Administracinė byla Nr. eA-1494-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05314-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. O. A. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. O. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. O. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas S. O. A. (vardas ir pavardė patikslinti pagal duomenis paso kopijoje; toliau – ir pareiškėjas), kuris yra Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 24S207734 (toliau – ir Sprendimas), kuriame nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę (Nigeriją), t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 25 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. spalio 7 d., bei įpareigoti Departamentą priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinę vizą, neišvykstant iš Lietuvos Respublikos.

Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai (iki teismo sprendimo įsiteisėjimo) sustabdyti Sprendimo vykdymą (galiojimą). Pareiškėjas šį prašymą grindžia faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su jo buvimo trukme Lietuvoje, esamais socialiniais ir šeiminiais ryšiais. Pareiškėjas teigia, kad šiuo metu jokie ryšiai nesieja jo su kilmės valstybe. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta sunkiai atitaisoma didelė žala, kadangi pareiškėjas netektų galimybės pasirūpinti savo šeima – sutuoktine ir mažamečiu sūnumi (Lietuvos Respublikos piliečiai). Išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos, susilpnėtų ar visai nutrūktų jo ryšys su vaiku, jis negalėtų dalyvauti vaiko auklėjime, kasdieniame gyvenime. Be to, pareiškėjui paskirtos baudos sumokėjimo našta tektų jo sutuoktinei. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierė perdavė teisinį ginčą dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje spręsti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, o pastarosios institucijos priimtas sprendimas gali turėti reikšmės šios bylos teisingam išsprendimui.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymi, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 
70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS525-101/2013). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017). Paprastai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio
14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS858?602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Taigi, pareiškėjas, prašydamas laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą (galiojimą), turi nurodyti argumentus, dėl kurių tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (studijų pagrindu), galiojęs nuo 2019 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete E. Ž.-A.. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 23 d. pateikė Departamentui prašymus išduoti daugkartinę nacionalinę vizą ir leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (santuokos pagrindu). Departamentas išdavė pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą, galiojančią iki 2020 m. rugsėjo 23 d. Departamentas, nagrinėdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. gegužės 6 d. išvadą Nr. 5S-5851, kurioje pateiktas vertinimas, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (pareiškėjas buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas kartu su kitais asmenimis, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą; pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas; pareiškėjui buvo paskirtos kardomosios priemonės); Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vėliau nepakeitė savo vertinimo. Departamentas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendime Nr. (15-02) 31-00183/44U-4704 atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir panaikino pareiškėjui išduotą daugkartinę nacionalinę vizą. (duomenys neskelbtini) d. pareiškėjui ir jo sutuoktinei gimė vaikas – Lietuvos Respublikos pilietis E. A..

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-859/2023, be kita ko, pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam subendrintą 400 MGL (20 000 Eur) baudą (įskaičius laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, baudos dydis sumažintas iki 320 MGL (16 000 Eur)), bet išteisino pareiškėją dėl kitų nusikalstamų veikų, panaikino jam skirtas kardomąsias priemones. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 10 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, t. y. pakeitė pareiškėjo išteisinimo pagrindą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti pareiškėjo kasacinį skundą.

Departamentas 2024 m. rugsėjo 12 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo iš esmės įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į kilmės valstybę (Nigeriją) iki 2024 m. spalio 7 d. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. Departamento vertinimu, pareiškėjui išvykus iš Lietuvos, jo vaiku galės rūpintis motina, iki tol, kol pareiškėjas teisėtai grįš į Lietuvą. Be to, pareiškėjas Lietuvoje nebuvo įdarbintas, jis neturi kitų reikšmingų ryšių su Lietuva.

Teisėjų kolegija, vertindama sąlygas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendžia, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė savo reikalavimo panaikinti Sprendimą pagrįstumą: nenustatyta, kad egzistuoja kokios nors procesinės kliūtys tenkinti materialiuosius skundo reikalavimus, ir pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą su tokiais reikalavimais; pareiškėjas skunde išdėstė argumentus dėl Sprendimo neteisėtumo (pvz., Sprendime nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvoje yra neteisėtai, ir netinkamai įvertinti pareiškėjo ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje) ir nėra pagrindo pripažinti, jog šie skundo argumentai yra akivaizdžiai nepagrįsti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, kuris taip pat buvo priimtas nagrinėti, nurodė argumentus, kuriais grindžia savo poziciją, jog skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas (pvz., teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, šališkai bei neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus, jog, priešingai nei teigia Departamentas, jis niekada nesutiko grįžti į Nigeriją). Pareiškėjo pateikti prima facie argumentai dėl ginčijamų administracinio sprendimo ir teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo šioje proceso stadijoje išsamiau nenagrinėjami.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl antrosios sąlygos egzistavimo, pažymi, kad Sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2024 m. spalio 7 d. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie priimtą sprendimą dėl jo išsiuntimo ar kitus Departamento veiksmus, atliktus po to, kai suėjo terminas pareiškėjui savanoriškai išvykti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ta aplinkybė, jog ginčijamo administracinio sprendimo pagrindu vėliau gali būti priimti kiti administraciniai sprendimai, savaime nėra pagrindas sustabdyti tokio administracinio sprendimo galiojimą. Be to, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas gali būti sustabdytas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 straipsnio 2 dalyje, 139 straipsnio 2 dalyje ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas jam galinčią kilti neatitaisomą ar sunkiai atitaisomą didelę žalą sieja tik su tikėtinu jo priverstiniu išsiuntimu į kilmės valstybę, byloje ginčijamas administracinis sprendimas yra ne sprendimas dėl išsiuntimo (byloje nėra duomenų, kad sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo yra priimtas) ir, net jei sprendimas dėl išsiuntimo būtų priimtas, pareiškėjas turėtų teisę prašyti sustabdyti tokio sprendimo vykdymą, prieina prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė antrosios sąlygos egzistavimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai (iki teismo sprendimo įsiteisėjimo) sustabdyti Sprendimo vykdymą (galiojimą) – yra netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. O. A. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Iveta Pelienė

        Rasa Ragulskytė-Markovienė

        Ernestas Spruogis