Civilinė byla Nr. e2-1234-178/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00419-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui R. B. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Euro Trading“.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
2. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo R. B. subsidiariai su UAB „Euro  Trading“ 1 731 833,34 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio reikalavimų vertės atsakovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto ir turtinių teisių, o jų nesant ar esant nepakankamai, atsakovui priklausančių piniginių lėšų, esančių pas jį ar trečiuosius asmenis, areštą, leidžiant atlikti pinigines operacijas atsiskaitant su ieškove, atliekant privalomus mokėjimus valstybės ar savivaldybių biudžetams ar fondams. Nurodė, kad pareikšto reikalavimo suma yra didelė, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu. Atsakovas gali be jokių suvaržymų perleisti jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir/ar pinigines lėšas tretiesiems asmenims. Pareikšto reikalavimo suma yra didelė, todėl ši aplinkybė padidina galimai ieškovei palankaus būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 15 d. nutartimi prašymą tenkino – ieškovės ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis bendrai 1 731 833,34 Eur sumai, leidžiant atsakovui areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį, bet uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti, o nurodyto turto nesant ar nepakankant, areštavo trūkstamai sumai atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove bei kiekvieną mėnesį disponuoti piniginių lėšų dalimi, kuri reikalinga būtiniausiems atsakovo poreikiams tenkinti.
5. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės ieškinį, sprendė, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, todėl egzistuoja teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo būtinybė. Ieškinio suma (1 731 833,34 Eur) yra labai didelė, atsakovas, būdamas UAB „Euro Trading“ vadovu, elgėsi neatidžiai, nerūpestingai ir nesąžiningai, neteisingai deklaruodamas sandorius, nedeklaravo iš ES įsigytų prekių apmokestinamosios vertės, todėl teismo vertinimu, yra pagrįsta tikimybė, kad atsakovas gali bandyti ir perleisti savo turtą, taigi yra reali grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali labai pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas tenkino ieškovo prašymą ir taikė areštą atsakovui priklausančiam turtui bendrai 1 731 833,34 Eur sumai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

6. Atsakovas (toliau - ir apeliantas) atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos, nes jų taikymui nėra pagrindo – nėra grėsmės būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Be to, neegzistuoja apelianto civilinės atsakomybės sąlygos ir bet kuriuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas vien apelianto atžvilgiu neturi teisinio pagrindo.
2. Ieškovė neįrodė poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas jas taikyti, tokia aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, kad egzistuoja grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
3. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą. Vien tai, kad ieškovė yra nustačiusi trečiojo asmens buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus, nėra pagrindas išvadai, kad apeliantė ar trečiasis asmuo tyčia sieks apsunkinti teismo sprendimo vykdymą.
4. Nėra grėsmės, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, nes nėra duomenų, kad apeliantas ir/ar trečiasis asmuo savo veiksmais mažintų nuosavybės teise priklausančio turto vertę. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad apeliantas mėgintų ar ketina jam nuosavybes teise priklausantį turtą realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip bandytų sumenkinti savo turtinę padėtį, siekdamas išvengti prievolių, galinčių atsirasti ieškinio tenkinimo atveju, įvykdymo.
5. Neegzistuoja būtinosios sąlygos apelianto kaip vadovo civilinei atsakomybei kilti – nėra apelianto neteisėtų veiksmų. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad apeliantas kaip trečiojo asmens vadovas privalo deklaruoti ir sumokėti PVM mokestį į valstybės biudžetą.
6. Ieškovė 1 731 833,34 Eur prašo priteisti iš apelianto ir trečiojo asmens subsidiariai, tačiau laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstai prašo taikyti tik apelianto turto atžvilgiu. Subsidiarioji atsakomybė yra suprantama kaip papildoma atsakomybė kartu su kitu asmeniu. Taikant laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, pirmiausia jos turi būti taikomos pagrindiniam skolininkui – trečiajam asmeniui, o apeliantui jos taikytinos tik trūkstamo turto apimtimi ir tik tuo atveju, jei bendrovės turto nepakaktų visiškai padengti ieškinio sumai.
7. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, remiasi didelės ieškinio sumos prezumpcija. Kadangi didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl teismas pagrįstai ja taip pat vadovavosi.
2. Iš ieškovės pateiktos informacijos apie apelianto turtinę padėtį, matyti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir teismui galimai priėmus ieškovei palankų sprendimą, jo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
3. Nepagrįstai apeliantas teigia, kad į jį laikinosios apsaugos priemonės negali būti nukreiptos. Viena iš sąlygų apelianto kaip vadovo atsakomybei kilti yra tada, kai bendrovė yra nepajėgi įvykdyti savo mokestinės prievolės. Šiuo atveju ši aplinkybė egzistuoja.
4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu nesprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, civilinės atsakomybės sąlygų buvimas nenustatinėjamas, o vertinama tik grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

8. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
9. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
10. Atskirasis skundas netenkintinas.
11. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo ieškovui galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti bei įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą, ir turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.
12. Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia turtinį reikalavimą 1 731 833,34 Eur sumai, kurio užtikrinimui ir prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti apeliantui nuosavybės teise priklausantį turtą. Pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis bei šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui.

Dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo

13. Minėta, kad teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Taigi, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo.
14. Iš pareikšto ieškinio matyti, kad jame nurodyti argumentai bei pateikti juos pagrindžiantys dokumentai, kurie, ieškovės manymu, patvirtina pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi ieškinio pagrįstumą vertinti tik (ne)tikėtinumo aspektu (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Atskirajame skunde apelianto nurodyti argumentai dėl būtinosios sąlygos (neteisėtų veiksmų) jo kaip trečiojo asmens vadovo civilinei atsakomybei kilti nebuvimo yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl negali būti nagrinėjami šioje (pradinėje) proceso stadijoje. Šioje stadijoje taip pat nenagrinėtinas ir klausimas dėl subsidiarinės atsakomybės bei jos apimties, nes tai taip pat yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus ieškovei teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Todėl yra aktuali kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų įvertinimas.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

16. CPK nuostatos neįtvirtina jokių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju aktualu yra tai, kad tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas. Apeliantui yra pareikštas reikalavimas 1 731 833,34 Eur sumai dėl jo kaip trečiojo asmens (bendrovės) vadovo civilinės atsakomybės. Neginčytina aplinkybė dėl minėtos sumos trečiojo asmens mokestinės prievolės egzistavimo, iš kurios nagrinėjamoje byloje kildinamas reikalavimas ir apeliantui. Ieškovės teigimu, trečiasis asmuo neturi turto ir yra nepajėgus jos įvykdyti, todėl mokesčių administratoriaus apskaičiuota ir nesumokėta mokestinė priemoka yra subsidiari trečiojo asmens ir jo vadovo – apelianto, prievolė. Tai, kad trečiasis asmuo nėra pajėgus minėtą prievolę ieškovei įvykdyti, patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, t. y. Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartimi trečiajam asmeniui iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjusi, vykdomos bankroto procedūros.
17. Tiek ieškovė, tiek ir pirmosios instancijos teismas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą siejo su didele ieškinio suma bei nesąžiningu apelianto kaip vadovo elgesiu, trečiajam asmeniui pažeidus pareigą deklaruoti ir sumokėti PVM mokestį į valstybės biudžetą. Pažymėtina, kad kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, ieškinio suma yra vienas iš kriterijų, kuris yra svarbus, vertinant būtinybę konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be ieškinio sumos taip pat yra reikšminga apelianto turtinė padėtis, jos pokyčio perspektyvos, taip pat ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti apelianto (ne)sąžiningumą bei kitos nagrinėjamo klausimo išsprendimui reikšmingos aplinkybės. Taigi, kiekvienu atveju turi būti vertinama konkrečios bylos faktinių aplinkybių visuma.
18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taikyta teisės aiškinimo taisyklė, kad teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013; 2014 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-50/2014 ir kt.), tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti, nes, kaip minėta, kiekvienu atveju atsižvelgtina į tos bylos aplinkybes, be kita ko, į apelianto finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, yra didelė. Ieškovė pateikė duomenis, kad apeliantui asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat jo vardu įregistruotos trys transporto priemonės, dvi iš jų išregistruotos dėl techninės apžiūros ir/ar draudimo nebuvimo. Kitų duomenų apie apelianto turtinę padėtį nėra, tačiau jam pareikšto reikalavimo sumą – 1 731 833,34 Eur neabejotinai laikytina didele, juo labiau, kad reikalavimas reiškiamas subsidiariai su trečiuoju asmeniu, kuris nėra pajėgus vykdyti mokestinės prievolės ieškovei dėl savo nemokumo.
19. Sutiktina su apeliantu, kad didelė reikalavimo suma savaime nelemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ir byloje nėra duomenų, kad apeliantas savo veiksmais mažintų jam priklausančio turto masę, ketintų jį realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip bandytų sumenkinti savo turtinę padėtį. Jis pagrįstai nurodo į pastarojo laikotarpio Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kurioje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumas siejamas, be kita ko, su ieškovo pateiktinais atsakovo galimą nesąžiningumą patvirtinančiais argumentais bei įrodymais. Tačiau šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tiek ieškovė ieškinyje įrodinėja, jog apeliantas kaip įmonės vadovas, vykdydamas savo pareigas deklaruoti įmonės sandorius ir mokėti mokesčius, veikė ne tik nerūpestingai bei aplaidžiai, bet ir nesąžiningai, tiek teismas skundžiamoje nutartyje yra nurodęs galimą apelianto nesąžiningumą. Taigi, visų pirma, negalima daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apelianto atžvilgiu skundžiamoje nutartyje yra nulemtas vien tik didelės ieškinio sumos įvertinimu. Todėl apelianto argumentai dėl skundžiamos nutarties neatitikimo teisminei praktikai laikytini nepagrįstais iš esmės. Antra, bet kuriuo atveju negalima laikyti visiškai nepagrįstais ir ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytų teiginių, kad daugeliu atvejų ieškovui jau ieškinio pateikimo metu pateikti akivaizdžius atsakovo tik po ieškinio gavimo galimai būsimo nesąžiningo elgesio įrodymus yra ne tik itin sudėtinga, bet ir praktiškai vargu ar įmanoma apskritai. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas iš esmės yra skirtas tiek konkretaus ieškovo naudai (tai faktiškai vienintelė procesinė priemonė, kuria ieškovas gali užsitikrinti sprendimo įvykdymą, kai tuo tarpu atsakovas turi procesinių galimybių išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar pritaikytų pakeitimo arba panaikinimo, pvz., CPK 146 straipsnio 1 dalis, 148 straipsnio 1, 2 dalys), tiek sprendimo realaus įvykdymo privalomumo principo įgyvendinimui. Tiek vienu, tiek kitu aspektu nėra esminio skirtumo, dėl ko  - atsakovo nesąžiningų konkrečiai ieškovo atžvilgiu ar bendrąja prasme savo esme sąžiningų veiksmų (pavyzdžiui, turto perleidimas susiklosčius palankiai konjunktūrai, dėl sveikatos būklės, vaikų interesais, turto apsunkinimas hipoteka kredito gavimui veiklai vystyti ir pan.) - sprendimas negalės būti įvykdytas ar jo tinkamas įvykdymas pasunkės. Sunku būtų paneigti ir tai, kad didelės sumos reikalavimas objektyviai didina asmens, kuriam pareikštas toks reikalavimas ir kuriam  yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, nėra teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu jis nuspręstų taip pasielgti, nesąžiningų veiksmų tikimybę lyginant su asmeniu, kuriam pareikštas reikalavimas finansiškai nėra labai reikšmingas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje grėsmė teismo sprendimui įvykdyti atsiras neabejotinai, pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokios grėsmės tikimybė.
20. Dėl paminėtų motyvų spręstina, kad apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia skundžiamos Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutarties pagrįstumo. Todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Pirmosios instancijos teismo taikytas laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas (nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, turtinės teisės, o jų nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos) atitinka Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bei šalių interesų pusiausvyros principą, taip pat nepažeidžia ekonomiškumo principo, nes areštas į apelianto pinigines lėšas nukreiptas paskutinėje eilėje, t. y. nesant kito pirmiau išvardinto turto, o teismo taikomų apribojimų suma neviršija pareikšto reikalavimo sumos (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Be to, ir areštavus lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir/ar elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose apeliantas turi teisę prašyti teismo leisti su jomis atlikti tam tikras operacijas (CPK 145 straipsnio 6  dalis), taip pat prašyti vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita (CPK 148 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą,

Teisėjas                                                                                                                                            Alvydas Poškus