Baudžiamoji byla Nr. 1A-6-493/2020

Teisminio proceso Nr. 1-24-1-00687-2013-5

        Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.14; 2.1.15.1.1.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.1; 2.4.6.4.4.; 2.4.7

(S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jūratės Jakubonienės ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Audronei Tulauskienei,

dalyvaujant prokurorui Aliui Juodviršiui,

nuteistajam E. Ž.. ir jo gynėjui advokatui Valdui Venckūnui,

nukentėjusiajam V. Ž. ir jo atstovei advokatei Laimai Razvickienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. ir nukentėjusiojo V. Ž. atstovės advokatės Laimos Razvickienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieniems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio bausmę vykdančioje institucijoje gavimo dienos.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. Ž. jam priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 869 Eur (aštuoni šimtai šešiasdešimt devyni eurai) advokato atstovavimo išlaidų.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 31 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3081 straipsniu, ištaisytas rašymo apsirikimas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodant, kad E. Ž. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieniems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       E. Ž. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gegužės 16 d., apie 8 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia galva smogė nukentėjusiam V. Ž. į veidą (į burną), tokiu būdu padarydamas V. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda ir pogleivio kraujosruva viršutinėje lūpoje, 21 (viršutinio kairio pirmo) danties šaknies lūžiu viršutiniame trečdalyje su danties vainiko paslankumu bei kraujosruva 21 danties dantenoje, pogleivio kraujosruva viršutinių dantų dantenose.

2.       Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu E. Ž. padaryta nusikalstama veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nesant nesunkaus sveikatos sutrikdymo, E. Ž. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip tyčia padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir E. Ž. paskirta bausmė. Be to, nukentėjusiojo V. Ž. civilinį ieškinį tenkinus iš dalies, jam iš nuteistojo priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei turėtos 869 Eur advokato atstovavimo išlaidos.

3.       Nuteistasis E. Ž. skundžia Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atnaujinti įrodymų tyrimą ir į posėdį kviesti 2018 m. gegužės 3 d. ekspertizės išvadas pateikusius ekspertus.

3.1.                      Skunde nurodoma, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį V. Ž. nesunkiu sveikatos sutrikdymu, o teismui priimant nuosprendį veikos kvalifikacija buvo pakeista į BK 140 straipsnio 1 dalį. Apie galimybes perkvalifikuoti veiką pagal kitą BK straipsnį jis nebuvo informuotas, todėl iš jo buvo atimta galimybė pasirinkti kitokią gynybos taktiką. Įvykio dieną jis V. Ž. nesudavė nei galva, nei ranka, tarp jų kilo tik žodinis konfliktas, tačiau, jei nukentėjusiajam tai sukėlė tik nežymų sveikatos sutrikdymą, apeliantas teigia buvęs pasirengęs ginčą užbaigti taikiai.

3.2.                      Apelianto nuomone, ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas neteisėtai. Nagrinėjamu atveju įvykis kilo 2013 m. gegužės 16 d., tačiau V. Ž. į policiją kreipėsi tik 2013 m. gegužės 20 d. 2013 m. gegužės 30 d. tyrėjo A. K. tarnybiniu pranešimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi pareiškėjui padarytas sveikatos sutrikdymas galėtų būti vertinamas kaip nežymus, o baudžiamasis procesas tokiu atveju pradedamas tuo metu dar įstatyme numatyta privataus kaltinimo tvarka. Tačiau, nepaisant to, nesant jokių sveikatos sutrikdymo įrodymų, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ekspertė M. K. (ji su nukentėjusiuoju vienas kitą vadino vardais) po pirminės apžiūros 2013 m. gegužės 16 d. vis tik įtarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Ji laukė iki 2013 m. birželio 11 d., kol odontologė A. N. pateikė savo neva 2013 m. gegužės 16 d., 9 val. iš ryto darytos apžiūros duomenis ir tik 2013 m. birželio 11 d. į bylą buvo pateikta specialisto išvada. V. Ž. po 2013 m. gegužės 16 d. įvykio nebuvo nedarbingas, niekur nesigydė, o ikiteisminio tyrimo pradėjimui pagrįsti buvo pasitelktos visuomenės informavimo priemonės. Vėliau atsirado įvykio liudininkai, kurie nenuosekliai bandė atpasakoti matytus reportažus naudinga nukentėjusiajam linkme. Pasak apelianto, tokiu būdu buvo bandoma su juo susidoroti dėl jo keliamų reikalavimų darbo vietoje. Šių aplinkybių apylinkės teismas visiškai neįvertino. Praėjus penkeriems metams vis tik paaiškėjo, kad nukentėjusiajam buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas.

3.3.                      Pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje apsiribojant nurodymu, jog įvykis vyko Kauno klinikinės ligoninės (duomenys neskelbtini), darbinėje aplinkoje, nėra nurodyta esminė faktinė aplinkybė – tiksli konflikto, vykusio 2013 m. gegužės 16 d., vieta. Tokiu būdu buvo pažeista nuteistojo teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir teisė į efektyvią gynybą.

3.4.                      Pasak apelianto, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo aiškintasi dėl V. Ž. sužalojimo mechanizmo, tai yra teismas, remdamasis ekspertų aiškinimu, kad nukentėjusiajam sužalojimas (danties išmušimas) galėjo būti padarytas ir suduodant galva, visiškai nevertino aplinkybės, ar galva (plokštuma) sudavus smūgį į veidą, nebūtų pažeisti aplinkiniai organai, pvz. nosis, priekiniai dantys, lūpos. Be to, jokiuose medicininiuose dokumentuose nebuvo aprašyta, kurioje konkrečiai vietoje buvo fiksuota muštinė žaizda ir pogleivio kraujosruva. Analogiški kaltinimai V. Ž. 21 danties išmušimu buvo pateikti dar dviem asmenims dėl 2013 m. kovo mėn. pradžios įvykio. Tik tuomet buvo išmuštas ne tik 21 dantis, bet ir sumušti aplinkiniai audiniai, nosis. Nuteistojo ir gynėjo iniciatyva atliktos ekspertizės metu buvo nustatyta, kad lyginant 2013 m. balandžio 30 d. ir 2013 m. gegužės 16 d. darytas V. Ž. 21 danties rentgeno nuotraukas, šio danties šaknies lūžio rentgeno nuotraukose nefiksuota.

3.5.                      Skunde teigiama, kad apylinkės teismas netiksliai vertino teisminio nagrinėjimo metu pateiktus įrodymus, nevertino ir neatsižvelgė į dalį aplinkybių, patvirtinančių nusikalstamos veikos sudėties požymių apelianto veiksmuose nebuvimą, tokiu būdu padarė esminį BPK pažeidimą, priimdamas neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo parodymus vertino kaip nuoseklius, kadangi jie iš esmės skiriasi tiek dėl sukeltų pasekmių, tiek dėl veiksmų apimties, kurie laikui bėgant didėjo. Be to, ankstesniame ikiteisminiame tyrime dėl 2013 m. kovo 1-2 d. įvykio, kuriame V. Ž. taip pat buvo nukentėjusiuoju, jis iš karto kvietė policijos pareigūnus, o šiuo atveju tik nurodė prašęs kitų darbuotojų juos iškviesti. Nukentėjusysis nenuosekliai teigė, jog niekas pareigūnų neiškvietė, o jis pats neturėjo telefono. Taip pat nurodė manęs, kad tik prakirsta lūpa ir policijos pagalba nereikalinga.

3.6.                      Pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje buvo vadovautasi liudytojų B. Š., D. M. parodymais, tačiau šios liudytojos nurodė skirtingas to paties įvykio aplinkybes. Šios dvi liudytojos baudžiamojoje byloje atsirado praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui, kas sudaro prielaidas abejoti jų parodymų teisingumu. Teisme apklaustas liudytojas P. S., komisijoje tyręs įvykį, nurodė, jog nebuvo nei vieno liudytojo, kuris teigtų matęs įvykį. B. Š. nenurodė mačiusi įvykį. Pastaroji bandė iš nuteistojo gauti milijonines sumas neva už jos patirtą žalą. Liudytojai B. K., D. D., A. M. ir R. B. įvykio nurodė tiesiogiai nematę, jų parodymai deklaratyvūs, patvirtinantys tik faktą, kad V. Ž. burna buvo kruvina, krauju aptaškytas chalatas ir jis teigė buvęs sumuštas E. Ž.. Be to, teismas nesirėmė V. S. parodymais, kad V. Ž. jam nieko nesakė, pagalbos neprašė, buvo prisidengęs veidą ranka, tačiau jokio kraujo nesimatė. Liudytojos A. P., V. K. ir L. D. patvirtino nieko neįprasto nepastebėjusios.

