Administracinė byla Nr. A520-3128/2012
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00073-2011-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5; 79.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas K. A. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK, atsakovas) neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999-2001 metus, iš viso už 105 kalendorines dienas – 15 586,41 Lt, bei vidutinį darbo užmokestį po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. sausio 4 d. iki kol atsakovas sumokės pareiškėjui priklausančią kompensaciją.
Pareiškėjas nurodė, kad vidaus reikalų sistemoje pradėjo dirbti 1991 m. spalio 8 d. Radviliškio rajono policijos komisariate, nuo 1997 m. birželio 9 d. buvo perkeltas į Tardymo poskyrį prie Radviliškio rajono policijos komisariato. Nuo 1999 m. liepos 19 d. buvo perkeltas į Tardymo poskyrio prie Telšių rajono policijos komisariato viršininko pareigas. Nuo 1999 m. lapkričio 19 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. dirbo Tardymo poskyrio prie Telšių rajono policijos komisariato viršininku vyresniojo komisaro pavaduotoju. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. dirbo Telšių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininku. Nuo 2004 m. sausio 5 d. iki 2006 m. spalio 17 d. dirbo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apskrities skyriuje. Nuo 2006 m. spalio 17 d. buvo perkeltas dirbti į Pakruojo rajono policijos komisariatą. Nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. sausio 3 d. ėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigas. Nuo 2011 m. sausio 3 d., vadovaujantis Šiaulių AVPK viršininko 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 40-TE-556 „Dėl komisaro K. A. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas), buvo atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu.
Pareiškėjas pažymėjo, kad 1999, 2000 ir 2001 metais ir vėliau už tuos metus pareiškėjui nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos. Jo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną nebuvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus po 35 kalendorines dienas už kiekvienus metus, iš viso už 105 kalendorines dienas. Rėmėsi Statuto 58 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 177 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejus metus. Teigė, kad, kol pareiškėjas iš vidaus tarnybos nebuvo atleistas, pagal įstatymą turėjo teisę reikalauti tik atostogų suteikimo, bet ne kompensacijos už per darbo laiką nepanaudotas atostogas. Pažymėjo, jog, kadangi iki atleidimo iš vidaus tarnybos pareiškėjas neturėjo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl iki šio momento ieškinio senaties termino eiga reikalavimui priteisti piniginę kompensaciją už atostogas negalėjo prasidėti.
Pareiškėjas nurodė, kad gavo iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. gruodžio 27 d. pranešimą Nr. 40-S-21988 „Dėl perkėlimo į pareigas“, kuriame nurodyta, kad Šiaulių AVPK neturi jokių duomenų apie pareiškėjo nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus. Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 5 straipsniu. Pažymėjo, jog, kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nenumato valstybės tarnautojų garantijos dėl darbdavio uždelsimo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu tarnautoju ir sankcijos darbdaviams (valstybės ar savivaldybės institucijoms ar įstaigoms) už uždelsimą visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš tarnybos valstybės tarnautoju, todėl, sprendžiant ginčus dėl valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos neatsiskaitymo su atleidžiamu valstybės tarnautoju, taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, inter alia DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis byloje Nr. A822-1534/2009).
Pažymėjo, jog duomenų, įrodančių, kad kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos, pareiškėjas pateikti negali. Nurodė, kad Tardymo poskyrių pareigūnams kasmetinės atostogos būdavo suteikiamos Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymais. Teigė, jog Tardymo departamentas nuo 2003 m. gegužės 1 d. buvo reorganizuotas, vadovaujantis vidaus reikalų ministro 2003 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1V-40 „Dėl Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos reorganizavimo projekto patvirtinimo ir reorganizavimo komisijos sudarymo“, sujungimo būdu, visas teises ir pareigas įstatymų nustatyta tvarka perimant Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu – Telšių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – ir Telšių AVPK), taikyti ieškinio senatį.
Atsiliepime nurodė, kad, kaip jau buvo atsakyta pareiškėjui 2010 m. gruodžio 27 d. sprendime Nr. 40-S-21988 „Dėl perkėlimo į pareigas“, Šiaulių AVPK neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus. Tokių duomenų nebuvo nei pareiškėjo tarnybos byloje, nei kituose atsakovui prieinamuose šaltiniuose, todėl nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių AVPK veikė neteisėtai, neapskaičiuodamas ir nemokėdamas kompensacijos. Be to, Šiaulių AVPK pasiūlė pareiškėjui pateikti duomenis, įrodančius, kad kasmetinės atostogos nebuvo jam suteiktos atitinkamais laikotarpiais, tačiau pareiškėjas tokių duomenų atsakovui nepateikė bei su skundu iš karto kreipėsi į teismą iš esmės nebaigdamas išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros tarp šalių.
Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A438-1021/2009, A146-1296/2009, A146-762/2010. Pažymėjo kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A662-1492/2010, A662-877/2010 ir kt.) pripažįstama reikšminga teismų suformuota pozicija, kad pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Taip pat nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1021/2009 yra pažymėjęs, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, yra tas teisiškai reikšmingas faktas, kurio buvimas sudaro pagrindą taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ir priešingai, tokio teisiškai reikšmingo fakto nebuvimas ar jo nenustatymas šalina galimybę taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad 1999 metais jam nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, nepatvirtinta jokiais faktiniais duomenimis. Nurodė, kad byloje yra pateikti Telšių AVPK 2000 bei 2001 metų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriuose yra įrašyta pareiškėjo pavardė, tačiau, pateikęs darbo laiko apskaitos žiniaraščius, Telšių AVPK nepaaiškino sutartinių žymėjimų, be to, iš šių darbo laiko apskaitos žiniaraščių nėra visiškai aišku, ar Telšių AVPK, ar kitas buvęs darbdavys neišmokėjo pareiškėjui kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ar nesuteikė jam kasmetinių atostogų. Teigė, jog Telšių rajono policijos komisariato viršininko įsakyme, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, yra nurodyta, kad perkeliamas pareiškėjas išnaudojo kasmetines atostogas už 2003 metus. Pabrėžė, kad apie ankstesniais laikotarpiais pareiškėjui priklausančias kasmetines atostogas šiame įsakyme nėra užsiminta, o tai suponuoja, kad su pareiškėju buvo tinkamai atsiskaityta, kitu atveju pareiškėjas negalėjo būti perkeltas be atitinkamos atžymos, kad nėra išnaudotos kasmetinės atostogos, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymas Nr. 1V-403 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 1-6 dalyse nurodytais atvejais taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Atkreipė dėmesį, kad ginčijamu laikotarpiu iki 2003 m. balandžio 28 d. galiojo Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo norma dėl vidaus tarnybos pareigūnų kasmetinių atostogų trukmės, kurioje nebuvo nustatyta jokių apribojimų kompensuoti už nepanaudotas kasmetines atostogas.
Rėmėsi Taisyklių 19, 20 punktais. Teigė, jog tam, kad kita vidaus reikalų įstaiga suteiktų galimai nepanaudotas kasmetines atostogas pareiškėjui, turėjo būti informuota apie tai, jog pareiškėjui tokios atostogos priklauso, t. y. šios vidaus reikalų įstaigos vadovas turėjo būti informuotas apie tokias aplinkybes pareigūno perkėlimo derinimo metu, kaip tai numatyta Taisyklių 2 punkte. Tačiau nei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, nei Pakruojo rajono policijos komisariatas jokiais suderinimo dokumentais ar individualiais teisės aktais informuoti apie tai nebuvo. Pareiškėjas taip pat šiems darbdaviams nepateikė jokios informacijos apie 1999, 2000, 2001 metais jo galbūt neišnaudotas kasmetines atostogas. Darė išvadą, kad pareiškėjui Telšių rajono policijos komisariatas suteikė kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus arba kitaip jas kompensavo iki perkėlimo. Antraip, tinkamu atsakovu dėl pareiškėjo reikalavimo sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas šiuo atveju privalo būti Telšių AVPK, kaip buvusio darbdavio pareigų ir teisių perėmėjas, nes pareiškėjui nesuteikimo kasmetinių atostogų ginčijamais laikotarpiais atveju būtent Telšių rajono policijos komisariatas neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti – visiškai atsiskaityti su pareiškėju, jį perkeliant.
Pažymėjo, kad pareiškėjas niekada nesikreipė į buvusius darbdavius (Telšių rajono policijos komisariatą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, Pakruojo rajono policijos komisariatą ar Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą) dėl kasmetinių atostogų suteikimo už ankstesnius laikotarpius, t. y. buvo pasyvus, gindamas savo, kaip darbuotojo, teises. Teigė, kad pareiškėjo kaltė yra neginčijama, todėl šiuo atveju taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos nėra pagrindo.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo apskaičiuota kasmetinių atostogų trukmė už minėtus laikotarpius yra netiksli. Pažymėjo, jog Statuto 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad pareigūnų kasmetinių atostogų trukmė nustatoma atsižvelgiant į pareigūnų vidaus tarnybos stažą: iki 10 metų – 30 kalendorinių dienų. Teigė, jog pareiškėjui tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjus 1991 m. spalio 8 d., pareiškėjo vidaus tarnybos stažas galėjo pasiekti Statute numatytą 10 metų ribą tik 2001 m. spalio 7 d., ir iki šio termino pareiškėjui priklausė tik po 30 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų. Pabrėžė, jog, atsižvelgiant į ginčijamą laikotarpį – 1999, 2000, 2001 metus, bei į tai, kad kompensacija skaičiuojama nuo nepanaudotų kasmetinių atostogų, pareiškėjui geriausiu atveju priklausytų kompensacija tik už 95 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, jei jo reikalavimas būtų pagrįstas.
Pažymėjo, jog DK 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo pareiškėjo atleidimo iš Šiaulių AVPK momento, o nuo tada, kai pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir turėjo galimybę apginti jas, t. y. atitinkamai nuo 1999, 2000, 2001 metų, kai jam galbūt nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, arba nuo to momento, kai buvo perkeltas dirbti į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą – 2004 m. sausio 5 d.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Nurodė, kad kompensaciją už nepanaudotas atostogas privalo sumokėti įstaiga, įmonė ar organizacija, kurioje pasibaigia darbo ar tarnybiniai santykiai. Šiuo atveju – kompensacijos priteisimo ar nepriteisimo klausimas turėtų būti sprendžiamas tarp pareiškėjo bei Šiaulių AVPK.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo K. A. skundą tenkino: priteisė iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato K. A. neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus, iš viso už 105 kalendorines dienas – 15 586,41 Lt; priteisė iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato K. A. vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. sausio 4 d. po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 30 d. įspėjimu Nr. 40-S-14503 buvo įspėtas, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-681 nuo 2011 m. sausio 3 d. naikinama pareiškėjo užimama pareigybė. 2010 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas įteikė atsakovui tarnybinį pranešimą (Šiaulių AVPK Personalo skyriuje užregistruotas Nr. 40-7-G-6539), kuriame nurodė, kad sutinka eiti Šiaulių rajono policijos komisariato viršininko pareigas. Nesant galimybės pareiškėjo perkelti į šias pareigas, prašė atleisti iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir išleisti į pensiją, išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus po 35 kalendorines dienas. Šiaulių AVPK viršininko 2010 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. 40-S-21988 pareiškėjas informuotas, kad Šiaulių AVPK negali pareiškėjo perkelti į Šiaulių AVPK Šiaulių rajono policijos komisariato viršininko (A lygio 15 kategorijos) pareigas, kadangi policijos komisariatų viršininkai į pareigas skiriami tik atrankos būdu; Šiaulių AVPK neturi jokių duomenų apie pareiškėjo nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus, todėl prašymas negali būti tenkinamas. 2010 m. gruodžio 28 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. 40-TE-556 pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos 2011 m. sausio 3 d. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas bei tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2011 m. sausio 3 d. yra 21 metai, 2 mėnesiai, 28 dienos. Įsakymas priimtas vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 5-V-681 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ bei atsižvelgta į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 23 d. tarnybinį pranešimą Nr. 40-7-G-6539.
