Administracinė byla Nr. A-742-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08053-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija), atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija), atstovaujamai Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas L. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 17R-1777 (toliau – ir Sprendimas) toje dalyje, kuria nuspręsta nekompensuoti tiesiogiai susijusių su saulės elektrinės projekto vystymu patirtų projektavimo išlaidų pagal 2012 m. gruodžio 20 d. Projektavimo darbų rangos sutartį Nr. (5.1)-12-77 (toliau – ir Sutartis) ir įpareigoti kompensuoti projektavimo išlaidas – 1815 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. liepos 24 d. kreipėsi į Komisiją dėl patirtų išlaidų, susijusių su saulės elektrinės statyba, kompensavimo, tačiau Komisija 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. l7R-95 prašymą patenkino tik iš dalies, t. y. nepripažino išlaidų, patirtų pagal Sutartį. Šį sprendimą apskundus Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, pastaroji 2013 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 3R-320 įpareigojo Komisiją iš naujo įvertinti prašymą ir priimti teisės aktus atitinkantį sprendimą. Komisija, iš naujo išnagrinėjusi prašymą, 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 17R-1777 dar kartą nepripažino išlaidų, patirtų pagal Sutartį. Pareiškėjas pažymėjo, kad projektavimo darbų išlaidos pagal Sutartį yra tiesiogiai susijusios su elektrinės projekto plėtojimu, o Komisijos sprendimas nekompensuoti projektavimo išlaidų, kadangi už projektą faktiškai buvo sumokėta po 2013 m. vasario 1 d., yra neteisingas, nes, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais bei Civilinio kodekso nuostatomis, pareiškėjas, 2012 m. gruodžio 20 d. pasirašydamas Sutartį, įsipareigojo sumokėti už atliktą projektą, o patirtos išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės elektrinės projekto vystymu. 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus teisės aktų pakeitimams, pareiškėjas, siekdamas sumažinti projektavimo išlaidas pagal Sutartį, pasiūlė UAB „AMG projektai“ ją nutraukti, tačiau minėtos įmonės direktorius jam paaiškino, kad tai daryti netikslinga, nes visas projektas jau buvo atliktas ir pradėtas derinti, todėl nutraukus projektavimo sutartį, projektavimo darbų kainą pareiškėjas vis tiek turėtų sumokėti tokią pačią, kaip nurodyta Sutartyje. Kadangi iki vasario 1 d. patvirtinto projekto dar nebuvo, pareiškėjas neprivalėjo už jį tuo metu mokėti ir už projektą sumokėjo visą Sutartyje numatytą sumą tik tuomet, kai jis buvo suderintas su reikiamom institucijom. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktai nedetalizuoja įstatymo pakeitimo taikymo aplinkybių, o pareiškėjas negalėjo žinoti, kas, už kokį laikotarpį ir kokia apimtimi bus kompensuojama, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 594 dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo buvo priimtas tik 2013 m. birželio 26 dieną.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija), atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad, priimdama Sprendimą dėl pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su prašymu išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir išlaidų dėl elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų kompensavimo, Komisija vadovavosi Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punkto nuostata, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Komisija Sprendimu nekompensavo pareiškėjo 150 Lt išlaidų, susijusių su prašymu išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, nes pareiškėjas nepateikė jokių šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų (pareiškėjas tai pažymėjo ir savo 2013 m. liepos 30 d. prašyme Nr.15R-184), todėl šios išlaidos buvo nepagrįstos apmokėjimo dokumentais ir neatitiko Aprašo 4 punkto nuostatų. Komisija taip pat nekompensavo 1 815 Lt išlaidų dėl elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų, nes šios išlaidos buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d., ką patvirtina 2013 m. liepos 22 d. mokėjimo dokumentas Nr. 262, todėl šios išlaidos taip pat neatitiko Aprašo 4 punkto reikalavimų. Atsakovas darė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas iš esmės, jį priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas pagal jam suteiktus įgaliojimus ir diskreciją, t. y. vadovaudamasis Aprašo nuostatomis ir reikalavimais. Sprendimas taip pat atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis bei juose aiškiai suformuluotos suteikiamos teisės ir pareigos. Atsakovas pabrėžė, kad Aprašo 18-21 punktai nustato išimtinę teisę tik Komisijai vertinti pareiškėjo patirtas išlaidas ir priimti dėl jų sprendimą, taip pat tik Komisijai suteikta diskrecijos teisė pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 17R-1777 dalyje, kuria, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidos pripažintos nekompensuotinomis, įpareigojo Komisiją pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo (prašymo reg. Nr. 15R-184) išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus turinio reikalavimus, taip pat Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-170) 3 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 „Dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo 4, 5, 5.3.2, 6, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu (toliau – ir Įstatymas), Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 str. pakeitimo ir papildymo įstatymu (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymu (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d., bei Aprašu.

Teismas nurodė, kad pagal Įgyvendinimo įstatymo, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad įstatyme nurodyti asmenys (jiems priskirtinas ir pareiškėjas) iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Teismas rėmėsi Aprašo 1, 4-7, 20, 21, 26 punktais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad teismas negali pakeisti Komisijos, todėl šioje byloje neatliko ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai. Teismas pabrėžė, kad Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aptarė Lietuvos Respublikos terminų banke sąvokas „patirtos išlaidos” ir „tiesioginės projekto išlaidos”. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, Prašyme nurodydamas, jog pateikia Komisijai „2012 m. gruodžio 20 d. mokėjimo nurodymą Nr. 262“, suklydo nurodydamas šio dokumento datą, kadangi mokėjimo nurodymo Nr. 262 data yra ne 2012 m. gruodžio 20 d., o 2013 m. liepos 22 diena.

Teismas, įvertinęs minėtas teisės aktų nuostatas, darė išvadą, kad Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 4 punkto nuostatos reglamentuoja ne išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, faktinio sumokėjimo terminą, bet nustato tokių išlaidų (pagrindo joms atsirasti) atsiradimo momentą. Pagal Įgyvendinimo įstatymo nuostatas, asmenims kompensuojamos išlaidos, kurios tiesiogiai susijusios su saulės elektrinės projekto plėtojimu ir kurias apmokėti teisinė pareiga atsiranda iki 2013 m. vasario 1 d., o prašymas Komisijai dėl minėtų išlaidų kompensavimo privalo būti pateiktas iki 2013 m. rugsėjo 1 dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, 2013 m. liepos 24 d. pateikęs Komisijai prašymą kompensuoti patirtas išlaidas, turėjo teisę reikalauti su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, patirtų iki 2013 m. vasario 1 d., atlyginimo, o aplinkybė, kad Sutarties nuostatos numatė tik galutinį apmokėjimą už pilnai atliktus projektavimo darbus (t. y., nenumatė dalinio projektavimo darbų apmokėjimo) nesudaro pagrindo teigti, kad iki 2013 m. vasario 1 d. Rangovas, vykdydamas projektavimo darbus, nebuvo patyręs jokių išlaidų, kurias pareiškėjas pagal Sutartį įgijo pareigą apmokėti; aplinkybė, kad pareiškėjas  patyrė tokias išlaidas iki 2013 m. vasario 1 d., galėjo būti įrodinėjama pateikiant šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus, o nustačiusi, kad nėra tokių dokumentų, Energetikos inspekcija, vadovaudamasi Aprašo 26 punktu, turėjo suteikti pareiškėjui 5 darbo dienų terminą trūkumams pašalinti, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad, vadovaujantis Sutarties nuostatomis apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas buvo atliktas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti.

Įvertinęs ginčijamą Komisijos Sprendimo dalį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.1, 6, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtinto teisinio reguliavimo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas konstatavo, kad ginčijama Komisijos sprendimo dalimi nuspręsta nekompensuoti pareiškėjui iki 2013 m. vasario 1 d. patirtų su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, tokį sprendimą iš esmės grindžiant tik teiginiu, kad pareiškėjo 2013 m. liepos 24 d. prašyme nurodytos išlaidos pripažintinos nekompensuotinomis, nes jos patirtos po 2013 m. vasario 1 dienos. Teismas pažymėjo, kad konkretūs pareiškėjo išlaidas pagrindžiantys dokumentai, į kuriuos buvo atsižvelgta Komisijai priimant sprendimą atsisakyti minėtas išlaidas pripažinti kompensuotinomis, Sprendime nenurodomi. Sprendime taip pat niekaip nevertinta Sutarties 5.1 punkto nuostata, kad visą 1 815 Lt sumą Užsakovas sumoka Rangovui už pilnai atliktą projektą per 5 kalendorines dienas nuo žodinio rangovo pranešimo apie pabaigtus projektavimo darbus, bei 7.4. punkto nuostata, kad pabaigtas projektas Užsakovui atiduodamas tik visiškai atsiskaičius su Rangovu. Atliktų projektavimo darbų priėmimas įforminamas aktu, surašytu dviem vienodą teisinę galią turinčiais egzemplioriais. Taip pat neatsižvelgta į  2013 m. balandžio 4 d. Atliktų darbų perdavimo – priėmimo akto Nr. (5.1)-12-77, 2013 m. balandžio 4 d. PVM sąskaitos faktūros serija AMG Nr. 0714, turinį. Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, taip pat neatsižvelgė į tai, kad iki 2013 m. vasario 1 d. Rangovas jau buvo atlikęs tam tikrą dalį Sutartimi jam pavestų įpareigojimų, o vien tik Komisijos nustatytas faktas, kad apmokėjimas už Sutartyje numatytas paslaugas buvo atliktas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinamas kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą nekompensuoti su elektrinės projekto plėtra susijusių išlaidų.

Teismas konstatavo, kad ginčijamoje Komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 17R-1777 dalyje nurodytas vienintelis sprendimo motyvas, kad išlaidos patirtos po 2013 m. vasario 1 d., negali būti vertinamas kaip adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl ginčijamą Sprendimo dalį teismas pripažino nepagrįsta ir neteisėta, jos turinį neatitinkančiu teisės normomis tokio pobūdžio sprendimams keliamų reikalavimų ir darė išvadą, kad šioje Sprendimo dalyje nustatyti jį pagrindžiančių motyvų trūkumai sudaro pakankamą pagrindą Sprendimo dalį, kuria, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidos pripažintos nekompensuotinomis, pripažinti neatitinkančia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.3.2, 6, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtinto teisinio reguliavimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia įpareigoti Komisiją kompensuoti jam Sutarties vykdymo metu jo patirtas projektavimo išlaidas – viso 1815 Lt, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog teismo kompetencijai nepriskirtina atlikti viešojo administravimo funkcijų, o su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtra susijusių išlaidų kompensavimo klausimų nagrinėjimas priskirtinas išimtinai Komisijos kompetencijai, teismo vertinimu, įpareigojimas Komisijai priimti konkretų sprendimą nėra galimas.

Teismas darė išvadą, kad Komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 17R-1777 dalis, kuria, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidos pripažintos nekompensuotinomis, naikintina, o Komisija įpareigotina pareiškėjo L. B. 2013 m. liepos 24 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo (prašymo reg. Nr. 15R-184) išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus turinio reikalavimus, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5, 5.2.3, 6, 20, 21 punktuose, 2 priede įtvirtintą teisinį reguliavimą.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija), atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 57-59) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 17R-1777 tiek, kiek juo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo patirtas 1 815 Lt dydžio elektrinės ir technologiškai susijusias elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas ir Komisija įpareigota pareiškėjo prašymą dėl išlaidų kompensavimo išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad Įgyvendinimo įstatymas įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d., ir daro išvadą, kad ši data yra ta riba, iki kurios patirtos išlaidos laikytinos kompensuotinomis. Atsakovas remiasi Aprašo 4 punktu ir paaiškina, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, išlaidas vertina patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbus, paslaugas, įrangą ir pan., kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 1 815 Lt išlaidas faktiškai patyrė 2013 m. liepos 22 d. atsiskaitydamas už darbus, atliktus 2013 m. balandžio 4 d., todėl daro išvadą, kad Komisija, vadovaudamasi Aprašo 4 punktu, neturėjo teisinio pagrindo šių išlaidų kompensuoti. Atsakovo manymu, Komisijos Sprendimo dalis, kuria nuspręsta nekompensuoti 1 815 Lt dydžio elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidų, aiški ir argumentuota, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos sprendimo , kuriuo atsisakyta iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtra.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sprendimas  neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl vien dėl to naikintinas kaip neteisėtas. Be to, pirmosios instancijos teismo manymu, skundžiamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.

Atsakovas apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo visiškai atmesti pareiškėjo skundą, nes Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjas sprendimo turinį ir esmę suprato.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama, ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Tais atvejais, kai tikrinamas viešojo administravimo subjekto sprendimas  Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu, turi būti nustatyta (jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų), ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti.

Skundžiamame Komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime Nr. 17R-1777 nurodyta jo priėmimo data ir vieta, sprendimą priėmęs subjektas, aiškiai išreikšta viešojo administravimo institucijos valia, bendrais bruožais nurodyta sprendimo apskundimo tvarka.  Be to, nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad šis sprendimas buvo pakartotinis, t.y. priimtas po to, kai Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2013 m. spalio 14 d. sprendimu  įpareigojo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą kompensuoti išlaidas iš naujo.  Skundžiamame sprendime nurodytas jo teisinis pagrindas, sprendimą lėmę objektyvūs duomenys, nurodytos konkrečios išlaidos, kurias Komisija pripažino kompensuotinomis ir kurias ne. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo pateikto skundo teismui, jis pakankamai suprato, kokias išlaidas ir dėl kokių priežasčių Komisija atsisakė kompensuoti. Pareiškėjas teisme kėlė ginčą dėl 1815 Lt išlaidų vertinimo Aprašo 4 punkto požiūriu, o ne dėl Komisijos sprendimo atitikimo formaliems reikalavimams. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatyti skundžiamo sprendimo trūkumai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu nėra esminiai, nesukliudė pareiškėjui veiksmingai ginti savo interesus teismine tvarka ir negali sudaryti savarankiško pagrindo laikyti jį  neteisėtu. Kitų besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu skundžiamo Komisijos sprendimo pagrįstumo vertinimu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą, negarantavo, jog asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi  Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo.

Taigi patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose numatytas nuo 2013 m. vasario 1 d., praktiškai pradėtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinus Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą.

Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją. Aprašu Komisijai suteikta teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais (Aprašo 4 punktas). Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 p.). Sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vyrauja pozicija, kad išlaidų patyrimo momentas siejamas būtent su konkrečių piniginių sumų faktinio mokėjimo momentu, o sistemiškai aiškinant Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, ir Aprašo 4 punktą, šiose normose vartojama sąvoka „patirtos išlaidos“ reiškia, kad tos išlaidos turėjo būti realiai patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. iki šių išlaidų kompensavimo mechanizmo sukūrimo. Išlaidų patyrimo realumą įrodo šių išlaidų apmokėjimas (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-121-525/2015; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-389-822/2015; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-760-525/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas - užsakovas su rangovu 2012 m gruodžio 20 d. susitarė, kad rangovas per 75 darbo dienas nuo tam tikrų dokumentų gavimo parengs elektrinės dalies techninį projektą, o pareiškėjas per 5 darbo dienas po šio projekto parengimo atsiskaitys už darbą.(b.l.7-9) 2013 m. balandžio 4 d. atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktas įrodo, kad darbai tik tada buvo atlikti, tą pačią dieną pareiškėjui buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra (b.l.28-29) o 2013 m. liepos 22 d. mokėjimo dokumentas pagrindžia pareiškėjo patirtas išlaidas (b.l. 25). Taigi darytina išvada, kad  sutarties šalys laisvai susitarė dėl vėlesnio teikiamų paslaugų apmokėjimo, kuris buvo įvykdytas 2013 m. liepos 22 d. (b. l. 10), t.y. pareiškėjas patyrė išlaidas po 2013 m. vasario 1 d.

Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, nors pareiškėjui ir kilo pagal sutarties sąlygas prievolė apmokėti paslaugas, tačiau kol mokėtina už paslaugas suma nebuvo pareiškėjo apmokėta, ji nepriskirtina pareiškėjo realiai patirtoms išlaidoms Aprašo 4 punkto požiūriu.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Komisija tinkamai naudojosi minėta savo diskrecijos teise, teisingai taikė galiojančius teisės aktus bei rėmėsi objektyviais duomenimis ir apie tai nurodė ginčijamame sprendime, taigi priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą dėl aptartų išlaidų nekompensavimo.

Dėl šių priežasčių pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarką, nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl teismo sprendimas keistinas  Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnio pagrindu ir pareiškėjo skundas visiškai atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisija), atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalis, kuriose panaikinta Komisijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 17R-1777 dalis dėl elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidų pripažinimo nekompensuotinomis, o Komisija įpareigota pareiškėjo L. B. 2013 m. liepos 24 d. prašymą dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo (prašymo reg. Nr. 15R-184) išnagrinėti iš naujo.

Šiuos pareiškėjo L. B. reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.