karo tarnybos atlikimo tvarką reglamentuojančiuose įstatymuose nuteisimas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kaip nesuderinamas su profesinės karo tarnybos autoritetu, taigi ir galimybe lygiomis sąlygomis būti priimtam į profesinę karo tarnybą, buvo apibrėžtas neišnykusio teistumo bei nepasibaigusio bausmės vykdymo atidėjimo aplinkybėmis, o galimybės eiti profesinės karo tarnybos pareigas atveju – profesinės karo tarnybos laikotarpiu. Kitaip tariant, šiuo aspektu vertinant į profesinę karo tarnybą jau priimto kario teisinį statusą (inter alia (be kita ko) tam tikras su šiuo statusu susijusias į profesinę karo tarnybą jau priimto asmens socialines garantijas), nuteisimo už tyčinės nuskalstamos veikos padarymą aplinkybė yra reikšminga tuo atveju, jeigu tokia nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu, kai asmuo ėjo pareigas profesinėje karo tarnyboje. Šią išvadą patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas, išnykus jo teistumui pagal Kauno miesto teismo 1991 m. balandžio 17 d. nuosprendį, 2007 m. sausio 8 d. buvo priimtas į profesinę karo tarnybą.
Dėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies taikymo
32. Konstitucinis Teismas savo praktikoje taip pat yra pabrėžęs, jog įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo, mokėjimo ir kitas sąlygas, turi paisyti ir iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio reikalavimo, kad pareigūnai ir kariai, kurių teisinė padėtis yra vienoda, kai tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tokių pareigūnų ir karių nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas, būtų traktuojami vienodai. Skirtingos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygos gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūnų ir karių teisinės padėties skirtumus, ypatumus, inter alia skirtingus jų atleidimo iš tarnybos pagrindus. Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, kad asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įpareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmuo, atitinkantis įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą).
33. Paskirtos valstybinės pensijos nutraukimo aspektu Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Pensijų įstatymo teisinis reguliavimas, pagal kurį asmeniui, kuriam paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, šios pensijos mokėjimas yra nutraukiamas po to, kai jis nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą, t. y. po to, kai toks asmuo jau yra teismo nubaustas už tyčinio nusikaltimo padarymą, reiškia, kad asmuo, kuriam yra paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir kurį teismas jau yra nubaudęs už tyčinio nusikaltimo padarymą, yra nubaudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą jam pritaikant turtinio pobūdžio sankciją (asmeniui paskirtos ir iki tol mokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimą), kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei. Tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą).
34. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (1994 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. I-693 redakcija, įsigaliojusi nuo 1995 m. sausio 1 d. (2007 m. sausio 18 d. įstatymu Nr. X-1027 pavadinimas pakeistas į Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 13 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji pensija nebemokama. 2004 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. IX-2239 13 straipsnio 3 dalis pakeista, nustatant, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Aptariama nuostata dar kartą pakeista 2014 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo Nr. I-693 13 straipsnio pakeitimo įstatymu (galiojo pareiškėjo kreipimosi į VSDFV Panevėžio skyrių momentu ir tebegalioja šiuo metu), nustatant, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.
35. Įvertinus Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reguliavimo raidą, matyti, kad pagrindas neskirti asmeniui valstybinės pensijos buvo ir tebėra siejamas su nuteisimo už tyčinio nusikaltimo padarymą faktu, įstatyme atskirai nedetalizuojant sąvokos „nuteistas“ turinio bei nusikalstamos veikos padarymo laikotarpio. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek KASOKTĮ (taip pat iki jo galioję analogiškus teisinius santykius reglamentavę įstatymai), tiek Pensijų įstatymas yra specialieji profesinės karo tarnybos bei iš jos kylančių papildomų socialinių garantijų teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Pensijų įstatymas reguliuoja būtent KASOKTĮ įtvirtinto profesinės karo tarnybos kario teisinio statuso pagrindu įgyjamos teisės į kario valstybinę pensiją įgyvendinimo tvarką. Todėl šių teisės aktų nuostatas būtina vertinti sistemiškai, o juose įtvirtintos sąvokos neturėtų būti suprantamos ir aiškinamos skirtingai.
36. Taigi šioje byloje padaryta išvada, kad Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą (šiuo atveju profesinę karo tarnybą), be kita ko, apimančios į tokią tarnybą jau įstojusio asmens teisę būti vertinamam vienodai su kitais į profesinę karo tarnybą įstojusiais asmenimis, kurių teisinė padėtis yra vienoda, požiūriu asmens nuteisimo už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą faktas svarbus tiek, kiek tokia tyčinė nusikalstama veika yra padaryta profesinės karo tarnybos laikotarpiu (žr. šio Sprendimo 31 p.), yra aktuali ir sprendžiant dėl profesinę karo tarnybą baigusio asmens teisės į valstybinę pensiją įgijimo.
