Administracinė byla Nr. eA-3776-822/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04558-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. O. O. (V. O. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. O. O. (V. O. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis V. O. O. su skundu (b. l. 1–8) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1541(00262) ir įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Pareiškėjas nurodė, kad teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė visus būtinus, jo teisę gauti tokį leidimą pagrindžiančius dokumentus, nurodė reikiamą informaciją. Pareiškėjo teigimu, jis į Lietuvos Respubliką atvyko 2013 m. kovo 31 d. tenkindamas visas Šengeno sienų kodekse numatytas sąlygas t. y. turėjo galiojančią vizą, kelionės dokumentą. Buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui jis apdraudė savo sveikatą, Kauno Technologijos universitetas įsipareigojęs pareiškėjui jo pageidavimu suteikti ne mažesnę kaip 4 kvadratinių metrų gyvenamąją patalpą. Be to, pareiškėjas pateikė informaciją apie ryšius Lietuvos Respublikoje. Pasak pareiškėjo, jis turi pakankamai lėšų išlaikyti ne tik save, bet ir savo partnerę bei nepilnametį vaiką. Jis taip pat yra sudaręs būsto nuomos sutartį, kurios pagrindu nuomojasi namą, nuomos sutartis galioja iki 2017 m. birželio 1 d., pareiškėjas šiame name gyvena kartu su savo šeima. Taigi, pareiškėjo įsitikinimu, jis atitinka visas Lietuvos Respublikos įstatytame „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) numatytas sąlygas ir pagrindus, kuriuos įvykdžius asmeniui gali būti suteikiamas leidimas laikinai gyventi.
Dėl grėsmės viešajai tvarkai pareiškėjas pabrėžė, jog būtina įvertinti aplinkybių visumą – pareiškėjo asmenines savybės, faktą jog Lietuvos Respublikoje gyvena jo nepilnametė dukra, jog jis užtikrina šeimos pragyvenimui reikalingas lėšas ir pan. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad rekomendaciniame laiške jis įvardijamas kaip geras žmogus. Pažymėjo, kad būtina įvertinti ne tik asmens padarytus pažeidimus, bet ir realią asmens grėsmę viešajai tvarkai. Šiuo atveju grėsmė grindžiama pareiškėjo padarytais įvairiais pažeidimais, susijusiais su transporto priemonės valdymu. Pareiškėjas paaiškino, kad moka valdyti transporto priemonę, bet vairavimo kursus laikė savo gimtojoje valstybėje – Nigerijos Federacinėje Respublikoje. Nigerijos Federacinė Respublikoje laikomasi visai kitokių kultūrinių, politinių, religinių nuostatų, skiriasi lavinimo sistema. Pareiškėjas, tapęs automobilio valdytoju Lietuvos Respublikoje, neapskaičiavo savo galimybių saugiai valdyti automobilį, neįvertino kitokių eismo taisyklių bei kultūrinių niuansų. Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikoje galiojančios kelių eismo taisyklės jam nebuvo pažįstamos. Pabrėžė, jog dėl jo veiksmų žmonių gyvybė ar sveikata nenukentėjo, jis visais atvejais pripažino jam inkriminuojamus pažeidimus, visada bendradarbiavo su teisėsauga, visas jam paskirtas baudas sumokėjo. Pareiškėjo nuomone, nors jis elgiasi neteisingai formaliuoju teisės požiūriu, tačiau negalima teigti, jog jis ignoruoja, negerbia Lietuvos Respublikos įstatymų, nusistovėjusių elgesio normų, taigi visos aplinkybės pagrindžia, jog jis nekėlė ir nekelia grėsmės viešajai tvarkai. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog jis pasiryžo daugiau nesėsti prie automobilio vairo, kol neišlaikys vairavimo egzamino Lietuvos Respublikoje, taip pat stengsis daugiau nepažeisti viešosios teisės normų.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kartu su Lietuvos Respublikos piliete V. D. Lietuvos Respublikoje sukūrė šeimą. Jie kartu gyvena jau tris metus, sugyvena, nesipyksta, 2016 m. rugpjūčio 16 d. susilaukė bendro vaiko, planuoja sudaryti santuoką, šeimos pagrindinis pajamų šaltinis – pareiškėjo tėvų parama. Pareiškėjo nepilnamečiui vaikui yra nepaprastai svarbus ir tėvo buvimas šalia. Migracijos departamentas neįsigilino į nepilnamečio Lietuvos Respublikos piliečio konstitucinę teisę būti remiamam ir globojamam, nes sprendime nepilnamečio vaiko interesų klausimu praktiškai nepasisakyta. Pabrėžė, jog nesuteikus leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, jo partnerei ir jų abiejų vaikui kartu su pareiškėju išvykus gyventi į Nigeriją, tikėtina, jog pareiškėjo vaikas negautų tokio lygio išsilavinimo, sveikatos priežiūros, gyvenimo standartų, kuriuos kaip Lietuvos Respublikos piliečiui jam garantuoja gyvenimas gimtinėje. Pareiškėjui nesuteikus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo neproporcingai pažeisti nepilnamečio vaiko interesai.
Anot pareiškėjo, jis mokosi Kauno technologijos universitete nuo 2013 m. balandžio 3 d., nėra išbrauktas iš studentų sąrašų, todėl egzistuoja pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi ir šiuo pagrindu. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą nesuteikti leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neįvertino visų faktinių aplinkybių ir pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 95–101).
Pažymėjo, kad ginčijamą sprendimą priėmė išsamiai išnagrinėjęs visas su pareiškėju susijusias aplinkybes ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu aktualią informaciją, be kita ko, gautą iš institucijos, kurios kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Atkreipė dėmesį, jog vadovavosi ne vien pateikta Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir įvertino pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų pobūdį, mastą, pareiškėjo elgesį po pažeidimų padarymo ir kitas aplinkybes. Ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjas 2014–2016 m. padarė net 6 administracinius teisės pažeidimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, iš kurių net 4 laikytini šiurkščiais pažeidimais. Be to, buvo įvertinta ir tai, kad 2016 m. gegužės 12 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 2 dalį, nes už tai, kad jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (už transporto priemonės vairavimą, esant 0,88 promilių neblaivumo laipsniui), policijos pareigūnui siūlė 1 000 Eur kyšį. Šis nusikaltimas yra kvalifikuojamas kaip apysunkis.
Migracijos departamento nuomone, visos aukščiau nurodytos aplinkybės itin neigiamai charakterizuoja pareiškėją bei rodo, kad pareiškėjas nėra linkęs laikytis viešosios tvarkos, priešingai, ne vieną kartą, neturėdamas teisės vairuoti ir būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę bei sukėlė net du eismo įvykius, kurių metu sugadino kitus automobilius, bei siūlė policijos pareigūnui kyšį. Neatsakingas vairavimas, ypač esant neblaiviems vairuotojams, yra opi problema, kuri ne tik kelia grėsmę viešajai tvarkai, bet ir žmonių gyvybei bei sveikatai. Pažymėjo, kad pareiškėjo aiškinimai apie tai, kad jis nėra pratęs prie Lietuvos Respublikoje nustatytų vairavimo sąlygų, rodo jo požiūrį į Lietuvos Respublikoje galiojančią tvarką. Eismo reguliavimas Lietuvos Respublikoje yra nusistovėjęs ir jokių problemų tinkamai besielgiantiems vairuotojams nekelia. Migracijos departamento vertinimu, aplinkybė, kad kiti asmenys nenukentėjo nuo pareiškėjo padarytų pažeidimų, nepaneigia jo keliamos grėsmės viešajai tvarkai realumo. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas apskritai neturi teisės vairuoti automobilio, taigi, jo pasiryžimas nesėsti prie automobilio vairo yra pareiškėjo pareiga. Mano, jog skundo teiginiai, taip pat tai, kad pareiškėjas nuolat buvo baudžiamas už tuos pačius pažeidimus, tik įrodo, kad pareiškėjui skirtos baudos tikslo nepasiekė, pareiškėjas nėra linkęs laikytis Lietuvos Respublikoje nusistovėjusių taisyklių, kurios iš esmės yra aiškios ir nedviprasmiškos bei priimtinos kiekvienoje visuomenėje. Migracijos departamento nuomone, vadovaujantis proporcingumo principu, visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje tik tiems užsieniečiams, kurie nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.
Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis studijuoja Lietuvoje, atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi kreipėsi ne studijų, bet šeimos susijungimo pagrindu, taigi su pareiškėjo studijomis, kurios turi baigtis 2017 m. sausio 31 d., susijusios aplinkybės negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Dėl pareiškėjo vaiko interesų Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad EŽTK 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. Pabrėžė, jog pareiškėjas dar 2015 m. spalio 16 d. buvo įspėtas, kad sistemingas administracinių teisės pažeidimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą laikinai gyventi arba leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas, taigi dar iki šeimos planavimo pareiškėjas žinojo, kad leidimas laikinai gyventi jam gali būti nepratęstas, tačiau šio įspėjimo nepaisė ir pats prisiėmė atsakomybę už savo padarytų teisės pažeidimų pasekmes. Migracijos departamento nuomone, vien pareiškėjo vaiko Lietuvos Respublikos piliečio gimimo faktas nereiškia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, automatiškai pažeidžia EŽTK 8 straipsnį. Pažymėjo, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o teiginiai, kad pareiškėjo vaiko motina yra studentė, kuri negauna jokių darbinių pajamų ir pareiškėjas vienintelis išlaiko savo vaiką, taip pat nepaneigia ginčijamo sprendimo proporcingumo. Išlaikyti nepilnametį vaiką yra pareiškėjo pareiga, kuri negali priklausyti nuo to, jo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas yra išlaikomas tėvų, kurie perveda pinigus į jo sąskaitą, taigi šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėjas turi visas galimybes ir toliau vykdyti savo kaip tėvo pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas pateikė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo dukra Lietuvos Respublikos pilietė G. O., gimusi 2016 m. rugpjūčio 16 d., taip pat tai, kad ketina studijuoti Lietuvoje.
Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, be kita ko, kreipėsi į Policijos departamentą, prašydamas pateikti informaciją, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas 2016 m. spalio 21 d. raštu Nr. 5-S-8349 pateikė išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Išvada motyvuota tuo, kad pareiškėjas buvo nuteistas už apysunkį nusikaltimą bei sistemingai daro tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus arba per metus padarė ne mažiau kaip du administracinius teisės pažeidimus, iš kurių bent vienas yra šiurkštus administracinis teisės pažeidimas.
Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius skundžiamu 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1541(00262), vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 daleis 1 punktu, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime konstatavo, kad, įvertinus Policijos departamento pateiktą informaciją apie pareiškėjo padarytus pažeidimus, tai, kad minėtas užsienietis 2015 m. jau buvo įspėtas apie galimą pasekmę – atsisakymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir toliau piktybiškai pažeidinėjo teisės aktų nuostatas bei užsieniečio poreikį gyventi Lietuvos Respublikoje bei kitus teisinius gėrius – Lietuvos Respublikos viešąją tvarką, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra pateisinamas ir proporcingas, būtinas siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus.
Iš Policijos departamento pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 12 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 227 straipsnio „Papirkimas“ 2 dalį, nes 2016 m. gegužės 2 d. už tai, kad jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą pareiškėjas policijos pareigūnui siūlė 1 000 Eur kyšį. Be to, per 2014–2016 m. Lietuvos Respublikoje padarė 6 administracinius teisės pažeidimus, susijusius su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, iš kurių 4 – šiurkštūs: 1) 2014 m. gruodžio 23 d. pareiškėjas nubaustas pagal ATPK 1241 straipsnio „Kelio ženklų reikalavimų nesilaikymas, žmonių vežimo ir Kelių eismo taisyklių pažeidimas“ 2 dalį už tai, kad transporto priemonę paliko stovėti ant šaligatvio; 2) 2015 m. gegužės 6 d. – pagal ATPK 124 straipsnio „Nustatyto greičio viršijimas“ 3 dalį ir 128 straipsnio „Transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti“ 1 dalį, nes vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti ir viršijo nustatytą 70 km/val. greitį 28 km/val.; 3) 2015 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas nubaustas už šiurkštų administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 127 straipsnio „Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmęs turto sugadinimą“ 3 dalį, nes vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, nepasirinko saugaus greičio bei atstumo ir atsitrenkė į priekyje važiavusią ir sustojusią transporto priemonę; 4) 2016 m. sausio 18 d. pakartotinai nubaustas už šiurkščius administracinius teisės pažeidimus pagal ATPK 127 straipsnio „Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą arba nulėmęs turto sugadinimą“ 2 dalį ir 123 straipsnio „Transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimas“ 1 dalį, nes, neturėdamas teisės vairuoti, vairavo automobilį, kuriam neatlikta valstybinė techninė apžiūra ir sukėlė eismo įvykį, kliudydamas stovintį automobilį; 5) 2016 m. sausio 21 d. – pagal ATPK 1245 straipsnį „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimas“, nes nesumokėjo vietinės rinkliavos pastatęs automobilį mokamos stovėjimo vietos galiojimo zonoje; 6) 2016 m. gegužės 2 d. vėl nubaustas už šiurkščius administracinius teisės pažeidimus pagal ATPK 123 straipsnio „Transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimas“ 5 dalį, 1302 straipsnį „Pakartotinis transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų“, 124 straipsnio „Nustatyto greičio viršijimas“ 4 dalį ir 128 straipsnio „Transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti“ 1 dalį, nes pakartotinai būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti vairavo transporto priemonę, vairavo transporto priemonę, kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; 7) 2016 m. spalio 13 d. pareiškėjui surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 123 straipsnio „Transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimas“ 1 dalį ir 1302 straipsnį „Pakartotinis transporto priemonių vairavimas neblaivių arba apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų“, nes pakartotinai būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, vairavo transporto priemonę, kuriai nebuvo atlikta privalomoji techninė apžiūra. Sprendimas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje dar nepriimtas.
Teismas pažymėjo, kad Policijos departamentas išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, padarė, vadovaudamasis Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 (toliau – ir Aprašas), 12.1 punktą (užsienietis buvo nuteistas už apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą) ir 13.4 punktą (užsienietis sistemingai daro tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus arba per metus padarė ne mažiau kaip du administracinius teisės pažeidimus, iš kurių bent vienas yra šiurkštus administracinis teisės pažeidimas) nuostatomis. Aprašo 12.1 punkto aplinkybės nustatymas leidžia konstatuoti, jog užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, tuo tarpu dėl Aprašo 13.4 punkto aplinkybės nustatymo užsienietis gali būti vertinamas, kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nustatytų administracinių teisės pažeidimų bei padarytos nusikalstamos veikos neginčijo. Teismas vertino, kad nors ne visi pažeidimai kelia tiesioginį pavojų transporto eismo saugumui, žmonių gyvybei bei sveikatai, tačiau didžioji dalis pareiškėjo pažeidimų kelia pavojų kitų eismo dalyvių turtui ir sveikatai. Padarytų pažeidimų visuma ir pakartotinumas rodo, kad pareiškėjas sistemingai ir tęstinai nesilaiko Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, vairuoja automobilį, neturėdamas tam teisės ir, be kita ko, pažeidinėja kitas Kelių eismo taisykles. Tuo tarpu pritaikytos nuobaudos, kaip matyti iš pažeidimų skaičiaus, savo tikslų nepasiekė. Teismas sutiko su atsakovu, kad padarytų administracinių teisės pažeidimų sistemingumas ir pakartotinumas neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę ir įrodo, jog pareiškėjas ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio normas, jų negerbia, viešoje erdvėje nesielgia taip, kad nesudarytų nepatogumų kitiems žmonėms. Be to, pareiškėjo padaryta nuskalstama veika – papirkimas leidžia teigti, jog pareiškėjas negerbia viešųjų interesų.
Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas 2015 m. buvo įspėtas, jog sistemingas administracinių teisės pažeidimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba jo turimas leidimas gyventi gali būti panaikintas, tačiau pareiškėjas ir toliau darė administracinės teisės pažeidimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, jog pareiškėjo elgesys praeityje (teisės aktų nesilaikymas) sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei galimybę ateityje, todėl šiuo atveju egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta sąlyga, kurios pagrindu atsakovas turi teisę atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Vertindamas taikytų priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams, teismas atkreipė dėmesį, jog anksčiau pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo gavęs studijų pagrindu, tačiau nagrinėjamu atveju kreipėsi dėl leidimo išdavimo šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (UTPĮ 43 str. 1 d. 3 p.). Nors pareiškėjas prašyme buvo pažymėjęs ir studijų Lietuvoje pagrindą, tačiau prie prašymo nepridėjo jokių šį pagrindą pagrindžiančių dokumentų, visą informaciją teikė tik apie savo šeimą.
Atsižvelgiant į pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, pakartotinumą, teismo vertinimu, leidimo laikinai gyventi Lietuvoje neišdavimas nepažeidžia proporcingumo principo bei šeimos gyvenimo gerbimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui skundžiamu sprendimu nėra uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, be to, pareiškėjui, dar prieš susilaukiant dukros, buvo pranešta apie jo daromų pažeidimų galimas pasekmes, t. y. kad tolimesnis pareiškėjo gyvenimas šalyje nėra garantuotas. Vien tik nepilnamečio vaiko, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, turėjimo faktas, tuo labiau esant nustatytoms UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto aplinkybėms, nesudaro pagrindo sprendimą dėl leidimo neišdavimo vertinti, kaip priimtą nesilaikant teisė aktų nuostatų arba kaip negerbiantį asmens teisės į šeimos gyvenimą. Teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas laikytinas proporcingu ir juo nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl nėra pagrindo panaikinti atsakovo sprendimo kuris, teismo vertinimu, yra išsamus ir motyvuotas.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
1. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybių visumą, nepakankamai atsižvelgė į individualią pareiškėjo situaciją. Teismas, netinkamai atliko apelianto perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, nes atsižvelgė tik į apelianto padarytus pažeidimus, o ne į aplinkybių visumą. Būtent dėl šios priežasties padaryta klaidinga išvada apie apeliantą. Nors apeliantas padarė klaidų formaliuoju teisės požiūriu, tačiau negalima teigti, jog jis ignoruoja, negerbia Lietuvos Respublikos įstatymų, nusistovėjusių elgesio normų. Apelianto padaryti pažeidimai yra vienoje visuomeninių santykių srityje, t. y. jis laikosi kitų Lietuvoje priimtų visuomeninių santykių taisyklių. Apeliantas gerbia visuomenėje nustatytas elgesio normas ir sieja savo ateitį su Lietuvos Respublika.
2. Apelianto nuomone, sprendimu pažeidžiamas šeimos gyvenimo gerbimo ir proporcingumo principas. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, vertindami, ar priimtas sprendimas yra proporcingas siekiamam tikslui, turėjo įvertinti pareiškėjo pažeidimų pobūdį, mąstą ir vertybes, kurias siekia apginti atsakovas, ir kas bus pasiekta neleidus apeliantui gyventi Lietuvos Respublikoje. Tiek atsakovas, tiek teismas nurodo, kad apeliantui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Todėl šis sprendimas atsakyti išduoti leidimą Lietuvoje yra tik formalaus pobūdžio t. y. šiuo sprendimu nebus pasiektas joks visuomenės gėris, o tik sukeliami materialiniai ir moraliniai trukdžiai apeliantui ir jo šeimai. Šiuo atveju, atsakovas neleisdamas apeliantui gyventi Lietuvos Respublikoje, bet neuždrausdamas jam į ją sugrįžti su nauja galiojančia viza, pažeidžia ne tik proporcingumo principą, bet ir ES teisės aktus. Apeliantas remiasi Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva). Direktyvos 21 straipsnyje nurodyta, kad ši Direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas. Taigi aiškinant UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, privalo būti atsižvelgiama ir į minėtoje direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Be to, pagal šios direktyvos 14 straipsnio (apsaugos priemonės iki grąžinimo) 1 dalies a punktą valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į principą — išlaikyti jų teritorijoje esančių šeimos narių vienybę. Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią Direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.
3. Apeliantas nurodo, kad teismas turėjo įvertinti visas aplinkybes, t. y. ir apelianto nurodyto studijų Lietuvoje faktą, kaip vieną iš pagrindų suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju, teismas rėmėsi tik prie apelianto prašymo atsakovui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pridėtais dokumentais ir nepaisė fakto, jog apeliantas pridėjo šiuos dokumentus, skųsdamas atsakovo priimtą sprendimą. Tuo tarpu atsakovas iš esmės pažeidė Viešojo administravimo įstatyme numatytus principus (3 str. 8 p.) ir apelianto interesus, nes priimdamas apelianto prašymą, kartu turėjo informuoti, kokius dokumentus apeliantas turi pridėti prie šio prašymo, kad visi prašyme nurodyti pagrindai būtų nagrinėjami. Pažymėtina, jog apeliantas nemoka Lietuvių kalbos ir nežino Lietuvos institucijų tvarkos subtilybių. Atsakovas netinkamai atliko viešojo administravimo funkcijas, kai priimdamas sprendimą neįvertino visų apelianto nurodytų pagrindų, įrodymų stokos, ir nenurodė apeliantui, jog jis turėtų pašalinti prašymo trūkumus papildomai pridedamas reikiamus dokumentus. Vietoje to, atsakovas laikė, jog prašymas paduotas tik vienu pagrindu (UTPĮ 43 str. 1 d. 3 p.) ir taip pažeidė apelianto interesus.
Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Migracijos departamentas palaiko savo atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją bei sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Atsikirsdamas į apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės viešajai tvarkai. Taigi, pagal minėtą Įstatymo nuostatą atsisakymui pakeisti leidimą gyventi nebūtina nustatyti, kad sprendimo priėmimo metu teismo sprendimu yra konstatuotas visuomenės intereso pažeidimas – užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai galimybę. Priešingu atveju valstybės institucijų galimybės operatyviai reaguoti į galimą grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai būtų itin apribotos.
Papildomai atkreipiamas dėmesys į tai, kad Migracijos departamento sprendimas priimtas jau įsigaliojus 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4, 24, 26, 35, 55, 90, 93, 106, 127, 140, 1401 straipsnių, X skyriaus pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 341 straipsniu įstatymui (įstatymas įsigaliojo 2015 m. rugsėjo 1 d.), kurio tikslas – užtikrinti veiksmingesnę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei riziką keliančių užsieniečių migracijos kontrolę, mažinti tokių asmenų laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvoje grėsmę. Įstatymo pakeitimais (pvz., Įstatymo 4 straipsnio, 35 straipsnio 1 dalies 15 punkto pakeitimais) įstatymų leidėjas įtvirtino didesnę viešosios tvarkos, visuomenės interesų apsaugą, mažesnį šių interesų pažeidimų toleravimo lygį.
Atsakydamas į apelianto argumentus dėl šeimos gyvenimo gerbimo, atsakovas remiasi EŽTT 2014 m. spalio 3 d. sprendimu byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10), kurioje šis teismas, be kita ko, pakartojo savo nusistovėjusią praktiką, kad tais atvejais, kai šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, tik išimtinėmis aplinkybėmis šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys 8 straipsnio pažeidimą.
Migracijos departamento nuomone, vadovaujantis proporcingumo principu, visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje tik tiems užsieniečiams, kurie nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.
Atsakovas pažymi, kad pagrindas, kuriuo užsienietis prašo išduoti leidimą laikinai gyventi, priklauso išimtinai nuo užsieniečio valios, t. y. pats užsienietis, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, turi nurodyti, kokiu pagrindu jis siekia gauti šį leidimą, bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Kaip minėta, pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi teikė tik informaciją, susijusią su jo šeima, todėl Migracijos departamentas pagrįstai jo prašymą nagrinėjo pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1541(00262), kuriuo, vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, konstatavo, kad toks atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundą atmetė.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Pažymėtina, jog nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
Remiantis byloje pateiktais duomenimis, nustatyta, kad leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduodami nuo 2013 m. spalio 30 d. Paskutinis iki 2016 m. spalio 29 d. galiojęs leidimas laikinai gyventi išduotas 2016 m. sausio 14 d. pakeitė nuo 2015 m. spalio 30 d. iki 2016 m. sausio 13 d. galiojusį leidimą, kurio nurodyta negaliojimo priežastis – leidimo pakeitimas pakeitus užsienio pasą (I t., b. l. 132–133).
Po paskutinio galiojusio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, t. y. po 2016 m. sausio 14 d., pareiškėjas 2016 m. sausio 18 d. pakartotinai nubaustas už šiurkščius administracinius teisės pažeidimus pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 123 straipsnio 1 dalį; 2016 m. sausio 21 d. nubaustas pagal ATPK 1245 straipsnį; 2016 m. gegužės 2 d. nubaustas už šiurkščius administracinius teisės pažeidimus pagal ATPK 123 straipsnio 5 dalį, 1302 straipsnį, 124 straipsnio 4 dalį ir 128 straipsnio 1 dalį; 2016 m. spalio 13 d. pareiškėjui surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį ir 1302 straipsnį (Administracinių teisės pažeidimų registro 2016 m. gruodžio 29 d. išrašas apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus, I t., b. l. 143–151). Be to, Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, nes 2016 m. gegužės 2 d. siūlė kyšį pareigūnui. Ši veika kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas (I t., b. l. 129–131).
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo 12.1 punkte nustatyta, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis buvo nuteistas už apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 13.4 punkte nustatyta, jog užsienietis gali būti vertinamas, kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei jis sistemingai daro tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus arba per metus padarė ne mažiau kaip du administracinius teisės pažeidimus, iš kurių bent vienas yra šiurkštus administracinis teisės pažeidimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo teisę remtis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. spalio 21 d. rašte Nr. 5-S-8349 pateikta išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turėjo priimti vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr. taip pat. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017).
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad, pareiškėjui šiurkščiai sistemingai pažeidinėjant nustatytą kelių eismo tvarką Lietuvos Respublikoje, yra pagrindas neigiamai vertinti jo asmenybę, nes toks elgesys rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų ir ignoruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors 2016 m. sausio 14 d. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo metu Migracijos departamentui turėjo būti žinoma, kad pareiškėjas yra padaręs administracinių teisės pažeidimų, tarp jų ir šiurkštų (2015 m. gruodžio 2 d. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį), tačiau pareiškėjui visgi išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad išduodant minėtą leidimą Migracijos departamentas pareiškėjo iki tol padarytų pažeidimų nevertino kaip pagrindo pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą konstatuoti jo galimą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nors 2015 m. spalio 16 d. pareiškėjas jau buvo įspėtas, kad sistemingas administracinių teisės pažeidimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti leidimą laikinai gyventi arba leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas. Pažymėtina, kad nustatyta aplinkybė, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai yra pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 50 str. 1 d. 14 p.).
Aplinkybės, kad pareiškėjas įspėtas dėl savo elgesio ir toliau darė panašaus pobūdžio pažeidimus, taip pat bandė papirkti pareigūną, iš esmės pagrįstai buvo vertinamos jo nenaudai, vertinant jo galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai, tačiau nagrinėjamu atveju itin svarbu argumentuotai pasverti ginamas vertybes – viešąją tvarką ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94).
Sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008).
Atsakovas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomas būsimos gyvenamosios vietos ir jo vaiko motinos deklaruotas gyvenamosios vietos adresas yra skirtingi, kitų socialinių, ekonominių ryšių Lietuvoje pareiškėjas nenurodė ir nenustatyta. Sprendimas atsisakyti užsieniečiui išduoti leidimą laikinai gyventi neužkerta jam kelio laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką susitikti su nepilnamečiu vaiku. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčijamas atsakovo sprendimas laikytinas proporcingu ir juo nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra, šią savo išvadą grindė iš esmės tik atsakovo sprendime nustatytomis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegijos nuomone, toks atsakovo ir teismo vertinimas nagrinėjamu atveju paviršutiniškas ir nepakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo galimai keliama grėsmė viešajai tvarkai yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi neišdavimas (nepakeitimas) yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimu, kai jis prašo išduoti leidimą nurodytu šeimos susijungimo pagrindu.
Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2016 m. rugsėjo 19 d. kreipdamasis su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi (I t., b. l. 103–111) pareiškėjas nurodė ne tik UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pagrindą (Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis), bet ir tai, kad ketina studijuoti mokslo ir studijų institucijoje pagal studijų programą (programas) arba doktorantūroje (UTPĮ 46 str. 1 d. 1 p.). Nors antro pagrindo pareiškėjas nepatikslino, nenurodė mokslo ir studijų institucijos, nepateikė susijusių dokumentų, tačiau atsakovas savo ruožtu nenurodė šių prašymo trūkumų, ir nagrinėdamas prašymą vertino tik Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pagrindą, visiškai nepasisakydamas dėl pareiškėjo studijų, nors, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio 3 d. studijuoja Kauno technologijos universitete Ekonomikos ir verslo fakultete anglų kalba dėstomą bakalauro nuolatinių studijų programą „Industrinių technologijų vadyba“, numatoma studijų pabaiga – 2018 m. birželio 30 d. (Kauno apskrities VPK migracijos skyriui adresuotas Kauno technologijos universiteto 2016 m. rugpjūčio 31 d. „Tarpininkavimo raštas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pratęsimo“ Nr. DV45-83-1831, I t., b. l. 16).
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad leidimai laikinai gyventi pareiškėjui išduodami nuo 2013 m. spalio mėnesio, atsakovui ši informacija turėtų būti žinoma, bet kuriuo atveju, veikdamas pagal gero viešojo administravimo principus, matydamas pareiškėjo prašyme nurodytą studijų pagrindą, atsakovas neturėtų jo ignoruoti, o nustatęs prašymo trūkumus (įrodymų nepateikimą) – atkreipti pareiškėjo dėmesį ir nustatyti terminą trūkumų pašalinimui.
Pažymėtina, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija) (toliau – Tvarkos aprašas) 71.2 punkte nurodyta, kad jeigu nepakanka prašymą išduoti arba pakeisti leidimą pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti, apie tai ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo išduoti arba pakeisti leidimą gavimo dienos išsiųsti pranešimą informuojamas prašymą pateikęs asmuo, pranešime nurodant duomenis ir (ar) dokumentus, kuriuos būtina pateikti ir nustatomas pagrįstas terminas jų pateikimui.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Migracijos departamento 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-1541(00262) naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Panaikinus Migracijos departamento sprendimą, yra pagrindas įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nagrinėti iš naujo (ABTĮ 87 str. 2 p.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje panaikinus Migracijos departamento sprendimą ir atsižvelgiant į tai atsakovui galbūt pakeitus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (t. y. pratęsus pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį), tai nereikštų, jog išduotas pakeistas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negalėtų būti panaikintas. Vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui išduotas pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galėtų būti panaikintas tuo atveju, jeigu pareiškėjas padarytų naujų pažeidimų (tarp jų ir administracinių teisės pažeidimų), kuriuos įvertinus kartu su ankščiau pareiškėjo padarytais pažeidimais, būtų pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsakovo sprendimas paliktas galioti, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas panaikinamas, įpareigojant atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo V. O. O. (V. O. O.) apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo V. O. O. skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1541(00262) bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. O. O. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir priimti naują sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Dainius Raižys
Virginija Volskienė
Skirgailė Žalimienė