3.7.                      Pažymima, jog in dubio pro reo principas įpareigoja teismą išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Kadangi apylinkės teismas nepakankamai įsigilino į ekspertizės akto išvadas, neįvertino nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo, paties apelianto parodymų, tai yra nevertino įrodymų visumos, nepadarė logiškai pagrįstų išvadų dėl nukentėjusiojo nurodyto sužalojimo mechanizmo ir pasekmių, todėl apkaltinamąjį nuosprendį grindė abejonėmis. Kadangi nesurinkta pakankamai neabejotinų apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų, jis dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo turi būti išteisintas.

4.       Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. Ž. atstovė advokatė L. R. skundžia Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendį, prašo panaikinti jo dalį dėl civilinio ieškinio ir priteisti nukentėjusiajam 1 519,59 Eur turtinės, 1 000 Eur neturinės žalos bei 2816 Eur advokato atstovavimo išlaidų; bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti rašytinio proceso tvarka; priteisti advokato atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

4.1.                      Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis klaidingas, kadangi, sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, jame vadovaujamasi kasacinio teismo praktika kitų nusikalstamų veikų nagrinėjime taikytai neturtinei žalai. Be to, neteisingai nurodyti neturtinės žalos dydžiai, priteisti cituojamose baudžiamosiose bylose.

4.2.                      Pasak apeliantės, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, reikia vadovautis 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga, kadangi minėtoje apžvalgoje nurodytų kriterijų yra paisoma ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29/2011). Sveikatos sutrikdymo mastas tėra vienas iš įstatyme numatytų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį.

4.3.                      Pažymima, kad nuosprendyje cituojamas nukentėjusiojo pateiktas Teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. x „Dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimo avansu“, kuriuo valstybė sumokėjo jam avansu pusę valstybės kompensuotinos turtinės žalos (1129,52 Eur) ir 1506 Eur neturtinės žalos, tačiau apylinkės teismas nemotyvavo, ar būtent šios išmokos pagrindu yra tenkintinas tik iš dalies jo civilinis ieškinys bei nesprendžiamas turtinės žalos dydis. Tiek pats nukentėjusysis, tiek ir jo atstovė pateikė papildomus rašytinius įrodymus dėl patirtos turtinės žalos: traumuoto danties gydymo išlaidos sudaro 2649,11 Eur, iš kurių 1129,52 Eur yra atlyginta, tačiau liko neatlyginta 1519,59 Eur, ko ir buvo prašoma.

4.4.                      Pasak nukentėjusiojo atstovės, jo patirtos advokato atstovavimo išlaidos skundžiamame nuosprendyje nurodytos neteisingai. Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo, 869 Eur išlaidų nukentėjusysis patyrė tik ikiteisminiame tyrime. Visi kiti rašytiniai įrodymai dėl jo patirtų papildomų advokato atstovavimo išlaidų buvo pateikti teismo proceso metu (4 t., b. l. 41–42), kas patvirtina, jog nukentėjusysis patyrė 2816 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

5.       Atsiliepime į nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. Ž. atstovė advokatė Laima Razvickienė nurodo su juo nesutinkanti ir prašo jį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

6.       Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistasis bei jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis, jo atstovė ir prokuroras, nesutikdami su nuteistojo apeliaciniu skundu, prašė jį atmesti. Be to, nukentėjusysis ir jo atstovė advokatė bei prokuroras prašė nukentėjusiojo atstovės advokatės skundą tenkinti pilnai.

7.       Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atnaujinus įrodymų tyrimą, siekiant išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir pašalinti prieštaravimus tarp proceso dalyvių parodymų, buvo nutarta apklausti specialistus A. T., R. K. ir J. B.. Iš Valstybės medicinos tarnybos gavus raštą, kuriame nurodyta, kad ekspertė J. G. D. šiuo metu įstaigoje nebedirba, buvo perskaityti jos parodymai, duoti baudžiamąją bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teisme.

7.1.                      Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo perskaitytas ir 2018 m. kovo 8 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. PEKG 44/2018(1). Remdamiesi V. Ž. medicininiais dokumentais bei duomenimis, esančiais baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1-28-288/2018, ekspertai atsakė į nutarties klausimus ir pateikė tokią išvadą: 2012 m. lapkričio 20 d. dėl 21 danties komplikuoto karieso V. Ž. buvo estetiškai restauruotas 21 danties vainikas ant stiklo pluošto kaiščio odontologijos klinikoje UAB „P.“. 2013 m. kovo 5 d. UAB „Š. A." odontologijos centre V. Ž. dėl 21 danties vainiko lūžio iki pulpos kameros (kreipėsi po traumos, įvykusios 2013 m. kovo 1 d.), buvo atverta pulpos kamera, pašalinta 21 danties vainikinė dalis ir į nulaužtą 21 danties vainikinę dalį įklijuotas stiklo audinio kaištis bei priklijuotas vainikas. 2013 m. kovo 19 d. ir 2013 m. balandžio 29 d. V. Ž. kreipėsi į odontologijos kliniką UAB „P.“ dėl atsicementavusio 21 danties vainikėlio. Priežastys dėl kurių reikėjo pakartotinai pricementuoti 21 danties vainikėlį galimos įvairios: pakartotina trauma (pvz., kandimas kieto maisto, kramtymas kietų daiktų, sudavimas į dantį ar atsitrenkimas juo ir pan.), dantų griežimas – bruksizmas, kaip pagalbinis faktorius, turintis įtakos visų dantų būklei, techninės danties vainiko tvirtinimo aplinkybės. Turimi medicininiai duomenys nėra pakankami apibūdinti V. Ž. dantų ir žandikaulių bei aplinkinių audinių būklę iki 2013 m. gegužės 16 d. Komisija gali pateikti dvejopas priežastis, dėl kurių V. Ž. nebuvo atliktas 21 danties defekto atstatymas implantacijos būdu iki 2013 m. gegužės 16 d. - tai, kai pasirenkamas savo danties galimas išsaugojimas, kuris pirmiausiai yra siūlomas, jei jis atlieka savo funkciją bei finansinės priežastys, nes ligonių kasos nekompensuoja tokio gydymo. Jei priežasčių būta ir kitų, klausti jo paties ar jį gydžiusių gydytojų specialistų. Kol alveolinėje ataugoje yra nuolatinis dantis ar jo dalis (pvz. šaknis) viršutinio žandikaulio kaulo priauginimo procedūra nėra indikuotina. Pakartotinas 21 danties atstatymas kaiščiu ar kaištiniu kultiniu įklotu bei 21-22 dantų alveolinio kaulo rezorbcija gali būti kaip predisponuojantys faktoriai (silpninantys šaknies atsparumą) 21 danties šaknies lūžiui. 2012 m. lapkričio 20 d. odontologijos klinikoje UAB „P.“ V. Ž. atliekant 21 danties vainiko estetinę restauraciją ant stiklo pluošto kaiščio (dėl 21 danties komplikuoto karieso) rentgenograma nebuvo atlikta. 2013 m. kovo 5 d. UAB „Š. A.“ odontologijos centre V. Ž. dėl 21 danties vainiko lūžio į nulaužtą 21 danties vainikinę dalį pakartotinai buvo įvestas stiklo pluošto kaištis. Gydymo metu 21 danties rentgenograma nebuvo atlikta. 2013 m. balandžio 30 d. UAB „Š. A.“ odontologijos centre V. Ž. buvo atlikta 21 danties rentgenograma, kuri nėra įrašyta į odontologo įrašų kortelę, todėl atsakyti, kokiu tikslu ji buvo paskirta ir atlikta, nėra galimybės. Ji neaprašyta ir gydytojo radiologo. Ši rentgenograma komisijos tyrimui pateikta atspausdinta ant popieriaus (kserogramos pavidalu), kuriame nurodyta pavardė ir vardas (Ž. V.), nuotraukos pavadinimas (21 dantis) ir data (2013-04-30) be konkretaus laiko. 2013 m. gegužės 16 d. odontologijos klinikoje UAB „P.“ odontologo įrašų kortelėje aprašomojoje dalyje (dienyne) gydytojos odontologės aprašomas atliktos rentgenogramos vaizdas (minimi 21 ir 22 dantys), tačiau nėra įrašo apie šių dantų radiologinio tyrimo atlikimo (siuntimo) priežastį bei šių dantų gydytojo radiologo aprašymo. Komisijos tyrimui yra pateiktos dvi šių dantų kserogramos, kuriose nurodyta pavardė ir vardas (Ž. V.), data (2013-05-16) ir laikas: vienos (17:45 val.) - pilnai matomas tik 21 dantis, antros (17:41 val.) - atlikta nekokybiškai, joje nesimato 21 danties vainikinės dalies bei trys CD-R laikmenos: ant dviejų iš šių diskų nurodyta: odontologijos klinika „P.“, V. Ž. dentalinės rentgenogramos 21-22 dantys bei 2016 m. birželio 20 d. data. Jose yra trys rentgenologinės dentalinės nuotraukos įrašytos JPEG formatu, dvi iš jų analogiškos 2013 m. gegužės 16 d. dienos kserogramose atspausdintoms nuotraukoms, o trečioje matomi 11, 12 ir 13 dantys. Trečios laikmenos CD diskas be užrašo. Jame trys rentgenologinės dentalinės analogiškos, įrašytos pirmuose dvejose paminėtose CD diskuose, nuotraukos. Iki 2013 m. gegužės 16 d. V. Ž. atlikti skaitmeninę panoraminę burnos rentgeno nuotrauką indikacijų nebuvo. Komisijos tyrimui pateiktos rentgeno nuotraukos atliktos nevienodais rentgenologiniais režimais, nevienodos projekcijos, nėra pakankamai kokybiškos, kad būtų tinkamos palyginamajam vertinimui. Galimai 2013 m. kovo 1-2 d., V. Ž. buvo padaryta kraujosruva viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje su 21 danties vainiko dalies lūžiu. Teismo medicinoje sužalojimai „stiprumais“ nenustatomi. 21 danties protezuotas vainikas buvo nuskilęs maždaug vienu trečdaliu jo apimties, buvo stebima atvira pulpos kamera, patinusios dantenos, juosiančios 21 danties kaklelį. Galimai 2013 m. gegužės 16 d. V. Ž. buvo padaryta muštinė žaizda su aplinkine kraujosruva viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje su 21 danties šaknies lūžiu su protezuoto danties vainiko daliniu išnirimu bei kraujosruva 21 danties dantenoje. Teismo medicinoje sužalojimai „stiprumais“ nenustatomi. Po patirtų sužalojimų V. Ž. nebuvo konsultuotas veido žandikaulio chirurgo. Klausimas nėra sprendžiamas dėl jo turinyje neapibrėžtų „didesni“ sužalojimai kriterijų ir jų nebuvimo teismo medicinos terminologijoje. Sprendžiant pagal pasekmes, po galimai 2013 m. kovo 1-2 d. patirtos traumos V. Ž. 21 dantis buvo išsaugotas, o po galimai 2015 m. gegužės 16 d. patirtos traumos –jo neteko. Patyrus pakartotinę veido-žandikaulių vietos traumą veido-žandikaulių chirurgo konsultacija yra rekomenduotina, tačiau V. Ž. pakartotina veido-žandikaulių trauma diagnozuota nebuvo (dantų traumos yra bendros praktikos odontologų gydymo kompetencija). UAB „P.“ ir UAB „Š. A. odontologijos centras“ nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. birželio 21 d. atlikti gydytojų įrašai ir paskutiniai tyrimai komisijos narių vertinimu, atsakant į teismo užduotus klausimus, yra pakankami. Kita klausimo dalis, ar V. Ž. medicininiuose dokumentuose atlikti gydytojų įrašai ir paskirti tyrimai atitinka nustatytą medicininių dokumentų pildymo tvarką, nėra teismo medicinos ekspertų kompetencija. Po patirtos traumos (kaltinamajam suduodant galva nukentėjusiam į veidą, lūpas) 21 danties šaknis gali lūžti be alveolinės ataugos lūžio. Lyginant 2013 m. balandžio 30 d. ir 2013 m. gegužės 16 d. V. Ž. 21 danties darytas rentgeno nuotraukas 21 danties šaknies ir alveolinės ataugos lūžio nestebima. Palyginus V. Ž. rentgeno nuotraukas, darytas 2013 m. balandžio 30 d. ir 2013 m. gegužės 16 d., „skerso“ tarpo 21 danties šaknyje nestebima. Palyginus V. Ž. rentgeno nuotraukas, darytas 2013 m. balandžio 30 d. ir 2013 m. gegužės 16 d., viršutinio žandikaulio alveolinėje ataugoje tarp 21 ir 22 dantų horizontalių, vertikalių, skersinių ir įstrižinių tarpų, tarpusavyje susiliejančių, aštriais kampais, ertme, tamsių šešėlių bei tarpų tarp šaknies ir alveolinės ataugos nematyti. Palyginus 2013 m. balandžio 30 d. ir 2013 m. gegužės 16 d. V. Ž. darytas rentgenogramas alveolinės ataugos destrukcijos nestebima. V. Ž. 21 danties netekimas vertinamas pagal pasekmes. Dėl vieno traumuoto danties netekimo prarandama 5 procentus bendro darbingumo (žr. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių priedo „Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentelė“ 38.1 punktą), kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (žr. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktą). Kaulo dalies praradimas (osteorezobcija) nėra tiesiogiai siejama su 21 danties netekimu bylos aplinkybėse nagrinėjamu įvykiu, nes kraštinė kaulo rezorbcija yra stebima 2013 m. gegužės 16 d. atliktoje 21 danties dentalinėje rentgenogramoje. Jos vystymui turi daugybinės priežastys (pvz., iki tol buvusi periodonto patologija, danties kariesas, pakartotinos traumos, genetiškai plonesnis kaulas, gyvenimo būdas ir pan.), todėl vertinant sveikatos sutrikdymo mastą, įtakos neturėjo. 2013 m. gegužės 16 d. odontologijos klinikos „P.“ atliktose rentgeno nuotraukose požymių apie buvusį viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos lūžį ar dėl lūžio atsiradusį kaulinį defektą nėra. Kaulo augmentacijos atlikimas, prieš įstatant 21 danties implantą, nėra laikomas buvusios alveolinės ataugos lūžio požymiu (4 t., b. l. 16-26).

7.2.                      Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas A. T. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) klinikoje (duomenys neskelbtini) skyriuje. Dalyvavo komisijoje, nustatant nukentėjusiajam padarytus sužalojimus. Jam buvo pateikti duomenys apie kraujosruvą lūpoje ir 21-ą dantį. Specialistas paaiškino, kad danties šaknis yra sudaryta iš trijų dalių – šaknis, vainikas ir kaklelis, todėl ji gali lūžti visur. Įtarus lūžimą asmuo siunčiamas odontologo konsultacijai. Žandikaulio lūžimas gali nereikalauti papildomo gydymo. Praktikoje pasitaiko atvejų, kuomet smūgiuojant kakta sužalojamas tik vienas dantis. Tas, kuris sužaloja, irgi turi kokią tai kraujosruvą. Kitos veido dalys – nosis, kakta, barzda, smakras, gali ir nenukentėti. Šiuo atveju nustatyti viršutinės lūpos pakitimai.

7.3.                      Specialistė R. K. parodė, kad ji yra gydytoja (duomenys neskelbtini) specialistė, dalyvavo komisijoje. Paaiškino, kad lūžis nustatomas atliekant klinikinį įvertinimą, darant radiologinį tyrimą. Šiuo atveju buvo protezuotas priekinis dantis. 2013 m. kovo 3 d. nukentėjusysis patyrė kitą traumą, buvo gydytas odontologiškai. Nesant nuotraukos, kategoriškai negalima teigti, jog kovo mėnesio pradžioje šaknis pažeista nebuvo. Turimos nuotraukos ryškinimas nebuvo kokybiškas, todėl negalima jos vertinti. Išvados buvo pateiktos įvertinus turėtus duomenis. Po pirmos traumos nukentėjusysis neteko vainiko, tačiau dantis buvo suprotezuotas ir savo funkcijas atliko. Liekant mažai dantų, protezuojama kaiščiais. Prie vertikalaus lūžimo gali privesti labai kieto maisto kramtymas, kandimas, žalingi įpročiai. Nuotraukos daromos užplombuojant kanalą, statant kaištį. Protezavimo priemonę - kaištis ar implantas, renkasi pacientas. Pasirinkimą gali lemti noras išsaugoti savo dantį, taip pat, finansinės galimybės. Kiekviena intervencija į danties šaknį ją silpnina. Jei yra kaištis, bus vertikalus lūžis, o traumos atveju – horizontalus lūžis. Praktikoje būna atvejų, kuomet pažeidžiamas pavienis priekinis dantis. Skiriant radiologinį ištyrimą, argumentuojama, kodėl jis skiriamas. Paprastai nuotraukos padarymui reikia siuntimo iš radiologo, be priežasties nuotraukos nedaromos.

7.4.                      Specialistė J. B. parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Šioje klinikoje nuotraukos daromos tik gavus siuntimą. Taip pat, šios nuotraukos yra skaitmeninės, kitose klinikose gali būti ir kitokia tvarka, tačiau skaitmeninės nuotraukos kokybiškesnės. Gydytojui siunčiant asmenį pas radiologą, yra nurodoma kurį dantį fotografuoti. Atliekant skaitmenines nuotraukas, laikas yra fiksuojamas. Liudytoja nurodė, kad 2013 metais ji nedirbo, todėl negali pasakyti, kokia tvarka buvo tuo metu. Šiuo metu negali prisiminti visų detalių, prašo remtis pateiktomis išvadomis.

7.5.                      Apeliacinės instancijos teisme buvo pagarsinti ir ekspertės J. G. D. parodymai duoti pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 179-181). Tuo metu ji nurodė, kad dėl muštinės žaizdos nukentėjusiam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. 21-as dantis galimai buvo pažeistas byloje nurodytu laiku, tas dantis anksčiau traumuotas 2013 m. kovo 2 d. buvo nuskelta dalis vainiko, dantis buvo tvarkomas ir pagal medicininius įrašus visiškai sutvarkytas 2013 m. kovo 23 d. Kadangi buvo pakartotinis danties traumavimas ir pažeidimas, nes dantis buvo visiškai sugydytas, todėl vertinama kaip nauja trauma. Vieno traumavimo metu muštinė žaizda vidiniame lūpos paviršiuje galėjo būti, bet nuo kovo 2 d. iki gegužės mėnesio, iki įvykio, išlikti negalėjo, nes per ilgas laikas. Sužalojimai nukentėjusiam galėjo būti padaryti kakta, kumščiu ar delnu. Medicininiuose dokumentuose parašyta, kad žaizda lūpų vidinėje dalyje be gijimo požymių, tai yra įvykio laiką atitinka. Jeigu žaizda būtų padaryta kovo mėnesį, tai iki gegužės mėnesio ji būtų sugijusi. Pateiktoje rentgenogramoje nesimatė 21-o danties. Radiologas atliekant ekspertizę nedalyvavo. Kad dantis anksčiau buvo sužalotas, reikšmės ypatingos šaknies lūžiui neturi. Pagal pasekmes ir sužalojimus nukentėjusiajam nustatomas nežymus sveikatos sutrikdymas.

8.       Nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmetamas, nukentėjusiojo V. Ž. atstovės advokatės Laimos Razvickienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies  

9.       Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

10.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei apylinkės teisme ištirtais įrodymais, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino kaltu E. Ž. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau, netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus, susijusius su nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu ir išlaidomis advokato pagalbai apmokėti,  dėl ko, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 4 punktas).

11.       Dėl nuteistojo E. Ž. apeliacinio skundo argumentų

12.       Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Pažymėtina, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis.

13.       Bylos duomenimis nustatyta, kad E. Ž. savo kaltę dėl nukentėjusiojo nežymaus sveikatos sutrikdymo neigia. Jis neneigia, kad tarp jo ir nukentėjusiojo V. Ž. įvyko žodinis konfliktas dėl V. Ž. netinkamo tarnybinių pareigų vykdymo, į kurį nukentėjusysis reagavo ypatingai emocionaliai. E. Ž. teigia, kad su V. Ž. jokio fizinio kontakto neturėjo. Po šio konflikto E. Ž. informavo ligoninės administraciją apie netinkamą darbuotojo elgesį. Mano, kad V. Ž. galėjo įsikasti sau į lūpą, todėl jam bėgo kraujas. Dėl danties nurodė, kad V. Ž. jau buvo sužalotas 2013 m. kovo mėnesio pradžioje, todėl minėtas dantis buvo paslankus. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek aukščiau aptartus, tiek ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašytus įrodymus, konstatuoja, kad ši nuteistojo versija nepasitvirtino ir yra vertintina kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ją iš esmės paneigė nukentėjusiojo V. Ž. bei byloje apklaustų liudytojų B. Š., D. M. parodymai, ji neatitiko ir rašytinių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos.

14.       Remiantis nukentėjusiojo V. Ž. parodymų visuma, įvykio dieną tarp jo ir E. Ž. kilo konfliktas, kadangi E. Ž. nurodė registruoti operaciją atbuline data. Nukentėjusiajam einant link kabineto, E. Ž. ėjo iš paskos aiškindamas, kad jis yra vedėjas ir V. Ž. turi jo klausyti. Nukentėjęs pasakė, kad taip nedarys ir dokumentų neklastos, tada E. Ž. sudavė du smūgius - pataikė tarp šlaunų ir į veidą, į burną. Smūgį į veidą sudavė galva. V. Ž. kreipėsi į medikus, nes buvo praskelta lūpa, žandikaulyje kraujosruva, lūžo danties šaknis ir žandikaulio atauga. Iš burnos bėgo kraujas, labiausiai kraujavo lūpa, nes ji buvo praskelta. V. Ž. informavo medicinos personalą, prašė kviesti policiją, tačiau nežino, kodėl policija nebuvo iškviesta. Kai sanitarė suteikė pagalbą, V. Ž. paskambino direktoriui. Ligoninės administracija iškart sureagavo. Įvykio dieną koridoriuje buvo pacientų, nes buvo rytas ir asmenys laukė operacijų. Pažymėtina, kad liudytoja L. D., įvykio dieną dirbusi operacinės slaugytoja, taip pat patvirtino, kad E. Ž. paprašė jos pasakyti V. Ž. dėl operacijos registravimo. Liudytojas A. M. taip pat patvirtino, kad suplanuotos operacijos nustatytu laiku (2013 m. gegužės 15 d.) atlikti nepavyko dėl pakilusio spaudimo, todėl operacija buvo atlikta kitą dieną – 2013 m. gegužės 16 d.

15.       Nors nuteistasis nurodė, kad, būdamas V. Ž. vadovu, turėjo teisę pasakyti kolegai V. Ž., kad šis nesirodytų darbe vartojęs alkoholio bei sumuštas, kad į darbą ateitų laiku ir iš anksto planuotų operacijas, tačiau jokie objektyvūs duomenys darbo pareigų pažeidimų nepatvirtina – kartu dirbusi liudytoja L. D. nurodė, kad nukentėjusysis buvo blaivus, jis įvykio dieną atliko operaciją, dėl kitu laiku atliktos operacijos nukentėjusiajam nebuvo taikyta tarnybinė atsakomybė. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas P. S. paaiškino, kad, atliekant tarnybinį tyrimą, nebuvo nei vieno liudytojo, tačiau minėtas liudytojas taip pat nurodė, kad tyrimas iš esmės atliktas nebuvo, direktoriaus nurodymu buvo paimti E. Ž. ir V. Ž. paaiškinimai, tolimesnis tyrimas iš esmės nevyko.

16.       Nors aptarti nukentėjusiojo parodymai dėl E. Ž. jam suduoto smūgio nuteistojo apeliaciniame skunde vertinama kritiškai, tačiau, tiek jį, tiek nustatytus sužalojimus iš esmės patvirtina rašytinė nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, kurios patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neabejoja. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir sveikatos sutrikdymo mąstą, buvo atliktos net kelios medicininės ekspertizės:

16.1.                      2013 m. gegužės 16 d. specialisto išvada Nr. G 1259/13(02) V. Ž. konstatuota muštinė žaizda ir pogleivio kraujosruva viršutinėje lūpoje, pilnas 21-o danties lūžis su viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos lūžiu, pogleivio kraujosruva viršutinių dantų dantenose. Dėl pilno 21-o danties šaknies lūžio su viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos lūžiu, nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 47).

16.2.                      Pažymėtina, kad dar prieš nagrinėjamą įvykį 2013 m. kovo 5 d. specialisto išvada Nr. G 617/13(02) baudžiamojoje byloje Nr. 1-2339-738/2013 V. Ž. buvo konstatuoti sumušimai veide, pasireiškę uždegimine audinių reakcija dešinėje smilkinio ir kaktos riboje, dešiniame skruoste, su odos nubrozdinimu nosyje, viršutinėje lūpoje bei 21 danties dalies karūnos nuskėlimu. Siekiant nustatyti, ar 2013 m. kovo 5 d. nustatyti sužalojimai galėjo lemti ir 2013 m. gegužės 16 d. nustatytą nukentėjusiajam padarytą sveikatos sutrikdymo mastą, 2015 m. vasario 26 d. paskirta komisijinė teismo ekspertizė.

16.3.                      2015 m. gegužės 25 d. ekspertizės aktu Nr. EKG 114/15(01) 12, 13 punkte konstatuota, kad dantų rentgeno nuotrauka, atlikta 2014 m. balandžio 30 d., kurioje 21 danties horizontalaus danties šaknies lūžio nestebima, leidžia teigti, kad minėtas lūžis nėra ankstesnės 21 danties traumos (2013 m. kovo 2 d.) pasekmė. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad horizontalus danties šaknies lūžis dažniausiai atsiranda dėl danties traumavimo ir nėra būdingas danties ir apie jį esančių audinių ligoms. Dėl vieno traumuoto danties netekimo, prarandama 5 procentus bendro darbingumo, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t., b. l. 141-144).

16.4.                      2016 m. liepos 7 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi buvo paskirta pakartotinė teismo medicinos ekspertizė, kurioje dalyvavo ir gydytojas odontologas ortopedas. 2016 m. rugsėjo 21 d. pakartotine komisijine ekspertize Nr. PEKG 1/2016(05) konstatuota, kad po 2013 m. kovo 2 d. 21 danties traumos, 21 dantį dar buvo galima protezuoti stiklo pluošto kaiščiu ir dirbtiniu vainikėliu, nepašalinus 21 danties šaknies. O po 2013 m. gegužės 16 d. traumos, lūžo 21 danties šaknis, 21 dantį (danties šaknį) reikėjo šalinti, kas ir buvo padaryta. Sužalojimų padarymo stiprumas nenustatinėjamas (3 t., b. l. 40-45). Ekspertizės atlikimo metu pakartotinai teismo medicinos komisijinei ekspertizei buvo pateiktos „P.“ klinikos radiologinės nuotraukos, kuriose duomenų apie viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos lūžį nėra. „P.“ klinikos radiologinėse nuotraukose stebimas ir medicinos dokumentuose konstatuotas viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos vertikalios kaulinės destrukcijos židinys tarp 21 ir 22 dantų, tačiau tai nėra lūžis.

16.5.                       2018 m. kovo 8 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriuje atlikta dar viena komisijinė ekspertizė Nr. PEKG 44/2018(01), kurios atlikime dalyvavo ir radiologijos specialistas. Minėtos ekspertizės rezultatai aprašyti šios nutarties 7.1 punkte.

17.       Pažymėtina, kad ekspertizės akto ir specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintos ir įvertintos tam tikros specifinės aplinkybės, t. y.: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog bylos nagrinėjimo metu nustatytas konkretus ir abejonių nekeliantis nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mechanizmas ir mastas.

18.       Kaip jau minėta, nagrinėjant baudžiamąją bylą, buvo atliktos kelios medicininės ekspertizės dėl nukentėjusiojo V. Ž. sveikatos sutrikdymo. Išanalizavus gautas išvadas matyti, kad esminis skirtumas jose atsirado dėl netinkamai nustatyto sužalojimo - viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos lūžio. Tiek 2015 m. gegužės 25 d. ekspertizės akte, tiek 2016 m. liepos 7 d. pakartotinės teismo medicinos ekspertizės akte nurodyta, kad pateiktose medicininiuose dokumentuose viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos lūžis nestebimas. Ekspertai pažymėjo, kad „P.“ klinikos radiologinėse nuotraukose stebimas ir medicinos dokumentuose konstatuotas viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos vertikalios kaulinės destrukcijos židinys tarp 21 ir 22 dantų, tačiau tai nėra lūžis. Visgi, tyrimą atlikusių ekspertų ir specialistų nuomonė dėl 21 danties šaknies lūžio viso proceso metu nekito. Nors apeliaciniame skunde ginčijamas šio sužalojimo atsiradimo laikas, nurodant, kad 21 danties šaknies lūžis galėjo atsirast ir anksčiau, t. y. konflikto, įvykusio 2013 m. kovo pradžioje metu, tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Nors apeliantas ginčija 2013 m. balandžio 30 d. atlikto radiologinio tyrimo autentiškumą, tačiau pažymėtina, kad aplinkybę, jog 21 danties šaknies lūžis įvyko po 2013 m. gegužės 16 d. tarp nuteistojo ir V. Ž. įvykusio konflikto patvirtina ne tik pateikta nuotrauka, bet ir kitos aplinkybės. Apylinkės teismo teisiamajame posėdyje apklausta gydytoja (duomenys neskelbtini) J. M. nurodė, kad atliekant 2015 m. gegužės 25 d. ekspertizę jiems nebuvo pateikta 2013 m. balandžio 30 d. nukentėjusiojo V. Ž. dantų rentgeno nuotrauka, žandikaulio panoraminė nuotrauka, tačiau pateiktos nuotraukos išvadų nepakeis. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad V. Ž. 2013 m. kovo 1-2 d. buvo nustatytas 21 danties vainiko lūžis po traumos. Minėtas dantis gydytas, įklijuotas stiklo audinio kaištis, vainikas priklijuotas. Akivaizdu, kad šis gydymas būtų neefektyvus, jei minėto danties šaknis būtų lūžusi. Visgi, vėliau buvo nustatytas danties atsicementavimas, tačiau 21 danties gydymas pilnai baigtas 2013 m. balandžio 29 d. Atitinkamai nustatyta, kad minėto danties gydymas po 2013 m. gegužės 16 d. įvyko dėl danties traumavimo 2013 m. gegužės 16 d. įvykio metu. 21 dantį buvo nuspręsta šalinti tik po 2013 m. gegužės 16 d. gydytojo – odontologo apžiūros, kuomet ir buvo nustatytas šaknies lūžis. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad V. Ž. dantys buvo prižiūrimi ir pastoviai gydomi, o 21 danties atstatymas implantacijos būdu iki 2013 m. gegužės 16 d. nebuvo atliktas, nes 21 danties protezą laikė danties šaknis. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog ankstesni V. Ž. sužalojimai galėjo įtakoti danties šaknies lūžį, kadangi ekspertizės akte nurodyta, jog ankstesni 21 danties pažeidimai bei jo gydymas – depulpavimas, stiklo pluošto kaiščio įstatymas ir apsaugos uždėjimas esminės įtakos pakartotiniam jo traumavimui neturėjo. Be to, negalima sutikti su nuteistojo nuomone, jog danties šaknies lūžį galėjo lemti natūralus šaknies susilpnėjimas ar dantų brukizmas, kadangi specialistai, apklausti apeliacinės instancijos teisme, vienareikšmiškai pažymėjo, kad horizontalus danties šaknies lūžis dažniausiai atsiranda dėl danties traumavimo. Nors apeliantas nurodo, kad smūgiuojant galva į veidą turėjo atsirasti ir kiti sužalojimai, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju jie ir buvo nustatyti, t. y. V. Ž. nustatytas ne tik 21 danties šaknies lūžis, bet ir muštinė žaizda viršutinėje lūpoje. Tiek ekspertizės aktuose, tiek apklausus ekspertus ir specialistus teisiamajame posėdyje nebuvo atmesta galimybė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas smūgiuojant galva ir veidą. Esant šių duomenų visumai, abejoti V. Ž. teiginiais, jog jam būtent ligoninės patalpose ir kilus konfliktui su E. Ž. pastarasis sudavė jam kakta į veidą, priešingai nei savo apeliaciniame skunde tai tvirtina nuteistasis, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

19.       Motyvuojant šią išvadą atsižvelgtina ir į tai, kad aukščiau aptartus nukentėjusiojo V. Ž. parodymus iš dalies patvirtino liudytojai B. Š. ir D. M.. Minėtos liudytojos nurodė mačiusios vykusį konfliktą ir smūgio sudavimo momentą. B. Š. nurodė, kad E. Ž. nukentėjusiajam smūgiavo galva ir koja. Vėliau V. Ž. šaukėsi pagalbos ir prašė iškviesti policiją. Nors šios liudytojos parodymai nuteistojo apeliaciniame skunde vertinami kritiškai, tačiau abejoti jų patikimumu bei objektyvumu teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Liudytoja B. Š. viso baudžiamojo proceso metu buvo nuosekli, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duoti parodymai sutapo tarpusavyje, atitiko ne tik nukentėjusiojo V. Ž. parodymus, bet ir rašytinę nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą. Kartu sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad liudytoja D. M. nurodė kitokias įvykio aplinkybes, t. y. parodė, kad E. Ž. nukentėjusiajam trenkė kumščiu. Visgi, iš minėtų parodymų matyti, jog jie dalyje sutampa su liudytojos B. Š. parodymais, todėl nėra pagrindo juo atmesti kaip visiškai nepagrįstus. Liudytoja D. M., kaip ir B. Š., taip pat patvirtino, kad nukentėjęs kvietėsi pagalbos, tačiau ligoninės personalas nelabai į tai sureagavo, taip pat, matė, kad nukentėjusiajam bėgo kraujas. Be to, D. M. nurodė, kad nukentėjęs stovėjo nugara į ją, todėl neatmestina galimybė, kad nukentėjęs uždengė E. Ž., todėl ji tiksliai nematė suduotų smūgių. Taigi, nors apeliaciniu skundu nesutinkant su E. Ž. veiksmų kvalifikavimu dėl V. Ž. nustatytų sužalojimų kritiškai vertinami D. M. parodymai, teigiant, jog tam tikrose faktinėse aplinkybėse jie nebuvo nuoseklūs, tačiau įvertinus apeliaciniame skunde išdėstytus D. M. parodymuose esančius prieštaravimus, spręsti, jog vertinamu atveju jie yra esminiai, t. y. sudarantys pakankamą pagrindą jos parodymus vertinti kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant E. Ž. kaltės klausimą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Toks teisėjų kolegijos sprendimas neabejotinai atitinka ir vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pagal kurią, tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymuose negali būti laikomi pagrindu jais nesivadovauti teismui priimant baigiamąjį aktą. Patikrinęs byloje surinktus įrodymus, teismas neturi jokio pagrindo netikėti šiais liudytojos D. M. parodymais. Patikrinus bylos duomenis, iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad tarp liudytojos bei nukentėjusiojo paaiškinimų yra neatitikimų dėl sužalojimo mechanizmo, tačiau parodymai apie tai, ar nukentėjusiajam buvo suduota kumščiu ar galva, negali turėti įtakos teismo įsitikinimui dėl padarytos nusikalstamos veikos ir esant nustatytiems padariniams nešalina nuteistojo atsakomybės. D. M. neabejotinai patvirtino, kad tarp nuteistojo ir V. Ž. įvyko fizinis kontaktas, po kurio nukentėjusysis buvo sužalotas ir jam bėgo kraujas.

20.       Teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai B. K., D. D., P. S., R. B. taip pat paaiškino, kad vertinamojo konflikto pradžios nematė, tačiau nurodė, kad įvykio dieną matė sužalotą nukentėjusįjį, jam bėgo kraujas, jis aiškino, kad jį sumušė E. Ž.. Nors minėti liudytojai negalėjo patvirtinti/paneigti nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių dėl konflikto pradžios, jam E. Ž. suduoto smūgio, tačiau jų parodymai svarbūs tikrinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą ir objektyvumą nagrinėjamos baudžiamosios bylos ir joje nustatytinų faktinių aplinkybių kontekste. Svarbu tai, kad remiantis BPK 20 straipsnio 3 dalimi, apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais. Tačiau, šiuo atveju atveju būtina nustatyti, kad įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015). Atsižvelgiant į tokią teismų praktiką, vertinant ją nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, neabejotina, jog nukentėjusiojo V. Ž. parodymų patikrinimui gali būti vertinami ir tiesiogiai analizuojamo įvykio pradžios nemačiusių nurodytų liudytojų parodymai.

21.       Nors apeliaciniame skunde kvestionuojamas nukentėjusiojo elgesys, kuomet jis iš karto nesikreipė į policijos pareigūnus, tačiau minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį. V. Ž. nuosekliai paaiškino, kad konflikto metu jis buvo neseniai baigęs operaciją, todėl telefono su savimi neturėjo. Po įvykio jis iškart kreipėsi į ligoninės vadovą, dėl ko buvo pradėtas vidinis tyrimas. Neatmestina galimybė, kad V. Ž., suprasdamas, kad konfliktas įvyko darbinėje aplinkoje, tikėjosi jį išspręsti taikiais būdais.

22.       Tuo tarpu nuteistojo E. Ž. parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs, jie neatitiko ne tik nukentėjusiojo, bet ir aukščiau aptartų liudytojų parodymų, dėl ko, remtis jo parodymais ir jų pagrindu panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jų atžvilgiu priimant išteisinamąjį nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šioje vietoje būtina pažymėti, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Nors nuteistasis E. Ž. nurodė, kad įvykio dieną jis nukentėjusiajam tik išsakė priekaištus dėl darbo organizavimo, tačiau, kaip jau minėta, liudytoja L. D. patvirtino nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, kad konfliktas įvyko dėl operacijos registracijos. Svarbu ir tai, kad nuteistojo E. Ž. versijos apie tai, kas galėjo matyti konfliktą taip pat skyrėsi. Tik apklausus visus liudytus, E. Ž. iškėlė versiją, kad konfliktą galėjo matyti ir studentai. Visgi, E. Ž. nurodytos versijos, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko tik žodinis konfliktas, po kurio E. Ž. nuėjo į administraciją ir pranešė apie netinkamą V. Ž. elgesį, nepatvirtino nei vienas liudytojas.

23.       Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra E. Ž. savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi E. Ž., savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad E. Ž. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas E. Ž. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. Ž. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.   

24.        Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė kaltinimo keitimo procedūras, nes neinformavo proceso dalyvių, kad gali būti keičiamas kaltinimas, ir, nesilaikydamas kaltinimo keitimo taisyklių, nuteistojo E. Ž. veiką, kuri kaltinamajame akte buvo kvalifikuota kaip BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika, savo sprendime perkvalifikavo į BK 140 straipsnio 1 dalį.

25.       Baudžiamasis įstatymas, nustatantis lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal kurį kvalifikuojama kaltinamojo veika, kai iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nuo nurodytojo kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, gali skirtis įvairiai: jame gali nebūti atskirų BK straipsnių, jų dalių, punktų, atskirų nusikalstamos veikos požymių (pvz., baudžiamosios teisės doktrinoje vadinamų kvalifikuojančiais); jame gali būti nustatyti kitokie nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį (pvz., kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo); jame gali būti nustatyti nauji nusikalstamos veikos požymiai, lengvinantys kaltinamojo teisinę padėtį (pvz., baudžiamosios teisės doktrinoje vadinami privilegijuojančiais), ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014).

26.       BPK 255 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Lietuvos Aukščiausiais Teismas taip pat formuoja praktiką, kad teismai turi laikytis kaltinimo keitimo procedūrų, nepriklausomai nuo to, ar kaltinimas keičiamas į sunkesnį, ar į švelnesnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014). Taigi paprastai, nepriklausomai nuo to, ar pakeitus teisinį veikos kvalifikavimą kaltinimas sunkinamas ar švelninamas, kaltinimo keitimo procedūros, užtikrinančios kaltinamojo teisę į gynybą, yra būtinos.

27.       Kaip matyti iš kaltinamojo akto ir apylinkės teismo nuosprendžio, E. Ž. inkriminuotos faktinės aplinkybės, kurios kaltinamajame akte buvo kvalifikuotos kaip BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika, buvo aprašytos iš esmės vienodai, skiriasi tik nustatytų sužalojimų mastas: kaltinamajame akte nurodyta, kad V. Ž. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs muštine žaizda ir pogleivio kraujosruva viršutinėje lūpoje, pilnu 21-ojo danties šaknies lūžiu su viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos lūžiu, pogleivio kraujosruva viršutinių dantų dantenose, o pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad V. Ž. nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs muštine žaizda ir pogleivio kraujosruva viršutinėje lūpoje, 21(viršutinio kairio pirmo) danties šaknies lūžiu viršutiniame trečdalyje su danties vainiko paslankumu bei kraujosruva 21 danties dantenoje, pogleivio kraujosruva viršutinių dantų dantenose. Taigi, įvertinus bylos medžiagą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas E. Ž. veiką kvalifikavo pagal švelnesnį įstatymą, iš esmės nekeisdamas faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, tačiau keisdamas teisinį jo veikos vertinimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius kaltinimo keitimo į švelnesnį procedūros pažeidimus (nagrinėjamoje byloje – keičiant nusikalstamos veikos kvalifikavimą iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį), būtina įvertinti, ar toks pažeidimas pripažintinas esminiu. Nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija –pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ekspertizės akto išvadas ir nuosprendžiu perkvalifikuodamas nusikalstamą veiką į lengvesnę, neinformavo proceso dalyvių apie galimybę keisti veikos kvalifikavimą.

28.       Visų pirma, būtina pabrėžti, kad kaltinimo keitimo procedūrų esmė – informuoti asmenį apie jam reiškiamus kaltinimus. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme proceso dalyviai buvo supažindinti su gautomis ekspertizės išvadomis, prokuroras baigiamojoje kalboje prašė E. Ž. nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai ir apeliaciniame skunde buvo formuluojamas prašymas išteisinti E. Ž. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka vyko įrodymų tyrimas, jame nuteistasis ir jo ginėjas bei prokuroras aktyviai dalyvavo ir turėjo visas galimybes ginčyti ir fakto, ir teisės klausimus. Įrodymų tyrimas iš esmės ir buvo atliekamas bylai aktualaus nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mastui išsiaiškinti, apklausti ekspertai, teikę ekspertizės aktą, jiems proceso dalyviai ir teisėjų kolegijos nariai uždavė klausimus.

29.       Kartu pažymėtina, kad sprendžiant apie baudžiamojo proceso pažeidimo įtaką kaltinamojo teisėms ir teismo sprendimų teisingumui, be kita ko, būtina įvertinti ir ar toks teisinio kvalifikavimo pakeitimas lėmė kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimą: t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-7-304-976/2016). Kaip matyti iš E. Ž. ir jo gynėjų pozicijos teismuose ir apeliacinio skundo nuteistojo gynybos tikslas yra visiškai paneigti nusikalstamos veikos, susijusius su nukentėjusiajam nustatytais sužalojimais, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nuteistasis nuosekliai neigė, kad jis bet kokiu būdu įvykio dieną fiziškai kontaktavo su nukentėjusiuoju, dėl ko jam atsirado sužalojimai. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, kad E. Ž. gynyba, žinant, jog pirmosios instancijos teismas svarsto apie veikos perkvalifikavimą į švelnesnę, būtų esmingai pasikeitusi, laikomi nepagrįstais.

30.       Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas,  perkvalifikuodamas nusikalstamą veiką į švelnesnę, padarė procedūros pažeidimus, tačiau nuteistojo teisės į gynybą ir teisingą teismą, įtvirtintų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, neapribojo.

31.       Nuteistasis E. Ž. skunde taip pat teigia, kad dėl 2013 m. gegužės 16 d. įvykio jis nepagrįstai nuteistas, kadangi dėl to paties įvykio jau yra priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Nukentėjusysis V. Ž. 2013 m. gegužės 20 d. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Visgi, 2013 m. gegužės 30 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, išaiškinant V. Ž. teisę dėl padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, kadangi bylose dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Taigi, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ne dėl to, kad nebuvo iš viso padaryta nusikalstama veika, o dėl to, kad bylose dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo ikiteisminis tyrimas bendra tvarka neatliekamas, nes teisė kaltinti šio nusikaltimo padarymu suteikiama pačiam nukentėjusiajam. Visgi, priimant minėta procesinį sprendimą nebuvo gauti objektyvūs duomenys dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų. Šiuo atveju, ikiteisminio tyrimo pareigūnui gavus duomenų apie galimai padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą, objektyviai buvo ne pradedamas naujas procesas, o tęsiamas jau esamas, tik keičiama jo forma. BPK nenumatytas draudimas iš privataus kaltinimo pereiti į valstybinio kaltinimo procesą. Kaltinamojo teisės nėra pažeidžiamos ir tuo atveju, kai teismo posėdyje, dalyvaujant prokurorui, kaip valstybiniam kaltintojui, išnagrinėjus bylą asmuo pripažįstamas kaltu pagal BK straipsnį, numatantį nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo galėjo vykti privataus kaltinimo procesas. 

32.       Dėl nukentėjusiojo V. Ž. atstovės advokatės Laimos Razvickienės apeliacinio skundo argumentų

33.       BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusysis V. Ž. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš nuteistojo E. Ž. priteisti 6906,96 Lt (2000,39 Eur) turtinę, 60 000 Lt (17 377,20 Eur) neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis ir jo atstovė pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad 2014 m. rugsėjo 2 d. nukentėjusysis kreipėsi į Teisingumo ministeriją, kur buvo priimtas sprendimas avansu kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą - 3900 Lt (1 129,51 Eur) kompensacija už turtinę žalą ir 5200 Lt (1506,02 Eur) už neturtinę žalą. Taip pat, buvo pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiojo patirta turtinė žala padidėjo.  

34.       Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas sprendė, kad V. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. Ž. jam priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 869 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. Ž. atstovė advokatė Laima Razvickienė skundžia Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendį, prašo panaikinti jo dalį dėl civilinio ieškinio ir priteisti nukentėjusiajam 1 519,59 Eur turtinės, 1 000 Eur neturinės žalos bei 2816 Eur advokato atstovavimo išlaidų, taip pat, priteisti advokato atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

35.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog nukentėjusiojo V. Ž. civilinis ieškinys dėl 2649,11 Eur turtinės žalos pagrįstas ir pilnai įrodytas byloje esančia medžiaga – mokėjimo kvitais, todėl turi būti tenkinamas visa apimtimi. Kadangi Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondo administratorius Sprendimu dėl smurtinių nusikaltimų padarytos žalos kompensavimo avansu nusprendė avansu išmokėti nukentėjusiajam 3 900 Lt (1 129,51 Eur) kompensaciją už padarytą turtinę žalą, nukentėjusiajam V. Ž. iš nuteistojo E. Ž. tokiu atveju priteistina 1519,59 Eur suma turtinei žalai atlyginti. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, apylinkės teismas dėl nukentėjusiojo patirtos turtinės žalos atlyginimo apskritai nepasisakė, todėl šioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto turtinės žalos atlyginimo klausimo.

36.       Tuo tarpu nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, nustatant neturtinės žalos dydį turi būti siekiama protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Žalos atlyginimo instituto esmė – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą fizinį, dvasinį skausmą ir kitus emocinius išgyvenimus, o ne sudaryti sąlygas nukentėjusiai šaliai pasipelnyti.

37.       Nukentėjusysis V. Ž. prašo vietoje priteistų 500 Eur priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, spręsdamas ieškinio dydžio klausimą, atsižvelgė į nuteistojo asmens turtinę padėtį, taip pat, atsižvelgta į tai, kad nusikalstami veiksmai sunkių pasekmių nesukėlė, asmuo gydėsi ambulatoriškai, tačiau neabejotinai patyrė nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų. Apeliacinės instancijos teismas, neabejoja, kad V. Ž. dėl sveikatos sužalojimo patyrė skausmą, neigiamus išgyvenimus, susijusius tiek su gydymu, tiek su buitiniais nepatogumais. Tai, kad nukentėjusiajam dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų atsirado žala sveikatai, patvirtina bylos duomenys. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nukentėjusysis V. Ž. dėl prieš jį panaudoto fizinio smurto patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegijai abejonių nėra, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai apsunkino jo kasdienę buitį, taip pat nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, tačiau nukentėjusiojo atstovės apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija vertina visų bylos faktų kontekste. Iš medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusysis buvo gydomas ambulatoriškai, jam nebuvo suteiktas nedarbingumas. Pagal formuojamą teismų praktiką priteisiamos neturtinės žalos sumos fizinio skausmo, tyčinio nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejais paprastai svyruoja apytiksliai nuo 150 Eur iki 1500 Eur. Tuo tarpu nukentėjusiajam jau buvo išmokėta kompensacija už neturtinę žalą - 5200 Lt (1506,02 Eur) pagal Teisingumo ministerijos sprendimą. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam buvo priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Atitinkamai, galima teigti, jog nukentėjusiojo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis – 1 000 Eur, yra akivaizdžiai per didelis. Apibendrinant aukščiau išdėstytą, konstatuojama, jog spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam klausimą, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, o priteista neturtinės žalos atlyginimo suma užtikrino protingą pusiausvyrą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo. Nukentėjusiojo atstovės advokatės apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami keisti apylinkės teismo sprendimą dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo.

38.       Apeliaciniu nukentėjusiojo atstovės advokatės skundu taip pat prašoma priteisti iš nuteistojo visas nukentėjusiojo turėtas proceso išlaidas, tai yra už advokato paslaugas sumokėtą sumą pinigų – 2800 Eur, kurią patvirtina bylos duomenys, taip pat, apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimo išlaidas.

39.       Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalį įtvirtintas nuostatas proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 punkte numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kartu šiame įstatyme nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

40.       Konkrečioje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis iki bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje sumokėjo atstovei advokatei 2800 Eur už jo atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinų proceso išlaidų, nukentėjusiajam priteisė tik išlaidas už advokato pagalbą ikiteisminio tyrimo metu – 896 Eur. Tokiu būdu, teismas nevertino duomenų apie nukentėjusiojo patirtas išlaidas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiojo prašomų priteisti proceso išlaidų – apmokėjimo už atstovo paslaugas, išeities pagrindu laiko Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose rekomendacijose dėl priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus. Teismas atsižvelgia į sprendžiamo klausimo sudėtingumą, jo pobūdį, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą. Rekomendacijos nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo. Atsižvelgiama į tai, kad teisminis procesas truko daugiau nei 5 metus, per ši laikotarpį įvyko daugiau nei 10 teisiamųjų posėdžiu, byloje atlikta eilė ekspertizių, kurių klausimus pateikė ir nukentėjusiojo atstovė, byloje nurodyta suma pagrįsta pinigų priėmimo kvitais. Nukentėjusiojo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma – 2816 Eur už advokatės suteiktas konsultacijas, atstovavimą teisme, nagrinėjamu atveju, laikomos pagrįstomis, protingo dydžio ir atitinkančios advokato darbo sąnaudas, jos yra žymiai mažesnės, nei aukščiau minėtose Rekomendacijose nustatyti maksimalūs dydžiai, todėl pripažintinos proceso išlaidomis ir šios išlaidos priteistinos iš E. Ž., todėl šioje dalyje teismo nuosprendis taip pat keičiamas.

41.       Nukentėjusysis V. Ž. ir jo atstovė apeliaciniame skunde taip pat prašo iš E. Ž.  priteisti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo patirtas atstovavimo išlaidas pagal byloje pateiktus įrodymus. Apeliacine tvarka byla nagrinėjama pagal nuteistojo E. Ž. ir nukentėjusiojo V. Ž. atstovės advokatės apeliacinius skundus. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusiojo atstovės tenkinamas iš dalies, padidinant jam priteistos turtinės žalos dydį ir priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Svarbu tai, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama gana intensyviai, apeliacinis procesas tęsiasi beveik metus laiko, vyko ne vienas teismo posėdis, į kuriuos buvo kviečiami ne tik nuteistasis ir nukentėjusysis, bet ir specialistai, dėl ko, nukentėjusiojo atstovės prašymas yra pagrįstas, todėl tenkinamas, iš E. Ž. priteisiant 800 Eur nukentėjusiajam V. Ž. turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

42.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Šioje byloje E. Ž. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 3081 straipsniu, ištaisytas rašymo apsirikimas Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodant, kad E. Ž. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

43.       Laisvės apribojimas yra viena iš Baudžiamajame kodekse numatytų bausmių (BK 48 straipsnis). Laisvės apribojimo bausmės esmė yra per tam tikrą laikotarpį asmeniui taikomų apribojimų ir draudimų sistema. Asmeniui taikomi apribojimai ir draudimai sudaro šios bausmės nubaudimo elementus. Asmeniui taikomi draudimai ir apribojimai yra laikino pobūdžio: jie gali būti paskirti laikotarpiui nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. BK 48 straipsnio 3 dalis numato, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo: 1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; 2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; 3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus. Taigi, laisvės apribojimo bausmės paskyrimas automatiškai numato draudimą be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Be to, BK 48 straipsnio 4, 5, 6 dalys nustato, kad teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Teismas gali uždrausti: 1) lankytis tam tikrose vietose; 2) bendrauti su tam tikrais asmenimis ar asmenų grupėmis;  3) turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims tam tikrus daiktus. Be to, teismas gali įpareigoti: 1) tam tikru laiku būti namuose; 2) atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu; 3) pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, mokytis; 4) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka; 5) neatlygintinai išdirbti iki 200 valandų per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį kaip laisvės apribojimo laiką sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Šio straipsnio 7 dalis papildomai numato, kad teismas vietoj šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytų draudimų ar įpareigojimų asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui.

44.       Analizuojant skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę, matyti, jog pirmosios instancijos teismas E. Ž. paskyrė įpareigojimą (neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo), nenumatytą BK 48 straipsnyje, ir neatitinkantį šiame straipsnyje suformuluotų įpareigojimų ir draudimų. Nors baudžiamasis įstatymas (BK 48 straipsnio 7 dalis) numato galimybę teismui paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu jie darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui, tačiau tik tuo atveju, jei yra baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens ar kito baudžiamojo proceso dalyvio prašymas, be to, toks teismo sprendimas privalo būti motyvuotas. Nors apylinkės teismas nuteistąjį įpareigojo neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, tačiau, kaip jau minėta, toks ar analogiškas įpareigojimas nenumatytas BK 48 straipsnio 6 dalyje, kita vertus, laisvės apribojimo bausmės paskyrimas automatiškai numato draudimą (BK 48 straipsnio 3 dalies 1 punktas) be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atskiras nuteistojo mobilumą ribojantis įpareigojimas šiuo atveju būtų perteklinis. Dėl to, kas išvardyta, pirmosios instancijos teismo nustatytas įpareigojimas naikinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 11 d. nuosprendį pakeisti:

priteisti nukentėjusiajam V. Ž. iš nuteistojo E. Ž. 1 519,19 Eur (vieną tūkstantį devyniolika eurų 19 centų) turtinei žalai atlyginti.

Padidinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžiu nukentėjusiajam V. Ž. iš nuteistojo E. Ž. priteistas proceso išlaidas, turėtas atstovės advokatės paslaugoms apmokėti, nuo 869 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt devynių eurų) iki 2 816 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų šešiolikos eurų).

Iš nuteistojo E. Ž. priteisti 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) nukentėjusiajam V. Ž. turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Nuteistajam E. Ž. paskirtą įpareigojimą - neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, kurio vykdymo tvarka buvo numatyta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 31 d. nutartimi, ištaisius rašymo apsirikimą, panaikinti.

Likusią Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Kęstutis Dargužis

                                                                                                                                  Jūratė Jakubonienė

                                                                                                                             Arūnas Paštuolis