(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJO VYTAUTO GREIČIAUS
ATSKIROJI NUOMONĖ DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJOS 2012 M. VASARIO 7 D. NUTARTIES NR. 2K-24/2012
2012 m. vasario 7 d.
Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžiu E. V. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams atliekant bausmę pataisos namuose.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. liepos 14 d. nuosprendžiu minėtą Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeitė: pritaikė BK 75 straipsnio 1 dalį, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 71 straipsnį ir E. V. paskirtos bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams bei jam paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 15 MGL (1950 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento kasacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Apeliacinio teismo nuosprendį dėl nepagrįsto BK 75 straipsnio pritaikymo ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 7 d. nutartimi atmetė. Su šia kolegijos nutartimi, joje išdėstytomis išvadomis ir sprendimu nesutinku, nes byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad kasacinis skundas buvo pagrįstas ir turėjo būti tenkinamas. Dėl to, vadovaudamasis BPK 384 straipsnio 10 dalimi, dėl šios nutarties pateikiu atskirąją nuomonę.
Teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, privalo išsamiai išnagrinėti ir įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika (jos pobūdžiu, pavojingumo laipsniu, kaltininko vaidmeniu darant nusikalstamą veiką, kaltės forma, rūšimi, motyvais, tikslais ir kt.), tiek su kaltininko asmenybe, ir spręsti, ar šių duomenų visuma sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. ar tokia priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar jis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Apeliacinės instancijos teismas šių įstatymų reikalavimų nesilaikė, tik apsiribojo konstatavimu, kad pirmosios instancijos teismas parinkdamas E. V. bausmės rūšį ir dydį bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veiksmų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tačiau, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir taikydamas BK 75 straipsnį, netyrė ir reikiamai neatsižvelgė į minėtų aplinkybių visumą, į aplinkybes, susijusias su nusikalstama veika, o pasirinko iš esmės tik vieną kaltininko asmenybės vertinimo kriterijų (nurodė, kad šiuo atveju kaltininko asmenybės vertinimas yra vienas iš svarbesnių faktorių), dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
E. V. nusikaltimo padarymo metu dirbo Generalinėje prokuratūroje prokuroru, dirbo valstybinėje institucijoje, kuri vykdo Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytas ypač svarbias valstybei ir visuomenei funkcijas, padeda valstybėje užtikrinti teisėtumą ir teismams vykdyti teisingumą. Prokuroro, kaip itin svarbaus pareigūno valstybėje, funkcijos apibrėžtos Konstitucijos 118 straipsnyje, kur nurodyta, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, baudžiamosiose bylose palaiko valstybinį kaltinimą, įstatymų nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad Generalinės prokuratūros prokurorui keliami aukštesni kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputacijos reikalavimai nei kitiems prokurorams, nes jie ne tik patys organizuoja centrinių ikiteisminių tyrimo įstaigų atliekamus ikiteisminiu tyrimus itin svarbiose bylose, tačiau kontroliuoja ir žemesnių prokuratūrų prokurorų procesinę veiklą. E. V. darydamas nusikaltimą veikė kaip Generalinės prokuratūros prokuroras. Jis pats savo iniciatyva pareikalavo 30 000 Lt dydžio kyšio, pažadėjo jį priimti ir priėmė. Tokio išskirtinio nusikaltimo subjekto veiksmai, jų apimtis iš esmės didina veikos pavojingumą bei tuo pačiu padaroma žymiai didesnė žala. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad tai ypatingas nusikaltimo subjektas ir veiksmų pavojingumas didesnis, padarė didelę žalą prokuratūros kaip teisėsaugos institucijos prestižui, jos autoritetui bei tuo pačiu didelę žalą ir valstybei. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad tokios itin neigiamos pasekmės yra sunkiai pašalinamos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, kaip vieną iš motyvų nurodė tai, kad nuteistojo veiksmais materialinė žala nebuvo padaryta, tačiau iš viso nepasisakė ir neatsižvelgė į padarytą itin didelę žalą prokuratūros prestižui, didelę žalą valstybei, pakertančią pasitikėjimą valstybe bei jos institucijomis, neatsižvelgė į padarytos veikos savanaudiškus motyvus ir tikslus, kurie taip pat didina tokios veikos pavojingumą. Be to, šis teismas nepagrįstai ir nepamatuotai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas parinkdamas E. V. bausmės rūšį bei svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, pernelyg sureikšmino jo, kaip nusikaltimo subjekto užimamas pereigas.
E. V. savo iniciatyva iš A. P. pareikalavo duoti 30 000 Lt dydžio kyšį, pažadėjo jį priimti ir priėmė 30 000 Lt kyšį už teisėtą savo veikimą vykdant savo įgaliojimus, kad A. P. bus paskirta kita kardomoji priemonė ir šis iš suėmimo bus paleistas. Jis reikalavo, pažadėjo priimti ir priėmė didelės sumos kyšį, kuris tik labai nežymiai mažesnis už 250 MGL dydžio kyšį, kvalifikuojamą kaip sunkų nusikaltimą. Ši aplinkybė taip pat rodo didesnį E. V. veikos pavojingumą.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad E. V. nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio. Iš bylos duomenų bei jo elgesio darant nusikaltimą akivaizdžiai matyti, kad jis reikalaudamas didelės sumos kyšio ir jį priimdamas veikė pasiruošęs, iš anksto suplanavęs veiksmus, siekė kuo labiau juos konspiruoti, nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad jis veikė sąmoningai pažeizdamas įstatymus, moralės normas ir tai rodo tikrąją jo vertybių orientaciją, žemas vertybines moralines nuostatas.
Vieną iš motyvų taikant BK 75 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas nurodė E. V. prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi, tačiau ikiteisminio tyrimo metu po pranešimo apie įtarimą jis buvo apklaustas kaip įtariamasis ir viso kaltinimo apimtyje kategoriškai neigė savo kaltę (T.1, b. l. 37–40).Vėliau, praėjus beveik mėnesiui, jau antros apklausos metu jis prisipažino padaręs minimą nusikaltimą. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jau tuo metu jam buvo žinomi surinkti įrodymai, nukentėjusiojo parodymai, todėl jis suvokė, kad tolesnis kaltės neigimas tampa beprasmišku. Jau tuo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo išsiaiškinę visas nusikaltimo aplinkybes, jau tuo metu buvo surinkę iš esmės visus įrodymus, įrodančius jo kaltę, ir jo prisipažinimas ikiteisminio tyrimo eigai nebeturėjo jokios reikšmės.
E. V. padarytas nusikaltimas yra korupcinis ir teismas, spręsdamas BK 75 straipsnio taikymo klausimą, privalėjo suvokti šio nusikaltimo mastą valstybėje, valstybės ir visuomenė pastangas išgyvendinant šių ypač žalingų nusikaltimų priežastis ir pačius nusikaltimus valstybėje.
Atsižvelgdamas į minėtų aplinkybių visumą, kasacinis teismas privalėjo ištaisyti apeliacinės instancijos teismo padarytas klaidas bei panaikinti šios instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Teisėjas Vytautas Greičius