Administracinė byla Nr. A-337-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04458-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo,dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas)kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 25 175Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K antisanitarinėmis sąlygomis, t. y. jam nebuvo suteiktas teisės aktuose numatytas minimalus kameros plotas vienam asmeniui, kameros neatitiko higienos reikalavimų (kamerose nuolat tvyrojo drėgmė, ant sienų ir lubų buvo pelėsio, nebuvo užtikrinamas pakankamas apšvietimas), sanitarinis mazgas buvo įrengtas kameroje, tačiau jo atitvėrimas sienele nepakankamas tam, kad užtikrintų privatumą naudojantis tualetu. Laikomas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kitų asmenų patyčias. Pareiškėjas prašė perkelti į kitas kameras, tačiau atsakymų negavo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K prašė skundą atmesti.

Atsiliepime į skundą (b. l. 5–10) paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas  laikotarpio nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. liepos 24 d. atitinkamais periodais (2015 m. balandžio 8 - 20 d.; 2015 m. balandžio 27 d.- 2015 m. birželio 16 d.; 2015 m. birželio 18 d.- 2015 m. liepos 24 d.). Nuo  2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241(toliau – ir Higienos norma HN 76:2010)minimalūs ploto vienam asmeniui reikalavimai nenustatyti. Jie nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr.V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“(toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Šiuo įsakymu nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.Minimalus gyvenamosios patalpos plotas pareiškėjui buvo užtikrintas 2015 m. balandžio 8-28 d., 2015 m. gegužės 5-6, 15-16 d., 2015 m. gegužės 28 d.- 2015 m. birželio 9 d., 18-19 d., 2015 m.liepos 9-10,17, 21-24 d. Lukiškių TI-K yra įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, todėl įstaigos administracija neturi galimybės reguliuoti atvykstančių ir išvykstančių nuteistųjų skaičiaus. Taip pat yra privaloma laikytis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Siekiant įvykdyti teisės aktų nuostatas, kartais vienam asmeniui tenkantis kameros plotas yra mažesnis nei numatyta teisės aktuose.Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti  neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama laikomiems asmenims naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Tam tikslui išduodamas reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o nuo 2013 m. gruodžio 30 d. ir su UAB „Dezinfa“ dėl vabzdžių bei graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros ir profilaktinių patikrinimų. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius resursus. Dėl nuteistų asmenų veiksmų laužant inventorių ir gadinant valstybės turtą, neretai tenka daryti remontus neseniai atnaujintose patalpose. Visose kamerose įrengtos metalinės prie grindų pritvirtintos lovos, suoliukai arba taburetės, stalai bei lentynos. Baldų skaičius ir dydis skiriamas atsižvelgiant į miegamųjų vietų kameroje skaičių. Kiekvienoje kameroje sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema, atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros yra pritaikytos vėdinimui natūraliu būdu – per langus. Tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtieji ar nuteistieji, kurie reguliariai vėdina patalpas, neturi nusiskundimų dėl drėgmės ar pelėsio. Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia abstrakčiais samprotavimais, minėdamas Lietuvos Respublikos ir tarptautinius teisės aktus. Pareiškėjas nepaaiškina, kuo pasireiškė neturtinė žala, nenurodė jokių tai pagrindžiančių faktų. Reikalaujamas priteisti piniginės kompensacijos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Taip pat nėra įrodyta, kokią įtaką teisės aktų reikalavimų neatitinkančios kalinimo sąlygos darė pareiškėjui, kokias neigiamas pasekmes sukėlė. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nėra visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 ir 6.271 straipsniuose numatytų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų, nes nepakanka konstatuoti tik Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtus veiksmus, o taip pat būtina nustatyti, kad šie veiksmai darė tiesioginę įtaką pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimui.

II.

               Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo M. P. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 82–86).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių.Jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Teismas pažymėjo, kad skundo padavimo metu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi pirmiau išdėstytomis taisyklėmis – pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Įsakymo Nr. V-124, 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. birželio 16 d. ir nuo 2015 m. birželio 18 d. iki 2015 m. liepos 24 d. Per nurodytą laikotarpį jis buvo laikomas dvylikoje kamerų, kurių plotas svyravo nuo 7,31 kv. m iki 40,4 kv. m. Šiose kamerose pareiškėjui tekdavo nuo 2,57 kv. m iki 40,4 kv. m ploto. Teismas nustatė, kad per minėtą laikotarpį pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 97 dienas, iš jų 58 dienas praleido kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas  teisės aktų reikalaujamas 3,6 kv. m kameros plotas vienam asmeniui.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas nuolat tvyrojo drėgmė, ant sienų ir lubų augo pelėsis. Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu galiojusios Higienos normos HN 76:201026 punktas nustatė, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis turi atitikti tame pačiame punkte pateiktoje lentelėje nustatytus reikalavimus, o 56 punktas reglamentavo, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nepaaiškino apytiksliai kada ir kiek laiko praleido kamerose, kuriose buvo jo minėti pažeidimai. Pateikė tik bendro pobūdžio nusiskundimą, kad kamerose vyravo drėgmė, pelėsis. Lukiškių TI-K pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC)2015 m. liepos 15 d.  patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-1734, kuriame konstatuota, kad kamerose Nr. 116 (pareiškėjas laikytas 2015 m. balandžio 8 d.), Nr. 269 (pareiškėjas laikytas  nuo 2015 m. birželio 3 d. iki 2015 m. birželio 7 d.) ir Nr. 400 (pareiškėjas  laikytas nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. balandžio 19 d.) nustatyta drėgmė atitinka teisės aktų nustatytas normas, o pelėsio požymių neaptikta. Vilniaus VSC2015 m. balandžio 2 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-725 nustatyti pelėsio požymiai kameroje Nr. 315, kurioje pareiškėjas buvo laikomas  vieną dieną – 2015 m. liepos 10 d. Patikrinimo akte buvo nurodyta pašalinti šį pažeidimą iki 2015 m. balandžio 15 d. Kituose pateiktuose patikrinimo aktuose dėl pareiškėjo laikymo kamerų nepasisakyta. Pareiškėjui nepateikus pakankamai detalaus kalinimo sąlygų apibūdinimo, kuris leistų tiksliau suvokti pažeidimo mąstą, teismas vertino, kad  negalima konstatuoti pakankamo pagrindo priteisti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad jo laikymo kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas. Natūralaus ir dirbtinio apšvietimo normos įtvirtintos Higienos normos HN 76:201022 ir 23 punktuose. Vilniaus VSC 2015 m. liepos 15 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kamerose Nr. 116 ir 400 nenustatyta Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų, susijusių su gyvenamųjų patalpų apšvietimu. Pareiškėjas nepateikė apytikslių duomenų, paaiškinančių, kokiu laikotarpiu jam atrodė, kad apšvietimas neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, o tik abstrakčiai pareiškė, kad kamerose nepakako šviesos. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas  dvylikoje kamerų, teismas nurodė, jog negalima daryti konkrečių išvadų ir objektyviai įvertinti apšvietimo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklės ir laikotarpio, kuriuo jis teigia patyręs šį teisių pažeidimą, todėl pareiškėjo argumentus dėl apšvietimo kamerose neatitikimo teisės aktų reikalavimams atmetė.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tualeto kamerose įrengimas neužtikrino pakankamo privatumo. Dėl to jis patyrė diskomfortą, įsivėlė į konfliktines situacijas su kitais nuteistaisiais. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.5 punktu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetai atitinką šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Pareiškėjas skunde neneigė, kad tualetai buvo atitverti nuo likusios kameros patalpos. Pareiškėjas tokį sanitarinio mazgo įrengimą skundė kaip neužtikrinantį pakankamo privatumo. Atmesdamas šiuos argumentus teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis prašė pareigūnų perkelti į kitas kameras, tačiau nesulaukdavo jokios reakcijos. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2015 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 24-6587 pateikta informacija, kad pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nesikreipė į direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Įvertinęs minėtus bylos duomenis, teismas šį pareiškėjo teiginį pripažino nepagrįstu.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, jog didžiąją laikymo Lukiškių TI-K dalį pareiškėjui nebuvo užtikrintas  teisės aktų  numatytas plotas vienam asmeniui. Dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, įvertinęs pažeidimo mastą ir trukmę (58 paras neužtikrinant pareiškėjui minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto normos), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog neteisėtais veiksmais būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais nusprendė pareiškėjui padarytos neturtinės žalos kompensavimui priteisti 250 Eur.

III.

Pareiškėjas M. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis,  netinkamai įvertino jo teisių pažeidimo mastą, nepagrįstai jam nepriteisė visos jo prašomos sumos neturtinei žalai atlyginti, neatsižvelgė į Europos Žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.             

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

           Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpio nuo 2015 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. liepos 24 d. atitinkamais periodais (2015 m. balandžio 8 - 19 d.; 2015 m. balandžio 27 d.- 2015 m. birželio 16 d.; 2015 m. birželio 18 d.- 2015 m. liepos 24 d.) buvo laikomas Lukiškių  TI-K. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų laikymo šioje įstaigoje sąlygų trim aspektais 1) buvo laikomas kamerose, neužtikrinant minimalaus ploto vienam asmeniui; 2) tualeto įrengimas neužtikrino privatumo juo naudojantis; 3) kameros neatitiko higienos normų (drėgna,ant sienų ir lubų buvo pelėsio, nepakankamas apšvietimas).

Pirmosios instancijos teismas Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nustatė minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimo atitinkamą ginčo laikotarpio dalį (58 dienas iš  97) aspektu, todėl pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apelianto nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo laikymo nežmoniškomis sąlygomis laikotarpį, netinkamai įvertino pažeidimo mastą, priteisė pernelyg mažą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos  3 straipsnio  nuostatai,  kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo  vykdymo  ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu  minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida.  Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir  Bausmių  vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

              Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Ši Higienos norma minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustato atitinkami  Higienos normoje HN 76:2010 skyriai.

             Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu minimalų  plotą tardymo izoliatoriaus kameroje  (negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.) reglamentavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas.

             EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas  kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą). Vertinant  kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją,  2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje  Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

EŽTT 2016 m. spalio 20 d.sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr.7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį ir ją harmonizuodamas  pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime  akcentavo, kad vertinant kalinimo sąlygas ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. EŽTT pažymėjo, kad kai kalinamam asmeniu tenka mažiau nei 3 kv.m daugiavietėje kameroje, kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Stiprios prezumpcijos testas turi būti taikomas  kaip reikšminga, tačiau ne nepaneigiama Konvencijos  3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Dėl veiksnių, kurie gali kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą ir tokiu būdu paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, EŽTT pažymėjo, kad tokiems paprastai priskiriami: trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai, toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; asmuo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų to asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją Konvencijos 3 straipsnio kontekste  pasisakydamas  dėl kalinamo daugiavietėje kameroje asmens minimalios asmeninės erdvės,  be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t.y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Be to, pažymėjo, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Minėtame EŽTT sprendime pateikti paaiškinimai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra itin reikšmingi, nes kalinimą perpildytose kamerose pareiškėjas nurodo kaip esminį laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nepriimtinumą. Įsakyme Nr.V-124 minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje (negali būti mažiau kaip 3,6 kv. m) apskaičiavimo metodika neatskleista. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atsakovu, vienam asmeniui (pareiškėjui) tekusį jo laikymo kamerų minimalų plotą skaičiavo  kameros visą plotą dalindamas iš toje kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Taip skaičiuodamas teismas  pareiškėjo laikymo netinkamoms sąlygoms  nacionalinės teisės prasme (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas)  priskyrė pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K 58 dienas  (iš  97), kuriomis vienam asmeniui (šiuo atveju apeliantui)  teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (2,57-2,60 kv. m.), tačiau vienam asmeniui tenkantį plotą nustatė neįvertinęs aplinkybės, kad dalį kamerų ploto užima sanitariniai įrenginiai. Atsižvelgdama į pirmiau aptartus EŽTT išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad  pareiškėjo  laikymo Lukiškių TI-K sąlygos minimalios asmeninės erdvės  prasme turi būti  vertinamos į pareiškėjo laikymo kamerų plotą neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto.

Pagal Lukiškių TI-K  pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėjo laikymo kamerų plotai nurodyti su sanitarinių mazgų užimamu plotu. Iš Vilniaus VSC patikrinimų aktų priedų (fotonuotraukų), kuriose užfiksuoti įvairių gyvenamųjų kamerų  sanitariniai mazgai, kurie nuo gyvenamosios patalpos atskirti sienelėmis, yra pakankamas pagrindas  išvadoms, kad  jie užima apie 1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikymo sąlygas teisėjų kolegija vertino atsakovo atstovo nurodytą pareiškėjo laikymo kamerų plotą atitinkamai mažindama sanitarinio mazgo užimamu plotu. Taip skaičiuojant pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K  laikotarpis, kuriuo jam pagal nacionalinę teisę nebuvo užtikrintas minimalaus kameros plotas (ne mažiau nei 3,6 kv. m.) pailgėja nuo 58 iki 73 dienų, kuriomis vienam asmeniui teko nuo 2,23 kv. m  iki 3,39 kv.m kameros ploto, iš jų 58 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei po  3 kv. m  kameros ploto (po 2,23-2.27 kv.m), t.y. apie 2,25 kv.m. asmeninės erdvės.

Vertinant, ar yra veiksniai, kurie šiuo konkrečiu atveju gali paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, atsižvelgtina į kitas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, taip pat į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui išdėstytų nusiskundimų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą.

Teiginį, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas neužtikrinant minimalaus ploto ir apibūdindamas laikymo sąlygas, pareiškėjas pagrindė prieštaringais duomenimis apie  kamerose laikytų asmenų skaičių („nuo 2 iki 4“ ,daug asmenų“). Pažymėtina, kad  pareiškėjas nutylėjo, jog dalį dienų (pagal Lukiškių TI-K pateiktus įrodymus iš viso 10) kamerose jis buvo laikomas  vienas ir dėl šio laikotarpio turėjo suvokti, kad minimalus plotas jam buvo užtikrintas. Pareiškėjas skunde teismui minimalaus ploto neužtikrinimo neapibūdino jokiais konkrečiais ribojimo veiksniais, kurie jį galėjo veikti asmeniškai (neteigė, kad neturėjo galimybės laisvai judėti kameroje, kad įstaigos administracija nesudarė jam galimybių pasivaikščioti ar naudotis kitomis įstaigos administracijos leidžiamomis pagal dienotvarkę nebuvimo gyvenamojoje patalpoje galimybėmis). Pažymėtina ir tai, kad  asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje specifika yra ta, jog  atitinkamą dienos dalį jie gali būti užimti su jais susijusiuose ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme procesuose. Tokiais atvejais likusių gyvenamojoje kameroje asmenų padėtis asmeninės erdvės  prasme pagerėja, jie gali daigiau ir laisviau judėti, mankštintis ir pan. Pareiškėjas neteigia, kad kartu su juo Lukiškių TI-K  kamerose gyvenę asmenys nuolat būdavo kameroje. Taigi pareiškėjo nusiskundimai dėl minimalaus ploto vienam asmeniui  nėra konkretūs, o kai kuriais aspektais nėra visiškai patikimi. Esant nurodytoms aplinkybės šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo išvadoms, kad  pareiškėjas neturėjo galimybės judėti kameroje.

Pareiškėjui nenurodžius  konkrečių aplinkybių, ribojančių asmeninę erdvę, atsakovo atstovas atsakė bendro pobūdžio teiginiu, kad įstaigos administracija  stengiasi mažinti  neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama laikomiems asmenims naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcijos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjui pateikus  reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, grindžiamą minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimu, pareiga  įrodyti konkrečių ploto trūkumo  kompensavimo priemonių taikymą (jei tokios priemonės buvo taikomos) tenka atsakovui. Šiuo atveju atsakovas neįrodė, kad taikė pareiškėjo atžvilgiu tokias priemones. Suėmimo vykdymo įstatymo 29  straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad gyvenamosios patalpos minimalaus ploto vienam asmeniui  trūkumo kompensavimo priemone nelaikytinas  teisės  kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore  užtikrinimas. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo veiksniu gali būti pripažintas suteikimas suimtajam galimybių būti gryname ore ilgesnį nei numatytas minimalus pagal įstatymą kasdieninio buvimo gryname ore laikas  ir kitos  priemonės, kurias tardymo izoliatoriaus administracija taiko sudarydama galimybes nebūti iki miegui skirto laiko gyvenamojoje patalpoje.

Vertinant detaliau pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas pažymėtina, kad pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K (iš viso 97 dienos) susideda iš trijų  laikymo periodų (atitinkami 12, 48 ir 37 dienų). Pirmuoju laikymo periodu  (2015 m. balandžio 8-19 d.) minimalus plotas pareiškėjui buvo užtikrintas  (keitėsi nuo 3,94 kv. m. iki 39,40 kv. m.). Minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimo 58 dienos, kuriomis pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto (2,23-2.27 kv.m), yra antruoju (2015 m. balandžio 27 d.- 2015 m. birželio 16 d.) ir trečiuoju (2015 m. birželio 18 d.- 2015 m. liepos 24 d.) pareiškėjo laikymo periodais, t.y. išsidėsto per 85 dienas, tarp kurių yra nereikšmingas pareiškėjo išvykimo iš Lukiškių TI-K intervalas (viena diena)  ir susideda iš 7 nepertraukiamo laikymo tokiomis nepriimtinomis sąlygomis periodų (atitinkamai 6,8,10,6,19,6,3 dienos), tarp kurių įsiterpia laikymo  geresnėmis sąlygomis dienos  (1, 4, 12 dienų ir 5 atvejais po 2 dienas), kuriomis pareiškėjas arba buvo laikomas  pakankamai erdviomis sąlygomis (12 dienų per 5 kartus kai vienam asmeniui teko nuo 6,68 kv. m. iki 11,23 kv. m) arba  kai vienam asmeniui teko  ne mažiau  nei po  3 kv. m  kameros ploto (12 dienų per 4 kartus, kai vienam asmeniui teko 3,35-3,39 kv. m). Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K palankesnėmis sąlygomis dienos, kurios įsiterpia tarp pareiškėjo  laikymo periodų, kuriais jam teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto (2,23-2.27 kv.m), vertintinos kaip nepaneigiančios  Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcijos, nes pareiškėjo laikymas,kai vienam asmeniui teko  mažiau  nei po  3 kv. m  kameros ploto  (apie 2,25 kv.m) nėra epizodinis atvejis,laikymo tokiomis sąlygomis  trukmė nėra trumpa (iš viso 58 dienos), o atskiri laikymo minėtomis sąlygomis periodai yra ilgesni už laikymo sąlygų pagerėjimo periodus, kai kuriais atvejais laikymo  pagerėjimas nežymus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas išvadoms, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K 73 laikymo daugiavietėse kamerose dienas nebuvo užtikrintas  minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 3,6 kv. m) pagal nacionalinę teisę (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas), t.y. pripažintini valdžios institucijos neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, o atsižvelgus į tai, kad minėto laikotarpio dalį (58 dienas) pareiškėjui teko mažiau  nei po  3 kv. m  kameros ploto (apie 2,25 kv. m) ir byloje nesant duomenų, kad šis ribojimas buvo kompensuotas kokiomis nors adekvačiomis priemonėmis, yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

             Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino privatumo naudojantis tualetu, pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė. Šią savo išvadą teismas grindė Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktu pagal kurį sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir byloje nustatyta aplinkybe, kad laikymo kamerose sanitariniai mazgai įrengti būtent taip. To pareiškėjas neneigė. Šiame  kontekste teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

             Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą apibūdino pakankamai aiškiai. Teigė, kad tualetas įrengtas pačioje kameroje, o jo atitvėrimas nuo kamerų gyvenamosios dalies yra nepakankamas, nes tualetu besinaudojantį asmenį (ginčo atveju apeliantą)  matydavo kiti kameroje esantys asmenys.

              Dėl pareiškėjo argumento, kad Lukiškių TI-K tualetai įrengti gyvenamosiose kamerose, teisėjų kolegija, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioje teisės aktai kitokio reikalavimo šiai įstaigai nenustatė. Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema, atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema,  unitazu, praustuve, veidrodžiu, tualeto reikmenų spintele (lentynėle). Pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punktas turi būti taikomas kartu aptariamos Higienos normos 2 punktu, kuriame nurodyta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo  atskirose patalpose įrengimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nelaikytinas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimu. Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o esant  galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

              Nagrinėjamo pareiškėjo nusiskundimo, iš kurio kildinama neturtinė žala, kontekste yra aktuali EŽTT praktika. Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia, galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo nr. 28524/95), 73–75 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 47095/99), 99 p.). Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą.  EŽTT  priminė, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, § 78 ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], §49). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su pilnu atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, § 74) (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 15217/07), 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo nr. 30983/02), 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 47095/99), 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo nr. 41558/05), 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyevir kt. prieš Rusiją (pareiškimų nr. 42525/07 ir 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą būtent neigiamai ir vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 871/02), 81 p.).

          Nagrinėjamu atveju yra aktualus privatumo užtikrinimo aspektas naudojantis tualetu, įrengtu tardymo izoliatoriaus daugiavietėse kamerose.  Pareiškėjo teigimu jis buvo laikomas kamerose, kuriose įrengtos pertvaros neužtikrino jo privatumo naudojantis tualetu, nes jį matydavo  kameroje esantys asmenys. Pagal atsakovo atstovo pateiktus įrodymus pareiškėjo laikymo kamerose sanitariniai mazgai įrengti pagal Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimą, t.y. atitverti nuo likusio kameros ploto 1,5 metro aukščio pertvara. Atsižvelgdama į pirmiau aptartą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės gyvenamosios patalpos dalies minėtų nacionalinėje teisėje nurodytų standartų nepažeidžia, tačiau jis nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys (kiti toje pačioje kameroje laikomi asmenys, taip pat prižiūrėtojai), iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali matyti ten esantį asmenį.

             Į minėtą EŽTT praktiką atsižvelgia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017,  2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-561-261/2017).

  Atsakovas nepateikė įrodymų, kad  pareiškėjo laikymo kamerose  sanitariniai mazgai buvo atskirti nuo patalpos gyvenamosios dalies kokiu nors būdu (pvz., užuolaida, slankia sienele ar pan.), kad užtikrintų asmens, kuris naudojasi tualetu, privatumą. Esant šiuo aspektu  konkretiems pareiškėjo nusiskundimams, kurių atsakovas nepaneigė įrodymais, šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai. Dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K dienų, kuriomis jis daugiavietėse kamerose buvo laikomas ne vienas, o su kitais asmenimis, t.y. dėl 87 dienų, konstatuotina, jog šiuo laikotarpiu Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į tai yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad tuo pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu, kuriuo  pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalaus kameros plotas pagal nacionalinę teisę (73 dienas), o ypač tais šio laikotarpio periodais (iš viso 58 dienas), kai pareiškėjas buvo laikomas neužtikrinant 3 kv. m  kameros  ploto vienam asmeniui, šias pareiškėjo laikymo sąlygas sunkino ir privatumo naudojantis tualetu nebuvimas ir buvo viršyta priimtina kentėjimo riba. Tai nesuderinama su  Konvencijos 3 straipsniu.

Reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dalį, kad buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, pareiškėjas grindė abstraktaus pobūdžio teiginiais, kad kamerose buvo drėgna, ant sienų ir lubų pelėsis, nepakankamas apšvietimas. Šių savo teiginių pareiškėjas nedetalizavo nei pagal laikymo patalpas, nors buvo laikomas 12 kamerų ir iki perkėlimo į kitą kamerą atitinkamoje kameroje  gyveno įvairius laiko tarpus (nuo 1 iki 16 dienų),nei jokiais kitais aspektais CK 6.271 straipsnio ir 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas nenurodė net to, koks apšvietimas (natūralus ar dirbtinis) jo laikymo patalpose buvo nepakankamas. Atsakovo atstovas pateikė į bylą Vilniaus VSC  2015 m. sausio – liepos mėn.atliktų Lukiškių TI-K patalpų atitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams patikrinimų aktus. Dėl VSC patikrinimo aktų pažymėtina, kad jie individualaus ginčo atveju byloje gali patvirtinti ar paneigti atitinkamos ginčui aktualios gyvenamosios patalpos atitikimą (neatitikimą) konkrečiam Higienos normos HN 76:2010 reikalavimui tik tuo atveju, jei patikrinimas buvo atliktas ginčui aktualiu laikotarpiu, o kai kuriais atvejais ir labai artimu jam laikotarpiu.Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu Vilniaus VSC atliekant patikrinimus pareiškėjo laikymo kameros nebuvo tikrinamos, o kai kurių pareiškėjo laikymo kamerų (Nr.400, Nr.116, Nr.315) patikrinimo atvejai yra nutolę nuo pareiškėjo laikymo atvejų (juos skiria beveik trijų mėnesių intervalai) ir jokios patikimos informacijos nesuteikia. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas savo nusiskundimų dėl antisanitarinių sąlygų nepagrindė konkrečiais ir detaliais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo aspektu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant ne tik nacionalinės teisės normas (Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis, Higienos normos HN 76:2010 6 punktas,  Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas) ilgiau nei buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas (iš viso 73 dienas), t. y. atsakovo atstovui CK 6.271 straipsnio prasme neveikiant taip, kaip to reikalavo minėti teisės aktai, bet pažeidžiant ir Konvencijos 3 straipsnį, nes pakankamai ilgą laiko tarpą (iš viso 58 dienas) pareiškėjas buvo laikytas  sąlygomis, kai vienam asmeniui daugiavietėje kameroje teko mažiau  nei po  3 kv. m  asmeninės erdvės ir šias pareiškėjo laikymo sąlygas sunkino privatumo neužtikrinimas naudojantis tualetu, konstatuoja, kad pastarasis laikymas pareiškėjui sukėlė  tokius nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus (CK 6.250 straipsnis), kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su apelianto argumentais, kad teismas  netinkamai vertino pažeidimo mastą, konstatuoja, kad   pirmosios instancijos teismo priteista 250 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgusi į nagrinėjamai bylai aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi pirmiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes (pažeidimo trukmę, mastą, intensyvumą), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti  adekvačia suma laikytina 500 Eur suma. Priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą  atsižvelgiama ir į pažeidimo padarymo metu Lietuvoje buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį). Pareiškėjo prašomos sumos (25175 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų  kompensacija.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisia pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui  M. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 500 (penki šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas