Administracinė byla Nr. A-262-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02375-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą (I t., b. l. 1–3, 72–75, 148–150; IV t. b. l. 10–11, 59–60), prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) 5 002,50 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 637,90 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nurodė, kad 2010 m. liepos 4 d., apie 20.15 val., lyjant stipriam lietui, važiavo jam priklausiusiu 1994 m. laidos automobiliu ,,Audi A8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Iš S. Neries g. pasukęs į Ateities g., netikėtai atsidūrė didelėje baloje, susidariusioje dėl nespėjančio subėgti į kanalizaciją lietaus vandens. Stengėsi apsaugoti automobilį nuo vandens poveikio, todėl nesustodamas bandė išvažiuoti iš susidariusios lietaus vandens sankaupos, tačiau to padaryti nepavyko – po Ukmergės g. viaduku variklis užgeso ir automobilis sustojo. Iš įvykio vietos į remonto įmonę automobilis buvo transportuotas techninės pagalbos automobiliu. Paaiškino, jog 2010 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pareiškė pretenziją dėl žalos atlyginimo, kurioje nurodė, kad įvykio priežastis – netinkamas lietaus kanalizacijos sistemos veikimas, normalaus transporto eismo neužtikrinimas stipraus lietaus metu. 2010 m. spalio 4 d. atsakymu Nr. A51-21244 (2.9.3.24-UK4) Savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamento Infrastruktūros skyrius nurodė, kad atsakovui nepakanka duomenų apie patirtus nuostolius, nes nepateikta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) Kelių policijos valdybos pažyma, nutarimas, eismo įvykio schema, nuostolių atlyginimo aktas (iš draudimo kompanijos, ekspertų biuro ir autoserviso). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo pageidaujamų dokumentų neturi, todėl prašė teismą išspręsti ginčą pagal pateikiamus kitus įrodymus ir tenkinti prašymą dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai pasireiškė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 6 straipsnio 30 ir 32 punktuose numatytų funkcijų pažeidimu, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė neužtikrino, kad įvykio vietoje (Ateities g. po Ukmergės g. viaduku) stipraus lietaus metu nesusidarytų lietaus vandens sankaupos, apie tokį pavojų eismo saugumui jokiais būdais neinformavo eismo dalyvių, todėl laikytina, kad atsakovas yra pažeidęs minėtas VSĮ nuostatas bei bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pretenzijoje pareiškėjas nurodė, kad transporto priemonė yra laikoma remonto įmonėje bei terminą, per kurį atsakovas turi teisę kreiptis į šią įstaigą, jei pageidauja dalyvauti nustatant žalos dydį, tačiau Savivaldybė šia savo teise nepasinaudojo, todėl po nurodyto termino sugadintą automobilį, kuris buvo pripažintas neremontuotinu, pareiškėjas atsiėmė ir 2012 m. kovo 15 d. pardavė didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir Kelių eismo taisyklės) jis nepažeidė, greičio neviršijo, nes išsukinėjo iš šalutinio kelio (S. Neries g.) į pagrindinį kelią (Ateities g.). Be to, atsidūrus didelėje baloje, net fiziškai neįmanoma išvystyti didelį greitį. Iš anksto numatyti susidariusios lietaus vandens sankaupos neturėjo jokių galimybių, kadangi išvažiuojant iš S. Neries g. į Ateities g., iš dešinės pusės yra didelė mūrinė siena, užstojanti po Ukmergės g. viaduku esantį vaizdą.

Pareiškėjo nuomone, nors 2010 m. liepos 4 d. liūtis buvo stipri, pasiekusi pavojingo meteorologinio reiškinio kriterijų (pagal 2010 m. lapkričio 19 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Informacijos skyriaus pažymą Nr. (5.58.22)-B8-1539), tačiau ji nelaikytina force majeure aplinkybe, atleidžiančia atsakovą nuo prievolės atlyginti žalą. 2010 m. liepos mėn. Vilniuje stebėtos 3 smarkios liūtys – liepos 4 d., liepos 14 d. ir liepos 18 d., iš kurių tik liepos 14 d. liūtis pripažinta force majeure aplinkybe. Smarkūs lietūs vasaros metu yra normalus reiškinys Lietuvoje, todėl Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atidi ir rūpestinga, privalo užtikrinti, kad dėl tokių įprastų gamtinių reiškinių nenukentėtų eismo saugumas Vilniaus miesto gatvėse.

Pažymėjo, jog Vilniaus miesto lietaus nuotekų tinklo ir Ateities g. savininkas yra atsakovas, byloje nėra duomenų, kad lietaus nuotekų tinklo ar Ateities g. valdymas sutartimi būtų perduotas trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Grinda“. Atlygintinų paslaugų teikimo 2009 m. lapkričio 26 d. sutartimi Nr. 14-171 trečiajam asmeniui nėra pavesta praplatinti lietaus nuotekų tinklą ar kitaip padidinti jo pralaidumą, užtikrinant tinkamą lietaus vandens surinkimą, nepavesta užtikrinti, kad gatvėse nesusidarytų ar būtų nedelsiant šalinamos lietaus vandens sankaupos, nenumatytas kelio ženklų, įspėjančių apie pavojų gatvėse, statymas. Atsižvelgiant į tai, UAB „Grinda“ civilinė atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.266 straipsnio pagrindu negalima, o tinkamu atsakovu laikytina Vilniaus miesto savivaldybė. Jei trečiasis suinteresuotas asmuo būtų atsakingas už lietaus nuotekų surinkimą, jo atsakomybė būtų solidari. UAB „Grinda“ 2010 m. rugsėjo 22 d. atsakyme į pareiškėjo pretenziją nurodė, kad lietaus nuotekų sistema buvo netinkamai suprojektuota, todėl, pareiškėjo nuomone, statinio trūkumo faktas (nepriklausomai nuo tų trūkumų priežasčių) yra pakankamas pagrindas taikyti civilinę atsakomybę statinio savininkui.

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. liepos 4 d. liūties metu buvo apsemta ne tik Ateities g. dalis po Ukmergės g. viaduku, bet ir daugelis Vilniaus gatvių. Ši aplinkybė, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad paviršinių nuotekų netinkamas surinkimas yra kompleksinė Vilniaus miesto problema. Tą patvirtina ir Savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 3 d. priimtas sprendimas Nr. 1-2136 „Dėl paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiojo plano tvirtinimo“. Pareiškėjas rėmėsi šiuo sprendimu patvirtintu specialiuoju planu (toliau – ir specialusis planas), nurodė, kad įvykio vietoje yra įrengtas baseinas Nr. 59 (baseino pavadinimas „Neries Nr. 25 išleistuvas“), kurio paskirtis yra kolektoriais surinkti lietaus vandenį ir kitas paviršines nuotekas. Kadangi paviršinės nuotekos ginčo vietoje nebuvo tinkamai surinktos, o tai turėjo būti padaryta baseino Nr. 59 pagalba, pareiškėjas laiko, kad šio objekto trūkumas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios atsirado žala. Pareiškėjas teigia, kad specialiojo plano 2.3, 2.5 punktai, specialiojo plano koncepcijos 2 punktas įrodo, kad pats atsakovas pripažįsta esant objekto trūkumus ir būtinumą imtis skubių veiksmų, siekiant išspręsti jo netinkamo funkcionavimo problemą.

