Administracinė byla Nr. A-1110-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00987-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo reorganizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „MK investicija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo reorganizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „MK investicija“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas reorganizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir RUAB) „MK investicija“ pateikė teismui skundą, kuriame prašė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti 55 750,25 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimą bei 8 488 420,99 Eur netiesioginių nuostolių atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. gegužės 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė statybos leidimą Nr. GN/528/06-0430 pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybai (toliau – ir Statybos leidimas). Statybos leidime buvo nurodyta, jog statybos objektas yra „ypatingas“, tačiau statybos objektas tokio statuso neturėjo. Statybos projektas buvo pradėtas įgyvendinti – 2006 m. liepos 31 d. sudaryta rangos sutartis Nr. 06-07-31-1 dėl kiemo statinių nugriovimo, atraminės sienutės įrengimo; 2006 m. spalio 23 d. sudaryta rangos sutartis Nr. 06-10-23-1 dėl visų bendrastatybinių darbų, pagal kurią visi projekto darbai turėjo būti baigti 2008 m. liepos mėnesį. Tačiau statybos sustojo, kai 2007 m. rugpjūčio 2 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą dėl Statybos leidimo panaikinimo ir 2007 m. rugpjūčio 14 d. surašė statybų stabdymo aktą, kuriuo neribotam laikui sustabdė statybos darbus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimu Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 18 d. nutartimi panaikino skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir bylą nutraukė. Pasak pareiškėjo, per laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 14 d. iki 2008 m. liepos 18 d. pareiškėjui buvo priskaičiuota 224 980,15 Lt palūkanų už naudojimąsi pinigais, kuriais jis negalėjo pasinaudoti. Dėl nepagrįsto statybų sustabdymo akto surašymo pareiškėjas patyrė netiesioginius nuostolius. Žlugus verslo projektui UAB „Mūsų knyga“ ir UAB „LIM“ patyrė didžiulius nuostolius. UAB „Mūsų knyga“ 2007 metais buvo reorganizuota atskyrimo būdu ir visi bendrovės vardu registruoti nebaigti statyti statiniai, teisės ir prievolės, susijusios su visais būsimais rangovais ir kitais tiekėjais, susijusiais su investiciniu projektu (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo perduoti naujai įkurtai UAB „MK investicija“. Pareiškėjas tvirtino, kad jam buvo išduotas neteisėtas statybos leidimas, kadangi jame nurodyta, jog statybos objektas yra „ypatingas“, tačiau išduodant leidimą nebuvo laikytasi privalomos procedūros „ypatingos“ kategorijos statinių statybos leidimams. Leidimo išdavimo metu, viešojo administravimo subjektai turėjo vadovautis Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 nuostatomis. STR 1.07.01:2002 VI Skyriaus 39 straipsnis nustato, kad statybos leidimai savitoms statinių grupėms išduodami, laikantis bendrosios leidimų išdavimo procedūros ir vadovaujantis toliau išdėstytais jų išdavimo ypatumais. STR 1.07.01:2002 VI Skyriaus pirmojo skirsnio 41 straipsnyje detalizuojama, kad statybos leidimo nekilnojamosioms kultūros paveldo vertybėms tvarkyti išdavimo ypatumai bus nustatyti įsigaliojus naujam nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugą reglamentuojančiam įstatymui. Pareiškėjo pateiktas statinio projektas nebuvo ypatingas, kadangi nebuvo įtrauktas į Kultūros paveldo departamento apskaitą, neatitiko kultūros paveldo objekto apibrėžimo, todėl nebuvo laikytasi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostatų ir statybos leidimas išduotas įprastine tvarka. Pareiškėjo teigimu, pateikęs visus dokumentus statybai, jis pagrįstai galėjo tikėtis, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija elgsis rūpestingai ir atidžiai. Atsakovo padaryti procedūriniai ir materialieji pažeidimai kilo iš aplaidaus viešojo administravimo funkcijų vykdymo. Atsakovas savo veiksmais suklaidino kitas institucijas, kurios atsižvelgė į savivaldybės administracinių aktų turinį ir sustabdė 2006 m. gegužės 3 d. statybų leidimo galiojimą Nr. GN/528/06-0430. Dėl atsakovo veiksmų patirti tiesioginiai nuostoliai, o būtent 181 446,49 Lt sumokėtų palūkanų kredito įstaigai už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 14 d. (statybos leidimo sustabdymo dienos) iki 2008 m. liepos 18 d. (statybos leidimo juridinio galiojimo atstatymo). 