Administracinė byla Nr. eP-8-822/2026
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00549-2025-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2026 m. vasario 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Y. H. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2181-629/2025 pagal pareiškėjo Y. H. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Drekar“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Y. H. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 25S25471 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimu buvo panaikintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760282322, galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 30 d., nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) nustatytu pagrindu.
3. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas nenustačius visų faktinių aplinkybių, pažeidžiant jo teisę dalyvauti administracinėje procedūroje, todėl nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo principus bei 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Priimdamas Sprendimą atsakovas naudojosi vieninteliu šaltiniu – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenimis informacinėje sistemoje, papildomo individualaus tyrimo atsakovas neatliko, visų svarbių faktinių aplinkybių nenustatė ir nevertino.
4. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 14 d. su UAB „Drekar“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė darbo sutartį (toliau – ir Darbo sutartis), kurioje nurodyta, kad darbuotojui vykstant į komandiruotes jam išmokami dienpinigiai. Vykstant į komandiruotes, jam buvo mokami dienpinigiai. Tačiau atsakovas nesikreipė nei į pareiškėją, nei į Bendrovę tam, kad išsiaiškinti visas aplinkybes. Jokių argumentų dėl jo vykdytų darbo funkcijų pobūdžio, faktiškai gauto atlyginimo, jo santykio su Bendrovės įsipareigojimu Sprendime nenurodoma.
5. Sprendime klaidingai nurodyta, jog 2024 m. lapkričio mėn. darbo užmokestis mokėtas nebuvo, kas reiškia, kad nurodytu laikotarpiu jis Bendrovėje nedirbo. 2024 m. rugpjūčio–lapkričio mėn. jis gydėsi kilmės valstybėje stacionare dėl (duomenys neskelbtini). Po gydymo jam buvo paskirta reabilitacija, gydymo pabaiga 2024 m. gruodžio 7 d. Jam buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, Bendrovė jam mokėjo darbo užmokestį už pirmas tris nedarbingumo dienas, kita dalis bus apmokėta iš VSDFV lėšų.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateikti papildomi duomenys nekeičia Migracijos departamento vertinimo, susijusio su pareiškėjui išmokėtu darbo užmokesčiu, kadangi dienpinigiai nėra laikomi darbo užmokesčio dalimi. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 107 straipsnio 2 ir 3 dalimis, pagal teisės aktus dienpinigiai yra atskirti nuo darbo užmokesčio. Dienpinigiai gali būti vertinami kaip darbo užmokesčio dalis, jei tai yra numatyta darbo sutartimi. Pareiškėjo atveju darbo sutartyje yra aiškiai įvardytas darbo užmokesčio dydis (Darbo sutarties 3 p.: Darbo užmokestis – Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA), padidintas 1,65 koeficientu) ir atskirai nurodoma, jog vykstant į komandiruotę skiriami 50 proc. dydžio dienpinigiai nuo maksimalaus dienpinigių dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas) patvirtintame Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše (Darbo sutarties 16 p.). Taigi nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju dienpinigiai yra darbo užmokesčio dalis.
8. Tarpininkavimo rašte Bendrovė nurodė Darbo sutarties laikotarpiu mokėti 1 789 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Minimali mėnesinė alga 2024 m. – 924 Eur, o Darbo sutartimi pareiškėjui numatyta mokėti 1 524,60 Eur. Taigi darbo užmokesčio dydis yra mažesnis už tą, kurį mokėti įmonė įsipareigojo tarpininkavimo rašte ir kurį mokėti įpareigoja Įstatymo 62 straipsnio 5 dalimi (ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje).
9. Pareiškėjo pridedamoje Bendrovės pažymoje apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas pateikiamos darbo užmokesčio sumos atitinka Sprendime nurodytas išmokas. Pareiškėjas nepateikė informacijos, kuri galėtų turėti įtakos Migracijos departamento atliktam darbo užmokesčio vertinimui. Pareiškėjo pateiktas medicininės kortelės išrašas nurodo, kad jis sirgo nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d. iki 2024 m. spalio 27 d., bet ne lapkričio mėn.
