Civilinė byla Nr. e2A-558-464/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00058-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.1.5.3; 2.6.1.3.1; 2.6.10.2.4.1; 2.8.1.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. P., D. J., K. U., A. K., D. N., R. L., D. B. ir uždarosios akcinės bendrovės ,,Dareda“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-438-555/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dasta“ ieškinį atsakovams D. P., D. J., K. U., A. K., D. N., R. L., D. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Dareda“ dėl nuostolių, patirtų atskleidus ir panaudojus komercinę paslaptį, atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB ,,Dasta“ 2019 m. sausio 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė:

1.1.                      priteisti iš visų atsakovų solidariai 350 946 Eur nuostolių, patirtų atskleidus ir panaudojus ieškovės komercinę paslaptį, atlyginimą;

1.2.                      priteisti iš atsakovų D. P., D. J., K. U., A. K., D. N., R. L. ir D. B. 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.3.                      priteisti iš atsakovės UAB ,,Dareda“ 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.4.                      priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad ieškovė užsiima didmenine prekyba alyvomis, tepalais, techniniais skysčiais ir panašiais produktais. Visi ieškinyje nurodyti atsakovai (fiziniai asmenys) skirtingais laikotarpiais, pradedant nuo 1997 m. spalio 1 d. iki 2013 m. sausio 2 d., dirbo pas ieškovę regiono vadovų, pardavimo vadovų ar vadybininkų pozicijose, kiekvienas jų buvo atsakingas už produktų pardavimą jiems priskirtuose Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės regionuose. Visi atsakovai pasirašytinai buvo supažindinti su ieškovės direktoriaus 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 25V Dėl įmonės komercinių paslapčių saugojimo ir 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 26V, kuriuo buvo patvirtintas sąrašas informacijos, kuri yra laikoma ieškovės komercine–technologine paslaptimi.

3.       Pasak ieškovės, 2015 m. gegužės mėn. atsakovai pateikė prašymus dėl darbo sutarčių su jais nutraukimo ir 2015 m. gegužės – birželio mėn. su visais jais darbo sutartys buvo nutrauktos. Atsakovai D. J., D. B. ir R. L. 2015 m. gegužės 26 d., t. y. iš karto po darbo sutarčių nutraukimo, įsteigė konkuruojančią įmonę – UAB „Dareda“, kurios vadovu tapo atsakovas D. J., o kiti atsakovai sudarė su naujai įsteigta įmone darbo sutartis ir tapo jos darbuotojais. Atsakovė UAB „Dareda“ nuo pat jos įsteigimo dienos užsiėmė ir šiuo metu užsiima analogiška veikla, kaip ir ieškovė, t. y. didmenine prekyba alyvomis, tepalais, techniniais skysčiais. Be to, atsakovai tapo atsakingais už produktų pardavimus tuose pačiuose regionuose, kaip ir dirbdami pas ieškovę.

4.       Ieškovės teigimu, atsakovai pasinaudojo jos klientų kontaktiniais duomenimis, klientų personalo, priimančio sprendimus duomenimis, klientams taikomų atidėjimų, nuolaidų, kainodaros informacija, taip pat informacija apie klientų pirkimo įpročius (užsakymų periodiškumą ir t. t.) ir panašaus pobūdžio konfidencialia informacija bei komercinėmis paslaptimis, kurią jie sužinojo dirbdami pas ieškovę. Atsakovai perviliojo daugiau kaip 141 ieškovės klientą, dėl to ieškovės pradavimo pajamos sumažėjo per pusę. Laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. ieškovė patyrė 350 946 Eur nuostolių negauto pelno forma. Kadangi aptarti nuostoliai patirti dėl visų atsakovų bendrų neteisėtų veiksmų, prašo nuostolių atlyginimą priteisti solidariai iš visų atsakovų.

II.                      Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2020 m. gruodžio 8 d. daliniu sprendimu (1) atnaujino ieškovei UAB „Dasta“ ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. patirtų nuostolių atlyginimo pareikšti, (2) ieškinio dalį dėl jo pagrindo patenkino ir nustatė, kad atsakovai UAB „Dareda“, D. P., D. J., K. U., A. K., D. N., R. L. ir D. B. yra solidariai atsakingi už ieškovės nuostolius, patirtus laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d.    

6.       Teismas pažymėjo, kad šalių ginčas kilo tiek dėl ieškinio pagrindo, tiek dėl patirtos žalos dydžio. Atsižvelgęs į šalių poziciją, kad byloje pateikta pakankamai įrodymų klausimui dėl ieškinio pagrindo išspręsti, juolab kad patirtų nuostolių dydžiui nustatyti būtų tikslinga remtis, be kita ko, ir specialiomis žiniomis, teismas 2020 m. liepos 14 d. teismo posėdyje priėmė protokolinę nutartį, kad ekonomiškiau byla bus išnagrinėta visų pirma priimant dalinį sprendimą dėl ieškinio pagrindo.

7.       Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir viešai prieinamus duomenis (VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenis apie ieškovę, atsakovės UAB ,,Dareda“ steigimo sutartį), teismas sprendė, kad atsakovės UAB „Dareda“ (t. y. įmonės, kurioje įsidarbino ieškovės buvę darbuotojai) veikla – didmeninė prekyba Chempioil alyvomis ir tepalais, Autoline aušinimo skysčiais, stiklų plovikliais bei SCT auto prekėmis – yra iš esmės analogiška ieškovės vykdomai veiklai. Be to, iš ieškovės pateiktos ir internete viešai prieinamos informacijos teismas nustatė, kad atsakovai, įsidarbinę konkuruojančioje UAB „Dareda“, tapo atsakingais už jos produktų pardavimus tuose pačiuose regionuose, kuriuose jie vykdė pardavimus dirbdami pas ieškovę.

8.       Teismas taip pat nustatė, kad 2007 m. lapkričio 5 d. ieškovės direktoriaus sprendimu Nr. 25V Dėl įmonės komercinių paslapčių saugojimo ir 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 26V buvo patvirtintas sąrašas informacijos, kuri yra laikoma ieškovės komercine–technologine paslaptimi. Šiame įsakyme ir sprendime numatyta, kad bendrovės komercine paslaptimi yra jos klientų skaičius Lietuvoje ar atskiruose miestuose, klientų pavadinimai, adresai, telefonai, elektroninis paštas, kontaktiniai asmenys, parduodami kiekiai klientams, klientams parduodamų prekių įsigijimo ir pardavimo kainos ir kainų politika, sutarčių turinys ar atskiros sąlygos ir įsipareigojimai (sprendimo ir įsakymo 1.4–1.8 punktai).   

9.       Teismo vertinimu, visa tai teikia pagrindą išvadai, kad ieškovė rinko ir kaupė duomenis, kuriuos ji pati laikė sudarančiais komercinę–technologinę paslaptį, taip pat ėmėsi protingų pastangų ir priemonių, siekdama juos apsaugoti. Atsakovų atsakomybė už komercinių, gamybinių paslapčių saugojimą ir už tyčia ar neatsargiai įmonei padarytą žalą buvo numatyta atsakovų pareiginių instrukcijų 29 punkte. Taigi, darbuotojams buvo suformuotas žinojimas, kokia informacija atitinkamo ūkio subjekto laikoma komerciškai vertinga.     

10.       Iš buvusio UAB „Dasta“ informacinių technologijų specialisto A. E., teikusio ieškovei informacinių technologijų paslaugas, rašytinių paaiškinimų teismas nustatė, kad kiekvienas darbuotojas turėjo prieigą prie serverio ir jame talpinamos informacijos, darbuotojas gaudavo prisijungimą tik direktoriui patvirtinus atitinkamo darbuotojo prašymą, kitaip tariant, prisijungimus turėjo tik tie darbuotojai, kuriems jis būdavo suteiktas direktoriaus sprendimu,  tokiu atveju vartotojai savo kompiuteriuose turėjo atitinkamą vartotojo vardą ir slaptažodį. Taigi, prieiga prie komercinę paslaptį sudarančios informacijos ieškovės buvo ribojama ir  saugoma.     

11.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė pateikė papildomus duomenis apie prieigą prie duomenų bazės – programos Pragma 3.2, kurioje buvo talpinama ieškovės komercinę paslaptį sudaranti informacija. Įvertinęs taip pat ir šį įrodymą, kuriame yra pateikti duomenys apie atsakovams suteiktus slaptažodžius, nurodoma, kokiais vartotojų vardais prie programos jungdavosi atsakovai, teismas priėjo prie išvados, kad galimybę minėta programa naudotis turėjo ribotas vartotojų skaičius. Aplinkybę, kad atsakovai turėjo unikalius prisijungimus prie ieškovės komercinę paslaptį sudarančios duomenų bazės, esančios jos serveryje, kur buvo kaupiama informacija apie įmonės klientus – kliento kontaktai, kliento atsakingo asmens kontaktai, ką perka, kokius produktus perka, po kiek perka, kiek dažnai perka, kokį transportą turi, pardavimų istorija, patvirtino ir byloje liudytoja apklausta UAB „Dasta“ produktų vadovė V. B..

12.       Faktą, kad ieškovės klientų pirkimo įpročiai ir istorija, kitos komercinės paslaptys, susijusios su klientais, jų pirkimais, buvo itin komerciškai vertinga informacija, patvirtino ir byloje apklaustas buvęs ieškovės direktorius R. Š.. Buvęs ieškovės direktorius paliudijo, kad prekių užsakymus ieškovė formuodavo remdamasi klientų poreikio analize, kad alyvų ir tepalų didmeninės prekybos sektoriuje vyksta kova už informaciją, o įmonės yra linkusios itin saugoti turimą komercinę informaciją apie klientus bei pardavimus, nes, žinant konkretaus kliento poreikį, produktus parduoti visuomet yra palankiau, ekonomiškiau negu ieškoti ar pritraukti naujus klientus.   

13.       Teismas taip pat pripažino pagrįstais tokius ieškovės argumentus, kad komercinę vertę turi ir duomenys apie tai, kokiomis paslaugomis bei kokiomis sąlygomis ūkio subjektai naudojasi. Informacija apie klientus susideda iš įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma. Teismo vertinimu, surinkta ir sukaupta per atitinkamą laikotarpį informacija apie klientą užtikrina ūkio subjekto pranašumą prieš kitus ūkio subjektus. Alyvas ir tepalus įsigyjančiam klientui yra svarbus ne tiek prekės ženklas, kiek pačių produktų savybės ir jų kaina, tiekimo galimybės. Todėl konkuruojanti bendrovė, gavusi informaciją apie klientus bei jų poreikius, t. y. kokios jų naudojamos transporto priemonės, koks jų naudojimo intensyvumas ir pan., bei nesąžiningai konkuruodama, siekdama pervilioti klientą turi galimybę panašių savybių produktus pasiūlyti palankesnėmis nei konkurentas sąlygomis. Taigi, ieškovės nurodomos komercinės paslaptys turėjo didelę komercinę vertę ir reikšmę jos verslo veiklos vykdymui.   

14.       Įvertinęs atsakovų pareigybes, dirbant pas ieškovę, bei jų vykdytas darbo funkcijas teismas sprendė, kad nėra pagrindo atsakovų disponuotą ieškovės informaciją apie klientus, jų poreikius, kainų politiką prilyginti informacijai, kuri įprastomis darbo aplinkybėmis tampa darbuotojų sąžiningai įgyta patirtimi, įgūdžiais, gebėjimais ar žiniomis. Organizuodami regionuose prekybą atsakovai turėjo panaudoti tam tikrą ieškovės surinktą ir sukauptą informaciją apie reikalingą klientą, jo poreikius (kiekius, periodiškumą, asortimentą, pristatymo sąlygas, kainodarą), kuri nebuvo žinoma tretiesiems asmenims ir nebuvo laisvai prieinama dėl ieškovės pastangų išsaugoti jos slaptumą, todėl turėjo komercinę (gamybinę) vertę. Informacija, susijusi su ieškovės klientais, sudarė jos komercinę paslaptį, kurios atsakovai negalėjo atskleisti ir panaudoti bent vienerius metus po darbo sutarties nutraukimo.

15.       Byloje nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad atsakovė UAB „Dareda“ iš karto po įsteigimo pradėjo prekybą analogiškų savybių produktais, sudarė sutartis su tais pačiais produktų pirkėjais, su kuriais bendradarbiavo ieškovė. Ieškovės klientams atsakovai siūlė panašių savybių produktus bei teikė pasiūlymus prekybą vystyti su konkuruojančia UAB „Dareda“. Įvertinęs ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-53430-15 byloje pateiktą specialisto išvadą NR. 5-2/37, teismas padarė išvadą, kad vos pradėjusi savo veiklą atsakovė UAB „Dareda“ laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. gavo 494 838 Eur pajamų, jos pardavimai minėtu laikotarpiu sudarė 566 041,95 Eur. Be to, atsakovė UAB „Dareda“ produktus įsigydavo iš tų pačių tiekėjų, kaip ir ieškovė, bei juos pardavinėjo asmenims, kurie analogiškas savybes turinčius produktus įsigydavo iš ieškovės. Ieškovė per vienerių metų laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. patyrė 350 946 Eur nuostolių.

16.       Palyginęs kiekvieno iš ūkio subjektų veiklos pelningumą bei nuostolius, teismas konstatavo,  kad šiuos pokyčius didžiąja dalimi lėmė kryptingi ir nesąžiningi konkurencijos veiksmai, prasidėję po atsakovų darbo santykių su ieškove nutraukimo, naudojimasis ieškovės veikloje sukaupta komercine gamybine paslaptimi. Teismo vertinimu, tik žinodami trečiųjų asmenų poreikį, produktų savybes, kainodarą, atsakovai galėjo apsispręsti dėl naujos bendrovės, užsiimančios analogiška veikla, įsteigimo, darbo santykių su ja sudarymo, apskaičiuoti šio verslo projekto atsiperkamumą. Atsakovams nepasinaudojus ieškovės surinkta ir saugoma informacija, kurią ieškovė laikė savo komercine–gamybine paslaptimi, ieškovė būtų turėjusi galimybę tęsti sutartinius santykius su klientais, juos aprūpinusi prekėmis ir gauti periodines vidutines pajamas. Buvę ieškovės darbuotojai, disponuodami informacija apie ieškovės klientus, jų poreikius, neteisėtai pasinaudojo komercinę paslaptį sudarančia informacija ir vystydami prekybą atsakovės UAB „Dareda“ interesais sukėlė neigiamas pasekmes ieškovei, t. y. ieškovė negavo pajamų iš buvusių klientų.

17.       Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovų kaltė pasireiškė tyčia. Atsakovai buvo susipažinę su 2007 m. lapkričio 5 d. ieškovės direktoriaus sprendimu Nr. 25V Dėl įmonės komercinių paslapčių saugojimo ir 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 26V, taigi jiems buvo gerai žinoma, kokio pobūdžio informacija sudaro ieškovės komercinę paslaptį. Be to, jiems buvo žinoma ir apie draudimą šią informaciją atskleisti bei naudoti.    

18.       Teismas konstatavo, kad visos sąlygos atsakovų deliktinei civilinei atsakomybei kilti yra įrodytos, o visų atsakovų atsakomybė yra solidari, nes atskirti jų atsakomybės dalies nėra įmanoma.

19.       Pasisakydamas dėl atsakovų prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas nurodė, kad ieškovės pareiškimo pagrindu atsakovų atžvilgiu 2015 m. rugsėjo 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-53430-15 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 211 straipsnio 1 dalį, kuriame 2016 m. vasario 3 d. ieškovė pareiškė atsakovams ir civilinį ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Teismo vertinimu, ieškovė apie pažeistas teises sužinojo ikiteisminio tyrimo inicijavimo metu, todėl, pareikšdama nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškinį 2019 m. sausio 22 d., praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.

20.       Visgi teismas pripažino ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis ir jį atnaujino, nurodęs, kad ieškovė, siekdama apginti savo teises, veikė aktyviai, siekė žalos atlyginimo reikšdama civilinius reikalavimus baudžiamajame procese, o jos kreipimąsi į teismą civilinio proceso tvarka lėmė užsitęsęs ikiteisminio tyrimo procesas. Įvertinęs ieškovės siekį iš karto, vos paaiškėjus atsakovų neteisėtiems veiksmas, savo teises ginti baudžiamojo proceso tvarka, aktyvų ieškovės elgesį ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo trukmę ir eigą, ieškinio senaties termino praleidimo trukmę, atsižvelgdamas į ginčo esmę, ieškinio senaties teisinio instituto paskirtį bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas pripažino, kad pažeistoji ieškovės teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

21.       Atsakovai D. P., D. J., K. U., A. K., D. N., R. L., D. B. ir UAB ,,Dareda“ apeliaciniame skunde prašo arba panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. dalinio sprendimo dalį, kuria atnaujintas ieškinio senaties terminas, ir priimti naują sprendimą – pritaikius ieškinio senaties terminą ieškinį atmesti, arba panaikinti sprendimo dalį dėl ieškinio pagrindo ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

21.1.                      Teismas neteisingai nustatė momentą, nuo kurio ieškovė sužinojo / turėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą, ir nepagrįstai senaties termino pradžią susiejo su pažeistos teisės gynybos pradžia (2015 m. rugsėjo 14 d. prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą pateikimu), o ne su momentu, kada ieškovei tapo žinoma apie pažeistą teisę. Tiek liudytojų apklausta ieškovės darbuotoja V. B., tiek direktorius P. U. patvirtino, kad apie galimą teisių pažeidimą tapo žinoma iš karto po naujos bendrovės įsteigimo, t. y. ne vėliau kaip 2015 m. gegužės 29 d. Atitinkamai, ieškinio senaties terminas yra praleistas žymiai – beveik 7 mėnesius.

21.2.                      Sprendime nėra konkretizuota, kodėl tarp bylos šalių kilęs ginčas, šalių elgesys, taip pat ieškinio senaties instituto tikslas (esmė) lėmė būtinybę atnaujinti senaties terminą. Teismas nepagrįstai apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais. Ieškovė turėjo nevaržomą laisvę pasirinkti, kokiu būdu jai ginti tariamai pažeistas teises. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas nesudaro pagrindo terminui atnaujinti dar ir todėl, kad jis buvo pradėtas tik dėl dalies atsakovų veiksmų.

21.3.                      Ieškovė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškė tik 2020 m. lapkričio 9 d. baigiamosios kalbos metu. Todėl atsakovų atstovas, replikuodamas į tai, prašė teismo nenagrinėti pavėluotai ir piktnaudžiaujant procesu pareikšto prašymo, netirti ieškovės nurodytų aplinkybių, kurios neva įrodo, kad senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Tačiau į šį atsakovo atstovo prašymą nebuvo atsižvelgta, todėl buvo pažeista Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 253 straipsnio 4 dalis.    

21.4.                      Atsakovais nurodyti fiziniai asmenys nėra ūkio subjektai, konkuruojantys su ieškove. Dėl to jų civilinės atsakomybės sąlygos, įskaitant kaltę ir neteisėtus veiksmus, turėjo būti nustatomos pagal komercinių paslapčių apsaugos instituto nuostatas. Tačiau teismas nepagrįstai šių asmenų veiksmus vertino nesąžiningos konkurencijos aspektu pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) nuostatas.    

21.5.                      Teismas netyrė ir nevertino to, ar atsakovai, fiziniai asmenys, pasisavino ieškovės informaciją, t. y. įsirašė į laikmeną ar kitokiu būdu pasiėmė sprendime nurodytą neva komercinę paslaptį sudarančią duomenų bazę bei ją atskleidė atsakovei UAB ,,Dareda“. Komercinės paslapties pasisavinimo ir atskleidimo neįrodo sprendime išskirti faktai apie buvusių darbuotojų perėjimą dirbti pas kitą ūkio subjektą ar apie buvusių darbuotojų atliktą ūkio subjekto įsteigimą. Šią išvadą patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimas, kad darbuotojų kaita dėl karjeros galimybių yra rinkoje visiškai įprasta situacija. Tokia situacija, kai darbuotojas, nesant nekonkuravimo susitarimo, įsidarbina pas konkuruojantį subjektą, savaime nėra neteisėtas veiksmas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-860-464/2020). Sprendime nėra nustatyta kada, kaip ir kokie konkretūs ieškovės duomenys buvo tyčia pasisavinti bei atskleisti konkurentei.   

21.6.                      Ieškovės direktoriaus 2007 m. lapkričio 5 d. įsakyme bei tos pačios dienos sprendime vartojama kliento, bet ne pirkėjo sąvoka. Pagal teismų praktiką tuose ieškovės dokumentuose išskirti duomenys gali būti pripažįstami komercine paslaptimi tik tuo atveju, jeigu jie yra apie ieškovės nuolatinius, lojalius pirkėjus (klientus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014). Byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad ieškovė iki 2015 m. birželio 1 d. turėjo nuolatinių, lojalių platinamos produkcijos pirkėjų (klientų), taip pat nėra duomenų, kad ieškovės naudota Pragma duomenų bazė – tai duomenų, sudarančių komercinę paslaptį, bazė.   

21.7.                      Komercinės paslapties rinkimo bei kaupimo neįrodo ir teismo sprendime įvardytas kompiuterių priežiūrą teikusio specialisto A. E. raštas, kadangi nėra aišku, kokį tiksliai laikotarpį apima jame nurodyti duomenys – jie gali būti susiję tiek su 2005 metais, tiek su 2015 metais. Ieškovės pateiktame dokumente apie prieigą prie jos duomenų bazės įkelta 2019 m. spalio 28 d. informacija apie jos naudojamos apskaitos programos Pragma vartotojus bei nežinomos datos informacija apie šios programos pirmąjį langą. Todėl šis dokumentas neįrodo, kad ieškovės veikloje buvo taikoma apskaitos programa Pragma, kurioje buvo kaupiama ieškinyje nurodyta informacija.    

21.8.                      Teismas nepasisakė dėl ieškovės direktoriaus 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymo ir sprendimo patikimumo, netyrė ir nevertino atsakovų supažindinimo ir pasirašymo su jais aplinkybių. Abejonių dėl šių dokumentų autentiškumo ir atsakovų supažindinimo su jais kelia tokios aplinkybės, kad atsakovai juos pasirašė ne iš karto po darbo sutarčių sudarymo, o žymiai vėliau, be to, dalis jų pasirašyta po kelis kartus. Labiau tikėtina, kad lapai su atsakovų parašais išimti iš kitų įsakymų, juo labiau kad ieškovė negalėjo nurodyti ir paaiškinti nei aptartų dokumentų parengimo aplinkybių, nei kas juo parengė.

21.9.                      Nėra identifikuoti konkretūs atsakovės UAB ,,Dareda“ neva perimti ieškovės buvę nuolatiniai, lojalūs pirkėjai (klientai). Nenustačius, kokie klientai buvo prarasti ginčo laikotarpiu, negali būti priimamas CPK 261 straipsnio 4 dalyje numatytas sprendimas. Ieškovė nurodė asmenis, kuriems nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. nebuvo parduota produkcija, tačiau nepateikė duomenų kada su jais buvo sudarytos bei nutrauktos sutartys. Ieškovė, siekdama žalos atlyginimo, nepagrindė ir to, kodėl, jos manymu, visi sąrašuose nurodyti asmenys ir toliau neabejotinai būtų rinkęsi jos platinamą produkciją.

21.10.                      Teismas netyrė ir nevertino įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovės apyvartos sumažėjimą lėmė objektyvūs ekonominiai veiksniai – rinkoje esančių kitų konkurentų veiksmai. Ieškovė ir atsakovė UAB ,,Dareda“ nėra vienintelės įmonės, užsiimančios prekyba alyvomis, tepalais ir panašiais produktais. Pirkėjai turi plačias galimybes rinktis pardavėją. Taip pat nebuvo vertinami su ieškovės veikla susiję veiksniai – ieškovės sprendimas atsisakyti sandėlių kiekviename Lietuvos regione ir prekiauti tik iš Kauno, žmogiškųjų išteklių kaita, kuomet be atsakovų darbo sutartis nutraukė dar 12 darbuotojų.

21.11.                      Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad visų atsakovų atsakomybė yra solidari. Darbo sutartys su jais buvo sudarytos skirtingais laikotarpiais, kiekvienas atsakovas buvo atsakingas už pardavimus skirtinguose regionuose, ne visi atsakovai yra bendrovės steigėjai, todėl ir jų atsakomybė negali būti bendra.

22.       Ieškovė UAB ,,Dasta“ atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

22.1.                      Atsakovų teiginiai, kad teismas nepagrįstai pasirinko ieškinio senatį skaičiuoti nuo jų pačių nurodytos datos (2015 m. rugsėjo 14 d.), prieštarauja jų pozicijai, išdėstytai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, ieškinio senaties termino pradžios nustatymas neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl šio termino atnaujinimo.  

22.2.                      Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė aktyviai gynė savo pažeistas teises baudžiamajame procese, jame pareiškė civilinį ieškinį nepraleidusi ieškinio senaties termino. Be to, teismas turėjo atsižvelgti ir į tęstinį atsakovų neteisėtų veiksmų pobūdį, įvertinti galimybę tiksliai apskaičiuoti nuostolių dydį, įrodymų rinkimo tokiose bylose specifiką. Juo labiau kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.130 straipsnį ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese nutraukia ieškinio senaties termino eigą. Visos šios aplinkybės sudarė pagrindą ieškinio senaties terminui atnaujinti.  

22.3.                      Teismas turėjo teisę ir pagrindą spręsti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nes nustačius, kad ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas turi ex officio (pagal pareigas) pasisakyti dėl atnaujinimo pagrindų. Todėl atsakovų teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.    

22.4.                      Skundžiamame teismo sprendime, be kita ko, konstatuota, kad pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį asmenys, neteisėtai panaudoję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Teismas teisės normas taikė tinkamai, nes pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016) atsakovų (fizinių asmenų) civilinė atsakomybė turi būti vertinama pagal CK 1.116 straipsnio nuostatas, o atsakovės UAB „Dareda“ – pagal CK 1.116 straipsnį ir KĮ 15 straipsnį.

22.5.                      Aplinkybė, ar atsakovai ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją įsirašė į laikmenas, ar šią informaciją atsispausdino ir išsinešė iš įmonės, ar pasisavino kitu būdu, nėra svarbi. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovai atskleidė / pasinaudojo ieškovės komercinėmis paslaptimis ir tokiu būdu perviliojo ieškovės klientus.    

22.6.                      Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuolatinius pirkimo–pardavimo santykius tarp ieškovės ir jos klientų, kuriuos vėliau perėmė atsakovai, t. y. tiek sutartys su klientais, tiek buhalterinės apskaitos suvestinės. Iš šių įrodymų matyti, kad klientai prekes iš ieškovės pirkdavo periodiškai, be to, iš 2016 m. kovo 8 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/37 esančio 141 Eni S.p. a. prekės ženklo pirkėjų sąrašo matyti, kad net su 72 klientais ieškovė turėjo ilgalaikio (nuolatinio) tiekimo sutartis, o 44 klientai, nors ir neturėdami rašytinės sutarties, iš minėto sąrašo pirkdavo periodiškai, visa tai įrodo buhalterinės apskaitos duomenų suvestinė.   

22.7.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai neginčijo savo parašų, esančių 2007 m. lapkričio 5 d. įsakyme ir sprendime, tikrumo. Teismas pagrįstai vadovavosi ir buvusios ieškovės administratorės I. S. patvirtinimu, kad sprendimo bei įsakymo registracijos numerį dokumentuose pažymėjo būtent ji dar 2007 metais. Todėl teismas pagrįstai nurodė, kad nėra abejonių nei dėl šių dokumentų parengimo laiko, nei dėl parašų tikrumo, nes to neginčijo ir patys atsakovai.

22.8.                      Atsakovai sąmoningai vengė į bylą pateikti savo buhalterinės programos duomenis apie faktiškai įvykdytus UAB „Dareda“ pardavimus konkretiems klientams ginčo laikotarpiu, todėl ieškovės klientų perviliojimo faktas buvo įrodytas kitais įrodymais – specialistų išvadomis, apskaitos duomenimis, paaiškinimais, liudytojų parodymais. Teismas teisingai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, jų tarpusavio ryšius ir priėjo pagrįstą ir teisingą išvadą dėl ieškovės klientų perviliojimo fakto.   

22.9.                      Klientas, pereidamas pas kitą tiekėją, niekuomet neinicijuoja formalaus sutarties nutraukimo su buvusiu tiekėju, kadangi sutartis neįpareigoja kliento nupirkti atitinkamo kiekio prekių. Klientas, pradėdamas pirkti iš naujo tiekėjo, tiesiog nustoja pirkti iš buvusio tiekėjo be jokio formalaus sutarties nutraukimo. Todėl nėra pagrįsti atsakovų bandymai teigti, kad formalus sutarties nenutraukimas su klientais turi reikšmės nagrinėjamo pobūdžio bylose.    

22.10.                      Atsakovai nėra pateikę įrodymų, kurie galėtų sudaryti pagrindą manyti, kad ieškovės pajamos drastiškai sumažėjo dėl kokių nors kitų konkurentų, o ne dėl atsakovų veiksmų. Į bylą yra pateikta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad ieškovės pajamos sumažėjo būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, o ne dėl kokių nors kitų objektyvių aplinkybių. Nepagrįsti ir atsakovų argumentai, kad ieškovės pajamos galėjo sumažėti dėl iš darbo išėjusių darbuotojų, t. y. dėl personalo trūkumo. Ieškovė į bylą yra pateikusi duomenis, patvirtinančius, kad darbuotojų skaičius buvo atkurtas itin greitai.

22.11.                      Formalus kelių dienų skirtumas, per kurį atsakovai (fiziniai asmenys) įsidarbino UAB ,,Dareda“, nesudaro galimybių atskirti jų prievolių dalies (individualizuoti). Ta aplinkybė, kad atsakovai dirbo skirtinguose regionuose, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad jiems netaikytina solidari atsakomybė, kadangi visi atsakovai veikė juridinio asmens UAB „Dareda“ interesais, o ši įmonė veikė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovai veikė bendrai, t. y. juos siejo ne pavieniai atskiri veiksmai, o bendro tikslo –pervilioti ieškovės klientus pasinaudojant jos komercinę paslaptį sudarančia informacija, turėjimas, kas taip pat sudaro pagrindą taikyti solidariąją atsakovų atsakomybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų      

23.       Ieškovė UAB ,,Dasta“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartį, kuria panaikinta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2020 m. spalio 26 d. nutartis ir priimtas naujas spendimas – ikiteisminio tyrimo pareigūnų nutarimai nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikinti, o byla perduota Kauno apygardos prokuratūrai tolimesniam ikiteisminiam tyrimui organizuoti. Prašymą priimti šį įrodymą ieškovė motyvuoja tuo, kad atsakovai apeliaciniame skunde nesutikimą su teismo išvadomis, kad egzistuoja sąlygos jų civilinei atsakomybei kilti, grindė ir tokia faktine aplinkybe, kad jų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl komercine paslaptimi laikomos informacijos atskleidimo (BK 211 straipsnio 1 dalis) buvo nutrauktas.

24.       Apeliantai kartu su 2021 m. spalio 18 d. prašymu dėl įrodymų prijungimo ir civilinės bylos sustabdymo taip pat pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2020 m. spalio 28 d. skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. spalio 26 d. nutarties, 2021 m. birželio 9 d. Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus kaltinamąjį aktą baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-53430-15, Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-2009-737/2021, kuria baudžiamoji byla skirta nagrinėti teisme ir nustatytos teisiamųjų teismo posėdžių datos. Nurodė, kad ikiteisminiame, o vėliau ir baudžiamajame procese priimti procesiniai dokumentai bei sprendimai buvo priimti tik po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, todėl jie negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šie įrodymai, jų manymu, gali turėti įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui, kadangi kaltinamajame akte konstatuotos tokios ginčui reikšmingos aplinkybės, kad ieškovės 2015-2016 metais negautas grynasis pelnas galėjo sudaryti 15 679,36 Eur, o ne teismo sprendime nurodytus 350 946 Eur.

25.       Bylos proceso eigai optimizuoti yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme reglamentavimas įstatymo leidėjo yra nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą ribotos apeliacijos modelį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan.

26.       Visgi, kaip minėta, CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi analizuoti, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, taip pat turi atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014; 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-684/2021, 36 punktas).     

27.       Sprendžiant dėl šalių pateiktų naujų įrodymų priėmimo pažymėtina tai, kad visi pateikti dokumentai buvo priimti atsakovų atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo, kuris buvo užbaigtas surašius kaltinamąjį aktą ir bylą perdavus nagrinėti teismui, metu. Apeliacinės instancijos teismui prašymą priimti įrodymus teikiantis asmuo privalo nurodyti aplinkybes, dėl kurių atitinkami įrodymai negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bei priežastis, kodėl jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantų pateiktas 2020 m. spalio 28 d. skundas dėl ikiteisminio tyrimo teisėjos 2020 m. spalio 26 d. nutarties ir ieškovės pateikta 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis, kuri priimta išnagrinėjus aptartą skundą, yra procesiniai dokumentai, kurie buvo priimti dar iki skundžiamo teismo spendimo priėmimo. Duomenų, kad apie aptartų dokumentų egzistavimą šalims tapo žinoma vėliau, nei buvo priimtas skundžiamas teismo dalinis sprendimas, ar kad šalys neturėjo galimybės jų teikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nėra pateikta, todėl vien dėl šios priežasties šie dokumentai negali būti priimti į apeliacinę bylą.

28.       Abejonių dėl to, kad kitų prašomų priimti dokumentų apeliantai objektyviai negalėjo pateikti iki skundžiamo 2020 m. gruodžio 8 d. dalinio teismo sprendimo priėmimo, nėra, kadangi tiek 2021 m. birželio 9 d. kaltinamasis aktas, tiek teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje priimti praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Kita vertus, apeliantai nenurodo nei kada tiksliai jiems tapo žinoma apie šių procesinių dokumentų priėmimą bei jų turinį, nei priežasties, dėl kurios šie nauji duomenys buvo pateikti apeliacinės instancijos teismui tik 2021 m. spalio 19 d. įvykusio teismo posėdžio išvakarėse.

29.       Nors apeliantai teigia, kad kaltinamasis aktas bei teismo nutartis, kuria baudžiamoji byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje, gali turėti įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau ir su tokiais teiginiais sutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo.   

30.       Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas tiesiogiai nustato, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, įrodinėjamas faktas egzistuoja ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 50 punktas).

31.       Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad prašomų priimti naujų įrodymų reikšmingumą apeliantai sieja su ieškovės nuostolių dydžio nustatymu. Tačiau nagrinėjamu atveju dėl to dar nėra priimto galutinio teismo sprendimo, o apeliacine tvarka tikrinamas dalinis teismo sprendimas, kuriuo išspręsti ieškinio senaties ir sąlygų apeliantų civilinei atsakomybei kilti,  išskyrus nuostolių dydį, buvimo / nebuvimo klausimai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno apygardos teismas 2021 m. sausio 13 d. nutartimi bylos dalies dėl nuostolių atlyginimo nagrinėjimą sustabdė iki bus išnagrinėtas šis apeliacinis skundas. Vadinasi, apeliantų teikiami įrodymai nėra susiję su šiuo metu apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama ginčo dalimi, nes šios ginčo dalies dar neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliantų teikiami nauji įrodymai nepriimami kaip neatitinkantys jiems keliamų sąsajumo su nagrinėjama byla (nagrinėjamo ginčo dalimi) reikalavimų (CPK 180 straipsnis).

Dėl bylos sustabdymo

32.       Apeliantai savo 2021 m. spalio 18 d. pareiškime taip pat prašo sustabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės procesinis sprendimas Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-2009-737/2021. Nurodė, kad iš dalies sutampa baudžiamojoje ir civilinėje byloje nustatinėtinos faktinės aplinkybės, baudžiamojoje byloje bus pasisakyta tiek dėl apeliantų veiksmų teisėtumo, tiek dėl žalos fakto, dydžio bei pobūdžio, todėl tik sustabdžius bylos nagrinėjimą bus užtikrintas ekonomiškumo, koncentracijos principų tinkamas įgyvendinimas, skirtinguose procesuose priimtų sprendimų suderinamumas.

33.       CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta vienas iš privalomų bylos sustabdymo pagrindų – kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Šiuo privalomuoju bylos sustabdymo pagrindu apeliantės ir remiasi, tačiau teisėjų kolegija pagrindo apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos sustabdymui neįžvelgia.

34.       Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2012 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2007; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2004; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006).

35.       Įrodomoji faktų, nustatytų baudžiamojoje byloje, galia civilinei bylai gali būti vertinama kaip pagrindas sustabdyti civilinę bylą pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą tik tuo atveju, kai šie faktai yra vieninteliai leistini įrodymai tam tikrai aplinkybei nustatyti (patvirtinti ar paneigti) civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas jos sustabdymo klausimas. Tokiems įrodymams priskirtini faktai, kurie pagal įrodymų leistinumo taisykles gali būti nustatyti tik baudžiamąja tvarka, bet iš viso nenagrinėtini civilinio proceso tvarka, pavyzdžiui: aplinkybės, kad asmuo yra padaręs nusikaltimą, ar kad yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-268/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012; 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020, 22 punktas).    

36.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė ieškinį pareiškė dėl savo nuostolių, apeliantams atlikus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, atskleidus ir pasinaudojus jos komercine paslaptimi, atlyginimo. Taigi, civiline tvarka nagrinėjamos bylos dalyką sudaro sąlygų apeliantų civilinei atsakomybei kilti įvertinimas ir nustatymas. Ieškovė įrodinėjo, kad apeliantai, nutraukę darbo santykius, pasinaudojo savo ir naujai įsiteigtos UAB ,,Dareda“ interesais bei naudai jos klientų duomenimis – jų kontaktais, personalo, priimančio sprendimus, taikomų atidėjimų, nuolaidų, kainodaros informacija, jų pirkimo įpročiais. Šie duomenys buvo panaudoti perviliojant ieškovės klientus, dėl to ieškovė teigia laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. patyrusi 350 946 Eur dydžio nuostolius, siejamus su šiuo laikotarpiu jos negautu grynuoju pelnu.

37.       Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO) esančių duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmuose nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje apeliantams (išskyrus UAB ,,Dareda“) yra pareikšti kaltinimai dėl komercinės paslapties atskleidimo (BK 211 straipsnis). Apeliantai kaltinami tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, atskleidė UAB ,,Dasta“ komercine paslaptimi laikomą informaciją, susijusią su esamų ir buvusių UAB ,,Dasta“ klientų kontaktiniais duomenimis, produkcijos rūšimis, kiekiais, kainomis, kuriuos jie sužinojo dirbdami UAB ,,Dasta“, dėl to UAB ,,Dareda“ gavo 566 041,95 Eur pajamų, o UAB ,,Dasta“ negavo 15 679,36 Eur grynojo pelno. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad 2016 m. vasario 1 d. ieškovė pareiškė civilinį ieškinį dėl 897 444,59 Eur žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės mėn. iki 2015 m. gruodžio 31 d., atlyginimo. Civiliniame ieškinyje nurodoma, kad prašomą priteisti žalą sudaro skirtumas tarp pajamų gautų tuo pačiu laiku 2014 metais ir 2015 metais. Be to, 2021 m. rugsėjo 14 d. ieškovė patikslino civilinį ieškinį, papildydama jį reikalavimu dėl 90 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

38.       Taigi, viena vertus, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantais, kad baudžiamojoje byloje tiriamos faktinės aplinkybės, kurios yra labai panašios į nagrinėjamoje civilinėje byloje tiriamas ar dar tirtinas aplinkybes (atsižvelgiant į tai, kad ieškinio dalis dar nėra išnagrinėta). Kita vertus, nėra jokio pagrindo nei tokiai išvadai, kad nagrinėjamoje apeliacine tvarka civilinėje byloje jau esančių duomenų nepakanka teisingam ginčo dalies išnagrinėjimui, nei išvadai, kad teisiškai reikšmingi faktai galėtų būti nustatyti tik baudžiamojo proceso tvarka, juo labiau kad  apeliantų (fizinių asmenų) veiksmų teisėtumas baudžiamojoje byloje vertinamas  baudžiamosios atsakomybės jiems taikymo kontekste, o civilinėje byloje spręstinas ir vertintinas apeliantų veiksmų teisėtumas civilinės atsakomybės taikymo kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos nagrinėjamai apeliacine tvarka civilinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės gali būti nustatytos civilinio proceso tvarka, vadovaujantis materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis komercinių paslapčių apsaugą bei jos naudojimą ir žalos atlyginimo institutą. 

39.       Apeliantų prašymo argumentai, susiję su žalos dydžio nustatymu abejuose (baudžiamajame ir civiliniame) procesuose, teisiškai neaktualūs ir kitokio vertinimo dėl civilinės bylos sustabdymo poreikio nesuponuoja, kadangi, kaip ne kartą minėta anksčiau, priimant skundžiamą dalinį sprendimą nebuvo sprendžiamas nuostolių dydžio klausimas. Patenkinus tokį apeliantų prašymą civilinės bylos nagrinėjimas nepagrįstai užsitęstų, o tai taip pat nebūtų suderinama su CPK 7 straipsnyje numatytais proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais.

40.       Taigi, apeliantų prašymas sustabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą iki kol bus priimtas ir įsiteisės procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje netenkinamas.

Dėl ūkio subjekto sampratos pagal Konkurencijos įstatymą

41.       Kaip jau buvo nurodyta, ieškovė UAB ,,Dasta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. neteisėtai atskleidus ir panaudojus informaciją, sudariusią jos komercinę paslaptį, atlyginimą. Reikalavimą ieškovė pareiškė solidariems atsakovams – konkuravimo tikslu įsteigtai apeliantei UAB ,,Dareda“, jos steigėjams D. J., D. B. ir R. L., bei naujai įsteigtoje bendrovėje įsidarbinusiems keturiems buvusiems savo darbuotojams D. P., K. U., A. K. ir D. N..

42.       Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar atsakovai, fiziniai asmenys, tokiomis sąlygomis, kokios yra susiklosčiusios šioje byloje, gali būti laikomi tinkamu atsakomybės subjektu Konkurencijos įstatymo prasme. Apeliantų įsitikinimu, atsakovais nurodyti fiziniai asmenys nėra asmenys, konkuruojantys su ieškove, todėl jų veiksmai negalėjo būti vertinami šio specialaus teisės akto kontekste. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais iš dalies sutinka.

43.       Konkurencijos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos priežiūros Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus.   

44.       Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme ar įstatymuose, skirtuose atskiroms ūkinės veiklos sritims, nustatomos išimtys.

45.       Taigi, kaip pagrįstai teigiama apeliaciniame skunde, Konkurencijos įstatymas pagal bendrąją taisyklę yra skirtas ūkio subjektų, taip pat viešojo administravimo subjektų elgesiui reglamentuoti.   

46.       Ūkio subjekto sąvoka įtvirtinta analizuojamos Konkurencijos įstatymo redakcijos 3 straipsnio 17 dalyje, pagal kurią ūkio subjektas – įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos, arba kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektai laikomi ūkio subjektais, jeigu jie vykdo ūkinę veiklą.   

47.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatyme įtvirtintų fizinio asmens, kaip ūkio subjekto, sampratos formaliųjų požymių būtinasis elementas yra atitinkamo asmens konkurencinis savarankiškumas. Toks asmens konkurencinis savarankiškumas visų pirma gali būti nukreiptas į faktinį ūkinės veiklos vykdymą arba galimybę tokią ūkinę veiklą vykdyti savarankiškai, atitinkamam fiziniam asmeniui nesant susaistytam darbo ar kitokiais teisiniais santykiais su kitu subjektu, kuriuo valia, naudai ir interesais toks fizinis asmuo veikia. Fizinio asmens konkurencinis savarankiškumas reikalingas ir kalbant apie realią ar potencialią galimybę atlikti veiksmus, turinčius įtakos ūkinei veiklai Lietuvoje, – šiuo atveju asmuo privalo turėti galimybę savo veiksmais realizuoti savo paties valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017, 30 punktas).

48.       Nesant konkurencinio savarankiškumo, asmuo negali būti pripažįstamas ūkio subjektu Konkurencijos įstatymo prasme. Pavyzdžiui, kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad darbuotojai nepatenka į Konkurencijos įstatyme įtvirtintą ūkio subjekto sąvoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 83–84 punktai). Tokie asmenys įprastai veikia darbdavio naudai bei interesais ir konkurencinio savarankiškumo neturi.

49.       Visgi pagal nusistovėjusią kasacinio teismo praktiką yra pripažįstama, kad fiziniai asmenys, kurie siekdami konkuruoti ir atlikdami nesąžiningos konkurencijos veiksmus įsteigia įmonę, atsako su naujai įsteigtu juridiniu asmeniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2007, 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017, 32 punktas). Kitiems asmenims, nepatenkantiems į ūkio subjekto sampratą, atsakomybė kyla pagal CK 1.116 straipsnio 4 dalį. Tais atvejais, kai ūkio subjektas, įgijęs ar naudojantis komercinę paslaptį sudarančią informaciją, siekia nesąžiningai konkuruoti, be CK 1.116 straipsnio 4 dalies, taip pat taikomas ir Konkurencijos įstatymas, konkrečiai – 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 79-83 punktai).

50.       Nagrinėjamu atveju iš apeliantės UAB ,,Dareda“ 2015 m. gegužės 25 d. steigimo sutarties, išrašo iš Juridinių asmenų registro (el. b. 1 t., b. l. 44-47; 122-123) nustatyta, kad ieškovės konkuruojančiu įvardintas naujas juridinis asmuo buvo įsteigtas trijų steigėjų – apeliantų D. J., R. L. ir D. B., kurių kiekvienam priklauso po 200 šios įmonės akcijų; ši naujai įsteigta bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2015 m. gegužės 26 d., jos vadovu nurodytas vienas iš steigėjų, apeliantas D. J.. Taigi, šie įrodymai, įvertinus ir kasacinio teismo išaiškinimus, kad su nesąžiningai konkuruojančia bendrove atsako ir jos steigėjai, sudaro pagrindą spręsti, jog įsteigta UAB ,,Dareda“ bei jos steigėjai, apeliantai D. J., R. L. ir D. B., už po bendrovės įsteigimo atliktus galimus nesąžiningos konkurencijos veiksmus atsako kartu su naujai įsteigta bendrove, o jų atsakomybė vertintina pagal CK 1.116 straipsnio 4 d. ir Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio (ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. galiojusios šių įstatymų redakcijos) nuostatas.

51.       Kitaip nei pirmiau aptartu atveju, apeliantai D. P., K. U., A. K. ir D. N. nėra konkuruojančiu įvardijamo juridinio asmens (UAB ,,Dareda“) steigėjais. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantas D. P. nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. darbo sutarties pagrindu ėjo ieškovės Klaipėdos regiono vadovo pareigas, K. U. nuo 1997 m. spalio 1 d. – vadybininko pareigas, A. K. nuo 2007 m. kovo 16 d. – Šiaulių regiono vadovo pareigas, D. N. nuo 2011 m. lapkričio 14 d. – Panevėžio regiono vadovo pareigas (el. b. 3 t., b. l. 1 828-1 831, 1 841-1 851). Šie apeliantai 2015 metų gegužės ir birželio mėnesiais pateikė prašymus dėl darbo sutarčių su ieškove nutraukimo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, kurie buvo patenkinti. Iš byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacijos matyti, kad apeliantas D. P. nuo 2015 m. birželio 16 d., apeliantas K. U. nuo 2015 m. birželio 9 d., apeliantas A. K. nuo 2015 m. birželio 3 d., o apeliantas D. N. nuo 2015 m. birželio 3 d. įrašyti į apeliantės UAB ,,Dareda“ socialiniu draudimu apdraustų asmenų sąrašą (el. b. 1 t., b. l. 20-21).

52.       Iš pačios apeliantės UAB ,,Dareda“ viešai paskelbtų duomenų rekvizitai.lt matyti, kad  apeliantai, įsidarbinę pas ją, buvo atsakingi už tuose pačiuose regionuose, kaip ir dirbdami pas ieškovę (Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio), vykdomą didmeninę prekybą Chempioil alyvomis ir tepalais, Autoline aušinimo skysčiais, stiklų plovikliais, SCT automobilių prekėmis (el. b. 1 t., b. l. 23-26). Taigi, byloje esančių įrodymų visuma leidžia įsitikinti, kad šie apeliantai, įgiję darbo patirties pas ieškovę, vėliau įsidarbino pas apeliantę UAB ,,Dareda“ ir užėmė analogiškas pareigas, t. y. buvo atsakingi už automobilių techninių skysčių prekybą atitinkamuose regionuose. 

53.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tokias nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad apeliantai D. P., K. U., A. K. ir D. N., atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį bei aplinkybes, ne tik neturėjo galimybės jos vykdyti savarankiškai ir tokiu būdu konkuruoti su ieškove, bet to ir nedarė. Duomenų, kad iki įsidarbinimo pas apeliantę šie fiziniai asmenys būtų atlikę savarankiškus nesąžiningo konkuravimo veiksmus, byloje taip pat nėra, ieškovė to ir neįrodinėjo. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad šių apeliantų, kaip buvusių ieškovės ir naujai įsteigtos apeliantės UAB ,,Dareda“ esamų (aktualiu ginčo laikotarpiu) darbuotojų atsakomybė galėjo būti vertinama tik pagal CK 1.116 straipsnio nuostatas.

54.       Nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą dalinį sprendimą, aiškiai neišskyrė teisės normų, kurios turėtų būti taikomos sprendžiant ūkio subjektų ir darbuotojų civilinės atsakomybės klausimus, visgi iš esmės pasisakė tiek dėl Konkurencijos įstatymo, tiek dėl CK normų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, kuriam, tikrinant sprendimų teisėtumą bei jų pagrįstumą instancine tvarka, tenka pareiga pasisakyti ne tik teisės taikymo klausimais, bet ir atlikti įrodymų tyrimą bei vertinimą, šį skundžiamo sprendimo trūkumą ištaiso ir patikslina teisinį pagrindą, pagal kurį vertintinas kiekvieno apelianto veiksmų teisėtumas.

Dėl komercinės paslapties sampratos     

55.       Apeliaciniame skunde keliami komercinės paslapties sampratos bei susitarimo dėl komercinės paslapties išsaugojimo apimties aiškinimo klausimai. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė neteisingas išvadas, kad apeliantai, kaip darbuotojai, buvo tinkamai informuoti ir supažindinti su informacija, sudarančia komercinę paslaptį, nesutinka ir su tuo, kad ieškovė ėmėsi priemonių jos nurodytai informacijai apsaugoti.

56.       Komercinės paslaptys yra pramoninės nuosavybės objektai. Kaip ir kiti šios nuosavybės objektai, komercinės paslaptys yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties objekto samprata ir pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis.

57.       CK 1.116 straipsnio 1 dalyje (nagrinėjamam ginčui aktuali įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad komercinė paslaptis yra informacija, kuri atitinka šiuos požymius: 1) yra slapta, tai yra ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; 2) turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta; 3) šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad komercine paslaptimi nelaikoma informacija apie viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių subjektų paslaugų ir prekių kainas bei veiklos sąnaudas. Kitą informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pasisakoma dėl tų pačių informacijos, kuri gali būti laikoma komercine paslaptimi, požymių, t. y.: 1) ji turi būti slapta (nevieša); 2) turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-611/2020, 51 punktas).

58.       Plėtodamas šią praktiką, kasacinis teismas pažymi, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Todėl tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, jog ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38 punktas).

59.       Šios kategorijos bylos kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paprastai informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, jog atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi. Komercinės paslapties savininkas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (įskaitant darbuotojus), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą. Sąrašas fizine prasme yra tik vienas iš būdų suformuoti asmens žinojimą apie tam tikros informacijos slaptumą, tačiau šis būdas nėra vienintelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 47 punktas).  

60.       Nagrinėjamu atveju ieškovė komercine paslaptimi, turinčia komercinę–gamybinę vertę, laiko savo klientų bei jų personalo, priimančio sprendimus, duomenis, klientams taikomų atidėjimų, nuolaidų, kainodaros informaciją, informaciją apie klientų pirkimo įpročius ir kitą panašaus pobūdžio informaciją, kuri buvo nurodyta bei išvardinta ieškovės 2007 m. lapkričio 5 d. sprendime dėl įmonės komercinių paslapčių saugojimo Nr. 25V bei 2007 m. lapkričio 5 d. direktoriaus įsakyme dėl įmonės komercinių paslapčių saugojimo Nr. 26V (el. b. 1 t., b. l. 117, 118-121). Kaip matyti iš šių ieškovės vidaus dokumentų, komercine paslaptimi, be kita ko, ji yra pripažinusi: įmonės klientų skaičių Lietuvoje ar atskiruose miestuose (1.4 punktai); įmonės klientų pavadinimus, adresus, telefonus, elektroninį paštą, įmonių kontaktinius asmenis (1.5 punktai); įmonės parduodamus kiekius klientams (1.6 punktai); įmonės klientams parduodamų prekių įsigijimo ir pardavimo kainos ir kainų politiką (1.7 punktai); įmonės sutarčių turinį ar atskiras sąlygas ir įsipareigojimus (1.8 punktai); įmonės klientams daromų investicijų apimtį ar jų suminę išraišką (1.9 punktai).

61.       Kaip nustatyta skundžiamame teismo sprendime, tiek ieškovės, tiek naujai įsteigto juridinio asmens (apeliantės UAB ,,Dareda“) ūkinė–komercinė veikla buvo susijusi su didmenine prekyba alyvomis, tepalais, techniniais skysčiais. Aplinkybių, kad abiejų bendrovių veikla yra iš esmės analogiška ir nukreipta į tą patį rinkos segmentą, kad apeliantai (fiziniai asmenys), būdami ieškovės darbuotojais, atsakingais už aptartų produktų pardavimą ir platinimą atitinkamuose Lietuvos Respublikos regionuose, įgavo tam tikros su šia veikla susijusios praktikos bei žinių, apeliantai neginčija. Tačiau, apeliantų vertinimu, jų dispozicijoje buvusios žinios apie ieškovės klientus, jų pirkimo įpročius, kainodarą bei kita, negali būti priskiriama prie konfidencialios, bendrovei komerciškai vertingos ir todėl jos komercinę paslaptį sudarančios informacijos.

62.       Bylose dėl komercinių paslapčių teisinių santykių tais atvejais, kai tarp konfidencialios informacijos esama duomenų, kurie tuo pat metu yra įmonės komercinė paslaptis, atitinkamos informacijos savininkas privalo įrodyti, o teismas – įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 52 punktas).

63.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantais, kad tokia informacija, kaip klientų ir jų personalo, priimančio atitinkamus sprendimus, duomenys pati savaime negalėtų būti laikoma konfidencialia informacija. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad informacija, kuri savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.), net jeigu ji ir yra įvardijama kaip konfidenciali, gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016). Nėra abejonių, kad informacija, susijusi su potencialiais klientais ir / ar jų atstovų kontaktiniais duomenimis, yra viešai ir lengvai prieinama. Todėl ieškovės sprendimo ir įsakymo 1.5 punktuose įvardyta informacija nepripažintina konfidencialia.   

64.       Taip pat sutiktina su apeliantais, kad konfidencialia nelaikytina ir tokia informacija, kurią įmonės darbuotojai nors ir turėtų laikyti konfidencialia, tačiau ji, kai su šia informacija  susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pavyzdžiui, įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.). Darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo. Pasibaigus darbo santykiams, buvę darbuotojai gali be jokių apribojimų naudoti tokią gautą informaciją savo naudai ir interesais. Kitaip tariant, apeliantų įgytos žinios, komunikacijos su klientais metodai bei praktika po to, kai darbo santykiai su ieškove nutrūko, negali būti laikomi ir pripažįstami konfidencialia informacija.

65.       Tačiau tokia informacija, kaip prekių pardavimo klientams kaina ir kainų politika, parduodami produkcijos kiekiai, sutarčių turinys, produktų tiekimo periodiškumas (sprendimo ir įsakymo 1.6-1.9 punktai), priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina apeliantai, nėra susijusi vien su jų, vykdant atitinkamas darbo funkcijas, įgytomis žiniomis bei įgūdžiais. Tokio pobūdžio informacija, susijusi su klientams parduodamos produkcijos kainomis, yra kiekvieno juridinio asmens veiklos modelio esmė, nuo kurio priklauso ir jų gaunamos pajamos, ir ūkinės veiklos pelningumas. Todėl disponavimas tokia informacija neabejotinai suteikia konkurencinį pranašumą, kadangi konkuruojantis subjektas, pasinaudojęs kito subjekto per ilgus veiklos metus sukaupta informacija apie klientus, tiekėjus ir visų jų įpročius, gali savo klientams siūlyti mažesnę tų pačių ar analogiškų produktų pardavimo kainą ir taip pritraukti klientus į tai neįdėjus jokių pastangų.    

66.       Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma kada informacija apie ūkio subjekto klientus galėtų būti pripažinta komercine paslaptimi. Duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama ir kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pavyzdžiui, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 45 punktas).

67.       Todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškove ir pirmosios instancijos teismu, kad ieškinyje nurodyta informacija, susijusi su parduodamos produkcijos kiekiais bei kainomis, pati kainų politika ir jos sudaromų sutarčių turinys laikytina komercinę vertę turinčia informacija. Tuo pačiu atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė neužtikrino aptartos informacijos slaptumo bei tinkamai neinformavo bei nesupažindino savo darbuotojų (apeliantų)  su konfidencialios informacijos turiniu.

68.       Apeliantų pozicija, kad į bylą pateikti ieškovės direktoriaus 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 25V bei tos pačios dienos įsakymas Nr. 26V dėl komercinių paslapčių saugojimo negali būti vertinami kaip patikimi ir leistini įrodymai, stokoja pagrįstumo. Taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, išskyrus pačių apeliantų teiginius, kad jie nebuvo supažindinti ir nepasirašė šių dokumentų, o juose esantys patvirtinimai (jų parašai) apie susipažinimą yra atlikti pasirašant kitus ieškovės vidaus dokumentus.

69.       Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Taigi, apeliantams, teigiantiems, kad sprendimas ir įsakymas yra suklastoti, teko pareiga pateikti tokį faktą  patvirtinančius įrodymus, o ieškovei – paneigiančius, tačiau šių dokumentų ydingumas jokiomis įrodinėjimo priemonėmis nėra pagrindžiamas.

70.       Kaip matyti iš šių dokumentų turinio, jį yra pasirašę 40 ieškovės buvusių / esamų darbuotojų, o pirmieji 9 parašai, tame tarpe ir apeliantų K. U. bei D. J., yra atlikti ant paties įsakymo lapo, iš karto po jo teksto, kiti parašai – atskiruose prie įsakymo pridėtuose lapuose,  t. y. apeliantų D. B. ir R. L. antrame, o apeliantų A. K., D. N. ir D. P. – trečiame lape. Prie pirmojo parašo įrašyta data 2007 m. gruodžio 4 d., prie paskutinio – 2012 m. gruodžio 31 d. Darbuotojų parašai išdėstyti chronologine seka, nuo anksčiausiai iki vėliausiai pasirašiusio.   

71.       Aplinkybė, kad pirmieji parašai, be kita ko, ir kai kurių apeliantų, yra atlikti tame pačiame lape, kaip ir įsakymo tekstas, parašų išdėstymas chronologine seka, nesudaro jokio objektyvaus pagrindo abejoti šio dokumento autentiškumu ar jo, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumu. Apeliacinio skundo argumentai, kad dalis apeliantų šį įsakymą pasirašė žymiai vėliau, nei su jais buvo sudarytos darbo sutartys, šio dokumento įrodomosios reikšmės nepaneigia. Tokia situacija gali būti paaiškinama ir tuo, kad įsakymas buvo priimtas 2007 m. lapkričio 5 d., o su dalimi apeliantų darbo sutartys buvo sudarytos anksčiau, 1997 metais ar 2005-2006 metais. Aplinkybė, kad jame kartojasi kai kurių darbuotojų, pažymėtina, net ne apeliantų parašai, taip pat nesudaro jokio pagrindo abejoti šio dokumento autentiškumu. Neatmestina ir tai, kad kelis parašus galėjo lemti ir su darbuotojais nutrauktos, o vėliau sudarytos naujos darbo sutartys. 

72.       Be to, byloje liudytoja apklausta ieškovės administratorė I. S. taip pat patvirtino, kad atitinkamas sprendimas dėl informacijos ir jos konfidencialumo buvo priimtas, o darbuotojai su juo buvo supažindinti pasirašytinai. Liudytoju apklaustas buvęs ieškovės direktorius R. Š. nurodė, kad pagal praktiką tokius dokumentus visų pirma pasirašydavo ir su jais susipažindavo Kauno mieste esančio ofiso administracijos darbuotojai, vėliau sandėlio darbuotojai, o dar vėliau į kas mėnesį, paprastai 20 dieną, vykstančius pasitarimus atvykdavę regionų atstovai; liudytojas patvirtino, kad būtent tokia tvarka pasirašyti ir ginčo dokumentai (2020 m. liepos 14 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:26:48; nuo 00:28:36; nuo 00:33:20).

73.       Pažymėtina, kad apeliantai turėjo visas galimybes teikti kitokią jų poziciją dėl šių dokumentų pasirašymo ir darbuotojų su jais supažindinimo patvirtinančius įrodymus, t. y. prašyti teismo liudytojais apklausti kitus darbuotojus, kurių parašai yra ginčo įsakyme, tačiau to nedarė, neprašė byloje paskirti ir ekspertizės, siekiant nustatyti (patikrinti) įsakyme atliktų įrašų autentiškumą.

74.       Vadinasi, nesant byloje jokių kitų objektyvių įrodymų, išskyrus patiems apeliantams teisiškai naudingi jų paaiškinimai, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo neatsižvelgti į  ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, kurie patvirtina apeliantų supažindinimą su ieškovės komercinę paslaptį sudarančios ir saugotinos informacijos sąrašu. Apeliantams, buvusiems ieškovės darbuotojams, turėjo ir galėjo būti suprantama, kad aptarta informacija laikytina konfidencialia, sudarančia ieškovės komercinę paslaptį. Juo labiau kad pareiga saugoti komercinę paslaptį buvo numatyta ir pareiginėse instrukcijose, jų 29 punktuose (el. b. 4 t., b. l. 59), kurias apeliantai taip pat yra pasirašę ir kurių autentiškumo klausimas nėra net keliamas.

75.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir apeliacinio skundo argumentus, kad byloje esantys įrodymai – kompiuterių priežiūros specialisto A. E. rašytiniai paaiškinimai, fragmentai iš programos Pragma, nesudaro pagrindo išvadai, jog ieškovė ne tik kaupė, bet ir ėmėsi pakankamų apsaugos priemonių konfidencialiai informacijai apsaugoti.

76.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad informacija turi būti saugoma, bet jos slaptumo užtikrinimo poreikio laipsnis neturėtų būti suabsoliutintas – tai turi būti protingos, bet neypatingos pastangos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-611/2020, 54 punktas).   

77.       Apeliantų siekiamas paneigti faktines aplinkybes, kad informacija apie tiekėjus, prekes, pirkėjus ir jiems parduodamų prekių kainas, atsiskaitymo sąlygas, buvo kaupiama kompiuterinėje apskaitos programoje, prie kurios galėjo prisijungti tik darbuotojai, kuriems buvo suteikta atitinkama prieiga bei slaptažodžiai, patvirtino 2020 m. birželio 3 d. teismo posėdyje liudytoja apklausta ieškovės produktų vadovė V. B., kuri papildomai paaiškino, kad apeliantai, kaip regionų vadybininkai, faktiškai dirbo iš jiems priskirtų regionų, visą informaciją, susijusią su tiekėjais, klientais, produktų kainomis, jie gaudavo ir įvesdavo, prisijungę prie kompiuterinės sistemos, į Kauno mieste esantį pagrindinį biurą, atvykdavo tik kartą per mėnesį (2020 m. birželio 3 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:30:00). Pažymėtina, kad analogiškus paaiškinimus davė ir 2020 m. liepos 14 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas ieškovės buvęs direktorius R. Š. (2020 m. liepos 14 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:28:36).

78.       Buvusią ginčo duomenų apsaugą ieškovė taip pat įrodinėjo specialisto A. E. raštu pateiktais atsakymais į ieškovės paklausimus (el. b. 3 t., b. l. 1 855). Atsakydamas į jam užduotus klausimus, šis specialistas nurodė, kad, kiek jis pamena, ieškovės darbuotojams buvo suteikti individualūs prisijungimo prie kompiuterių duomenys, taip pat jiems buvo suteikta nuotolinė prieiga prie bendrovės serverio, kuriame buvo patalpinta Pragma programa. Prisijungimus gaudavo tik vadovo patvirtinti asmenys. Nors apeliantai akcentuoja, kad iš minėto rašto turinio neįmanoma identifikuoti, kokiu tiksliai laiku buvo naudojama Pragma programa bei apeliantams suteikta prieiga prie jos, tačiau faktą, kad iki apeliantams nutraukiant darbo santykius ši programa jau buvo naudojama, patvirtino ir liudytojais apklausti esami bei buvę ieškovės darbuotojai. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad patys apeliantai neįvardija jokių kitų būdų, kaip jie galėjo disponuoti ieškovės komercinę paslaptį sudariusia informacija, kiekvienam jų dirbant skirtinguose regionuose.

79.       Priešingai nei nurodo apeliantai, 2019 m. spalio 28 d. išrašas apie Pragma programos vartotojus taip pat patvirtina, kad apeliantai buvo jos vartotojais, jiems buvo suteikti tiek unikalūs prisijungimo vardai, tiek asmeniniai slaptažodžiai (el. b. 3 t., b. l. 1 878-1 879). Vien  aplinkybė, kad vartotojų sąraše nurodyta jo sudarymo data yra 2019 m. spalio 28 d., t. y. ieškovės teiktų papildomų rašytinių įrodymų teismui diena, neleidžia padaryti išvados, kad šie prisijungimo duomenys apeliantams buvo suteikti tik po darbo santykių nutraukimo.

80.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų įrodymų visumą, konstatuoja, kad techninę–komercinę paslaptį sudarančių duomenų apsauga šiuo konkrečiu atveju buvo pakankama, duomenys apie klientus, produktų kainas ir kita ginčo informacija buvo saugomi duomenų bazėje, apsaugant jos naudojimą kiekvienam apeliantui (darbuotojui) suteiktu individualiu slaptažodžiu. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir įrodymais pagrįstą išvadą, kad ieškinyje įvardyta informacija, susijusi su ieškovės klientams tiekiamų prekių kainomis ir kiekiais, tiekimo laiku (žr. sprendimo ir įsakymo 1.6-1.9 punktus), atitinka komercinės paslapties sampratą.

Dėl komercinę paslaptį sudarančios informacijos atskleidimo ir panaudojimo

81.       Apeliantai savo apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja tai, kad, ieškovei neįrodžius konkretaus konfidencialios informacijos pasisavinimo būdo, t. y. informacijos įsirašymo į laikmenas, atsispausdinimo, bei pirmosios instancijos teismui nenustačius, kokia konkreti jų atskleista informacija buvo panaudota apeliantės UAB „Dareda“ veikloje ir kokie konkrečiai lojalūs ieškovės klientai buvo perimti, teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad apeliantai tokią informaciją panaudojo siekdami neteisėtai konkuruoti ir yra atlikę neteisėtus veiksmus.

82.       Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad bylose dėl komercinių paslapčių atskleidimo įrodinėjimas turi ypatumų, nes, sprendžiant dėl žalos, padarytos pasinaudojant komercine paslaptimi, priežastinio ryšio tarp atitinkamų veiksmų ir padarytos žalos, iš esmės daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais. Į įrodinėjimo specifiką būtina atsižvelgti nagrinėjant šios kategorijos bylas, priešingu atveju (dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo) dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir iš to gaunant pelną. Paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą ir iš tos veiklos gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 72 punktas).    

83.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad vien faktas, jog darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, dar nėra savaime pakankamas pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos. Tačiau kai yra daugiau įrodymų, patvirtinančių kryptingą darbuotojų rengimąsi pereiti dirbti pas konkurentą, darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, ypač kai tokius veiksmus atlieka ne vienas, o daugiau darbuotojų, kurie turi reikšmingos patirties, atitinkančios įmonių veiklos sritį, ir konkurentas po naujų darbuotojų įdarbinimo įgijo pranašumą, palyginti su buvusia padėtimi, teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, visgi turi spręsti, ar šių įrodymų visuma nepagrindžia nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014).   

84.       Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dalis ieškovės darbuotojų nutraukę su ja darbo santykius, įsteigė naują analogiška ūkine–komercine veikla besiverčiančią įmonę, kita dalis darbuotojų, nutraukusi darbo santykius su ieškove, įsidarbino naujai įsteigtoje bendrovėje. Ir nors apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad perėję dirbti pas naujai įsteigtą konkuruojantį ūkio subjektą jie šiam subjektui taip pat atskleidė ir / ar savo naujoje darbinėje veikloje panaudojo komercinę ieškovės paslaptį, tačiau byloje surinkti įrodymai su kitokia jų pozicija neleidžia sutikti.    

85.       Visų pirma apeliantų atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta informacija iš ieškovės buvusių klientų, kurie visi nurodė analogiškas faktines aplinkybes, t. y. kad anksčiau prekes jiems tiekdavo ieškovė, tačiau apeliantei UAB ,,Dareda“ pasiūlius mažesnes / geresnes nei ieškovės produktų kainas, greitesnį jų pristatymą bei lankstesnius atsiskaitymo terminus, buvo nuspręsta prekes pirkti iš apeliantės UAB ,,Dareda“ (el. b. 3 t., b. l. 1 856-1 860). Jokių  logiškų paaiškinimų, kaip galėjo susiklostyti situacija, kad į tą pačią rinką atėjusi nauja bendrovė, kurios steigėjai bei darbuotojai prieš tai dirbo konkuruojančioje bendrovėje, tiems patiems, kaip ir ieškovės, klientams siūlė tuos pačius produktus, tik geresnėmis sąlygomis, apeliantai nepateikė.    

86.       Nėra pagrindo nesutikti su apeliantais, kad vien darbuotojų įsidarbinimo pas konkuruojantį subjektą faktas, kai su ankstesniu darbdaviu nepasirašomas nekonkuravimo susitarimas, kaip ir dalies klientų ėmimas bendradarbiauti su naujuoju darbuotojo darbdaviu dėl šio darbuotojo turimų įgūdžių ar kliento palankumo šiam darbuotojui, pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje esančių įrodymų pakanka pažeidimo faktui konstatuoti, nes ieškovės klientų apsisprendimui pradėti bendradarbiavimą su nauja įmone turėjo ne tik jos darbuotojų įgūdžiai ar tokio pobūdžio darbo patirtis, bet ir tiekiamų analogiškų, kaip ir ieškovės, produktų kainos dempingavimas, t. y. verslo kainų politika, siekiant išstumti konkurentą iš rinkos, parduodant prekes kuo pigiau, taip pat pristatymo ir atsiskaitymo palankesnių sąlygų nustatymas. Tokiai galimybei atsirasti būtent ir turėjo įtakos informacija, kuri sudarė ieškovės komercinę paslaptį.      

87.       Pažymėtina, kad naujieji apeliantės UAB ,,Dareda“ klientai atsakymuose ikiteisminio tyrimo pareigūnams taip pat yra nurodę ir apie rašytinių sutarčių su apeliante nesudarymą. Patys  apeliantai įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokie konkrečiai pasiūlymai konkretiems klientams jų buvo pateikti, į bylą neteikė. Todėl pripažintina, kad apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė nei kada, nei kuri, nei kaip buvo atskleista konfidenciali ieškovės informacija, iš esmės siekiama nepagrįstai perkelti įrodinėjimo naštą ieškovei bei išvengti apeliantams tekusios įrodinėjimo pareigos neigiamų padarinių. Tai, kad apeliantai vengia teikti duomenis apie klientams parduotas prekes ir tokių sandorių aplinkybes, negali būti vertinama ieškovės nenaudai, kaip to siekia apeliantai. 

88.       Ieškovė be kitų įrodymų teikė į bylą ir sutarčių, sudarytų su savo klientais, kurie vėliau tiekėja pasirinko būtent apeliantę, kopijas (el. b. 3 t., b. l. 3 – 1 827). Iš ieškovės pateiktų sutarčių matyti, kad jos buvo dvejopo pobūdžio: vienose sutartyse (jų 2.1 punktuose) su klientais buvo susitarta, kad prekės bus tiekiamos nuolat, nenustatant konkretaus termino; kitose (jų 7.1 punktuose) sulygta, kad prekės bus tiekiamos vienerius metus. Taigi, galima daryti ir tokią labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė buvo suinteresuota ilgalaikių klientų suradimu ir išsaugojimu, santykius su jais įformindama rašytinėmis sutartimis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams adresuotuose klientų raštuose taip pat nurodyta, kad juos su ieškove siejo ilgalaikis bendradarbiavimas.

89.       Iš su ieškiniu pateiktos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2016 m. kovo 8 d. specialisto išvados dėl UAB ,,Dareda“ ūkinės finansinės veiklos matyti, kad specialisto atsakyme į 3 klausimą yra išvardintos bendrovės, pirkusios iš apeliantės UAB ,,Dareda“ ENI ženklo produkciją, iš esmės tai yra tos pačios bendrovės, kurioms produkciją pardavinėjo ieškovė (el. b. 1 t., b. l. 36-38).

90.       Kaip minėta pirmiau, kasacinis teismas savo praktikoje akcentuoja būtinybę nagrinėjamos kategorijos bylose netaikyti pernelyg aukštų įrodinėjimo standartų ir, atsižvelgiant į šių bylų specifiką, nereikalauti iš šalių įrodyti tai, kas sunkiai yra įmanoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pakako įrodymų pirmosios instancijos teismui pripažinti, kad buvo panaudota ir atskleista informacija, sudaranti ieškovės komercinę paslaptį.  

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų pagal Konkurencijos įstatymą bei CK normas    

91.       Sprendžiant dėl apeliantės UAB ,,Daresta“ ir jos steigėjų D. J., R. L. ir D. B. civilinės atsakomybės aktualios tiek CK 1.116 straipsnio 4 dalies, tiek Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuostatos, o sprendžiant kitų apeliantų (buvusių ieškovės darbuotojų) civilinės atsakomybės klausimą – tik CK 1.116 straipsnio 4 dalies nuostatos.

92.       CK 1.116 straipsnio 4 dalyje (nuo 2014 m. lapkričio 14 d. galiojusi ginčo laikotarpiui aktuali redakcija) nustatyta, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį. Nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu.

93.       Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte (nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojusi ginčo laikotarpiui aktuali redakcija) nustatyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui.

94.       Tam, kad pagal CK 1.116 straipsnio 3 dalį įmonės darbuotojui už neteisėtą komercinės paslapties atskleidimą kiltų civilinė atsakomybė, turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala (CK 1.116 straipsnio 4 dalis, 6.249 straipsnis) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2018 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-313/2018, 28 punktas). Sprendžiant konkuruojančios bendrovės ir jos steigėjų civilinės atsakomybės klausimą papildomai jų veiksmų teisėtumas turi būti vertinamas aptartose Konkurencijos įstatymo ribose.

95.       Nagrinėjamoje byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kad apeliantus D. P., K. U., A. K. ir D. N. su ieškove siejo darbo teisiniai santykiai, kurių pagrindas – darbo sutartys, šie apeliantai raštu įsipareigojo neatskleisti ieškovės komercinės paslapties, su kurios turiniu jie buvo supažindinti raštu, taigi informacijos, sudarančios komercinę paslaptį, turinys buvo ne tik jiems išviešintas, bet ir tinkamai apsaugotas. Taip pat nustatytos aplinkybės, kad šie apeliantai iš karto po darbo sutarčių su ieškove nutraukimo įsidarbino jų buvusių bendradarbių naujai įsteigtoje, analogišką kaip ir ieškovės ūkinę–komercinę veiklą vykdančioje bendrovėje, analogiškose pareigose, kurios buvo susijusios su automobilių mechaninių skysčių platinimu, paslaugos teikiamos ieškovės buvusiems klientams, palankesnėmis nei ieškovės sąlygomis (mažesnė kaina, lankstesnis atsiskaitymo grafikas, tiekimo terminai), sudaro pagrindą pripažinti, kad šie apeliantai atliko neteisėtus, įstatymo draudžiamus veiksmus, kurie pakenkė kito ūkio subjekto (ieškovės) galimybėms konkuruoti.

96.       Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, šių apeliantų kaltė pasireiškė tyčia, kadangi neteisėtus veiksmus atliko būdami pasirašytinai informuoti apie tai, kokia informacija sudaro ieškovės komercinę paslaptį bei žinodami apie draudimą šią informaciją atskleisti ir / ar naudoti. Pažymėtina, kad, bylos duomenimis, visi šie apeliantai turi didelę patirtį automobilių mechaninių skysčių prekybos srityje, todėl jiems, kaip apdairiems ir atidiems asmenims (darbuotojams), turėjo ir galėjo būti suprantama jų turimos informacijos reikšmė ir svarba konkurencinėje ūkinėje veikloje.      

97.       Teisėjų kolegijos vertinimu, žalos ieškovei padarymo faktas nagrinėjamu atveju taip pat buvo nustatytas pagrįstai. Ieškovė patirtą žalą siejo su negautu grynuoju pelnu laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. Ieškovės į bylą pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina tokius jos argumentus, kad, apeliantams nutraukus darbo santykius ir pradėjus dirbti konkuruojančioje bendrovėje, jos pardavimo pajamų vidurkis sumažėjo dvigubai, t. y. nuo 2 933 249 Eur iki 1 210 664 Eur, o pardavimų savikaina – daugiau nei dvigubai, t. y. nuo 2 220 444 Eur iki 879 046 Eur. Taigi, neteisėti apeliantų veiksmai turėjo neigiamų finansinių pasekmių ieškovės veiklos rezultatams.

98.       Apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovės finansinės padėties pasikeitimui įtakos turėjo tokios objektyvios aplinkybės, kaip darbuotojų kaita, sandėlių regionuose atsisakymas, pagrindo kitokiai išvadai nesudaro. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad darbuotojų skaičius buvo greitai atkurtas (el. b. 3 t., b. l. 1 873 – 1876), labiau tikėtina, kad klientai tuo atveju, jei apeliantai nebūtų atskleidę informacijos apie jiems parduodamų produktų kainas ir tiekimo terminus bei ja pasinaudoję, nebūtų nusprendę nutraukti bendradarbiavimo su ieškove arba tai būtų padaręs mažesnis jų skaičius.

99.       Šiame kontekste pažymėtina, kad tuo pačiu laikotarpiu ir iš karto po jos įsteigimo apeliantė UAB ,,Dareda“ gavo 494 838 Eur pajamas, o jos pardavimai sudarė 566 041,95 Eur (el. b. 1 t., b. l. 17-55). Tai patvirtina, kad nuo pat įsteigimo momento apeliantė generavo pajamas ir vykdė aktyvią ūkinę–komercinę veiklą, kai tuo pačiu metu ieškovės veiklos rodikliai prastėjo, jos finansinė būklė taip pat prastėjo.

100.       Pasisakant dėl priežastinio ryšio tarp apeliantų neteisėtų veiksmų ir ieškovės žalos pažymėtina, kad pagal ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką neteisėto pasinaudojimo komercinę paslaptį sudarančia informacija atveju priežastinis ryšys pasireiškia tuo, kad dėl neteisėto pasinaudojimo paprastai atsiranda neigiamų pasekmių (pvz., prarandamas klientas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad civilinė atsakomybė atsiranda net ir esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui, t. y. kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet kai šie veiksmai yra pakankamai susiję su žalingais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007).

101.       Ilgą laiką, t. y. nuo 1995 m. spalio 26 d. (el. b. 1 t., b. l. 14) iki pažeidimo veikusi ieškovė, labiau tikėtina, ir toliau būtų tęsusi bendradarbiavimą su klientais bei gavusi pelną, jeigu apeliantai (buvę darbuotojai) būtų tinkamai vykdę pareigas bendrovei ir nebūtų atlikęs ginčo pažeidimo. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantai, buvę ieškovės darbuotojai D. P., K. U., A. K. ir D. N., yra atsakingi už ieškovės patirtus nuostolius.

102.       Sprendžiant dėl kitų apeliantų – UAB ,,Dareda“ bei jos steigėjų ir akcininkų D. J., R. L. ir D. B. civilinės atsakomybės sąlygų, aktualios tos pačios, šioje nutartyje jau aptartos ir įvertintos faktinės aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai. Papildomai pažymėtina tai, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė ir apeliantė UAB ,,Dareda“ yra tiesiogiai konkuruojantys ūkio subjektai, veikiantys toje pačioje automobilių mechaninių skysčių rinkoje.

103.       Taigi, apeliantai D. J., R. L. ir D. B. taip pat buvo įsipareigoję neatskleisti ieškovės komercinės paslapties, su kurios turiniu jie buvo supažindinti raštu, iš karto po darbo sutarties su ieškove nuraukimo įsteigė naują juridinį asmenį, besiverčiantį analogiška, kaip ir ieškovė, veikla, savo bei naujai įsteigtos bendrovės naudai, pasinaudodami tiek jų pačių, tiek kitų buvusių darbuotojų įgyta konfidencialia ieškovės informacija, sudarančia jos komercinę paslaptį, siekiant naudos sau sudarė su buvusiais ieškovės klientais palankesnėmis, nei siūlė ieškovė, sąlygomis produktų tiekimo sandorius. Tokie veiksmai lėmė, kad apeliantė UAB ,,Dareda“ įgavo nepagrįstą ir nesąžiningą konkurencinį pranašumą ieškovės atžvilgiu, dėl ko ieškovė patyrė žalą.      

104.       Teisėjų kolegija sutinka ir su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ir apeliantė UAB ,,Dareda“ bei jos steigėjai ir akcininkai D. J., R. L. ir D. B. yra atsakingi už ieškovės patirtą žalą.   

Dėl solidariosios atsakomybės taikymo apeliantams

105.       Apeliantai nesutinka ir su ta skundžiamo dalinio teismo sprendimo dalimi, kuria buvo konstatuota, kad jų visų atsakomybė yra solidari, argumentuodami savo nesutikimą faktais, kad apeliantai konkuruojančioje bendrovėje pradėjo dirbti skirtingu laiku, be to, visi jie buvo atsakingi už prekybą skirtinguose Lietuvos Respublikos regionuose. Teisėjų kolegija su apeliantų pozicija šioje apeliacinio skundo dalyje iš esmės sutinka.

106.       Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Nors pagal bendrą taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet civilinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

107.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011; 2018 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-313/2018, 32 punktas).

108.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas).

109.       Solidarioji prievolė pagal atsiradimo pagrindą gali būti ir mišrioji. Vienam bendraskoliui ji gali atsirasti pagal sutartį, kitam – pagal įstatymą, tačiau visais atvejais teismas, spręsdamas dėl skolininkų atsakomybės, turi nustatyti kiekvieno skolininko civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, spręsti dėl atsakomybės ribų bei vertinti solidariosios civilinės atsakomybės pagrindą. Jeigu taikoma solidarioji atsakomybė, tai teismai turi argumentuoti, kodėl taikoma ji ir netaikoma dalinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-695/2020, 58 punktas).

110.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad konkuruojančios UAB ,,Dareda“ bei jos steigėjų fizinių asmenų D. J., R. L. ir D. B. civilinė atsakomybė kilo iš jų, kaip ūkio subjektų, nustatytų Konkurencijos įstatyme pareigų pažeidimo, o kitų apeliantų – D. P., K. U., A. K. ir D. N. – iš jų, kaip darbuotojų, nustatytų pareigų, numatytų darbo sutartyje bei CK 1.116 straipsnyje, pažeidimo, nors žala ieškovei abiem atvejais pasireiškė kaip negautas grynasis pelnas.   

111.       Kaip buvo minėta, fiziniai asmenys, kurie siekdami konkuruoti ir atlikdami nesąžiningos konkurencijos veiksmus įsteigia įmonę, atsako kartu su naujai įsteigtu juridiniu asmeniu (žr. nutarties 49-50 punktus). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju UAB ,,Dareda“ bei jos steigėjų fizinių asmenų D. J., R. L. ir D. B. civilinė atsakomybė yra solidari ir kyla už visą ieškinyje nurodytą negautų pajamų laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d.

112.       Tačiau, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, kitų apeliantų civilinę atsakomybę bei jos apimtį (dydį) būtina individualizuoti ir tam yra visos sąlygos. Ieškovė laikėsi nuoseklios pozicijos, kad apeliantai D. P., K. U., A. K. ir D. N., būdami jos darbuotojais, turėjo ribotą prieigą prie duomenų bazės ir veikė konkrečiuose regionuose, kuriuose analogišką prekybą, tik jau apeliantės UAB ,,Dareda“ pavedimu bei jos naudai, vykdė ir perėję dirbti pas apeliantę.

113.       Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad D. P. buvo nurodomas kaip apeliantės UAB ,,Dareda“ Klaipėdos filialo atstovas, K. U. – Kauno filialo atstovas, A. K. – Šiaulių filialo atstovas, D. N. – Panevėžio filialo atstovas (el. b. 1 t., b. l. 23-24). Vadinasi, kiekvienas iš šių apeliantų yra atsakingas už žalą, ieškovės patirtą negavus grynojo pelno būtent atitinkamuose regionuose, šie apeliantai negali ir neturi atsakyti kartu su nesąžiningai konkuravusiu juridiniu asmeniu bei jo steigėjais ar, juo labiau, vienas už kitą, taikant jiems solidariosios civilinės atsakomybės institutą.     

114.       Žalą ieškovė sieja su laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. negautomis pajamomis. Pagal byloje esančius duomenis, apeliantas D. P. pas apeliantę UAB ,,Dareda“ pradėjo dirbti 2015 m. birželio 16 d., apeliantas K. U. – 2015 m. birželio 9 d., apeliantas A. K. – 2015 m. birželio 3 d., apeliantas D. N. – 2015 m. birželio 3 d. (el. b. 1 t., b. l. 20-21). Vadinasi, ir negautų pajamų skaičiavimo momentas taip pat yra skirtingas, sutampantis su kiekvieno jų darbo pradžia pas apeliantę UAB ,,Dareda“.

115.       Tai konstatavus, skundžiamo teismo sprendimo atitinkama dalis, kuria buvo nustatyta, kad visų apeliantų atsakomybė yra solidari, pakeistina, nustatant, kad apeliantų UAB ,,Dareda“, D. J., R. L. ir D. B. civilinė atsakomybė yra solidari, o apeliantų D. P., K. U., A. K. ir D. N. – dalinė (CPK 330 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties   

116.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad šiuo atveju egzistavo savarankiškas, t. y. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas ieškiniui atmesti – sutrumpinto ieškinio senaties termino, numatyto CK 1.127 straipsnio 8 dalyje, praleidimas ir svarbių priežasčių šiam praleistam terminui atnaujinti nebuvimas.  

117.       Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017). Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, 23 punktas).

118.       Kai ieškovas reiškia reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, tam, kad toks ieškinys būtų patenkintas, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma: atsakovo neteisėti veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat atsakovo kaltė (išskyrus tuos atvejus, kai atsakomybė kyla be kaltės). Tokiais atvejais ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė žalą. Ieškovas tuo momentu dar gali nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turi suvokti. Tais atvejais, kai žala atsiranda tuo pačiu metu, kai atliekami neteisėti veiksmai, sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie neteisėtus veiksmus momentas sutaps su sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie žalos patyrimo faktą. Tais atvejais, kai žala atsiranda vėliau negu atlikti neteisėti veiksmai, tai senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad atsirado žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-457-684/2017).

119.       Nagrinėjamu atveju apeliantai tvirtina, kad ieškovės sužinojimas apie jos galimą teisių pažeidimą sietinas su konkuruojančios UAB ,,Dareda“ įsteigimo momentu, t. y. 2015 m. gegužės 29 d., bet ne su ieškovės 2015 m. rugsėjo 14 d. prašymo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pateikimu, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas.    

120.       Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais apeliacinio skundo argumentais, pažymi, kad žalos atlyginimas nagrinėjamoje byloje sietinas su ieškovės negautomis pajamomis, kuomet ji dėl atliktų konkurencijos veiksmų prarado klientus ir iš jų gaunamas pajamas. Taigi, vien konkuruojančios bendrovės įsteigimas, jai dar nepradėjus veikti, ieškovės klientams nenutraukus bendradarbiavimo, savaime negali būti tapatinamas su žala, atitinkamai, negali būti ir daroma išvada, kad vidutiniškai apdairiam ir protingam asmeniui jau tuomet turėjo būti žinomas ir suprantamas galimas jo teisių pažeidimas. Labiau tikėtina, kad ieškovė apie savo galimą teisių pažeidimą sužinojo tuomet, kai klientai neberodė susidomėjimo jos produkcija, o teismo nustatyta data – 2015 m. rugsėjo 14 d., laikytina labiau tikėtina ir pagrįsta.

121.       Tokiu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad vėliausiai ieškinys galėjo būti pateiktas 2018 m. rugsėjo 14 d., o ieškovė, į teismą su ieškiniu kreipdamasi 2019 m. sausio 22 d., šį terminą nežymiai (4 mėnesius) praleido. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su teismu, kad ieškovės nurodytos priežastys, kodėl šis terminas buvo praleistas, laikytinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą jam atnaujinti.

122.       Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019, 50 punktas).

123.       Priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nurodė tiek teisinį, tiek faktinį pagrindus ieškinio senaties terminui atnaujinti, tokį savo procesinį sprendimą tinkamai motyvavo. Vien tai, kad šis procesinis sprendimas apeliantams nėra palankus ar neatitinka jų pozicijos, nesudaro pagrindo konstatuoti CPK normų pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė reiškė civilinį ieškinį apeliantų atžvilgiu pradėtame ikiteisminiame tyrime ir tik šiam tyrimui užsitęsus, nusprendė kreiptis su ieškiniu civilinio proceso tvarka, todėl termino praleidimą lėmė ne ieškovės neveikimas, o objektyvios ikiteisminio tyrimo aplinkybės, nepriklausiusios nuo ieškovės. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiomis teismo išvadomis.

124.       Nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė būtų piktnaudžiavusi teise į ieškinį, priešingai, supratusi, kad ikiteisminis tyrimas gali užsitęsti, ji gan operatyviai ėmėsi priemonių nagrinėjamam ieškiniui pareikšti. Be to, svarbu ir tai, kad nagrinėjamos kategorijos bylos, susijusios su itin didelės apimties aplinkybių įvertinimu, kas taip pat neabejotinai turėjo įtakos termino praleidimui. Šiame kontekste pažymėtina, kad CK 1.130 straipsnio 5 dalies nuostata, jog, palikus nenagrinėtą ieškinio pareiškimą baudžiamojoje byloje, prieš šio ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos, iš esmės reiškia įstatymų leidėjo valią, įtvirtinančią dar vieną ieškinio senaties termino sustabdymo pagrindą, kuris trunka nuo ieškinio pareiškimo baudžiamojoje byloje pareiškimo iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nuo tos dienos, kurią išnyko aplinkybė, buvusi pagrindas ieškinio senaties terminą sustabdyti, ieškinio senaties terminas tęsiasi toliau ne trumpiau nei 6 mėnesius (CK 1.129 straipsnio 3 dalis).

125.       Kadangi nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje yra pareikštas ieškinys, dar nėra priimtas ir dėl joje pareikšto civilinio ieškinio teismas nepasisakęs, šiuo aspektu vertinant dar nė nebūtų išnykęs ieškinio senaties sustabdymo pagrindas. Šalys neįrodinėjo, kad ieškinio senatis jau buvo pasibaigusi iki pareiškiant ikiteisminio tyrimo byloje civilinį ieškinį. Akivaizdu, kad buvus teisinėms prielaidoms spręsti ir dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo sustabdymo, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas šį faktą (ieškinio kitoje byloje pareiškimą ir jo neišnagrinėjimą) interpretavo kaip svarbią priežastį, leidžiančią atnaujinti ieškinio senatį, negali pažeisti apeliantų teisių. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino  apeliantų reikalavimo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), šioje konkrečioje situacijoje tokie apeliantų lūkesčiai buvo aiškiai nepagrįsti.

126.       Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neturėjo spręsti ieškovės prašymo atnaujinti ieškinio senatį, nes jis buvo pareikštas tik baigiamųjų kalbų metu. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuota teisės aiškinimo taisyklė, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatyme nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020, 27 punktas).  

127.       Taigi, nepriklausomai nei nuo to, ar atitinkamas prašymas būtų pateiktas ar ne, nei nuo bylos proceso stadijos, kurioje jis šiuo atveju visgi buvo pateiktas, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą spręsti dėl praleisto ieškinio senaties termino galimo atnaujinimo. Teisėjų kolegija materialinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties institutą, aiškinimo ir taikymo klaidų, teikiančių pagrindą pakeisti ar panaikinti skundžiamą dalinį sprendimą, nenustatė.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

128.       Kadangi daliniu teismo sprendimu nėra galutinai išspręstas šalių ginčas dėl jų pareikštų materialiųjų reikalavimų ir atsikirtimų (pirmosios instancijos teisme tebenagrinėjama ieškinio reikalavimo dalis dėl nuostolių dydžio ir jų atlyginimo), šioje bylos proceso stadijoje nėra pagrindo svarstyti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimo. Klausimai, susiję su bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos procese, paskirstymu turės būti išspręsti priimant civilinėje byloje galutinį procesinį sprendimą, kuriuo byla bus užbaigta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 8 d. dalinio sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad visų atsakovų civilinė atsakomybė yra solidari, pakeisti ir šią dalį išdėstyti taip:

,,Nustatyti, kad atsakovai uždaroji akcinė bendrovė „Dareda“, D. J., R. L. ir D. B. yra solidariai atsakingi už ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dasta“ nuostolius, patirtus laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d.

Nustatyti, kad atsakovų D. P., K. U., A. K., D. N. atsakomybė už ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dasta“ nuostolius, patirtus nuo kiekvieno šio atsakovo darbo pradžios uždarojoje akcinėje bendrovėje UAB ,,Dareda“ iki 2016 m. birželio 1 d., yra dalinė.“

Kitą dalinio sprendimo dalį palikti nepakeistą. 

Teisėjos                                        Dalia Kačinskienė        

                                        Agnė Tikniūtė        

                                        Jūratė Varanauskaitė