37. Byloje susiklosčius aplinkybėms, kad pareiškėjas į profesinę karo tarnybą stojo išnykus teistumui, atsiradusiam dėl 1991 metais padarytos tyčinės nusikalstamos veikos, buvo į šią tarnybą priimtas, joje pareigas ėjo 2007 m. sausio 8 d.–2021 m. birželio 14 d. laikotarpiu ir iš šios tarnybos buvo atleistas dėl sveikatos būklės (t. y. ne dėl kokių nors tarnybai keliamų reikalavimų pažeidimo, šiukštaus Konstitucijos ir įstatymų pažeidimo, priesaikos sulaužymo, piktnaudžiavimo tarnyba ir / ar kario vardo pažeminimo), darytina išvada, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies prasme konstitucinius proporcingumo ir lygiateisiškumo principus atitiktų toks KASOKTĮ ir Pensijų įstatymo nuostatų aiškinimas, pagal kurį iki tarnybos įvykę pareiškėjo biografijos faktai būtų siejami su jo priėmimo į profesinę karo tarnybą pagrindais, o sąlygos pareiškėjui įgyti teisę į valstybinę pensiją – tik su jo veikla profesinės karo tarnybos laikotarpiu. Taigi pareiškėjas turi konstitucinę teisę būti vienodai vertinamas kartu su kitais į profesinę karo tarnybą įstojusiais ir ją dėl sveikatos būklės baigusiais kariais, bei teisę reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą tokiems asmenims mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją.
38. Apibendrindama šiame sprendime aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. VPE_SP5-380, kuriuo pareiškėjo prašymas skirti jam valstybinę pensiją netenkintas, vadovaujantis Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, negalėjo būti laikomas pagrįstu ir turėjo būti panaikintas. Tuo pačiu pagrindu naikintinas ir išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą priimtas VSDFV 2021 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. (18.2) I-7399. Todėl apeliaciniu skundu ginčijamas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, panaikinant skundžiamus VSDFV Panevėžio skyriaus ir VSDFV sprendimus bei įpareigojant VSDFV Panevėžio skyrių pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo nagrinėti iš naujo.
39. Išplėstinė teisėjų kolegija atskirai pastebi, kad šiame baigiamajame teismo akte pateiktos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (įskaitant atitinkamas šio teismo nutartis, nurodytas šioje byloje priimtoje 2023 m. vasario 22 d. nutartyje), atitinkančios Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinių santykių reguliavimo pateiktus išaiškinimus, plėtojimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
41. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 850 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant išankstine ne teismo tvarka bei pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Patirtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė su advokate 2021 m. rugsėjo 3 d. sudarytą Atstovavimo sutartį, 2021 m. rugsėjo 3 d. ir 2021 m. spalio 20 d. sąskaitas už teisinę pagalbą bei šiose sąskaitose nurodytas sumas – 500 Eur ir 350 Eur – atitinkančių mokėjimo pavedimų kopijas.
42. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos).
43. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma – 350 Eur, neviršija Rekomendacijų 7 ir 8.2 punktuose nustatyto maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio, todėl yra priteistina. Tačiau, vadovaujantis Rekomendacijų 7 ir 8.1 punktų nuostatomis, už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, jeigu toliau byla nagrinėjama teisme, maksimali priteistina suma yra 455,22 Eur (0,3 × 1 517,40). Todėl pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma, patirta nagrinėjant ginčą ikiteismine tvarka (500 Eur), turi būti atitinkamai mažinama. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui priteistina 805,22 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.
44. ABTĮ 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Tai reiškia, kad išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija negali būti ginčo šalimi administracinėje byloje teisme, į kurį persikėlė ikiteismine tvarka išnagrinėtas ginčas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-987-662/2016; kt.). Kaip minėta, nagrinėjamos bylos dalykas – VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas Nr. VPE_SP5-380 (žr. šio Sprendimo 22 p.), pareiškėjui sukėlęs teisines pasekmes, ginčytas šioje administracinėje byloje, todėl bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui priteistinos iš VSDFV Panevėžio skyriaus.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo V. Z. skundą tenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriaus 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. VPE_SP5-380 „Dėl atsisakymo V. Z. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (18.2) I-7399 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo Nr. VPE_SP5-380“ bei įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyrių pareiškėjo V. Z. prašymą skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nagrinėti iš naujo.
Priteisti pareiškėjui V. Z. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriaus 805,22 Eur (aštuonis šimtus penkis eurus ir dvidešimt du centus) nagrinėjant ginčą išankstine ne teismo tvarka bei pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Beata Martišienė
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Veslava Ruskan
Milda Vainienė