Civilinė byla Nr. 2-677-407/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00229-2017-6

          Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1  

(S)         

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 7 d.  

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Logipolijos vagonai“ atskirąjį  skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal minėto ieškovo ieškinį atsakovui ribotos atsakomybės Kazachstano bendrovei „Chlopkoprom-Celliuloza“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pateiktu ieškiniu ieškovas UAB ,,Logipolijos vagonai“ prašė priteisti iš atsakovo ribotos atsakomybės Kazachstano bendrovės „Chlopkoprom-Celliuloza“ 59 492,77 Eur skolos, 55 423,66 Eur delspinigių, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą už ieškinio sumą. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas motyvavo didele ieškinio suma, aplinkybe, kad atsakovas, nors garantavo, kad atsiskaitys su ieškovu, tačiau šių garantijų neįvykdė, delsia atsiskaityti su ieškovu ilgiau nei metus. Ieškovo nuomone, tokie atsakovo veiksmai – apgaulingų garantijų teikimas, delsimas ilgą laiką atsiskaityti, nebendradarbiavimas su ieškovu, leidžia teigti, kad egzistuoja grėsmė, jog atsakovo finansinė padėtis yra sunki, o sužinojęs apie ieškinį atsakovas gali bandyti perleisti ar kitaip suvaržyti turimą turtą, kas apsunkintų galbūt ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą ar padarytų jo įvykdymą neįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 6 d. nutartimi ieškovo prašymo netenkino.

Teismas sprendė, kad byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pasak teismo, atsakovas, kaip turto savininkas, laisvai disponuoja savo turtu, todėl bet kada gali imtis nesąžiningų veiksmų, siekdamas išvengti galimo išieškojimo pagal atsakovui nepalankų teismo sprendimą, tačiau įstatymai nepreziumuoja atsakovo nesąžiningumo. Iš pateiktų tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų teismas nustatė, kad atsakovas dengia savo skolą ieškovui: sumokėta 37 000, 35 000, 25 000, 30 000 ir 40 000  JAV dolerių, t. y. atsakovas nevengia vykdyti įsipareigojimų ieškovui. Teismo nuomone, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo spręsti, kad ieškovo pateikti garantiniai raštai yra išrašyti dėl ieškiniu prašomos priteisti sumos, nes šių raštų išrašymo data ir ankstesnė, nei su ieškiniu pateiktų sąskaitų apmokėjimo terminas. Teismas nurodė, jog ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kad atsakovas yra ėmęsis konkrečių veiksmų, siekdamas perleisti savo turtą ir taip išvengti įsipareigojimų ieškovui vykdymo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas UAB ,,Logipolijos vagonai“ prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui; teismui pakanka įsitikinti, kad tokia grėsmė galima. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones kyla tada, kai reiškiamas reikalavimas dėl didelės ieškinio sumos, nes ieškinio dydis gali objektyviai padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Dėl šios priežasties ieškovas neprivalėjo pateikti papildomų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas yra ėmęsis konkrečių veiksmų, siekdamas perleisti savo turtą ir taip išvengti įsipareigojimų atsakovui vykdymo. Skundžiamoje nutartyje teismas, nurodęs, kad didelė ieškinio suma nei palengvina, nei pasunkina teismo sprendimo įvykdymą, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos. Be to, teismas, nurodęs, kad atsakovas, kaip turto savininkas, laisvai disponuoja savo turtu, todėl bet kada gali imtis nesąžiningų veiksmų, siekdamas išvengti galimo išieškojimo pagal atsakovui nepalankų teismo sprendimą, tuo pačiu patvirtino, kad egzistuoja objektyvi teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Ieškovo teigimu, atsakovas dalinį skolos dengimą vykdė siekdamas, kad ieškovas prisiimtų vykdyti naujus atsakovo užsakymus, o po to, kai atsakovas nutraukė bendradarbiavimą pagal sutartį, jis nutraukė ir savo skolos ieškovui apmokėjimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Skundžiama nutartimi teismas atmetė ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė vienos iš pirmiau nurodytų jų taikymo sąlygų – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina nei pasunkina ar padaro neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o duomenų, kad atsakovas yra ėmęsis konkrečių veiksmų, siekdamas perleisti savo turtą ir taip išvengti įsipareigojimų ieškovui vykdymo, apeliantas nepateikė. Su tokiu vertinimu ir motyvais apeliacinės instancijos teismas sutinka ir papildomai jų nekartoja. Argumentų, kad didelė ieškinio suma pati savaime padidintų atsakovo turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistą sumą, vertę, apeliantas nepateikė. Todėl pagrindinis atskirojo skundo argumentas, kuriuo grindžiamas skundžiamos nutarties neteisėtumas, t. y. kad vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmetamas kaip nepagrįstas. Faktas, kad atsakovas laiku neįvykdė mokėjimo prievolių apeliantui, savaime nereiškia atsakovo nesąžiningų veiksmų, siekio paslėpti ar perleisti turimą turtą. Juo labiau, kad pats apeliantas pateiktame ieškinyje atsakovo neatsiskaitymą iš esmės sieja su jo sunkia finansine padėtimi, o ne nesąžiningais veiksmais. Atskiruoju skundu nepaneigta skundžiamos nutarties išvada, kad apeliantas neįrodė grėsmės būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nors tokia pareiga šiuo atveju tenka apeliantui (CPK 178 str.), todėl pagrindo tenkinti apelianto atskirojo skundo nėra.

Kartu pažymėtina, kad šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 str.), ir vien ieškinio pateikimas, ieškovui nepateikus įrodymų, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka/atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 28 eurų žyminis mokestis (CPK 80 str. 2 d.). Kadangi apeliantas, pateikdamas atskirąjį skundą, žyminio mokesčio nesumokėjo, atmetus atskirąjį skundą, valstybei iš apelianto priteistina 28 eurų žyminio mokesčio.

   Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

  Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Logipolijos vagonai“ (į. k. 301490649) į valstybės biudžetą 28 eurus (dvidešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio už paduotą atskirąjį skundą.

Teisėjas                                                                                                                        Vigintas Višinskis