(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-539/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
34.1; 34.3; 34.6
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos O. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. T. skundą suinteresuotam asmeniui notarei Gražinai Pocienei dėl atsisakymo atlikti notarinį veiksmą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl penktos eilės įpėdinio vaikų teisės į paveldėjimą pagal įstatymą, kai penktos eilės įpėdinis palikimo atsiradimo metu jau yra miręs. Pareiškėja apskundė notarės, kuri atsisakė užvesti paveldėjimo bylą, motyvuodama tuo, kad pareiškėja ir jos brolis nėra įstatyminiai mirusiosios M. B. įpėdiniai, be to, nepateikė giminystės ryšį su palikėja patvirtinančių dokumentų, veiksmus. Pareiškėja nurodė, kad M. B., mirusi 2008 m. lapkričio 1 d., buvo pareiškėjos ir jos brolio V. O. senelės iš tėvo pusės sesuo. Po jos mirties liko turto, tačiau kitų aukštesnės eilės įpėdinių nėra. Pareiškėja pažymėjo, kad M. B. ketino sudaryti testamentą ir visą turtą palikti jai ir jos broliui lygiomis dalimis, tačiau nespėjo to padaryti. Po M. B. mirties pareiškėja ir jos brolis pradėjo faktiškai valdyti jos turtą ir kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo. Pareiškėja mano, kad paveldėti M. B. turtą ji gali atstovavimo teise Civilinio kodekso 5.12 ir 5.58 straipsnių pagrindu, nes pareiškėjos tėvas yra mirusiosios penktos eilės įstatyminis įpėdinis (palikėjos sūnėnas), nors ir mirė nespėjęs priimti palikimo. Be to, pareiškėja be notaro patvirtinimo apie paveldėjimo bylos užvedimą negali gauti iš Baltarusijos registro duomenų giminystės ryšiui patvirtinti.
Pareiškėja prašė įpareigoti notarę G. Pocienę atlikti notarinius veiksmus – užvesti paveldėjimo bylą dėl M. B. palikimo, išduoti pareiškėjai ir V. O. paveldėjimo teisės liudijimą, kreiptis į Baltarusijos Respublikos valstybinį registrą dėl dokumentų, patvirtinančių O. T. ir V. O. giminystės ryšį su mirusiąja, arba išduoti pareiškėjai dokumentą, patvirtinantį paveldėjimo bylos užvedimą, kurio pagrindu ji galėtų gauti reikiamus dokumentus iš Baltarusijos Respublikos registro.
I. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. kovo 25 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neturi teisės paveldėti M. B. turto atstovavimo teise, nes ji nėra nei palikėjos vaikaitė, nei provaikaitė. Teismas sprendė, kad pagal CK 5.58 straipsnį pareiškėja taip pat neturi teisės paveldėti, nes pareiškėjos tėvas L. O. mirė iki M. B. palikimo atsiradimo – L. O. neįgijo paveldėjimo teisės į M. B. palikimą ir ji negali būti pareiškėjos perimama. Taigi notarė pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą dėl palikimo priėmimo ir jo pagrindu pradėti M. B. paveldėjimo bylą, nes pareiškėja nėra mirusiosios įpėdinė, jos kreipimasis į palikimo atsiradimo vietos notarą ir pradėjimas faktiškai valdyti likusį po palikėjos mirties turtą nesukuria pareiškėjai teisinių padarinių. Dėl pareiškėjos prašymo įpareigoti notarę išreikalauti iš Baltarusijos Respublikos registro įstaigų dokumentus teismas nurodė, kad notaras turi pareigą patikrinti valstybės registrų centriniuose duomenų bankuose esančius duomenis, reikalingus notariniam veiksmui atlikti, tačiau Notariato įstatymo 40 straipsnio normos notaras neįpareigotas reikalauti duomenų iš kitų valstybių registro įstaigų. Teismas pažymėjo, kad prašomi iš notaro išreikalauti dokumentai nėra esminiai notariniam veiksmui atlikti, nes šis giminystės ryšys nesuteikia pareiškėjai teisės priimti mirusiosios palikimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 1 d. nutartimi atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad vienas iš notarės atsisakymo patvirtinti pareiškimą dėl palikimo priėmimo pagal įstatymą motyvų yra tai, jog pareiškėja ir jos brolis nepateikė giminystę su palikėja M. B. patvirtinančių dokumentų. Kolegijos vertinimu, notarė neprivalėjo atsisakyti atlikti nurodyto notarinio veiksmo šiuo motyvu, nes Notariato įstatyme nėra imperatyviai nustatyta, kad nepateikus giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų būtų pagrindas atsisakyti atlikti notarinį veiksmą. Tačiau, atsižvelgdama į tai, kad notarė nustatė, jog pareiškėja paveldėjimo atstovavimo teise negali pasinaudoti, t. y pareiškimas atlikti notarinius veiksmus nesukels teisinių padarinių, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino notarės atsisakymą atlikti notarinį veiksmą teisėtu.
Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė metarialiosios teisės normas dėl paveldėjimo pagal įstatymą įpėdinių eilės, taip pat dėl atstovavimo teisės paveldėjimo santykiuose ir pagrįstai šio sąrašo neaiškino plečiamai. Kolegija atmetė pareiškėjo argumentą dėl nukrypimo nuo teismų praktikos ir pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties faktinės aplinkybės nėra panašios į nagrinėjamos bylos, todėl teismas pagrįstai ja nesivadovavo. Kolegija nurodė, kad teismas neturėjo atsižvelgti į byloje esančius įrodymus, patvirtinančius palikėjos valią palikti pareiškėjai ir jos broliui turtą testamentu, kad jie rūpinosi palikėja iki jos mirties, faktiškai priėmė palikėjos turtą ir jį prižiūri, nes jie neturi teisinės reikšmės vertinant notaro veiksmus.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutartį bei Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, per siaurai aiškindami CK 5.11 ir 5.12 straipsnio normas. Kasatorė nurodo, kad nors CK 5.11 straipsnyje kaip įstatyminiai įpėdiniai sūnėnų vaikai nėra nurodyti, tačiau, nesant kitų įpėdinių, palikėjos sūnėno vaikai turi teisę paveldėti turtą taikant CK 5.12 straipsnio analogiją. Nors CK 5.12 straipsnyje nustatyta vaikaičių ir provaikaičių teisė paveldėti atstovavimo teise, kasatorė mano, kad šioje byloje nurodomas straipsnis turi būti aiškinamas plačiau, t. y. taikomas ne tik dėl vaikaičių ir provaikaičių, bet ir kitų įstatyminių įpėdinių ( šiuo atveju – sūnėno) vaikų. Kasatorė nurodo, kad toks normos aiškinimas atitiktų paveldėjimo teisės tikslus – skatinti, kad giminaičiai rūpintųsi vieni kitais bei juos prižiūrėtų; ribojant teisę paveldėti, mažinama motyvacija rūpintis tolimaisiais giminaičiais.
Kasatorė nurodo, kad CK 5.12 straipsnį būtina sistemiškai vertinti kartu su CK 5.58 straipsnio nuostata. Kasatorė mano, kad įstatymų leidėjas nenorėjo nustatyti siauresnio įpėdinių sąrašo paveldėjimo atstovavimo teise atveju, nei nustatė paveldėjimo transmisijos atveju (CK 5.58 straipsnis). CK 5.58 ir 5.11 straipsniuose nustatytas platus įstatyminių įpėdinių sąrašas akivaizdžiai reiškia įstatymų leidėjo valią suteikti kuo platesnes galimybes paveldėti giminaičiams. Atsižvelgiant į paveldėjimo tikslus, kasatorės nuomone, visais atvejais ir tolimiesiems giminaičiams turi būti suteikiama teisė paveldėti. Dėl to teismai netinkamai aiškino šias teisės normas ir jų procesiniai sprendimai naikintini;
2) teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo praktikos. Kasatorė, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje L. A. v. Šiaulių miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-1031/2000, nurodo, kad šios bylos aplinkybės yra panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Teismai turėjo vadovautis praktika, kai teismas pripažino neįrašytos į įstatyminių įpėdinių sąrašą, įpėdinės teisę paveldėti.
Atsiliepimo į kasacinį skundą įstatyme nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl asmenų, galinčių paveldėti pagal įstatymą
Mirus fiziniam asmeniui, atsiranda paveldėjimas pagal įstatymą ir testamentą (CK 5.2 straipsnio 1 dalis), t. y. mirusio fizinio asmens turtas nuosavybės teise pereina jo įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams, o jeigu tokių nėra, – valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). CK 5.11 straipsnio 1 dalyje nustatyta šešių grupių įpėdinių, paveldinčių pagal įstatymą, eilė. Kiekvienos žemesnės eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra aukštesnės eilės įpėdinių, šie atsisakė palikimo, nepriėmė jo per įstatymo nustatytą terminą, neturi teisės paveldėti CK 5.6 straipsnio pagrindu arba palikėjas testamentu atėmė iš jų paveldėjimo teisę. Jeigu nėra testamento ir įstatyminių įpėdinių arba jie negali paveldėti, atsisakė ar nepriėmė palikimo, paveldi Lietuvos valstybė (CK 5.62 straipsnis). Aptartų normų nuostatos teikia pagrindą išvadai, kad CK 5.11 straipsnyje nustatytas įpėdinių eilės sąrašas yra baigtinis ir negali būti plečiamas, t. y. įstatymų leidėjo nustatytas giminystės ryšys ir laipsnis negali būti aiškinamas išplečiant įstatyminių įpėdinių asmenų sąrašą; nesant įstatyminių ar testamentinių paveldėtojų, mirusio asmens turtą paveldi valstybė.
Kasatorė teigia, kad CK 5.11 straipsnio 1 dalyje nustatytas asmenų sąrašas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į CK 5.12 straipsnio nuostatas, t. y. galimybė paveldėti pagal įstatymą turėtų būti ir tolimesnį giminystės ryšį turintiems asmenims, nes taip skatinami giminaičiai rūpintis vieni kitais. Minėta, įstatymų leidėjo valia yra nustatytas baigtinis asmenų, galinčių paveldėti pagal įstatymą, sąrašas, ir teismas, aiškindamas nurodytą teisės normą, negali jos taikyti plačiau nei įstatymo nustatyta, todėl teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentą.
Dėl paveldėjimo atstovavimo teise
CK 5.12 straipsnyje nustatyta vaikaičio ir provaikaičio teisė paveldėti atstovavimo teise, t. y. vaikaičiai ir provaikaičiai pagal įstatymą paveldėjimo santykiuose atstovauja mirusiam savo tėvui ar motinai. Nors vaikaičiai pagal CK 5.11 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldi kaip antros eilės įpėdiniai, bet atstovavimo teise jie gali paveldėti kartu su pirmos eilės įpėdiniais, jeigu nėra gyvų jų tėvų, kurie būdami gyvi tokią teisę turėtų; atitinkamai provaikaičiai pagal CK 5.11 straipsnio 1 dalies 3 punktą paveldi kaip trečios eilės įpėdinai, bet atstovavimo teise jie gali paveldėti su antros eilės įpėdiniais, jeigu nėra gyvų jų tėvų, kurie būdami gyvi tokią teisę turėtų. Jeigu nėra nė vieno atitinkamai pirmos ar antros eilės įpėdinio, tai palikėjo vaikaičiai ar provaikaičiai pagal CK 5.11 straipsnio 1 dalies 2 arba 3 punktus, 2 dalį paveldi atitinkamai kaip antros ar trečios eilės įpėdiniai. Taip paveldėjimas atstovavimo teise aiškinamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. A. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-537/2006. Taigi pagal CK 5.12 straipsnyje nustatytą atstovavimo teisę turi teisę paveldėti, pirma, tik mirusiojo vaikaičiai ir provaikaičiai, antra, atstovavimo teise jie paveldi tik tuo atveju, jeigu yra aukštesnės eilės bent vienas įpėdinis.
Kasatorė nurodo, kad CK 5.12 straipsnyje nustatyta teisė paveldėti atstovavimo teise turi būti taikoma ne tik dėl vaikaičių ir provaikaičių, bet ir dėl kitų įstatyminių įpėdinių – šiuo atveju dėl palikėjos sūnėno vaikų. Teisėjų kolegija pažymi, kad paveldėjimo atstovavimo teise instituto tikslas – užtikrinti vaikaičių ir provaikaičių paveldėjimo teises, kai yra aukštesnės eilės paveldėtojų. Žemesnės pagal giminystės laipsnį eilės įpėdiniams įstatymų leidėjas tokios teisės nenustatė, t. y. įstatymų leidėjas užtikrino aukštesnį giminystės laipsnį turinčių įpėdinių (vaikaičių ir provaikaičių) teises ir gina jų interesus, tačiau nelaiko prioritetu ginti kitų, žemesnio giminystės laipsnio, įpėdinių interesų. Kasatorė nėra mirusiosios vaikaitė ar provaikaitė, todėl pagal CK 5.12 straipsnį ji nėra subjektas, turintis teisę paveldėti atstovavimo teise; kasatorės tėvas buvo penktos eilės įpėdinis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas tinkamai aiškino CK 5.11 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 5.12 straipsnio nuostatas ginčo teisiniams santykiams.
Dėl teisės priimti palikimą perėjimo
Kasatorė teigia, kad CK 5.12 straipsnį būtina sistemiškai vertinti kartu su CK 5.58 straipsnio nuostata, akivaizdžiai reiškiančia įstatymų leidėjo valią suteikti kuo platesnes galimybes paveldėti giminaičiams.
Minėta, kad CK 5.12 straipsnyje nustatyta tik vaikaičių ir provaikaičių teisė paveldėti atstovavimo teise, t. y. paveldėdami pagal įstatymą vaikaičiai ir provaikaičiai atstovauja savo mirusiems tėvams. CK 5.58 straipsnio nustatyta taisyklė taikoma paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, tačiau tik asmenų, kurie miršta po palikimo atsiradimo, įpėdiniams; jiems pereina mirusiam asmeniui priklausiusi teisė paveldėti. Taigi tam, kad teisė priimti palikimą pagal CK5.58 straipsnį pereitų įpėdiniams, būtinos šios sąlygos: įpėdinis įgyja teisę paveldėti pagal įstatymą arba pagal testamentą būdamas gyvas; antra, toks asmuo miršta nespėjęs šios teisės įgyvendinti, t. y. nespėjęs priimti palikimo per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą. Ši teisės norma reglamentuoja savarankišką paveldėjimo teisinių santykių atvejį – teisės priimti palikimą perėjimą, o ne išplečia asmenų, galinčių paveldėti pagal įstatymą sąrašą, t. y. ši teisės norma neatskleidžia įstatymų leidėjo valios leisti platesniam asmenų sąrašui paveldėti pagal įstatymą.
Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad kasatorės tėvas yra miręs anksčiau nei mirusioji M. B. ir jam gyvam esant nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą nebuvo atsiradusi teisė paveldėti jos turtą. Taigi kasatorei neperėjo tėvo teisė priimti palikimą, nes jis tokios teisės neturėjo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai tinkamai aiškino CK 5.12 ir 5.58 straipsnių nuostatas.
Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos
Kasatorė, teigdama, kad teismai nesivadovavo teismų praktika, nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. A. v. Šiaulių miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-1031/2000. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos nutarties faktinės bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamosios – skiriasi giminystės laipsnis. Tuo tarpu grįsti kasacinį skundą galima tokiais kasacinės instancijos teismo teisės normų išaiškinimais, kurie yra padaryti bylose, savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose nagrinėjamajai. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės nurodomoje nutartyje nepateikta jokio išaiškinimo dėl asmenų, turinčių teisę paveldėti pagal įstatymą bei paveldėti atstovavimo teise. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai šia nutartimi nesivadovavo.
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 21,30 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos O. T. 21,30 (dvidešimt vieną litą 30 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, atlyginimo valstybei.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Juozas Šerkšnas
Vincas Verseckas