Civilinė byla Nr.2A-1774-614/2015
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20823-2014-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1; 40.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 11 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Romualda Janovičienė, Alma Urbanavičienė ir Eglė Surgailienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Serneta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Serneta“ ieškinį atsakovui UAB „Norfos mažmena“, trečiasis asmuo antstolė Daiva Prunskienė dėl sandorio priešpriešinio vienarūšių reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu ab initio atsakovo 2013 m. birželio 11 d. įvykdytą priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą už 60 783,83 Lt sumą; pripažinus negaliojančiu įskaitymą, taikyti restituciją; taip pat priteisti šešių procentų procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad ginčijamas reikalavimų įskaitymas atliktas tuo metu, kai visam ieškovo turtui Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos areštuotas visas ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas. Be to, ieškovo teigimu, apie siekiamą atlikti įskaitymą atsakovas tinkamai (Civilinio kodekso 6.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta tarka) neinformavo ieškovo. Ieškovo nuomone, įskaitymas pripažintinas negaliojančiu ir actio Pauliana pagrindu, nes: įskaitymo metu ieškovas jau buvo nemokus ir turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems skirtingų eilių kreditoriams; įskaitymas pažeidė ieškovo kreditorių teises; atliktas įskaitymas nebuvo privalomas; atsakovas nesąžiningas, nes žinojo (galėjo ir turėjo žinoti) apie ieškovo finansinius sunkumus. Ieškovas pažymėjo, kad apie ginčijamą įskaitymą bankroto administratorius sužinojo 2014 m. sausio 8 d., todėl CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, jog ieškovas, kaip įmonė, kuriai gresia bankroto bylos iškėlimas, galėjo disponuoti savo turtu tiek, kiek to neriboja pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovo nuomone, nėra teisinio pagrindo teigti, kad ginčijamu įskaitymu buvo pažeistos Turto arešto aktų registre nurodytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovas pažymėjo, kad apie įskaitymą jis informavo ieškovą registruotu paštu. Atsakovo teigimu, CK 6.66 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik tuo atveju, kai ginčijamas skolininko (ieškovo), o ne kreditoriaus (atsakovo) sudarytas sandoris. Be to, atsakovas net ir bankroto byloje teikė įrodymus apie gerą finansinę būklę, siekė išvengti bankroto bylos iškėlimo, todėl atsakovo veiksmai laikytini sąžiningais. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad jis nebuvo įtrauktas į bankroto bylos ieškovui iškėlimo stadiją.
Trečiasis asmuo prašė ieškinį atmesti. Antstolė pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartimi ieškovo bendrovės bankroto byloje patvirtinti bankroto administratoriaus pateikti atsakovo finansiniai reikalavimai, atsižvelgiant į šioje byloje ginčijamą įskaitymą. Dėl to, trečiojo asmens nuomone, akivaizdu, kad bankroto administratorius pripažino ginčijamą įskaitymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog šioje byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad iki atlikto ginčijamo įskaitymo atsakovas turėjo 268 301,93 Lt, t. y. gerokai didesnio negu atliktas įskaitymas, dydžio reikalavimo teisę į ieškovą pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartį. Atsakovas 2013 m. birželio 11 d. pranešimu informavo ieškovą, kad atsakovas atlieka 59 930,25 Lt sumos (55 308,96 Lt skolos už nuomą, 2876,06 Lt delspinigių, 1745,23 Lt bylinėjimosi išlaidų) ir 853,58 Lt vykdymo išlaidų, iš viso 60 783,83 Lt įskaitymą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-554-566/2012 į dalį turimo 268 301,93 Lt reikalavimo ieškovui. Šis įskaitymas atliktas dar neiškėlus ieškovo įmonei bankroto bylos ir apie atliktą įskaitymą ieškovas informuotas 2013 m. liepos 9 d., taip pat 2014 m. sausio 2 d. raštu. Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, taip pat į Civilinio kodekso normas, teismas sprendė, kad ginčijamas įskaitymas negali būti pripažintas negaliojančiu taikant actio Pauliana instituto nuostatas. Pažymėjo, kad ginčijamą sandorį (įskaitymą) atliko ne skolininkas (ieškovas), o būtent kreditorius (atsakovas); be to, tokiu sandoriu atsakovas nė kiek nesumažino savo mokumo. Kadangi ginčijamą sandorį (įskaitymą) atliko ne ieškovas, kurio turtui buvo pritaikytas areštas apribojant ieškovo teisę disponuoti turtu, o būtent atsakovas, kurio teisės šia prasme nebuvo apribotos laikinosiomis apsaugos priemonėmis, tai teismas sprendė, kad ieškovo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nebuvo teisinė kliūtis ginčijamo įskaitymo atlikimui. Šia prasme atsižvelgtina ir civilinėje teisėje vyraujantį dispozityvumo principą bei dispozityvųjį teisinio reguliavimo metodą, pagal kurį teisinių santykių dalyviams „leidžiama viskas, kas nedraudžiama“. Tokią poziciją netiesiogiai (mutatis mutandis) patvirtina ir kasacinio teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, nurodančios, kad „kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013). Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė pagrindų ginčijamą įskaitymą pripažinti negaliojančiu. Priešingai, atsakovo argumentai ir pateikti įrodymai patvirtina, kad įskaitymas atliktas laikantis visų įstatymo reikalavimų. Nesant pagrindo tenkinti nurodytus ieškinio reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti ir išvestiniai ieškinio reikalavimai dėl restitucijos taikymo bei procesinių palūkanų priteisimo. Ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Nurodo, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepasisakyta, neanalizuota ir nevertinti argumentai dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu, nepasisakyta dėl apelianto ieškinyje nurodytų aplinkybių, kurios turi reikšmę nagrinėjamai bylai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog teismo sprendimas pažeidžia procesines teisės normas, yra nemotyvuotas, neargumentuotas, priimtas pažeidžiant imperatyvą motyvuoti, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl sprendimas neteisėtas ir naikintinas. Teismas visiškai neatsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių teisinį reglamentavimą, imperatyvųjį pobūdį ir teismų praktiką. Atsižvelgiant į tai, jog buvo areštuotas visas apelianto turtas iki nutarties iškelti bankroto bylą, tai atsakovas negalėjo atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimo įskaitymo. Toks įskaitymas iš esmės reiškia disponavimą apelianto reikalavimo teise (turtu), kuris dėl pritaikytų ir įskaitymo atlikimo metu galiojusių laikinųjų apsaugos priemonių buvo imperatyviai uždraustas. Aplinkybė, kad bankroto administratorius pateikė teismui tvirtinti skolininko UAB „Norfos mažmena“ finansinį reikalavimą 211 753,10 Lt dydžio sumai, nereiškia, kad buvo pripažintas atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Bankroto administratorius išanalizavęs kreditorių pateiktus dokumentus ir nustatęs, kad toks reikalavimas yra pagrįstas, teikia jį tvirtinti teismui. Teisės aktai nenumato administratoriaus prievolės tvirtinti didesnį kreditoriaus finansinį reikalavimą nei pats kreditorius prašo. Administratorius tik vertino, jog atsakovo finansinis reikalavimas yra pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl tvirtintinas. Tuo tarpu, įmonės sudarytų sandorių vertinimas turi būti atliekamas ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo dokumentų apie įmonės sandorius gavimo dienos. Apelianto ginčijama suma nepatenka į atsakovo patvirtintą finansinį reikalavimą. Atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis, nes atliktas tuo metu, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir galiojo imperatyvus draudimas valdyti, naudotis ir disponuoti visu ieškovo turtu. Aplinkybė, kad įskaitymą organizavo atsakovas, kurio turtui nebuvo taikytas areštas, neturi jokios teisinės reikšmės, nes tai iš esmės reiškė disponavimo ieškovo reikalavimo teise (turtu). Taip pat egzistuoja visos sąlygos ginčijamą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą pripažinti negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu. Ieškovas 2013 m. turėjo daug pradelstų skolų kreditoriams, todėl sąlyga dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui buvimo, yra tenkinama. Atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas pažeidė kitų kreditorių teises, nes atsakovo finansinė padėtis buvo itin sunki, o atsakovui būnant šalimi teisminiuose ginčuose su apeliantu, tai buvo žinoma. Atsakovo atliktas įskaitymas šiurkščiai pažeidė tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių teises. Įskaitymas iš dalies padengė atsakovo finansinį reikalavimą. Jei atsakovas nebūtų atlikęs įskaitymo, apeliantas būtų gavęs lėšas, kurios galėjo būti panaudojamos visų kreditorių finansiniams reikalavimams bent iš dalies padengti. Taigi, įskaitymas įvykdytas apeliantui esant faktiškai nemokiam, atsakovui nepagrįstai suteikta pirmenybė iš dalies gauti finansinio reikalavimo patenkinimą ankščiau už kitus kreditorius. Be to, tokiu įskaitymu buvo sumažintas ieškovo turtas, į kurį galėjo būti nukreiptas išieškojimas. Nesant privalomumo atlikti tokį įskaitymą, atsakovas veikė nesąžiningai ir pažeisdamas ieškovo kreditorių teisės ir teisėtus interesus. Pirmos instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo nesąžiningumo ginčo mokėjimų įvykdymo metu. Apie ginčijamą įskaitymą administratorius sužinojo tik 2014-01-08, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, prijungti prie civilinės bylos naujus įrodymus. Analizuojant sprendimą, akivaizdu, jog teismas išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo ieškovo argumentus, sprendimas yra teisėtas ir motyvuotas. Ieškovo turtinės teisės, išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus, kaip matyti iš Turto areštų akto registrų duomenų, apribotas nebuvo. Nebuvo draudžiami vienašaliai sandoriai, kuriuose nedalyvauja pats ieškovas, t.y. turto arešto aktas nustatė draudimą ieškovui disponuoti savo kilnojamuoju, nekilnojamuoju turtu, piniginėmis lėšomis ir ilgalaikiu materialiuoju turtu, tačiau neapribojo trečiųjų asmenų teisių atlikti priešpriešinių prievolių įskaitymo vienašaliu sandoriu. Atsakovas atlikdamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą nedisponavo ieškovo kilnojamuoju, nekilnojamuoju turtu, piniginėmis lėšomis ar kitu ilgalaikiu materialiuoju turtu, nebuvo atlikti jokie mokėjimai dėl įskaitymo. Iš Vilniaus apygardos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turinio matyti, jog teismas leido ieškovui disponuoti turtu, turtinėmis teisėmis ir piniginėmis lėšomis privalomų mokėjimų atvejais. Pagrįsta teigti, jog privalomais mokėjimais laikytinos ieškovo piniginės prievolės. Ieškovas turėjo pareigą atsiskaityti su atsakovu pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, todėl teismas konstatuodamas, jog laikinosios apsaugos priemonės nebuvo kliūtis atlikti ginčijamus įskaitymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas nedalyvavo byloje, kurioje buvo sprendžiamas bankroto bylos ieškovui iškėlimo klausimas ir neturėjo pareigos tikrinti Turto areštų akto registrų duomenų ir nežinojo apie ieškovo turtui taikomą areštą. Kaip matyti iš VĮ Registrų centro duomenų, ieškovas jau ilgą laiką (daugiau nei 3m.) neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų, bet bankroto bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo gerą finansinę padėtį. Atsakovas pažymi, kad Actio Pauliana institutas negali taikomas nagrinėjamu atveju.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006,Nr. 102-3957). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Pagal bylos duomenis, iki atlikto ginčijamo įskaitymo atsakovas turėjo 268 301,93 Lt dydžio reikalavimo teisę į ieškovą pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartį. Atsakovas 2013 m. birželio 11 d. pranešimu informavo ieškovą, kad atsakovas atlieka 59 930,25 Lt sumos (55 308,96 Lt skolos už nuomą, 2876,06 Lt delspinigių, 1745,23 Lt bylinėjimosi išlaidų) ir 853,58 Lt vykdymo išlaidų, iš viso 60 783,83 Lt įskaitymą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-554-566/2012 į dalį turimo 268 301,93 Lt reikalavimo ieškovui. Įskaitymas atliktas 2013-06-11.
Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „SERNETA“ kreditorius BUAB „Tradicija“ buvo pateikęs teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo bankroto byloje. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 24 d. nutartimi šio kreditoriaus prašymą tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo UAB „SERNETA“ turtą, uždrausdamas jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę, ir pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždrausdamas jomis disponuoti savo nuožiūra, tačiau leidžiant jas naudoti įstatymų nustatytiems privalomiesiems mokėjimams ir darbuotojų darbo užmokesčiui bei su juo susijusioms išmokoms išmokėti. Bankroto byla UAB „SERNETA“ buvo iškelta Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartimi.
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo atlikto tarpusavio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, atliktu galiojant ieškovui inicijuotoje bankroto byloje taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms teisėtumo. Reikalavimo įskaitymo aktą, kuriuo atsakovo 60 783,83 Lt reikalavimas ieškovui įskaitytas, ieškovo bankroto administratorius ginčijo CK 6.66 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio pagrindais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė pagrindų ginčijamą įskaitymą pripažinti negaliojančiu. Teismas sprendė, kad įskaitymas atliktas laikantis visų įstatymo reikalavimų.
Taigi, įskaitymas – vienas prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuris laikomas įvykdytu pranešus apie tai kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju atsakovas informavo ieškovą apie įskaitymą, byloje nekeliamas įskaitymui būtinų sąlygų buvimo klausimas, tačiau sprendžiama, ar toks sandoris iš viso galėjo būti sudarytas. Ieškinio faktiniu pagrindu ieškovas nurodė iki bankroto bylos iškėlimo jo turto atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių faktą ir pateikė šio fakto teisinį vertinimą, teigdamas apie įskaitymo prieštaravimą teismo nutartimi taikytam draudimui disponuoti ieškovo turtu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vienas įmonių bankroto instituto tikslų – kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Kreditoriams sudaromos sąlygos patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir finansų, taip pat apsaugoti skolininko interesus, kad esant galimybei būtų atkurtas finansinis jo stabilumas. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nurodyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Toks teisinis reglamentavimas lemia, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali savo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Taigi ir iki bankroto bylos iškėlimo kreditorių interesai saugomi ta apimtimi, kuria nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Nors ginčo atveju nutartis dėl bankroto bylos UAB „SERNETA“ iškėlimo įskaitymo metu dar nebuvo įsiteisėjusi, tačiau šios įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga pradėjo galioti dar iki bankroto bylos iškėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 24 d. nutartimi areštavo UAB „SERNETA“ turtą, uždrausdamas disponuoti areštuotu turtu ir bankuose atidarytose sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis. Įmonė, kuriai gresia bankroto bylos iškėlimas, gali disponuoti savo turtu tiek, kiek to neriboja teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011). Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apribojo ieškovui disponavimą visu jam priklausančiu turtu. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalį turto arešto aktų registre registruojami teismų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos, kitų valstybės institucijų ir pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (CPK 675 str. 4 d.; Turto arešto aktų registro įstatymo 4 str. 1 d.). Duomenys apie ieškovo turto arešto įregistravimą paskelbti viešai Turto arešto aktų registre 2013 m. sausio 28 d., todėl preziumuojama, kad jie atsakovui turėjo būti žinomi. Tuo tarpu ginčo įskaitymas buvo atliktas galiojant teismo nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos apsaugoti galbūt nemokios įmonės turtinę padėtį ir užkirsti kelią per tą laiką sumažinti jos turtą, taip apsaugant visų kreditorių galimybes bankroto proceso metu gauti visišką ar dalinį savo reikalavimų patenkinimą. Įskaitymas, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, pažeidžia kitų įmonės kreditorių teises patenkinti jų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apribojo disponavimą visu ieškovui priklausančiu turtu. Taigi nuo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos ieškovas negalėjo disponuoti savo turtu. Ginčo įskaitymas atliktas galiojant ieškovo turto areštui, viešai paskelbtam Turto arešto aktų registre, todėl darytina išvada, kad atsakovui, kaip apdairiam, rūpestingam juridiniam asmeniui, ši informacija buvo žinoma. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms – ieškovo turto areštui, atsakovas negali atlikti įskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio mėn. 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2011). Įskaitymo sandoriu buvo sumažinta ieškovo reikalavimo teisė atsakovui, tokiu būdu pažeistos kreditorių teisės ir interesai patenkinti savo reikalavimus. Taip pat pažeistas CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Šiam sandorio negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Reikalavimo teisė yra turtinė teisė, įeinanti į turto sąvoką. Kadangi įskaitymu buvo pažeista teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. draudimas ieškovui disponuoti turtu, ir CPK 18 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, kuris privalomas ir trečiosioms šalims, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčo sandorio neteisėtumą.
Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, tačiau teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo įskaitymo sandorio galiojimo klausimą, išanalizavo esminius ginčo aspektus ir į juos atsakė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).
Nagrinėjamu atveju bylos faktinės aplinkybės, kuriomis remdamasis teismas įskaitymą pripažino teisėtu, yra pripažintos netinkamai įvertintomis, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, todėl yra pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir pripažinti negaliojančia atsakovo UAB „Norfos mažmena” 2013 m. birželio 11 d. įvykdytą priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą 60 783,83 Lt sumai. Teismui panaikinus įskaitymą šalys grąžinamos į iki įskaitymo buvusią padėtį, tai yra atsakovas UAB „Norfos mažmena” turi prievolę įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-554-566/2012 visa apimtimi, t.y. sumokėti ieškovui UAB „SERNETA“ (j. a. k. 125327217) 55 308,96 Lt dydžio skolos, 2876,06 Lt delspinigių, 8,06 % dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme 2011-03-29 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 1745,23 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kolegija pažymi, kad minimu teismo procesiniu sprendimu palūkanos jau buvo priteistos, todėl pakartotinai nepriteistinos.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo priėmimui.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti negaliojančiu atsakovo UAB „Norfos mažmena” (j. a. k. 110778328) 2013 m. birželio 11 d. įvykdytą priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą 60 783,83 Lt sumai.
Teisėjai | Romualda Janovičienė |
| Alma Urbanavičienė |
| Eglė Surgailienė |