Civilinė byla Nr. 3K-3-584/2007
Procesinio sprendimo kategorija 32.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Česlovo Jokūbausko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui A. J. P., dalyvaujant trečiajam asmeniui A. P., dėl teisės naudotis gyvenamuoju namu (uzufrukto) nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. P. prašė pripažinti jai teisę iki mirties naudotis namu, esančiu (duomenys neskelbtini), t. y. nustatyti uzufruktą. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos rajono Gargždų miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1984 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 64 individualiam gyvenamajam namui statyti jai buvo skirtas 600 kv. m žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). 1986 metais ieškovė ir jos sutuoktinio (trečiojo asmens A. P.) motina B. P. susitarė, kad ieškovė jai skirto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atsisakys B. P. naudai, o ši, pasistačiusi namą tame žemės sklype, atsisakys ieškovės naudai buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir pastaroji taps šio buto pagrindine nuomininke, t. y. buvo sudarytas sandoris dėl turtinių teisių mainų ir neterminuoto naudojimosi nekilnojamuoju turtu. Sandoris buvo įvykdytas 1986 m. kovo 20 d., kai Vykdomasis komitetas, atsižvelgdamas į ieškovės ir B. P. pareiškimus, panaikino 1984 m. balandžio 16 d. sprendimą ir žemės sklypą skyrė B. P. 1990 metais B. P. persikėlus gyventi į pasistatytą namą, ieškovės šeima apsigyveno bute (duomenys neskelbtini), tačiau jame ieškovė buvo priregistruota tik 1992 m. lapkričio 18 d., t. y. po to, kai 1992 m. balandžio 9 d. atsakovas A. J. P. (ieškovės sutuoktinio tėvas, B. P. vyras) šį butą privatizavo. Bute ieškovės šeima išgyveno dešimt metų, darė remontą. 1999 m. spalio 12 d. atsakovas A. J. P. sudarė namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, ir ji bei jos sutuoktinis trečiasis asmuo A. P. pradėjo gyventi ir tvarkytis name, atliko jo pagerinimus už maždaug 30 000 Lt. Ieškovės teigimu, jos teisė nuolat gyvenimo trukmei naudotis butu buvo pakeista į teisę naudotis namu. 2004 metais B. P. mirė, tačiau tik 2005 m. gegužės 30 d., ieškovės sutuoktiniui A. P. pareiškus ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, ieškovė suprato, kad atsakovas ir trečiasis asmuo A. P. nepripažįsta jos teisės nuolat naudotis namu ir žemės sklypu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisės į 0,15 ha žemės sklypą ir namą (duomenys neskelbtini) priklauso atsakovui (pagrindas – 1999 m. rugpjūčio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2MV-14521, 2004 m. balandžio 16 d. nuosavybės teisės liudijimas Nr. NGP-2404 ir 2004 m. gegužės 7 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. NGP-3055). Atsakovo nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį turtą niekas neginčija. Teismas taip pat nustatė, kad Klaipėdos rajono Gargždų miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1984 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 64 ieškovei individualiam namui statyti buvo skirtas 600 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Klaipėdos rajono Gargždų miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1986 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 45 „Dėl sklypo skyrimo individualaus gyvenamojo namo statybai B. P.“ 1 punktu, tenkinant L. P. pareiškimą, buvo panaikintas Gargždų miesto tarybos Vykdomojo komiteto 1984 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. 64 „Dėl sklypo skyrimo individualaus gyvenamojo namo statybai L. P.“ ir žemės sklypas perimtas į miesto žemės fondą, o šio sprendimo 2 punktu 600 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) skirtas B. P. individualiam gyvenamajam namui statyti. Ieškovė nuo 2002 m. birželio 17 d. gyvenamąją vietą deklaravo name (duomenys neskelbtini), ji ir jos šeimos nariai šiame name gyveno, naudojosi juo ir kitais statiniais, žemės sklypu, mokėjo mokesčius, susijusius su namo eksploatavimu. Ieškovė ir trečiasis asmuo A. P. (buvę sutuoktiniai) atliko namo ir gatvės remonto darbus. Byloje nėra duomenų, kad iki bylos iškėlimo teisme atsakovas (namo savininkas) būtų reiškęs pretenzijų ieškovei dėl naudojimosi jo namu ar oficialiai ją įspėjęs dėl iškeldinimo. Teismas taip pat nustatė, kad apie 1992-1993 metus ieškovės ir trečiojo asmens šeima apsigyveno bute (duomenys neskelbtini), tuo metu jau privatizuotame B. P. vardu, iš kurio apie 2002 metus išsikėlė gyventi į namą. Teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimas yra netenkintinas, nes teismas negali nustatyti uzufrukto sandorio pagrindu. Tokį sandorį gali sudaryti tik šalys bendru sutarimu ir savo valia (CK 4.147 straipsnio 4 dalis). Be to, sandorį dėl uzufrukto nustatymo gali sudaryti tik uzufrukto objekto savininkas (CK 4.148 straipsnis). 1985 metais nei ieškovė, nei B. P. nebuvo žemės sklypo ar buto savininkės, todėl jų susitarimai negali būti pripažinti susitarimais dėl uzufrukto nustatymo. Tie susitarimai buvo sudaromi pagal tuo metu galiojusias teisės normas, reglamentavusias asmenų teises keistis jiems skirtais komunaliniais butais, keisti butą į žemės sklypą gyvenamajam namui statyti ir pan. Be to, 2002 metais ieškovė savo valia išsikėlė gyventi į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), suprasdama, kad jis priklauso atsakovui A. J. P. Teismas nurodė, kad ieškovė, jau tuo metu nesutarusi su sutuoktiniu A. P. (trečiuoju asmeniu), turėjo būti atidesnė ir suprasti, kad ji savo rizika sudarinėjo žodinius sutarimus dėl nekilnojamojo turto – atsisakė žemės sklypo, išsikėlė iš buto. Nekilnojamojo turto savininkas nesutinka, kad jo turtas ir teisės tą turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti būtų suvaržytos uzufruktu (CK 4.93 straipsnio 1 dalis).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės L. P. apeliacinį skundą, 2007 m. balandžio 25 d. sprendimu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino: nustatė uzufruktą, t. y. pripažino ieškovei teisę iki mirties naudotis gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovės nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės dėl žemės sklypo suteikimo gyvenamajam namui statyti ir jo atsisakymo, sietinos su ieškovės ir jos šeimos narių teise pagal tuo metu galiojusias teisės normas apsirūpinti gyvenamuoju plotu, bei byloje surinkti įrodymai iš esmės patvirtina, jog ieškovė atsisakė nuo žemės sklypo, kai jai, kaip šeimos narei, teisę naudotis gyvenamuoju plotu susitarimo (sutikimo) pagrindu pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 55 straipsnio nuostatas suteikė buto (duomenys neskelbtini) pagrindinė nuomininkė B. P. ir jos šeimos nariai. Žemės sklypas buvo paskirtas B. P. pagal jos 1985 m. lapkričio 12 d. prašymą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal galiojusias teisės normas žemės sklypas B. P. galėjo būti skirtas tik esant sąlygoms, nustatytoms Butų kodekso 29 straipsnyje ir poįstatyminiuose aktuose, t. y. atsisakius teisės į butą. Tai patvirtina, kad ieškovė ir B. P. iš esmės susitarė dėl visų šeimos narių aprūpinimo gyvenamuoju plotu, tiek pasinaudojant teise statyti būstą, tiek kitam atskiros šeimos nariui perimant buvusio pagrindinio nuomininko teises ir pareigas. Toks susitarimas neprieštaravo tuo metu galiojusiems įstatymams. Teisėjų kolegija pripažino, kad susitarimo dėl aprūpinimo gyvenamuoju plotu įgyvendinimą ir ieškovės įgytą daiktinę teisę patvirtina ir vėlesni faktai, ieškovės pagrįsti rašytiniais įrodymais: ieškovei nuolat užtikrinta teisė naudotis B. P. ir atsakovui nuosavybės teise priklausančiu butu, po to namu, juose registruojant ieškovės šeimos narius, leidžiant mokėti mokesčius, atlikti savo nuožiūra remontą ir pagerinimus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad yra pagrindas ieškovės, B. P. ir atsakovo (bendraturčio) teisinius santykius vertinti kaip susitarimą naudoti svetimą daiktą. Tokia teisė 2000 m. CK apibrėžiama kaip uzufruktas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šie šalių teisiniai santykiai tęsėsi iki B. P. mirties, t. y. 2004 metų, kai įstatyme jau buvo įtvirtinta uzufrukto teisė, todėl po B. P. mirties ginčijamo nekilnojamojo turto suvaržymas neišnyko, o kilus ginčui, ieškovės teisės turi būti ginamos teismine tvarka.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas A. J. P. prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnyje nustatyta, kad CK ketvirtosios knygos normos, susijusios su uzufruktu, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus tuos atvejus, kai šios teisės nustatymo pagrindas yra įstatymas.
2. CK 4.147 straipsnyje nurodyta, kad uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei sandoriais. Šis pagrindų sąrašas yra baigtinis. Apeliacinės instancijos teismas, sprendimu nustatydamas uzufruktą, pažeidė CK 4.141 straipsnio reikalavimus ir nustatė uzufruktą nesant uzufrukto nustatymo pagrindo. Nesant įstatyminio pagrindo ar sandorio uzufruktas negali būti nustatytas. Ieškovė nenurodė, kokioje konkrečioje materialinės teisės normoje įtvirtinta galimybė nustatyti uzufruktą į atsakovo gyvenamąjį namą jos naudai. Taip pat ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes – jos ir atsakovo susitarimus ir sutartis, susijusius su nekilnojamojo turto (gyvenamojo namo) neterminuotu naudojimusi. Teismas negali nustatyti uzufrukto sandorio pagrindu, nes tokį sandorį gali sudaryti tik šalys bendru sutarimu ir savo valia (CK 4.147 straipsnio 4 dalis), be to, tik uzufrukto objekto savininkas (CK 4.148 straipsnis). 1985-1986 metais nei ieškovė, nei B. P. nebuvo žemės sklypo ar buto savininkės, todėl jų susitarimai negali būti pripažinti susitarimais dėl uzufrukto teisės nustatymo. Tie susitarimai buvo sudaromi pagal tuo metu galiojusias teisės normas, reglamentavusias asmenų teises keistis jiems skirtais komunaliniais butais, keisti butą į žemės sklypą ir panašiai.
3. Be pagrindo nustačius uzufruktą, buvo nepagrįstai suvaržyta kasatoriaus, nekilnojamojo daikto savininko, konstitucinė teisė į nuosavybę.
4. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji iki 1990 metų butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuomojosi, taigi ji pati paneigė savo teiginius, kad butas jai buvo perduotas mainais už žemės sklypą. Būdama nuomininkė, ieškovė nesikreipė ir dėl buto privatizavimo. Šis 1992 m. balandžio 9 d. sutartimi privatizuotas kasatoriaus vardu.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė L. P. prašo kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo tokius argumentus:
1. Sandorio dėl uzufrukto sudarymo metu naudojimasis svetimu daiktu iki naudotojo mirties Lietuvos teisėje nebuvo numatytas, tačiau toks sandoris neprieštaravo įstatymams ir buvo galimas sudaryti (CK 1.5 straipsnis, 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktas). 1984 metais, kai ieškovė jai priklausančios teisės naudotis žemės sklypu atsisakė savo vyro motinos naudai mainais į teisę nuolat gyventi šios būste, buvo faktiškai sudarytas uzufrukto sandoris, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl šio sandorio patvirtinimo.
2. Kasatoriaus argumentas, kad uzufrukto nustatymu buvo nepagrįstai suvaržyta jo nuosavybės teisė, yra nepagrįstas, nes, ieškovei neatsisakius savo teisės naudotis žemės sklypu atsakovo ir jo sutuoktinės naudai, jie šiuo metu neturėtų šio žemės sklypo ir namo, t. y. sudarytas sandoris buvo naudingas abiem sandorio šalims: ieškovė įgijo teisę nuolat gyventi ne jai priklausančiame būste, o atsakovas – teisę pasistatyti namą ir jame gyventi.
3. Kasatoriaus išvada, kad negalima konstatuoti uzufrukto sandorio sudarymo fakto, neteisinga. Pagal Lietuvos Ministrų tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 228 8 punktą, norint gauti žemės sklypą, reikėjo pateikti rašytinį pasižadėjimą atlaisvinti turimą gyvenamąjį plotą komunaliniame name. Ši teisės norma papildomai patvirtina uzufrukto sandorio buvimą, nes B. P. negalėjo gauti žemės sklypo, nesusitarusi su ieškove, kad ši su šeima gyvens bute. Be to, uzufrukto sudarymo aplinkybes patvirtino byloje apklaustos liudytojos – tuomečio Vykdomojo komiteto darbuotoja ir pirmininkė. Viena iš šių liudytojų taip pat nurodė, kad B. P. gavo žemės sklypą tik dėl to, kad ieškovė jo atsisakė; atsisakiusi žemės sklypo, nebegalėjo vėl stoti į eilę butui ar žemės sklypui gauti. Ieškovės teisė gyventi bute šalių susitarimu buvo pakeista į teisę gyventi name. CK 4.147 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad, nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia. Uzufruktorė yra ieškovė, jos valia buvo išreikšta, kaip ir jos vyro tėvų (taigi ir atsakovo) valia. Ieškovės vyro motinos B. P. aktyviais veiksmais ir valia ieškovė buvo priregistruota bute (duomenys neskelbtini), o vėliau name (duomenys neskelbtini). Pažyma apie registraciją bute, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė perleido B. P. teisę naudotis žemės sklypu, laikytina rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu uzufrukto sandorio sudarymą. Ieškovė su šeima, gyvendami name, atliko jo pagerinimus, pagrįstai tikėdamiesi, kad teisė jame gyventi jiems suteikta gyvenimo trukmei, o ne trumpam laikotarpiui. Kasatorius teisingai nurodė, kad uzufrukto sandoris turi būti sudarytas šalių bendru sutarimu. Šiuo atveju toks sandoris ir buvo sudarytas, tačiau, kilus ginčui, ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą dėl jau sudaryto sandorio patvirtinimo.
4. Sandorio dėl uzufrukto sudarymo metu ieškovė ir B. P. nebuvo nekilnojamojo turto savininkės, tačiau joms priklausė žemės sklypo ir buto naudojimosi teisės, kuriomis jos ir apsikeitė. Sandorį dėl uzufrukto sudarė kasatoriaus sutuoktinė, jis tokiam sandoriui neprieštaravo, nes pradėjo kartu su sutuoktine statyti namą iš ieškovės gautame žemės sklype, taip pat neprieštaravo, kad ieškovė būtų priregistruota bute (duomenys neskelbtini), o vėliau ir name, todėl jam sutuoktinės sudarytas sandoris yra galiojantis.
5. Kasatorius klaidina teismą, nurodydamas, kad ieškovė iki 1990 metų nuomojosi butą (duomenys neskelbtini), nes ji niekada nemokėjo nuompinigių, ir kasatorius pats tai patvirtino.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Klaipėdos rajono Gargždų miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1984 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 64 ieškovei individualiam namui statyti buvo skirtas 600 kv. m ploto žemės sklypas, o 1986 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 45, tenkinant ieškovės pareiškimą, 1984 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. 64 panaikintas ir žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti skirtas B. P. (ieškovės sutuoktinio motinai), kuriai anksčiau jau buvo skirtas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Apie 1992-1993 metus ieškovės ir trečiojo asmens A. P. šeima apsigyveno bute (duomenys neskelbtini), tuo metu jau privatizuotame B. P. vardu, iš kurio apie 2002 metus išsikėlė gyventi į namą (duomenys neskelbtini), pastatytą B. P. skirtame žemės sklype. Nuosavybės teisės į 0,15 ha žemės sklypą ir namą (duomenys neskelbtini) priklauso B. P. sutuoktiniui atsakovui A. J. P. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1985 metais ieškovė nebuvo žemės sklypo, o B. P. – buto savininkės, todėl jų susitarimai dėl apsikeitimo šiuo nekilnojamuoju turtu negali būti pripažinti susitarimais dėl uzufrukto nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas ieškovės, B. P. ir atsakovo (bendraturčio) teisinius santykius vertinti kaip susitarimą dėl naudojimosi svetimu daiktu. Tokia teisė 2000 m. CK apibrėžiama kaip uzufruktas.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl uzufrukto nustatymo galimybės
Usus fructus (lot.) – naudojimasis svetimu turtu (be nuosavybės teisės). Įstatyme uzufruktas apibūdintas kaip asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas (CK 4.141 straipsnio 1 dalis). Nustatant uzufruktą uzufruktoriui gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios neprieštarauja daikto naudojimui pagal paskirtį. Taigi uzufruktorius įgyja teisę daiktą valdyti ir jį naudoti pagal paskirtį. Teisė valdyti daiktą suprantama kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį. Naudojimas yra suprantamas kaip gavimas iš daikto ekonominės naudos, taigi ir uzufruktoriaus asmeninių poreikių patenkinimas. Teisės disponuoti daiktu uzufruktorius neturi. Vienu iš galimų uzufrukto objektų yra butas arba gyvenamasis namas. Uzufruktas nėra atlygintinis, tačiau uzufruktorius privalo uzufrukto objektu rūpintis kaip geras šeimininkas (bonus pater familias), jį išlaikyti ir remontuoti, kiek tai būtina objekto normaliai būklei užtikrinti, mokėti mokesčius, jeigu sutartis arba įstatymas nenustato kitaip.
Uzufrukto institutas įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 1 d. (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamos bylos kontekste ieškovės prašomas nustatyti uzufruktas iš esmės reiškia teisės naudotis šiuo metu atsakovui nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), pripažinimą ieškovei iki jos mirties. Naudojimosi kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančia gyvenamąja patalpa teisė egzistavo bei buvo ginama teismine tvarka ir iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija vadovaujasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovės ir atsakovo šeimos susitarimas dėl ieškovės (ir jos šeimos) apsirūpinimo gyvenamąja patalpa buvo sudarytas dar 1985-1986 metais, kada ieškovė atsisakė nuo jai skirto žemės sklypo gyvenamajam namui statyti, pastarąjį paskiriant atsakovo sutuoktinei B. P. ir po to ieškovei bei jos šeimai nuolat užtikrinant teisę naudotis B. P. ir atsakovui nuosavybės teise priklausančiu turtu – iš pradžių butu, vėliau gyvenamuoju namu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad, esant tęstiniams nuolatinio naudojimosi gyvenamąja patalpa santykiams, kai susitarimai dėl aprūpinimo gyvenamąja patalpa sudaryti esant kitokiam nei šiuo metu įstatyminiam reglamentavimui, tačiau nei jų sudarymo metu, nei vėliau neprieštaravo ir neprieštarauja įstatymams, gerai moralei bei papročiams, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taip pat atsižvelgiant į tai, kad šie susitarimai nebuvo ginčijami gyvenamosios patalpos savininko (savininkų), yra galimas uzufrukto (naudojimosi gyvenamąja patalpa teisės) nustatymas. Galimybė ieškovei įteisinti uzufruktą pagal šiuo metu galiojančius įstatymus nustatyta ir CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 dalyse, pagal kurias, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios įgyvendinamos jam įsigaliojus, o CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas. Šiai bylai svarbi aplinkybė, kad B. P. – asmuo, su kuriuo buvo apsikeista teisėmis – mirė 2004 metais, t. y. jau įsigaliojus CK ketvirtosios knygos VIII skyriui.
Vienas iš uzufrukto nustatymo pagrindų yra sandoriai, t. y. asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines tesies ir pareigas. Uzufruktas yra viena iš daiktinių teisių. Sandoriams dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo (būtent tokį teisių perleidimą bei suvaržymą atitinka uzufrukto institutas) įstatyme nustatyta notarinė forma (CK 1.74 straipsnio 1 punktas), tačiau įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. CK ketvirtosios knygos VIII skyriaus normose, reglamentuojančiose uzufrukto institutą, tokių pasekmių nenustatyta. Šios bylos atveju konstatuotina dar ir tai, kad šalys faktiškai buvo įvykdžiusios susitarimą, tik reikiamos formos susitarimo, patvirtinančio sandorį, nebuvimas sukėlė poreikį ginti pažeistą teisę ir uzufruktą nustatyti teismo sprendimu (CK 1.93 straipsnio 1 ir 4 dalys, 1.138 straipsnio 1 punktas, 4.147 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas susitarimo suteikti ieškovei teisę naudotis atsakovui nuosavybės teise priklausančiu namu buvimą konstatavo remdamasis ne vien ieškovės paaiškinimais, bet ir rašytiniais įrodymais: sprendimais dėl žemės sklypo gyvenamajam namui statyti ieškovei suteikimo, atsisakymo nuo jo, to paties žemės sklypo suteikimo B. P., ieškovės ir jos šeimos narių įregistravimu atsakovo ir B. P. bute, po to ir name, duomenimis apie ieškovės gyvenamosios vietos deklaravimą, mokesčių mokėjimu ir kt.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra visos būtinos sąlygos uzufruktui nustatyti. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo teisėtam ir pagrįstam Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimui panaikinti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Janina Januškienė
Česlovas Jokūbauskas