Pagrįsdamas prašomas priteisti sumas, pareiškėjas paaiškino, jog iš atsakovo prašė priteisti dėl eismo įvykio ir automobilio priverstinio transportavimo iš įvykio vietos iki remonto įmonės susidarius kaštus bei transporto priemonės vertės sumažėjimą, taip pat bylinėjimosi metu patirtas išlaidas (automobilio vertės nustatymas – 200 Lt, speciali meteorologinė informacija – 437,90 Lt).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimais (I t., b. l. 42–48; IV t., b. l. 17–24; V t., b. l. 168–169) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Ateities g. Vilniaus miesto savivaldybei priklauso nuosavybės teise. Inžinierinio statinio rekonstruotos Laisvės pr., Ukmergės g. ir P. Žadeikos g. sankryžos ir rekonstruotos Ateities g. nuo Fabijoniškių g. iki Laisvės pr., Vilniuje pripažinimo tinkamu naudoti 2009 m. kovo 17 d. aktu Nr. STN-01-090317-008 Ateities g. kartu su šios gatvės lietaus nuotekyne pripažinta tinkama naudoti, tai patvirtina, kad įvykio metu Ateities g. ir jos lietaus nuotekų tinklas buvo be konstrukcinių trūkumų. Atsakovo teigimu, vandens ir nuotekų tinklai yra viešoji infrastruktūra, kuri nuosavybės teise gali priklausyti tik savivaldybėms arba savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms. Pagal 2009 m. lapkričio 26 d. sutartį UAB „Grinda“ įsipareigojo atlikti Vilniaus mieste esančių lietaus nuotekų tinklų priežiūrą ir eksploatavimą bei turėjo užtikrinti inžinerinių tinklų tinkamą būklę. Atsakovas pažymėjo, kad pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį pareiga atlyginti žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų yra nustatyta ne tik šių objektų savininkui, bet ir valdytojui. Iš šios įstatymo nuostatos galima daryti išvadą, kad jei minėtų objektų savininkas perduoda šiuos objektus valdyti kitam asmeniui (valdytojui), tai už jų sugriuvimą ar kitais trūkumais padarytą žalą tretiesiems asmenims atsako ne savininkas, o valdytojas. Kaip lietaus nuotekų tinklų Vilniaus mieste valdytoja UAB „Grinda“ turi atlyginti padarytą žalą, atsiradusią dėl galimai netinkamo lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo. Atsižvelgdama į tai, Vilniaus miesto savivaldybė atsakovu byloje prašė laikyti UAB „Grinda“.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog lietaus nuotekų tinklas neatitiko jo įrengimo metu galiojusių teisės aktų, reglamentuojančių statybos, projektavimo ir kt. procesus, nuostatų ir todėl turi trūkumų, nepateikė argumentų, kodėl atsakovui turi kilti atsakomybė CK 6.271 straipsnio pagrindu. Sudarydama 2009 m. lapkričio 26 d. sutartį su UAB „Grinda“, Vilniaus miesto savivaldybė vykdė jai, kaip Vilniaus miesto vandens ir nuotekų tinklų savininkui, tenkančią pareigą užtikrinti inžinerinių tinklų tinkamą būklę, tuo tarpu pareiškėjas nenurodė kaip pasireiškė atsakovo neteisėti veiksmai nuotekų tvarkymo priežiūros srityje. Pareiškėjas teiginius, kad baseinas Nr. 59 yra su trūkumais, grindžia specialiuoju planu, tačiau jame nebuvo konstatuota, jog jis buvo su konstrukciniais trūkumais. Taip pat atsakovas nesutiko su pareiškėjo prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžiu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu (V t., b. l. 179–185) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog bylos nagrinėjimo metu, po to, kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi byla buvo perduota Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš naujo spręsti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, buvo suvienodinta Specialiosios teisėjų kolegijos praktika dėl panašaus pobūdžio ginčų priskirtinumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui. Specialioji teisėjų kolegija 2014 m. kovo 28 d. nutartyje byloje Nr. T-38-2014 išaiškino, kad ginčai dėl savivaldybės pareigos atlyginti žalą, atsiradusią dėl savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių trūkumų, peržengia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos administracinių teismų nagrinėjamų ginčų kategorijos ribas, nes yra susiję su savivaldybės civiline atsakomybe už žalą, atsiradusią dėl inžinierinio statinio – kelio trūkumų pagal CK 6.266 straipsnį, todėl turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui reikalaujant atlyginti žalą, galimai padarytą dėl inžinerinių statinių trūkumų, toks ginčas peržengia ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas administracinių teismų nagrinėjamų ginčų ribas ir turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, tačiau minėtoje nutartyje Specialioji teisėjų kolegija, be kita ko, konstatavo, kad byla, kuri buvo iškelta administraciniame teisme ir ilgą laiką buvo būtent administracinių teismų žinioje, bendrosios kompetencijos teismui neperduotina, kadangi naujo proceso pradėjimas bendrosios kompetencijos teismuose būtų nesuderinamas su proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgdamas į tai, taip pat į tai, jog ši administracinė byla iškelta administraciniame teisme, ji daugiau nei dvejus metus, t. y. nuo 2013 m. liepos mėn., yra administracinių teismų žinioje, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartimi grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos administraciniam teismui, sprendė, jog tokioje stadijoje naujo proceso pradėjimas bendrosios kompetencijos teisme būtų akivaizdžiai nesuderinamas su proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais. Įvertino tai, kad pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose išreiškė nuomonę, kad tikslingiau bylą užbaigti nagrinėti administraciniame teisme, todėl priėmė sprendimą bylą toliau nagrinėtina administraciniame teisme ir bendrosios kompetencijos teismui jos neperduoti.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas nustatė, jog pareiškėjas žalą kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės netinkamo funkcijų, numatytų VSĮ 6 straipsnio 30 ir 32 punktuose, atlikimo – atsakovas neužtikrino, kad įvykio vietoje (Ateities g. po Ukmergės g. viaduku) stipraus lietaus metu nesusidarytų lietaus vandens sankaupos, apie tokį pavojų eismo saugumui jokiais būdais neinformavo eismo dalyvių, taip pat iš paviršinio vandens nuotekų tvarkymo objekto (baseino Nr. 59) trūkumų.

Vadovavosi žalos atlyginimo santykius reglamentuojančiomis CK nuostatomis – CK 6.266 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota jo taikymo praktika, pagal kurią statinio konstrukciniu trūkumu CK 6.266 straipsnio taikymo prasme pripažįstamas įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros ar dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo redakcijos, kuri galiojo įvykio metu, 2 straipsnio 8 dalimi, 18 straipsnio 2 dalimi bei specialiojo plano 2.3 ir 2.5 punktais, teismas nustatė, jog baseinas Nr. 59 yra nuotekų tvarkymui skirtų statinių, įrenginių ir kitų objektų kompleksas, nuosavybės teise priklauso savivaldybei, kurios teritorijoje vykdomas viešasis vandens tiekimas, arba šios savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad baseiną Nr. 59 sudarantys statiniai ir įrenginiai įvykio metu nuosavybės teise priklausė Vilniaus miesto savivaldybei ir kad būtent šie įrenginiai 2010 m. liepos 4 d. turėjo pašalinti lietaus vandenį iš Ateities g. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, teismas nustatė, jog pareiškėjas savo reikalavimus grindžia tuo, kad buvo nepakankamas nurodytą baseiną sudarančių paviršinių nuotekų tvarkymo tinklų kolektorių pralaidumas. Iš pareiškėjo pozicijos ginče sprendė, kad jis neįrodinėja, jog nepakankamo kolektorių pralaidumo priežastis buvo jų techninis gedimas, netinkamas jų eksploatavimas ar priežiūra. Todėl, atsižvelgęs į tai, kad UAB „Grinda“ 2009 m. lapkričio 26 d. sutartimi buvo pavesta atlikti tik lietaus nuotekų tinklo priežiūros ir eksploatavimo darbus, konstatavo, jog pagal pareiškėjo skundo pagrindą sudarančias aplinkybes byloje yra patrauktas tinkamas atsakovas. Įvertinęs pareiškėjo nurodomų dokumentų (UAB „Grinda“ 2010 m. rugsėjo 22 d. rašto, specialiojo plano) turinį, teismas pripažino, kad 2010 m. liepos 4 d. lietaus metu Ateities g. buvo apsemta dėl nepakankamo pareiškėjo nurodytą baseiną sudarančių paviršinių nuotekų tvarkymo tinklų kolektorių pralaidumo. Tai patvirtina ir tai, jog tuo pat metu lietaus vandeniu buvo apsemtos ir kitos Vilniaus miesto gatvės. Tačiau, atsižvelgęs į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1-2136 patvirtinto specialiojo plano sprendinius, teismas atkreipė dėmesį, jog aplinkybę, kad kolektorių pralaidumas buvo nepakankamas, lėmė ne techninis jų gedimas, neatitiktis projektavimą, statybą ar techninę priežiūrą reglamentuojančioms teisės normoms, o tai, kad sutekančio vandens kiekiai per pastaruosius 15 metų šioje miesto dalyje išaugo 2–3 kartus, todėl anksčiau pastatyti kolektoriai tapo perkrauti ir labai padidėjo jų persipildymo tikimybė. Teismo vertinimu, tokia aplinkybė, kai plečiantis miestui viešoji infrastruktūra kai kuriais atvejais tapo perkrauta, yra objektyvi ir nuo atsakovo nepriklausanti, atsiradusi jau po viešąją infrastruktūrą sudarančių objektų statybos, todėl ji negali būti prilyginama statinio techninių konstrukcijų trūkumams CK 6.266 straipsnio taikymo prasme. Iš specialiojo plano sprendinių matyti, kad šios aplinkybės pašalinimui reikalinga atlikti kompleksinius viešosios paviršinių nuotekų infrastruktūros tvarkymo darbus, reikalaujančius didelių finansinių resursų. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, jog negalima pripažinti, kad Ateities g. apsėmimo vandeniu 2010 m. liepos 4 d. priežastis buvo pareiškėjo nurodyto objekto – baseino Nr. 59 – trūkumai, kaip jie suprantami CK 6.266 straipsnio taikymo prasme ir kad šiuo atveju kyla atsakovo griežtoji atsakomybė šiuo pagrindu.

Nenustatęs išimtinės statinio savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės CK 6.266 straipsnio pagrindu, teismas nagrinėjo, ar kyla atsakovo viešoji civilinė atsakomybė bendrais pagrindais. Vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog 2010 m. liepos 4 d. Ateities g. dėl stipraus lietaus buvo susidariusi vandens sankaupa, nereiškia netinkamo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkte numatytos funkcijos vykdymo. Nurodė, jog šiuo atveju svarbu tai, kad atsakovas vykdo nuotekų tvarkymo organizavimo funkciją, t. y. nuotekų tinklai yra nutiesti, jų priežiūros ir eksploatavimo funkcija yra perduota UAB „Grinda“. Pažymėjo, jog Ateities g. prieš įvykį buvo rekonstruota ir pripažinta tinkama naudoti, kartu su gatve buvo pastatyti ir gatvės lietaus nuotekų įrenginiai, kurie buvo sujungti su jau esamais Vilniaus miesto nuotekų įrenginiais. Kaip minėta, susidariusios vandens sankaupos gatvėje priežastis buvo ne Ateities g. nuotekų tinklų netinkamas įrengimas, bet anksčiau statytų kolektorių perkrovos dėl pastaraisiais metais vykusios miesto plėtros. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, kad atsakovas neturėjo ir neturi galimybių iš karto rekonstruoti visos miesto lietaus nuotekų infrastruktūros. Atkreipė dėmesį, jog Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnis būtent ir numato pareigą savivaldybėms planuoti nuotekų tvarkymą, infrastruktūros plėtrą bei pažymėjo, jog Savivaldybė vykdo šią pareigą, yra patvirtinusi paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialųjį planą, kuriame yra įvertinusi esamo nuotekų tinklo perkrovimus, atsiradusius dėl miesto plėtros, jame numačiusi kompleksines infrastruktūros plėtros priemones. Byloje nesant duomenų, kad nurodytoje Ateities g. vietoje iki nagrinėjamo įvykio nuolat susidarydavo vandens sankaupos, kad buvo pagrindas atsakovui imtis neatidėliotinų priemonių susidariusiai padėčiai spręsti, teismas konstatavo, kad negalima pripažinti, jog 2010 m. liepos 4 d. Ateities g. dėl stipraus lietaus susidariusią vandens sankaupą lėmė būtent netinkamas atsakovo VSĮ 6 straipsnio 30 punkte numatytos funkcijos vykdymas ar nepateisinamas ir aplaidus atsakovo darbuotojų elgesys.

Pareiškėjo teiginius, kad atsakovas netinkamai vykdė saugaus eismo organizavimo funkciją, numatytą VSĮ 6 straipsnio 32 punkte, nes apie pavojų eismo saugumui neinformavo eismo dalyvių, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Vadovavosi Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, 11 straipsnio 1, 2 ir 7 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 13 punktu, atsižvelgė į tai, jog byloje nėra duomenų, kad nurodytoje Ateities g. vietoje iki nagrinėjamo įvykio nuolat susidarydavo vandens sankaupos ir dėl to atsakovui buvo pagrindas planuoti ir įgyvendinti technines eismo reguliavimo priemones nurodytoje vietoje, įvertino tai, kad apie Ateities g. susidariusią vandens sankaupą nei atsakovui, nei trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Grinda“ nebuvo pranešta (nebuvo objektyvios galimybės dėl susidariusios kliūties organizuoti atitinkamų techninių eismo reguliavimo priemonių) ir konstatavo, jog esant tokioms aplinkybėms negalima pripažinti, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas netinkamai vykdė saugaus eismo organizavimo funkciją, numatytą VSĮ 6 straipsnio 32 punkte. Darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju teismas nenustatė viešosios atsakomybės taikymo būtinosios sąlygos – neteisėtų viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, o kitų sąlygų (žalos faktas, dydis, priežastinio ryšio buvimas) buvimo nenustatinėjo.

Papildomai pažymėjo, kad kai žala atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio – tyčios ar didelio neatsargumo, būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti tik žalą padariusiam asmeniui, nes protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam (CK 6.248 str. 4 d., 6.282 str. 1 d.). Vadovavosi Kelių eismo taisyklių 133 punktu, pažymėjo, jog iš fotonuotraukose užfiksuotos pareiškėjo automobilio padėties matyti, jog jis į didelę balą negalėjo įvažiuoti netikėtai iš S. Nėries g. pasukęs į Ateities g., kadangi automobilis sustojo kairėje eismo juostoje, o tai reiškia, kad pareiškėjas į vandens sankaupą įvažiavo ne iš karto pasukęs į Ateities g., taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog dėl žemėjančio gatvės reljefo pareiškėjui buvo pagrindo manyti, jog vandens lygis gali būti toks, kad saugiai pravažiuoti nebus galimybės ir pripažino, kad pareiškėjas turėjo objektyvią galimybę pamatyti susidariusią kliūtį, ją įvertinti ir važiuoti tik įsitikinęs, kad tai saugu. Atsižvelgęs į tai, sprendė, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju priėmė rizikingą sprendimą, neveikė taip, kaip reikalavo Kelių eismo taisyklių 133 punkte įtvirtintas atsargaus elgesio standartas ir tai lėmė žalos atsiradimą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (V t., b. l. 188–193) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl CK 6.266 straipsnio aiškinimo, sutiko su skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nurodytais teiginiais dėl statinių savininkų ir teisėtų valdytojų pareigos prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriuvimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą bei pripažinta įrodyta aplinkybe, jog „2010-07-04 lietaus metu Ateities gatvė buvo apsemta dėl nepakankamo pareiškėjo nurodytą baseiną sudarančių paviršinių nuotekų tvarkymo tinklų kolektorių pralaidumo“ ir teigė, jog byloje išspręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nurodytas statinio trūkumas (nepakankamas kolektorių pralaidumas) laikytinas statinio trūkumu CK 6.266 straipsnio taikymo prasme, ir šiuo klausimu nesutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Vadovaudamasis CK 6.266 straipsnio nuostatomis ir jų taikymo praktika, teigė, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad statinio trūkumas (nepakankamas kolektorių pralaidumas) nelaikytinas trūkumu CK 6.266 straipsnio prasme, nes jo priežastimi buvo „objektyvi nuo atsakovo nepriklausanti aplinkybė, atsiradusi jau po viešąja infrastruktūrą sudarančiu objektu statybos“, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse padarytoms išvadoms, jog statinio konstrukciniu trūkumu CK 6.266 straipsnio taikymo prasme pripažįstamas įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs ne tik dėl statybos normų pažeidimo ar netinkamos konstrukcijų priežiūros, bet ir dėl kitu priežasčių, nepriklausančiu nuo savininko (valdytojo) valios. Pažymėjo, kad teismo padaryta išvada, jog statinio trūkumu CK 6.266 str. prasme galėtų būti pripažįstamas tik toks trūkumas, kuris priklauso nuo savininko valios ir atsirado tik konkrečiu laikotarpiu (iki statinio statybų pabaigos), yra iš esmės yra ydinga, nes ji suponuotų, kad žalą patyrę asmenys praktiškai niekuomet negautų jos atlyginimo, jeigu statinio trūkumas atsirastų ne jo statybos, bet eksploatavimo metu; be to, žalos atlyginimo negautų ir asmenys, kurie esant akivaizdžiam statinio trūkumo faktui, neįrodytų nuo statinio valdytojo valios priklausančių objektyvių trūkumo atsiradimo priežasčių. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė, kad daiktas yra su trūkumais bei kad atsakovu byloje patrauktas tinkamas asmuo – Savivaldybė, nepagrįstai ir nesilaikydama suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, suformavo visiškai naujas, papildomas CK 6.266 straipsnio taikymo sąlygas – būtinumą nustatyti statinio savininko neteisėtus veiksmus (nuo jo valios priklausančias aplinkybes, nulėmusias statinio trūkumo atsiradimą) ir statinio trūkumų atsiradimo laiką (iki statinio statybos pabaigos). Pareiškėjo įsitikinimu, tokia Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada dėl papildomų sąlygų taikymo yra teisiškai nepagrįsta ir naikintina kaip prieštaraujanti suformuotai teismų praktikai. Teigia, kad byloje turėjo būti laikomasi nuosekliai suformuotos CK 6.266 straipsnio aiškinimo taisyklės, pagal kurias Vilniaus miesto savivaldybės rūpestingumo, veiksmų ar neveikimo klausimai byloje neturėtų būti keliami, o apsiribojama daikto su trūkumais valdymo fakto nustatymu. Nurodo, jog pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį šiuo konkrečiu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo atsisakyti taikyti Vilniaus miesto savivaldybei CK 6.266 straipsnyje numatytos atsakomybės tuo pagrindu, jog statinio trūkumų pašalinimui yra reikalingi finansiniai resursai ir pažymi, kad tokiu atveju atsakovas atsidurtų privilegijuotoje padėtyje, lyginant su kitais asmenimis — statinių savininkais, kuriems toks civilinės atsakomybės netaikymo pagrindas nėra nustatytas. Taip pat atkreipia dėmesį, jog byloje yra nustatyta faktinė aplinkybė, kad statinio trūkumas (nepakankamas kolektorių pralaidumas) egzistavo jau labai ilgą laiką – pastaruosius 15 metų sutekančio vandens kiekiai yra padidėję 2–3 kartus, taigi atsakovas turėjo visas galimybes suplanuoti lėšas šio trūkumo pašalinimui ir imtis būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos atsiradimo. Atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė įvykio metu valdė (ir iki šiol valdo) trūkumų turintį statinį, ką iš esmės ir pats pripažįsta specialiajame plane, mano, kad jam turi būti taikoma civilinė atsakomybė CK 6.266 straipsnio pagrindu.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartimi buvo išnagrinėta panaši savo faktinėmis aplinkybėmis byla (civilinė byla Nr. 3K-3-90/2013), kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog Savivaldybei dėl netinkamo lietaus nuotekų surinkimo funkcijos organizavimo turi būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 ir 6.246 straipsnius, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnį bei VSĮ 6 straipsnio 30 punktą. Pareiškėjo manymu, Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo nuosekliai laikytis jau suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu.
3. Nors, apelianto nuomone, byloje yra pakankamas pagrindas skundą tenkinti taikant vien CK 6.266 straipsnį, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentais dėl CK 6.271 straipsnio (ne)taikymo nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pažymi, kad priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, vien nuotekų tinklų nutiesimo faktas nesudaro pagrindo pripažinti, kad nuotekų tvarkymo organizavimo funkcija yra vykdoma tinkamai. Ginčo statinys (baseinas Nr. 59 „Neries Nr. 25 išleistuvas“) yra sumontuotas dar prieš keletą dešimtmečių ir jo funkcionalumas jau seniai nebeatitinka reikalingo pralaidumo; tai, kad jau 15 metų sutekančio vandens kiekiai yra padidėję 2–3 kartus, yra konstatuota tiek specialiajame plane, tiek ir skundžiamame teismo sprendime. Aplinkybė, kad nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo funkcija perduota UAB „Grinda“, irgi nereiškia, kad nuotekų surinkimo funkcija vykdoma tinkamai. Pažymėtina, kad atsakovas nei trečiajam suinteresuotam asmeniui, nei kitiems asmenims nėra pavedęs atlikti nepakankamo pralaidumo statinio remonto ar atnaujinimo funkcijų — todėl statinio su trūkumais priežiūros ir eksploatavimo funkcijos perdavimas, nepavedant pačių trūkumų pašalinimo funkcijos, negali būti laikomas tinkamu nuotekų surinkimo funkcijos vykdymu. Taip pat nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas tinkamai vykdo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnyje numatytą pareigą — kaip matyti iš byloje esančių duomenų, specialusis planas buvo patvirtintas tik 2014 m. gruodžio mėn., t. y. po 4,5 metų nuo žalos pareiškėjui padarymo dienos, ir tik po 15 metų nuo veiksnių, lėmusių statinio nepakankamą pralaidumą ir žalos atsiradimą (padidinto sutekančio vandens kiekio dėl miesto plėtros). Pabrėžia, jog įvykio metu (2010 m. liepos 4 d.), nors ginčo statinys jau virš 10 metų buvo nepakankamai pralaidus, atsakovas nebuvo ėmęsis jokių veiksmų siekiant užtikrinti tinkamą nuotekų surinkimo funkcijos vykdymą, atitinkančią dėl miesto plėtros pasikeitusią sutekančio vandens kiekio situaciją. Taip pat pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog teismas nevertino atsakovo struktūrinių padalinių funkcijų vykdymo tinkamumo. Pažymi, kad įvykio metu galiojusių Savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 40-41 patvirtintų Savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Infrastruktūros projektų skyriaus Eksploatacijos poskyrio nuostatų 9.8 punktas numatė, kad poskyris privalo administruoti miesto lietaus nuotekinės eksploatacija ir remontą. Tuo pačiu įsakymu patvirtintų Infrastruktūros projektų skyriaus nuostatų 9.5 punktas numatė, kad skyrius teikia siūlymus ir skaičiavimus dėl lėšų poreikio, reikalingo miesto infrastruktūros objektams eksploatuoti ir statyti. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas į bylą nepateikė nei vieno dokumento, iš kurio būtų galima daryti išvadą, kad prieš nagrinėjamą įvykį būtų bent jau svarstytas ginčo statinio remonto tikslingumo klausimas ar atlikti skaičiavimai dėl šiam tikslui reikalingų lėšų; vienintelis dokumentas, kuriame atsispindi atsakovo pozicija dėl lietaus nuotekinės remonto būtinumo – 2014 m. gruodžio 3 d. specialusis planas. Mano, jog nepagrįstu laikytinas ir teismo teiginys, kad nėra pagrindo taikyti atsakovui atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį, nes „byloje nėra duomenų, kad nurodytoje Ateities g. vietoje iki nagrinėjamo įvykio nuolat susidarydavo vandens sankaupos”, kadangi įstatymas nenumato, jog žala atlyginama tik tais atvejais, kuomet ji yra daroma nuolat, be to, atsakovas, tinkamai vykdydamas nuotekų surinkimo funkciją, privalėjo nuolat vykdyti stebėseną ir nustatyti, kurios miesto vietos yra potencialiai pavojingos, o atsižvelgiant į aplinkybę, kad jau 15 metų nuotekų kiekiai įvykio vietoje yra keletą kartų padidėję, akivaizdu, kad atsakovas turėjo visas galimybes tai nustatyti ir imtis priemonių siekiant išvengti žalos atsiradimo. Pažymi ir tai, kad atsakovo turimų dokumentų apie faktinę situaciją nebuvimas byloje negali būti pagrindu atleisti jį nuo civilinės atsakomybės, nes teismas turi pareigą būti aktyvus ir galėjo juos išreikalauti. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, jog atsakovas, plečiantis miestui, net 15 metų nesiėmė visiškai jokių veiksmų, kad būtų užtikrintas tinkamas dėl tokios plėtros padidėjusių nuotekų kiekio surinkimas. Pareiškėjo įsitikinimu, jokių veiksmų nesiėmimas nei planuojant miesto plėtrą, nei tokį nepateisinamai ilgą laiką po jos, yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus pagal CK 6.271 straipsnį.
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nesielgė taip, kaip reikalauja Kelių eismo taisyklių 133 punktas ir tai lėmė žalos atsiradimą. Pažymi, kad konstatavus atsakovo atsakomybę pagal CK 6.266 straipsnį, pareiškėjo veiksmai turėtų būti vertinami ne pagal teismo nurodytas CK 6.248 straipsnio 1 dalį ir 6.282 straipsnio 1 dalį, bet pagal jau minėtą CK 6.270 straipsnio 1 dalį, t. y. turėtų būti nustatoma pareiškėjo tyčia arba didelis neatsargumas, tuo tarpu teismo nurodyto Kelių eismo taisyklių 133 punkto pažeidimas, jei toks ir būtų, turėtų būti laikomas paprastu, o ne dideliu neatsargumu. Nurodo, jog kategoriškai nesutinka, kad įvykio metu jis vairavo neapdairiai, nerūpestingai ar neatsargiai. Įvykio vieta (Ateities g./Laisvės pr.), išvažiuojant iš S. Neries g., nėra matoma, kadangi ją užstoja didelė mūrinė siena, dėl kurios lietaus vandens sankaupa objektyviai negalėjo būti matoma, be to, įvykio vietoje visi aplinkos elementai (kelias, virš jo esantis viadukas ir sienos šalia jo, šaligatviai, atitvarai) yra pilkos spalvos, susiliejančios su lietaus vandens spalva, todėl (ypač atsižvelgiant į apsunkintą dėl lietus matomumą) neteisinga teigti, kad pareiškėjas privalėjo nustatyti, jog kelias padengtas dideliu vandens sluoksniu. Be kita ko, net ir patekęs į susidariusią balą, pareiškėjas ėmėsi priemonių, siekdamas išvengti žalos – bandė išvažiuoti iš pavojų sukėlusios vietos. Mano, jog tai, kad dėl pernelyg didelio vandens kiekio ant važiuojamosios dalies to padaryti nepavyko, negali būti laikoma Savivaldybės atsakomybę šalinančia aplinkybe. Taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad pareiškėjo neva rizikingą elgesį patvirtina nuotraukos, iš kurių matyti, kad automobilis stovi antroje eismo juostoje, nes nuotraukose užfiksuota automobilio padėtis jau po įvykio, t. y. po to, kai išvažiavęs iš S. Neries gatvės į Ateities g. antrą eismo juostą (dėl būtinybės sankryžoje sukti į kairę) pareiškėjas įvažiavo į vandens sankaupą, po to, kai siekdamas išvengti žalos atsiradimo jis stengėsi išvažiuoti iš susidariusios balos bei po to, kai užgesus automobilio varikliui, stengėsi nustumti jį į priekį. Mano, jog dėl šių priežasčių pareiškėjo elgesys, patekus į susidariusią vandens sankaupą, negali būti traktuojamas kaip rizikingo sprendimo priėmimas, nes manytina, kad susidariusioje situacijoje bet kuris vidutinio apdairumo ir rūpestingumo asmuo pasielgtų taip pat, t. y. siekdamas išvengti žalos atsiradimo, stengtųsi patraukti automobilį į saugią vietą o ne sustotų pavojingoje vietoje.
5. Atsižvelgdamas į tai, kad žalos dydžio ir priežastinio ryšio Vilniaus apygardos teismas nesiaiškino nei priimdamas skundžiamą sprendimą, nei bylą nagrinėjęs pirmą kartą, pareiškėjas mano, kad pripažinus aukščiau nurodytus argumentus pagrįstais, byla turėtų būti grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nusprendus bylą galutinai išspręsti pačiam, prašo paskirti žodinė bylos nagrinėjimą, siekiant tinkamai išnagrinėti žalos ir priežastinio ryšio klausimus, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pats išsprendė bylos teismingumo klausimą, nes Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartyje konstatavo, jog yra išlikusi galimybė kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją. Pareiškėjo nuomone, net bylos šalims ir išsakius savo poziciją dėl teismingumo, Vilniaus apygardos administracinis teismas privalėjo atsižvelgti į skirtingus aukštesnės instancijos teismų procesinius sprendimus ir teismingumo klausimą perduoti nagrinėti Specialiajai teisėjų kolegijai.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (VI t., b. l. 1–8) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir sprendime išdėstytus motyvus dėl CK 6.266 straipsnio taikymo interpretuoja ir perteikia klaidingai, tokiu būdu bandymas pakreipti juos sau palankia linkme, tuo tarpu skundžiamo sprendimo išvados ir argumentacija yra teisinga, atitinka teisės nuostatas ir teismų praktiką. Vadovaudamasis CK 6.266 straipsnio nuostatomis ir įvertinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime teismo nurodytus motyvus, teigė, jog yra aišku, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kolektorių pralaidumo nepakankamumą tam tikro vandens kiekio atžvilgiu nelaikė ir nepripažino statinio trūkumu. Teismas nenurodė, jog Ateities g. buvo apsemta dėl nuotekų tvarkymo įrenginių trūkumo, o nurodė, jog minėta gatvė buvo apsemta dėl nepakankamo kolektoriaus pralaidumo, tačiau tai negali būti prilyginama statinio trūkumui CK 6.266 straipsnio taikymo prasme, t. y. teismas nenustatė esminės CK 6.266 straipsnio taikymo prielaidos – statinio statybinių konstrukcijų trūkumo. Mano, kad apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas suformavo naujas papildomas CK 6.266 straipsnio taikymo sąlygas (būtinumą nustatyti savininko neteisėtus veiksmus ir statinio trūkumo atsiradimo laiką), yra absoliučiai nepagrįsti. Sutinka, jog nepakankamas kolektorių pralaidumas tam tikram vandens kiekiui negali būti prilyginamas statinio statybinių konstrukcijų trūkumui, nes aplinkybė, jog 2010 m. liepos 3 d. iškritus itin dideliam kritulių kiekiui, kolektorių pralaidumas tapo nepakankamas šiems krituliams susemti, savaime nereiškia, kad nuotekų surinkimų įrenginys, kaip statinys, sukurtas statybos darbais, naudojant statybos produktus, turi statybinių konstrukcijų trūkumų, atsiradusių dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros arba dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko valios, kaip kad numatyta CK 6.266 straipsnio 1 dalyje. Savo poziciją grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią statinio trūkumai, nesusiję su konstrukcijomis ir atsiradę dėl nepakankamos ar netinkamos jo priežiūros, negali būti pagrindu taikyti statinio savininkui (valdytojui) CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Pažymi, jog šiuo atveju teismas nustatė, o apeliantas net ir neginčija aplinkybės, jog kolektorių pralaidumo nepakankamumą lėmė ne jo, kaip statinio techninis gedimas ar netinkama eksploatacija ir kt., o tai, jog padidėjo surenkamo vandens kiekiai. Aplinkybę, jog paviršinių nuotekų surinkimo tinklas, esantis Ateities g. Vilniuje buvo be trūkumų nenuginčijamai patvirtino į bylą pateiktas rašytinis įrodymas – 2009 m. kovo 17 d. Inžinerinio statinio rekonstruotos Ateities g. nuo Fabijoniškių g. iki Laisvės pr. Vilniuje pripažinimo tinkamu naudoti aktas STN-01-090317-008. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai kolektorių nepakankamo pralaidumo tam tikram vandens kiekiui neprilygino statinio statybinių konstrukcijų trūkumui CK 6.266 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.
2. Pirmosios instancijos teismas nurodydamas, jog siekiant ištaisyti padėtį, būtina atlikti kompleksinius nuotekų infrastruktūros tvarkymo darbus, reikalaujančius didelių resursų, nurodė, kad siekiant ištaisyti padėtį būtina atlikti kompleksinius, o ne vienkartinio pobūdžio, techninių gedimų arba statybos defektų pašalinimo darbus. Šis teiginys iš esmės tik patvirtino, jog kolektorių nepakankamas pralaidumas tam tikro vandens kiekio atžvilgiu negali būti prilyginamas nuotekų tvarkymo sistemos statybinių konstrukcijų trūkumui. Tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, taip teigdamas, įvertino atsakovės veiksmų ekonominį tikslingumą (ABTĮ 3 str. 2 d.), todėl visi apeliacinio skundo teiginiai apie teismo atliktą atsakovo veiksmų ekonominį vertinimą ir t.t. yra nepagrįsti ir atmestini, traktuotini kaip bandymas iškreipti teismo argumentaciją.
3. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taiko netinkamus pavyzdžius, kurie nepagrindžia skundžiamo sprendimo neteisėtumo, nes pirmosios instancijos teismo pateikta argumentacija jokiu būdu nesuponuoja išvados, jog žalą patyrę asmenys žalos atlyginimo gali reikalauti tik tada, jeigu statinio trūkumas atsirastų jo statybos, o ne eksploatavimo metu. Be to, viename iš pavyzdžių nurodomas statinio statybinis konstrukcijų trūkumas – prakiurimą, o šiuo atveju, nebuvo nustatyta, jog statinys – nuotekų tvarkymo įrenginių kompleksas – buvo su statybiniais konstrukcijų trūkumais.
4. Nagrinėjamu atveju Savivaldybė tinkamai įvykdė visas VSĮ 6 straipsnio 30 punkte, 10, 12 ir 13 straipsniuose numatytas pareigas paviršinių nuotekų tvarkymo organizavimo procese – nuotekų tinklai Vilniaus mieste yra nutiesti, o jų priežiūros ir eksploatavimo funkcija perduota šios srities profesionalams – UAB „Grinda“. Pažymi, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad paviršinių nuotekų priežiūros funkcija Ateities g. atliekama netinkamai, priešingai – buvo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtinantys, jog įvykio metu Ateities g. po Ukmergės g. viaduku lietaus nuotekų sistemoje gedimų neužfiksuota, skundų ir pranešimų apie apsemtu ruožą nebuvo gauta. Be to, prieš tariamą eismo įvykį, t. y. 2009 m. kovo 17 d., Ateities g. buvo rekonstruota ir pripažinta tinkama naudoti, o 2014 m. gruodžio 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialųjį planą, kuriame yra įvertinta esama situacija ir numatyti atitinkami veiksmai, kaip to reikalauja VSĮ 12 straipsnio 1 dalis. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas netinkamai vykdė paviršinių nuotekų tvarkymo organizavimo funkciją. Pareiškėjas neįrodė, jog iki įvykio buvo būtinumas keisti visą nuotekų tvarkymo sistemą ir, kad jo funkcionalumas „jau seniai“ nebeatitiko reikalingo pralaidumo. Specialiojo plano sprendiniai yra nukreipti į ateitį, pats specialusis planas galioja neterminuotai ir yra skirias tobulinti esamą sistemą, todėl suprantama, jog jame įvardijamos esamos situacijos gerinimo priežastys ir priemonės, tačiau jo sprendiniai negali būti vertinami kaip įrodantys, jog nuotekų tvarkymo infrastruktūra, esanti Ateities g. Vilniuje, 15 metų iš eilės buvo netinkamos būklės. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog minėtoje vietoje didesnių liūčių metu nuolat susidarydavo vandens sankaupos, nebuvo gauta skundų, nebuvo užfiksuota analogiškų įvykių. Dėl to nepagrįsta teigti, jog atsakovas savo pareigą organizuoti nuotekų tvarkymą ginčo vietoje vykdė netinkamai ir iki įvykio turėjo imtis neatidėliotinų nuotekų tvarkymo sistemos rekonstrukcijos darbų ir pavesti nuotekų tvarkytojui atlikti nuotekų tvarkymo įrenginių remontą.
5. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovas privalėjo pateikti teismui įrodymus, kad iki įvykio jo struktūriniai padaliniai būtų svarstę ginčo statinio remonto tikslingumo klausimą ar atlikę skaičiavimus dėl šiam tikslui reikalingų lėšų, o teismas privalėjo vertinti struktūrinių padalinių funkcijų vykdymo tinkamumą. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismui buvo pateikta pakankamai įrodymų, įrodančių, jog Savivaldybė jai įstatymu priskirtą paviršinių nuotekų tvarkymo organizavimo funkciją vykdė tinkamai, o ginčo statinys buvo be statybinių konstrukcinių trūkumų. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Savivaldybės struktūriniai padaliniai nevykdė pareiškėjo nurodomų jiems priskiriamų funkcijų. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas šio klausimo nekėlė, todėl tokio pobūdžio įrodymų nebuvimas negali būti vertinamas jo naudai. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, privalėjo vertinti atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų teisėtumą, o ne vertinti atskirų atsakovo struktūrinių padalinių funkcijų vykdymo tinkamumą, todėl apeliacinio skundo argumentai apie teismo aktyvų vaidmenį procese yra atmestini.
6. Pirmosios instancijos teismas teiginiu, jog byloje nėra įrodymų, jog iki įvykio minėtoje vietoje nuolat susidarydavo vandens sankaupos, pagrindė savo išvadą, jog paviršinių nuotekų tvarkymo organizavimo funkcija buvo vykdoma tinkamai. Toks teismo argumentas nereiškia, kad atsakomybė turi būti taikoma tik tada, kai žala daroma nuolat.
7. Nagrinėjamos bylos ir apeliaciniame skunde nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-90/2013 faktinės aplinkybės skiriasi. Nagrinėjamu atveju, vertinant teisės aktuose nustatytas savivaldybės funkcijas, jų įgyvendinimo būdus, spręstina, jog ginčo nuotekų tinklų valdymas yra vykdomas griežtai laikantis VSĮ nuostatų – tinklai yra nutiesti, eksploatavimo ir priežiūros funkcija yra perduota savo srities profesionalams UAB „Grinda“, byloje nėra įrodymų, kad ši įmonė perimtas viešąsias paslaugas vykdo netinkamai, iki įvykio buvo atlikta gatvės rekonstrukcija, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčų nuotekų tinklas buvo prastos būklės, dėl ko gyventojams buvo nuolat daroma žala, o Savivaldybė, žinodama šį faktą, nesiėmė jokių veiksmų. Įvykis, dėl kurio pareiškėjas tariamai patyrė žalą, yra vienkartinio pobūdžio, lemtas neįprastų meteorologinių reiškinių, o ne netinkamos paviršinių nuotekų tvarkymo organizavimo funkcijos vykdymo. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde minimoje nutartyje pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas tik patvirtina, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.
8. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog iš viešai paskelbtų nuotraukų matyti, kad pareiškėjas į didelę balą įvažiavo ne netikėtai. Mano, jog pareiškėjo teiginiai apie tai, jog automobilio padėtis yra užfiksuota po įvykio, kairėje juostoje jis atsidūrė siekiant jį nustumti iš susidariusios balos, turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi, byloje nėra juos pagrindžiančių įrodymų, o nuotraukose aiškiai matyti, jog automobilis kairėje juostoje stovi tiesiai, viduryje susidariusios balos. Tai reiškia, jog vairuotojas sąmoningai pasirinko tokią važiavimo trajektoriją ir pastebėjęs balą nesustojo ir važiavo gilyn, o ne siekdamas jį patraukti iš balos, tokiu būdu pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktų reikalavimus ir prisiimdamas neigiamų padarinių kilimo riziką. Taip pat mano, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad įvykio metu visi elementai buvo pilkos spalvos, todėl susiliejo su vandens spalva ir jis negalėjo matyti vandens sankaupos, kadangi iš minėtų nuotraukų matyti, jog įvykis įvyko dienos metu, nesutemus, vandens sankaupos plotas buvo didelis, atspindintis aplinką, todėl kiekvienas atidus vairuotojas privalėjo pamatyti šią kliūtį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinto faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, jog apeliantas prisiėmė rizikingą sprendimą ir neveikė taip, kaip reikalavo Kelių eismo taisyklės.
9. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo teismingumo klausimą perduoti spręsti Specialiajai teisėjų kolegijai. Atsižvelgęs į šios bylos nagrinėjimo aplinkybes (jog Savivaldybės atsakomybę pareiškėjas kildino tiek iš CK 6.266 straipsnio, tiek iš 6.271 straipsnio, tai, kad byla administraciniame teisme buvo iškelta nuo 2013 m., byla jau buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme), taip pat į Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimus 2014 m. kovo 28 d. nutartyje byloje Nr. T-38-2014, pirmosios instancijos teismo sprendimas tęsti bylos nagrinėjimą buvo teisingas ir pagrįstas, o papildomas kreipimasis į teismingumo kolegiją būtų be pagrindo užvilkinęs teismo procesą. Mano, kad pareiškėjas tokiomis priemonėmis bando užginčyti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde reikšdamas reikalavimą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administraciniams teismams, pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, yra priskirta spręsti administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį. CK 6.271 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybės iš savivaldybės biudžeto, nepaisydamos savo darbuotojų kaltės.

Ginčai dėl statinio savininko (valdytojo) atsakomybės, pagal CK 6.266 straipsnį yra civiliniai ginčai ir nėra priskirti nagrinėti administraciniams teismams, todėl šioje byloje atsakovo atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį nevertinama.

Kiekvienu konkrečiu atveju administracinis teismas jam priskirtos kompetencijos ribose patikrina administravimo subjekto priimto akto ar veikos teisėtumą (ABTĮ 3 str. 2 d.). Šio ginčo apimtyje administracinis teismas tikrina ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, tinkamai atliko savo funkcijas ar jis elgėsi taip, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis žalos atsiradimo faktinėmis aplinkybėmis ir remiasi jomis, kadangi žalos faktas pagrįstas byloje nustatytais ir įvertintais įrodymais, todėl iš naujo šie įrodymai nevertinami.

Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad žala atsirado dėl eismo saugumo automobilių keliais neužtikrinimo. Pareiškėjas nurodė ir bylos įrodymai patvirtina, kad eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas pareiškėjo automobilis,“ Audi A8“, valstybinės registracijos numeris (duomenys neskelbtini) kilo dėl vandens susikaupimo važiuojamojoje kelio dalyje Ateities g., Vilniuje, į kurį įvažiavo pareiškėjo vairuojamas automobilis. Todėl sprendžiant atsakomybės klausimą dėl žalos atlyginimo turi būti įvertinti teisiniai santykiai eismo saugumo srityje, iš kurių kildinamas žalos atsiradimas.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje pareiga užtikrinti kelio tinkamumą eismui numatyta kelio savininkui. Savivaldybės pareiga užtikrinti eismo saugumą keliuose numatyta Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, kuriuo nustatyta, kad saugaus eismo priežiūra yra savivaldybės funkcija.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu nustatyta, kad kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktu nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas (išskyrus 8.2.1 punkte nurodytus darbus), vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Aprašo 8.1 punktu nustatyta, kad Alytuje, Druskininkuose, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Palangoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje visų gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas atlieka ir kelių (gatvių) vertę apskaito savivaldybės.

Šie teisės aktai nustatė atsakovo atsakomybę už vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugaus eismo organizavimą Vilniaus m.

Atitinkamas valstybės institucijos teisių ir pareigų vykdymas yra reikšmingas, nustatant institucijos pažeidimo apimtį, jos atsakomybės laipsnį ir tinkamą atlygį nukentėjusiajam asmeniui.

Nekilnojamo turto registro išrašas Nr. 44/186598 patvirtina, kad Ateities g. yra Vilniaus m. savivaldybės nuosavybė. Nuosavybė įregistruota remiantis 2009 m. kovo 17 d. inžinierinio statinio rekonstruoti Laisvės pr. Ukmergės g. ir P. Žadeikos g. sankryžos ir rekonstruotos Ateities g. nuo Fabijoniškių ir iki Laisvės prospekto Vilniuje pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. STN-01-090317-008. Vilniaus savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Statinių skyriaus 2014 m. gegužės 28 d. atsakymas teismui patvirtina, kad Ateities g. 2010 m. liepos 4 d. po Ukmergės gatvės viaduku lietaus nuotekų tinklų sistemoje gedimų neužfiksuotą (I t., b. l. 118). Šios aplinkybės patvirtina, kad inžinieriniai įrengimai, įtakojantis eismo saugumą įvykio vietoje, 2010 m. liepos 4 d. buvo ir jie veikė.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos informacijos 2014 m. liepos 14 d. pažyma Nr. (5.58-10)B8-1017 patvirtina, kad 2010 m. liepos 4 d., įvykio dieną, iškritusių kritulių kiekis buvo 15 mm (I t., b. l. 170), o šios institucijos 2010 m. lapkričio 19 d. pažyma Nr. (5.58-22)B8-1539 patvirtina, kad pareiškėjo nurodomo eismo įvykio dieną taip pat ir įvykio metu nuo 20 val. 4 min. iki 20 val. 41 min. per 1 val. 7 min. prilijo 15,5 mm ir tai pasiekė pavojingo meteorologinio reiškinio kriterijų (kritulių kiekis 15-49 mm per 12 val. ir trumpesnį laiką) (I t., b. l. 10).

Pagal Aprašo 42 punktą už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šio Aprašo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kelius prižiūrintys asmenys atleidžiami nuo atsakomybės, jeigu eismo įvykis įvyko dėl eismo dalyvių ar kitų asmenų kaltės, ekstremalių situacijų, stichinių nelaimių ar staigaus atmosferos sąlygų pasikeitimo.

Įvertinus kritulių intensyvumą įvykio dieną bei Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2014 m. liepos 14 d. pažymoje Nr. (5.58-10)B8-1017 nurodytą iškritusių kritulių kiekį Vilniuje 2008-2010 m., daroma išvada, jog 15.5 mm kritulių kiekis nėra netikėtas ir didžiausias Vilniaus m., todėl lietus negali būti pripažinta aplinkybe, priskirtina prie staigaus atmosferos sąlygų pasikeitimo, kaip tai numatyta Aprašo 42 punkte, bei nėra nepaprasta aplinkybė, kurios negalima nei numatyti arba išvengti ar kokiomis nors priemonėmis pašalinti (force majeure).

Šiam ginčui nėra svarbu, kokiomis konkrečiai priemonėmis atsakovas galėjo išvengti žalos atsiradimo: ar keisdamas kelio konstrukcinius įrengimus, ar ribodamas eismą pavojingoje eismui gatvėje, ar įspėdamas apie tai eismo dalyvius. Žalos atlyginimui yra reikšminga, kad 2010 m. liepos 4 d., apie 20.15 val., Ateities g. dėl atmosferos sąlygų pasikeitimo buvo netinkama automobilių eismui, o atsakovas, vykdydamas kelių priežiūros funkciją, numatytą Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 3 dalyje, nesiėmė priemonių eismo saugumui užtikrinti, šalindamas kliūtis arba užtikrindamas, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo reguliavimo priemonės.

Atsakovas nurodo, kad gatvių priežiūros darbus Vilniuje vykdė UAB „Grinda“ pagal 2009 m. lapkričio 26 d. sudarytą atlygintinų paslaugų teikimo sutartį Nr. 14-171 ir turėtų atlyginti žalą, jei ji atsiranda dėl netinkamo paslaugų teikimo.

Minėta sutartimi atsakovas pirko gatvių priežiūros paslaugą, tačiau atsakovas liko atsakingas už saugaus eismo priežiūrą bei užtikrinimą jam priklausančiuose keliuose. Todėl atsakovui tenka atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl šios funkcijos netinkamo vykdymo. Aplinkybių, atleidžiančių atsakovą nuo atsakomybės, nėra ir teisėjų kolegija konstatuoja, kad žalos atsiradimo teisiniai pagrindai, jos prigimtis ir priežastinis ryšys dėl žalos atsiradimo yra įrodyti.

Vertinant pareiškėjo elgesį ginčo situacijoje, pažymėtina, kad kiekvienas eismo dalyvis, esant nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybėms, elgdamasis apdairiai ir atsargiai, galėjo sumažinti žalos kilimo tikimybę. Pareiškėjas, vairuodamas automobilį, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintomis Kelių eismo taisyklėmis (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), kurių 9 punktu nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Pagal Kelių eismo taisyklių 133 punktą vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis vandens sankaupos negalėjo matyti, kadangi ją užstojo mūrinė siena iš dešinės pusės. Esant šiai aplinkybei, kai matomumas yra ribotas, vairuotojas privalėjo imtis visų atsargumo priemonių, kad įsitikintų eismo saugumu arba, kaip reikalauja Kelių eismo taisyklių 133 punktas, net sustoti, jei to reikalauja susidariusios aplinkybės. Pareiškėjas nevykdė minėtų Kelių eismo taisyklių reikalavimų, todėl toks jo elgesys, kad jis nesustojo, o įvažiavo į vandens sankaupą, vertinamas kaip didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti. Dėl to prašomos žalos atlyginimo dydžiui taikytinos CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatos ir atlygintinos žalos dydis mažinamas per pusę.

Pareiškėjas prašo priteisti už automobilio sugadinimą 4 600 Lt, už priverstinį automobilio iš eismo įvykio vietos nugabenimą į autoservisą 100 Lt ir gedimų nustatymo išlaidas 302,50 Lt, iš viso 5 002,50 Lt. Žalos dydis yra pagrįstas įrodymais ir jie nėra paneigti priešingais įrodymais, todėl teismas jais remiasi, nustatydamas žalos dydį, ir mažindamas atlygintinos žalos dydį pusiau turi pagrindą priteisti pareiškėjo naudai iš Vilniaus miesto savivaldybės 724,41 Eur (2 501,25 Lt) turtinei žalai atlyginti. Taip pat pareiškėjo naudai, remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, nuo 2013 m. liepos 30 d. priteistinos palūkanos, kadangi administravimo subjektui taikomi bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai, numatyti Civiliniame kodekse. Todėl atsakovas, būdamas skolininku, privalo mokėti įstatymų nustatyto 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Remiantis šiais argumentais, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialiosios teisės normų pritaikymo (ABTĮ 143 str.) ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 5 p.).

Patenkinus pareiškėjo skundą iš dalies, mažintinos pusiau ir pareiškėjui atlygintinos bylinėjimosi 637,90 Lt dydžio išlaidos, kurias sudaro įrodymų, pateiktų į bylą, rinkimas ir priteistina iš viso 92,37 Eur (318,95 Lt) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo E. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. B. iš Vilniaus miesto savivaldybės 724,41 Eur (2 501,25 Lt) turtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos 2013 m. liepos 30 d. iškėlimo teisme ir iki šio teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 92,37 Eur (318,95 Lt) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė