Civilinė byla Nr. e2A-762-798/2020
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22495-2018-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 2.1.2.4.1.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo H. E. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo H. E. N. ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo V. P. priešieškinį ieškovui H.E. N., atsakovams K. M. ir A. K. dėl sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais ir jungtinės veiklos sutarties pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas H. E. N. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo V. P. 70 070 Eur skolą, 518,32 Eur palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovas V. P., pareiškė priešieškinį, kuriame prašė pripažinti iš dalies negaliojančiais (apsimestiniais) sandorius: du ieškovo atliktus pinigų pervedimus į atsakovo sąskaitą (2008 m. gruodžio 29 d. 117 000 Eur pervedimą ir 2009 m. sausio 22 d. – 30 000 Eur pervedimą); du atsakovo atliktus pinigų pervedimus į Rusijoje registruotos ribotos civilinės atsakomybės įmonės (toliau – OOO) „Kirovles“ sąskaitą (2008 m. gruodžio 29 d. 117 000 Eur pervedimą ir 2009 m. sausio 27 d. atliktą 30 000 Eur pervedimą); paskolos sutartį Nr. 1, sudarytą tarp atsakovo V. P. ir OOO „Kirovles“ 2008 m. gruodžio 1 d.; septynis įmonės OOO „Kirovles“ atliktus pinigų pervedimus į atsakovo V. P. sąskaitą (2009 m. balandžio 7 d. 12 000 Eur; 2009 m. balandžio 29 d. 12 000 Eur; 2009 m. birželio 16 d. 7 500 Eur; 2009 m. liepos 28 d. 6 300 Eur; 2011 m. kovo 9 d. 5 400 Eur; 2011 m. kovo 14 d. 5 750 Eur; 2011 m. kovo 30 d. 9 000 Eur, iš viso 57 950 Eur); atsakovo A. K. atliktą 2 980 Eur mokėjimo pavedimą iš jo banko sąskaitos į atsakovo V. P. banko sąskaitą; pripažinus sandorius iš dalies apsimestiniais, prašė taikyti taisykles tų sandorių, kuriuos šalys turėjo galvoje, t. y. laikyti, kad ieškovas H. E. N. per V. P. suteikė 147 000 Eur paskolą Rusijoje registruotai įmonei OOO „Kirovles“, kuri per V. P. grąžino ieškovui 60 900 Eur; taip pat atsakovas prašė pripažinti, kad ieškovas H. E. N., atsakovai K. M., A. K. bei V. P. 2008 m. spalio 31 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią susitarė kooperuodami savo turtą, pinigines lėšas, įgūdžius, dalykinius ryšius, žinias, veiksmus ir darbą, vykdyti miško kirtimų ir medienos pardavimo bei su tuo susijusią komercinę veiklą Rusijos Federacijoje, Kirovo srityje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė; priešieškinį patenkino iš dalies: pripažino apsimestiniu ir negaliojančiu sandoriu 2008 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp V. P. ir įmonės OOO „Kirovles“; pripažino, kad tarp ieškovo H. E. N. ir įmonės OOO „Kirovles“ 2008 m. gruodžio 1 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią kreditorius H. E. N. per V. P. banko sąskaitą perdavė skolininkei OOO „Kirovles“ 147 000 Eur, o skolininkė OOO „Kirovles“ grąžino H. E. N. per V. P. banko sąskaitą iš viso 62 083 Eur; kitoje dalyje priešieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visuma byloje pateiktų įrodymų: pinigų pervedimai iš ieškovo atsakovui V. P., iš atsakovo Rusijos įmonei OOO „Kirovles“, ir iš įmonės OOO „Kirovles“ atsakovui V. P., o iš pastarojo – ieškovui, sutampantys datomis ir iš esmės sutampantys sumomis, atsakovo A. K. paaiškinimai, teismo posėdžių metu išklausytų liudytojų parodymai, patvirtina atsakovo V. P. priešieškinyje dėstomas aplinkybes, kad ieškovas suteikė paskolą Rusijos įmonei OOO „Kirovles“ per atsakovą V. P., o įmonė OOO „Kirovles“ grąžino dalį gautos paskolos taip pat per V. P.. Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas 2008 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartį tarp V. P. ir OOO „Kirovles“ pripažinti apsimestiniu sandoriu ir taikyti taisykles to sandorio, kurį šalys turėjo galvoje, t. y. kad ieškovas H. E. N. paskolino OOO „Kirovles“ iš viso 147 000 Eur, o OOO „Kirovles“ grąžino H. E. N. iš viso 62 083 Eur. Paskolos suteikimas ir grąžinimas buvo vykdomi per atsakovo V. P. banko sąskaitą. Iš banko sąskaitos išrašų matyti, kad V. P. ieškovui H. E. N. pervedė iš OOO „Kirovles“ per banko sąskaitas gautų sumų (57 950 Eur) dalį – 53 080 Eur, 2 950 Eur sumą, kurią V. P. buvo gavęs iš A. K. kaip sąskaitos papildymą, tačiau pervedė H. E. N. kaip dalinį paskolos grąžinimą ir 6 053 Eur sumą, kuri tiesiogiai su lėšų pervedimu iš OOO „Kirovles“ nesusijusi, tačiau pervesta H. E. N. kaip paskolos grąžinimas, iš viso 62 083 Eur. Įvertinant liudytojų parodymus, kad dalis OOO „Kirovles“ ūkinių operacijų būdavo atliekamos apmokant grynais pinigais, neįtraukiant į apskaitą, tikėtina, kad ir dalis paskolos iš OOO „Kirovles“ galėjo būti V. P. perduota ne per banko sąskaitą, o jis pervedė H. E. N. į banko sąskaitą.
3.2. Teismas pripažino, kad atsakovas V. P. santykiuose tarp ieškovo H. E. N. ir įmonės OOO „Kirovles“ veikė kaip ieškovo įgaliotas asmuo, kuriam buvo duotas pavedimas, todėl jis turėjo visas gautas iš skolininko OOO „Kirovles“ sumas perduoti kreditoriui H. E. N.. Įrodymų, kad V. P. būtų gavęs ir daugiau piniginių lėšų, kurių neperdavė H.E. N., teismui nepateikta. V. P. priešieškinyje nurodė, kad tam tikras sumas pasiliko sau kaip būtinųjų išlaidų atlyginimą, tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atlyginimo už pavedimo vykdymą klausimas šioje byloje nekeliamas ir nesprendžiamas, o V. P., kaip įgaliotinio, atlikti mokėjimai į H. E. N. sąskaitą viršija sumas, apie kurių gavimą iš OOO „Kirovles“ byloje yra pateikti įrodymai. Teismas padarė išvadą, kad tenkinti ieškinį nėra pagrindo.
3.3. Aplinkybė, kad įmonė OOO „Kirovles“ yra išregistruota iš juridinių asmenų registro ir nėra jos teisių perėmėjo, neleidžia šios įmonės įtraukti į bylą dalyvaujančiu asmeniu, tačiau nekeičia išvados, kad tikrasis paskolos sandoris buvo sudarytas tarp ieškovo ir šiuo metu jau išregistruotos įmonės.
3.4. Atsakovas V. P. priešieškinyje taip pat prašė pripažinti, kad tarp ieškovo ir atsakovų V. P., A. K. ir K. M. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kurios esmė buvo kooperuoti lėšas ir darbą, su tikslu dalyvauti medienos kirtimo ir pardavimo veikloje Rusijoje, gauti pelną ir jį pasidalinti. Teismas sprendė, kad tokios jungtinės veiklos sutarties sudarymo pripažinti nėra pagrindo. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo nustatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Šalys jungtinės veiklos sutarties rašytine forma nesudarė, todėl žodinis šalių susitarimas dėl partnerystės, net jeigu toks būtų buvęs, būtų negaliojantis. Kita vertus, iš liudytojų parodymų negalima spręsti, kad šalys būtų nors ir žodžiu susitarę dėl jungtinės veiklos. Nenustatyta, kad visi partneriai įnešė kokius nors įnašus pinigais ar darbu, liudytojai akcentavo, kad V. P. ir A. K. buvo tik H. E. N. samdyti ar pasitelkti darbuotojai, tačiau priimant sprendimus dėl verslo vykdymo jie nedalyvaudavo, o vėliau V. P. buvo pakeistas kitu asmeniu – V. J..
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
4. Apeliaciniame skunde ieškovas H. E. N. prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti visiškai, o atsakovo priešieškinį – atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė procesinės teisės normas, išėjo už priešieškinio ribų, klaidingai interpretavo svarbiausias faktines ir teisines bylos aplinkybes, dėl ko nukrypo nuo bylos esmės, netinkamai kvalifikavo šalių civilinius teisinius santykius ir klaidingai taikė materialinės teisės normas. Teismas, priimdamas sprendimą, ne tik išėjo už priešieškinio ribų, bet ir grindė jį argumentais, kurių neįrodinėjo atsakovas, formulavo išvadas, kurios nėra paremtos teisės normomis, bei prieštarauja logikai. Skundžiamame sprendime teismo suformuluotos viena kitai prieštaraujančios išvados, akivaizdžiai įrodo, kad teismas priėmė sprendimą neturėdamas aiškaus, įrodymais, o ne prielaidomis grįsto, vidinio įsitikinimo, neatskleidęs bylos esmės. Tai, kad teismas neatskleidė bylos esmės, patvirtina ir tai, kad teismas laikė priešieškinio reikalavimus kaip du atskirus, o ne neatsiejamai tarpusavyje susijusius, kadangi atsakovas paskolos sutarties apsimestinumą įrodinėjo per jungtinės veiklos sutarties vykdymą.
4.2. Teismas pažeidė dispozityvumo principą ir įstatyme įtvirtintą reikalavimą bylą nagrinėti tose ribose, kurias nustato ieškinio ar priešieškinio dalykas ir pagrindas (išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus). Ieškinyje (priešieškinyje) yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimą teisę ar interesą arba jo pažeidimą ar ginčijimą. Ieškovo ar atsakovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio (priešieškinio) pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Teismas negali grįsti sprendimo aplinkybėmis, kurių šalys neįrodinėjo ir kurios nebuvo įrodinėjimo dalykas šioje byloje.
4.3. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad tarp šalių nebuvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad 2008 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp V. P. ir OOO „Kirovles“ yra apsimestinė ir pripažinti, jog 2008 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartis buvo sudaryta tarp H. E. N. ir OOO „Kirovles“.
4.4. Bylą nagrinėjęs teismas, nukrypo nuo jungtinės veiklos sutarties teisinio reglamentavimo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir atsakovui V. P. buvo leista nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties, jos sudarymo faktą įrodinėti remiantis liudytojų parodymais. Tačiau teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad jungtinės veiklos sutarties sudarymo pripažinti nėra pagrindo.
4.5. Teismas įvertinęs, kad tarp šalių nebuvo jokio jungtinės veiklos susitarimo, neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad V. P. su OOO „Kirovles“ sudaryta paskolos sutartis yra apsimestinė ir negalioja bei pripažinti, kad tarp ieškovo H. E. N. ir OOO „Kirovles“ 2008 m. gruodžio 1 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią kreditorius Henrikas E. N. per V. P. banko sąskaitą pervedė skolininkui įmonei OOO „Kirovles“ 147 000 Eur, o skolininkas įmonė OOO „Kirovles“ grąžino H. E. N. per V. P. banko sąskaitą iš viso 62 083 Eur. Nesant jungtinės veiklos susitarimo nebuvo pagrindo skolinti lėšas per V. P.. Pažymėjo, kad teismui konstatavus, jog jungtinės veiklos susitarimas, net jei toks ir būtų buvęs negaliojantis, o atsakovui tvirtinant, kad jam lėšos buvo pervestos ieškovui vykdant jungtinės veiklos sutartį, teismas turėjo spręsti dėl negaliojančio sandorio pasekmių taikymo, t. y. taikyti restituciją.
4.6. Pabrėžė, kad ginčyti sandorį, motyvuojant bendrai atsakovų su ieškovu vykdyta jungtine veikla, atsakovas V. P. pradėjo tik tuomet, kai ieškovas pareikalavo grąžinti pasiskolintas lėšas. Iki tol, jis laikė save 2008 m. gruodžio 1 d. paskolos sutarties, sudarytos su OOO „Kirovles“ šalimi, neginčijo šios sutarties pagrindu įgytų savo teisių. Be to pabrėžtina, kad dėl paskolintų įmonei OOO „Kirovles“ lėšų, V. P. buvo perleista 40 procentų įmonės akcijų ir šio sandorio jis neginčija, laiko save tikrąja akcijų perleidimo sandorio šalimi.
4.7. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad šalių nesieja jungtinės veiklos santykiai privalėjo atmesti priešieškinį visą apimtimi. Atsakovo priešieškinyje reiškiami reikalavimai yra tarpusavyje neatsiejamai susiję, nes 2008 m. gruodžio 1 d. jo sudarytos paskolos su OOO „Kirovles“ apsimestinumą V. P. įrodinėjo būtent tuo faktu, kad jis veikė ne asmeniškai, o kaip jungtinės veiklos partneris. Taigi, nustačius, kad byloje neįrodytas jungtinės veiklos sudarymo ir jos vykdymo faktas, teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti 2008 m. gruodžio 1 d. paskolos sandorio apsimestiniu.
4.8. Visiškai neaišku, kokiomis materialinės teisės normomis remdamasis teismas pripažino, kad 2008 m. gruodžio 1 d. paskolos sandoris apsimestinis, konstatavęs, jog atsakovas V. P. santykiuose tarp ieškovo H. E. N. ir įmonės OOO „Kirovles“ veikė kaip ieškovo įgaliotas asmuo, kuriam buvo duotas pavedimas, todėl jis turėjo visas gautas iš skolininko OOO „Kirovles“ sumas perduoti kreditoriui H. E. N.. Tokių faktinių aplinkybių teismas neturėjo pagrindo nustatyti, nes tokių faktinių aplinkybių neįrodinėjo atsakovas. Teismas taip pat nurodė, kad atlyginimo už pavedimo vykdymą klausimas šioje byloje nekeliamas ir nesprendžiamas. Tokia teismo išvada prieštarauja paties atsakovo V. P. nurodytiems argumentams, kadangi jis viso teisminio proceso metu, tvirtino, kad visus atsakovus ir ieškovą siejo jungtinės veiklos, partnerystės santykiai ir niekuomet neteigė, kad jis yra ieškovo įgaliotinis. Teismui pateikta V. P. ir OOO „Kirovles“ paskolos sutartis įrodo, kad V. P. veikė savo vardu ir asmeniškai prisiėmė šios sutarties pagrindu kylančias teises bei pareigas.
4.9. Ieškovas niekuomet nebuvo susitikęs su OOO „Kirovles“ direktore, nevedė jokių derybų su OOO „Kirovles“ dėl paskolos suteikimo, nesiderėjo dėl sutarties sąlygų ir neprisiėmė jokių iš šios sutarties kylančių teisių ir pareigų. Taip pat apeliantui visiškai neaišku, kokiu pagrindu remdamasis, teismas sprendė, kad V. P. H. E. N. pervestos lėšos, kurias jis gavo iš A. K. yra laikytinos OOO „Kirovles“ gražintomis lėšomis. Teismas nenurodo, kokie civiliniai teisiniai santykiai sieja A. K. su V. P. ir OOO „Kirovles“, bei kokiu teisiniu pagrindu remiantis daroma išvada, kad A. K. įvykdė OOO „Kirovles“ prievolę grąžinti skolintas lėšas V. P.. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, faktas, kad V. P. pervedė kaip dalinį paskolos grąžinimą H. E. N. ne tik iš OOO „Kirovles“ gautas lėšas, bet ir kitas savo lėšas bei lėšas gautas iš A. K., t. y. faktas, kad jis H. E. N. grąžino didesnę sumą, nei jam pervedė OOO „Kirovles“ patvirtina, kad būtent V. P. ir H. E. N. siejo paskolos sutartiniai santykiai, kurie negali būti laikomi pavedimo teisiniais santykiais.
4.10. Atkreipia dėmesį, kad teismas, tenkinęs atsakovo prašymą, apklausti liudytojus, turėjo jų parodymus vertinti kritiškai, įvertinti galimą jų šališkumą atsakovo atžvilgiu. Visi byloje apklausti liudytojai, net ir tie, su kuriais ieškovas nebendravo, žinojo apie tai, kad ieškovas įnešė pinigus į OOO „Kirovles“. Teismas, vertindamas liudytojų parodymus, neatsižvelgė į gana keistą aplinkybę, kad nei V. P., kuris paskolos sutarties pagrindu OOO „Kirovles“ paskolino didelę pinigų sumą, nei liudytojai Seibučiai, taip pat nurodę teismui, kad investavo į OOO „Kirovles“ veiklą, šiai bankrutuojant nereiškė kreditorinių reikalavimų ir net nebandė susigrąžinti investuotų lėšų.
4.11. Teismo sprendimas pripažinti, kad ieškovą H. E. N. paskoliniai santykiai sieja ne su V. P., o su OOO „Kirovles“ yra neteisėtas ir tuo aspektu, kad jis nesukuria jokių materialinių pasekmių ieškovui ir priimtas į bylą neįtraukto asmens atžvilgiu. Civilinio proceso teisės normos draudžia priimti sprendimą į bylą neįtraukto asmens atžvilgiu, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo modifikuoti OOO „Kirovles“ sudarytą paskolos sutartį. Be to, tokiu teismo sprendimu nesukuriamos materialinės pasekmės, nes teismas modifikavęs paskolos sutartį, konstatavo, kad ieškovą paskoliniai santykiai sieja su likviduotu, jau neegzistuojančiu juridiniu asmeniu., t. y. teismo modifikuotos sutarties pagrindu ieškovas neįgyja jokių civilinių teisių.
4.12. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti ieškinio reikalavimą, nes byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų rašytinius įrodymus, kad atsakovas V. P. pasiskolino pinigus iš H. E. N. ir panaudojo juos investicijoms Rusijoje. Paskolos sudarymo faktą, patvirtina tiek ieškovo, tiek paties atsakovo nurodyta darytų bankinių mokėjimų paskirtis. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis yra reali, nuo pinigų perdavimo momento yra sukuriami paskolos teisiniai santykiai ir paskolos gavėjas įgyja teisę jomis disponuoti. Tai kur ir kokioms reikmėms skolininkas toliau panaudoja skolintas lėšas negali įtakoti paskolinių santykių egzistavimo tarp paskolos sutarties šalių.
5. Atsiliepime į ieškovo H. E. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo atsakovas A. K. nurodė, kad su apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Ieškovas, vykdydamas komercinę ūkinę veiklą Rusijos Federacijoje, stengdavosi jokių sandorių nesudarinėti. Atsakovui apeliantas taip pat yra pervedęs tam tikras sumas, kurių iki šiol nepareikalavo grąžinti. Ieškovas ne tik pervedė 147 000 Eur verslui Rusijoje, tačiau tiesiogiai kontroliavo jų panaudojimą ir siekė jų teikiamos grąžos. Prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti.
6. Atsiliepime į ieškovo H. E. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo atsakovas V. P. nurodė, kad:
6.1. Nurodydamas, neva „teismas neatskleidė, o gal pats nesuprato bylos esmės, patvirtina tai, kad laikė priešieškinio reikalavimus kaip du atskirus, o ne neatsiejamai tarpusavyje susijusius, kadangi atsakovas paskolos sutarties apsimestinumą įrodinėjo per jungtinės veiklos sutarties vykdymą“, apeliantas netinkamai aiškina ir daro netinkamas išvadas dėl atsakovo argumentų ir jo priešieškinyje keltų reikalavimų. Iš tiesų, priešieškinyje atsakovas reiškė du visiškai atskirus reikalavimus, nurodydamas jų pagrindą – paties ieškovo siekį paskolos būdu panaudoti savo lėšas ir taip dalyvauti į miškų kirtimo versle, jo sumanytame, vykdytame ir kontroliuotame Rusijoje, Kirovo srityje. Teisme liudytoja apklausta O. P. patvirtino, kad tuo tikslu Rusijoje ji 2008 m. spalio 31 d. įsteigė OOO „Kirovles“, kuriai ieškovas paskolino, kaip nustatė teismas, 147 000 Eur sumą; iš šių ir tik iš šių lėšų minėta įmonė pradėjo ir vykdė savo veiklą, kitų lėšų šaltinių visiškai neturėjo; ieškovo (per atsakovą) pervesta paskola buvo esminė, vienintelė ir didžiausia sąlyga tokiai ieškovo faktiškai kontroliuojamai veiklai pradėti. Atsakovas pats tokių ar kitokių lėšų nei kam nors paskolino, nei pats pasiskolino, ne planavo investuoti, nei investavo, nei gavo iš to kokią nors naudą; visas jam atgal pervedamas OOO „Kirovles“ lėšas atsakovas nedelsdamas grąžindavo ieškovui, nes taip buvo iš anksto numatyta ir susitarta.
6.2. Aplinkybė, kad atsakovas pareiškė ir kitą, pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestą priešieškinio reikalavimą dėl pripažinimo jungtinės veiklos sutarties sudaryta tarp bylos šalių, savaime nelemia, jog pirmasis priešieškinio reikalavimas yra ydingas, nepagrįstas ir / ar negalėjo būti patenkintas.
6.3. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų plačiai išvystytoje teisės aiškinimo bei taikymo praktikoje pripažinta savo diskrecijos teise kvalifikuoti šalių tarpusavio bei ginčo santykius, atsakovo vaidmenį ieškovo sumanytame veikimo modelyje įvertino kaip įgaliotinio bei Pavedimo sutarties dalyvio, o ne jungtinės veiklos sutarties dalyvio. Taigi, teismas nepašalino ir nepaneigė aplinkybės, kad šalis siejo tam tikra veikla ir teisiniai santykiai, tačiau ją kvalifikavo ne kaip jungtinę, o kaip pavaldumo santykius atitinkančią įgaliotojo ir įgaliotinio veiklą. Tokią išvadą teismas aiškiai motyvavo bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusiomis aplinkybėmis, vertindamas liudytojų paaiškinimus, t. y. kad atsakovas V. P. ir atsakovas A. K. tam tikrais ieškovo ir jo verslo partnerių pasitarimų atvejais (konkrečiai – aptariant finansus) būdavo paprašomi išeiti ir nedalyvauti pokalbyje. Iš bylos medžiagos ir atsakovo nuoseklaus procesinio elgesio viso bylos nagrinėjimo metu yra akivaizdu, kad atsakovas įrodinėjo, jog jį su ieškovu siejo ne paskolos, bet kiti teisiniai santykiai, kurių pagrindu paskolos grąžinimo prievolė neatsirado. Teismas sutiko su tokia atsakovo pozicija, savo išvadas pagrindė byloje ištirtais įrodymais bei jų išsamiu vertinimu.
6.4. Apeliantas, ginčydamas teismo išvadas dėl Pavedimo sutarties kvalifikavimo negalimumo, nurodė, kad (teismo kvalifikuotos kaip žodžiu sudarytos Pavedimo sutarties pagrindu išduotas) įgaliojimas „turi būti rašytinės formos“. T. y. apeliantas visu šios bylos nagrinėjimo laikotarpiu ir abejose instancijose vadovaujasi šalių santykius atitinkančių susitarimų formos, o ne turinio reikalavimais, pamiršdamas, kad Pavedimo sutartims nėra nustatytas netgi paprastos rašytinės formos reikalavimas, pakanka žodinio susitarimo fakto konstatavimo. Apeliantas painioja įstatymo reikalavimus Įgaliojimo formai su įstatymo reikalavimais Pavedimo sutarties formai, kadangi jokio imperatyvaus reikalavimo šalia bet kokia forma sudarytos Pavedimo sutarties raštu sudaryti dar ir įgaliojimą (be to, notarinės formos) jokia teisės norma nenustato, apeliantas jos neįvardino.
6.5. Apeliantas, teigdamas apie byloje apklaustų liudytojų šališkumą, neįrodinėja, kad kuris nors liudytojas yra pavaldus atsakovui, ar kad kuris nors liudytojas yra ar gali būti asmeniškai suinteresuotas šios bylos baigtimi, taip pat nei vienas liudytojas nėra atsakovo giminaitis. Tai, kad liudytojai patvirtino dvejų atsakovų raštu ir žodžiu teisme nurodytas aplinkybes, kurios yra nenaudingos ieškovui, nėra liudytojų šališkumo požymis. Vien ta aplinkybė, kad A. K. teismui aiškino apie jungtinę veiklą, o liudytojai P. S. ir V. S. teigė buvus tiesiog jų ir visų bylos šalių bendrą veiklą, atsižvelgiant į šiame atsiliepime nurodytą teismų praktiką dėl ginčo teisinių santykių galutinio kvalifikavimo diskrecijos teisės bei teisingumo vykdymo funkcijos priskyrimo teismams, nėra ir negali būti pripažinta skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo požymiu ar teisėtu jo panaikinimo pagrindu.
6.6. Ieškovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad jis dalyvavo atsakovo nurodytame versle, jį sumanė ir kontroliavo, gaudavo ataskaitas iš liudytojų ir šalių apie verslo vykdymą, bei šį verslą pradėjo finansuoti nuo paskolos sutarties ir ginčo mokėjimo pavedimų atlikimo į Rusijoje įsteigtos įmonės banko sąskaitą. Nesant ginčo šiuo klausimu, abejotinas yra apeliacinio skundo padavimas.
6.7. Atsakovo teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas V. P. iš OOO „Kirovles“ 2009-2011 metais per 7 mokėjimus gavo 57 950 Eur, iš jų sau pasiliko 4 870 Eur pragyvenimui ir visas likusias 53 080 Eur lėšas pervedė ieškovui. Apeliantas dėl to, ar dėl kitų veiksmų, atsakovui niekada nepriekaištavo, tą teismui patvirtino ir apklausti liudytojai bei atsakovas A. K.. Dėl to apelianto išvada, kad atsakovas pervedė ieškovui dar „didesnę“ pinigų sumą, nei pats buvo gavęs iš OOO „Kirovles“ ar kitų asmenų, neatitinka byloje esančių faktinių duomenų ir rašytinių įrodymų. Atitinkamai, kartu su atsakovu Rusijoje dirbęs kitas atsakovas A. K. pervedė atsakovui dar 2 980 Eur, kuriuos atsakovas taip pat pervedė ieškovui, pasilikdamas 30 Eur sumą. Apeliantas neįrodinėja, kad su atsakovo 2019 m. kovo 19 d. tripliko priedu pateiktas atsakovo banko sąskaitos išrašas neatspindi kurių nors iš šioje lentelėje nurodytų mokėjimų.
6.8. Atsikertant į apeliacinio skundo 23 p. argumentą bei nuorodą į ginčų dėl apsimestinio sandorio teismų praktikos išaiškinimus, kad būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė sutartines teises ir pareigas, kokia buvo tikroji šalių valia ir ketinimai, atsižvelgti į sutarties šalių elgesį po sandorio sudarymo ir kt. Pažymėjo, kad ieškovui ir nebuvo būtina susitikti su OOO „Kirovles“ direktore, liudytoja O. P., kad derėtis / aptarti / derinti ginčo Paskolos sutarties sudarymo ir šios 147 000 Eur paskolos sumos perdavimo klausimus. Minėta direktorė gyveno ir dirbo Rusijoje (leidimą gyventi Lietuvoje gavo tik 2011 metais), niekuomet Lietuvoje iki tol nebuvo buvusi. Ieškovas yra neįgalus, turi judėjimo negalią, po seniai patirtos traumos juda tik neįgaliojo vežimėlyje ir dėl to į Rusiją asmeniškai vykti negalėjo. Šią derybų, derinimo, aptarimo bei verslo priežiūros veiklą ieškovas buvo patikėjęs atsakovui, vėliau 2009 metais – ir V. J..
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys ir patenkintas atsakovo priešieškinis iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės
9. Byloje nustatyta, kad tarp atsakovo V. P. ir OOO „Kirovles“ 2008 m. gruodžio 1 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 1, pagal kurią V. P. paskolino OOO „Kirovles“ 180 000 Eur, įsipareigojo šią sumą perduoti iki 2009 m. sausio 31 d., o paskolos gavėjas papildomu susitarimu prie šios sutarties įsipareigojo paskolos sumą grąžinti viena suma arba dalimis per 24 mėnesius nuo paskolos gavimo, bet ne vėliau kaip iki 2011 m. sausio 31 d.
10. Ieškovas H. E. N. 2008 m. gruodžio 29 d. bankiniu pavedimu į V. P. sąskaitą pervedė 117 000 Eur nurodydamas mokėjimo paskirtį: pervedamos lėšos pagal sut. paskola, o 2009 m. sausio 22 d. pervedė dar 30 000 Eur nurodydamas mokėjimo paskirtį: paskola. Rašytinės sutarties dėl paskolos suteikimo šalys pripažino nesudarę.
11. Iš atsakovo V. P. banko sąskaitos išrašo matyti, kad atsakovas V. P. 2008 m. gruodžio 29 d. pervedė 117 000 Eur įmonei OOO „Kirovles“ mokėjimo paskirtį nurodė: Credit agreement (kredito sutartis), o 2009 m. sausio 27 d. V. P. pervedė įmonei OOO „Kirovles“ 30 000 Eur mokėjimo paskirtį nurodydamas Credit agreement (kredito sutartis), iš viso – 147 000 Eur.
12. Pinigų judėjimas priešinga kryptimi iš OOO „Kirovles“ į V. P. sąskaitą, ir iš V. P. sąskaitos į H. E. N. sąskaitą vyko tokia tvarka: 2009 m. balandžio 7 d. OOO „Kirovles“ pervedė 12 000 Eur V. P. kaip kredito grąžinimą. 2009 m. balandžio 7 d. V. P. pervedė H. E. N. 12 000 Eur, paskirtis – dalinis paskolos grąžinimas. 2009 m. balandžio 29 d. OOO „Kirovles“ pervedė V. P. 12 000 Eur – kredito grąžinimas, o 2009 m. gegužės 4 d. V. P. pervedė H. E. N. 12 000 Eur – dalinis paskolos grąžinimas. 2009 m. birželio 16 d. OOO „Kirovles“ pervedė V. P. 7 500 Eur – kredito grąžinimas. 2009 m. birželio 17 d. V. P. pervedė H. E. N. 7 500 Eur – dalinis paskolos grąžinimas. 2009 m. liepos 28 d. OOO „Kirovles“ pervedė V. P. 6 300 Eur – kredito grąžinimas. 2009 m. liepos 29 d. V. P. pervedė H.E. N. 6 200 Eur – dalinis paskolos grąžinimas. 2011 kovo 9 d. ir kovo 14 d. OOO „Kirovles“ pervedė V. P. 5 400 Eur ir 5 750 Eur. 2011 m. kovo 14 d. V. P. pervedė H. E. N. 10 380 Eur – dalinis paskolos grąžinimas. 2011 m. kovo 30 d. OOO „Kirovles“ pervedė V. P. 9 000 Eur – kredito grąžinimas, o 2011 m. kovo 31 d. V. P. pervedė H. E. N. 5 000 Eur – dalinis paskolos grąžinimas. Iš viso OOO „Kirovles“ pervedė V. P. 57 950 Eur, o V. P. pervedė ieškovui H. E. N. 53 080 Eur (skirtumas – 4 870 Eur).
13. 2011 m. vasario 28 d. A. K. pervedė V. P. 2 980 Eur kaip sąskaitos papildymą ir tą pačią dieną, 2011 m. vasario 28 d., V. P. pervedė H. E. N. 2 950 Eur kaip dalinį skolos grąžinimą. Ši pervesta 2 950 Eur suma laikytina OOO „Kirovles“ skolos grąžinimu H. E. N., t. y. atitinkamai mažina 4 870 Eur skirtumą iki 1 920 Eur (4 870 Eur – 2 950 Eur).
14. Be to, 2010 m. balandžio 6 d. V. P. pervedė H. E. N. 20 900 Lt (6 053 Eur) kaip paskolos grąžinimą. Šis pervedimas tiesiogiai nėra susijęs su lėšų pervedimu iš OOO „Kirovles“ V. P., tačiau paskirtis nurodoma kaip skolos grąžinimas, todėl laikytina, kad yra tų pačių teisinių santykių dalis ir padengia jau minėtą 1 920 Eur skirtumą tarp OOO „Kirovles“ pervestų sumų ir V. P. ieškovui pervestų sumų.
15. Ribotos civilinės atsakomybės bendrovė OOO „Kirovles“ 2017 m. rugsėjo 11 d. yra išregistruota iš bendrojo valstybinio juridinių asmenų registro.
Dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu
16. Atsakovas priešieškiniu prašė pirmosios instancijos teismo pripažinti apsimestiniu sandoriu atsakovo V. P. ir OOO „Kirovles“ 2008 m. gruodžio 1 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 1 ir pripažinti, kad su OOO „Kirovles“ paskolos sutartį sudarė ieškovas H. E. N.. Pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinį šioje dalyje patenkino. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad jis su OOO „Kirovles“ sudarė paskolos sutartį ir teigė, kad paskoliniai santykiai susiklostė tarp jo ir atsakovo V. P., todėl prašė teismo priteisti neišmokėtos paskolos likutį.
17. Apsimestinis sandoris – tai sandoris, kuris yra sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Tokiu atveju dėl to paties dalyko yra sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).
18. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, buvusi sandorio sudarymo momentu, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011).
19. Sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, taip pat laikomas apsimestiniu sandoriu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-303228/2009; kt.). Statytinis apsimestiniame sandoryje veikia tik kaip formali jo šalis ir faktiškai neįgyja jo pagrindu jokių teisių ir pareigų.
20. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl sutarties apsimestinio pobūdžio dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; kt.). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009).
21. Taigi, sandoris laikomas sudarytu per statytinį, kai nustatoma, kad nepaisant formalaus šio asmens (statytinio) dalyvavimo sandoryje (sutarties pasirašymo ir pan.), tikrąja jo šalimi yra kitas asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje, siekiant nustatyti, kad 2008 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp V. P. ir įmonės OOO „Kirovles“ buvo apsimestinė, būtina nustatyti, kokie santykiai susiklostė tarp atsakovo ir apelianto, ar tarp ieškovo ir atsakovo V. P. vykdomi pinigų pavedimai sutapo su V. P. ir OOO „Kirovles“ pavedimais datomis ir sumomis. Taip pat yra svarbu nustatyti, ar ieškovas turėjo ketinimą vykdyti verslą Rusijoje, kontroliuoti kaip yra panaudojamos jo suteiktos lėšos įmonėje bei gauti iš jų naudos sau.
22. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pinigų pervedimai iš ieškovo atsakovui V. P., iš atsakovo OOO „Kirovles“, ir iš OOO „Kirovles“ atsakovui V. P., ir iš pastarojo – ieškovui, sutampa datomis ir iš esmės sutampa sumomis. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai iš tiesų patvirtina, kad ieškovo tikrasis ketinimas buvo suteikti paskolą ne atsakovui V. P., kaip fiziniam asmeniui, o OOO „Kirovles“. Iš į bylą pateiktų bankų sąskaitų išrašų yra akivaizdu, kad pinigai OOO „Kirovles“ buvo perduodami per statytinį V. P., t. y. piniginiai pavedimai buvo daromi į V. P. sąskaitą, o pastarasis pervesdavo pinigus OOO „Kirovles“. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad yra pagrindas 2008 m. gruodžio 1 d. paskolos sutartį tarp V. P. ir OOO „Kirovles“ pripažinti apsimestiniu, neatitinkančiu tikrųjų sandorio šalių ketinimų. Taigi, yra pagrindas spręsti, kad ieškovas H. E. N. paskolino Rusijos įmonei OOO „Kirovles“ iš viso 147 000 Eur, o Rusijos įmonė OOO „Kirovles“ grąžino skolą H. E. N..
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus patvirtina ir teismo posėdyje apklausto atsakovo A. K. paaiškinimai, liudytojų V. J., O. P., V. ir P. S. parodymai. Iš viešoje erdvėje esančių duomenų galima nustatyti, kad ieškovas yra verslininkas, todėl nagrinėjamu atveju yra tikimybė, kad jo lūkestis buvo vykdyti verslą Rusijoje, tiesiogiai nedalyvaujant įmonės sudarytuose sandoriuose.
24. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas nurodė, kad visiškai neaišku, kokiomis materialinės teisės normomis remdamasis teismas pripažino, kad 2008 m. gruodžio 1 d. paskolos sandoris apsimestinis, konstatavęs, jog atsakovas V. P. santykiuose tarp ieškovo H. E. N. ir įmonės OOO „Kirovles“ veikė kaip ieškovo įgaliotas asmuo, kuriam buvo duotas pavedimas. Apelianto teigimu, duodamas įgaliojimas privalo būti rašytinės formos. Su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti.
25. Nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad tarp apelianto ir atsakovo V. P. susiklostė įgaliojimo teisiniai santykiai ir todėl tokiems santykiams kvalifikuoti turėtų būti taikomos įgaliojimą reglamentuojančios teisės normos. Faktas, kad tarp V. P. ir apelianto susiklostė tam tikri santykiai, yra byloje įrodytas, tačiau tai, kad tarp šių šalių susiklostė paskolos santykiai, apeliantas neįrodė. Priešingai, liudytojų parodymais ir byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad būtent atsakovas vykdė jam ieškovo patikėtas pareigas Rusijoje, kurios buvo susijusios su bendrovės įsteigimu, jos veikla, investicijų panaudojimu ir pan. Aplinkybė, kad apeliantas niekuomet nebuvo susitikęs su OOO „Kirovles“ direktore, nevedė jokių derybų su OOO „Kirovles“ dėl paskolos suteikimo, nesiderėjo dėl sutarties sąlygų ir neprisiėmė jokių iš šios sutarties kylančių teisių ir pareigų, tik dar labiau patvirtina sandorio apsimestinumą, kadangi ieškovo pavedimu šiuos veiksmus atliko atsakovas V. P. ir, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, vėliau – V. J.. Nagrinėjamu atveju visiškai nėra svarbu kaip atsakovas, kaip tarpininkas, buvo įvardytas pirmosios instancijos teismo ginčijamame sprendime, kadangi pagal aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką akivaizdu, kad V. P. nagrinėjamoje situacijoje buvo tik statytinis apsimestiniame sandoryje ir veikė tik kaip formali jo šalis ir faktiškai neįgijo jo pagrindu jokių teisių ir pareigų.
26. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs į bylą pateiktus įrodymus, išklausęs bylos šalis bei liudytojus teismo posėdyje, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą bei padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje būtent apeliantas sudarė paskolos sutartį su OOO „Kirovles“, o ne atsakovas V. P., todėl nurodyto sprendimo nėra teisinio pagrindo panaikinti.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
27. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodė, kad teismas klaidingai taikė procesinės teisės normas, išėjo už priešieškinio ribų, klaidingai interpretavo svarbiausias faktines ir teisines bylos aplinkybes, dėl ko nukrypo nuo bylos esmės, netinkamai kvalifikavo šalių civilinius teisinius santykius ir klaidingai taikė materialinės teisės normas. Teismas ginčijamą sprendimą grindė jį argumentais, kurių neįrodinėjo atsakovas, formulavo išvadas, kurios nėra paremtos teisės normomis. Apeliantas taip pat nurodė, kad bylą nagrinėjęs teismas, nukrypo nuo jungtinės veiklos sutarties teisinio reglamentavimo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir atsakovui V. P. buvo leista nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties, jos sudarymo faktą įrodinėti remiantis liudytojų parodymais.
28. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, teismui pareiškiamame ieškinyje turi būti nurodyta, inter alia (be kita ko), aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas).
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi). Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teisinio santykio kvalifikavimas priklauso būtent teismo kompetencijai. Įstatymai nereikalauja formuluojant ieškinio dalyką ir pagrindą nurodyti ir teisinę kvalifikaciją.
31. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais apie tai, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai kvalifikavo tarp šalių kilusius teisinius santykius. Apelianto argumentai, apie tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė įrodymais, kurie į bylą nebuvo pateikti, bei argumentais, kurių atsakovas net neįrodinėjo, laikytini deklaratyviais ir neįrodytais, kadangi apeliantas nenurodė nei vieno teismo argumento, kuris galimai buvo nesusijęs su nagrinėjama byla, arba kuris suteiktų pagrindą teisėjų kolegijai spręsti, kad buvo išeita už priešieškinio ribų.
32. Apelianto teigimu, teismas neatskleidė bylos esmės. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad teismas laikė priešieškinio reikalavimus kaip du atskirus, o ne neatsiejamai tarpusavyje susijusius, kadangi atsakovas paskolos sutarties apsimestinumą įrodinėjo per jungtinės veiklos sutarties vykdymą. Taigi, netenkinęs reikalavimo pripažinti, kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, pirmosios instancijos teismas privalėjo atmesti ir reikalavimą pripažinti paskolos sutartį apsimestine.
33. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad atsakovo keliami reikalavimai yra neatsiejami vienas nuo kito ir vieno reikalavimo netenkinimas automatiškai sąlygoja kito reikalavimo atmetimą.
34. Esminiai savarankiško reikalavimo atskyrimo nuo nesavarankiško požymiai yra siejami su tuo, kad nesavarankiškas reikalavimas turi būti išvestinis iš pagrindinio (savarankiško) reikalavimo bei turi būti neatskiriamai su juo susijęs. Vadinasi, išvestinio reikalavimo tenkinimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio (savarankiško) reikalavimo tenkinimo; tokiu atveju nereikia nustatinėti naujų aplinkybių, susijusių su išvestinio reikalavimu pagrįstumu, bei tokio reikalavimo tenkinimas nesukelia naujų savarankiškų teisinių padarinių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-303-196/2017; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1456/2013).
35. Nagrinėjamu atveju atsakovas priešieškinyje kėlė du visiškai savarankiškus reikalavimus. Byloje yra nustatytas ieškovo siekis dalyvauti miškų kirtimo versle Rusijoje. Tą patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja O. P., kuri patvirtino, kad tuo tikslu Rusijoje ji 2008 m. spalio 31 d. įsteigė OOO „Kirovles“, kuriai ieškovas paskolino 147 000 Eur sumą. Nagrinėjamų duomenų pagrindu buvo pripažinta, kad paskolos sutartis tarp apelianto ir atsakovo yra apsimestinė. Tuo pačiu sprendimu teismas netenkino atsakovo reikalavimo pripažinti, kad tarp jo priešieškinyje nurodytų šalių buvo sudaryta Jungtinės veiklos sutartis. Tačiau šio reikalavimo tenkinimas ar netenkinimas neturi įtakos, sprendžiant klausimą dėl paskolos sutarties tikrųjų tikslų ir siekių. Kaip minėta, teismas kvalifikuoja teisinį santykį, todėl nenustatęs jungtinės veiklos požymių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nebuvus jungtinės veiklos. O apeliacinės instancijos teismas, kaip aukščiau nurodyta, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką pripažino atsakovą V. P. buvus apelianto statytinį Rusijoje, per kurį pinigų srautai buvo organizuojami. Iš atsakovo formuojamos nuoseklios pozicijos viso bylos nagrinėjimo metu ir nuoseklaus procesinio elgesio, yra akivaizdu, kad atsakovas siekė įrodyti, kad ne jį su apeliantu siejo paskolos santykiai, tačiau kitokie teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovui neatsirado prievolė grąžinti apeliantui paskolą. Tuo pačiu atsakovas kėlė reikalavimą dėl jungtinės veiklos ne vien ieškovui, tačiau dar keliems atsakovams. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas priešieškinyje dėstomas aplinkybes įrodė. Su tuo nesutikti neturi pagrindo ir teisėjų kolegija. Todėl netikslinga būtų teigti, kad nepripažinus esant jungtinės veiklos sutarties, turėtų būti atmetami ir visi kiti atsakovo argumentai, kurie buvo patvirtinti visa byloje esančia medžiaga ir byloje apklaustų liudytojų parodymais.
36. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl galimo liudytojų šališkumo. Anot apelianto, liudytojų šališkumą parodo tai, kad visi be išimties liudytojai parodė žinoję, jog Rusijos bendrovei lėšas skolino būtent ieškovas, nors pastarasis nei su vienu iš jų nebendravo. Bei atkreipė dėmesį į keistą faktą, kad net ir patys S., investavę į bendrovę dideles lėšas, nepareiškė kreditorinio reikalavimo įmonės bankrote.
37. Pirmiausia, nagrinėjamu aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie galimą teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų šališkumą, apeliantas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad byloje apklausti liudytojai gali turėti bent kokių šališkumo požymių. Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su atsakovo argumentais, kad aplinkybės, jog liudytojai patvirtino ieškovui nenaudingą informaciją, negali būti laikomos jų šališkumo įrodymu. Antra, apeliantas klaidina teismą savo argumentais apie įmonės bankrotą. Nagrinėjamoje byloje yra įrodyta, kad OOO „Kirovles“ yra išregistruota Rusijoje veikiančios mokesčių inspekcijos iniciatyva dėl to, kad nevykdė jokios veiklos. Byloje nėra duomenų apie tai, kad įmonei galimai buvo keliama ar siekiama iškelti bankroto bylą.
38. Apelianto teigimu, civilinio proceso teisės normos draudžia priimti sprendimą į bylą neįtraukto asmens atžvilgiu, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo modifikuoti OOO „Kirovles“ sudarytą paskolos sutartį. Be to, tokiu teismo sprendimu nesukuriamos materialinės pasekmės, nes teismas modifikavęs paskolos sutartį, konstatavo, kad ieškovą paskoliniai santykiai sieja su likviduotu, jau neegzistuojančiu juridiniu asmeniu., t. y. teismo modifikuotos sutarties pagrindu ieškovas neįgyja jokių civilinių teisių.
39. Nagrinėjamu aspektu pasakytina, kad pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime nurodė, kad OOO „Kirovles“ yra išregistruota iš juridinių asmenų registro, todėl nesant jos teisių perėmėjo, nėra galimybės šios įmonės įtraukti į bylą dalyvaujančiu asmeniu. Tačiau ši aplinkybė niekaip neturi įtakos atsakovo priešieškinio reikalavimo tenkinimui, konstatuojant, kad tarp apelianto ir atsakovo sudaryta paskolos sutartis buvo apsimestinė ir tikroji paskolos sutartis buvo sudaryta tarp apelianto ir OOO „Kirovles“. Nagrinėjamoje situacijoje visiškai nėra sprendžiamas klausimas dėl to, kokias teisines pasekmes ir / arba civilines teises išregistruotas juridinis asmuo ir apeliantas gali turėti ateityje, kadangi šiuo atveju yra svarbu tik tai, kad pripažinus apelianto ir atsakovo V. P. paskolos sutartį apsimestine, apeliantas neįgyja teisės reikalauti iš atsakovo grąžinti paskolą, kurią pats faktiškai suteikė OOO „Kirovles“. Iš dalies sutiktina su apelianto pozicija, kad modifikuotos sutarties pagrindu apeliantas neįgyja jokių civilinių teisių, tame tarpe ir teisės išreikalauti iš OOO „Kirovles“ likusios paskolos dalies, tačiau pasirinkdamas būtent tokį verslo vykdymo modelį, apeliantas privalėjo įvertinti ir visas galimai kilsiančias rizikas, tame tarpe ir galimybės neatgauti bendrovei suteiktos paskolos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
40. Apeliantas H. E. N. už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 1 286 Eur žyminį mokestį, pateikė apie sumokėjimą patvirtinančius įrodymus. Kadangi apeliacinis skundas yra atmestas, apeliantas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
41. Atsakovas V. P. pateikė prašymą priteisti iš apelianto 900 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.
42. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimalus priteisiamas užmokestis už advokato teikiamą pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą nagrinėjamu atveju sudaro 1 712,88 Eur sumą. Teisėjų kolegija įvertindama tai, kad apelianto skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, bei į tai, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodomą dydį sprendžia, kad atsakovui iš apelianto priteistina 900 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Dėl bylos procesinės baigties
43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą galutinį teismo sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinius sprendimus, neatitinkančius CPK 270 straipsnio reikalavimų, padarė procesinės teisės normų pažeidimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, šalių įrodinėjimo pareigą, arba šalių teisę į teisingą teismo procesą ir teisėtą teismo sprendimą, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo H. E. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Teisėjai Kazys Kailiūnas
Vilija Mikuckienė
Antanas Rudzinskas