Baudžiamoji byla Nr. 2K-73-942/2023                                                                Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00457-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.7.1; 1.2.14.7.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistojo R. P. (R. P.) gynėjui advokatui Albertui Kručkauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Alberto Kručkausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 25 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 60 500 Lt apmokėjimo) laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams;

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams;

pagal BK 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos, iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams ir 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 25 d. nuosprendžiu:

R. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl 60 500 Lt apmokėjimo) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

nusikalstamos veikos, pirmosios instancijos teismo kvalifikuotos pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuotos į vieną tęstinę nusikalstamą veiką ir R. P. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme aštuoniems mėnesiams;

iš nuosprendžio aprašomosios dalies dėl R. P. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, pašalintos aplinkybės dėl realiai neįvykusių ūkinių operacijų – 60 500 Lt (17 522,01 Eur) įtraukimo į BUAB ,,F.“ apskaitą;

nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėl R. P. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nurodyta, kad R. P. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą BUAB ,,F.“ buhalterinę apskaitą, siekdamas nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus dėl BUAB ,,F.“ lėšų – 154 208,18 Eur – iššvaistymo;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, R. P. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 228 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 25 d. nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį subendrintos bausmių apėmimo būdu ir R. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams;

vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.), R. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Šioje byloje taip pat nuteistas P. P., dėl jo nuteisimo kasacinių skundų negauta.

        Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       R. P. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2015 m. kovo 17 d. būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo administruoti BUAB „F.“ ir pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo redakcija) nuostatas turėdamas teisę valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą, lėšas bei jomis disponuoti, atidaryti sąskaitą banke, kaupti lėšas bankroto procedūroms vykdyti, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, spręsti klausimus dėl įmonės turto, gautas lėšas skirstyti kreditorių reikalavimams tenkinti, t. y. dėl einamų pareigų savo žinioje turėdamas BUAB „F.“ turtą, žinodamas, kad tarp BUAB „F.“ ir UAB „M.“ 2011 m. balandžio 20 d. yra sudarytos trys sutartys, taip pat turėdamas žinoti, kad pagal minėtas sutartis UAB „M.“ 2255,25 Eur vertės turto operacijų / administravimo, teisinių, buhalterinės apskaitos paslaugų jo administruojamai bendrovei nėra suteikusi ir BUAB „F.“ neturi pareigos mokėti bei pervesti šių lėšų UAB „M.“, dėl nusikalstamo nerūpestingumo (aplaidumo) be jokio teisinio pagrindo 2012 m. sausio 5 d. iš BUAB „F.“ banko sąskaitos į UAB „M.“ banko sąskaitą pervedė 2255,25 Eur, po to, siekdamas nuslėpti neteisėtą BUAB „F.“ lėšų naudojimą UAB „M.“ naudai ir melagingai pateisinti atliktą finansinę operaciją, pasirašė P. P. UAB „M.“ vardu išrašytas ir jam pateiktas PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo įrašyti melagingi duomenys apie tai, kad UAB „M.“ neva suteikė turto operacijų / administravimo, teisinių, buhalterinės apskaitos paslaugų BUAB „F.“, ir 2013 m. spalio 16 d. pasirašė UAB „M.“ PVM sąskaitoje faktūroje dėl 712,18 Eur sumos apmokėjimo už turto priežiūros paslaugas pagal 2011 m. balandžio 20 d. sutartį, PVM sąskaitoje faktūroje dėl 593,49 Eur sumos apmokėjimo už buhalterinės apskaitos paslaugas pagal 2011 m. balandžio 20 d. sutartį, PVM sąskaitoje faktūroje dėl 949,58 Eur sumos apmokėjimo už teisines paslaugas pagal 2011 m. balandžio 20 d. sutartį, po to nereikalavo grąžinti be pagrindo neteisėtai pervestų lėšų. Taip jis iššvaistė savo žinioje esantį BUAB „F.“ turtą, padarydamas jai 2255,25 Eur dydžio žalą.

2.       R. P. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad, padedamas P. P., iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, t. y. dėl einamų pareigų laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2015 m. kovo 17 d. savo žinioje turėdamas BUAB „F.“ turtą, pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio nuostatas, kuriomis nustatyta, kad BUAB „F.“ lėšos gali būti naudojamos išimtinai tik kreditorių interesams tenkinti, neturėdamas jokio teisinio pagrindo, nereikalaudamas jokių priemonių suteikiamų paskolų grąžinimui užtikrinti, taip pat nesidomėdamas faktine P. P. turtine padėtimi, BUAB „F.“ vardu su P. P. pasirašė 2012 m. gegužės 2 d., 2012 m. gegužės 3 d., 2012 m. gegužės 7 d., 2012 m. gegužės 10 d., 2012 m. gegužės 18 d., 2012 m. gegužės 21 d., 2012 m. gegužės 22 d., 2012 m. gegužės 25 d., 2012 m. gegužės 29 d., 2012 m. gegužės 29 d., 2012 m. birželio 12 d., 2012 m. birželio 28 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. liepos 19 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. spalio 8 d., 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. spalio 24 d., 2013 m. sausio 31 d., 2013 m. kovo 4 d. paskolos sutartis be numerių dėl paskolų suteikimo P. P. su jose nurodytu paskolų grąžinimo terminu iki 2013 m. liepos 1 d. Pasirašius paskolos sutartis, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. kovo 4 d. iš BUAB „F.“ banko sąskaitos R. P. pervedė 164 344,88 Eur sumą į P. P. asmenines banko sąskaitas. P. P. grąžino į BUAB „F.“ sąskaitą 2012 m. spalio 12 d. 5792,40 Eur, 2012 m. spalio 17 d. – 2896,20 Eur, 2012 m. gruodžio 12 d. – 1448,10 Eur. Po to P. P. ir R. P. žinant, kad paskolos sutartyse nustatytu terminu nėra grąžintos, taip pat R. P. nesiimant jokių teisinių priemonių suteiktoms paskoloms išieškoti iš P. P. ir siekiant nuslėpti neteisėtą paskolų P. P. išdavimą bei melagingai imituojant likusios – 154 208,18 Eur – P. P. suteiktos paskolos grąžinimą, nors abu iš anksto žinojo, kad P. P. realiai jokių pinigų į BUAB „F.“ kasą negrąžins, tyčia, veikiant bendru susitarimu, P. P. 2015 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pagamino netikrus dokumentus, t. y. kompiuterine technika atspausdino BUAB „F.“ 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį Nr. 2, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F.“ kasą įnešė grynaisiais pinigais 67 233,18 Eur, grąžindamas dalį paskolų, ir BUAB „F.“ 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderį Nr. 1, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F.“ kasą įnešė grynaisiais pinigais 86 886 Eur ir grąžino likusią dalį paskolų. Šiuos dokumentus P. P. pasirašė kaip asmuo, grąžinantis paskolą, o R. P. – kaip pinigus priimantis asmuo. Po to R. P. įtraukė šias tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas į BUAB „F.“ buhalterinę apskaitą, taip neva pagrįsdamas 532 450 Lt (154 208,18 Eur) iš P. P. gavimą. Taip R. P., padedamas P. P., laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. kovo 4 d. iššvaistė R. P. žinioje buvusį BUAB „F.“ turtą – 532 450 Lt (154 208,18 Eur).

3.       R. P. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą BUAB „F.“ buhalterinę apskaitą, t. y. nuo 2011 m. kovo 31 d. iki 2015 m. kovo 17 d. būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo administruoti BUAB „F.“, siekdamas nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus dėl BUAB „F.“ lėšų – 154 208,18 Eur iššvaistymo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) nuostatas, žinodamas, kad P. P. negrąžino BUAB „F.“ 154 208,18 Eur, kuriuos P. P. gavo iš R. P. administruojamos įmonės laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. kovo 4 d. pasirašytų paskolų sutarčių pagrindu, ir siekdamas melagingai pateisinti 154 208,18 Eur P. P. suteiktos paskolos grąžinimą, nors iš anksto žinojo, kad P. P. realiai jokių pinigų į BUAB „F.“ kasą negrąžins, jis 2015 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pagamino netikrus dokumentus, t. y. kompiuterine technika atspausdino BUAB „F.“ 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį Nr. 2, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F.“ kasą įnešė grynaisiais pinigais 67 233,18 Eur grąžindamas dalį paskolų, ir BUAB „F.“ 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderį Nr. 1, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F.“ kasą įnešė grynaisiais pinigais 86 886 Eur ir grąžino likusią dalį paskolų, pasirašė šiuose kasos pajamų orderiuose kaip pinigus priėmęs asmuo ir juos pateikė pasirašyti P. P. kaip asmeniui, grąžinusiam paskolas, bei šiuos žinomai netikrus dokumentus dėl 154 208,18 Eur sumos išduotų paskolų grąžinimo 2015 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, įtraukė į BUAB „F.“ apskaitą, taip apskaitoje atvaizdavęs realiai neįvykusias ūkines operacijas, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą BUAB „F.“ buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti BUAB „F.“ 2012 m. vasario 4 d. – 2015 m. kovo 12 d. laikotarpio turto ir nuosavo kapitalo.

4.       R. P. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to buvo padaryta didelė žala BUAB „F.“. R. P., būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo administruoti BUAB „F.“ ir savo žinioje turėdamas BUAB „F.“ turtą – lėšas, pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio nuostatas, neturėdamas jokio teisinio pagrindo BUAB „F.“ vardu su P. P., nereikalaudamas iš P. P. jokių priemonių suteikiamų paskolų grąžinimui užtikrinti, taip pat nesidomėdamas faktine P. P. turtine padėtimi, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. kovo 4 d. pasirašė paskolos sutartis be numerių dėl paskolų suteikimo P. P. su jose nurodytu paskolų grąžinimo terminu iki 2013 m. liepos 1 d., pasirašius paskolos sutartis, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. kovo 4 d. iš BUAB „F.“ banko sąskaitos pervedė 164 344,88 Eur į P. P. asmenines banko sąskaitas, iš jų 2012 m. spalio 10 d. 5792,40 Eur, 2012 m. spalio 17 d. – 2896,20 Eur, 2012 m. gruodžio 18 d. – 1448,10 Eur P. P. grąžino į BUAB „F.“ sąskaitą, po to R. P., žinodamas, kad paskolos sutartyse nustatytu terminu nėra grąžintos, taip pat nesiimdamas jokių teisinių priemonių suteiktoms paskoloms išieškoti iš P. P., o siekdamas nuslėpti neteisėtą jo paskolų išdavimą ir melagingai pateisinti likusios 154 208,18 Eur P. P. suteiktos paskolos grąžinimą, nors iš anksto žinojo, kad P. P. realiai jokių pinigų į BUAB „F.“ kasą negrąžins, 2015 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, pagamino netikrus dokumentus, t. y. kompiuterine technika atspausdino BUAB „F.“ 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį Nr. 2, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F.“ kasą įnešė grynaisiais pinigais 67 233,18 Eur grąžindamas dalį paskolų, ir BUAB „F.“ 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderį Nr. 1, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F.“ kasą įnešė grynaisiais pinigais 86 886 Eur ir grąžino likusią dalį paskolų, pasirašė šiuose kasos pajamų orderiuose kaip pinigus priėmęs asmuo ir juos pateikė pasirašyti P. P. kaip asmeniui, grąžinusiam paskolas, bei šiuos netikrus dokumentus dėl 154 208,18 Eur sumos išduotų paskolų grąžinimo įtraukė į BUAB „F.“ buhalterinę apskaitą. Taip R. P. laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. kovo 4 d. iššvaistė savo žinioje esantį BUAB „F.“ turtą, padarydamas 154 208,18 Eur didelę žalą.

5.       R. P. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas su P. P. bendrininkų grupe, suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus. P. P. žinant, kad pagal su BUAB „F.“ bankroto administratoriumi R. P. 2012 m. gegužės 2 d., 2012 m. gegužės 3 d., 2012 m. gegužės 7 d., 2012 m. gegužės 10 d., 2012 m. gegužės 18 d., 2012 m. gegužės 21 d., 2012 m. gegužės 22 d., 2012 m. gegužės 25 d., 2012 m. gegužės 29 d., 2012 m. gegužės 29 d., 2012 m. birželio 12 d., 2012 m. birželio 28 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. liepos 19 d., 2012 m. rugpjūčio 28 d., 2012 m. spalio 8 d., 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. spalio 24 d., 2013 m. sausio 31 d., 2013 m. kovo 4 d. pasirašytas paskolos sutartis gautų 154 208,18 Eur jis negrąžins, R. P. 2015 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, suklastojo tikrus dokumentus, t. y. kompiuterine technika atspausdino BUAB „F.“ 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį Nr. 2, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F.“ kasą įnešė grynaisiais pinigais 67 233,18 Eur, grąžindamas dalį paskolų, ir BUAB „F.“ 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderį Nr. 1, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F.“ kasą įnešė grynaisiais pinigais 86 886 Eur ir grąžino likusią dalį paskolų, pasirašė šiuose orderiuose kaip pinigus priėmęs asmuo ir juos pateikė pasirašyti P. P., juose pagal bendrą susitarimą P. P. pasirašė kaip asmuo, grąžinęs paskolas.

5.1.       Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. P., veikdamas su P. P. ir A. S. bendrininkų grupe, žinodami, kad P. P. realiai lėšų – 154 208,18 Eur, kurios jam buvo suteiktos kaip paskola, BUAB „F.“ negrąžino ir negrąžins, o BUAB „F.“ 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderis Nr. 2 ir 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderis Nr. 1 dėl lėšų grąžinimo P. P. ir R. P. pasirašyti tik dėl akių, siekdami nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus dėl neteisėto UAB „F.“ 154 208,18 Eur panaudojimo, organizavo žinomai tikrų dokumentų suklastojimą ir panaudojimą. 2015 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, kompiuterine įranga P. P. ir R. P. atspausdino BUAB „F.“ vardu 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutartį Nr. 03/12, kurioje įrašė melagingus duomenis apie tai, kad BUAB „F.“ naujasis, nuo 2015 m. kovo 17 d. paskirtas, bankroto administratorius A. S. neva suteikia P. P. 154 208,18 Eur dydžio paskolą. Po to P. P. ir R. P. parengė ir atspausdino BUAB „F.“ du kasos išlaidų orderius be datų ir numerių, juose įrašydami žinomai melagingus duomenis, neva A. S. kaip paskolą išmokėjo, o P. P. gavo grynaisiais pinigais atitinkamai 81 803,18 Eur ir 72 405 Eur (iš viso – 154 208,18 Eur). Po to šiuos suklastotus tikrus dokumentus P. P. pasirašė kaip paskolos gavėjas. Po to P. P. ir R. P. šiuos suklastotus tikrus dokumentus 2015 m. birželio 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ biure įtikino pasirašyti A. S., šis pasirašė 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutartį Nr. 03/12 ir BUAB „F.“ du kasos išlaidų orderius be datų ir numerių, atitinkamai dėl 81 803,18 Eur ir 72 405 Eur (iš viso – 154 208,18 Eur), kaip paskolą suteikęs ir išmokėjęs asmuo, nors faktiškai paskolos nesuteikė ir lėšų neišmokėjo.

5.2.       Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. P., veikdamas bendrininkų grupe su A. S., iš anksto žinodamas, kad A. S. neperduos, o pastarasis neperims BUAB „F.“ 154 208,18 Eur dydžio lėšų grynaisiais pinigais, 2015 m. kovo 27 d. tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje kompiuterine įranga atspausdino 2015 m. kovo 27 d. kasos pinigų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad jis – R. P. – BUAB „F.“ kasos lėšas – 154 208,18 Eur perduoda naujai paskirtam BUAB „F.“ bankroto administratoriui A. S., ir pasirašė šiame akte kaip administratorės UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo, po to šį suklastotą tikrą dokumentą 2015 m. birželio 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose pateikė pasirašyti A. S., o šis pagal bendrą susitarimą savo, kaip BUAB „F.“ bankroto administratoriaus, parašu patvirtino suklastotą tikrą 2015 m. kovo 27 d. kasos pinigų perdavimo–priėmimo aktą kaip neva gavęs lėšas – 154 208,18 Eur grynaisiais pinigais.

II. Kasacinio skundo argumentai

6.       Kasaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas advokatas A. Kručkauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 9 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 25 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

6.1.       Abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 184 straipsnio 1 dalį, kvalifikuodami R. P. veiksmus kaip 2255,25 Eur vertės turto iššvaistymą dėl neatsargumo, nes ši pinigų suma pateko į teismo patvirtintos bankroto administravimo sąmatos ribas, be to, teismai kriminalizavo civilinius teisinius santykius. Teismai nepagrįstai konstatavo esant permoką. Bankroto bylą nagrinėjęs teismas nustatė BUAB „F.“ bankroto administravimo išlaidų sąmatą, t. y. lėšų sumą, kuria bankroto administratorius galėjo panaudoti iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Pirmasis kreditorių susirinkimas įvyko po 9 mėnesių nuo bankroto bylos iškėlimo. Per šį laikotarpį pagal tris sutartis BUAB „F.“ naudai paslaugų suteikta už 107 669,84 Lt, t. y. už mažesnę sumą, nei patvirtinta bendra bankroto administravimo išlaidų sąmata. Teismai netinkamai taikė tuo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto, kuriame buvo nustatyta, kad teismas tvirtina lėšų sumą, kurią administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą, nuostatas. BUAB „F.“ neviršijo teismo nustatytos administravimo išlaidų sumos, todėl jokia permoka nesusidarė. Naudojant lėšas laikotarpio nuo bankroto bylos iškėlimo iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos administravimo išlaidoms, vadovaujamasi bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtintos leistinos išlaidų sumos dydžiu. BUAB „F.“ pirmasis kreditorių susirinkimas (pakartotinis) įvyko 2021 m. sausio 11 d. Bankroto byla iškelta 2011 m. kovo 31 d., o nutartis įsiteisėjo 2011 m. balandžio 11 d. Taigi nuo 2011 m. balandžio 11 d. iki 2021 m. sausio 11 d., apmokant BUAB „F.“ administravimo išlaidas, buvo ir turėjo būti vadovaujamasi Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 7 punktu. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 19 d. nutartimi tenkino bankroto administratoriaus prašymą ir nustatė 11 979 Lt (3469,3 Eur) lėšų sumą administravimo išlaidoms apmokėti kas mėnesį, ši suma buvo skirta administravimui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, kurio metu bus patvirtinta nauja administravimo išlaidų sąmata. Iki pirmojo 2012 m. sausio 11 d. (pakartotinio) kreditorių susirinkimo bankroto procedūrų trukmė sudarė 9 mėnesius, todėl teismo nustatyta administravimo išlaidoms panaudotina lėšų suma sudarė 107 811 Lt. O pagal sutartis BUAB „F.“ sumokėjo UAB „M.“ 107 669,84 Lt. Taigi teismo nustatyta bankroto administravimo sąmata viršyta nebuvo, todėl pinigai buvo panaudoti laikantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto. BUAB „F.“ darbuotoja liudytoja V. L. patvirtino, kad trijų rūšių paslaugos (teisinės, buhalterinės apskaitos tvarkymo ir turto valdymo) buvo pradėtos teikti ir teikiamos nuo pat bankroto bylos iškėlimo dienos. Tai patvirtino ir nuteistasis P. P. bei R. P.. Vėliau pažymėta, kad už apmokėtas paslaugas susidarė 2255,25 Eur įsiskolinimas, nes sąskaitos nebuvo gautos. Tuomet UAB „M.“ 2013 m. spalio 16 d. išrašė ir pateikė tris PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytas paslaugų suteikimo laikotarpis – už paslaugas iki 2012 m. sausio 1 d. Kitam – 2014 m. gegužės 27 d. – kreditorių susirinkimui duomenys apie iki pirmojo kreditorių susirinkimo UAB „M.“ suteiktas paslaugas buvo patikslinti dėl sumokėtos sumos iki 107 669,84 Lt.

6.2.       Be to, teismai nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius, net ir konstatavę, kad buvo susidariusi permoka. Civilinę ginčo prigimtį patvirtina tai, kad įmones BUAB „F.“, kuriai R. P. atstovavo kaip bankroto administratorius ir kuri atliko permoką, ir UAB „M.“, kuri gavo permoką, siejo realūs sutartiniai teisiniai santykiai. Be to, 2255,25 Eur suma kaip permoka buvo atvaizduota abiejų įmonių buhalterinėje apskaitoje atitinkamai kaip skola ir kreditorių reikalavimas. Permoka buvo atlikta kaip avansinis mokėjimas už paslaugas, t. y. ją atliekant buvo siekiama apmokėti avansu už būsimas paslaugas pagal sutartis, be to, bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė draudžiama, todėl civilinio ieškovo reikalavimo patenkinimas civiline tvarka nebuvo apsunkintas. 

6.3.       Teismai pripažino, kad civiliniai teisiniai santykiai egzistavo, tačiau 2255,25 Eur buvo permoka, nepagrįsta gautomis paslaugomis. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, norint sumokėti didesnę pinigų sumą, nei buvo patvirtinęs kreditorių susirinkimas, reikėjo kreiptis dėl jo pritarimo gavimo. Teismo vertinimu, apie permoką R. P. sužinojo vėliau, šią informaciją gavęs iš buhalterės, bet nesiėmė priemonių jai išsiieškoti, o padarė priešingai – pateikė buhalterei tris melagingas sąskaitas, nesilaikydamas Įmonių bankroto įstatyme nustatytų reikalavimų dėl sąmatos tvirtinimo. Toks veikos kvalifikavimas neatitinka gausios kasacinės instancijos teismo praktikos, atribojant nusikalstamą veiką nuo civilinio delikto. Kai turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, teismai paprastai turi svarstyti turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimus. Patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. 

6.4.       Sandoriai, kuriuos vykdant buvo sumokėta permoka, buvo realūs ir nebuvo tyčia slepiami: BUAB „F.“ ir UAB „M.“ turėjo realius sutartinius teisinius santykius pagal 2011 m. balandžio 20 d. sudarytas sutartis; permoka buvo sumokėta bankiniais mokėjimo pavedimais, nurodant paskirtį – avansas, t. y. mokama už būsimas paslaugas; visa permoka buvo apskaityta UAB „M.“ buhalterinėje apskaitoje kaip šios bendrovės skola BUAB „F.“, o BUAB „F.“ buhalterinėje apskaitoje ši skola nurašyta kaip beviltiška 2014 m., t. y. tais metais, kai UAB „M.“ buvo iškelta bankroto byla. Be to, nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis: permokos suma nėra didelė; pasinaudojimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis yra perspektyvesnis nei baudžiamosiomis, nes bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė draudžiama, todėl civilinis ieškovas galimybę patenkinti savo reikalavimą turi ir iš draudiko; civilinio proceso priemonėmis pasinaudoti civilinis ieškovas gali, ši galimybė nėra niekaip apsunkinta – civilinis ieškovas yra kreipęsis į Vilniaus apygardos teismą, kuriame nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini); Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaidos ir įsipareigojimai, kuriais viršyta sąmata, dengiami iš administratoriaus asmeninių lėšų; veika padaryta dėl neatsargumo.

6.5.       Taigi ginčijimas permokos, susidariusios vykdant sutartinius įsipareigojimus, sumokėjimo teisėtumo ir dėl to galimas reikalavimas R. P. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip bankroto administratoriui, atlyginti atsiradusią žalą civilinio proceso tvarka niekaip neapsunkintas, tačiau šiomis priemonėmis net nebandyta pasinaudoti. R. P. veiksmai, kai BUAB „F.“ pervedė 7786,94 Lt UAB „M.“, gali būti laikomi tik civiliniu deliktu, bet ne nusikaltimu, padarytu dėl neatsargumo. Todėl teismai kriminalizavo civilinius teisinius santykius ir netinkamai taikė BK 184 straipsnio 1 dalį.

6.6.       Abiejų instancijų teismai netinkamai taikė BK 184 straipsnio 2 dalį, kvalifikuodami R. P. veiksmus kaip didelės vertės – 154 208,18 Eur – turto iššvaistymą, nes perleidžiant turtą buvo sudaryti teisėti ir atlygintiniai sandoriai – paskolų sutartys, todėl nėra būtinųjų neteisėto ir neatlygintino svetimo turto perleidimo požymių. P. P. įsipareigojo BUAB „F.“ ne tik grąžinti paskolas, bet ir sumokėti palūkanas. Paskolų sutarčių sudarymo neteisėtumą teismai iš esmės argumentavo bendromis frazėmis ir prielaidomis, o ne konkrečiomis teisės aktų nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. P., atstovaudamas BUAB „F.“, neturėjo teisės skolinti šios bendrovės lėšų P. P. pagal paskolos sutartis, nes, pirma, suteiktos paskolos neatitiko BUAB „F.“ ūkinės komercinės veiklos (bylos duomenimis, BUAB „F.“ vykdė nekilnojamojo turto objektų nuomą); antra, suteiktomis paskolomis buvo akivaizdžiai sumažinta kreditorių reikalavimų patenkinimo apimtis. Teismas net nenagrinėjo, kokia UAB „F.“ įstatuose nustatyta pagrindinė įmonės veikla. Pavyzdžiui, UAB „F.“ įstatų 2.4 punkte nurodyta, kad „panaudodama turtinius fondus, medžiaginius ir piniginius resursus, bendrovė gali organizuoti arba vykdyti ir kitą ūkinę veiklą, neprieštaraujančią Lietuvos Respublikos įstatymams“, o 3.2 punkte nurodyta, kad „bendrovė turi teisę skolinti ir skolintis pinigų. Bendrovė negali verstis kredito įstaigos veikla.“ Vis dėlto joks teisės aktas nedraudė bankrutuojančiai įmonei skolinti lėšų tretiesiems asmenims, teismui leidus jai tęsti ūkinę komercinę veiklą. Be to, įmonės teisę teikti paskolas patvirtino ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštas byloje (10 t., b. l. 119–120), tačiau teismai, užuot jį vertinę ir dėl jo pasisakę, rėmėsi prielaidomis.

6.7.       Paskolos P. P. buvo suteiktos laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 4 d. Vadovaujantis iki tol galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartyje, kuria BUAB „F.“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nebuvo nustatyti sandoriai, kuriuos įmonė gali sudaryti. Įvykusiuose kreditorių susirinkimuose taip pat nebuvo priimti spendimai, numatantys nutraukti ūkinę komercinę veiklą arba teikti teismui pasiūlymus dėl ūkinės komercinės veiklos apribojimų ar nutraukimo bei apribojimų disponuoti įmonės turtu nustatymo. Po 2015 m. kovo 3 d. teismo priimtos nutarties, kuria buvo pakeistas BUAB „F.“ administratorius, BUAB „F.“ ir toliau tęsė ūkinę komercinę veiklą. Kreditoriai apie tai žinojo ir tam pritarė, o vykstančiuose kituose teismo procesuose buvo nagrinėjami atvejai, susiję ir su ūkine komercine veikla. BUAB „F.“ ūkinės komercinės veiklos vykdymo tikslas nebuvo bendrovės mokumo atkūrimas. Tolesnis sudarytų turto nuomos sutarčių vykdymas laikomas siekiu išsaugoti turto esamą būklę, kad jis būtų likvidus ir galėtų būti realizuojamas. Be to, taip buvo vykdoma administratoriaus pareiga – užtikrinti bendrovės turto apsaugojimą. Ūkinės komercinės veiklos tęsimas, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, neturi būti siejamas su įmonės nemokumo atkūrimu ir pagrindinės veiklos vykdymu. 

6.8.       Teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl gynėjo pateiktų argumentų ir duomenų iš žiniasklaidos priemonių ir kitų baudžiamųjų bylų, patvirtinančių, kad nuo panašios P. P. schemos, kai buvo sudaromas sėkmę pelniusio ir patikimo verslininko įvaizdis, nukentėjo devyni kiti asmenys. Teismai nepagrįstai konstatavo R. P. veiksmuose esant padarinius, nes, BUAB „F.“ bankroto administratoriaus pareigas einant R. P., P. P. suteiktas paskolas grąžino, todėl žala nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad paskolos nebuvo grąžintos, o buhalterinės apskaitos dokumentai iš esmės buvo skirti paskolų grąžinimui imituoti. Dėl šios dalies apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino po įrodymų tyrimo atnaujinimo apeliacinės instancijos teisme ir kasatoriaus gynėjo baigiamojoje kalboje nurodytų duomenų, patvirtinančių liudytojų ir P. P. suinteresuotumą ir sąsajas.

6.9.       Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad suteiktomis paskolomis buvo akivaizdžiai sumažinta kreditorių reikalavimų patenkinimo apimtis, taip pat nėra pagrįstas. P. P. išduotos 154 208,18 Eur paskolos prie administravimo išlaidų nebuvo priskirtos, niekada nebuvo pripažintos beviltiškomis, į išlaidas (sąnaudas) ar nuostolius nurašytos taip pat nebuvo. BUAB „F.“ ir UAB „M.“ 21 paskolos sutartyje buvo nurodyta P. P. pareiga ne tik grąžinti suteiktas paskolas, bet ir sumokėti 10 procentų metines palūkanas. Tai reiškia, kad paskolų suteikimo metu nebuvo sumažinta kreditorių reikalavimų patenkinimo apimtis. Priešingai, suteikiant paskolas siekta padidinti turto vertę per palūkanas ir patenkinti daugiau kreditorių reikalavimų. Išties R. P. prisiėmė riziką, neprašydamas P. P. užtikrinti paskolų užtikrinimo priemonėmis, tačiau teismai nevertino pateiktų duomenų apie paskolų gavėjo P. P. asmenybę ir to, kad R. P. buvo suklaidintas dėl esminės apgaulės – P. P. sudaryto įspūdžio, jog jis yra sėkmingai veikiantis teisininkas ir verslininkas, kuris ne tik grąžins lėšas, bet dar ir sumokės dideles palūkanas. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir baigiamojoje kalboje R. P. pateikė papildomus duomenis ir argumentus, kodėl jis suteikė paskolas ir kodėl jis buvo apgautas, bet šių duomenų apeliacinės instancijos teismas nevertino.

6.10.       Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad paskolos buvo suteiktos pažeidžiant Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimus, nustatančius lėšų, esančių kreditorių sąskaitoje, naudojimo tvarką, kad BUAB „F.“ lėšos galėjo būti naudojamos išimtinai tik kreditorių interesams tenkinti. BUAB „F.“ administratorius atsiskaitymus pagal vykdytą ūkinę veiklą, pagal mokestines prievoles, bankroto administravimo išlaidoms apmokėti ir P. P. paskolai suteikti atlikdavo iš vienos banko atsiskaitymo sąskaitos, todėl apeliacinės instancijos teismo tvirtinimai, kad lėšas, esančias banko sąskaitoje, galima buvo naudoti išimtinai tik kreditorių interesams tenkinti, neturi teisinio pagrindo. 

6.11.       Byloje yra rašytiniai duomenys, patvirtinantys paskolų grąžinimo ir vėlesnį naujojo BUAB „F.“ bankroto administratoriaus A. S. analogiškų paskolų suteikimą P. P.. R. P. už tokias pačias faktines aplinkybes (paskolų suteikimą P. P.), kaip ir po jo BUAB „F.“ bankroto administratoriaus pareigas ėjęs A. S., buvo kaltintas ir nuteistas dėl turto iššvaistymo bendrininkaujant, o dėl veiksmų su A. S. P. P. buvo kaltinamas dėl sukčiavimo, t. y. A. S. buvo faktiškai laikomas nukentėjusiuoju, nors 55 000 Eur paskolas BUAB „F.“ P. P. suteikė A. S., eidamas bankroto administratoriaus pareigas. Apgaulės panaudojimą prieš R. P. patvirtina ir tai, kai P. P. BUAB „F.“ naudai 2012 m. spalio, gruodžio mėn. grąžino 35 000 Lt, taip sudarydamas prielaidas manyti, kad paskolas jis grąžins. Taigi teismai taip pat turėjo perkvalifikuoti P. P. veiką į sukčiavimą ir R. P. išteisinti. Vis dėlto rašytinius įrodymus teismai atmetė vadovaudamiesi A. S., P. P. ir M. R. parodymais, nepaisydami to, kad byloje esantys įrodymai ir A. S. parodymai patvirtina, kad tiek A. S., tiek P. P., tiek M. R. bendradarbiavo tarpusavyje, veikdami prieš R. P., ruošdami prieš jį teisinius dokumentus. Šių asmenų bendradarbiavimas vyko 2015–2017 m., t. y. laikotarpiu, kai neva R. P. jau buvo padaręs žalą. Nepaisant to, kad minėtu laikotarpiu A. S. toliau teikė paskolas P. P., kartu ruošė teisinius dokumentus, su M. R. R. P. vadino bendru priešu, M. R. prašymu rengė prieš jį dokumentus, A. S. toliau paslaugas pirko iš P. P. kitose bankroto bylose, nors neva visi jau žinojo apie P. P. negrąžintas paskolas. Taigi akivaizdu, kad buvo siekiama atsakomybę perkelti asmeniui, turinčiam turto, – R. P., žinant, kad P. P. pareikšta daug civilinių ieškinių ir jis turto nebeturi. Vis dėlto teismas į minėtas aplinkybes neatsižvelgė, dėl jų nepasisakė, A. S., P. P. ir M. R. parodymų patikimumui reikšmės neskyrė, taip padarydamas esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl gynėjo baigiamojoje kalboje nurodytų argumentų, paaiškėjusių po A. S. apklausos apeliacinės instancijos teisme (pirmosios instancijos teisme parodymus duoti jis atsisakė). P. P. byloje buvo kaltinamasis, o A. S. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl jie laikytini kaltinamaisiais toje pačioje byloje. Byloje esantys duomenys rodo, kad šie asmenys veikė tyčia ir iš anksto susitarę prieš R. P., todėl jų parodymų patikimumui turėjo būti skirtas išimtinis dėmesys. Tačiau A. S. iš esmės išvengė didelės civilinės atsakomybės už žalą dėl paskolų suteikimo, nes paneigė savo pasirašytus dokumentus dėl paskolų suteikimo, t. y. atsakomybę perkėlė R. P.. Jis buvo P. P. ir jo tėvo draugas, su juo P. P. tiesiogiai derino pastarojo paskyrimą BUAB „F.“ bankroto administratoriumi, o R. P. tokiuose veiksmuose nedalyvavo. M. R., būdamas vienas didžiausių BUAB „F.“ kreditorių, tiesiogiai bendradarbiavo ir derino su P. P. ir A. S. teisinius veiksmus prieš R. P.. A. S. siekė išvengti savo atsakomybės už paskolų suteikimą P. P., M. R., kaip parodė A. S., – atsakomybės už BUAB „F.“ tyčinį bankrotą ir dokumentų klastojimą kartu su P. P. BUAB „F.“ bankroto proceso metu. 

6.12.       Buhalterinės apskaitos dokumentai, teismo pripažinti tariamaisiais, pasirašyti tiek P. P., tiek A. S.. Dokumentų pasirašymo metu jokių įrašų apie faktiškai neįvykusias ūkines operacijas atlikta nebuvo. Visiškai nesuprantama, kaip A. S., būdamas profesionalus bankroto administratorius, ir P. P. – profesionalus teisininkas būtų įforminę paskolos sutartį ir kasos operacijas, jeigu jos faktiškai nebūtų įvykusios. Nors dokumentuose įrašai padaryti neva 2015 m., tačiau, atsižvelgus į A. S. parodymus apeliacinės instancijos teisme ir papildomą 2017 m. susitarimą su P. P., manytina, kad tokie prierašai padaryti vėliau. Tai patvirtina aplinkybė, kad tik 2017 m. gegužės 11 d. P. P. ir A. S. sudarė tariamą susitarimą dėl 2015 m. kovo 12 d. paskolos sutarties, kuriuo visi dokumentai dėl paskolos suteikimo buvo pripažinti fiktyviais. Kritiškai vertintini A. S. parodymai, kad paskolos faktiškai nebuvo grąžintos dar ir dėl to, kad jis, būdamas BUAB „F.“ bankroto administratorius, toliau teikė paskolas P. P..  

6.13.       R. P. veiksmuose nėra kaltės – tiesioginės tyčios. Apeliacinės instancijos teismas R. P. kaltę grindė tuo, kad jis tariamai maskavo paskolų suteikimo faktą P. P., be to, teismui konstatavus, jog R. P. neperdavė P. P. grąžintų paskolų, t. y. paskolų grąžinimas buvo fiktyvus, darė išvadą, jog tokie veiksmai patvirtina sąmoningus ir tyčinius R. P. veiksmus. Tokia teismo išvada nepagrįsta, nes bylos duomenys patvirtina, kad R. P. veiksmuose nebuvo tyčios elgtis nusikalstamai, R. P. turėjo pagrindą pasitikėti P. P., tuo metu jį pažinojo. Be to, A. S., po R. P. perėmęs BUAB „F.“ administravimą, iš esmės pateko į analogišką situaciją – buvo suklaidintas P. P. patikimumo, papildomai suteikė jam paskolas, tačiau teisėsaugos institucijos tokių veiksmų nevertino kaip turto iššvaistymo. Skirtingai nei nurodo teismas, R. P. jokiais savo veiksmais nesistengė nuslėpti paskolos suteikimo fakto P. P.: įtraukė paskolas į buhalterinę apskaitą, paskolas išmokėjo banko pavedimais. Tad R. P. veikimas tiesiogine tyčia yra iš esmės preziumuojamas. Suteikdamas paskolas P. P. jis ne tik nesiekė neatlygintinai turto perduoti, tačiau, priešingai, turtą panaudojo teisėtai siekdamas turtinės naudos BUAB „F.“, neturėjo jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti P. P. mokumu, suteikti paskolas įstatymas nedraudė. Be to, R. P. kaltė įrodinėta ne objektyviais liudytojų parodymais, tačiau tik akivaizdų suinteresuotumą R. P. nuteisimu turinčių asmenų parodymais. 

6.14.       Vadovaujantis naujausia kasacinės instancijos teismo praktika, konstatuojant piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi (BK 228 straipsnio 1 dalis), būtina konstatuoti korupcines ar kitas panašias paskatas, tačiau tokių paskatų teismai net nenustatinėjo. Piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi kaip nusikalstamos veikos koncepcija baudžiamojoje teisėje suponuoja išvadą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo veikia priešingais tarnybai interesais dėl korupcinių ar kitų panašių paskatų, rodančių akivaizdų nesąžiningumą atliekant tarnybines pareigas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-788/2021). R. P. veikė pagal jam, kaip bankroto administratoriui, suteiktų įgaliojimų ribas. Suteikdamas paskolas P. P., jis siekė gauti 10 procentų metinių palūkanų nuo suteiktų paskolų ir taip padidinti galimybę atsiskaityti su kreditoriais, t. y. veikė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesais, o ne vedamas korupcinių ar kitokių paskatų. Be to, piktnaudžiavimas ir kitos nusikalstamos veikos yra tiesiogiai susiję su didelės vertės turto iššvaistymu, todėl, nutraukus R. P. bylą dėl šios dalies, nebelieka pagrindo jį pripažinti kaltu padarius kitas nusikalstamas veikas. 

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7.       Nuteistojo R. P. gynėjo advokato A. Kručkausko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8.       Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020, 2K-143-788/2022, 2K-276-387/2022). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-75-511/2022, 2K-193-648/2022). Be to, kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame keliami ne tik kasacinės instancijos teisme nagrinėtini teisės taikymo klausimai, bet ir kvestionuojamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, susijęs su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, to negrindžiant teisiniais argumentais, bet pateikiant savą faktų ir įrodymų interpretavimą bei savaip suprantamą BK 184 straipsnio 1 dalies taikymą, pavyzdžiui, deklaratyviai teigiant, kad 2255,25 Eur suma pateko į teismo patvirtintos bankroto administravimo sąmatos ribas ir kad ši suma nepagrįstai buvo pripažinta kaip permoka, kartu analizuojant administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo procedūrą. Abiejų instancijų teismai konstatavo 2255,25 Eur permoką, t. y. kad ši suma, pervesta UAB „M.“, nepagrįsta gautomis paslaugomis (nebuvo jokio teisėto pagrindo pervesti šią pinigų sumą). Matyti, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į iš esmės analogiškus apeliacinio skundo argumentus nuosprendžio 18–21 punktuose, įskaitant ir dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo. Taigi kasatorius nenurodo teisinių argumentų, paneigiančių teismų atliktą įrodymų vertinimą. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje yra tik tikrinama, ar minėti veiksmai išeina už civilinės teisės ribų ir lemia baudžiamąją atsakomybę. Kasatorius, nesutikdamas su R. P. nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, ginčija didelės turtinės žalos faktą, kvestionuodamas teismų atliktą įrodymų vertinimą, t. y. teigdamas, kad paskolą P. P. grąžino. Abiejų instancijų teismai nustatė, kad paskola nebuvo grąžinta, tai pagrindė byloje surinktais duomenimis, o kasatorius nenurodo teisinių argumentų, grindžiančių teismų atlikto įrodymų vertinimo neteisėtumą. Atitinkamai, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, susiję su įrodymų – liudytojų A. S., M. R. ir nuteistojo P. P. parodymų – vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindą.

9.       Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Susipažinus su kasaciniu skundu, apeliaciniu skundu ir procesą apeliacinės instancijos teisme grindžiančiais dokumentais, nustatyta, kad kasaciniame skunde keliami argumentai, susiję su BK 184 straipsnio 1 dalies taikymu, teigiant, kad P. P. išmokėti pinigai (2255,25 Eur) buvo avansas, nebuvo nurodyti nei apeliaciniame skunde, nei teismui bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Priešingai, apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teisme buvo teigiama, kad 2255,25 Eur suma buvo atsiskaityta už laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 10 d. iki sutarčių pasirašymo, t. y. iki 2011 m. balandžio 20 d., ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 11 d. suteiktas teisines paslaugas. Atitinkamai tik dėl pastarųjų teiginių apeliacinės instancijos teismas pasisakė, o dėl naujai kasaciniame skunde keliamos versijos, susijusios su avanso išmokėjimu už ateityje suteikiamas paslaugas (mokėjimas atliktas 2012 m. sausio 5 d.), apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, nes jie nebuvo nurodyti. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šiame punkte nurodyti kasatoriaus argumentai paliekami nenagrinėti.

10.       Nagrinėjamoje byloje 2023 m. kovo 13 d. buvo gautas M. R. ir A. R. prašymas atnaujinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir civilinį ieškovą BUAB „F.“ pakeisti jos teisių perėmėjais M. R. ir A. R.. Teisėjų kolegija šį prašymą palieka nenagrinėtą, nes baudžiamoji byla išnagrinėta 2023 m. vasario 24 d. posėdyje, o šio posėdžio metu protokoline nutartimi buvo išspręstas klausimas dėl M. R. ir A. R. įtraukimo į procesą civiliniais ieškovas, t. y. motyvuotai atsisakyta tai padaryti, nes civilinis ieškinys yra priteistas BAUB „F.“. Be to, skundžiami teismų nuosprendžiai yra įsiteisėję ir vykdomi (BPK 336 straipsnio 2, 3 dalys, BPK 342 straipsnio 1 dalis), todėl kasacine tvarka nagrinėjant bylą dėl įsiteisėjusių nuosprendžių nėra teisinio pagrindo spręsti nei civilinio ieškovo pakeitimo, nei bylos atnaujinimo klausimo.

11.       Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tikrina, ar nebuvo padarytas esminis BPK nuostatų pažeidimas, t. y. ar nebuvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, atliekant įrodymų vertinimą, ir ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. ar BK 184 straipsnio 1 dalis pritaikyta tinkamai, tikrinant tik tuo aspektu, ar nebuvo kriminalizuoti civiliniai teisiniai santykiai, ar BK 184 straipsnio 2 dalis pritaikyta tinkamai, tikrinant tik tuo aspektu, ar yra nusikaltimo sudėties požymiai ir ar BK 228 straipsnio 1 dalis pritaikyta tinkamai.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

12.       Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl R. P. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, A. S., P. P. ir M. R. parodymų patikimumui reikšmės neskyrė, taip padarydamas esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą, yra nepagrįsti.

13.       Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų įtvirtinta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-154-1073/2020, 2K-78-1073/2023).

14.       Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022).??? Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018, 2K-87-719/2019).

15.       Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas R. P. kaltę dėl nusikaltimo, nurodyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, vadovavosi ne tik liudytojo A. S. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, juos patikrindamas parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, liudytojo M. R. ir nuteistojo P. P. parodymais, bet ir liudytojos V. L. parodymais, taip pat byloje esančiais dokumentais, t. y. įrodymų visetu. Iš nuosprendžio 41–45 punktų matyti, kad teismas vertino, ar pirmiau nurodytų asmenų parodymais galima tikėti, jais grindžiant R. P. kaltę, vertino jų nuoseklumą, gretino juos tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais bylos duomenimis. Tai, kad kasatoriaus ir jo ginamojo netenkina teismo atliktas įrodymų vertinimas, gynybinių versijų atmetimas ir galutinės teismo išvados, nereiškia, kad teismas padarė įrodymų vertinimo klaidų.

16.       Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

Dėl BK 184 straipsnio 1 dalies taikymo

17.       Kasatoriaus teiginiai, kad teismai, nuteisdami R. P. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius, net ir konstatavus, kad buvo susidariusi permoka, yra nepagrįsti. 

18.       Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai (nesilaikydamas nustatytos turto perleidimo tvarkos) ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2013, 2K-152-303/2017, 2K-241-942/2022). Neatlygintinis svetimo turto iššvaistymas reiškia, kad šis turtas perleidžiamas neatlyginant jo vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-241-942/2022). 

19.       Pagal teismų praktiką, patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-508-976/2015, 2K-46-699/2018). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje kartu yra pateikiami ir galimi teisių gynimo būdų civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimo pavyzdžiai: be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2013, 2K-7-388/2007, 2K-285/2013, 2K-46-699/2018, 2K-241-942/2022). 

20.       Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 184 straipsnio 1 dalies taikymo, itin detaliai aptarė BUAB „F.“ ir UAB „M.“ siejusius sutartinius santykius nuosprendžio 18 punkte, nurodydamas ne tik sudarytų sutarčių, bet ir išrašytų PVM sąskaitų faktūrų skaičių, jose nurodytą sumą, taip pat realiai sumokėtą sumą – 107 669,84 Lt, kuri 7786,94 Lt (2255,25 Eur) viršija už paslaugas išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytą sumą – 99 882,90 Lt. O nuosprendžio 24 punkte aiškiai ir koncentruotai konstatavo, kodėl susiklostę santykiai negali būti laikomi civiliniais teisiniais santykiais. Tai, kad, kaip teigia kasatorius, 2255,25 Eur suma kaip permoka buvo atvaizduota abiejų įmonių buhalterinėje apskaitoje atitinkamai kaip skola ir kreditorių reikalavimas, tik dar labiau paneigia kasatoriaus teiginius apie susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Siekiant nuslėpti atliktą mokėjimą, atliktą be teisėto pagrindo, į buhalterinę apskaitą buvo pateiktos melagingos PVM sąskaitos faktūros, taigi R. P. nesielgė sąžiningai, o visa tai tik įrodo, kad minėta pinigų suma buvo iššvaistyta, veikiant nusikalstamai, todėl R. P. nuteistas pagrįstai. Nagrinėjamoje byloje BUAB „F.“ buvo padaryta turtinė žala, kilusi iš nusikalstamų veiksmų, o ne iš sutartinių teisinių santykių, nes minėta pinigų suma nebuvo atlygis už suteiktas paslaugas. Atvejai, kai, siekiant pagrįsti pinigų perleidimo teisėtumą, yra daromi manipuliaciniai veiksmai, kaip antai melagingų PVM sąskaitų faktūrų pateikimas į buhalterinę apskaitą, savaime rodo atliktų veiksmų didesnį pavojingumą, nes tikroji pinigų pervedimo priežastis yra maskuojama, dėl to nustatyti teisiškai reikšmingus faktus tampa sudėtinga. Atitinkamai tokiais atvejais, nors ir yra galimybė padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, nėra galimybės svarstyti tokios teisinės atsakomybės klausimo, nes asmuo pasirinko priešingą teisei veikimo būdą – ne žalos atlyginimą, vos sužinojus permokos faktą, tačiau siekį bet kokiu būdu pagrįsti atliktą pinigų pervedimą. Nagrinėjamu atveju R. P., veikdamas neatsargiai, iššvaistė svetimą – BUAB „F.“ priklausantį – turtą, tačiau jau aptarti jo vėliau atlikti veiksmai rodo nusikalstamą, o ne sąžiningą paslaugų iš „M.“ gavėjo elgesį.

21.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad BK 184 straipsnio 1 dalis buvo inkriminuota pagrįstai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai.

22.       Nors kaltės rūšies klausimas nagrinėjamoje byloje nekeliamas, tačiau teisėjų kolegija mano esant tikslinga, siekiant tinkamos teismų praktikos formavimo, pasisakyti dėl netinkamai nustatytos kaltės rūšies – nusikalstamo nerūpestingumo.

23.       Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad skola susidarė ne dėl tyčinių R. P. veiksmų, bet dėl jo nusikalstamo nerūpestingumo – nepakankamos mokėjimų UAB „M.“ kontrolės ir apskaitos, paties pasirašytų sutarčių sąlygų nežinojimo, todėl R. P. nenumatė, kad, pervedant bendrą 107 669,84 Lt sumą UAB „M.“ už iki pirmojo kreditorių susirinkimo suteiktas paslaugas, susidarys 7786,94 Lt permoka, nors, būdamas BUAB „F.“ bankroto administratorius ir pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio nuostatas einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas BUAB „F.“ turtą, turėjo tai numatyti.

24.       Susipažinus su skundžiamais teismų nuosprendžiais, nustatyta, kad R. P. kėlė versiją, jog 2255,25 Eur buvo pervesta už paslaugas, suteiktas iki sutarčių pasirašymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad jis su P. P. pasirašė sutartis 2011 m. balandžio 20 d., taigi jis neabejotinai suvokė, kad už paslaugas yra mokama nuo sutarčių vykdymo pradžios, t. y. nuo 2011 m. balandžio 20 d. Šios aplinkybės paneigia išvadą, kad R. P. šią turtinę žalą bendrovei padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. nenumatydamas jos atsiradimo galimybės. Todėl, nekeičiant teismų nustatytos kaltės rūšies (nusikalstamo neatsargumo), konstatuotina, kad šiuo atveju R. P. 7786,94 Lt (2255,25 Eur) vertės bendrovės turtą iššvaistė dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. numatydamas šios turtinės žalos atsiradimo galimybę ir lengvabūdiškai tikėdamasis jos išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo

25.       Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus nuosprendžius dėl R. P. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, konstatuoja, kad pagrįstai buvo nustatyti visi būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nes P. P. BUAB „F.“ priklausantis didelės vertės turtas – 154 208,18 Eur – buvo perleistas neteisėtai, neatlygintinai, veikiant netiesiogine tyčia. Taigi nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad R. P. veiksmuose nėra nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, taip pat kad ir šiuo atveju teismai nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius.

26.       Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes.

27.       Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai nustatė, kad R. P., veikdamas BUAB „F.“ vardu, su P. P. laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. kovo 4 d. pasirašė 21 paskolos sutartį, kurių pagrindu P. P. į jo asmenines sąskaitas buvo pervesta 164 344,88 Eur, iš kurių 154 208,18 Eur P. P. negrąžino. P. P. 2015 m. kovo mėn. pagamino netikrus dokumentus – BUAB „F.“ 2015 m. kovo 9 d. kasos pajamų orderį, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F.“ kasą įnešė grynaisiais pinigais 67 233,18 Eur, grąžindamas dalį paskolų, ir BUAB „F.“ 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderį, kuriame įrašė melagingus duomenis apie tai, kad P. P. į BUAB „F.“ kasą įnešė grynaisiais pinigais 86 886 Eur ir grąžino likusią dalį paskolų. Šiuos dokumentus pasirašė tiek P. P., tiek R. P., o R. P. šias tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas įtraukė į BUAB „F.“ buhalterinę apskaitą.

28.       Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas BUAB „F.“ priklausančio turto perleidimo neteisėtumą, nuosprendžio 38 punkte detaliai aptarė bankroto administratoriaus pareigas, nurodė, kad suteiktos paskolos neatitiko BUAB ,,F.“ ūkinės komercinės veiklos – ji vykdė nekilnojamojo turto objektų nuomą ir suteiktomis paskolomis buvo akivaizdžiai sumažinta kreditorių reikalavimų patenkinimo apimtis. Teisėjų kolegija šiai teismo padarytai išvadai pritaria. Nors BUAB ,,F.“ nebuvo draudžiama teikti paskolas ir, pradėjus bankroto procesą, ji toliau vykdė pagrindinę savo veiklą – nekilnojamojo turto objektų nuomą, tačiau susiklosčiusi situacija – paskolų teikimas fiziniam asmeniui, iš kurio vadovaujamos įmonės buvo perkamos paslaugos BUAB „F.“ naudai, taip sumažinant jau bankrutavusio ir likviduojamo juridinio asmens turtą, nagrinėjamoje byloje savaime yra nesuderinama su juridinio asmens bankroto ir likvidavimo paskirtimi. Be kita ko, nenustatyta, kad kreditorių susirinkimuose būtų svarstyta dėl kitos – paskolų teikimo P. P. – BUAB „F.“ veiklos, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad paskolos P. P. faktas buvo slepiamas nuo BUAB „F.“ kreditorių ir maskuojamas BUAB „F.“ apskaitoje (nuosprendžio 39 punktas). Tai reiškia, kad su svetimu – BUAB „F.“ priklausančiu – turtu, skirtu kreditorių reikalavimams užtikrinti, R. P., būdamas bankroto administratorius, elgėsi kaip su savu ir juo disponavo priešingais bankrutavusio ir likviduojamo juridinio asmens tikslais. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 50–51 punktų matyti, kad pinigai P. P. buvo perleisti ne tik neteisėtai, tačiau ir neatlygintinai. Nors paskolos sutartyse buvo nurodytos itin didelės – 10 procentų palūkanos, tačiau palūkanų P. P. nemokėjo, net ir grąžindamas dalį jam suteiktos paskolos. Taigi pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad R. P. ne tik nereikalavo palūkanų, bet ir nesidomėjo, kodėl jos nėra mokamos, o tai tik patvirtina, kad sutartiniai santykiai buvo imituojami, jie buvo tik priedanga kitiems nusikalstamiems veiksmams daryti, todėl jokių realių civilinių teisių ar pareigų nesukūrė (nuosprendžio 48 punktas). Atitinkamai nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad fiktyvios paskolos sutartys sukuria civilinius teisinius santykius.

29.       Kasatoriaus teiginiai, kad R. P. veiksmuose nėra kaltės – tiesioginės tyčios, kad tiesioginė tyčia yra preziumuojama, yra ne tik niekuo grįsti, bet ir netikslūs, nes R. P. buvo nuteistas už veikimą netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl R. P. kaltės formos ir rūšies, nurodė, kad R. P. suvokė, jog, skolindamas pinigus P. P., padarys žalą BUAB „F.“ kreditoriams, ir nors tokių pasekmių tiesiogiai nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti, t. y. R. P. veikė netiesiogine tyčia.

30.       Turto iššvaistymas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo. Esant tiesioginei tyčiai kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, kad jo savininkas ar teisėtas turto valdytojas neteks turto, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai, suvokdamas tokį veikos pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą, kaltininkas, nors ir nenori žalos atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149-303/2019).

31.       Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas R. P. kaltę – veikimą netiesiogine tyčia, itin detaliai išanalizavo visas reikšmingas aplinkybes, nurodydamas: paskolos P. P. faktas buvo slepiamas nuo BUAB „F.“ kreditorių ir maskuojamas BUAB „F.“ apskaitoje; jis iki pat savo įgaliojimų BUAB „F.“ pabaigos, manipuliuodamas dokumentais, kurie neatspindėjo realių ūkinių finansinių operacijų, imitavo BUAB „F.“ apskaitoje fiktyvų paskolos grąžinimą ir pakartotinį išdavimą P. P.; jei R. P. iš tiesų būtų gavęs grynaisiais iš P. P. 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. kovo 10 d. kasos pajamų orderiuose nurodytas lėšas, turėjo jas įnešti į BUAB „F.“ banko sąskaitą (nuosprendžio 39, 40, 46 punktai).

32.       Kartu tikslinga pažymėti ir tai, kad P. P. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės, kurios, pasak kasatoriaus, lėmė klaidingą jo – kaip patikimo verslininko – įvaizdžio vertinimą, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, nes R. P. neturėjo absoliučiai jokios teisės disponuoti BUAB „F.“ turtu kitais tikslais, nei yra keliami bankrutavusiam ir likviduojamam juridiniam asmeniui, juolab be kreditorių žinios ir pritarimo.

33.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad BK 184 straipsnio 2 dalis buvo inkriminuota pagrįstai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai.

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies taikymo

34.       Kasatorius teigia, kad buvo nukrypta nuo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-788/2021 suformuotos teismų praktikos, todėl teisėjų kolegija, siekdama nuoseklios ir vienodos praktikos formavimo, tikrina, ar, taikant BK 228 straipsnio 1 dalį, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos. Be kita ko, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio 74–80 punktuose detaliai, aiškiai ir išsamiai aptarė minėto nusikaltimo sudėties požymių buvimą R. P. veiksmuose.

35.       BK 228

36.       Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-788/2021 nurodyta, kad „piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi kaip nusikalstamos veikos koncepcija baudžiamojoje teisėje suponuoja išvadą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo veikia priešingais tarnybai interesais dėl korupcinių ar kitų panašių paskatų, rodančių akivaizdų nesąžiningumą atliekant tarnybines pareigas“. Nagrinėjamoje byloje R. P., būdamas paskirtas bankrutavusios ir jau likviduojamos įmonės bankroto administratoriumi, veikė priešingais tarnybai (jis prilygintas valstybės tarnautojui) interesais, nes, kaip minėta pirmiau, užuot siekęs užtikrinti kreditorių reikalavimų patenkinimą, jis ženkliai sumažino įmonės turtą, pasinaudodamas einamomis pareigomis ne tik iššvaistė didelę pinigų sumą, taip padarydamas BK 184 straipsnio 2 dalyje nurodytą sunkų nusikaltimą, bet ir, siekdamas nuslėpti šį jau padarytą nusikaltimą, padarė dar du nusikaltimus – apysunkį (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir nesunkų (BK 300 straipsnio 1 dalis). Nors nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, ko siekė ar kokią naudą gavo R. P., tačiau jo – kaip bankroto administratoriaus, turinčio užtikrinti sklandų, teisėtą ir efektyvų bankrutuojančio juridinio asmens kreditorių teisių įgyvendinimą, – neteisėti veiksmai savaime rodo akivaizdų jo nesąžiningumą atliekant tarnybines pareigas, akivaizdžiai yra prasilenkiantys su einamoms pareigoms priskiriamomis funkcijomis. Jis, būdamas paskirtas administruoti svetimą bankrutuojantį juridinį asmenį, o vėliau pradėjus jo likvidavimą, disponavo svetimu turtu kaip savu – jį iššvaistė, taip padarė didelę žalą. Tolesni nusikalstami veiksmai, maskuojant iššvaistymo faktą, tik sustiprina išvadą, kad R. P. veikė ne pagal savo įgaliojimų ribas, bet akivaizdžiai tyčiniais veiksmais išeidamas už jų.

37.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad, R. P. nuteisiant pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, buvo nukrypta nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos praktikos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. P. (R. P.) gynėjo advokato Alberto Kručkausko kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                Olegas Fedosiukas

                                                                        Daiva Pranytė-Zalieckienė

                                                                        Aurelijus Gutauskas