Teismas nustatė, jog atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjui nėra sumokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus ir sutinka ją sumokėti, todėl dėl šios dalies reikalavimo ginčo nėra, tačiau atsakovas nesutinka, kad pareiškėjui priklauso už kiekvienus metus po 35 kalendorines dienas atostogų. Atsakovas nurodė, kad Šiaulių AVPK sutinka dėl kompensacijos išmokėjimo už 95 kalendorines dienas ir remiasi 2002 m. vasario 14 d. Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsakymu Nr. 94TE, kuriuo buvo patvirtintas tarnybos stažas Lietuvos valstybei 2001 m. spalio 1 d., t. y. 9 metai, 11 mėnesių, 23 dienos.
Teismas pažymėjo, jog Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas bei tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2011 m. sausio 3 d. yra 21 metai, 2 mėnesiai, 28 dienos. Šį Įsakymą priėmė būtent atsakovas, kuris ir nurodė pareiškėjo stažą. Teismo nuomone, apskaičiuojant pareiškėjo vidaus tarnybos stažą atostogų trukmei nustatyti, reikia vadovautis būtent šiame Įsakyme nurodytu vidaus tarnybos stažu. Nurodė, kad iš šio Įsakymo matyti, jog pareiškėjas 1999 metais įgijo 10 metų vidaus tarnybos stažą, todėl už 1999, 2000 ir 2001 metus pareiškėjui priklauso po 35 kalendorines dienas kasmetinių atostogų. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad reikia remtis minėtu 2002 m. vasario 14 d. Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsakymu Nr. 94TE. Teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjo tarnybos byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjo stažas skirtingu tarnybos laikotarpiu buvo skirtingai skaičiuojamas: 2004 m. vasario 19 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2004 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 28TE patvirtintoje išvadoje dėl tarnybos stažo pareiškėjo vidaus tarnybos stažas 2004 m. kovo 1 d. yra 14 metų, 4 mėnesiai, 25 dienos. Kituose dokumentuose pareiškėjo stažas nurodytas 1999 m. liepos 8 d. – 9 metai, 8 mėnesiai, 2003 m. balandžio 11 d. – 13 metų, 4 mėnesiai, 25 dienos. Teismas rėmėsi 2010 m. gruodžio 28 d. Šiaulių apskrities viršininko įsakymu Nr. 40-TE-556, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas 2011 m. sausio 3 d. yra 21 metai, 2 mėnesiai, 28 dienos, todėl pareiškėjui priteisė kompensaciją už 105 kalendorines (35x3) kasmetinių atostogų dienas (15 586,41 Lt).
Teismas rėmėsi DK 141 straipsnio 3 dalimi. Nustatė, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas neinformavo anksčiau atsakovo apie nepanaudotas kasmetines atostogas. Teismas pažymėjo, kad tokia pareiga pareiškėjui teisės aktuose nėra numatyta. Nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų pažeidęs kokius nors teisės aktų reikalavimus prašydamas atsakovo išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus 2010 m. gruodžio 23 d., o ne anksčiau. Pažymėjo, jog, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje 2012 m. vasario 10 d. nutartyje, kasmetinių atostogų suteikimo darbuotojams (pareigūnams) apskaitą (darbuotojų prašymų, darbdavio įsakymų registraciją ir pan.) turi vesti darbdavys, o ne darbuotojas (pareigūnas), todėl konstatuotina, kad dėl neatsiskaitymo su pareiškėju jo atleidimo dieną, pareiškėjo kaltė nėra nustatyta. Nurodė, jog tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nelaukdamas, ar atsakovas vėliau sumokės jo prašomą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, nelaikytina pareiškėjo nesąžiningu elgesiu. Pabrėžė, jog, kaip matyti iš atsakovo 2010 m. gruodžio 27 d. rašto Nr.-S-21988, atsakovas nurodė pareiškėjui, kad jam minėta kompensacija mokama nebus. Pažymėjo, jog atsakovas, perkeldamas pareigą pareiškėjui pateikti įrodymus apie tai, kad su juo nebuvo visiškai atsiskaityta, nesiėmė jokių priemonių ir neatliko jokių veiksmų (neužklausė buvusių pareiškėjo darboviečių ir pan.), kad išsiaiškintų, ar pareiškėjas pagrįstai prašo sumokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000 ir 2001 metus.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nesumokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, kuri viršija trijų mėnesių vidutinio atlyginimo dydžio sumą, darė išvadą, kad pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. nuo 2011 m. sausio 4 d. iki sprendimo įvykdymo dienos po 212,06 Lt vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną. Nustatė, kad mažinti priteistino vidutinio darbo užmokesčio nėra pagrindo.
III.
