Civilinė byla Nr. e2-125-877/2021
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12128-2020-8
Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.1
(S)
KAUNO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 1 d.
Kaunas
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja Rita Liukaitytė,
sekretoriaujant Vaidai Margelevičienei,
dalyvaujant ieškovės UAB „Parkų technika“ atstovams E. L., advokatei S. Ž.,
atsakovės UAB „Veisodė“ atstovams G. B., advokatui R. S.,
trečiojo asmens UAB „LLP“ atstovui M. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Parkų technika“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Veisodė“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje uždaroji akcinė bendrovė „LLP“.
Teismas
n u s t a t ė:
1. Ieškovė UAB „Parkų technika“ prašo iš atsakovės UAB „Veisodė“ priteisti 12 410,95 Eur skolą, 2145 Eur palūkanas, 40 Eur kompensaciją, 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
1.1. 2013-04-18 UAB „P. T.“ sudarė prekių ženklo licencinę sutartį Nr. (duomenys neskelbtini);
1.2. 2014 metais tarp UAB „Parkų technika“, kuri randasi Kaune, UAB „LLP“ veikiančios Vilniuje, bei atsakovės UAB „Veisodė“, kurios buveinė yra Klaipėdoje, buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl „Parkų technika“ ženklo reklamos ir dėl prekių ženklo reklamos patirtų išlaidų paskirstymo, sutariant, kad UAB „Parkų technika“ rūpinsis prekių ženklo reklama ir visas reklamos patirtas išlaidas paskirstys visoms trims bendrovėms lygiomis dalimis, o bendrovės apmokės savo dalį reklamos išlaidų UAB „Parkų technika“ kiekvieną mėnesį pagal UAB „Parkų technika“ bendrovėms, įskaitant atsakovę, išrašytas PVM sąskaitas faktūras, jose nurodytais terminais;
1.3. Atsakovė UAB „Veisodė“ 2014 metais nors ir ne visa apimtimi, tačiau vykdė susitarimą, t. y. apmokėdavo didžiąją dalį UAB „Parkų technika“ išrašytų sąskaitų UAB „Veisodė“ už patirtas reklamos išlaidas, t. y. 2015-01-01 UAB „Veisodė“ įsiskolinimas už UAB „Parkų technika“ suteiktas prekės ženklo išlaidas sudarė tik 1081,82 Eur sumą, o 2016-01-04 dienai UAB „Veisodė“ įsiskolinimas už prekės ženklo reklamą sudarė 1453,40 Eur sumą. Jokių pretenzijų atsakovė dėl pateiktų sąskaitų nereiškė, su jomis sutiko ir žadėjo atsiskaityti.
1.4. Nuo 2016-01-25 iki 2017-04-30 UAB „Parkų technika“, gelbėdama UAB „Veisodė“, tiekė STIHL prekes, nes STIHL importuotoja M. firma „Ginalas“ stabdė tiekimą dėl vėlavimo atsiskaityti. Viso prekių buvo patiekta už 45477,52 Eur be PVM sumą.
1.5. Nuo 2016 metų balandžio mėnesio, nors UAB „Veisodė“ pagal šalių sudarytą žodinį susitarimą iš dalies apmokėdavo savo dalį reklamos išlaidų pagal UAB „Parkų technika“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, įsiskolinimas už prekės ženklo reklamą pradėjo didėti ir 2020-02-01 dienai UAB „Veisodė“ įsiskolinimas už prekės ženklo reklamą sudarė viso 12410,95 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, kad eilę metų buvo bendradarbiaujama su UAB „Veisodė“ ir ji žadėjo apmokėti įsiskolinimą, buvo pasitikima UAB „Veisodė“ ir laukiama įsiskolinimo padengimo.
1.6. UAB „Veisodė“ įsiskolinimui didėjant 2018-11-29 ir 2018-12-28 atsakovei buvo pateikti raginimai padengti įsiskolinimą, tačiau UAB „Veisodė“ į juos nereagavo. Susidarius tokiai situacijai 2019 metais buvo priimtas sprendimas visus reklamos kaštus, kurie sudaro 25145,92 eurai per 2019 metus, dengti UAB „Parkų technika“ ir UAB „LLP“ sąskaita ir neberašyti sąskaitų UAB „Veisodė“, o laukti atsakovės finansinės būklės pagerėjimo.
1.7. Ieškovas UAB „Parkų technika“ 2020-01-20 pateikė atsakovei UAB „Veisodė“ pranešimą, kuriuo informavo, jog nuo 2020-02-20 yra nutraukiama Prekių ženklų licencinė sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko visa UAB „Veisodė“ kontaktinė informacija po 2020-02-20 buvo pašalinta iš administruojamų puslapių ir išjungtas elektroninis paštas su prekės ženklu, kuris buvo UAB „Veisodė“ naudojamas.
1.8. UAB „Veisodė“ laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d. viso yra neapmokėjusi UAB „Parkų technika“ 12410,95 Eur sumos pagal jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras.
1.9. Nors palūkanų dydis tarp šalių, sudarant žodinį susitarimą dėl reklamos išlaidų pasidalinimo nebuvo aptartas, tačiau kiekvienoje UAB „Veisodė“ išrašytoje sąskaitoje faktūroje buvo nurodyti apmokėjimo terminai, kurių nebuvo laikytasi, tai UAB „Parkų technika“ naudai UAB „Veisodė“ privalo papildomai sumokėti 2145 Eur palūkanų sumą. Be to, kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą pagal Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 str. 1 d. Todėl šiuo atveju UAB „Parkų technika“ naudai UAB „Veisodė“ papildomai privalo sumokėti 40 Eur sumą.
1.10. 2020-03-09 buvo kreiptasi į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmus dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 12410,95 Eur skolos, 2145 Eur delspinigių, 40 Eur kompensacijos, ir 6 procentų procesinių palūkanų priteisimo UAB „Veisodė“ atžvilgiu, ir 2020-03-10 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai priėmė teismo įsakymą, kuriuo iš UAB „Veisodė“ buvo priteistos minėtos piniginės sumos. Įsiteisėjus teismo įsakymui 2020-05-07 UAB „Parkų technika“ pateikė antstolio J. P. kontorai prašymą dėl priteistos sumos priverstinio išieškojimo, dėl ko antstolio kontoroje buvo užvesta vykdomoji byla, kurioje 2020-05-08 UAB „Veisodė“ atžvilgiu antstolio buvo priimti UAB „Veisodė“ turto arešto aktai, nurodymai nutraukti piniginių lėšų išmokėjimą ir priverstinai nurašyti UAB „Veisodė“ priklausančias pinigines lėšas. Pabrėžtina, jog UAB „Veisodė“, sutikdama ir pripažindama įsiskolinimo egzistavimą, 2020-05-11 raštu kreipėsi i antstolį, nurodant, jog bendrovei yra žinoma apie įsiskolinimą UAB „Parku technika“ ir ji sutinka dengti įsiskolinimą pagal kreditoriaus, t. v. UAB „Parkų technika“ sudarytą grafiką. 2020-05-27 antstolis priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo, kadangi visas įsiskolinimas buvo iš UAB „Veisodė“ išieškotas. Tačiau UAB „Veisodė“ 2019-05-15, t. y. jau esant pradėtam priverstiniam išieškojimui ir UAB „Veisodė“ pateikiant antstoliui sutikimą dėl skolos, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams pateikė prašymą dėl termino atnaujinimo prieštaravimams dėl kreditoriaus, t. y. UAB „Parkų technika“, pateiktų reikalavimų pareikšti civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). 2020-05-26 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nutartimi prašymas dėl terminio prieštaravimų pareiškimui atnaujinimo buvo patenkintas, UAB „Veisodė“ pateikė teismui prieštaravimus, ir 2020-06-11 nutartimi 2020-03-30 eismo įsakymas, kurio pagrindu įvykdyta priverstinio išieškojimo procedūra UAB „Veisodė“ atžvilgiu, buvo panaikintas. 2020-07-07 UAB „Veisodė“ pateikė Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams prašymą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo prašoma įpareigoti UAB „Parkų technika“ grąžinti iš UAB „Veisodė“ išieškotas pinigines lėšas ir šis prašymas bus nagrinėjamas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose 2020-07-24. Taigi, nors UAB „Veisodė“ yra skolinga aukščiau nurodytas pingines lėšas UAB „Parkų technika“ ir su įsiskolinimu, vykdant priverstinio išieškojimo procedūrą, sutiko, tačiau, elgiantis ypatingai nesąžiningai, atsakovė atsinaujino terminą prieštaravimų pateikimui dėl UAB „Parkų technika“ pateiktų pagrįstų finansinių reikalavimų ir pateikė prieštaravimus, dėl ko teismo įsakymas, kurio pagrindu iš UAB „Veisodė“ UAB „Parkų technika“ naudai buvo priverstinai išieškotos aukščiau nurodytos piniginės lėšos, buvo panaikintas. Dėl šių priežasčių UAB „Parkų technika“ yra priversta reikšti teismui ieškinį dėl aukščiau nurodytų pinginių lėšų, kurios iš atsakovės jau buvo išieškotos, priteisimo.
2. Atsakovė UAB „Veisodė“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
2.1. Atsakovė patvirtina Ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad bylos šalys 2013-04-18 sudarė ieškovės pavadinimo pagrindu registruoto prekės ženklo Parkų technika licencinę sutartį. Sutartimi buvo nustatytos prekės ženklo naudojimo sąlygos. Akivaizdu, kad ieškovė, sudarydama sutartį puikiai suvokė, kad jai priklausančio ženklo naudojimas konkurencine veikla užsiimančios įmonės (atsakovės) parduotuvėje yra puiki reklamos galimybė, todėl atsakovei teisė naudoti ieškovei priklausantį prekės ženklą buvo suteikta neatlygintinai. Negana to, pagal minėtos licencinės sutarties 6 p., licencijos davėjas, t. y. ieškovė, įsipareigojo savo lėšomis ir jėgomis organizuoti ir atlikti prekės ženklo reklamą. Tuo tarpu pagal minėtą sutarties punktą atsakovė, kaip licencijos gavėja, turėjo teisę, o ne pareigą prisidėti prie Ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidų.
2.2. Remiantis tarp šalių sudaryta 2013-04-18 licencine sutartimi, UAB „Parkų technika“ direktorius E. L. prašė atsakovės vadovo G. B. geranoriškai prisidėti pagal galimybes prie prekės ženklo reklamos išlaidų padengimo, nes būtent tokia teisė, o ne kaip įrodinėja ieškovas, tariama pareiga (prisidėti prie reklamos išlaidų) buvo numatyta šalių sudarytoje licencinėje sutartyje. Kadangi bylos šalių vadovus siejo draugyste grįsti santykiai, atsakovo vadovas pagal galimybes pažadėjo prie ieškovo prekės ženklo reklamos prisidėti, nors pagal tarp šalių sudarytą licencinę sutartį prekės ženklo reklama turėjo būti finansuojama ieškovo lėšomis. Kadangi atsakovė prie reklamos išlaidų prisidėti neprivalėjo, prie reklamos išlaidų apmokėjimo prisidėdavo ne visa apimtimi, tai darė pagal galimybes.
2.3. Atsakovė pažymi, kad ieškovės ir atsakovės vadovus siejo supaprastinti ir pasitikėjimu grįsti santykiai. Šalių vadovų susitikimo metu ieškovės vadovas E. L. atsakovės direktorių G. B. ne kartą įtikinėjo ir prašė, kad atsakovė prisidėtų prie ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidų. Tačiau ilgainiui tapo aišku, kad ieškovė atsakovės sąskaita siekia padidinti savo apyvartą, plėsti prekės ženklo žinomumą Vakarų Lietuvoje ir vystyti čia internetinę prekybą, tuo tarpu atsakovei iš to neteikiant jokios naudos. Negana to, ieškovės direktorius atsakovės vadovui užsiminė, kad norėtų dalintis ne tik ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidas, bet ir internetinės parduotuvės išlaikymo išlaidomis. Tuomet atsakovės direktorius ieškovės vadovui pokalbio metu pareiškė, kad ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidų nebedengs, nes atsakovei ieškovės prekės ženklo reklama neneša jokios finansinės naudos, o prekės ženklo reklama yra ieškovės pareiga (licencinės sutarties 6 p.). Juo labiau, kad ieškovė yra tiesioginė atsakovės konkurentė ir ieškovės prekės ženklo reklama, kurios išlaidas iš dalies atsakovė dengė iš savo lėšų, visiškai neatitinka atsakovės kaip pelno siekiančio juridinio asmens interesų.
2.4. Nepaisant to, Ieškovė ir toliau siųsdavo atsakovei sąskaitas už jai priklausančio prekės ženklo reklamos išlaidas, taip pat ieškovė ėmė siųsti atsakovei ir sąskaitas dėl ieškovės valdomos internetinės parduotuvės parkutechnika.lt išlaikymo išlaidų – šias aplinkybes liudija pačios ieškovės su ieškiniu pateikti el. laiškai, kuriuose detalizuojamos sąskaitose nurodytos sumos – 2017-05-05 siųstu el. laišku Ieškovė detalizuoja tariamą reklamos išlaidų sandarą – iš šio laiško matyti, kad dalis išlaidų buvo skirta Ieškovės valdomo internetinio tinklapio kūrimui (tai el. laiške nurodytos eilutės „M.– 1800“, turint omenyje internetinės parduotuvės kūrimo išlaidas, „Prekių aprašymai puslapiui – 350 Eur“; „Google – 302,30 Eur“; „Facebook – 12,03“). Kaip matyti, nors Ieškovė ir pridėjo šias sąskaitas prie reiškiamo ieškinio, tačiau iš atsakovės priteisti šiose sąskaitose nurodytų sumų nereikalauja pripažindama, kad šios atsakovei siųstos sąskaitos dėl internetinės parduotuvės išlaikymo išlaidų apmokėjimo yra akivaizdžiai nepagrįstos.
2.5. Šiai dienai yra aišku tai, kad iš esmės ieškovė siekė atsakovės piniginių lėšų sąskaita garsinti savo prekės ženklą ir vystyti internetinės parduotuvės veiklą, iš to didinant ieškovės generuojamų pajamų dydį, dalį kaštų nepagrįstai permetant ant konkurencinę veiklą vykdančios bendrovės – atsakovės.
2.6. Ieškovė neturi jokios reikalavimo teisės į atsakovę ir ieškiniu nepagrįstai reikalauja apmokėti jos turėtas išlaidas Ieškovei priklausančio prekės ženklo reklamai, nes tarp bylos šalių sudarytos licencinės sutarties 6 p. aiškiai numatyta, kad prekės ženklo reklamą iš savo lėšų finansuoja būtent ieškovė. Atsakovė taip pat pažymi, kad ji nebuvo reklamos paslaugų gavėja, reklamos paslaugas įsigijo, dėl jų apimties sprendė, šių paslaugų nauda naudojosi būtent ieškovė, o ieškovės prekės ženklo reklama yra naudinga būtent ieškovei, vykdančiai komercinę veiklą, todėl atsakovė, nei remiantis teisės normomis, nei remiantis licencinės sutarties nuostatomis, šių Ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidų apmokėti neprivalo.
2.7. Nors ieškovė ir nurodo, kad esą atsakovė ieškovės išrašytų sąskaitų tariamai neginčijo, žadėjo neva su ieškove atsiskaityti, ieškovė šių aplinkybių nepagrindė. Kaip ir nepagrindė nurodomų aplinkybių esą ieškovė 2018-11-29, 2018-12-28 pateikė raginimus atsakovei atsiskaityti už reklamos išlaidas. Iš ieškinio priedų matyti, kad ieškovė pateikė atsakovei priminimus apie išrašytas sąskaitas, o ne tariamus raginimus. Anot ieškovės, į šiuos tariamus raginimus atsakovė nereagavo, tačiau atsakovė atkreipia dėmesį, kad jai reaguoti į ieškovės priminimą apie išrašytas sąskaitas nebuvo reikalo, nes kaip jau nurodyta anksčiau, atsakovė neturėjo pareigos apmokėti ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidų. Atitinkamai, atsakovė pažymi, kad ginčyti ieškovės išrašomų sąskaitų, kai pagal licencinę sutartį atsakovė jų apmokėti neprivalėjo, taipogi nebuvo jokio būtinumo.
2.8. Be kita ko, Ieškovė ieškinyje nurodo, esą 2019 m. ieškovė bei UAB „LLP“ nusprendė visus reklamos kaštus dengti savo jėgomis, sąskaitų atsakovei neberašyti. Sprendžiant iš šių ieškovės nurodomų aplinkybių, akivaizdu, kad toks sprendimas buvo priimtas ieškovei puikiai suvokiant, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę ir atsakovė šių nepagrįstų atsakovės sąskaitų apmokėti neprivalo. Atitinkamai, atsakovė pagal licencinę sutartį neprivalėjo dengti ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidų.
2.9. Akcentuotina ir tai, kad prekės ženklo licencinė sutartis, kurioje be kitų sąlygų buvo numatyta ieškovės pareiga savo lėšomis finansuoti prekės ženklo reklamą, ir Atsakovės teisė prisidėti prie reklamos išlaidų Ieškovės buvo nutraukta tik 2020-01-20, taigi tarp šalių galiojus 2013-04-18 sudarytai prekės ženklo licencinei sutarčiai, nėra pagrindo laikyti pagrįstais Ieškovės ieškinio argumentus esą atsakovė turėjo pareigą finansuoti ieškovės prekės ženklo reklamą ar laikyti pagrįstais Ieškovės argumentus, jog neva tarp šalių buvo kitoks susitarimas, nei įtvirtintas šalių licencinėje sutartyje ir tuo pagrindu tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių atsakovė pažymi, kad nesąžiningai reikšdama akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį elgiasi būtent ieškovė, o ne atsakovė.
2.10. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, kad Ieškovė pagal 2013-04-18 licencinę prekės ženklo sutartį neturi reikalavimo teisės į atsakovę, o atsakovė turėjo teisę, o ne pareigą prisidėti prie ieškovės prekės ženklo išlaidų atlyginimo, konstatuotina, kad ieškovė, pareiškusi nepagrįstą reikalavimą, negali reikalauti ir palūkanų už atsakovės neapmokėtas sąskaitas.
2.11. Klaipėdos apylinkės teismui Ieškovės nepagrįsto teismo įsakymo pateikimas ir atsakovės nesusipažinus su teismui pateiktais procesiniais dokumentais antstoliui pateiktas raštas, kuriame atsakovė nurodė skolą pripažįstanti, nepakeičia tarp bylos sudarytos 2013-04-18 licencinės sutarties sąlygų turinio ir nesukuria atsakovei savarankiškų mokėjimo prievolių. Priešingai, tai, kad Ieškovė procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad atsakovė nesusipažinusi su ieškovės teismui teiktais procesiniais dokumentais antstoliui nurodė pripažįstanti skolą liudija ne ką kitą, o tai, kad ieškovė juridiškai negali pagrįsti ieškinio reikalavimų.
2.12. Svarbu ir tai, kad 2020-03-10 Klaipėdos apylinkės teismo įsakymas buvo panaikintas, vėliau tenkintas atsakovės prašymas dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo. Ieškovė nesinaudojo apeliacijos teise ir neskundė atskiruoju skundu teismo priimtos nutarties, kuria Atsakovės prašymu buvo atgręžtas Klaipėdos apylinkės teismo 2020-03-10 įsakymo vykdymas, todėl Ieškovės ieškinio argumentai dėl neva atsakovės nesąžiningumo yra niekuo nepagrįsti.
3. Trečiasis asmuo UAB „LLP“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad:
3.1. UAB „LLP“ paaiškina, kad 2013-04-18 tarp UAB „P. T.“ ir dar trijų bendrovių: UAB „Veisodė“, UAB „LLP“ ir tuo metu buvusios L. M. įmonės, buvo sudarytos prekių ženklo licencinės sutartys, t.y. UAB „Parkų techniksa“ pasirašė atskiras sutartis su kiekviena bendrove. Kadangi nei vienai bendrovei nebuvo žinoma, kokios bus prekės ženklo reklamos išlaidos, buvo sutarta, kad prekės ženklo reklamos organizavimu rūpinsis UAB „Parkų technika“ ir vėliau išlaidas dalinsimės. Tačiau L. M. įmonė po licencinės sutarties sudarymo atsisakė naudoti prekės ženklą, dėl ko licencinė sutartis su minėta bendrove buvo nutraukta.
3.2. 2013 m. rudenį įvyko įmonių vadovų susitikimas, kurio metu buvo nuspręsta nuo 2014 metų sausio mėnesio dalintis prekės ženklo reklamos išlaidas sutariant, kad UAB „Parkų technika“ rūpinsis prekių ženklo reklama ir visas reklamos patirtas išlaidas paskirstys visoms bendrovėms lygiomis dalimis, o bendrovės apmokės savo dalį reklamos išlaidų UAB „Parkų technika“ kiekvieną mėnesį pagal UAB „ Parkų technika“ bendrovėms išrašytas PVM sąskaitas faktūras, jose nurodytais terminais. Pažymėtina, jog atsakovė, kaip ir UAB „LLP“, sutiko su tokiu prekės ženklo reklamos išlaidų paskirstymu ir tokį susitarimą visos bendrovės vykdė.
3.3. Tik apie 2018 m didėjant atsakovės įsiskolinimui UAB „Parkų technika“ už ženklo reklamos paslaugas, UAB „Parkų technika“ patalpose įvyko visų trijų šalių susirinkimas, per kurį atsakovas sutiko su visomis jam išrašytomis PVM sąskaitomis - faktūromis, t.y. skola bei pažadėjo ją apmokėti dalimis po tiek, kiek galės. Pripažino, kad bendras mūsų projektas jam yra naudingas, tik šiuo metu dėl susidariusios finansinės padėties stringa jo mokėjimai. Paprašė laikinai nerašyti naujų sąskaitų, bet iš projekto nepašalinti, t.y. ir toliau reklamuoti jo parduotuvių adresus Klaipėdoje. Taip ir buvo padaryta: sąskaitos iki 2020m nerašomos, visas išlaidas padengė likę partneriai, tačiau skola sumažinta nebuvo.
3.4. Priešingai nei bando nurodyti atsakovė atsiliepime į ieškinį, minėtas susitarimas ir prekių ženklo reklama teikia licencinės sutarties šalims naudą, kadangi bendrovės, naudojant gerai žinoma UAB „Parkų technika“ prekės ženklą yra nuolatos reklamuojamos kaip firminių parduotuvių ir servisų tinklo narės, kas didina įmonių pardavimus. Reklamos nuolatos talpinamos ne tik viešose erdvėse, bet ir internete (google.lt, facebook), visoms licencinio ženklo bendrovėms buvo suteiktas elektroninis paštas, buvo sukurta ir administruojama interneto svetainė, padaryti blankai, vizitinės kortelės, sąskaitų faktūrų blankai ir kt., dėl ko bendrovėms iš viso nereikia rūpintis jokia papildoma reklama, bendrovės įvaizdžiu, tokiu būdu nepatiriant jokių papildomų reklamos išlaidų. Taigi’ atsakovė elgiasi nesąžiningai, neigdama susitarimą su UAB „Parkų technika“ dėl prekės ženklo reklamos išlaidų dengimo, dėl ko UAB „LLP“ mano, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas.
4. Ieškovė dublike palaikė ieškinio reikalavimus. Nurodė, kad:
4.1. Nepagrįstas atsakovės atsiliepimo į ieškinį motyvas, jog susitarimo dalintis prekių ženklo reklamos paslaugas neegzistavimą patvirtina 2013-04-18 licencinės sutarties nuostatų turinys. Nors prekių ženklo licencinės sutarties Nr. 2013-04-18/02 nuostatose nėra numatytos atsakovės pareigos mokėti už prekės ženklo reklamos išlaidas lygiomis dalimis, tačiau minėtos sutarties 6 p. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad šalys abipusiu sutarimu bei bendromis lėšomis turi teisę organizuoti bei atlikti Ženklo reklamą, kas reiškia, licencinė sutartis buvo skirta tik paties prekinio ženklo apsaugai ir naudojimui aprašyti, o dėl prekės ženklo reklamos ir išlaidų paskirstymo netgi pačioje licencinėje sutartyje buvo numatyta galimybė šalims sudaryti atskirą susitarimą, kas ir buvo padaryta. Priešingai nei nurodoma atsiliepime į ieškinį, tarp ieškovės ir atsakovės žodžiu buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį UAB „Parkų technika“ įsipareigojo rūpintis prekių ženklo reklama ir visas reklamos patirtas išlaidas paskirstyti visoms trims bendrovėms lygiomis dalimis, o bendrovės įsipareigojo apmokėti savo dalį reklamos išlaidų UAB „Parkų technika“ kiekvieną mėnesį pagal UAB „Parkų technika“ bendrovėms, įskaitant atsakovę, išrašytas PVM sąskaitas faktūras, jose nurodytais terminais.
4.2. Neatlaiko logikos atsiliepimo į ieškinį motyvas, jog atsakovei prekės ženklo naudojimas neva neatnešė jokios naudos, dėl ko prekių ženklo naudojimas atsakovei buvo suteiktas neva neatlygintinai. Pabrėžtina, jog ieškovė, naudojant UAB „Parkų technika“ prekės ženklą buvo nuolatos reklamuojama kaip firminių parduotuvių ir servisų tinklo narė, jai buvo suteiktas elektroninis paštas, sukurta ir nuolatos administruojama interneto svetainė, kurioje visą laiką buvo nurodyta ieškovė ir jos rekvizitai, padaryti blankai, vizitinės kortelės, sąskaitų faktūrų blankai ir kt., ką patvirtina pridedami blankai, sąskaitų faktūrų šablonai, vizitinės kortelės ir skelbta informacija apie parduotuves, t. y. eilę metų UAB „Parkų technika“ rūpinosi atsakovės reklama bei įvaizdžiu, dėl ko atsakovei nereikėjo rūpintis jokia reklama ir patirti iš to kylančias išlaidas. Taigi akivaizdu, kad atsakovė, naudodama prekių ženklą, gavo didelę naudą, o tokių reklamos paslaugų neatlygintinis teikimas atsakovei būtų tiesiog nelogiškas ir prieštarautų ieškovės, kaip juridinio asmens, siekiančio pelno, tikslams.
4.3. Susitarimo dėl prekių ženklo reklamos išlaidų pasidalinimo egzistavimą bei tuo pačiu atsakovės atsiliepime į ieškinį dėstomos pozicijos nelogiškumą patvirtina ir pačios atsakovės elgesys 2013-04-18 sutarties vykdymo metu bei po šios sutarties nutraukimo. Šioje byloje nėra ginčo, kad UAB „Parkų technika“ eilę metų rūpinosi prekės ženklo reklama ir kiekvieną mėnesį dėl prekės ženklo reklamos patirtas išlaidas šalims, įskaitant atsakovę, paskirstydavo lygiomis, išrašant bei atsiunčiant sąskaitas-faktūras, kuriose nurodyta apmokėjimo suma bei terminai. Pažymėtina, jog, nors atsakovė neigia susitarimo dėl prekės ženklo reklamos išlaidų dengimo egzistavimą, atsakovė UAB „Veisodė“ 2014 metais nors ir ne visa apimtimi, tačiau vykdė tokį susitarimą, t. y. apmokėdavo didžiąją dalį UAB „Parkų technika“ išrašytų sąskaitų UAB „Veisodė“ už patirtas reklamos išlaidas. Jei nebuvo tarp šalių sudarytas susitarimas dalintis lygiomis dalimis prekės ženklo reklamos išlaidas, o atsakovė neva tik geranoriškai pagal galimybes prisidėjo prie prekės ženklo reklamos, nėra suprantama ir paaiškinama, kodėl atsakovė eilę metų priėmė visas UAB „Parkų technika“ išrašytas sąskaitas faktūras ir jas didžiąją dalimi apmokėdavo. Dar daugiau, nėra suprantama kodėl atsakovė visą laiką nereiškė UAB „Parkų technika“ jokių pretenzijų dėl neva nepagrįstai atsakovei išrašomų sąskaitų faktūrų ir juo labiau neaišku, kodėl tokios pretenzijos nebuvo pareikštos netgi tuomet, kai UAB „Veisodė“ įsiskolinimas pradėjo didėti ir UAB „Parkų technika“ tai nuolatos fiksavo išrašant vis naujas sąskaitas faktūras bei jas siunčiant atsakovei. Taigi atsakovė, esant nuolatos fiksuojamam įsiskolinimui už prekės ženklo reklamos paslaugas, eilę metų naudojosi minėtu prekės ženklu, nereiškiant jokių pretenzijų dėl fiksuojamo įsiskolinimo, kas, priešingai atsiliepimo į ieškinį motyvams, patvirtina susitarimo dalintis prekių ženklo reklamos išlaidas buvimą ir atsakovės sutikimą atlyginti dalį reklamos išlaidų.
4.4. Atsiliepime į ieškinį yra nurodoma, jog, kad atsakovė neginčijo UAB „Parkų technika“ išrašytų sąskaitų už prekės ženklo reklamos paslaugas bei nereagavo į UAB „Parkų technika“ siųstus priminimus apie atsakovei išrašytas PVM sąskaitas tik todėl, kad jai neva nebuvo reikalo reaguoti į atsakovei kiekvieną mėnesį išrašomas sąskaitas ir siunčiamus priminimus, kadangi ji neva neturėjo pareigos apmokėti sąskaitų. Tačiau tokia atsakoves pozicija yra visiškai nelogiška. Daugiau nei akivaizdu, jog bet kuri įmonė, kuriai kita bendrovė kiekvieną mėnesį išrašo ir atsiunčia nepagrįstas sąskaitas, pateiks užklausimą ir aiškinsis kodėl yra siunčiamos tokios nepagrįstos sąskaitos bei, juo labiau, nesutiks su nepagrįstų sąskaitų pateikimu eilę metų, t. y. bet kuri įmonė, gaunanti nepagrįstas sąskaitas už paslaugas, kurios jai turi būti suteikiamos neatlygintinai, eilę metų ne naudosis tokiomis paslaugomis, iš dalies apmokant sąskaitas, tačiau pareikš sąskaitas siunčiančiai bendrovei reikalavimą pasiaiškinti ir nesiųsti nepagrįstų sąskaitų. Dar daugiau, akivaizdu, kad bet kuri bendrovė gavusi priminimą apie nesumokėtas sąskaitas, jei sąskaitos buvo siųstos neva nepagrįstai ir įsiskolinimo nėra, pareikš nesutikimą dėl išrašytų sąskaitų ir įsiskolinimo, o ne ir toliau naudosis teikiamomis paslaugomis ir toliau leis fiksuoti didėjantį įsiskolinimą.
4.5. Dar daugiau, nors atsiliepime į ieškinį nurodoma, jog ta aplinkybė, kad UAB „Veisodė“, vykdant jos atžvilgiu priverstinio išieškojimo procedūrą, sutiko ir pripažino įsiskolinimo egzistavimą (2020-05-11 raštu kreipiantis į antstolį ir nurodant, jog bendrovei yra žinoma apie įsiskolinimą UAB „Parkų technika“ ir ji sutinka dengti įsiskolinimą pagal kreditoriaus, t. y. UAB „Parkų technika“ sudarytą grafiką) nepakeičia 2013-04-18 licencinės sutarties sąlygų, tačiau tai akivaizdžiai patvirtina, jog tarp šalių, įskaitant atsakovę, buvo sudarytas atskiras žodinis susitarimas dėl UAB „Parkų technika“ paririamų reklamos išlaidų dalinimosi lygiomis dalimis, o ieškovės minėtoje 2013-04-18 licencinėje sutartyje ne tik, kad nėra draudimo šalims susitarti dėl prekės prekių ženklo reklamos išlaidų dengimo, bet tokia galimybė minėtoje sutartyje buvo netgi numatyta. Daugiau nei akivaizdu, kad, jei atsakovė nebūtų sudariusi žodinio susitarimo su UAB „Parkų technika“ ir „LLP“ dėl prekės ženklo išlaidų dengimo ir atsakovė žinotų, jog nėra skolinga UAB „Parkų technika“, tokiu atveju atsakovė niekada nebūtų rašiusi antstoliui rašto, kuriame ne tik, pripažino įsiskolinimą, bet ir sutiko jį dalimis dengti. Tokie atsakovės veiksmai, nesant sudaryto susitarimo ir nesant skolos, net jei ir atsakovė nebuvo susipažinusi su dokumentais, nėra logiški.
4.6. Taigi, priešingai atsiliepimo į ieškinį motyvams, pačios atsakovės veiksmai ir neveikimas patvirtina susitarimo dėl prekės ženklo reklamos išlaidų dengimo lygiomis dalimis buvimą bei atsakovės įsiskolinimo UAB „Parkų technika“ egzistavimą.
4.7. Tiesa yra ta, jog atsakovė eilę metų laikėsi susitarimo ir didžiąja dalimi dengdavo prekės ženklo reklamos išlaidas pagal atsakovei kiekvieną mėnesį išrašomas sąskaitas faktūras, tačiau nuo 2016 metų balandžio mėnesio, nors UAB „Veisodė“ pagal šalių sudarytą žodinį susitarimą iš dalies apmokėdavo savo dalį reklamos išlaidų pagal UAB „Parkų technika“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, įsiskolinimas už prekės ženklo reklamą pradėjo didėti ir 2019-02-01 dienai UAB „Veisodė įsiskolinimas už prekės ženklo reklamą sudarė viso 12410,95 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, kad eilę metų buvo bendradarbiaujama su UAB „Veisodė“ ir ji žadėjo apmokėti įsiskolinimą, buvo pasitikima UAB „Veisodė“ ir laukiama įsiskolinimo padengimo.
4.8. UAB „Veisodė“ įsiskolinimui didėjant 2018-11-29 ir 2018-12-28 atsakovei buvo pateikti raginimai padengti įsiskolinimą, tačiau UAB „Veisodė“ į juos nereagavo, tokiu būdu taip pat pripažįstant įsiskolinimą.
4.9. UAB „Parkų technika“ 2020-02-01 pateikė atsakovei UAB „Veisodė“ pranešimą, kuriuo informavome, jog nuo 2020-02-20 yra nutraukiama Prekių ženklų licencinė sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko visa UAB „Veisodė“ kontaktinė informacija iki 2020-02-20 buvo pašalinta iš administruojamų puslapių ir nebeveikė elektroninis paštas su prekės ženklu, kuris buvo UAB „Veisodė“ naudojamas. Šiuo metu UAB „Veisodė“ už jos naudoto prekės ženklo reklamą viso yra neapmokėjusi UAB „Parkų technika“ 12410,95 Eur sumos pagal byloje pateiktas PVM sąskaitas faktūras, dėl ko atsakovė privalo šį įsiskolinimą padengti.
4.10. Atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodoma, jog UAB „Parkų technika“ nepagrįstai reikalauja iš atsakovės įsiskolinimo pagal sąskaitas faktūras: 2018-03-30 757,10 Eur sumos sąskaitą faktūrą Nr. 0007215, 2017-07-25 7,10 Eur sumos sąskaitą faktūrą Nr. 0006464, 2017-03-28 1100 Eur sumos sąskaitą faktūrą Nr. 0005896, 2017-04-21 221,62 Eur sumos sąskaitą- faktūrą Nr. 0005999, kadangi šios sąskaitos buvo išrašytos ne už paslaugas, bei už atsakovei perduotas prekes. Priešingai nei nurodoma atsiliepime į ieškinį, 2018-03-30 757,10 Eur sumos sąskaita faktūra Nr. 0007215 buvo atsakovei išrašyta už reklamos paslaugas, ką patvirtina byloje esanti sąskaita. Taip pat pažymėtina, jog nors kitos trys sąskaitos buvo atsakovei išrašytos už prekes, t. y. 2017-07-25 sąskaita faktūra Nr. 0006464- už pjovimo valą, 2017-03-28 sąskaita faktūra Nr. 0005896- už gandinių rulonus bei jų pristatymą, 2017-04-21 sąskaita- faktūra Nr. 0005999- už pjovimo juostas ir prekių pristatymą, tai nekeičia fakto, kad atsakovė pagal šias sąskaitas, nors gavo prekes, už jas neatsiskaitė ir yra skolinga UAB „Parkų technika“. Atsižvelgiant į tai, kad ieškiniu yra prašoma priteisti iš atsakovės įsiskolinimą, ir atsakovė minėtų sąskaitų nėra apmokėjusi, nors, kaip minėta, prekės atsakovės buvo gautos, iš atsakovės priteistina pinigų suma ir pagal minėtas sąskaitas faktūras, nepaisant to, kad jos išrašytos už atsakovei parduotas prekes, o ne reklamos paslaugas, ir tai nėra pagrindas šioje dalyje ieškinio netenkinti.
4.11. Nėra suprantami atsakovės atsiliepimo į ieškinį motyvai, kad UAB „Parkų technika“ neva nepagrįstai pateikė prie ieškinio sąskaitas faktūras už 2016 metus, neprašant pagal jas įsiskolinimo. Su ieškiniu buvo pateiktos sąskaitos faktūros net ne nuo 2016 metų, o nuo 2014 metų, kurios patvirtina, jog atsakovei eilę metų, t. y. nuo pat susitarimo pradžios, kiekvieną mėnesį už prekės ženklo reklamą UAB „Parkų technika“ išrašydavo sąskaitas ir atsakovė eilę metų jas didžiąją dalimi apmokėdavo, t. y. atsakovė vykdė susitarimą dalintis prekės ženklo reklamos išlaidas, o tik 2016 metais įsiskolinimas pradėjo didėti, dėl ko šios sąskaitos buvo pateiktos pagrįstai.
5. Atsakovė triplike laikėsi atsiliepime į ieškinį išdėstytos pozicijos ir prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad :
5.1. Ieškovė nepateikia jokių teisiškai reikšmingų argumentų ir įrodymų, kad tarp šalių buvo susitarimas, pakeičiantis 2013-04-18 licencinės ieškovės prekės ženklo naudojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatas, kuriose įtvirtinta atsakovės teisė, o ne pareiga prisidėti prie ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidų.
5.2. Nors ieškovė prašo iš atsakovės priteisti skolą už ieškovei priklausančio prekės ženklo reklamą, ieškovė procesiniais dokumentais net neįrodinėja, kad atsakovė turėjo pareigą dengti tokias išlaidas. Akivaizdu, kad pats tariamo žodinio susitarimo buvimo faktas, net jei toks ir būtų įrodytas, savaime nesukuria prievolės atsakovei dengti ieškovei priklausančio prekės ženklo reklamos išlaidų. Taigi, ieškovė nepaaiškino, kuom grindžia savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, kad tarp šalių sudarytas tariamas žodinis susitarimas sukūrė pareigą atsakovei dengti ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidas.
5.3. Akcentuotina, kad ieškovė savo ieškinio reikalavimus grindžia tarp šalių sudarytu tariamu žodiniu susitarimu, tačiau nepaaiškina plačiau, koks tai buvo susitarimas – ieškiniu ieškovė nurodo, kad prašo priteisti skolą, tačiau akivaizdu, kad tarp šalių susiklostė ne paskoliniai teisiniai santykiai. Todėl iš ieškovės pateiktų procesinių dokumentų taip ir neaišku, dėl ko, anot ieškovės, šalys buvo susitarusios ir kodėl ieškovė mano, kad toks šalių susitarimas įpareigojo atsakovę dengti ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidas.
5.4. Taip pat ieškovė prašo priteisti skolą iš atsakovės remiantis tarp šalių neva sudarytu žodiniu susitarimu, tačiau nepaaiškina, kodėl eilę metų (apie 6 metus) galiojęs susitarimas nebuvo sudarytas raštu, nors licencinė prekės ženklo naudojimo sutartis buvo sudaryta raštu, kodėl apie šį žodinį susitarimą nėra užsimenama ieškovės atsakovei siunčiamuose el. laiškuose ar sąskaitose-faktūrose.
5.5. Ieškovė dublike teigia, esą ieškovės prekės ženklo reklama atsakovei buvo naudinga, nes ieškovė reklamavo savo prekės ženklą, atsakovei buvo suteiktas elektroninis paštas su ieškovės prekės ženklu, ieškovės valdomoje el. parduotuvėje buvo nurodyta ieškovė ir jos rekvizitai, firminiai blankai su ieškovės prekės ženklu ir pan. Ieškovė taipogi teigia, kad atsakovė naudodamasi ieškovės prekės ženklu gavo didelę naudą, tačiau kokia ta tariama atsakovės gauta ieškovės prekės ženklo reklamos nauda, ieškovė procesiniuose dokumentuose paaiškinti negali.
5.6. Taipogi, ieškovė dublike nurodo, kad ieškovės prekės ženklo reklamos paslaugų neatlygintinis teikimas atsakovei būtų nelogiškas ir prieštarautų ieškovės, kaip juridinio asmens, siekiančio pelno, tikslams. Tačiau atsakovė pastebi, kad šie ieškovės procesinių dokumentų teiginiai prieštarauja pačios ieškovės pasirašytai prekės ženklo naudojimo licencinei sutarčiai, kurios 6 p. įtvirtinta ieškovės pareiga rūpintis savo lėšomis jai priklausančio prekės ženklo reklama.
5.7. Oponuojant ieškovės dublike išdėstytiems argumentams, akcentuotina ir tai, kad ieškovė, teigdama, kad ieškovei priklausančio prekės ženklo reklamos paslaugos buvo suteiktos atsakovei, daro loginę klaidą, nes ieškovės prekės ženklo reklamos paslaugų gavėja buvo būtent ieškovė, o ne kaip klaidingai teigiama ieškovės dublike – atsakovė. Taip pat, ieškovės dubliko argumentas, kad ieškovės prekės ženklo reklamos paslaugų neatlygintinis teikimas atsakovei būtų nelogiškas ir prieštarautų ieškovės, kaip juridinio asmens, siekiančio pelno, tikslams vertintinas itin kritiškai, nes ieškovė taip ir nepaaiškino, kodėl atsakovė turi dengti ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidas. Taip pat, ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidų dengimas pagal tarp šalių sudarytą ieškovės prekės ženklo naudojimo licencinę sutartį buvo būtent ieškovės pareiga, ieškovė pasirašydama tokią sutartį, tikėtinai įvertino jos naudą ir ji ieškovei buvo naudinga, priimtina ir logiška, turint omenyje, kad ši sutartis buvo nutraukta tik 2020-02-01, t.y. galiojo tarp šalių beveik 7 metus.
5.8. Atsakovė taip pat pažymi, kad ieškovės dubliko teiginiai, esą ieškovė rūpinosi atsakovės įvaizdžiu ir reklama yra iš esmės neteisingi – ieškovė rūpinosi jai priklausančio prekės ženklo įvaizdžiu ir reklama bei siekė reklamos išlaidas nepagrįstai perkelti atsakovei. Tuo tarpu atsakovė ieškovės administruojamoje elektroninėje parduotuvėje buvo nurodyta tik kaip prekių atsiėmimo punktas – tai buvo ieškovei naudinga, nes tokiu būdu pirkėjai, įsigiję prekes (sodo techniką) iš ieškovės valdomos el. parduotuvės galėjo nemokamai atsiimti surinktą, paruoštą naudoti prekę iš atsakovės parduotuvės Klaipėdoje. Taigi iš ieškovės valdomos el. parduotuvės įsigytas prekes surinkdavo, paruošdavo naudoti atsakovės darbuotojai, tačiau už šias faktiškai suteiktas paslaugas ieškovė atsakovei nemokėjo. Taigi, ieškovė, pasinaudodama atsakove, plėtė geografinę savo veiklos teritoriją, ir per atsakovę vykdė komercinę veiklą, už tai atsakovei nieko nemokėdama.
5.9. Ieškovė dublike teigia, esą atsakovė gavo įvairią naudą (blankai, elektroninis paštas ir pan.) remiantis tarp šalių sudarytu žodiniu susitarimu, pagal kurį atsakovė privalėjo dengti ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidas, tačiau 4 dubliko punktu ieškovė pripažįsta, kad atsakovės elektroninis paštas su ieškovės prekės ženklu bei atsakovės kontaktinė informacija iš ieškovės internetinės parduotuvės buvo pašalinta nutraukus tarp šalių sudarytą 2013-04-18 licencinę prekės ženklo naudojimo sutartį, kas liudija, kad tariamą naudą iš ieškovės prekės ženklo reklamos (blankai, kontaktinė informacija ieškovės valdomoje el. parduotuvėje) atsakovė gavo ne pagal tarp šalių sudarytą tariamą žodinį susitarimą, o pagal 2013-04-18 licencinę prekės ženklo naudojimo sutartį.
5.10. Oponuojant į ieškovės dubliko 3 p., atsakovė pažymi, kad byloje nėra ginčo, kad ieškovė siekė perkelti atsakovei jai priklausančio prekės ženklo reklamos išlaidas, tačiau tai darė akivaizdžiai piktnaudžiaudama draugiškais atsakovės ir ieškovo vadovų santykiais. Kadangi aplinkybes, dėl kurių atsakovė neginčijo ieškovės siunčiamų sąskaitų-faktūrų, atsakovė jau nurodė atsiliepime į ieškinį, pakartotinai atsakovė dėl šių aplinkybių nebepasisako. Tačiau atsakovė atkreipia dėmesį, kad atsakovės sutikimas pagal galimybes prisidėti prie reklamos išlaidų savaime nesukūrė atsakovei mokėjimo prievolės, nes pagal 2013-04-18 licencinę prekės ženklo naudojimo sutartį atsakovė turėjo teisę, o ne pareigą prisidėti prie ieškovės prekės ženklo reklamos išlaidų atlyginimo.
5.11. Taipogi, ieškovė nurodo, esą atsakovė turėjo aiškintis, kodėl jai yra siunčiamos nepagrįstos sąskaitos. Tačiau atsakovė pažymi, kad atsakovei buvo žinomas sąskaitų išrašymo pagrindas, kaip ir žinoma buvo tai, kad atsakovė šių sąskaitų apmokėti neprivalo.
5.12. Ieškovė nurodo, kad atsakovei, didėjant įsiskolinimui buvo pateikti raginimai padengti įsiskolinimą, tačiau atsakovė į juos nereagavo, tokiu būdu pripažindama įsiskolinimą. Remiantis CK 1.64 str. 3 d., tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais. Akcentuotina, kad įstatymas nenumato, kad tylėjimu skolininkas pripažįsta prievolę, nėra ir duomenų apie tarp šalių sudarytus sandorius, kurių pagrindu tylėjimas būtų pagrindas nustatyti, kad atsakovė pripažino skolą ieškovei. Taigi ieškovės dubliko argumentai, kad atsakovė tylėjimu pripažino ieškovei įsiskolinimą yra visiškai nepagrįsti.
5.13. Ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti skolą už reklamos išlaidas negali būti tenkinamas toje dalyje, kuri grindžiama ieškovės sąskaitomis-faktūromis už atsakovei parduotas prekes, nes tokio reikalavimo ieškiniu ieškovė nereiškė. Taigi, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, įvertinus aplinkybę, kad ieškovės reikalavimas priteisti skolą už reklamos išlaidas dalinai yra grindžiamas sąskaitomis-faktūromis už prekes, konstatuotina, kad ieškovės reikalavimas dėl skolos už reklamos išlaidas priteisimo 1130,41 Eur sumai yra netenkintinas (901,69 Eur pagal sąskaitą-faktūrą Nr. 5896; 221,62 Eur pagal sąskaitą-faktūrą Nr. 5999; 7,10 Eur pagal sąskaitą-faktūrą Nr. 6464).
6. Ieškovės atstovas E. L. teismo posėdyje paaiškino, kad 2013 m. suprato, kad būtina reklamuoti prekes internete. 2013 m. L. M., G. B., M. M. susitarė bendrai reklamuoti prekės ženklą. M. po kurio laiko pasakė, kad iš to nemato naudos ir paliko bendrą projektą, išsiskyrė be jokių pykčių. Su UAB „Veisodė“ buvo kitaip- G. B. niekada nepasakė, kad stabdo savo dalyvavimą projekte.
7. Atsakovės atstovas G. B. teismo posėdyje paaiškino, kad E. L. iniciatyva buvo nuspręsta sukurti susivienijimą po vienu prekybiniu ženklu ateityje vystyti internetinę prekybą. Kai kas pasitraukė iš karto. Po pusės metų likę susitarė lėšas, gautas iš internetinės prekybos dalintis lygiomis dalimis. Internetinė prekyba buvo vykdoma, tačiau jis iš to jokių lėšų niekada negavo. Bendros sąskaitos, vizitinės kortelės jo įmonei jokios pridėtinės vertės nesukūrė, o Tai, kad internetiniame puslapyje nurodytas parduotuvės adresas yra reklama- naivu.. Jo įmonė Klaipėdoje yra žinoma kaip prekinis ženklas Stihl ir jam reklamos Klaipėdoje nereikia, UAB „Veisodė“ Klaipėdoje veikia daugiau kaip dvidešimt metų. Susitarimas įmonei nepridėjo jokios pridėtinės vertės, pajamų, žinomumo, todėl suprato, kad pagal išrašomas sąskaitas neturi pareigos mokėti. Susitikimo metu buvo paminėta, kad iš internetinės prekybos buvo uždirbta apie 4500 Eur, o su juo bus atsiskaityta tik po to, kai sumokės skolą, dėl įskaitymo galimybių nesprendė. Nors 2013 m. buvo tartasi, kad sąskaitos neviršys 500 Lt per mėnesį, tačiau jos nuolat augo, iš pradžių apmokėdavo, nes tikėjosi pelno iš internetinės prekybos. 2017 m. jis sakė, kad nori pasitraukti, padarė klaidą, kad tas sąskaitas priėmė. L. siūlė palaukti, žadėjo, kad viskas susitvarkys ir toliau siuntė sąskaitas. Skolą antstolio kontoroje 2020-05-11 pripažino nepasitaręs su advokatu.
8. Trečiojo asmens atstovas M. M. teismo posėdyje paaiškino, kad šio verslo idėją pasiūlė jis, nes matė, kad atskirai reklamuotis brangu, o populiariausia reklama yra internete. Kadangi E. L. įmonė seniai dirbo, turėjo lengvai įsimenamą ir skambų pavadinimą, pasiūlė sukviesti keletą stipriausių Lietuvoje Stihl prekių ženklo dilerių. Atvyko septyni, keturi nusprendė, kad jiems neapsimoka. Iš pradžių buvo susitarta reklamai skirti 500 Lt per mėnesį, sezono metu – 1000 Lt. Buvo sukurtas internetinis puslapis, jis buvo tobulinamas, prižiūrimas, buvo įvairių niuansų, galybė išlaidų, kurios didėjo. Kadangi projekte dalyvavo trys įmonės, išlaidas dalino į tris dalis. Kai G. B. pasakė, kad jis turi finansinių problemų, jis su E. L. nusprendė vienerius metus UAB „Veisodė“ sąskaitų už reklamą neteikti, visas išlaidas padengti dviese. Pažymėjo, kad internetinio puslapio sukūrimas ir reklama davė daug naudos, išaugo pirkėjų srautai ir apyvarta, ypač paskelbus valstybėje karantiną, todėl mano, kad jų pasirinktas kelias buvo teisingas. Reklama buvo ant sąskaitų- faktūrų, ant kiekvieno įrenginio. Internete buvo visų trijų įmonių parduotuvių adresai. Puslapis buvo reklamuojamas Google, Delfyje, parodose. Puslapyje buvo galima viską sužinoti apie prekes. Paskutiniame susirinkime Kaune G. B. sakė, kad skolą pripažįsta, susimokės. Paaiškino, kad tik po kelerių metų (apie 2015-2016 m.) sugalvojo, kad tam, kad bent iš dalies padengti reklamos išlaidas, reikia vykdyti internetinę prekybą. Iš pradžių pardavimai buvo minimalūs, vėliau jie didėjo. Šalių susitarimas buvo dalintis tas pajamas, bet jas skirti plėtrai, reklamai. Gale metų jo įmonei buvo išrašyta kreditinė sąskaita ir sudengta su skolomis.
Ieškinys tenkinamas
9. Nustatyta, kad 2013 m. balandžio 18 d. ieškovė UAB „Parkų technika“, atstovaujama direktoriaus E. L. (toliau — Licencijos davėjas/ Licenciaras), ir atsakovė UAB „Veisodė“ atstovaujama direktoriaus G. B. (toliau — Licencijos gavėjas/ Licenciatas), sudarė Prekių ženklo licencinę sutartį Nr. 2013-04-18/02 (toliau- Sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei neišimtinę teisę Sutartyje numatytoje teritorijoje naudoti prekių ženklą „PARKŲ TECHNIKA“ komercinėje veikloje pagal sutartyje numatytas sąlygas. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad licencija- ženklo pareiškėjo ar ženklo savininko (licenciaro) leidimas kitam asmeniui (licenciatui) naudoti ženklą licencinėje sutartyje nustatytomis sąlygomis.
10. Sutarties 6 punkte nurodyta: „Licencijos davėjas įsipareigoja savo lėšomis ir jėgomis organizuoti bei atlikti Ženklo reklamą, t. y. administruoti internetinę svetainę: http: / /www.parkutechnika.lt. reklamuoti ženklą informacinėse priemonėse, žiniasklaidoje, skelbimų portaluose, lauko iškabose ir kitose reklamos vietose. Reklamos būdus ir kiekį Licencijos davėjas turi teisę pasirinkti savo nuožiūra. Licencijos gavėjas taip pat turi teisę savo lėšomis ir jėgomis organizuoti bei atlikti Ženklo reklamą prieš tai raštu suderinęs su Licencijos davėju reklamos būdus bei vietą. Šalys abipusiu sutarimu bei bendromis lėšomis turi teisę organizuoti bei atlikti Ženklo reklamą“.
11. Iš ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens UAB „LLP“ atstovų bei liudytojo D. J. paaiškinimų nustatyta, kad 2013-04-18 tarp UAB „Parkų technika“ ir dar trijų bendrovių: UAB „Veisodė“, UAB „LLP“ ir tuo metu buvusios L. M. įmonės, buvo sudarytos prekių ženklo licencinės sutartys, t. y. UAB „Parkų technika“ pasirašė atskiras sutartis su kiekviena bendrove. Kadangi nei vienai bendrovei nebuvo žinoma, kokios bus prekės ženklo reklamos išlaidos, buvo sutarta, kad prekės ženklo reklamos organizavimu rūpinsis UAB „Parkų technika“ ir vėliau išlaidas dalinsis. Tačiau L. M. įmonė po licencinės sutarties sudarymo atsisakė naudoti prekės ženklą, dėl ko licencinė sutartis su minėta bendrove buvo nutraukta. 2013 m. rudenį įvyko įmonių vadovų susitikimas, kurio metu buvo nuspręsta nuo 2014 metų sausio mėnesio dalintis prekės ženklo reklamos išlaidas sutariant, kad UAB „Parkų technika“ rūpinsis prekių ženklo reklama ir visas reklamos patirtas išlaidas paskirstys visoms bendrovėms lygiomis dalimis, o bendrovės apmokės savo dalį reklamos išlaidų UAB „Parkų technika“ kiekvieną mėnesį pagal UAB „Parkų technika“ bendrovėms išrašytas PVM sąskaitas faktūras, jose nurodytais terminais. Licencinės sutarties 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutarties pakeitimai ir papildymai galimi tik dvišaliu raštišku šalių susitarimu. Tačiau žodinio susitarimo, patikslinančio licencinių sutarčių nuostatas, pasidalinti internetinės svetainės administravimo ir reklamos išlaidas egzistavimą patvirtina ir tai, kad atsakovė UAB „Veisodė“ 2014-2015 metais nors ir ne visa apimtimi, tačiau vykdė tokį susitarimą, t. y. apmokėdavo didžiąją dalį UAB „Parkų technika“ išrašytų sąskaitų UAB „Veisodė“ už patirtas reklamos išlaidas. 2015-01-01 UAB „Veisodė“ įsiskolinimas už UAB „Parkų technika“ suteiktas prekės ženklo išlaidas sudarė tik 1081,82 Eur sumą, o 2016-01-04 dienai UAB „Veisodė“ įsiskolinimas už prekės ženklo reklamą sudarė 1453,40 Eur sumą (šias aplinkybes patvirtina UAB „Veisodė“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros, UAB „Veisodė“ atlikti mokėjimai bei paskaičiavimo lentelė). Tai reiškia, kad dvejus metus nuo licencinės sutarties ir žodinio susitarimo sudarymo ieškovas pripažino licencinėje sutartyje numatytą teisę ir galimybę šalims abipusiu susitarimu bei bendromis lėšomis organizuoti bei atlikti Ženklo reklamą bei vykdė savo rašytinius ir žodinius įsipareigojimus ieškovei. Liudytojas D. J. nurodė, kad 2015 metais vykusiame įmonių vadovų susitikime apie projektą buvo kalbama kaip apie duodantį naudą.
12. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu iš esmės neneigia, kad susitarimas dėl reklamos išlaidų pasidalijimo buvo sudarytas. Atsiliepime nurodė, kad remiantis tarp šalių sudaryta 2013-04-18 licencine sutartimi, ieškovės UAB „Parkų technika“ direktorius E. L. prašė atsakovės vadovo G. B. geranoriškai prisidėti pagal galimybes prie prekės ženklo reklamos išlaidų padengimo, nes būtent tokia teisė, o ne kaip įrodinėja ieškovas, tariama pareiga (prisidėti prie reklamos išlaidų) buvo numatyta šalių sudarytoje licencinėje sutartyje. Kadangi bylos šalių vadovus siejo draugyste grįsti santykiai, atsakovo vadovas pagal galimybes pažadėjo prie ieškovo prekės ženklo reklamos prisidėti, nors pagal tarp šalių sudarytą licencinę sutartį prekės ženklo reklama turėjo būti finansuojama ieškovo lėšomis. Atsakovės teigimu, kadangi ji prie reklamos išlaidų prisidėti neprivalėjo, prie reklamos išlaidų apmokėjimo atsakovė prisidėdavo ne visa apimtimi, tai darė pagal galimybes. Tačiau atsakovės atstovai teismo posėdyje neatsakė į klausimus, kodėl UAB „Veisodė“ jai siunčiamas sąskaitas priimdavo, jų niekada neginčijo ar negrąžino ieškovei kaip nepagrįstų, nenutraukė Sutarties bei prekės ženklo naudojimo. Nors prekės ženklo naudojimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ir teismo posėdžio dieną atsakovo parduotuvės iškaboje yra žodžių junginys „PARKŲ TECHNIKA“, kas tik patvirtina ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog ieškovės prekės ženklo naudojimas atsakovei buvo ir šiuo metu tebėra naudingas.
13. CK 6.193 straipsnyje nurodyta, kad aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Vertinant aplinkybes, kad Sutartyje nėra numatytas atlyginimas ieškovei už atsakovės naudojimąsi ieškovės įregistruotu prekiniu ženklu „Parkų technika“ (t. y. šalių licencinė sutartis pagal joje išdėstytas sąlygas yra neatlygintinė, kas verslo praktikoje nėra įprasta) bei sutarties 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad „Šalys abipusiu sutarimu bei bendromis lėšomis turi teisę organizuoti bei atlikti Ženklo reklamą“, atsakovės ne vienerius metus atliktus mokėjimus pagal ieškovės išrašytas sąskaitas patirtų internetinės svetainės administravimui ir prekių ženklo reklamos išlaidų dalies padengimui, trečiojo asmens, sudariusio analogišką sutartį su ieškove paaiškinimais, teismas daro išvadą, kad susitarimas apmokėti minėtas išlaidas lygiomis dalimis tarp šalių ir trečiojo asmens buvo sudarytas. Toks susitarimas neprieštarauja licencinės sutarties nuostatoms ir atitinka verslo logiką šiuo konkrečiu atveju licencinei sutarčiai už naudojimąsi prekių ženklu esant neatlygintinai. Byloje esantys įrodymai neleidžia teismui abejoti atsakovės gauta iš internetinės svetainės ir reklamos nauda, nes svetainėje buvo talpinami duomenys ir informacija apie techniką, kuria prekiavo atsakovas, atsakovės parduotuvių vietą ir kitus kontaktinius duomenis, atsakovo prekės ir parduotuvės buvo reklamuojamos socialiniuose tinkluose, populiariuose tinklalapiuose, Google, tokiu būdu didinant gamintojo Stihl produkcijos, prekės ženklo „Parkų technika“, o tuo pačiu ir atsakovo, žinomumą, pritraukiant naujus pirkėjus, tokiu būdu visoms sutarties šalims gaunant komercinę naudą. Šiuo metu į Google paiešką įvedus žodį „stihl“, pirmame paieškos rezultatų puslapyje yra nuoroda į ieškovės internetinį puslapį www.parkutechnika.lt, kas akivaizdžiai parodo prekės ženklo „Parkų technika“ komercinę vertę ir reklamos veiksmingumą.
14. Teismo posėdyje G. B. teigė, kad ginčijamu susitarimu šalys tarėsi dėl internetinės parduotuvės kūrimo ir iš jos gauto pelno pasidalijimo. Ieškovės atstovas ir trečiojo asmens atstovas teigia, kad ši idėja atsirado vėliau, apie 2015 -2016 m. Atsiliepime atsakovas, nurodydamas aplinkybę dėl išlaidų internetinės parduotuvės kūrimui, teigia, kad vis tik jam sąskaitos už internetinės parduotuvės kūrimo darbus nebuvo pateikiamos. Be to, byloje nėra pareikštas atsakovo materialus reikalavimas (priešieškinis) dėl iš šios parduotuvės gautų pajamų pasidalijimo, byloje įrodymų apie šias pajamas nėra, todėl plačiau dėl šių aplinkybių nepasisakoma.
15. UAB „Parkų technika“ 2020-02-01 pateikė atsakovei UAB „Veisodė“ pranešimą, kuriuo informavo, jog nuo 2020-02-20 yra nutraukiama Prekių ženklų licencinė sutartis Nr. 2013-04-18/02, dėl ko visa UAB „Veisodė“ kontaktinė informacija iki 2020-02-20 buvo pašalinta iš administruojamų puslapių ir nebeveikė elektroninis paštas su prekės ženklu, kuris buvo UAB „Veisodė“ naudojamas ir po to atsakovei sąskaitos nebuvo išrašomos.
16. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovė tiekė atsakovei prekes. Už dalį prekių atsakovė nėra atsiskaičiusi: pagal 2017-07-25 sąskaitą faktūrą Nr. 0006464- už pjovimo valą, 2017-03-28 sąskaitą faktūrą Nr. 0005896- už grandinių rulonus bei jų pristatymą, 2017-04-21 sąskaitą- faktūrą Nr. 0005999- už pjovimo juostas ir prekių pristatymą. Mokėjimo nurodymuose nesant duomenų apie konkrečią mokėjimo paskirtį, ieškovė nurodė buhalterinėje apskaitoje sudengusi seniausias sąskaitas, todėl atsakovės argumentai, kad jis atsiskaitęs už prekes, nėra pagrįsti.
17. Taigi, ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovo už prekes ir paslaugas pagal į bylą pateiktas 2017-03-28 sąskaitą faktūrą PTK 0005896 (901,69 Eur), 2017-03-31 sąskaitą faktūrą PTK 0005919 (603,79 Eur), 2017-04-21 sąskaitą faktūrą PTK 0005999 (221,62 Eur), 2017-04-28 sąskaitą faktūrą PTK 0006031 (1406,21 Eur), 2017-06-28 sąskaitą faktūrą PTK 0006351 (942,71 Eur), 2017-07-25 sąskaitą faktūrą PTK 0006464 (7,10 Eur), 2017-12-28 sąskaitą faktūrą PTK 0006995 (528,77 Eur), 2018-01-31 sąskaitą faktūrą PTK 0007065 (519,09 Eur), 2018-02-22 sąskaitą faktūrą PTK 0007116 (672,76 Eur), 2018-03-30 sąskaitą faktūrą PTK 0007215 (757,10 Eur), 2018-04-30 sąskaitą faktūrą PTK 0007358 (1125,30 Eur), 2018-05-30 sąskaitą faktūrą PTK 0007519 (1164,02 Eur), 2018-06-26 sąskaitą faktūrą PTK 0007645 (1278,49 Eur), 2018-07-31 sąskaitą faktūrą PTK 0007808 (507,23 Eur), 2018-08-29 sąskaitą faktūrą PTK 0007935 (211,75 Eur), 2018-09-28 sąskaitą faktūrą PTK 0008135 (348,48 Eur), 2018-10-31 sąskaitą faktūrą PTK 0008320 (326,70 Eur), 2018-11-29 sąskaitą faktūrą PTK 0008420 (325,49 Eur), 2018-12-28 sąskaitą faktūrą PTK 0008497 (562,65 Eur), iš viso 12410,95 Eur. Byloje nėra duomenų, kad licencinės sutarties ir žodinio šalių susitarimo dėl išlaidų už prekės ženklo reklamą pasidalijimo lygiomis dalimis galiojimo laikotarpiu šios sąskaitos atsakovei buvo išrašytos nepagrįstai ar atsakovė sąskaitose nurodytų prekių negavo. Atsakovė sąskaitų neapmokėjo.
18. Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Sutarties šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 str. l d.). Kadangi atsakovas naudojosi ieškovės prekės ženklo teikiama nauda, privalo prisidėti šalių žodiniame susitarime numatyta dalimi už jo reklamą, taip pat turi atsiskaityti už jam pateiktas prekes. Atsakovui nepateikus įrodymų, kad jis su ieškove atsiskaitė, 12410,95 Eur suma iš UAB „Veisodė“ priteistina atsakovei.
19. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šalys yra ūkio subjektai (komersantai), jų teisiniams santykiams yra taikomas Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau–Įstatymo) 2 straipsnio 5, nustatanti 8 proc. palūkanas už vėlavimo atsiskaityti laiką. Atsakovė neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų, laiku neatsiskaitė su ieškove, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 2145 Eur palūkanų už vėlavimą atsiskaityti bei 40 eurų kompensacija bei 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 str. 1 d., 2 d., 7 str.,).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
20. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
21. Ieškovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 328 Eur žyminis mokestis, 1900 Eur atlygis už advokato paslaugas, Visos ieškovės prašomos priteisti išlaidos pagrįstos jų apmokėjimą patvirtinančiais įrodymais.
22. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Ieškovės išlaidos šių rekomendacijų neviršija, atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą, todėl priteisiamos iš atsakovės (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str. 2 d., CK 1.5 str.; Rekomendacijų 2 p., 8-11 p.).
23. Iš atsakovės priteistinos išlaidos valstybei – 7,60 Eur, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p).
Teismas, vadovaudamasis civilinio proceso kodekso 259, 263-265, 270, 307 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Parkų technika“, juridinio asmens kodas 302549189, iš uždarosios akcinės bendrovės „Veisodė“, juridinio asmens kodas 242016550, 12410,95 Eur (dvylikos tūkstančių keturių šimtų dešimties eurų 95 ct) skolą, 2145 Eur (dviejų tūkstančių keturiasdešimt penkių eurų) palūkanas, 6 (šešių) procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2020-08-12) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 2 228 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų dvidešimt aštuonių eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Veisodė“, juridinio asmens kodas 242016550, 7,60 Eur (septynis eurus 60 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.
Teisėja Rita Liukaitytė