Civilinė byla Nr. 2A-278/2011
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6; 42.11.5; 126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus,
sekretoriaujant Ilonai Kovger,
dalyvaujant ieškovo atstovui E. S. (E. S.),
atsakovo atstovams advokatui Ryčiui Jokubauskui ir E. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Respublikinis knygų centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas civilinėje byloje Nr. 2-1242-565/2010 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Respublikinis knygų centras“ dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartimi UAB „Respublikinis knygų centras“ buvo iškelta bankroto byla, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia (civilinės bylos Nr. B2-1808-565/2011).
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė 2009-11-02 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nutraukti su atsakovu BUAB „Respublikinis knygų centras“ 2008 m. gruodžio 12 d. sudarytą sutartį Nr.A.421-41(4.4-TR2) „Dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo“, taikyti restituciją - pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į privatizuotas negyvenamąsias patalpas bei iškeldinti atsakovą iš šių patalpų.
Nurodė, kad bylos šalys 2008-12-12 pasirašė paminėtą sutartį Nr.A.421-41(4.4-TR2) (toliau Sutartis), pagal kurią ieškovas už 151 000 Lt pardavė atsakovui 154,58 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas – slėptuvę, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau ginčo patalpos), o atsakovas įsipareigojo iki 2010-10-10 sumokėti visą privatizavimo objekto kainą ir palūkanas. Ginčo patalpos atsakovo nuosavybėn buvo perduotos 2008-12-23 perdavimo – priėmimo aktu. Pagal Sutarties 7.1, 5 punktus atsakovas 33 750 Lt sumokėjo iš karto, o likusios 113 250 Lt sumos mokėjimas buvo išdėstytas dalimis, iki 2010-10-10 mokant kas ketvirtį po 16 179 Lt ir po 2 499 Lt palūkanų, tačiau atsakovas nesumokėjo dviejų tarpinių įmokų, mokėtinų iki 2009-07-10 ir iki 2009-10-10. Nurodė, jog pagal Sutarties 7.2 ir 7.3 punktus, per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos nesumokėjus tarpinės įmokos, palūkanų bei 0,1 proc. delspinigių už kiekvieną pavėluotą dieną, Sutartis teismine tvarka gali būti nutraukta, o sumokėti pinigai negrąžinami. Pabrėžė, jog tokias pasekmes įtvirtina ir Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-12-31 nutarimu Nr. 1503 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų (toliau Nuostatai) 50.2 punktas. Tuo remdamasis ieškovas prašė patenkinti jo ieškininius reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį patenkino - nutraukė Sutartį, taikė vienašalę restituciją ir, iškeldinęs atsakovą iš tų patalpų, jas grąžino ieškovo nuosavybėn, nepriteisdamas atsakovui jo sumokėtų piniginių lėšų.
Teismas, nustatęs, kad atsakovui UAB ,,Respublikinis knygų centras“ yra iškelta bankroto byla, pažymėjo, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) normos draudžia bankrutuojančios įmonės kreditoriui ar kitam asmeniui perimti tokios įmonės turtą kitaip, nei tai numato ĮBĮ normos (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p.). Tačiau laikė, jog ĮBĮ nuostatos netaikytinos, nes Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, reglamentuojantis specialų nuosavybės teisės perleidimo būdą, laikytinas specialiuoju įstatymu ĮBĮ atžvilgiu. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-12-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1596/2002.
Atsižvelgdamas į tai ir konstatavęs, kad atsakovas eilinę įmoką ir palūkanas, kurias turėjo sumokėti iki 2009-04-10, sumokėjo dalimis iki 2009-07-10, o vėlesnės įmokos iš viso nebuvo sumokėtos, teismas, remdamasis Nuostatų 2, 50.2 punktais, CK 1.1 straipsnio 2 dalimi, 6.222 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad atsakovas iš esmės pažeidė Sutartį, todėl ieškovo ieškinį patenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas BUAB „Respublikinis knygų centras“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
- Teismas neteisingai nustatė kilusiam ginčui taikytinas specialiąsias teisės normas, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Šioje byloje ĮBĮ normos laikytinos specialiosiomis teisės normomis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo bei Nuostatų atžvilgiu, todėl vadovaujantis ĮBĮ normomis turėjo būti sprendžiamas kilęs ginčas.
2. Teismas turėjo konstatuoti, kad Sutartis dėl ginčo patalpų laikytina pasibaigusia nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, nes imperatyvios ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos draudžia bankrutuojančiai įmonei vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, o kreditoriams perimti tokiai įmonei priklausantį turtą, pinigines lėšas. Ieškovas turi teisę reikalauti atsiskaityti už turtą, o ne išreikalauti jį, nes jokie teisės aktai nenumato, kad ĮBĮ nuostatos netaikomos savivaldybei pareiškus ieškinį dėl bankrutuojančiai įmonei nuosavybės teise perduoto turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir tokio turto išreikalavimo. Priešingu atveju, būtų pažeisti kitų kreditorių teisės ir interesai.
3. Teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-12-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1596/2002, kadangi šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi. Tai yra toje byloje buvo nagrinėjami klausimai, susiję su bendrasavininkio pirmenybės teise įsigyti kito bendrasavininkio parduodamo turto dalį, savivaldybės turto pirkimo–pardavimo specifika, teisės aktų, reglamentuojančių savivaldybės turto pirkimo–pardavimo specifiką, ir CK normų santykiu, o šiuo atveju esminiai klausimai yra susiję su savivaldybės turto pirkimo–pardavimo sutarties pasibaigimo pagrindais.
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodoma, kad:
1. Teismas teisingai nustatė, kad ginčas yra kilęs dėl viešosios nuosavybės objekto, tinkamai įvertino tokio objekto pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus, viešąjį interesą, esantį susiklosčiusiuose santykiuose, todėl pagrįstai ir teisėtai vadovavosi viešosios teisės imperatyviomis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo normomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-12-31 nutarimu Nr. 1503 patvirtintų Nuostatų 50.2 punktu. Dėl to atmestini skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju ĮBĮ normos laikytinos specialiosiomis teisės normomis.
2. Teismas pagrįstai ir teisėtai, kaip tai numatyta CPK 4 straipsnyje, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarime pateiktame išaiškinime, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-12-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1596/2002.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tačiau netinkamai išaiškino bei pritaikė aktualias teisės normas ir, patenkindamas ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 329 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad viena iš bylos šalių - atsakovas, yra bankrutuojanti bendrovė, taigi nagrinėjami klausimai yra susiję su viešuoju interesu, byla nagrinėjama neapsiribojant apeliaciniame skunde nustatytomis ribomis (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas iš esmės yra susijęs su nekilnojamojo turto pardavėjo teisių gynimo būdais šio turto pirkėjo ir savininko bankrutuojančos įmonės atžvilgiu.
Atsakovas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog sandoris yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 str. 1 p.). Taigi šiuo būdu įgyjant nekilnojamąjį daiktą, nuosavybės teisė įgyjama nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatymo, tai yra nuo daikto perdavimo (CK 4.49 str. 2 d., 6.393 str. 4 d., 6.398 str.). Paminėta įstatymo sąlyga yra aiškiai suformuluota taip pat ir ginčo Sutarties 9 punkte, nurodant, jog sutarties šalims yra išaiškintas CK 6.393 ir 6.398 straipsnių turinys, kad nuosavybės teisė į parduodamą daiktą Pirkėjui (atsakovas) pereina Pardavėjui (ieškovas) perdavus turtą ir surašius priėmimo-perdavimo aktą, kurį pasirašo abi šalys ir kurio pagrindu įsigytas turtas įregistruojamas. Šiame punkte taip pat nurodoma, kad priėmimo-perdavimo aktas pasirašomas per 15 darbo dienų Pirkėjui sumokėjus Sutarties 5 punkte nustatyta tvarka ir terminais bei pateikus Pardavėjui sumokėjimą patvirtinantį dokumentą (b. l. 4-7).
Pabrėžtina tai, jog byloje nėra ginčijami faktai, kad atsakovas įvykdė Sutarties 9 bei 5 punkto sąlygas ir 2008-12-23 Sutarties šalys pasirašė minimą aktą (b. l. 8), kad 154,58 kv. m ploto negyvenamosios patalpos - slėptuvė, esančios (duomenys neskelbtini), 2008-12-31 nuosavybės teise įregistruotos atsakovo vardu (b. l. 53), kad atsakovas už įsigytą turtą su ieškovu visiškai nėra atsiskaitęs, kad ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo atsakovui momento (teismo nutartis įsiteisėjo 2009-11-19) nepasinaudojo Sutarties 7.2 ir 7.3 punktų, Nuostatų 2, 50.2 punktų, CK 1.1 straipsnio 2 dalies, 6.222 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nors, kaip nustatė teismas, atsakovas eilinės įmokos nesumokėjo 2009-07-10.
Taigi bankroto bylos iškėlimo metu atsakovas ginčo turtą valdė nuosavybės teise.
Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu remiasi aktualių šioje byloje ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, pagal kurias įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, kad teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui ir nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo ir pagrįstai teigia, kad nei Įmonių bankroto įstatymas, nei teisės aktai, reglamentuojantys valstybės bei savivaldybių turto privatizavimą nenumato, jog šios imperatyvų pobūdį turinčios taisyklės netaikytinos nagrinėjamu atveju. Pabrėžtina tai, jog siekiant įgyvendinti įmonių bankroto instituto paskirtį bei užtikrinti viešąjį interesą, šio įstatymo normos numato, jog bankroto byloje turi būti ginamos visų kreditorių teisės, o išimtys iš kreditorių lygiateisiškumo principo yra galimos tik įstatymo nustatytais atvejais (pvz.: nustatant teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti apskundimo tvarką (ĮBĮ 26 str. 5 d.), kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (ĮBĮ 34, 35 str., etc.). Tuo tarpu, kaip teismui paaiškino atsakovo bankroto administratorius, teismas yra patvirtinęs daugiau nei 60 šios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus, kurių bendra suma viršija 2,5 mln. Lt, o kreditorių tarpe yra Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Garantinis fondas ir kt.
Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog nagrinėjant šį ginčą yra taikytinos ne įmonių bankrotą, bet valstybės bei savivaldybių turto privatizavimą reglamentuojančios teisės normos. Apeliantas teisingai nurodo, kad pagrindo tokiai išvadai nesuteikia taip pat ir teismų praktika, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. S. v. Vilniaus miesto savivaldybė, byla Nr.3K-3-1596/2002), nes šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl ĮBĮ normų taikymo, taigi bylų ratio decidendi nėra vienodas (CPK 4 str.). Ieškovo atsiliepime išdėstyti teiginiai nepaneigia šių argumentų (CPK 185 str.).
Dėl aukščiau paminėto teisėjų kolegija apeliacinį skundą patenkina, skundžiamą teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmeta (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kartu panaikinamos byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 4 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Netenkinti Vilniaus miesto savivaldybės ieškinio.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - areštą uždarajai akcinei bendrovei „Respublikinis knygų centras“ (įmonės kodas 124822941) priklausančiai 154,58 kv. m bendro ploto negyvenamajai patalpai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiai (duomenys neskelbtini).
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Audronė Jarackaitė
Vytas Milius