10. Migracijos departamentas įvertino tik tas aplinkybes ir tokia apimtimi, kiek tai galėjo nulemti Sprendimo priėmimą. Atsakovas neturėjo pareigos vertinti kitas, su pareiškėju susijusias aplinkybes, kadangi Sprendimo priėmimui būtinos ir pakankamos aplinkybės buvo konstatuotos, pakankamai išsamiai ir aiškiai išdėstytos, tinkamai įvertintos bei susietos su teisės normomis.
11. Sprendime teisingai nurodyta, jog lapkričio mėn. darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas. Šį faktą patvirtina ir pareiškėjo pridedama pažyma apie darbo užmokestį. Pareiškėjas nepateikė nedarbingumo pažymėjimo, pateikė tik neinformatyvų prašymą VSDFV (GPK1.2 versija 2), kuris negali būti vertinamas kaip įrodymas, nes neatskleidžia jokios informacijos, bei išrašą iš ambulatorinio, stacionarinio gydymo dokumento, kuriame nurodomas gydymosi laikotarpis nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d. iki 2024 m. spalio 27 d. Pareiškėjo teiginys, kad jis gydėsi kilmės valstybėje lapkričio mėn. nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Pateikiamuose kilmės valstybės dokumentuose nurodoma gydymosi pabaigos data – 2024 m. spalio 27 d. Dokumentai, kuriuos pareiškėjas žadėjo pateikti teismui iki ginčo nagrinėjimo negali būti vertinami kaip tinkami Sprendimui pagrįsti, nes nei Sprendimo metu, nei rengiant skundą teismui pareiškėjas vis dar negalėjo jų pateikti. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo vertinti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kad pareiškėjui galbūt buvo paskirta reabilitacija kilmės valstybėje.
12. Sprendimas priimtas nustačius, jog pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo mokamas darbo užmokestis, numatytas tarpininkavimo rašte ir atitinkantis Įstatymo reikalavimus. Jei pareiškėjas ir pagrįstų įrodymais, kodėl lapkričio mėnesį jam iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis, tokiu būdu iš aplinkybių viseto būtų pašalinta viena aplinkybė, kuri nepaneigia Sprendimo priėmimo pagrindo – kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurių pagrindu jam išduotas leidimas laikinai gyventi.
13. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos lakoniškai, tačiau pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, aktualus Sprendimo priėmimui, konstatuotos aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis.
14. Darbo sutartyje nenurodyta, kad dienpinigiai įtraukiami į minimalų darbo užmokestį. Atsižvelgiant į pareiškėjo su skundu pateiktą pažymą, kurioje matomos priskaičiuotos sumos ir nuo jų išskaičiuoti mokesčiai, akivaizdu, kad pareiškėjui išmokėti dienpinigiai nėra laikomi darbo užmokesčiu, nes nėra apmokestinami kaip darbo užmokestis.
15. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo kreiptis į pareiškėjo darbdavį su paklausimu dėl pareiškėjui mokamo darbo užmokesčio, kadangi darbo užmokestis Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka yra apmokestinamas socialinio draudimo mokesčiais ir šios sumos yra matomos VSDFV. Pareiškėjo nedarbingumo pažymėjimas šioje byloje nei kartu su skundu, nei vėliau nėra pateiktas. Taip pat nėra pateiktas dokumentas, įrodantis pareiškėjo ligos ar reabilitacijos laikotarpį, kuris apimtų 2024 m. lapkričio mėnesį.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Drekar“ atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.
17. Bendrovė nurodė, kad nuo 2013 m. birželio 28 d. vykdo krovininio kelių transporto veiklą. 2023 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu Nr. SD-127-11229 Bendrovė įtraukta į laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą. Bendrovė yra sudariusi sutartis su Švedijos, Estijos, ir Vokietijos įmonėmis, kurioms įsipareigojo teikti darbuotojus pagal laikinojo darbo sutartį. Užsieniečius Bendrovė kviečia ketindama įdarbinti licencijuojamai veiklai, jie dirba tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais.
18. Asmenims, kurie yra komandiruojami, Bendrovė įsipareigoja mokėti dienpinigius, kaip tai yra numatyta Nutarime. Dienpinigiai yra įskaitomi į minimalų komandiruojamam darbuotojui mokėtą darbo užmokestį, nes neatlieka išlaidų kompensavimo funkcijos. Bendrovė tai nurodo darbo sutartyse. Tokį sprendimą Bendrovė priėmė vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023 pateiktu išaiškinimu, kuriuo remiantis, pagal 2018 m. birželio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/957 dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – ir Direktyva) 3 straipsnio 1 dalies c punktu, komandiruojamiems darbuotojams, be kita ko, turi būti garantuotos komandiravimo valstybės teisės aktuose ir (ar) kolektyvinėmis sutartimis ar arbitražo sprendimais, kurie buvo paskelbti visuotinai taikytinais arba yra kitais atžvilgiais taikomi pagal 8 dalį, nustatytos darbo sutarties sąlygos dėl minimalių užmokesčio normų. Direktyvos 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pagal šią direktyvą minimalaus darbo užmokesčio dalimi yra laikomi komandiruotpinigiai, nebent jie yra mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas.
19. Atsakovas nesikreipė į Bendrovę siekdamas nustatyti, kokios darbo pajamos buvo mokamos pareiškėjui. Darbuotojui vykstant į komandiruotes buvo mokami dienpinigiai. Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio–lapkričio mėn. gydėsi kilmės valstybėje. Jam išduotas nedarbingumo pažymėjimas, šiuo metu pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta reabilitacija. Migracijos departamentas šių duomenų ar informacijos nevertino, t. y. nesiaiškino aplinkybių dėl pareiškėjo gaunamų dienpinigių, nevertino ar yra pagrindas į pareiškėjo gaunamas pajamas įskaičiuoti dienpinigius, kokia šių mokamų dienpinigių paskirtis, koks jų dydis ir kt., todėl negali būti laikoma, kad yra nurodytas Sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos Sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės.
II.
20. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo Y. H. skundą atmetė.
21. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:
21.1. Pareiškėjas, Tadžikistano pilietis, ketindamas dirbti UAB „Termo trans“ pagal Darbo sutartį, 2023 m. rugpjūčio 8 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais.
21.2. Pareiškėjui 2023 m. rugpjūčio 30 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760282322, galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 30 d.
21.3. Pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Transrada“ 2024 m. sausio 16 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį.
21.4. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 13 d. sprendimu leido pakeisti darbdavį.
21.5. Pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Drekar“ 2024 m. kovo 28 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį.
21.6. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 10 d. sprendimu leido pakeisti darbdavį. Pareiškėjo darbdavys UAB „Drekar“ tarpininkavimo rašte nurodė, jog pareiškėjui, ketinančiam dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Darbo sutarties laikotarpiu bus mokamas 1 789 Eur darbo užmokestis.
21.7. Sprendimu, vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nuspręsta panaikinti minėtą leidimą, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.
22. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis teisiniu reguliavimu, pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies keliamus reikalavimus pareiškėjas turi atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šalyje, nėra numatytos.
23. Iš Sprendimo turinio matyti, kad spręsdamas, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu, Migracijos departamentas rėmėsi VSDFV informacinės sistemos duomenimis. Iš šių duomenų atsakovas nustatė, kad asmuo Bendrovėje įdarbintas nuo 2024 m. gegužės 15 d. ir jam nei karto nebuvo mokėtas Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 789 Eur. Įvertinant tai, kad MMA 2024 m. buvo 924 Eur, tai Darbo sutartimi pareiškėjui numatyta mokėti 1 524,60 Eur darbo užmokestį. Šis darbo užmokesčio dydis yra mažesnis už tą, kurį mokėti įmonė įsipareigojo tarpininkavimo rašte ir kurį mokėti įpareigoja Įstatymo 62 straipsnio 5 dalis (ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje). Pareiškėjui 2024 m. gegužės mėn.–2024 m. rugpjūčio mėn. ir 2024 m. gruodžio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis, siekiantis 900,90–1 524,60 Eur, 2024 m. rugsėjo – spalio mėn. buvo išmokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (72,60 Eur–344,85 Eur), o 2024 m. lapkričio mėn. užsieniečiui nebuvo mokėtas darbo užmokestis. Todėl atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes jam mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei bruto darbo užmokestis (BDU).
24. Iš byloje esančių VSDFV duomenų nustatyta, kad pareiškėjui už 2024 m. gegužės mėn. išmokėta 900,90 Eur, už 2024 m. birželio ir liepos mėn. 1 524,60 Eur, už 2024 m. rugpjūčio mėn. – 1 521,48 Eur, už 2024 m. rugsėjo mėn. – 72,60 Eur, už 2024 m. spalio mėn. – 344,85 Eur, už 2024 m. lapkričio mėn. – 0 Eur, už 224 m. gruodžio mėn. – 1 123,36 Eur.
25. Iš pareiškėjo pateiktos darbdavio pažymos apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nustatyta, kad pareiškėjui už 2024 m. gegužės mėnesį apskaičiuota 1 427,90 Eur, už 2024 m. birželio mėnesį – 2 454,60 Eur, už 2024 m. liepos mėnesį – 2 485,60 Eur, už 2024 m. rugpjūčio mėnesį – 2 265,48 Eur, už 2024 m. rugsėjo mėnesį – 72,80 Eur, už 2024 m. spalio mėnesį – 344,85 Eur, už 2024 m. lapkričio mėnesį – 0,00 Eur, už 2024 m. gruodžio mėnesį – 1 836,36 Eur. Iš nurodytos pažymos matyti, kokios pinigų sumos priskaičiuotos už kitas išmokas (dienpinigiai, nedarbingumo kompensacija ir t.t.). Darbdavys pareiškėjui nurodytu laikotarpiu ligos pašalpų neapskaičiavo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pateiktoje pažymoje nėra nurodytas ją sudaręs asmuo ir ji yra nepasirašyta.
26. Pareiškėjas į bylą pateikė 2024 m. spalio 27 d. ir 2024 m. gruodžio 7 d. Tadžikistano Respublikos išrašus iš ambulatorinės/stacionarinės paciento medicininės istorijos. Minėtais išrašais pareiškėjas siekė įrodyti, kad laikotarpiais nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d. iki 2024 m. spalio 27 d. ir nuo 2024 m. spalio 29 d. iki 2024 m. gruodžio 7 d. buvo nedarbingas. Tačiau 2024 m. gruodžio 7 d. išrašą pareiškėjas į bylą pateikė tik 2025 m. balandžio 14 d., o skundą su priedais teismui pateikė 2025 m. vasario 7 d. Šiuo išrašu pareiškėjas siekė pagrįsti, kad lapkričio mėnesį buvo nedarbingas. Pareiškėjo nedarbingumą būtent lapkričio mėnesį pagrindžiančių įrodymų nebuvimą akcentavo atsakovas savo atsiliepime (2025 m. vasario 27 d.) ir vėliau pateiktuose paaiškinimuose (2025 m. kovo 14 d.). Šios aplinkybės teismui sukėlė pagrįstas abejones dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų patikimumo.
27. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriui 2025 m. sausio 19 d. pateikė prašymą dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. VSDFV 2025 m. kovo 5 d. ir 2025 m. balandžio mėn. (tiksli data nenurodyta) nusprendė neišduoti pažymėjimą ir neskyrė ligos išmokos, nes pareiškėjas pateikė medicinos dokumentų skaitmenines kopijas, o ne medicinos dokumentų originalus. Nustatyta, kad pateiktuose medicinos dokumentuose nepakanka informacijos pažymėjimo išdavimui (nepateikti ambulatorinių apsilankymų, gydytojo reabilitologo statusai).
28. Pareiškėjas tiek VSDFV, tiek teismui pateikė medicinos dokumentų skaitmenines kopijas, ne originalus. Taip pat pareiškėjas į bylą pateikė nepasirašytą darbdavio pažymą apie darbo užmokestį. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas laikė, kad pareiškėjas į bylą pateikė įrodymus, kurie neatitinka įrodymų leistinumo kriterijus. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo pateiktus dokumentus teismas nelaikė patikimais įrodymais ir jais nesirėmė. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių jo nedarbingumą bei gautas pajamas nurodytu laikotarpiu, o atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai atitiko įrodymų leistinumo kriterijus, teismo vertinimu, tai lėmė, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neįrodė savo skundo teiginių pagrįstumo, o atsakovo surinkti šiuo klausimu įrodymai juos paneigė bei patvirtino atsakovo išvadas, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu (nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 789 Eur).
29. Teismas pažymėjo, kad darbdavio pažymą apie išmokėtą darbo užmokestį net laikant patikimu rašytiniu įrodymu ir prie darbo užmokesčio priskaičiavus kitas išmokas (dienpinigius), vis tiek pareiškėjui kelis mėnesius nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (1 789 Eur), o 2024 m. lapkričio mėn. visai nebuvo mokamas darbo užmokestis bei jokios kitos išmokos. Todėl pareiškėjo skundo argumentų dėl dienpinigių teismas detaliau neanalizavo. Sprendimui priimti užteko iš oficialių institucijų informacinių sistemų (VSDFV) gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai nenumato Migracijos departamento pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus dėl sprendimo.
30. Teismo vertinimu, Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti. Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).
31. Teismas pažymėjo, kad tai savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
III.
32. Pareiškėjas Y. H. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog byloje ginčas kilo dėl to, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi vieninteliu šaltiniu – VSDFV informacinės sistemos duomenimis. Taigi Sprendimu buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam administracinėje procedūroje, nes jis neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų ir papildomų įrodymų. Pareiškėjas kartu su skundu pirmos instancijos teismui pateikė įrodymus, kuriais siekė pagrįsti, kad dirbdamas UAB „Drekar“ gavo tarpininkavimo rašte nurodytą darbo užmokestį (pažyma apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas), o laikotarpiais nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d. iki 2024 m. spalio 27 d. ir nuo 2024 m. spalio 29 d. iki 2024 m. gruodžio 7 d. jis buvo nedarbingas, todėl jam nebuvo mokėtas arba buvo mokėtas mažesnis nei nurodyta tarpininkavimo rašte darbo užmokestis (2024 m. spalio 27 d. ir 2024 m. gruodžio 7 d. Tadžikistano Respublikos išrašai iš ambulatorinės/stacionarinės paciento medicininės istorijos). Tačiau teismas nepagrįstai atsisakė remtis pareiškėjo į bylą pateiktais įrodymais, motyvuodamas tuo, kad vienu atveju nėra pateikti išrašų originalai bei įrodymai pateikti tik po to, kai buvo gautas atsakovo atsiliepimas, kitu – pažyma apie pareiškėjo darbo užmokestį nėra pasirašyta. Vien šios aplinkybės negali būti laikomos pakankamomis teismui atsisakyti remtis į bylą pateiktais įrodymais, siekiant nustatyti, ar atsakovas sprendimą priėmė įvertinęs visas aplinkybes. Pareiškėjas teikė medicininių išrašų originalų kopijas. Jis šiuo metu yra Tadžikistane ir vykdo VSDFV reikalavimą pateikti dokumentų originalus. Teikdamas dokumentų originalus VSDFV, pareiškėjas tuo pačiu metu neturi galimybės pateikti originalų ir teismui. Nei teismas, nei atsakovas nenurodė, ar yra aplinkybių, kuriomis remiantis yra abejojama pareiškėjo įrodinėjamos aplinkybės tikrumu. Pažymą apie apskaičiuotą darbo užmokestį bei kitas išmokas pateikė darbdavys – UAB „Drekar“. Nei atsakovas, nei teismas žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, proceso metu šios pažymos leistinumo ir sąsajumo (teisėtumo) nekvestionavo. Priešingai nei nurodė teismas, laikotarpiais, kai pareiškėjui nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis arba buvo mokama tik jo dalis, pareiškėjas buvo nedarbingas.
34. Teismas atsisakė vertinti galimybę, kad pareiškėjas nurodytais laikotarpiais buvo nedarbingas bei nevertino ir fakto, kad darbdavys visais kitais laikotarpiais, kai pareiškėjas galėjo dirbti sąžiningai mokėjo tarpininkavimo rašte nurodytą darbo užmokestį, bendradarbiavo su institucijomis, nėra baustas už nelegalų darbą. Darbdavys dalyvauja byloje kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, teikia paaiškinimus, teikia finansinius dokumentus, kurių tikrumą nesunku patikrinti, abejoti pareiškėjui išmokėtomis sumomis nėra jokios priežasties. Teismo sprendime nenurodyta, kodėl neatsižvelgta į pareiškėjo darbdavio teikiamus duomenis. Savo sprendimą teismas grindė apsiribodamas vienintele, iš konteksto išimta aplinkybe, t. y. kad pareiškėjas nepateikė medicininių išrašų originalų, kurie buvo į bylą atsiųsti tik po to, kai buvo gautas atsakovo atsiliepimas.
35. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
36. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog pateiktoje darbdavio pažymoje apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nėra nurodytas ją sudaręs asmuo ir ji yra nepasirašyta. Taip pat teismas pasisakė dėl įrodymų dėl pareiškėjo nedarbingumo lapkričio mėnesį nebuvimo bei pareiškėjo pateiktų medicininių dokumentų skaitmeninių kopijų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo pateiktus dokumentus nelaikė patikimais įrodymais. Be to, net laikant patikimu rašytiniu įrodymu darbdavio pažymą apie išmokėtą darbo užmokestį ir prie darbo užmokesčio priskaičiavus kitas išmokas (dienpinigius), vis tiek pareiškėjui kelis mėnesius nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (1 789 Eur), o 2024 m. lapkričio mėn. visai nebuvo mokamas darbo užmokestis bei jokios kitos išmokos, todėl pareiškėjo argumentai dėl įrodymų leistinumo nėra reikšmingi.
37. Įvertinus visų aplinkybių visumą, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).
IV.
38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2181-629/2025 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
39. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo gaunamų pajamų rėmėsi tik VSDFV informacinės sistemos duomenimis ir jokių kitų duomenų ar informacijos (pvz., Darbo sutarties) nevertino, t. y. nesiaiškino aplinkybių dėl pareiškėjo gaunamų dienpinigių, nevertino ar yra pagrindas į pareiškėjo gaunamas pajamas įskaičiuoti dienpinigius, kokia šių mokamų dienpinigių paskirtis, koks jų dydis ir kt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad Migracijos departamentas neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą Sprendimą, nes nenustatė visų esminių aplinkybių, būtinų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymui. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, neatitinkantį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti. Migracijos departamentas turėjo pareigą išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gaunamais dienpinigiais ir atlikti individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, tačiau to neatliko, bei priėmė Sprendimą neatitinkantį VAĮ įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų.
40. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą priteisti 1 694 Eur už skundo parengimą ir atstovimą pirmosios instancijos teisme, 484 Eur už apeliacinio skundo parengimą bei 22,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio su skundą ir 11,25 Eur - už apeliacinį skundą, nurodė, jog nors pareiškėjo prašoma suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) įtvirtintų maksimalių dydžių, tačiau įvertinus tai, kad byloje sprendžiami klausimai nebuvo išskirtiniai, reikalavimui pagrįsti nebuvo būtina remtis specialiomis žiniomis, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėjui priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą mažino iki 1 000 Eur.
V.
41. Pareiškėjas Y. H. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2181-629/2025, kuriame prašo atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.
42. Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
42.1. Sprendimas sumažinti priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą nepagrįstas, nemotyvuotas.
42.2. Nagrinėjamu atveju buvo išskirtas tik vienas – bylos sudėtingumo kriterijus, neatsižvelgta į teisinių paslaugų kompleksiškumą, advokato darbo laiko sąnaudas, specialių žinių reikalingumą ir kitas reikšmingas aplinkybes, kaip tai numatyta Rekomendacijose. Bylinėjimosi išlaidų dydžio nustatymui reikšmingomis aplinkybėmis laikytina tai, kad byloje dalyvavo ne tik pareiškėjas, tačiau ir trečiasis suinteresuotasis asmuo (UAB „Drekar“). Pareiškėjas yra Tadžikistano Respublikos pilietis, nekalbantis lietuvių kalba. Į bylą buvo teikiami užsienio valstybės – Tadžikistano Respublikos – išduoti dokumentai. Advokato pagalba, skundo ir apeliacinio skundo parengimas, minėtoje byloje apėmė laiko sąnaudas bendraujant ir su pareiškėju, ir su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, dokumentų iš pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens išgavimą, vertimą žodžiu. Šios aplinkybės teismo nebuvo vertintos, teismas nepagrįstai priėmė sprendimą dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, apsiribodamas išimtinai bylos sudėtingumo vertinimu.
42.3. Nors teismas turi diskreciją priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų, tačiau toks teismo sprendimas turi būti motyvuotas, juo neturi būti pažeisti protingumo kriterijai, kitaip kiltų grėsmė pažeisti pareiškėjo teisę kreiptis į teismą, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, kituose teisės aktuose.
42.4. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad reikalavimai byloje nebuvo išskirtiniai, tačiau šis argumentas yra visiškai nepagrįstas bylos apimtimi, teisinės pagalbos teikimo kompleksiškumo ir advokato darbo laiko sąnaudomis, todėl negali būti laikomas pakankamu pažeisti asmens teisę į teisminę gynybą. LVAT panaikino pirmos instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, todėl argumentai dėl bylos sudėtingumo, motyvuojant, jog reikalavimai byloje neišskirtiniai, bylai nereikalingos specialiosios žinios, atmestini kaip nepagrįsti.
42.5. Pareiškėjas prašė teismo atlyginti 1 694 Eur už skundo parengimą ir atstovimą pirmosios instancijos teisme bei 484 Eur už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje. Šie dydžiai ne tik neviršija Rekomendacijose įtvirtintų dydžių, tačiau yra keletą kartų mažesni ir visiškai atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus.
42.6. LVAT sprendimas prieštarauja formuojamai teismų praktikai, pagal kurią identiškose bylose priteistinos panašios ar net didesnės sumos asmens bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. LVAT 2025 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1239-492/2025 pareiškėjui priteisė 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.
42.7. Nors LVAT savo praktikoje užsieniečių teisinės padėties bylose iš tiesų nuosekliai mažina nepagrįstai dideles priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumas, tačiau pareiškėjo byloje šios išlaidos sumažintos iki išskirtinai mažos sumos nepagrįstai. Pagal nuosekliai formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose priteisiamos bent 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidos už vieną instanciją (žr., LVAT 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1578-968/2024), mažiau kompleksiškoje byloje už atstovavimą abiejose instancijose LVAT priteisė 1 820 Eur bylinėjimosi išlaidų (žr., LVAT 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1543-442/2024).
43. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo pareiškėjo prašymą atmesti.
44. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių išsamių, įtikinamų ar objektyvių argumentų ar įrodymų, kad LVAT netinkamai išsprendė bylos klausimą. Priešingai, LVAT motyvavo savo išvadas, jas pagrindė teisės aktų normomis, išsprendė visus pareiškėjo reikalavimus, atsakė į visus byloje keliamus klausimus.
45. Pareiškėjas nepateikė jokių išsamių, įtikinamų ar objektyvių argumentų ar įrodymų, kad buvo padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, kuris lėmė neteisėtą sprendimo priėmimą.
46. Pareiškėjo prašyme nurodomų bylų faktinės aplinkybės, sprendimai, kurių pagrįstumas ir teisėtumas buvo vertinami, teisės aktų nuostatos, įrodinėjimo apimtis, bei pačių bylų apimtis – nėra tapačios, analogiškos ar net panašios, kaip nagrinėjamoje byloje. Tiek pareiškėjo nurodomose bylose, tiek ir nagrinėjamoje byloje, nebuvo sprendžiamos sudėtingi klausimai; bylos apimtis ir įrodinėjimo našta, bei teikti įrodymai, nėra didelės apimties; pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai bei įrodymai iš esmės yra tapatus skundo, teiktam pirmosios instancijos teismo, turiniui; nagrinėjamu klausimu LVAT dar iki 2025 m. liepos 9 d. sprendimo buvo suformavęs aiškią praktiką, tokio pobūdžio bylose; pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad turėjo remtis specialiomis žiniomis; pareiškėjo atstovas nuolat atstovauja panašaus pobūdžio bylos užsieniečius, jis susipažinęs su Įstatymo nuostatomis, t. y. nepateikta įrodymų, kad jam reikėjo papildomų, ekspertinių žinių ar išaiškinimų dėl šioje byloje sprendžiamo klausimo. Kadangi pareiškėjas pašyme nenurodė jokio LVAT procesinio sprendimo, priimto analogiško pobūdžio byloje, todėl pagal prašyme nurodytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Migracijos departamento vertinimu, vien tik pareiškėjos subjektyvūs ir niekuo nepagrįsti teiginiai, kad LVAT nutartimi nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
47. Atsakovo teigimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant padidinti priteistinas bylinėjimosi išlaidas, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Be to, nei ABTĮ, nei teismų suformuota praktika nenustato būtent tokio pagrindo (padidinti priteistinas bylinėjimosi išlaidas) bylos proceso atnaujinimui. Pareiškėjas neįrodė, kad jo prašymas atnaujinti proceso nagrinėjimą yra pagrįstas egzistuojančiomis teisės normomis.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VI.
48. Pareiškėjas Y. H. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje
Nr. eA-2181-629/2025 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktus.
49. Teismų praktikoje proceso atnaujinimas pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-48-442/2023; kt.). Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).
50. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu
51. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2181-629/2025, tik iš dalies priteisdamas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas, apsiribojo išimtinai bylos sudėtingumo vertinimu ir neatsižvelgė į kitas aplinkybes (pareiškėjas yra užsienietis, nekalba lietuvių kalba, advokatas bendravo ne tik su pareiškėju, bet ir su trečiuoju suinteresuotu asmeniu).
52. Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo procesiniame sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo procesinio sprendimo motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo procesinio sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-18-968/2025).
53. Įvertinusi pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl iš dalies jam priteistų bylinėjimosi išlaidų, juos kritikuoja. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Be to, priešingai nei nurodė pareiškėjas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įvertino, jog byloje sprendžiami klausimai nebuvo išskirtiniai, reikalavimui pagrįsti nebuvo būtina remtis specialiomis žiniomis.
54. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu nėra pagrįstas
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
55. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą (2025 m. birželio 17 d. įstatymo
Nr. XV-292 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. birželio 21 d.), procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.
56. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto (teisės akto redakcija, galiojusi iki šio punkto pakeitimų įsigaliojimo) pagrindu, yra išaiškinęs, kad, prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-22-602/2022; 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-17-520/2023). Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-61-502/2022).
57. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad paminėta LVAT praktika aiškinant ir taikant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti vadovaujamasi ir taikant bei aiškinant nuo 2025 m. birželio 21 d. įsigaliojusios redakcijos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatą, pagal kurią procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.
58. Pareiškėjas, siekdamas proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nurodo, kad, nepriteisus visų jo prašomų bylinėjimosi išlaidų, kurios neviršija Rekomendacijos įtvirtintų dydžių, buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą, t. y., pažeidžiama asmens teisė turėti advokatą.
59. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
60. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2181-629/2025 pareiškėjui buvo priteista 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl teigti, kad buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą, nėra pagrindo.
61. Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas (netaikydamas), galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
62. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
63. Pareiškėjo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1239-492/2025 užsieniečiui buvo išduotas leidimas teisėtos veiklos pagrindu (UTPĮ 40 str. 1 d. 5 p. ir 45 str. 1 d. 1 p.), leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Be to, LVAT nurodytoje byloje sumažino užsieniečio prašomas bylinėjimosi išlaidas iš prašomų 5 225 Eur iki 2 500 Eur, t. y. per pusę, o šį sprendimą motyvavo tuo, kad byla nebuvo sudėtinga, o jos sprendžiami klausimai nepasižymėjo naujumu.
64. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje
Nr. eA-1578-968/2024 užsieniečiui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl to, ar bendrovė, kviečianti užsienietį ir tarpininkaujanti jam keičiant leidimą laikinai gyventi, atitinka UTPĮ keliamus reikalavimus. LVAT sumažino užsieniečio prašomas bylinėjimosi išlaidas iš 5 275,75 Eur iki 1 033,75 Eur, motyvuodamas tuo, kad byla nebuvo sudėtinga.
65. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje
Nr. eA-1543-442/2024 užsienietei buvo išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu, o panaikintas pagal UPTĮ 50 straipsnio 1 dalies 18 punktą, t. y. dėl to, kad jai nebuvo mokėtas darbo užmokestis, pagal jai išduoto leidimo laikinai gyventi tuometinę galiojusią UTPĮ redakciją. LVAT sumažino bylinėjimosi išlaidas iš prašomų 2 420 Eur iki 1 820 Eur motyvuodamas, tuo, kad byla nebuvo sudėtinga.
66. Įvertinus pareiškėjo nurodytų bylų faktines aplinkybes, nagrinėtų teisinių santykių pobūdį, spręstų ginčų ar procesinių klausimų esmę, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nenurodė nė vieno procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant iš esmės tapačioms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, todėl pagal prašyme nurodytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
67. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2181-629/2025 (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Y. H. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje
Nr. eA-2181-629/2025 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2181-629/2025 pagal pareiškėjo Y. H. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Drekar“) dėl sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ernestas Spruogis
Arūnas Sutkevičius
Skirgailė Žalimienė