Civilinė byla Nr. 2S-1881-553/2013
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27689-2013-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 129.1; 122.4
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (pareiškėjų) R. V. ir J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-23 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-34759-566/2013 išnagrinėjus pareiškėjų R. V. ir J. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese.
Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
n u s t a t ė:
- Ginčo esmė
Vadovaudamiesi Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 510 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai pateikė teismui skundą dėl antstolio 2013-07-29 patvarkymo panaikinimo, kuriuo prašė panaikinti 2013-07-29 antstolio D. Š. priimtą patvarkymą dėl ekspertizės areštuoto turto vertei nustatyti skyrimo pavedant ekspertizę atlikti UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas ir priimti patvarkymą paskiriant areštuoto turto vertintoją, atsižvelgiant į geriausią kainą siūlančius kandidatus bei pareiškėjų nuomonę. Savo reikalavimą pareiškėjai grindė tuo, jog išlaidos ekspertizei atlikti bus išieškotos iš pareiškėjų (skolininkų), antstolis parinkdamas turto vertintojo kandidatūrą nesivadovavo ekonomiškumo principu, t. y. ekspertizę pavedė atlikti ne geriausią kainą pasiūliusiam ekspertui, o ekspertą pasirinko savo nuožiūra, neatsižvelgdamas į pareiškėjų nuomonę dėl turto vertintojo kandidatūros. Pareiškėjų nuomone, buvo pažeisti įstatymo reikalavimai, susiję su ekspertizės paskyrimu bei turto vertintojo kandidatūros parinkimu. Pareiškėjai prašė vykdymo procese taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki kol bus išnagrinėtas minėtas skundas sustabdyti vykdymo veiksmus, motyvuodami tuo, jog pareiškėjams galimai palankaus priimto teismo procesinio sprendimo atveju ekspertizė jau galės būti atlikta UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas, o ne pareiškėjų pasirinkto turto vertintojo ir išlaidos išieškotos iš pareiškėjų, todėl pareiškėjams priimto palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomu.
- Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-08-23 nutartimi nutarė pareiškėjų R. V. ir J. V. prašymo netenkinti. Teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčija antstolio patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti bei dėl turo vertintojo kandidatūros pasirinkimo. Pareiškėjams palankaus teismo procesinio sprendimo priėmimo atveju, t. y. teismui panaikinus skundžiamą patvarkymą, skundžiamas patvarkymas tolesnei vykdymo veiksmų eigai neigiamos įtakos negalėtų turėti, o tuo pačiu pripažinus antstolio veiksmus paskiriant ekspertizę bei parenkant ekspertą neteisėtais, tokie veiksmai neturėtų jokios įtakos pareiškėjų, kaip skolininkų, interesams ir tokiu atveju pareiškėjai neturėtų pareigos atlyginti tokios ekspertizės išlaidų. Be to, tai neužkirstų kelio pareiškėjams dalyvauti paskiriant kitą turto vertinimo ekspertizę. Pareiškėjams nepalankaus teismo procesinio sprendimo atveju vykdomosios bylos sustabdymas gali nepagrįstai užvilkinti vykdymo procesą, pažeidžiant kitų suinteresuotų asmenų (išieškotojo) interesus, t. y. proporcingumo principą.
- Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu apeliantai (pareiškėjai) R. V. ir J. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-23 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – sustabdyti vykdymo veiksmus iki tol, kol bus išnagrinėtas pareiškėjų skundas dėl antstolio D. Š. 2013-07-29 patvarkymo panaikinimo. Apeliantai nurodo, kad:
1. Teismas nepagrįstai teigia, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėjams galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas nepasunkės. Nors ginčijamo patvarkymo įvykdymas pats savaime ir neužkirstų kelio pareiškėjams galimai palankios teismo nutarties įvykdymui, tačiau jos įvykdymas gali pasunkėti ar netekti prasmės, kadangi pareiškėjų skundo dėl ginčijamo patvarkymo nagrinėjimui užsitęsus ir ginčijamu patvarkymu paskirtam turto vertintojui atlikus turto vertinimą bei netinkamai nustačius turto vertę, būtų pažeisti pareiškėjų turtiniai interesai.
2. Teismas nepagrįstai teigia, kad sustabdžius vykdymo veiksmų atlikimą, būtų pažeistas proporcingumo principas. Vien aplinkybė, kad sustabdžius antstolio atliekamus vykdymo veiksmus, gali būti pažeisti išieškotojo turtiniai interesai, nesudaro pakankamo pagrindo teismui atsisakyti taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę. Proporcingumo principas reikalauja derinti skirtingus interesus, o ne teikti prioritetą vien išieškotojo interesams ir vykdymo proceso greitumui užtikrinti. Nesustabdžius antstolio atliekamų vykdymo veiksmų, turto vertinimo procedūra būtų nepagrįstai apsunkinta.
Antstolis D. Š. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismui panaikinus patvarkymą skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, antstolis nebūtų atleistas nuo pareigos tinkamai įkainoti turtą, o pareiškėjams išnyktų tik pareiga apmokėti ekspertizės atlikimo išlaidas. Pareiškėjai siekia vilkinti priverstinio išieškojimo procesą, kadangi iš anksto preziumuoja nesutiksiantys su eksperto nustatyta turto verte, nors skunde dėl antstolio veiksmų nesutinka su antstolio patvarkymu skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, t. y. mano, jog antstolis turi pakankamai galimybių ir kompetencijos tinkamai įvertinti pareiškėjų turtą. Atsižvelgiant į vykdomojoje byloje išieškotinos sumos dydį (1 838 447,80 Lt ir 16 proc. metinių palūkanų) su ekspertizės atlikimo išlaidomis (apie 300 – 700 Lt vienam objektui), akivaizdu, kad proporcingumo principas būtų pažeistas išieškotojo nenaudai. Be to, pareiškėjai vis tiek turėtų teisę reikšti prieštaravimus dėl turto vertės, prašyti pakartotinės ekspertizės.
- Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese būtinumo. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su apeliantų prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdymo veiksmus iki tol, kol bus išnagrinėtas apeliantų skundas dėl antstolio veiksmų, t. y. antstolio 2013-07-29 patvarkymo dėl ekspertizės areštuoto turto vertei nustatyti skyrimo panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su civilinės bylos medžiaga ir apeliantų atskirojo skundo argumentais, sprendžia, jog apeliantų skundas yra nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio (šiuo atveju skundo) reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo (šiuo atveju nutarties) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Patys apeliantai savo atskirajame skunde pripažįsta, kad ginčijamo patvarkymo įvykdymas pats savaime neužkirstų kelio pareiškėjams galimai palankios teismo nutarties įvykdymui, tačiau apeliantai pažymėjo, kad tokios nutarties įvykdymas gali pasunkėti ar netekti prasmės, kadangi pareiškėjų skundo dėl ginčijamo patvarkymo nagrinėjimui užsitęsus ir ginčijamu patvarkymu paskirtam netinkamam turto vertintojui atlikus turto vertinimą bei netinkamai nustačius turto vertę, būtų pažeisti pareiškėjų turtiniai interesai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimo vykdymo stadijoje įgyvendinamos sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas, teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Dėl to antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams apginti, tačiau kartu turi nepažeisti ir kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Šie proporcingumo ir interesų derinimo principai taikytini, atliekant visus vykdymo veiksmus, taip pat ir įkainojant areštuotą turtą pagal CPK 681 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Nagrinėjamu atveju antstolis iš apeliantų turto vykdo 1 838 447,80 Lt skolos ir 16 proc. metinių palūkanų išieškojimą, todėl neaišku, kokie apeliantų turtiniai interesai, pažeidžiant proporcingumo principą (kaip teigia apeliantai) būtų pažeisti, jei iš apeliantų būtų išieškotos areštuoto turto (3 nekilnojamojo turto objektų) vertės nustatymo išlaidos, kurios negalėtų sudaryti net žymios išieškotinos skolos dalies. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantų skundas dėl antstolio 2013-07-29 patvarkymo panaikinimo yra grindžiamas ne netinkamo turto vertintojo pasirinkimu ar galimai netinkamu turto vertės nustatymu, o aplinkybe, kad antstolis neargumentavo savo sprendimo skirti apeliantų (skolininkų) areštuoto turto vertės nustatymo ekspertizę bei neargumentavo, kodėl antstolis pasirinko būtent UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas kaip ekspertą turto vertei nustatyti. Pagal CPK 681 straipsnio 1 dalį antstolis turi savarankišką (nuo skolininko ir išieškotojo valios nepriklausančią) teisę skirti ekspertizę (savarankiškai pasirenkant ekspertą) turto vertei nustatyti, jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės. Pagal CPK 681 straipsnio 3 dalį ir 682 straipsnio 1 dalį skolininkas gali pareikšti prieštaravimus dėl turto įkainojimo arba pareikšti nušalinimą antstolio paskirtam ekspertui. Atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertina, kad minėti apeliantų skundo dėl antstolio 2013-07-29 patvarkymo panaikinimo argumentai (kurie turėtų sąlygoti apeliantų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą) prima facie nepatvirtina ir nėra pakankami, kad įsitikinti, jog toks skundas galėtų būti patenkintas. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad apeliantų skundą panaikinti antstolio 2013-07-29 patvarkymą dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė 2013-10-03 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-36115-864/2013 (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi nors minėta nutartis dar neįsiteisėjo (neperžiūrėta apeliacine tvarka), ši aplinkybė taip pat prisideda prie nuomonės susiformavimo, kad šiuo atveju nebuvo susiklosčiusios CPK 144 straipsnio 1 dalyje įvirtintos būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, taigi prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas teisingai (CPK 185 straipsnis).
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas diskrecijos teise vertinti konkrečias bylos aplinkybes, procesinių teisės normų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu vykdomo procese, nepažeidė. Atskirojo skundo argumentai nesudaro prielaidų panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.
Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
pareiškėjų R. V. ir J. V. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-23 nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Aldona Tilindienė