2006 m. rugpjūčio 10 d. kredito sutartimi Nr. 06-058904-IN/06-058906-IN (toliau – ir kredito sutartis) suteiktas 12 375 000 Lt kreditas, iš kurio 9 980 000 Lt suma skirta investicinio projekto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgyvendinimui. Pagal 2008 m. liepos 10 d. banko AB „Swedbank“ pažymą Nr. SR-23534 laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 14 d. iki 2008 m. liepos 18 d. priskaičiuota ir sumokėta 224 980,15 Lt palūkanų. Kadangi objekto finansavimui skirta kredito dalis sudaro 80,65 proc. viso kredito, tai atitinkamai sumokėtų palūkanų dalis už 9 980 000 Lt kreditą per nurodytą laikotarpį sudaro 181 446,49 Lt (80,65 proc. 224 980,15 Lt sumos). Taip pat sumokėtos 11 048 Lt draudimo įmokos pagal draudimo liudijimą Nr. 016864 laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 6 d. iki 2008 m. rugpjūčio 18 d. Pareiškėjas taip pat tvirtino patyręs netiesioginių nuostolių, kurie pasireiškė negautų pajamų forma. Pareiškėjas negalėjo įgyvendinti investicinio komercinio projekto, siekiant gauti pajamas pastatyti ir parduoti daugiabutį gyvenamąjį namą su komercinėmis patalpomis bei požeminiu garažu. Su tikslu įgyvendinti šį projektą buvo sudarytos sutartys, kurios patvirtino pareiškėjo ketinimų realumą.Tuo metu, kai buvo sustabdytos statybos, pareiškėjas naudodamasis rangovų paslaugomis jau buvo pastatęs pastato, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pamatus (įgręžiami poliai), sutvarkęs visus būtinuosius formalumus, buvo pradėti aplinkos tvarkymo darbai ir kt. Vykdomas statybos projektas turėjo būti užbaigtas 2008 metų trečiąjį ketvirtį, t. y. tuo metu kai buvo sustabdytas projektas, jo įgyvendinimui ir realizacijai buvo likę ne daugiau kaip vieneri metai laiko. Tačiau planuotos statybų pabaigos terminas buvo nukeltas į 2009 metų trečiąjį ketvirtį. UAB „Resolution valuation“ ekspertai nustatė, kad 2008 metų trečiąjį ketvirtį vertinamo turto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, komplekso vertė būtų buvusi 41 890 000 Lt. Šio projekto įgyvendinimas iš viso būtų kainavęs 12 581 180 Lt, iš kurių 12 026 058 Lt būtų sudaręs honoraras projekto statytojui UAB „Mobusta“, 551 322 Lt buvo sumokėta už sklypo parengimą (senų pastatų nugriovimą) naujoms statyboms ir dar 3 800 Lt projekto vizualizacijoms. Todėl bendras projekto pelnas būtų siekęs 29 308 820 Lt, kurių pareiškėjas neuždirbo dėl atsakovo veiksmų, tačiau pagrįstai galėjo tikėtis uždirbti. Netiesioginių nuostolių suma yra apskaičiuojama iš vertinto turto rinkos vertės atimant projekto realizacijos kainą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė taikyti ieškinio senatį, o netenkinus šio prašymo, skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas neturi reikalavimo teisės nagrinėjamoje byloje. Statybos leidimas buvo išduotas UAB „Mūsų knyga“. Reikalavimo teisės pareiškėjui buvo perleistos dėl nepagrįstai sustabdytų objekto statybų teisminiuose ginčuose, kurie šiuo metu jau yra pasibaigę. Atsakovas pažymėjo, kad statybos leidimas buvo sustabdytas dar 2007 m. rugpjūčio 14 d., todėl pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, kreiptis dėl žalos atlyginimo. Aplinkybę, kad pareiškėjas suprato, jog jo teisės pažeistos, patvirtino ir tai, kad jis dar 2010 m. gegužės 4 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu dėl nuostolių atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos. Atsakovas paaiškino, kad statybos leidimas yra galiojantis ir teisėtas, todėl negalima konstatuoti neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų. Nors pareiškėjas teigė, kad patyrė 55 750,25 Eur tiesioginių nuostolių, tačiau jų neįrodė. Remiantis byloje esančiais įrodymais, pripažintina, kad darbai nebuvo vykdomi taip, kaip reikalavo kredito sutartis. 2011 m. statinio baigtumas buvo 3 proc. Pareiškėjas byloje nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių kredito išmokėjimo faktą, o iš byloje esančių įrodymų konstatuotina, kad nevykdant statybos darbų kreditas negalėjo būti išmokėtas. Pareiškėjui neįrodžius kredito išmokėjimo fakto ir pinigų pagal paskirtį panaudojimo, netenkintinas reikalavimas dėl palūkanų apmokėjimo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių tai, kad statybos darbus vykdė laiku ir rūpestingai, taip pat nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas laiku pastatytą statinį būtų realizavęs. Pateiktos sutartys, susijusios su projekto įgyvendinimu (techniniai statybos dokumentai, sutartys su trečiaisiais asmenimis), nepatvirtino nei pajamų gavimo, nei projekto įvykdymo, nei statinio realizavimo, o tik parodė pasiruošimo darbus, kuriuos pareiškėjas turėjo įvykdyti būdamas statytoju ir norėdamas pradėti statybos darbus. Byloje nėra pagrindo teigti, kad objektas būtų buvęs baigtas iki 2008 m. trečiojo ketvirčio, kaip buvo planuota, taip pat, jog pareiškėjas būtų gavęs visas planuojamas pajamas bei pardavęs visus butus statomame pastate. Pastatas, kuriame turėjo būti vertinamas turtas (patalpos), rinkos vertės nustatymo dieną (2010 m. vasario 22 d.) nebuvo baigtas statyti. Atsakovas pabrėžė, kad netiesioginių nuostolių priteisimo klausimą jau yra išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-525-1950/2012, kurioje 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė patirtų netiesioginių nuostolių, o jo teiginiai paremti išimtinai hipotetinio pobūdžio svarstymais. Pareiškėjas nuostolių atsiradimą kildina iš darbų sustabdymo, o ne Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų išduodant statybos leidimą. Todėl šioje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti priežastinį ryšį tarp Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ir žalos atsiradimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad projektus vykdančiam ūkio subjektui keliami didesni reikalavimai, todėl jis taip pat privalo vertinti riziką keliančias aplinkybes bei prisiimti atsakomybę už neigiamas pasekmes. Statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas dar 2006 m., todėl kaip rūpestingas ir atidus teisinių santykių dalyvis pareiškėjas privalėjo įvertinti, kokiam objektui statyti yra išduotas leidimas ir esant neatitikimų inicijuoti pakeitimus. Tačiau įmonės samdė rangovus ir sudarinėjo kitus sandorius, sudarančius sąlygas įgyvendinti statybos leidimą, neįvertinusios, kad jis galimai išduotas netinkamam statiniui statyti. Ši aplinkybė patvirtino, kad ir patys ūkio subjektai elgėsi neatsargiai, todėl taip pat turėjo prisiimti atsakomybę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo RUAB „MK investicija“ skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad atsižvelgiant į tai, jog statybos darbai nebuvo vykdyti, jokių kitų sutarčių dėl statybos darbų atlikimo pareiškėjas nesudarė, 2006 m. spalio 23 d. rangos sutarties Nr. 06-10-23-1 (toliau – ir rangos sutartis) su UAB „Mobusta“ nei pakeitė, nei pratęsė, tai momentas, kai pareiškėjas sužinojo apie tai, kad namas nebus pastatytas laiku, kuris yra senaties eigos pradžios data, yra 2008 m. rugsėjo 1 d. Teismas pažymėjo, kad jau 2008 m. rugsėjo 1 d. buvo akivaizdūs ekonominės krizės požymiai ir pareiškėjas turėjo suprasti, kad jis negalės parduoti statomo gyvenamojo namo tomis kainomis, kuriomis tikėjosi. Tiek tiesioginių nuostolių, tiek netiesioginių nuostolių atsiradimas tapo akivaizdūs. Tai patvirtino ir pareiškėjo elgesys, kai jis nesiėmė priemonių rangos sutarčiai modifikuoti ir neieškojo naujo statytojo. Nuo minėtos datos skaičiuojamas senaties terminas baigėsi 2011 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2015 m. vasario 9 d. Atsakovas prašė taikyti senaties terminą. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ir tai yra pagrindas pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalį jo skundui atmesti.

Teismas pažymėjo, kad paduodamas skundą pareiškėjas prašė išduoti liudijimą dokumentams, susijusiems su kredito sutartimi, iš banko gauti. Teismui 2015 m. vasario 13 d. nutartimi atkreipus dėmesį į 2008 m. kovo 14 d. trišalio susitarimo 3 punktą, pagal kurį UAB „Mūsų knyga“ ir UAB „LIM“ turėjo perduoti reikalingus dokumentus, susijusius su reikalavimo perleidimu, pareiškėjas jokių papildomų dokumentų iš banko nepateikė. Todėl tokie dokumentai jam nebuvo perduoti. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė atidėti bylos nagrinėjimą, kad būtų galima sudaryti papildomą susitarimą dėl reikalavimo teisės perleidimo, reikalaujant atlyginti žalą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. Teismo nuomone, tai taip pat patvirtino, kad pareiškėjas nemanė, jog trišaliu susitarimu perėmė reikalavimo teisę. Todėl teismas konstatavo, kad trišaliu susitarimu pareiškėjui nebuvo perleistos reikalavimo teisės dėl galimai netinkamo statybos leidimo išdavimo patirtų tiesioginių ir netiesioginių nuostolių.

Įvertinęs bylos duomenis pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad pastatas statybos leidime pagrįstai buvo įvardintas kaip ypatingas. UAB „Elvora“ yra suinteresuotas asmuo, todėl jo rašte išdėstytą nuomonę teismas nelaikė teisinga. Remdamasis bylos duomenimis, teismas pažymėjo, kad statybų sustabdymo pagrindu buvo ne tik statinio priskyrimo ypatingų statinių kategorijai problema. Poreikis stabdyti statybas kilo tada, kai 2007 m. birželio 21 d. bendrosios ekspertizės aktu Nr. 146-2007-1 buvo konstatuota, jog UAB „ADS“, UAB „Inžineriniai projektai“ ir UAB „Elvora“ negalėjo rengti statinio projekto, nes neturi tinkamų kvalifikacijos atestatų, neatlikta paveldosaugos ekspertizė, techninio projekto architektūros ir konstrukcijų sprendiniai neatitinka Statybų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų esminių statinio reikalavimų, projekto konstrukcinėje dalyje priimtas betonuojamų polių sprendinys turėjo įtakos šalia esančių pastatų stabilumui. Teismo nuomone, tai patvirtino, kad pagrindinė statybų stabdymo priežastis buvo ne statinio priskyrimas ypatingų statinių kategorijai, bet Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įvardinti esminiai statinio projekto trūkumai dėl statybos saugumo. Teismas pažymėjo ir tai, kad, veikdamas profesionaliai ir atsakingai, nuo pat Statybos leidimo išdavimo dienos žinodamas, jog statinys apibūdintas kaip ypatingas, pareiškėjas turėjo išsiaiškinti statybos leidimo išdavimo aplinkybes bei jam nustatytas teises ir pareigas, o ne laukti, ar bus stabdomos statybos, ar nebus. Todėl pareiškėjas atsakovo veiksmų neteisėtumo neįrodė.

Atsižvelgdamas į išvardintas aplinkybes teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundą teismui padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, neturėdamas reikalavimo teisės ir neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, dėl to pareiškėjo skundo tenkinti nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas RUAB „MK investicija“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Pažymi, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės neteisingai taikė ir vertino faktines aplinkybes, susijusias su pagrindais taikyti senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Konstatuojant ieškinio senaties termino eigos pradžią pirmiausia reikėtų nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu yra diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1950/2012 konstatavus, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, sustabdydama statybos leidimo galiojimą, veikė savo kompetencijos ribose, tuo pačiu buvo patvirtinta, jog Vilniaus miesto savivaldybes administracija buvo bet kokiu atveju netinkamai atlikusi savo funkcijas (t. y. arba išdavė neteisingą leidimą, arba nesilaikė privalomos procedūrines tvarkos). Dėl šių priežasčių pareiškėjas suvokė, kad jo teisių pažeidimas ir iš to sekę nuostoliai buvo sukelti ne Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos kaltais veiksmais, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos aplaidžiu veikimu, tik po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. 4-1950/2012. Todėl pareiškėjas pagrįstai manė, jog nėra praleidęs senaties termino prašymui pateikti. Pirmos instancijos teismas atmetė visus pareiškėjo posėdžio metu pareikštus procesinius prašymus apklausti liudytojus – buvusį ir esamą pareiškėjo vadovą bei pagrindinio projekto partnerio ir rangovo UAB ,,LIM“ vadovą, kurie būtų galėję patvirtinti bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su senaties terminu ir galimomis jo atnaujinimo priežastimis, tiek patvirtinti kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jau 2012 m. lapkričio 5 d. paaiškėjo, jog teismas buvo suklaidintas, o L. U. ekspertizė neteisinga, kadangi 2012 m. lapkričio mėnesį pastatas buvo baigtas statyti ir priduotas, kaip neypatingo statuso statinys. Šių aplinkybių visuma atskleidė aplinkybes, kurios turėjo esminės reikšmės teisės pažeidimo kvalifikavimui ir kaltininko nustatymui, tačiau objektyviai negalėjo būti žinomos anksčiau nei 2012 metais. Todėl senaties terminas turėjo būti laikomas nepraleistu arba jei praleistas, tuomet atnaujintas dėl svarbių ir objektyviai pateisinamų priežasčių.

Teismas, vertindamas, ar trišaliu susitarimu buvo susitarta tik dėl reikalavimo teisės perleidimo į nuostoliuos iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atlyginimo ar iš bet kurio kito skolininko, rėmėsi vien tik trišalio susitarimo 2 punktu, nepaisydamas trišalio susitarimo 1 punkto, kuriame iš esmės yra atskleidžiama visa trišalio susitarimo esmė, šalių ketinimai bei tikslas. Trišalio susitarimo tikslas ir esmė, kad įgijėjas gautų patirtų nuostolių atlyginimą apskritai, o ne tai, jog jis juos gautų iš konkretaus subjekto – šiuo atveju iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos. Priešingai aiškinant susitarimą gautųsi tokia situacija, kad trišalio susitarimo 1 ir 2 punktai iš esmės prieštarauja vienas kitam, t. y. viename jų nurodoma, kad perleidžiama reikalavimo teisė reikalauti nuostolių atlyginimo iš bet kokių kaltų asmenų, o 2 punkte – tik iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos. Todėl, pareiškėjo teigimu, tikrasis šalių ketinimas buvo perleisti reikalavimo teisę UAB ,,MK investicijai“ reikalauti iš bet kurių kaltų asmenų, organizacijų, įstaigų, institucijų visų patirtų tiek tiesioginių, tiek netiesioginių nuostolių atliginimo.

Pareiškėjas pabrėžia, kad vien ta aplinkybė, jog gynybinė siena, kuri laikoma ypatingu statiniu ir patenka į teritoriją, kuriame yra pastatytas pastatas, nedaro šio pastato taip pat ypatingu statiniu. Yra aiški atskirtis tarp pastato ir gynybinės sienos. Pastatytas pastatas nėra kultūros paveldo statinys. Statybos sustabdymo aktas Nr. 2 ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2007 m. rugpjūčio 2 d. pareiškimas Nr. 7.9-527 dėl statybos leidimo panaikinimo buvo pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8152-22/2007. Visuose iki tol vykusiose teisminiuose ginčuose pagrindinis nagrinėtas klausimas buvo statinio kategorijos nustatymas, bet ne projekto trūkumai dėl statybos saugumo. Nustačius, kad statinys buvo neypatingas, ir net jeigu iš tiesų statinio projektas būtų turėjęs trūkumų dėl statybos saugumo, vargu ar šie projekto trūkumai būtų pakankami tam, kad statybos būtų sustabdytos. Todėl teismo išvada, kad pagrindinė statybų stabdymo priežastis buvo statinio projekto trūkumai dėl statybos saugumo, yra nepagrįsta. Teismas nenurodė, kokių konkrečiai pareiškėjui priskiriamų pareigų jis neįvykdė sužinojęs, jog statybos leidimas išduotas ypatingam statiniui. Naujasis statytojas UAB „LLBOF-1“ taip pat savo iniciatyva nesiėmė paveldosaugos darbų projektavimo ir ekspertizės atlikimo darbų, kol to nepareikalavo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius. Minėtas UAB „LLBOF-1“ neveikimas nebuvo traktuojamas kaip statytojui numatytų pareigų neatlikimas ar tam tikrų teisės aktų pažeidimas. Pareiškėjas pažymi, kad netiesioginių nuostolių dydį sieja ne su pastato baigimo statyti momentu, tačiau su prarasta galimybe realizuoti projektą apskritai. Netinkamas ar neteisingas nuostolių paskaičiavimas nėra pagrindas skundą atmesti visiškai, tačiau suponuoja prielaidas skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad pareiškėjo reikalavimai atlyginti nuostolius suponuoja išvadą, jog apie teisių pažeidimą pareiškėjas turėjo sužinoti tada, kai statinys dėl administravimo subjekto veiksmų nebus pastatytas laiku ir pareiškėjo investicijos pastato pardavimo metu neatsipirks taip, kaip buvo planuota. Pareiškėjas akivaizdžiai painioja vykusius teisminius procesus ir juose priimtus sprendimus. Apeliaciniame skunde klaidinamai nurodoma, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1950/2012 buvo patvirtinta, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo bet kokiu atveju netinkamai atlikusi savo funkcijas, t. y. išdavė neteisingą leidimą arba nesilaikė privalomos procedūrinės tvarkos. Tačiau, atsakovo teigimu, jokios panašios aplinkybės nebuvo konstatuotos, kadangi byloje nebuvo nagrinėjami statybos leidimo teisėtumo ar panaikinimo klausimai. Pareiškėjas suvokė, kad dėl nuostolių atsiradimo kaltu asmeniu gali būti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, kuri statybas sustabdė. Tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos veiksmai pripažinti teisėtais, o pareiškėjo nurodomi nuostoliai neįrodytais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė ieškinio senaties eigos pradžią ir atmetė pareiškėjo skundą. Atsakovas taip pat nurodo, kad statybų stabdymo pagrįstumas nebuvo ir nėra įrodytas, todėl vien dėl šios priežasties pagal trišalį susitarimą pareiškėjas negali reikalauti tariamų nuostolių atlyginimo. Atkreipia dėmesį, kad trišalio susitarimo 2 punkto nuostatos laikytos specialiosiomis 1 punkto bendrųjų nuostatų atžvilgiu, kadangi 2 punkte yra detalizuojami ne tik „visi patirti nuostoliai“, bet ir dėl statybos sustabdymo „kalti asmenys, organizacijos, įstaigos institucijos“, t. y. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Jokie Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos neteisėti veiksmai teismų sprendimais konstatuoti nebuvo, o nuostolių išieškojimas galimas tik dėl neteisėtų inspekcijos, o ne atsakovo veiksmų. Trišaliame susitarime skolininku yra įvardinama tik inspekcija ir kitoks skolininkų rato interpretavimas būtų pernelyg abstraktus ir neapibrėžtas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, jau išdavus statybos leidimą žinojo apie jame nurodytą statinio specifiką, tačiau išduoto leidimo neginčijo, o kadangi žalos atsiradimas kildinamas iš statybos leidimo teisėtumo, šį klausimą kelti pareiškėjas yra praleidęs terminą. Be to, statybos leidimo galiojimas teisme nebuvo nuginčytas ir panaikintas, todėl nėra pagrindo konstatuoti buvus atsakovo neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja statybų sustabdymo priežastis ir painioja teisminius ginčus. Atsakovo išduotas statybos leidimas panaikintas nebuvo, nagrinėtose bylose jokie atsakovo veiksmai išduodant statybos leidimą vertinti nebuvo ar juolab pripažinti kaip neteisėti. Pabrėžia, kad vien ta aplinkybė, jog šalia statomo statinio buvo Vilniaus miesto gynybinės sienos dalies liekanos suponuoja išvadą, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus statybos leidimo išdavimo procedūrų metu. Pareiškėjas turėjo visas galimybes statybos leidimą ginčyti, tačiau to nepadarė. Netiesioginių nuostolių priteisimo klausimas buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje Nr. A-525-1950/2012, kurioje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Minėtoje byloje teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė patirtų netiesioginių nuostolių, o jo teiginiai paremti išimtiniai hipotetinio pobūdžio svarstymais, todėl netiesioginiai nuostoliai negali būti priteisti. Pirmosios instancijos teismas, nesant jokių duomenų ir pareiškėjui neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų, neturėjo jokio pagrindo priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo dėl pareikšto apeliacinio skundo teismui spręsti savo nuožiūra.

Pažymi, kad statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas dar 2006 metais, todėl kaip rūpestingas ir atidus teisinių santykių dalyvis jį gavęs subjektas taip pat privalėjo įvertinti, kokiam objektui statyti yra išduotas leidimas ir esant neatitikimų, inicijuoti jų taisymą. Tačiau įmonės samdė rangovus ir sudarinėjo kitus sandorius, sudarančius sąlygas įgyvendinti minėtą statybos leidimą, neįvertinusios, kad jis neva išduotas netinkamam statiniui statyti. Ši aplinkybė rodo, kad ir patys ūkio subjektai teisiniuose santykiuose, manydami, kad yra neatitikimų administraciniuose sprendimuose, elgėsi labai neatsargiai, todėl taip pat turi prisiimti atsakomybę už savo rizikingą elgesį. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju ginčas susijęs su tariamai patirtais labai dideliais nuostoliais, ūkio subjektas iš karto pagal objektyvias aplinkybes turėjo įvertinti, kurių subjektų atžvilgiu pateikti reikalavimus dėl žalos atlyginimo. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kuriais bandoma pagrįsti, kad pareiškėjas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-438-1481/2008 negalėjo suvokti, kad atsakovu dėl žalos atlyginimo reikia traukti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, nes neva paminėtoje byloje buvo nustatyti neteisėti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos veiksmai. Pažymi, kad minėtoje nutartyje buvo tiesiog konstatuota, jog inspekcija praleido terminą kreiptis į teismą dėl statybos leidimo panaikinimo ir byla būtent dėl to nutraukta. Todėl toks priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas neleido vienareikšmiškai spręsti, kad atsakovu dėl žalos atlyginimo negali būti patraukta Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kadangi statybos sustabdymo neteisėtumas nebuvo nustatytas. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju yra viešosios atsakomybės taikymo sąlygų visetas. Dėl to nėra pagrindo taikyti atsakomybę ir priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo RUAB „MK investicija“ galimai patirtos turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas patirtus nuostolius kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų išduodant statybos leidimą Nr. GN/528/06-0430 pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, be kita ko nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Šiame kontekste ieškinio senatis yra suvokiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-98/2013).

Pastebėtina, jog įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

CK 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Pažymėtina, kad kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas. Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus. Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB ,,Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteisti patirti nuostoliai, kildinami iš to, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė statybos leidimą Nr. GN/528/06-0430 pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybai, jame nepagrįstai nurodydama, jog statomas objektas priskirtinas „ypatingų“ statinių kategorijai. Pasak pareiškėjo, toks neteisingas statinio priskirimas „ypatingų“ statinių kategorijai sąlygojo, kad objekto statybos buvo sustabdytos nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d. iki 2008 m. liepos 18 d. ir pareiškėjas negalėjo įgyvendinti investicinio komercinio projekto iki numatyto 2008 metų trečiojo ketvirčio.

Taigi nagrinėjamu atveju pirmiausia būtina įvertinti, kada pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, kad statybos leidime Nr. GN/528/06-0430 statomas objektas galimai nepagrįstai buvo priskirtas „ypatingų“ statinių kategorijai ir dėl to buvo užkirstas kelias laiku įgyvendinti statybos projektą.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. gegužės 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė statybos leidimą Nr. GN/528/06-0430 ypatingo statybos objekto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus senamiestyje, statybai.

2007 m. rugpjūčio 2 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006 m. gegužės 3 d. išduotą statybos leidimą, motyvuodama tuo, kad UAB „ADS“, UAB „Inžineriniai projektai“ ir UAB „Elvora“ negalėjo rengti statinio projekto, nes jų turimi atestatai tokios teisės nesuteikia; nebuvo atlikta techninio projekto paveldosaugos ekspertizė pagal PTR 3.03.01:2005  nurodymą; techninio projekto sprendiniai neatitinka Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimų; projekto konstrukcinėje dalyje priimtas betonuojamųjų polių sprendinys įtakoja greta esančio namo (duomenys neskelbtini), stabilumą.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2007 m. rugpjūčio 14 d. Statybos sustabdymo aktu Nr. 2 sustabdė statybos darbus (duomenys neskelbtini). iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas darbus tęsti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 18 d. nutartimi, priimta byloje Nr. A-438-1481/2008, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikino ir bylą nutraukė konstatavęs, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija į teismą kreipėsi praleidusi terminą skundui paduoti.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2008 m. rugsėjo 1 d. rašte Nr. 2-7.9-2555 nurodė, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. liepos 18 d. nutartimi nutraukus bylą dėl minėto statybos leidimo panaikinimo, 2007 m. rugpjūčio 14 d. statybos sustabdymo aktas Nr. 2 neteko galios.

Pareiškėjas 2010 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 181 446,49 Lt kredito įstaigai sumokėtų palūkanų pagal Kredito sutartį, 11 048 Lt draudimo įmokų pagal draudimo liudijimą Nr. 016864, 28 863,29 Lt išlaidų teisininkų paslaugoms bei 13 271 357,78 Lt netiesioginių nuostolių pagal UAB „Resolution valuations“ turto vertinimo ataskaitą. Patirtus nuostolius pareiškėjas kildino iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2007 m. rugpjūčio 14 d. statybos sustabdymo akto Nr. 2. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi, priimta byloje Nr. A-525-1950/2012, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, duomenys apie galimai padarytus pažeidimus išduodant 2006 m. gegužės 3 d. statybos leidimą Nr. GN/528/06-0430 galėjo tapti žinomi 2007 m. rugpjūčio 2 d. Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai kreipusis į teismą dėl šio statybos leidimo panaikinimo. Galutinis sprendimas šioje byloje dėl statybos leidimo panaikinimo buvo priimtas 2008 m. liepos 18 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nutraukus bylą dėl minėto statybos leidimo panaikinimo. 2008 m. liepos 18 d. nutartimi nutraukus bylą dėl minėto statybos leidimo panaikinimo, taip pat neteko galios ir 2007 m. rugpjūčio 14 d. statybos sustabdymo aktas Nr. 2. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui apie galimus pažeidimus išduodant 2006 m. gegužės 3 d. statybos leidimą Nr. GN/528/06-0430 iš esmės galėjo būti žinoma dar iki 2009 m. Pažymėtina, kad pareiškėjas dar 2010 m. gegužės 5 d. kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos nuostolius (turtinę žalą), patirtus dėl neįgyvendinto statybos projekto. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą žinojo dar 2010 m. Be to, apie padarytą žalą pareiškėjui taip pat turėjo būti sužinoma taip pat ne vėliau kaip 2010 m., kai 2010 m. lapkričio 24 d. buvo sudaryta pastato pirkimo – pardavimo sutartis, kuria UAB „MK investicija“ pardavė UAB „LLBOF-1“ pastatą – gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kurio baigtumas buvo 3 proc. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas dėl, jo nuomone, pažeistų teisių gynimo padavė tik 2015 m. vasario 9 d. (I t., b. l. 1), todėl teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs ieškinio senaties terminą. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių trejų metų ieškininio senaties terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas (CK 1.129 straipsnis, 1.130 straipsnis).

Pareiškėjo argumentai, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-1950/2012 Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atmetus pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, nepagrįsti, kadangi akivaizdu, jog jau kreipdamas į teismą pareiškėjas suvokė, jog jo teisės buvo pažeistos, ir prašė atlyginti dėl to patirtus nuostolius.

CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinus pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus, nenustatė aplinkybių, kurios būtų kliudžiusios pareiškėjui laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios, todėl atnaujinti ieškinio senaties terminą pagrindo nėra. Atsižvelgdama į tai, kad pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, teisėjų kolegija kitų apeliacinio skundo argumentų nenagrinės.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo reorganizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „MK investicija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė