Administracinė byla Nr. eA-3081-629/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01649-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija 29.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lautersa“ skundą atsakovui viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) dėl raštų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lautersa“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2018 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. R4-882(15.2.2-2167) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atmesta pareiškėjo pateikta paraiška Nr. 03.31-LVPA-K-803-0008 „Modernių siuntų terminalų tinklo diegimas Lietuvoje“ (toliau – ir paraiška); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (40.1-12)-3-1459 (toliau – ir Ministerijos sprendimas), kuriuo atmestas pareiškėjo 2018 m. kovo 15 d. skundas.
2. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2017 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu buvo priimtas sprendimas suteikti 1 491 111 Eur finansavimą pareiškėjo vykdomam projektui, Agentūra pareiškėjo pateiktą paraišką įvertino kaip tinkamą. Agentūra 2017 m. spalio 12 d. informavo pareiškėją, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms 2017 m. vasario 27 d. inicijuotas naujas paraiškos vertinimas, o vėliau surašė Sprendimą, kuriuo atsisakė skirti paramą pareiškėjui, konstatavusi, kad ji nėra labai maža, maža arba vidutinė įmonė. Tiek sprendimas pakartotinai vertinti paraišką, tiek sprendimas atsisakyti skirti paramą pareiškėjui priimti atsižvelgiant į konkurento (UAB „DPD Lietuva“) 2017 m. spalio 5 d. prašymą, o tai, pareiškėjo vertinimu, reiškia, kad UAB „DPD Lietuva“, siekdama apriboti konkurenciją, nesąžiningai siekė sutrukdyti į Lietuvos rinką patekti savarankiškam subjektui su inovatyviomis siuntų terminalų paslaugomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad be Agentūros naujai iškelto klausimo dėl pareiškėjo nesavarankiškumo, jokių kitų projekto trūkumų skundžiamuose sprendimuose nebuvo nustatyta.
3. Pareiškėjo vertinimu, Ministerijos sprendimas yra pagrįstas naujomis aplinkybėmis, kuriomis nebuvo remiamasi Sprendime, t. y. jame buvo remiamasi 2017 m. vasario 22 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi ir „Loginpost OU“ komerciniu pasiūlymu. Pareiškėjo įsitikinimu, aplinkybė, kad Sprendime buvo nurodyti ne visi jo priėmimo motyvai, sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti, kaip neatitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų.
4. Pareiškėjas nesutiko su argumentu, kad jis ir UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonės yra laikytinos susijusiomis įmonėmis pagal Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 dalies 2 punktą. Skundžiamuose sprendimuose nurodomos 3 sutartys, suteikiančios teisę UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonėms daryti lemiamą įtaką pareiškėjui, t. y. 2017 m. kovo 1 d. paslaugų teikimo sutartis dėl disponavimo interneto domenu, 2017 m. vasario 22 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis bei „Loginpost Ou“ komercinis pasiūlymas. Vis dėlto, pareiškėjo vertinimu, šių sutarčių pagrindu kitoms bendrovėms nebuvo perduotas pareiškėjo valdymas ir išteklių kontrolė, pareiškėjas negali būti laikomas ekonomiškai priklausomu nuo šių bendrovių, todėl bendrovės ir pareiškėjas negali būti pripažįstami susijusiomis įmonėmis.
5. Pareiškėjas taip pat neatitiko Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punkte numatyto kriterijaus, pagal kurį įmonės laikytinos susijusiomis – V. B., M. B., N. R. ir A. R. neveikė ir neveikia kartu, todėl dėl jų veiklos nesusiformavo ir negalėjo susiformuoti nė vienas iš Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkte nurodytų įmonių ryšių. Skundžiamuose sprendimuose tariamas šių asmenų veikimas kartu grindžiamas tik deklaratyviu teiginiu, nėra pateikiama jokių konkrečių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, nenurodyta, kokie konkretūs ryšiai susiformavo dėl tariamo nurodytų asmenų veikimo kartu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad minėtos bendrovės ir pareiškėjas veikia skirtingose rinkose (pareiškėjas vykdo veiklą, susijusią su siuntų terminalų paslaugomis, UAB „Ra Profit“ vykdo reklamos agentūrų veiklą, UAB „Lanksti linija“ užsiima metalo gaminių projektavimu ir gamyba), todėl šių bendrovių akcininkų ir jų giminaičių ryšiai su pareiškėju negalėjo būti nagrinėjami.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūra nebendradarbiavo su pareiškėju. Pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą, nurodydamas, kad pagal akcijų išpirkimo susitarimą, sudarytą tarp dabartinio pareiškėjo akcininko V. B. ir D. D., yra numatyta parduoti šiam asmeniui 100 proc. pareiškėjo akcijų, bei paprašė informuoti, ar Agentūra neprieštarauja, kad šis sandoris būtų sudarytas, tačiau Agentūra nepateikė atsakymo pareiškėjui. Dėl Agentūros delsimo akcijų pirkėjas atsisakė sudaryti sutartį, todėl pareiškėjas susirado kitą pirkėją (A. A.), su kuriuo sudarė 100 proc. akcijų pardavimo sutartį. Pareiškėjo vertinimu, V. B. pardavus visas jam priklausančias pareiškėjo akcijas, neliko jokių abejonių dėl jo ar jo esamo akcininko ryšių su skundžiamuose sprendimuose nurodytais asmenimis ir įmonėmis.
7. Atsakovas Agentūra pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas nurodė, kad pakartotinai vertindamas paraišką, nustatė, jog pareiškėjas nėra maža ir vidutinė įmonė Įstatymo prasme, todėl pagrįstai paraišką atmetė. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad Ministerijai pateiktame Agentūros paaiškinime buvo pateikti nauji argumentai, kurie nebuvo išdėstyti Sprendime. Ministerija, gavusi pareiškėjo skundą, paprašė Agentūros pateikti paaiškinimus dėl skundžiamame Sprendime išdėstytų argumentų. Atsižvelgdama į tai, Agentūra pateikė Ministerijai paaiškinimus, kurie buvo susiję su Sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. Agentūra paaiškino apie kartu su paraiška teiktą „Loginpost OU“ komercinį pasiūlymą, apie siuntų pervežimo veiklą ir jai vykdyti reikalingus resursus – transporto priemones, darbuotojus, siuntų pristatymų centrus, kuriais pareiškėjas nedisponuoja.
9. Atsižvelgdama į pakartotinio paraiškos vertinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, Agentūra padarė išvadą, kad pareiškėjas neveikė kaip savarankiška įmonė. Agentūra nustatė, kad N. R., A. R. bei V. B. ir M. B. yra kartu veikiantys asmenys, turintys tiek daugumą dalyvių balsų, tiek užimantys vadovaujančias pozicijas, todėl UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonės yra laikytinos su pareiškėju susijusiomis įmonėmis pagal Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punktą. Įvertinus šių įmonių ekonominius, finansinius, organizacinius ryšius bei kartu veikiančius fizinius asmenis (akcininkus ir šių įmonių vadovus), taip pat tai, kad šios įmonės vykdo veiklą arba dalį savo veiklos toje pačioje atitinkamoje rinkoje arba gretimose rinkose ir turi daugumą dalyvių balsų priimant strateginius sprendimus šių įmonių veiklos klausimais, bei remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) sprendimuose suformuluota vieno ekonominio vieneto sąvoka, šios bendrovės laikytos vienu ekonominiu vienetu.
10. Agentūros vertinimu, siekis parduoti pareiškėjo įmonės akcijas buvo nulemtas Agentūros pateiktos informacijos, kad bus atliekamas pakartotinis paraiškos vertinimas, savo ruožtu įmonės akcijų pardavimas, nulemtas siekio atitikti Įstatyme apibrėžtus kriterijus, vertintinas kaip neeliminuojantis aplinkybės, kad dėl kartu veikiančių fizinių asmenų veiklos yra susiformavę Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkte nurodyti įmonių ryšiai, kai šios įmonės verčiasi tokia pačia veikla ar tokios pačios veiklos dalimi toje pačioje rinkoje ar susijusiose rinkose.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
12. Ministerijos vertinimu, skunde išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamų sprendimų. Ministerija nepapildė skundžiamo Sprendimo jokiais naujais kaltinimais ir nenurodė, kad pareiškėjas pažeidė kitas teisės normas, nei tos, kuriomis buvo grindžiamas Sprendimas. Tiek Sprendime, tiek Ministerijos sprendime teigiama, kad paraiška buvo atmesta kaip neatitinkanti 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 3 prioriteto „Smulkiojo ir vidutinio verslo konkurencingumo skatinimas“ priemonės Nr. 03.3.1-LVPA-K-803 „Regio Invest LT+“ projektų finansavimo sąlygų aprašo Nr. 2, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. 4-686 (toliau – ir Aprašas), 1 priedo 5.2 punkto reikalavimų. Be to, Ministerijos vertinimu, pareiškėjas klaidina teismą tvirtindamas, kad skundžiamuose sprendimuose nenurodyta, kokie konkrečiai Įstatymo 3 straipsnio 16 dalyje įtvirtinti ryšiai susiformavo dėl nurodytų asmenų veikimo kartu, kadangi Sprendime aiškiai nurodyta, kad UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonės yra laikytinos su pareiškėju susijusiomis įmonėmis, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punktu, ir Ministerija sutiko su šia Sprendime padaryta išvada.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Lautersa“ skundą tenkino. Panaikino VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros 2018 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. R4-882(15.2.2-2149). Panaikino Ministerijos 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (40.1-12)-3-1459.
14. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo atmesta pareiškėjo pateikta paraiška dėl projekto „Modernių siuntų terminalų tinklo diegimas Lietuvoje“ finansavimo, ir Ministerijos sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Pareiškėjas pateikė paraišką finansuoti iš Europos Sąjungos fondų lėšų projektą „Modernių siuntų terminalų tinklo diegimas Lietuvoje“ (I t., b. l. 38–59). Paraiškoje teigė, kad planuoja teikti siuntų pristatymo ekspeditorių veiklą, o pagrindinis projekto tikslas – sukurti modernų terminalų tinklą, kurio dėka siuntos paslaugų vartotoją pasiektų greitai, patikimai ir patogiai. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 4-4395 projektui buvo skirtas finansavimas (II t., b. l. 107–109).
16. Agentūroje 2017 m. spalio 5 d. gautas UAB „DPD Lietuva“ prašymas (II t., b. l. 8–13) atlikti paraiškos tinkamumo finansuoti vertinimo procese priimtų administracinių sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimą ir, nustačius, kad pareiškėjas nelaikytinas smulkaus ar vidutinio verslo subjektu, nefinansuoti projekto, o skirtas lėšas susigrąžinti iš projekto vykdytojo. Prašyme UAB „DPD Lietuva“ nurodė, kad pareiškėjo, kaip smulkios ir vidutinės įmonės, statusas turi būti nustatomas vertinant jį kartu su kitais susijusiais vienetais (UAB „Venipak Lietuva“, UAB „VP United“, UAB „VP Service“, UAB „Ra Profit“, UAB „Megodata“).
17. Agentūra 2017 m. gruodžio 18 d. raštu (II t., b. l. 107–109) informavo pareiškėją, kad gavo informacijos, galėjusios turėti įtakos projekto paraiškos vertinimo rezultatams, todėl vadovaudamasi Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 (toliau – ir Taisyklės), 128 punktu, atlieka pakartotinį patikrinimą ir stabdo paramos suteikimo sutarties pasirašymą. Atlikdama pakartotinį paraiškos vertinimą, Agentūra kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti papildomus dokumentus ir informaciją (II t., b. l. 107–109), taip pat kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Neteisėtos paramos prevencijos ir tyrimo valdybą (II t., b. l. 104), prašydama susipažinti su pridedamais dokumentais ir informuoti, ar įstaiga disponuoja papildoma medžiaga, pagrindžiančia galimas pareiškėjo ir UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonių sąsajas.
18. Agentūra, atsižvelgdama į pakartotinio paraiškos vertinimo metu surinktą informaciją, skundžiamu Sprendimu konstatavo, kad pareiškėjas neveikia kaip savarankiška įmonė, o UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonės yra laikytinos su pareiškėju susijusiomis įmonėmis pagal Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punktą. Įvertinusi šių įmonių ekonominius, finansinius, organizacinius ryšius bei kartu veikiančius fizinius asmenis (akcininkus ir šių įmonių vadovus), taip pat tai, kad įmonės vykdo veiklą arba dalį savo veiklos toje pačioje atitinkamoje rinkoje arba gretimose rinkose ir turi daugumą dalyvių balsų priimant strateginius sprendimus šių įmonių veiklos klausimais, remdamasi Teisingumo Teismo sprendimuose suformuluota vieno ekonominio vieneto sąvoka, Agentūra pripažino, kad pareiškėjas ir susijusios įmonės yra laikomi vienu ekonominiu vienetu. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, Agentūra laikė, kad pareiškėjas nėra smulkus ir vidutinis verslo subjektas (pareiškėjas neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų sąlygų, taikomų darbuotojų skaičiui – susijusių įmonių darbuotojų skaičiaus suma viršija 250 darbuotojų), todėl atmetė paraišką, kaip neatitinkančią Aprašo 12 punkto ir Aprašo 1 priedo 5.2 punkto reikalavimų.
19. Pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros sprendimu, pateikė skundą Ministerijai (I t., b. l. 22–28), be kita ko, prašydamas panaikinti Sprendimą, nurodydamas, kad Sprendimas grindžiamas numatomais ateities sandoriais. Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, skundžiamame Ministerijos sprendime konstatavo, kad paraiškos vertinimas buvo atliktas atsižvelgus į paraiškoje ir kartu su ja pateiktuose dokumentuose esančią informaciją, remiantis Apraše ir Taisyklėse išdėstytais reikalavimais, Ministerija nenustatė, kad Agentūra viršijo kompetenciją ar pažeidė paraiškų vertinimo procedūras, taigi, Ministerijos vertinimu, Agentūra tinkamai įgyvendino diskrecijos teisę vertinti paraiškas. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, Ministerija darė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl, vadovaudamasi Taisyklių 495 punktu, negrąžino paraiškos pakartotiniam projekto tinkamumo finansuoti vertinimui.
20. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Aprašas bei Įstatymas. Teismas vadovavosi Aprašo 1 priedo 5.2 punktu, 12 punktu, 4.7, 4.8 ir 4.16 punktais ir pažymėjo, kad pagal Aprašą projektams skirtas finansavimas gali būti teikiamas labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms, atitinkančios Įstatyme nustatytus šių įmonių požymius.
21. Vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 16 dalimi, 3 straipsnio 16 dalimi, 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant Sutarties 107 ir 108 straipsnius (toliau – ir Reglamentas), 1 priedo 3 straipsnio 3 dalimi, teismas pažymėjo, kad Įstatyme nustatyti susijusių įmonių kriterijai iš esmės atitinka Reglamente nustatytus kriterijus.
22. Nagrinėjamu atveju skundžiamame Sprendime Agentūra, atsižvelgdama į paraiškos pakartotinio vertinimo metu nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad N. R., A. R. bei V. B. ir M. B. – kartu veikiantys asmenys, turintys savo valdomose bendrovėse daugumą dalyvių balsų ir užimantys vadovaujančias pozicijas, todėl UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonės laikytinos su pareiškėju susijusiomis įmonėmis Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punkto pagrindu. Taigi atsakovas, siekdamas nustatyti pareiškėjo ir kitų bendrovių ryšius šios Įstatymo nuostatos pagrindu, turėjo nustatyti, kad dėl pirmiau minėtų asmenų (N. R., A. R., V. B. ir M. B.) veiklos yra susiformavę Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkto a–d papunkčiuose išdėstyti įmonių ryšiai, t. y. kad viena įmonė turi daugumą dalyvių balsų kitoje įmonėje; viena įmonė turi teisę skirti ir atšaukti daugumą kitos įmonės valdymo, priežiūros ar administravimo organo narių; įmonei suteikta teisė daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su ta kita įmone, arba dėl šios įmonės steigimo dokumentų nuostatų; įmonė, turinti dalyvių balsų kitoje įmonėje, dėl su tos kitos įmonės dalyviais sudarytų sutarčių kontroliuoja daugumą šios įmonės dalyvių balsų.
23. Tačiau, kaip matyti iš Rašto turinio, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, šių aplinkybių nenustatinėjo ir nevertino, nors privalėjo tai atlikti. Atsakovas Sprendime išdėstė aplinkybes, pagrindžiančias galimas sąsajas tarp pareiškėjo (jo akcininko) ir kitų bendrovių, be kita ko, UAB „Venipak Lietuva“ ir su ja susijusių bendrovių, taip pat aplinkybę, kad pareiškėjas, atsakydamas į Agentūros pateiktus klausimus, nenurodė, kas bus UAB „Lautersa“ paslaugų naudotojas, bei aplinkybę, kad UAB „Venipak Lietuva“ yra vienintelė iš pagrindinių siuntų gabenimo įmonių Lietuvoje, neturinti savitarnos pašto terminalų, atskirai nevertindamas pirmiau minėtų Įstatyme nustatytų sąlygų egzistavimo, ir šių teiginių pagrindu padarė išvadą, kad Sprendime išvardytos bendrovės yra susijusios įmonės, kurios turi būti vertinamos kaip vienas ekonominis subjektas, t. y. vadovavosi UAB „DPD Lietuva“ prašymo argumentais. Esant tokioms aplinkybėms, teismas vertino, kad atsakovas pažeidė VAĮ 3 straipsnyje numatytą objektyvumo principą bei gero administravimo principą, t. y. netinkamai taikė Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą ir nepagrįstai, nenustatęs Įstatyme įtvirtintų sąlygų, padarė išvadą, kad pareiškėjas ir UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonės veikia kaip vienas ekonominis vienetas.
24. Kaip atsiliepime į skundą teigė pats atsakovas, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 4-4395 pareiškėjo projektui buvo paskirtas finansavimas, paraiška buvo pripažinta tinkama finansuoti. Pakartotinis paraiškos vertinimas atliktas UAB „DPD Lietuva“ prašymo (II t., b. l. 8–13) pagrindu. Minėtame prašyme UAB „DPD Lietuva“ pažymėjo, kad ji nekonkuruoja dėl finansavimo gavimo, tačiau mano, kad suteikus finansavimą pareiškėjui, būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas vienam iš pagrindinių pašto paslaugų rinkos dalyvių, neatitinkančiam smulkių ir vidutinių įmonių statuso, tokiu būdu būtų iškreipta konkurencija ir daromas neigiamas poveikis pašto paslaugų rinkai. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės dėl pareiškėjo sąsajų su UAB „Venipak Lietuva“ grupės bendrovėmis pateiktos kaip vienintelis paraiškos atmetimo argumentas, skundžiamame Sprendime Agentūra neišdėstė jokių kitų paraiškos atmetimą lemiančių aplinkybių. Vadinasi, sprendimas atsisakyti skirti finansavimą pareiškėjui priimtas subjekto, nesikreipusio dėl paramos, tačiau suinteresuoto, kad tokia parama nebūtų skirta pareiškėjui, prašymo pagrindu, o Sprendime išdėstyti atsisakymo skirti paramą argumentai iš esmės atitinka UAB „DPD Lietuva“ prašymo argumentus.
25. Teismas pažymėjo, kad valstybės valdžios institucijos privalo veikti atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas – atsakovas, konstatuodamas, kad pareiškėjas ir kitos Sprendime nurodytos bendrovės yra susijusios įmonės, neįvertino Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkte įtvirtintų sąlygų egzistavimo ir nenustatinėjo, ar pareiškėjo bei kitų įmonių ryšiai sudaro pagrindą laikyti jas susijusiomis įmonėmis ir vertinti kaip vieną ekonominį vienetą, o Sprendimą atmesti pareiškėjo pateiktą paraišką pagrindė subjekto, nesikreipusio dėl paramos skyrimo ir galimai suinteresuoto, kad tokia parama nebūtų skiriama pareiškėjui, prašyme išdėstytomis aplinkybėmis. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas naikintinas. Panaikinus Sprendimą, vadovaujantis tais pačiais argumentais, panaikintas ir Ministerijos sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas.
III.
26. Atsakovas Agentūra (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde atsakovas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:
26.1. Agentūra pakartotinio paraiškos vertinimo metu savarankiškai tyrė ir nustatinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus, o ne vadovavosi UAB „DPD Lietuva“ prašymo argumentais. Pagrindinis pakartotinio paraiškos vertinimo aspektas buvo nustatyti, ar atskiros įmonės formuoja vieną ekonominį vienetą ir verčiasi tokia pačia veikla ar tokios pačios veiklos dalimi toje pačioje atitinkamoje rinkoje ar susijusiose rinkose. Atlikdama pakartotinį paraiškos vertinimą, Agentūra gavo pareiškėjo pateiktus papildomus paaiškinimus, FNTT 2018 m. vasario 14 d. raštą, buvo atliktas Agentūros vidaus vertinimas ir gautos Agentūros Projektų ekspertų skyriaus valstybės pagalbos eksperto 2017 m. gruodžio 1 d. ir 2018 m. vasario 23 d. išvados. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė, kad Agentūros argumentai atitinka UAB „DPD Lietuva“ prašyme pateiktus argumentus. Minėtas prašymas buvo tik pagrindas atlikti pakartotinį paraiškos vertinimą, ištiriant aplinkybes dėl pareiškėjo ryšių su UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonėmis. UAB „DPD Lietuva“ galimas suinteresuotumas šiuo atveju neturi jokios reikšmės, kadangi Agentūra vertino objektyviai egzistuojančias aplinkybes, kurios parodė tarp įmonių susiklosčiusius susietumo (nesavarankiškumo) ryšius.
26.2. Įvertinus pakartotinio paraiškos vertinimo metu nustatytas aplinkybes, paaiškėjo, kad N. R., A. R. bei V. B. ir M. B. yra kartu veikiantys asmenys, turintys tiek daugumą dalyvių balsų, tiek užimantys vadovaujančias pozicijas, todėl UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonės laikytinos susijusiomis įmonėmis su pareiškėju, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punktu. Įvertinus įmonių ekonominius, finansinius, organizacinius ryšius ir kartu veikiančius fizinius asmenis bei tai, kad šios įmonės vykdo veiklą arba dalį savo veiklos toje pačioje atitinkamoje rinkoje arba gretimose rinkose ir turi daugumą dalyvių balsų priimant strateginius sprendimus šių įmonių veiklos klausimais, bei remiantis Teisingumo Teismo praktika, jos laikytinos vienu ekonominiu vienetu. Taigi Agentūra, priešingai nei teigia teismas, nustatinėjo pareiškėjo ir kitų bendrovių ryšius Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punkto pagrindu ir vertino Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 ir 2 punkte nustatytų sąlygų egzistavimą.
27. Pareiškėjas UAB „Lautersa“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
28. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes dėl Agentūros padarytų akivaizdžių pažeidimų, kurių nepaneigė Agentūra pateiktame apeliaciniame skunde. Agentūra iš pradžių pareiškėjo paraišką pripažino tinkama finansuoti, projektui paskirtas finansavimas, o pakartotinis paraiškos vertinimas, pažeidžiant objektyvumo ir gero administravimo principus, buvo pradėtas atsižvelgiant į konkurento, siekiančio apriboti konkurenciją ir nesąžiningai sutrukdyti į Lietuvos rinką patekti savarankiškai įmonei su inovatyviomis siuntų terminalų paslaugomis, prašymą, kurio argumentais ir buvo vadovaujamasi Sprendime. Anot pareiškėjo, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių aplinkybių, kad Agentūra nustatė, jog dėl pareiškėjo veiklos yra susiformavę Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkto a–d papunkčiuose išdėstyti įmonių ryšiai. Pareiškėjas skunde pateikė itin išsamius argumentus ir juos patvirtinančius įrodymus, iš kurių aiškiai matosi, kad V. B., M. B., N. R. ir A. R. neveikė ir neveikia kartu, todėl dėl tokios veiklos nesusiformavo ir negalėjo susiformuoti nė vienas iš Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkte nurodytų įmonių ryšių. Pareiškėjas veikia visiškai savarankiškai, visus sprendimus priima pats, nepriklausomai nuo UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonių. Be to, pareiškėjas nurodė, kad palaiko visus savo skunde teismui pateiktus argumentus ir jų pakartotinai nedetalizuoja.
29. Pareiškėjo vertinimu, Agentūros kartu su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai yra pateikti akivaizdžiai pavėluotai, jų pateikimo būtinybė neiškilo vėliau, todėl jie neturėtų būti pridėti prie bylos. Bet kokiu atveju, Agentūros 2017 m. gruodžio 1 d. ir 2018 m. vasario 23 d. eksperto išvados neturi teisinės galios pareiškėjo atžvilgiu, nes jos nebuvo pateiktos pareiškėjui ir nebuvo ginčijamų administracinių aktų priedai.
30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame palaiko apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą panaikinti teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.
31. Atsiliepime Ministerija pažymi, kad pareiškėjo ir UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonių ekonominius, finansinius ir organizacinius ryšius per kartu veikiančių asmenų grupę patvirtina sudarytos nuomos, paslaugų teikimo sutartys bei „Loginpost OU“ komercinis pasiūlymas. Paraiškos vertinimas atliktas įvertinus paraiškoje ir kartu su paraiška pateiktuose dokumentuose esančią informaciją, laikantis tiek Apraše, tiek Taisyklėse nustatytų reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
32. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Sprendimo, kuriuo atmesta pareiškėjo pateikta paraiška dėl projekto „Modernių siuntų terminalų tinklo diegimas Lietuvoje“ finansavimo, ir Ministerijos sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
33. Atsakovas Agentūra nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Pažymi, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, dėl ko neišsamiai ir nevisapusiškai nustatytos ginčo aplinkybės, padarytos nepagrįstos išvados ir netinkamai pritaikytos teisės aktų nuostatos.
34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
36. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus, kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali, arba įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos vertinimą, kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus teiginius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1361/2008, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2198-502/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3571-502/2017). Vertinant apelianto naujai pateiktus įrodymus, akcentuotina, jog, atsižvelgus į dokumentų sukūrimo datą, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir šiuo atveju apeliantas nepagrindė, kodėl jie nebuvo pateikti laiku. Apeliantas nenurodė jokių priežasčių, trukdžiusių jam pasinaudoti savo teise teikti papildomus įrodymus, todėl naujai pateiktus dokumentus atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos.
37. Šiame ginče aktualios Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo, Aprašo bei Reglamento nuostatos. Aprašo 2 punkte nurodyta, kad jis parengtas pagal atitinkamus ES teisės aktus, taip pat ir pagal minėtą Reglamentą. Aprašo 3 punkte nurodyta, kad jame vartojamos sąvokos turi būti suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Aprašo 2 punkte nurodytuose teisės aktuose. Įstatymo priede nurodyta, jog jis parengtas įgyvendinant 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendaciją dėl mikroįmonių, mažų ir vidutinių įmonių. Reglamento 1 priedo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad susijusiomis įmonėmis šios Reglamento prasme yra laikomos įmonės, viena su kita susietos kuriais nors iš šių santykių: 1) viena įmonė turi kitos įmonės akcininkų arba narių balsavimo teisių daugumą; 2) viena įmonė turi teisę skirti arba atleisti daugumą kitos įmonės administracinio, valdymo arba priežiūros organo narių; 3) viena įmonė turi teisę kitai įmonei daryti lemiamą įtaką, remdamasi su šia įmone sudaryta sutartimi arba vadovaudamasi steigimo sutarties arba įstatų nuostata; 4) viena įmonė, kuri yra kitos įmonės akcininkė arba narė, pagal susitarimą su kitais tos įmonės akcininkais ar nariais viena kontroliuoja tos įmonės akcininkų arba narių balsavimo teisių daugumą. Įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad susijusiomis įmonėmis yra laikomos įmonės, atitinkančios šiame Įstatyme nustatytus kriterijus. Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 16 dalimi, įmonės, kurios atitinka bent vieną toliau nurodytų kriterijų, yra laikomos susijusiomis: 1) įmonės, kurias sieja kuris nors iš šių ryšių, t. y. a) viena įmonė turi daugumą dalyvių balsų kitoje įmonėje; b) viena įmonė turi teisę skirti ir atšaukti daugumą kitos įmonės valdymo, priežiūros ar administravimo organo narių; c) įmonei suteikta teisė daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su ta kita įmone, arba dėl šios įmonės steigimo dokumentų nuostatų; d) įmonė, turinti dalyvių balsų kitoje įmonėje, kuri dėl su tos kitos įmonės dalyviais sudarytų sutarčių kontroliuoja daugumą šios įmonės dalyvių balsų; 2) kai dėl to paties fizinio asmens ar kartu veikiančių fizinių asmenų veiklos susiformavę bent vienas iš šios dalies 1 punkte nurodytų įmonių ryšių, jeigu šios įmonės verčiasi tokia pačia veikla ar tokios pačios veiklos dalimi toje pačioje rinkoje ar susijusiose rinkose; 3) kai tarp įmonių yra susiformavę bent vienas iš šios dalies 1 punkte nurodytų įmonių ryšių per vieną ar kelias įmones arba per šio straipsnio 15 dalies 1–4 punktuose nurodytus investuotojus. Taigi, Įstatyme nustatyti susijusių įmonių kriterijai, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, iš esmės atitinka Reglamente nustatytus kriterijus.
38. Vadovaujantis Aprašo 1 priedo „Projekto tinkamumo finansuoti vertinimo lentelė“ 5.2 punktu, pareiškėjas ir partneris organizaciniu požiūriu yra pajėgūs tinkamai ir laiku įgyvendinti teikiamą projektą ir atitinka jam keliamus reikalavimus, be kita ko, jei pareiškėjas (partneris) atitinka tinkamų pareiškėjų sąrašą, nustatytą Apraše. Šiame Aprašo priedo punkte detalizuojama, kad tinkamų pareiškėjų sąrašas yra nustatytas Aprašo 12 punkte, o vertinimo metu naudojami informacijos šaltiniai: paraiška, Aprašo 63.6 papunktyje nurodytas dokumentas (smulkiojo ir vidutinio verslo subjekto statuso deklaracija). Aprašo 12 punkte nustatyta, kad galimais pareiškėjais yra labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės. Vadovaujantis Aprašo 4.7, 4.8 ir 4.16 punktais, labai maža, maža ir vidutinė įmonė, Aprašo prasme, yra suprantamos taip, kaip šios sąvokos yra apibrėžiamos Įstatyme. Taigi, pagal Aprašą projektams skirtas finansavimas gali būti teikiamas labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms, atitinkančios Įstatyme nustatytus šių įmonių požymius.
39. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundžiamą Sprendimą, darė išvadą, kad atsakovas Agentūra, siekdamas nustatyti pareiškėjo ir kitų bendrovių ryšius Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punkto pagrindu, turėjo nustatyti, kad dėl atsakovo nurodytų asmenų (N. R., A. R., V. B. ir M. B.) veiklos yra susiformavę Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkto a–d papunkčiuose išdėstyti įmonių ryšiai, t. y. kad viena įmonė turi daugumą dalyvių balsų kitoje įmonėje; viena įmonė turi teisę skirti ir atšaukti daugumą kitos įmonės valdymo, priežiūros ar administravimo organo narių; įmonei suteikta teisė daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su ta kita įmone, arba dėl šios įmonės steigimo dokumentų nuostatų; įmonė, turinti dalyvių balsų kitoje įmonėje, dėl su tos kitos įmonės dalyviais sudarytų sutarčių kontroliuoja daugumą šios įmonės dalyvių balsų. Teismas konstatavo, kad atsakovas atskirai šių aplinkybių nevertino ir Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 1 punkto a–d papunkčiuose nurodytų aplinkybių nenustatė. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas Sprendime tik išdėstė aplinkybes, pagrindžiančias galimas sąsajas tarp pareiškėjo (jo akcininko) ir kitų bendrovių, be kita ko, UAB „Venipak Lietuva“ ir su ja susijusių bendrovių, taip pat aplinkybę, kad pareiškėjas, atsakydamas į Agentūros pateiktus klausimus, nenurodė, kas bus UAB „Lautersa“ paslaugų naudotojas, bei aplinkybę, kad UAB „Venipak Lietuva“ yra vienintelė iš pagrindinių siuntų gabenimo įmonių Lietuvoje, neturinti savitarnos pašto terminalų, vadovaudamasis UAB „DPD Lietuva“ prašymo argumentais, tačiau atskirai nevertino anksčiau minėtų Įstatyme nustatytų sąlygų egzistavimo. Tokiu būdu atsakovas pažeidė VAĮ 3 straipsnyje numatytą objektyvumo principą bei gero administravimo principą, t. y. netinkamai taikė Įstatymo 3 straipsnio 16 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą ir nepagrįstai, nenustatęs Įstatyme įtvirtintų sąlygų, padarė išvadą, kad pareiškėjas ir UAB „Venipak Lietuva“ grupės įmonės veikia kaip vienas ekonominis vienetas.
40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nes ji paneigiama byloje surinktų įrodymų visuma, patvirtinančia, kad atsakovas rinko įrodymus, juos tyrė bei vertino darydamas išvadas apie pareiškėjo ryšius su kitomis įmonėmis jo pateiktos paraiškos kontekste.
41. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
42. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.
43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų, galėjo kviesti bylos šalis į žodinį bylos nagrinėjimą, tačiau to nepadarė ir bylos iš esmės neišnagrinėjo.
44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).
45. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą šiam teismui perduoti nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė