| Administracinė byla Nr. I-1267-1063/2018 Proceso Nr. 3-61-3-04266-17-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3 |
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes buvo kalinamas kameroje Nr. 297, kurioje sąlygos neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Kameroje nebuvo jokios ventiliacijos, todėl nuolatos būdavo nemalonus kvapas. Vėdinimas buvo galimas tik lango pagalba.
Patirtą žalą grindė nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų pažeidimais.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 7–12) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, kad iš duomenų matyti, kuriuo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas ploto užtikrinimo vienam asmeniui kameroje reikalavimas. Dėl ventiliacijos nurodė, kad vėdinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d. buvo kalinamas perpildytose kamerose, taip pat nebuvo užtikrintos kitos higienos sąlygos.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Remiantis Civilinio kodekso 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas).
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, turi būti atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Ši pozicija atspindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (EŽTT 2009-07-30 sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010-04-08 sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo atstovo padarytus teisės pažeidimus.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kamerose buvo patalpintas 9 paras. Iš jų 1 parą pareiškėjas buvo patalpintas ženkliai pažeidus ploto vienam asmeniui reikalavimą (3,6 kv. m.), 7 paras buvo patalpintas kameroje, kurioje, atsižvelgiant į kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m.), pareiškėjui teko 3,56 kv. m. Vieną parą pareiškėja buvo patalpintas nepažeidus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo administracija dalyje laikotarpio, t. y. 1 parą ženkliai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto ir 7 paras pareiškėjui teko būti patalpintam kameroje, kurioje ploto reikalavimas buvo pažeistas tik nežymiai ir tik įvertinus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Darytina išvada, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti, todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini iš dalies pagrįstais. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kameroje Nr. 297, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas šioje kameroje nebuvo patalpintas.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nėra mechaninės ventiliacijos sistemos, o žiemą atidaryti langų neįmanoma, nes kamerose šalta ir drėgna. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose nesant įrengtos mechaninės vedinimo sistemos, kamerų vedinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo, šiuo aspektu, nenustatyta. Kamerų vėdinimas per langus atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreiptina, kad pareiškėjas žiemos metu Lukiškių TI-K nebuvo patalpintas.
Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017)
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).
Vertinant pareiškėjo skundo argumentus pažymėtina, kad pareiškėjas nors ir nurodo, kad kamerose jam nebuvo užtikrintas ploto vienam asmeniui reikalavimas, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie šių nepatogumų realų neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, be to, pareiškėjas tik vieną parą buvo patalpintas kameroje, kurioje ploto reikalavimas buvo pažeistas akivaizdžiai, kitas 7 paras ploto reikalavimas buvo pažeistas tik labai nežymiai ir tik įvertinus sanitarinio mazgo plotą, nors sanitarinio mazgo ploto išskaitymo iš bendro kameros ploto teisės aktai nenumato. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K pažeidžiant ploto vienam asmeniui reikalavimą buvo patalpintas nedidelį laiko tarpą, taip pat pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų apie šiuo pažeidimu padarytą žalą jo sveikatai, byloje taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl šio pažeidimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, kuris trūko trumpą laiką, pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes, už kurias pareiškėjui turėtų būti atlyginama pinigais.
Įvertinus šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), darytina išvada, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai, trukę gana trumpą laiką, buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Tokiu būdu pripažintina, kad dalyje ginčo laikotarpio buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (pažeista pareiškėjo teisė būti patalpintam nepažeidžiant ploto vienam asmeniui reikalavimo), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo M. V. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad iš dalies buvo pažeista pareiškėjo M. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas dėl ploto reikalavimo vienam asmeniui kameroje neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 20 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėjas Tomas Blinstrubis