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjo skundo ir atmesti jį kaip nepagrįstą. Be atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų papildomai nurodo:
- Pareiškėjas nurodė, kad tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo 1991 m. spalio 8 d., todėl pareiškėjo vidaus tarnybos stažas galėjo pasiekti Statute numatytą 10 metų ribą tik 2001 m. spalio 7 d. Atsakovas teigia, jog sprendžiant ginčą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas mokėjimo, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Pažymi, kad atostogų kompensavimo mechanizmo ginčijamu laikotarpiu nereglamentavo galiojęs specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos laikinasis vidaus tarnybos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 92-2056), todėl atsižvelgiant į tuo metu galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies redakciją (Žin., 1999, Nr. 66-2056) šiuo laikotarpiu bei perkėlimo iš Tardymo poskyrio prie Telšių rajono policijos komisariato viršininko pareigų į Telšių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko pareigas momentu (iki 2003 m. gegužės 1 d.) nepanaudotų atostogų kompensavimą valstybės tarnautojams reglamentavo Lietuvos Respublikos atostogų įstatymas (Žin., 1992, Nr. 2-18), kurio 16 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, „kai dėl darbo santykių pasibaigimo darbuotojui negali būti suteiktos atostogos arba kai darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija“. Nurodo, kad ta pati norma vėliau buvo perkelta ir į DK (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 177 straipsnį, galiojusį nuo 2003 m. sausio 1 d. Mano, jog ginčijamam teisiniam santykiui negalėjo būti taikomos Taisyklių nuostatos, o privalėjo būti taikomos DK 177 straipsnio normos.
- Sistemiškai aiškinant Taisyklių 20 punktą ir Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 4 dalį, darytina pagrįsta išvada, kad vidaus reikalų ministras savo įsakymu aptarė tik tas pareigūno nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios neišeina iš Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 4 dalyje apibrėžtų ribų. Praplėtus minėto vidaus reikalų ministro įsakymo taikymo ribas ir aiškinant, kad priimančioji įstaiga privalo suteikti pareigūnui atostogas ir už ankstesnius laikotarpius, negu numatyta Vidaus tarnybos statute, akivaizdžiai būtų pažeistos Vidaus tarnybos statuto nuostatos, reglamentuojančios statutinių valstybės tarnautojų atostogų suteikimo tvarką, t. y. tokiu atveju vidaus reikalų ministro įsakymas prieštarautų įstatymo, kurį įgyvendinant jis buvo išleistas, nuostatoms. Teigia, kad nei Vidaus tarnybos statute, nei Taisyklėse nebuvo ir nėra nustatyta atostogų už 1999-2001 metus suteikimo ar nepanaudotų atostogų už atitinkamą laikotarpį kompensavimo tvarka, todėl šiam ginčui šių teisės aktų taikyti negalima.
- Kiekviena valstybės tarnybos santykiuose dalyvaujanti valstybės ar savivaldybės įstaiga yra atskiras darbdavys, neturintis jokių kitų darbo teisinių santykių, išskyrus tuos santykius, kuriuos sukūrė priimdamas darbuotoją į darbą. Nurodo, jog šiuo atveju, jei taikomos normos, numatytos DK 141 bei 177 straipsniuose, būtina nustatyti, kas šiuose teisiniuose santykiuose privalo atlikti darbdavio, turinčio pareigą atlikti šiose normose numatytus veiksmus, vaidmenį. Mano, kad šiuo atveju tai yra Tardymo departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
- Šiuo atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ir taikomas ne nuo pareiškėjo atleidimo iš Šiaulių AVPK momento, o nuo tada, kai pareiškėjas buvo perkeltas dirbti į Telšių rajono policijos komisariatą, t. y. kai darbo santykiai DK 177 straipsnio taikymo prasme buvo nutrūkę su Tardymo departamentu prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir kai buvęs darbdavys privalėjo su juo visiškai atsiskaityti.
- Teismas netinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalies normą, nustatydamas svarbią sąlygą – darbuotojo kaltę. Mano, kad darbuotojo kaltė šiuo atveju įstatymo leidėjo siejama ne su teisės aktų reikalavimų pažeidimu, o su darbuotojo veiksmų, kurie darbdaviui trukdė tinkamai ir laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, ar darbuotojo neveikimo, dėl kurio su juo nebuvo atsiskaityta, teisiniu įvertinimu. Teigia, kad pareiškėjas dėl darbdavio delsimo su juo visiškai ir laiku atsiskaityti taip pat yra kaltas, elgėsi nepakankamai sąžiningai, rūpestingai ir apdairiai, kad tokio ginčo iki tarnybinių santykių pasibaigimo neliktų, todėl šiuo atveju, nesant vienos iš sąlygų, būtinų taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatą – darbuotojo kaltės nebuvimo, nėra pagrindo ir taikyti minėtą normą.
- Duomenų apie kompensaciją už nepanaudotas pareiškėjo atostogas nebuvo nei pareiškėjo tarnybos byloje, nei kituose atsakovui prieinamuose šaltiniuose, todėl Šiaulių AVPK pasiūlė pareiškėjui pateikti duomenis, įrodančius, kad kasmetinės atostogos nebuvo jam suteiktos atitinkamais laikotarpiais, t. y. pasiūlė bendradarbiauti sprendžiant ginčą, o nesiekė perkelti įrodinėjimo naštą darbuotojui, kaip tai konstatavo teismas. Absoliučiai nepagrįstas yra teismo konstatavimas, jog Šiaulių AVPK pateikė pareiškėjui atsakymą, kad kompensacija mokama nebus, kadangi atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas bus nagrinėjamas iš naujo, kai tik bus pateikti reikalavimą pagrindžiantys dokumentai. Taip pat nepagrįstas teismo konstatavimas, kad Šiaulių AVPK žinojo apie pareiškėjui priklausančią kompensaciją, nes kaip pagrindą nurodė pareiškėjo tarnybinį pranešimą. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių AVPK apie pareiškėjui nesuteiktas kasmetines atostogas sužinojo tik tada, kai buvę pareiškėjo darbdaviai teismui pateikė dokumentų, pagrindžiančių pareiškėjo reikalavimą, kopijas.
- Jei vis dėl to apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad buvo visos sąlygos taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies normas, būtų teisinga priteistiną vidutinį darbo užmokestį mažinti iki maksimalaus minimumo, atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-365/2010, Nr. 3K-3-247/2011), į situaciją, į kurią pateko Šiaulių AVPK, neturėjęs nieko bendro su veiksmais, dėl kurių pareiškėjui 1999-2001 metais nebuvo suteiktos ar kompensuotos kasmetinės atostogos, į tai, kad Šiaulių AVPK neturėjo jokių galimybių su pareiškėju laiku ir tinkamai atsiskaityti, nes neturėjo pareiškėjo reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, į tą aplinkybę, kad ginčas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimą užsitęsė ir dėl pirmosios instancijos teismo 2011 m. balandžio 22 d. administracinėje byloje Nr. 1-347-355/2011 neteisėto sprendimo, į tai, kad pats pareiškėjas nebuvo pakankamai sąžiningas, apdairus ir rūpestingas, kad tokio ginčo iki tarnybinių santykių pasibaigimo neliktų, bei į darbdavio finansinę padėtį.
Pareiškėjas K. A. atsiliepimu prašo Šiaulių AVPK apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:
- Apeliantas nuolat keičia savo poziciją dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Nurodo, jog su apelianto (atsakovo) išdėstytais argumentais dėl nepanaudotų kasmetinių atostogų trukmės už 1999 ir 2000 metus visiškai nesutinka. Mano, jog apeliantas (atsakovas) tapatina sąvokas „tarnybos Lietuvos valstybei stažas“ ir „vidaus tarnybos stažas“. Pareiškėjas teigia, kad jo tarnybos vidaus reikalų sistemoje metu buvo keičiama tik tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarka, o tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažo skaičiavimo tvarka nesikeitė. Nurodo, kad tarnybą pradėjo 1991 m. spalio 8 d. ir į tarnybos vidaus tarnyboje stažą pareiškėjui buvo įskaitytas tarnybos ginkluotose pajėgose laikas nuo 1983 m. gegužės mėnesio iki 1985 m. gegužės mėnesio, t. y. du metai, todėl 10 metų vidaus tarnybos stažas pareiškėjui suėjo 1999 m. spalio mėnesį.
- Visiškai nesutiktina su apelianto (atsakovo) išdėstytais argumentais dėl DK 141 straipsnio 3 dalies normų taikymo. Pareiškėjas nurodo, jog tai, kad pareiškėjas nebuvęs kasmetinėse atostogose 1999-2001 metais, nuo pat jo tarnybos pradžios Pakruojo rajono policijos komisariate (2006 m. spalio 17 d.) buvo žinoma šio policijos komisariato viršininkui D. P.. Pažymi, jog apie galimą atleidimą iš tarnybos pareiškėją supažindinusią personalo skyriaus vyresniąją specialistę R. V. pareiškėjas žodžiu informavo, kad yra neatostogavęs tris metus ir, jei bus atleistas iš tarnybos, prašys išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teigia, jog su personalo skyriaus viršininke A. V. buvo kalbėta apie tolimesnę pareiškėjo tarnybą ir apie nepanaudotas atostogas už trejus tarnybos metus. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad skundą teismui pateikė tik praėjus beveik mėnesiui po jo atleidimo iš tarnybos, kai sužinojo, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas jam nebus mokama ir kad apeliantas (atsakovas) neatlieka visiškai jokių veiksmų, kad patikrintų jo prašymo pagrįstumą.
- Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartimi (byloje Nr. A756-156/2012) jau buvo visiškai atmesti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatė visas reikšmingas aplinkybes, savo sprendime tinkamai išaiškino DK 141 straipsnio 3 dalies prasmę, laikėsi aukštesnės instancijos teismų suformuotos praktikos analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, išsamiai argumentavo ir įvertino byloje esančius įrodymus, visos faktinės ir teisinės aplinkybės yra detaliai išdėstytos, išsamiai ištirtos ir aptartos, priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas, kurio keisti nėra jokio pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo motyvais, prašo pareiškėjo skundo netenkinti ir priimti naują sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo patenkinti pareiškėjo K. A. skundo reikalavimai: priteisti iš atsakovo neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999-2001 metus, iš viso už 105 kalendorines dienas – 15 586,41 Lt, bei vidutinį darbo užmokestį po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. sausio 4 d. iki kol atsakovas sumokės pareiškėjui priklausančią kompensaciją.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 471 straipsniu įstatymas, kurio 14 straipsnis numato, kad apeliaciniai skundai, paduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Po 2012 m. liepos 1 d. paduotas apeliacinis skundas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalį nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat numatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas paduotas po 2012 m. liepos 1 d., ginčo šalys bei tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė motyvuotų prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.
Byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 28 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 40-TE-556 pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos 2011 m. sausio 3 d. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytu pagrindu (kai panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir pareigūnas nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų) (t. 1, b. l. 6, 15). Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas bei tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2011 m. sausio 3 d. yra 21 metai 2 mėnesiai 28 dienos, kad pareiškėjas nėra išnaudojęs kasmetinių atostogų dalies už 2010 metų laikotarpį bei už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 3 d. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 23 d. atsakovui nurodė, kad prašo išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus (po 35 kalendorines dienas) (t. 1, b. l. 7). Pagal bylos duomenis pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną pareiškėjui nebuvo sumokėta tik kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999-2001 metus, iš viso už 105 kalendorines dienas – 15 586,41 Lt. Atsakovas su šiuo pareiškėjo reikalavimu nesutiko, nurodydamas, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo nepanaudotas kasmetines atostogas 1999, 2000 ir 2001 metais, pasiūlė pareiškėjui pateikti duomenis, įrodančius, kad kasmetinės atostogos jam nebuvo suteiktos atitinkamais laikotarpiais, tačiau pareiškėjas tokių duomenų atsakovui nepateikė bei su skundu iš karto kreipėsi į teismą iš esmės nebaigdamas išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros tarp šalių. Atsakovas rėmėsi Telšių rajono policijos komisariato viršininko įsakymu, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, ir kuriame yra nurodyta, kad perkeliamas pareiškėjas išnaudojo kasmetines atostogas už 2003 metus. Pabrėžė, kad apie ankstesniais laikotarpiais pareiškėjui priklausančias kasmetines atostogas šiame įsakyme nėra užsiminta, o tai leidžia daryti išvadą, kad su pareiškėju buvo tinkamai atsiskaityta, kitu atveju pareiškėjas negalėjo būti perkeltas be atitinkamos atžymos, kad nėra išnaudotos kasmetinės atostogos, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymas Nr. 1V-403 „Dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 1-6 dalyse nurodytais atvejais taisyklių patvirtinimo“. Atsakovas teigė, kad ginčijamu laikotarpiu iki 2003 m. balandžio 28 d. galiojo Lietuvos Respublikos laikinojo vidaus tarnybos įstatymo norma dėl vidaus tarnybos pareigūnų kasmetinių atostogų trukmės, kurioje nebuvo nustatyta jokių apribojimų kompensuoti už nepanaudotas kasmetines atostogas. Atsakovas nurodė, kad tam, jog kita vidaus reikalų įstaiga suteiktų nepanaudotas kasmetines atostogas pareiškėjui, turėjo būti informuota apie tai, jog pareiškėjui tokios atostogos priklauso. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjui Telšių rajono policijos komisariatas suteikė kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus arba kitaip už jas kompensavo iki perkėlimo. Taip pat atsakovas nesutiko su pareiškėjo nurodytu nepanaudotų atostogų dienų skaičiumi, teigdamas, kad pareiškėjui tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjus 1991 m. spalio 8 d., pareiškėjo vidaus tarnybos stažas galėjo pasiekti 10 metų ribą tik 2001 m. spalio 7 d., ir iki šio termino pareiškėjui priklausė tik po 30 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų. Atsakovas taip pat prašė taikyti senatį.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos už 1999, 2000, 2001 metus ir atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš vidaus tarnybos, turėjo pareiškėjui sumokėti 15 586,41 Lt kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus, iš viso už 105 kalendorines dienas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, proceso šalių pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, pagrįstai ir teisėtai priėjo prie minėtos išvados. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir nustatė faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, susijusias su pareiškėjui mokėtina kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus.
Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai (Statuto 5 straipsnio 2 dalis). Statuto 58 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Vidaus tarnybos statuto nuostatos nenumato, kaip turi būti atsiskaitoma su pareigūnu už jo nepanaudotas kasmetines atostogas, kai pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokiu atveju yra taikomos DK nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį Nr. A261-1403/2011). Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną galiojusi DK 177 straipsnio 2 dalis numatė, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą, o kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Taip pat numatė, kad jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjui buvo suteiktos kasmetinės atostogos už 1999, 2000, 2001 metus ar sumokėta kompensacija, perkeliant pareiškėją iš vienos įstaigos į kitą.
Taip pat būtina pažymėti, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 10 d. nutartyje (t. 1, b. l. 128-136) yra nurodęs, jog atsakovas privalėjo atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo iš tarnybos dieną, kad pareiškėjas teisę į kompensaciją už nepanaudotas atostogas įgijo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, nes pareiškėjas iki atleidimo iš vidaus tarnybos neturėjo teisės gauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išanalizavęs laikotarpiu nuo 1999 metų iki 2011 m. sausio 3 d. galiojusias įstatymų nuostatas, reglamentavusias pareiškėjo tarnybą, atostogų suteikimą, padarė išvadą, kad pagal šiuo laikotarpiu galiojusių įstatymų nuostatas darbuotojo (pareigūno) teisė reikalauti kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo siejama tik su darbo (tarnybos) santykių pasibaigimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išnagrinėjęs ir atsakovo argumentus, kad su pareiškėju buvo tinkamai atsiskaityta jį perkeliant iš Telšių rajono policijos komisariato į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, kadangi įsakyme nurodyta, jog pareiškėjas išnaudojo atostogas už 2003 metus, tačiau apie ankstesnių metų pareiškėjui priklausančias atostogas neužsiminta, kad vadovaujantis Taisyklėmis pareiškėjas negalėjo būti perkeltas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nebuvo pateikti įrodymai, kad su pareiškėju buvo atsiskaityta jį perkeliant iš vienos vidaus reikalų įstaigos į kitą. Taip pat minėtoje nutartyje padaryta išvada, kad kasmetinių atostogų suteikimo darbuotojams (pareigūnams) atitinkamą apskaitą (darbuotojų prašymų, darbdavio įsakymų registraciją ir pan.) turi vesti darbdavys, nagrinėjamu atveju atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad pareiškėjui buvo suteiktos jam priklausančios kasmetinės atostogos už 1999-2001 metus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat išnagrinėjo atsakovo argumentus, susijusius su senaties taikymu, ir nustatė, kad pareiškėjui senaties terminas kreiptis į teismą su skundu prasidėjo nuo pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos.
Remiantis pirmiau nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, įvertinus byloje proceso šalių pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo byloje konstatuoti, kad pareiškėjui buvo suteiktos kasmetinės atostogos už 1999, 2000, 2001 metus ar buvo sumokėta kompensacija, kad ne apeliantas, o Tardymo departamentas Prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kurio teises ir pareigas perėmė Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, turi sumokėti pareiškėjui kompensaciją už minėtas nepanaudotas kasmetines atostogas, kad pareiškėjas praleido senaties terminą kreiptis į teismą su skundu. Dėl to nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu teigiama, kad apeliantas neturėjo mokėti pareiškėjui kompensacijos už minėtas nepanaudotas kasmetines atostogas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai priteisė pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus.
Įvertinus byloje pateiktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo vidaus tarnyba, konstatuotina kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktą, jog pareiškėjui 1999 ir 2000 metais priklausė po 45 dienas kasmetinių atostogų. 1999 ir 2000 metais pareiškėjo teisę į kasmetines atostogas reglamentavo Lietuvos Respublikos laikinasis vidaus tarnybos įstatymas, kurio 27 straipsnio (1995 m. spalio 31 d. įstatymo Nr. I-1080 redakcija) 2 dalyje buvo nustatyta kasmetinių atostogų trukmė vidaus tarnybos pareigūnams, priklausomai nuo ištarnautų vidaus reikalų sistemoje metų. Šioje įstatymo normoje buvo nurodyta, kad kasmetinių atostogų trukmė vidaus tarnybos pareigūnams, ištarnavusiems vidaus reikalų sistemoje: iki 10 metų – 30 kalendorinių dienų; nuo 10 iki 15 metų – 35 kalendorinės dienos. Pažymėtina, kad šiuo metu tokia pat nuostata yra įtvirtinta ir
Statuto 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš pareiškėjo tarnybos bylos Nr. 907 medžiagos matyti, kad pareiškėjas į vidaus tarnybą buvo priimtas 1991 m. spalio 8 d., 1993 m. vasario 1 d. pareiškėjui į tarnybos stažą, suteikiantį teisę gauti procentinį priedą už ištarnautus metus, įskaityta pareiškėjo tarnyba tarybinėje armijoje laikotarpiu nuo 1983 m. gegužės 26 d. iki 1985 m. gegužės 28 d. ir nurodyta, kad pareiškėjo stažas 1993 m. sausio 1 d. yra 3 metai 2 mėnesiai ir 25 dienos. Pažymėtina, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba išvadoje, surašytoje pagal Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu Nr. IX-1538, taip nurodė, kad į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą yra įskaičiuota tarnyba TSRS ginkluotosiose pajėgose, 2004 m. kovo 1 d. vidaus tarnybos stažas yra 14 metų 4 mėnesiai ir 25 dienos. Be to, 2010 m. gruodžio 28 d. įsakyme Nr. 40-TE-556, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos 2011 m. sausio 3 d., nurodyta, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas 2011 m. sausio 3 d. yra 21 metai 2 mėnesiai 28 dienos. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas 1999-2000 metais turėjo būti skaičiuojamas atsižvelgiant ne tik į tai, nuo kada pareiškėjas stojo į vidaus tarnybą, bet ir į laikotarpį, kai pareiškėjas tarnavo TSRS ginkluotosiose pajėgose nuo 1983 m. gegužės 26 d. iki 1985 m. gegužės 28 d. Atsakovas nagrinėjamoje byloje nenurodė jokių įtikinamų teisinių aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjo vidaus tarnybos stažas 1999 ir 2000 metais turėjo būti apskaičiuotas, neįskaitant pareiškėjo tarnybos TSRS ginkluotosiose pajėgose.
Atsakovas apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo apskaičiuotos atsakovo neišmokėtos kompensacijos už 105 nepanaudotas atostogos dienas dydžio (15 586,41 Lt ), tačiau teigia, kad ši kompensacija pareiškėjui jo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną nebuvo išmokėta dėl jo kaltų veiksmų (neveikimo). Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo pareiškėjui priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, t. y. nuo 2011 m. sausio 4 d. iki sprendimo įvykdymo dienos po 212,06 Lt vidutinio vienos dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, nustatyta, kad nėra pagrindo mažinti priteistino vidutinio darbo užmokesčio. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su apelianto išdėstytais argumentais dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo.
Nagrinėjant atsakovo apeliacinio skundo ir pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, susijusius su DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir taikymu nagrinėjamoje byloje, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nesant atitinkamo reglamentavimo Vidaus tarnybos statute, sprendžiant klausimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką su vidaus tarnybos pareigūnu, taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos. Lietuvos vyriausiasis administracinis yra suformavęs praktiką, jog statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną yra ginama taikant DK 141 straipsnio 3 dalį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. birželio 7 d. Nr. N3-583/2007; 2009 m. rugpjūčio 31 d. Nr. A438-1021/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr.A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr.A662-877/2010; kt.).
DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taigi, jei yra nustatoma, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė įstatyme jam nustatytą pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat kai dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo laiką. DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad aiškinant ir taikant DK 141 straipsnio 3 dalį svarbu nustatyti šios normos tikslus ir paskirtį, užtikrinti šios normos sisteminį aiškinimą. Pažymėtina, kad DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, šioje normoje nustatytas kompensacinis mechanizmas, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; antra – tai sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, yra nurodęs, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės, ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju, jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų pasekmių dėl neatsiskaitymo laiku (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2009 m. spalio 8 d. Nr. A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr. A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr. A662-877/2010; 2012 m. gegužės 21 d. Nr. A492-1779/2012).
Pažymėtina, kad apie tai, ar pažeidė darbdavys savo pareigą laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir ar jam taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos teisinio poveikio priemonės, sprendžiama pagal darbuotojo atleidimo dienos padėtį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteistina kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką nebūtų priteista tokio dydžio, kad susidarytų pernelyg didelė disproporcija tarp darbuotojams priklausančių darbo pajamų už jų išdirbtą laikotarpį ir daugelį kartų jų darbo pajamas viršijančios kompensacijos, nes tokia situacija nebūtų suderinama su darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamose bylose taip pat vadovaujasi minėtais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateikiamais DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimais (žr. 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011, 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1321/2012, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1988/2012). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1321/2012; 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1988/2012; kt.).
Proporcingumo principas reikalauja, kad darbdaviui skiriama sankcija būtų adekvati pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Taikant DK 141 straipsnio 3 dalį taip pat turi būti vadovaujamasi ir DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais principais. DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji darbo subjektų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimai, pagal kuriuos įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, turėtų atkreipti dėmesį ir įvertinti, ar pareiškėjas elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai tam, kad tokios situacijos nebūtų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-3972012).
Nagrinėjamoje byloje būtina pažymėti, kad tam tikrais atvejais tik formaliai nustatant tam tikros dalies išmokų, susijusių su darbo santykiais, nesumokėjimo faktą darbuotojo atleidimo iš darbo metu, vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies už uždelsimo laiką priteisimas neįvertinus konkrečių faktinių bylos aplinkybių gali būti vertinamas teismo kaip prieštaraujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Priteisus vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo laiką reikštų nepagrįstą, pernelyg didelę disproporciją, neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką priteisimas nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu.
Pagal bylos duomenis pareiškėjui jo atleidimo iš vidaus tarnybos metu buvo išmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo (tarnybos) teisiniais santykiais susijusios išmokos, t. y. visos išmokos, kurias pagal turimus duomenis (dokumentus) atsakovas privalėjo išmokėti pareiškėjui jo atleidimo iš vidaus tarnybos metu. Pareiškėjui nebuvo išmokėta tik kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus, nes atsakovas pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną neturėjo konkrečių bei patikimų duomenų apie tai, kad pareiškėjui už 1999, 2000, 2001 metus nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos. Pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą kompensaciją atsakovas pareiškėjui sumokėjo 2012 m. liepos 10 d. (t. 2, b. l. 158). Iš bylos medžiagos matyti, kad prieš pat pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo ginčas dėl pareiškėjui mokėtinos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus. Įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, dėl kurių atsakovas nesumokėjo pareiškėjui 2011 m. sausio 3 d. kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus, kai pareiškėjas ėjo Tardymo poskyrio prie Telšių rajono policijos komisariato viršininko vyresniojo komisaro pavaduotojo pareigas, konstatuotina, kad su pareiškėju nebuvo visiškai atsiskaityta jo atleidimo iš vidaus tarnybos ne dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų ar jo neveikimo. Aplinkybė, kad pareiškėjui turi būti mokama ši kompensacija, ir šios kompensacijos dydis buvo nustatyti tik išnagrinėjus administracinę bylą, šioje byloje surinkus įrodymus, susijusius su pareiškėjo nurodytu faktu, kad jam nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos už 1999, 2000, 2001 metus.
Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas 1999, 2000, 2001 metais nedirbo pas atsakovą, t. y. pareiškėjas nuo 1999 m. liepos 19 d. ėjo Tardymo poskyrio prie Telšių rajono policijos komisariato viršininko pareigas, o nuo 1999 m. lapkričio 19 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. ėjo Telšių rajono policijos komisariato viršininko vyresniojo komisaro pavaduotojo pareigas (t. 1, b. l. 9). Pareiškėjas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apskrities skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas pradėjo eiti nuo 2004 m. sausio 5 d. Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis pareiškėjui buvo suteikiamos kasmetinės atostogos už 2002 metus, 2003 metus (t. 1, b. l. 161), įsakymuose, kuriais pareiškėjui buvo suteikiamos šios kasmetinės atostogos, buvo tiksliai nurodoma, už kuriuos metus suteikiamos atostogos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, žinodamas, jog jam nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos už 1999, 2000, 2001 metus, siekė, kad būtų suteikiamos kasmetinės atostogos už 1999, 2000, 2001 metus. Pažymėtina, kad ir atsakovo įsakymuose dėl kasmetinių atostogų suteikimo pareiškėjui buvo konkrečiai nurodoma, už kuriuos metus yra suteikiamos kasmetinės atostogos (t. 1, b. l. 184-197, t. 2, b. l. 91-94). Pareiškėjas į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą buvo perkeltas Telšių rajono policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. R4-102, kuriame nurodyta, kad kasmetinės atostogos už 2003 metus yra išnaudotos. Apie tai, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs kasmetinėmis atostogomis už 1999, 2000, 2001 metus, nebuvo nurodyta. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2006 m. spalio 13 d. įsakyme Nr. 163-TE, kuriuo pareiškėjas buvo perkeltas į Pakruojo rajono policijos komisariatą, buvo tik nurodyta, kad pareiškėjas nepanaudojo 7 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų dėl ligos. Atsakovui jokie duomenys apie tai, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs kasmetinėmis atostogomis už 1999, 2000, 2001 metus, nebuvo perduoti, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjas iki 2010 m. gruodžio 23 d. informavo atsakovą apie šias nesuteiktas kasmetines atostogas. Pagal byloje pateiktus įrodymus pareiškėjas atsakovą apie jam nesuteiktas kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus informavo 2010 m. gruodžio 23 d. tarnybiniu pranešimu (t. 1, b. l. 7).
Nagrinėjamu atveju įvertinus visas aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmais, vykdant atsiskaitymą su pareiškėju jo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, t. y. kad pareiškėjui buvo išmokėtos visos pagrindinės su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos ir nebuvo išmokėta tik kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus, kurios mokėjimo pagrindas ir dydis buvo nustatytas tik išnagrinėjus administracinę bylą, pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną atsakovas neturėjo dokumentų, kurie pagrįstų pareiškėjo tarnybiniame pranešime nurodytą faktą, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, kai jis dirbo ne pas atsakovą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo priteistas pareiškėjui vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką yra nesuderinamas su darbo teisės principais, su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, kurių pagrindu konstatavo, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas taikyti atsakovui sankciją pagal DK 141 straipsnio 3 dalį už pareiškėjui nesumokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 1999, 2000, 2001 metus pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas: panaikintina sprendimo dalis, kuria pareiškėjui iš atsakovo priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. sausio 4 d. po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo, atmestinas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kita sprendimo dalis paliktina galioti nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria pareiškėjui K. A. iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. sausio 4 d. po 212,06 Lt už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo įvykdymo. Atmesti pareiškėjo K. A. skundo reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė