Civilinė
byla Nr. 2-1624/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 110.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Kazio
Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios
akcinės bendrovės „MOTO4U“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010
m. birželio 7 d. nutarties, kuria panaikinta teismo nutartis, kuria taikytos
laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-4780-104/2010 pagal ieškovo
uždarosios akcinės bendrovės „MOTO4U“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei „Vilniaus vandenys“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei
draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
Ieškovas UAB
„MOTO4U“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Vilniaus vandenys“, trečiajam
asmeniui UAB DK „PZU Lietuva“, prašydamas priteisti iš atsakovo 171 864,58 Lt
žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos
iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi
išlaidas. Ieškovas ieškinyje taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos
priemones – atsakovo nekilnojamųjų, kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar
turtinių teisių, priklausančių atsakovui ar esančių pas atsakovą arba
trečiuosius asmenis, areštą.
Vilniaus
apygardos teismas 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi nutarė ieškovo UAB „MOTO4U“
reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ 171 864,58
Lt vertės nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti,
įkeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis; nesant ar
nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ nekilnojamojo
ar kilnojamojo turto, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias pas atsakovą
arba trečiuosius asmenis ir/ar atsakovo banko ir/ar kitų kredito įstaigų
atsiskaitomosiose sąskaitose, neviršijant ieškinio sumos, t. y. 171 864,58 Lt;
leisti atsakovui UAB „Vilniaus vandenys“ iš areštuotų piniginių lėšų, esančių
bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, išmokėti darbuotojams darbo
užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas.
Atsakovas UAB
„Vilniaus vandenys“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010
m. gegužės 7 d. nutarties, prašydamas minėtą teismo nutartį panaikinti.
Atsakovo teigimu, jo turtinė padėtis yra gera ir tai patvirtina įmonės 2009 m.
balansas, pagal kurį bendra turto vertė sudaro 642 744 747 Lt. Atsakovo
nuomone, nėra pagrindo manyti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių,
teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas.
Vilniaus apygardos
teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartimi nutarė atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“
atskirąjį skundą tenkinti; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės
7 d. nutartį, kuria areštuotas atsakovo UAB „Vilniaus vandenys“ turtas. Teismas
nurodė, kad atsakovas pateikė į bylą 2009 m. gruodžio 31 d. sudarytą įmonės
balansą, pagal kurį įmonės turtas sudaro 642 744 747 Lt, tuo tarpu ieškovo
reikalavimų suma sudaro 171 864,58 Lt. Teismas pažymėjo, kad UAB „Vilniaus
vandenys“ užsiima centralizuotu vandens tiekimu Vilniaus miesto teritorijoje ir
gauna nuolatines pajamas. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškovo
reikalavimų vykdytinumui grėsmės nėra, todėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m.
gegužės 7 d. nutartimi atsakovo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos
priemonės panaikintinos.
Atskiruoju
skundu ieškovas UAB „MOTO4U“ prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti
iš esmės – atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir palikti taikytas laikinąsias
apsaugos priemones.
1.
Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo į bylą pateiktu balansu, kadangi
pagal įstatymo reikalavimus atsakovo pateiktas į bylą dokumentas balansu negali
būti laikomas tinkamu. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog
pateiktasis dokumentas buvo audituotas bei patvirtintas visuotiniame akcininkų
susirinkime.
2.
Pagal į bylą pateiktus įrodymus nėra pagrindo spręsti, kad prašoma
priteisti iš atsakovo suma atsakovui nėra didelė.
3.
Teismo išvada, kad UAB „Vilniaus vandenys“ užsiima centralizuotu vandens
tiekimu Vilniaus miesto teritorijoje ir gauna nuolatines pajamas, nėra pagrįsta
byloje esančiais leistinais įrodymais.
4.
Taikytos laikinosios apsaugos priemonės atitiko proporcingumo ir
ekonomiškumo principus, todėl nebuvo pagrindo jas naikinti.
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Vilniaus vandenys“
nurodo, kad su ieškovo UAB „MOTO4U“ atskiruoju skundu nesutinka, mano, kad jis
yra nepagrįstas, todėl prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos
teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą
atmesti.
Atskirasis
skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis
paliktina nepakeista.
Remiantis
CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų
suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų
nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti
nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria
siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms,
galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą,
todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo
sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį –
atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145
straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi
būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas
reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais
arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir
pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui,
įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės
principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą,
todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip,
kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos
proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra
neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų
teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio
proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių
laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems
tikslams.
Nagrinėjamu
atveju sprendžiamas klausimas, ar, ieškinį patenkinus, ieškovo reikalavimų įvykdytinumui,
kyla grėsmė.
Teismų
praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida,
kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas
gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis
ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali
objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m.
lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. 2-782/2007, 2008 m.
birželio 12 d. nutartis byloje Nr. 2-428/2008 ir kt.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti, ją taikant
teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet
atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, patikimumą verslo
santykiuose, reputaciją ir kitas aplinkybes.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad šio ieškinio suma gali būti laikoma didele, tačiau atsakovo pateikti
duomenys apie bendrovės finansinius rodiklius rodo, kad įmonės turto vertė 2009
m. buvo 642 744 747 Lt, nors per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 57 678
248 Lt, tačiau ilgalaikis turtas sudarė net 595 005 169 Lt, per vienerius metus
gautinos sumos sudarė 42 071 123 Lt. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis,
teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui pareikštas 171 864,58 Lt dydžio
ieškinio reikalavimas, lyginant jį su šios bendrovės turimu turtu, nėra didelis
ir paneigia prezumpciją, jog yra reali grėsmė galimo teismo sprendimo įvykdymui
(CPK 185 str.), todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi turėjo
pagrindą panaikinti to paties teismo 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi taikytas
laikinąsias apsaugos priemones. Kitokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą
apie tokią grėsmę, į bylą nepateikta (CPK 178 str.).
Apeliantas
skunde nurodo, kad balanse pateiktais duomenimis nėra pagrindo vadovautis, nes
atsakovas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pateiktasis dokumentas
buvo audituotas bei patvirtintas visuotiniame akcininkų susirinkime. Su tokiu
atskirojo skundo teiginiu nėra pagrindo sutikti, nes balanso duomenys
patvirtina, kad jis 2010 m. balandžio 30 d. protokolu Nr. 1 patvirtintas
Visuotiniame akcininkų susirinkime. Teisėjų kolegija neturi objektyvaus
pagrindo abejoti atsakovo pateiktais turtinę ir finansinę jo padėtį
charakterizuojančiais apskaitos duomenimis, o apelianto teiginius, jog pateikti
duomenys turėjo būti audituojami, vertina kaip teisiškai nereikšmingus
sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui taikymo klausimą (CPK 185
str.).
Teisėjų kolegija
sutinka su atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, kad
nėra pagrindo įrodinėti, jog UAB „Vilniaus vandenys“ užsiima centralizuotu
vandens tiekimu Vilniaus miesto teritorijoje ir gauna nuolatines pajamas, nes iš
pareikšto ieškinio turinio akivaizdu, jog šios bylos dalyviams tokia aplinkybė
yra žinoma (CPK 178 str.).
Dėl
nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirasis skundas yra atmestinas,
o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis paliktina
nepakeista.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Algirdas Gailiūnas
Kazys Kailiūnas
Donatas
Šernas