Civilinė byla Nr. 3K-3-82/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 32.1; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos
pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Aloyzo Marčiulionio,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. G.
kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m.
balandžio 26 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovei O. K. dėl kelio
servituto nustatymo.
Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2005 m. kovo 9 d. kreipėsi su ieškiniu į
teismą ir nurodė, kad ji 2002 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo–pardavimo
sutartimi dėl dalies žemės sklypo ir garažo nuosavybėn įsigijo keliems
bendraturčiams priklausančio 0,0913 ha bendro ploto žemės sklypo (duomenys
neskelbtini) 36/913 dalis ir garažą, plane pažymėtą 9G1p. Atsakovė nuosavybės
teise taip pat įsigijo nurodyto žemės sklypo dalį, kuri trukdo ieškovei
tinkamai naudotis garažu, nes ieškovė negali nei įvažiuoti į garažą, nei
išvažiuoti iš jo – neįmanoma išsukti per atsakovės žemės sklypo kampą. Dėl to
tam, kad ieškovei būtų užtikrintas tinkamas naudojimasis garažu, ieškovės
teigimu, būtina nustatyti kelio servitutą. Ieškovė teismui pateikė kelio
servituto nustatymo planą. Ieškovė, remdamasi CK 4.111, 4.119 ir 4.126
straipsniais, prašė teismo nustatyti kelio servitutą, suteikiant jai teisę bet
kuriuo paros ir metų laiku naudotis atsakovei priklausančio žemės sklypo 12,60 kv. m ploto
dalimi, kad galėtų tinkamai naudotis jai priklausančiu garažu.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto
1–asis apylinkės teismas 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė 36/913 dalis žemės sklypo ir garažą (duomenys neskelbtini) nuosavybės
teise įsigijo 2002 m. rugpjūčio 8 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė –
147/913 dalis nurodyto žemės sklypo, plane pažymėto B1, įsigijo 1998 m. lapkričio
24 d. pagal Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį; visi žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendraturčiai
susitarė dėl kiekvieno iš jų žemės sklypų ribų ir naudojimosi nurodytu žemės
sklypu tvarkos. Be to, teismas, remdamasis atsakovės paaiškinimais, liudytojų
parodymais, nustatė, kad atsakovės privatizuoto žemės sklypo dalis nuo 1972
metų visą laiką buvo daržas, o prieš ieškovei priklausantį garažą yra 33 kv. m
ploto bendrojo naudojimo aikštelė. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes,
nurodė, kad pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas
nustatomas tada, kai savininkai nesutaria ir jo nenustačius nebūtų įmanoma
normaliomis sąnaudomis naudoti daiktą pagal paskirtį. Dėl to teismas vertino,
ar ieškovė, kaip žemės sklypo dalies savininkė, įgyvendindama nuosavybės teisę,
išnaudojo visas objektyvias galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima
įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių, ir nustatė, kad ieškovė negali
naudotis garažu dėl subjektyvių priežasčių – per siaurų garažo vartų, nes
ieškovės garažo vartų plotis (2,13 m) neatitiko Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio
reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai” XII skirsnio „Automobilių
saugykla” 236 punkto reikalavimų, pagal kuriuos minimalus garažo patalpų
aukštis iki konstrukcijų turi būti 2,1 m, iki pastato techninių vamzdynų – 2 m,
o garažo vartų plotis ne mažesnis kaip 2,3 m, aukštis – 2 m. Teismas pažymėjo,
kad viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininkų poreikiai normaliai ir
nekliudomai naudotis nuosavybe turi būti suderinti, nuosavybė nėra absoliuti,
ji gali būti apribota tik dėl svarbių priežasčių. Dėl to teismas, ištyręs atsakovės
pateiktus architektės J. Š. parengtus techninio projekto projektinius pasiūlymus,
nustatė, kad yra techninės galimybės ieškovei praplatinti garažo vartus, kad
šie atitiktų nurodyto Statybos reglamento reikalavimus ir tai būtų galima
atlikti normaliomis sąnaudomis, todėl padarė išvadą, kad ieškovei tokiu būdu
būtų užtikrinta galimybė naudotis savo daiktu (garažu) pagal jo tikslinę
paskirtį, nesuvaržant kito savininko (atsakovės) teisių naudotis savo turtu
(žemės sklypu) savo nuožiūra. Be to, ieškovė neįrodė, kad prieš ieškovės garažą
esanti bendrojo naudojimo 33 kv. m ploto aikštelė objektyviai yra
nepakankama ieškovės automobiliui į garažą įvažiuoti (išvažiuoti) į (iš) jo.
Teismas pažymėjo, kad pagal CK 4.117 straipsnį kelio servitutas gali būti
nustatomas takui, antžeminėms transporto priemonėms skirtam keliui ir takui
galvijams varyti, tuo tarpu atsakovei priklausanti žemės sklypo dalis, kuriai
ieškovė prašo nustatyti servitutą, yra daržas, neatitinka Kelių įstatymo 2 straipsnyje
nustatyto kelio apibrėžimo, pagal byloje esantį žemės sklypo planą kelias
atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nepažymėtas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m.
rugpjūčio 22 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos
teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė,
kad ieškovės prašomas nustatyti kelio servitutas atsakovei nuosavybės teise
priklausančiai žemės sklypo daliai, kuri yra naudojama kaip daržas, neatitinka
CK 4.117 straipsnio reikalavimų kelio servitutui, nes, patenkinus
ieškovės reikalavimą, atsakovės žemės sklypo dalis taptų bendrai naudojamo
kiemo dalimi, būtų iš esmės suvaržytos atsakovės teisės naudoti šią žemės
sklypo dalį pagal paskirtį; be to, žemės sklypo plane nėra pažymėta, kad per
atsakovės žemės sklypą būtų nutiestas kelias. Kolegija atmetė ieškovės
apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo santykiams negali būti taikomas aplinkos
ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 705 „Dėl Statybos techninio
reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai” patvirtinimo“, nes garažas
pastatytas prieš 30 metų; motyvavo, kad pati ieškovė paaiškino, jog jai
priklausantis pasatas nuo jo pastatymo momento nebuvo naudojamas kaip garažas,
jo vartai nebuvo pritaikyti patogiam įvažiavimui ar išvažiavimui, ir kolegija,
atsižvelgdama į tai, kad garažas pagal paskirtį nebuvo naudojamas daugiau kaip 30
metų, jo remonto sąnaudos yra normalios, juolab kad ieškovė neįrodė, jog garažo
vartų praplatinimas pagal pateiktus projektinius siūlymus yra techniškai
neįmanomas ar sukeltų didelių nuostolių ieškovei. Kolegija nurodė, kad ieškovė
taip pat neįrodė, jog prieš jos garažą esanti bendrojo naudojimo 33 kv. m ploto
aikštelė yra nepakankama ieškovei automobiliu įvažiuoti ar išvažiuoti į ar iš
garažo.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus
miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 26 d. sprendimą ir Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22
d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ji kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir
taikė CK 4.126 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią
teismai, nagrinėdami bylas dėl servituto nustatymo, turi siekti protingos
abiejų savininkų interesų pusiausvyros, atsižvelgti į tai, kad nenustačius
servituto daikto savininkui nebūtų įmanoma normaliomis sąlygomis naudoti daiktą
pagal jo paskirtį. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai taip pat pažeidė įrodymų įvertinimą
reglamentuojančias procesinės teisės normas, nes tyrė ir vertino tik atsakovės
pakviestų liudytojų parodymus apie tai, kad vieta, kur ieškovė prašė nustatyti
servitutą, yra daržas, netyrė ir nevertino ieškovės pateikto 1986 m. žemės
sklypo situacijos plano, kuriame nurodyta, kad tuo metu ten buvo bendrojo
naudojimo kiemas. Be to, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė 2003
m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR
2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai”, nes garažas pastatytas 1974 metais ir
neprivalėjo atitikti Reglamento reikalavimus.
Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą
prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų procesinius dokumentus. Ji nurodo, kad pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė kelio servituto
nustatymą teismo sprendimu reglamentuojančias materialinės teisės normas,
ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, nenukrypo nuo teismų,
padarė teisingą išvadą, kad ieškovei kelio servituto nustatymas nebuvo
objektyviai būtinas, nes ji be kliūčių gali naudotis garažu jį tinkamai
sutvarkius pagal Statybos techninio reglamento reikalavimus.
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Ieškovė 2002 m.
rugpjūčio 8 d. nuosavybės teise įsigijo 36/913 dalis žemės sklypo ir garažą (duomenys neskelbtini), atsakovė yra nurodyto žemės
sklypo bendraturtė, jai nuosavybės teise priklauso 147/913 dalis šio žemės
sklypo. Ieškovė teigė, kad atsakovės žemės sklypo dalies kampas jai trukdo
tinkamai naudotis garažu, todėl turi būti nustatytas kelio servitutas, tačiau
bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė neišnaudojo visų objektyvių
galimybių, kad galėtų tinkamai naudotis garažu (garažo vartų plotis neatitinka
statybos reikalavimų); be to, atsakovės žemės sklypas visą laiką buvo
naudojamas kaip daržas, žemės sklypo plane nepažymėta, kad atsakovės žemės
sklypo dalyje būtų kelias.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Teisėjų kolegija
nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai
aiškino ir taikė CK normas, reglamentuojančias kelio servituto nustatymą, ar nepažeidė
įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo
teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2
punktai).
CK 4.111 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą,
suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto
savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio
nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutas gali būti nustatomas
įstatymais, sandoriais, teismo sprendimais. Nagrinėjamoje civilinėje byloje
šalys nesutaria dėl servituto nustatymo, todėl klausimas spręstinas teismo
tvarka. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį servitutas nustatomas, jeigu
savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis
sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Šiame straipsnyje yra įtvirtintos dvi
sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: savininkų
nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto
savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį, tačiau nepaisant to, teisėjų
kolegija pabrėžia, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu
atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys
teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės
teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas
servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės
teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir
interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas
pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą
ir riboti kito (tarnaujančio daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad
savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu,
kad jam taip yra naudingiau ar patogiau. Dėl to teisėjų kolegija, peržiūrėdama
šioje civilinėje byloje apskųstus teismų procesinius dokumentus, remiasi
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir patikrina
apskųstus teismų procesinius dokumentus teisės taikymo aspektu, t. y.
nagrinėjamoje civilinėje byloje tiria, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai
aiškino ir taikė servituto nustatymą reglamentuojančias materialinės teisės
normas, ar, vertindami bylai reikšmingus įrodymus, nepažeidė procesinės teisės
normų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Ieškovė,
prašydama nustatyti servitutą, savo reikalavimą grindė aplinkybe, jog ji negali
tinkamai naudotis garažu, nes atsakovės žemės sklypo dalies kampas trukdo
įvažiuoti ar išvažiuoti į ar iš garažo, tuo tarpu bylą nagrinėję teismai
nustatė, kad ieškovei tinkamai naudotis garažu trukdo subjektyvios priežastys –
aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos
techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai” reikalavimų
neatitinkantys ieškovės garažo vartų išmatavimai. Atsižvelgdama į šią
aplinkybę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai pagrįstai aiškinosi aplinkybę, ar daikto savininkas,
siekiantis, kad būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias
galimybes dėl nuosavybės teisių tinkamo įgyvendinimo, kad nereikėtų apriboti
kitų savininkų teisių, ir teisingai aiškino ir taikė aplinkos ministro 2003 m.
gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR
2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai” XII skirsnio „Automobilių saugykla” 236
punktą. Pagal teismų praktiką servitutas gali būti nustatomas tik esant
būtinumui, kai daikto neįmanoma naudoti kitokiu būdu nei nustačius servitutą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. V. M.,
Nr. 3K-3-246/2005, bylos kategorija 32.1; paskelbta Teismų praktika
24, p. 62–67), tuo tarpu ieškovės prašymas pagrįstas siekiu naudoti garažą
patogiau, nors ji iki kreipimosi dėl servituto nustatymo neišnaudojo visų
techninių galimybių pašalinti patekimo į garažą kliūtis, todėl teisėjų kolegija,
remdamasi CPK 178 straipsniu, pagal kurį šalys turi įrodyti
aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, sutinka su
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad ieškovė neįrodė savo
reikalavimo pagrįstumo, tuo tarpu atsakovės pateikto architektės parengto
techninio projekto išvados patvirtina teismų motyvus, kad servituto nustatymas
atsakovės žemės sklypo daliai nėra būtinas, nes ieškovei priklausančio garažo
vartai platintini, ir tai galima atlikti normaliomis sąnaudomis.
Teisėjų kolegija
nesutinka su kasatorės argumentais dėl įrodymų įvertinimą reglamentuojančių
procesinės teisės normų pažeidimo ir motyvuoja, kad CPK 185 straipsnyje
nustatyta, jog teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertina įrodymus pagal vidinį
savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos
aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje; jokie įrodymai teismui neturi
iš anksto nustatytos galios. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo
tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir
įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja
arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje
esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja
teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas
aplinkybes nustato remdamasis įrodymais, t. y. civilinei bylai reikšmingi
faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis
įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku,
egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros
principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra
didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas
pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje
priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to
įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas, įvertindamas
įrodymus, turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms
nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai
turi ryšį su įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė,
Nr. 3K-3-398/2006, bylos kategorijos: 50.11.1, 114.11). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje
civilinėje byloje tiria, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami bylai
reikšmingas aplinkybes, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų
įvertinimo ir, peržiūrėdama apskųstus teismų sprendimus, pažymi, kad teismai
vertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus, išklausė liudytojų parodymus ir
nustatė, kad atsakovės pateikti įrodymai ir liudytojų parodymai leido teismams
padaryti išvadą, jog atsakovės žemės sklypas, kuriam ieškovė prašo nustatyti
kelio servitutą, nuo 1974 metų buvo naudojamas kaip daržas, ieškovė, kaip žemės
sklypo bendraturtė, susitarė su kitais šio žemės sklypo bendraturčiais dėl
naudojimosi visu žemės sklypu tvarkos ir atskirų žemės sklypo dalių ribų
nustatymo, todėl yra labiau tikėtina, kad atsakovės sklypas yra daržas, o ne
kelias, nepaisant to, kad 1968 metų žemės sklypo plane jis nepažymėtas, tačiau
vėlesniuose dokumentuose yra apibrėžtos atsakovės žemės sklypo dalių ribos.
Teisėjų kolegija
pripažįsta nepagrįstu kasatorės argumentą, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo
nuo teismų praktikos dėl servituto nustatymą reglamentuojančių materialinės
teisės normų aiškinimo ir taikymo; motyvuoja, kad ieškovės kasaciniame skunde nurodytose
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra nustatytos kitokios nei
nagrinėjamoje civilinėje byloje aplinkybės, t. y. kasaciniame skunde nurodytose
nutartyse keliamas klausimas dėl kelio servituto nustatymo keliui, einančiam
per kito savininko žemės sklypą, tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje
ieškovė prašo nustatyti kelio servitutą žemės sklypui, kuris yra naudojamas kaip
daržas. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų CK 4.117
straipsnyje nustatyto termino „kelias“ aiškinimu pagal
Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 punktą, nes, nors ir
preziumuojant, kad daržui, kaip nekilnojamajam daiktui CK 4.128 straipsnio 1
dalies prasme, gali būti nustatytas servitutas (bet ne kelio servitutas), sąvoka
„daržas“ neatitinka nurodytame įstatyme įtvirtintos „kelio“ sąvokos.
Teisėjų
kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad kiti kasacinio
skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos priimtų teismų
sprendimų teisėtumui, todėl jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako, nes tai
nesudaro teisinio pagrindo peržiūrėti apskųstus teismų sprendimus kasacine
tvarka; bylą nagrinėję teismai tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir
procesinės teisės normas byloje nustatytoms aplinkybėms, nepažeidė nurodytų
teisės normų, todėl nėra pagrindo naikinti teismų priimtus procesinius
dokumentus kasaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2
dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1–ojo
apylinkės teismo 2006 m. balandžio 26 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartį
palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas
Levickis
Janina
Januškienė
Aloyzas Marčiulionis