Baudžiamoji byla Nr. 1A-121-1020/2018

       Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00297-2014-2

  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                       1.2.4.4.2.8.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.; 2.1.14.;

                      2.1.15.1.2.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 10 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės, ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Irmai Greičiuvienei ir Daivai Kokštaitei,

dalyvaujant prokurorui Gediminui Juknai,

nukentėjusiojo D. J. atstovui advokatui Justinui Jarusevičiui,

nuteistajam D. D. ir jo gynėjui advokatui Kęstučiui Virkečiui,

nuteistajam K. D. ir jo gynėjui advokatui Jonui Vilhelmui Pliugžmai,

nuteistojo V. L. gynėjai advokatei Danguolei Elenai Mikalauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Virkečio bei nukentėjusiojo D. J. atstovo advokato Justino Jarusevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo,

       V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

• pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje;
• pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 45 valandas sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir V. L. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje;

D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

• pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje;
• pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir D. D. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 11 (vienuolikai) mėnesių, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje;

K. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

• pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje;
• pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) – 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir K. D. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 11 (vienuolikai) mėnesių, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje.

Iš V. L., D. D. ir K. D. solidariai priteistas nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas: nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. J. - 2 711 eurų (11 eurų turtinės žalos ir 2 700 eurų neturtinės žalos); civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai - 1 495,30 eurai.

Nuosprendžiu pripažinta D. J. teisė į civilinio ieškinio dalies patenkinimą dėl 891,81 eurų ieškinio už odontologo paslaugas, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš V. L., D. D. ir K. D. solidariai nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. J. priteista 1 700 eurų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

1. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. L., D. D. ir K. D. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, V. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytos 2,16 promilių alkoholio), D. D., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytos 1,63 promilės alkoholio), 2014 m. kovo 1 d., apie 4 val., viešoje vietoje, pašalinių žmonių akivaizdoje, prie baro „Brandy Lounge“, esančio Trakų g. 2, Vilniuje, V. L. ranka sudavus ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam D. J. į veido sritį, nukentėjusiajam D. J. išsigandus tokių veiksmų ir pradėjus bėgti, V. L. su D. D. ir K. D. pasivijo D. J. prie klubo „Pub Latino“, esančio Trakų g. 3, Vilniuje, kur K. D. sudavė smūgį D. J. į galvos sritį, taip parblokšdamas nukentėjusįjį ant žemės ir tuomet V. L. kartu su D. D. ir K. D. gulinčiam nukentėjusiajam D. J. kojomis sudavė tiksliai nenustatytą smūgių skaičių į veidą ir kitas kūno vietas, taip bendrais veiksmais D. J. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį abipusiu apatinio žandikaulio lūžiu dešinės pusės l-2-o dantų srityje ir kairės pusės kampo srityje ir gleivinės plyšimu l-2-o dantų srityje bei tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais veiksmais V. L., D. D. ir K. D. padarė nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis D. D. ir jo gynėjas advokatas K. Virketis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria D. D. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį bei jo ginamojo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes priešingai nei nurodyta nuosprendyje, D. D. nedalyvavo konflikte ir neatliko jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį. D. D., pamatęs nuteistojo V. L. ir nukentėjusiojo D. J. konfliktą atitraukė V. L., tačiau jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko. Byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiajam sužalojimus padarė būtent D. D., be to, D. D. neturėjo jokio motyvo veikti prieš nukentėjusįjį. Teismas šioje situacijoje patikėjo D. J. ir jo bičiulio pateikta melaginga įvykio versija, o D. D. nuoseklius paaiškinimus bei kitų asmenų parodymus ignoravo. Taip vertindamas įrodymus teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas. Teismas neįvertino daugybės byloje esančių duomenų, bylojančių apie tai, kad pats nukentėjusysis davė melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes, nes būtent pastarasis išprovokavo konfliktą. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad V. L. ir D. J. konfliktą inicijavo pats nukentėjusysis. Jis būdamas neblaivus ir agresyvus siekė suvesti sąskaitas su V. L. dėl draugės neištikimybės. Teismo išvada dėl nukentėjusiojo D. J. blaivumo arba tik minimalaus neblaivumo buvo paremta tik prielaidomis ir ji laikytina šališka – teismas savo išvadas grindė vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo taisykle, kuri būdinga civiliniam, o ne baudžiamajam procesui. Tiek nukentėjusysis tiek jo draugas D. Š. buvo neblaivūs, garsiai šnekėjo, svirduliavo. Be to, akcentuojama ir tai, kad dėl patirtų smūgių ir akivaizdaus nukentėjusiojo neblaivumo, pastarasis nebegalėjo objektyviai įvertinti situacijos ir identifikuoti D. D., kurį matė pirmąkart. Taigi, teismas turėjo kritiškai vertinti minėtų asmenų galimybes identifikuoti D. D., kaip asmenį, kuris spardė nukentėjusįjį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad vien D. J. ir jo bičiulio parodymų nepakanka, kad D. D. būtų pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį.

2. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad D. D. apibūdinamas tik teigiamai – praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka, turi mažametį vaiką, studijuoja, yra neatlygintinu kraujo donoru, dirba projektų vadovu ir darbovietėje apibūdinamas tik teigiamai. Dėl šios bylos D. D. teko patirti itin daug išgyvenimų, o nekaltai jį nuteisus, būtų sužlugdytas jauno žmogaus gyvenimas.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo D. J. atstovas advokatas Justinas Jarusevičius prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti: pripažinti, kad nuteistieji padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką; nukentėjusiojo naudai iš nuteistųjų priteisti 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą bei 7 840,80 (įskaitant PVM) eurų dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

1. Apelianto įsitikinimu, teismo išvada, jog nėra pagrindo nuteistųjų K. D. ir D. D. veiksmų kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nėra pagrįsta – ji grindžiama prielaidomis. Nuosprendyje nėra nurodytos jokios konkrečios, šių nuteistųjų veiksmus paaiškinančios priežastys, dėl kurių jie ėmė spardyti nukentėjusįjį. Atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji apskritai neigė, jog nukentėjusįjį spardė, kitaip tariant savo veikos paskatų nenurodė, apeliantas daro išvadą, kad minėtų 2 nuteistųjų veiksmus neteisėtai atsisakyta kvalifikuoti kaip padarytus dėl chuliganiškų paskatų. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenustatė jokio – net mažareikšmio konflikto tarp K. D. ir D. D. bei nukentėjusiojo, todėl jų veiksmų negalima vertinti kitaip, o kaip tik chuliganiškų – jų ir nukentėjusiojo nesiejo jokie santykiai, tačiau jie puolė smurtauti, vien tik išvydę V. L. smurtaujant prieš nukentėjusįjį. Taigi jie neturėjo jokios dingsties smurto naudojimui bei veikė neadekvačiai. Reziumuodamas apeliantas teigia, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti K. D. ir D. D. padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Apelianto įsitikinimu, aplinkybės, jog asmenys įvykio metu nekonfliktavo su kitais asmenimis ar neniokojo turto, neturi reikšmės sprendžiant ar veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų – svarbiausia, kad asmuo neteisėtai veikė be priežasties, o be to, minėti nuteistieji konfliktavo ir su liudytoju D. Š.. Analogiškai apelianto įsitikinimu, momentinis subjektyvus pyktis ir antipatija nukentėjusiojo atžvilgiu tai pat nešalina minėtos aplinkybės konstatavimo.

2. Nukentėjusiojo atstovas mano, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina tai, kad V. L. veikos padarymo metu veikė dėl chuliganiškų paskatų – byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis inicijavo jų konfliktą, daromos tik tokios prielaidos. Teismas spręsdamas dėl konflikto pradžios, iki tol nesirėmęs V. L. parodymais, šioje dalyje jais remiasi kaip pagrįstais, o tai nėra logiška. To, kad konfliktą tarp minėtų asmenų inicijavo nukentėjusysis, negalima grįsti ir liudytojo R. K. parodymais, nes minėtas asmuo niekada neatpažino, jog asmuo, su kuriuo galimai konfliktavo V. L., buvo nukentėjusysis. Taigi, remiantis BPK 328 straipsnio 3 punktu, išvados dėl to, kad konfliktą inicijavo nukentėjusysis, keistinos į išvadas, kad konfliktą inicijavo būtent V. L.. Be to, byloje paneigti V. L. teiginiai, jog konfliktas kilo dėl merginos (D. K. parodymais) ir teiginys, kad būtent D. J. užpuolė V. L.. Visgi, nepaisant to, kas inicijavo konfliktą, pateikiamos teismų praktikos pagrindu, nukentėjusiojo atstovas teigia, kad net ir tuo atveju, jei asmuo smurtavo po žodinio konflikto, toks veikimas gali būti vertinamas kaip nulemtas chuliganiškų paskatų. Apelianto vertinimu, spardymas į galvą viešoje vietoje, yra aiškus siekis save pastatyti prieš visuomenę, parodyti nebaudžiamumą, siekį žiauriai visų akivaizdoje susidoroti su asmeniu, todėl V. L. veika turi būti perkvalifikuota į numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

3. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog iš nuteistųjų priteistas neturtinės žalos dydis yra per mažas. Apeliantas teigia, jog analogiškoje kasacinėje byloje nukentėjusiajam buvo priteistas 11 668,61 EUR neturtinės žalos atlyginimas, todėl jų prašomas priteisti dar mažesnis – 10 000 eurų – neturtinės žalos dydis, įvertinus, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo patirti neigiami išgyvenimai, pasikėsinimo pavojingumas ir neigiami padariniai yra reikšmingai didesni, yra visiškai pagrįstas. Taigi apylinkės teismas priteisdamas mažesnį neturtinės žalos atlyginimą šioje byloje, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų teisės aiškinimo taisyklių, o savo sprendimą grindė teismų praktika, kurioje susiklosčiusi situacija buvo esmingai skirtinga. Teismas turėjo įvertinti ne tik dėl minėto įvykio kilusius ilgalaikius nepatogumus nukentėjusiajam, tačiau ir pastarajam atsiradusį nepasitikėjimą aplinkinių atžvilgiu, kitus psichologinius padarinius kasdieniame gyvenime. Pasak apelianto, teismas neatkreipė dėmesio į byloje esančius duomenis apie tai, kad nuteistieji yra darbingi, sveiki, pasiturintys, o nuosprendyje nėra paaiškinama, kodėl iš kiekvieno iš jų atskirai yra priteista vos po 900 eurų neturtinei žalai atlyginti.

4. Be to, nukentėjusiojo atstovas nurodo, kad nuosprendžiu nepagrįstai nuspręsta priteisti tik nedidelę dalį nukentėjusiojo patirtų išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, nes jos neva neproporcingos, atsižvelgus į bylos sudėtingumą, apimtį, tyrimo eigą bei į kaltinamųjų turtinę padėtį. Apelianto teigimu, byloje nėra absoliučiai jokių duomenų apie kaltinamųjų turtinę padėtį, t. y. kas riboja jų galimybes atlyginti visas nukentėjusiojo išlaidas teisinei pagalbai apmokėti. Pasak apelianto, nukentėjusysis per atstovą aktyviai dalyvavo tyrime, skundė neteisėtus nutarimas ir tik, kai aukštesnysis prokuroras tokius skundus tenkino, tai leido pasiekti, kad byla būtų perduota į teismą, todėl atstovo indėlis buvo žymus. Akivaizdu, jog nukentėjusiajam priteisus tik tokią nedidelę dalį turėtų teisinės pagalbos išlaidų, jis apskritai nepatirs jokios realios finansinės satisfakcijos, kas yra ne tik neteisinga, bet ir neteisėta. Be to, apeliantas teigia, jog remiantis Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, matyti, kad advokato pateiktose sąskaitose nurodyti užmokesčio dydžiai už konkrečias teisines paslaugas yra reikšmingai mažesni nei numatyti rekomendacijose, todėl prašomos priteisti sumos nėra pagrindo mažinti. Apeliantas taip pat pažymi, jog dėl nuteistųjų veiksmų pirmos instancijos teisme taip pat neįvyko ne vienas posėdis, kas taip pat turi reikšmės sprendžiant dėl didesnės priteistinos sumos už teisinę pagalbą.   
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nukentėjusiojo D. J. atstovas advokatas J. Jarusevičius prašė jo skundą tenkinti, o nuteistojo D. D. ir jo gynėjo skundą atmesti. Nuteistasis D. D. ir jo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atstovo skundą atmesti. Prokuroras prašė nukentėjusiojo atstovo skundą tenkinti, o nuteistojo D. D. ir jo gynėjo skundą atmesti. Nuteistojo K. D. gynėjas prašė nuteistojo D. D. ir jo gynėjo skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atstovo skundą atmesti ir nuteistojo G. D. atžvilgiu priimtą nuosprendį palikti nepakeistą. Nuteistojo V. L. gynėja prašė nuteistojo D. D. ir jo gynėjo skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atstovo skundą atmesti ir nuteistojo V. L. atžvilgiu priimtą nuosprendį palikti nepakeistą.

2. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo D. D. ir jo gynėjo advokato K. Virkečio, taip pat nukentėjusiojo D. J. atstovo advokato Justino Jarusevičiaus apeliaciniai skundai atmestini.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir sujungdamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio nuostatos, pateikė itin išsamius ir detalia faktinių aplinkybių analize paremtus argumentus dėl byloje ginčijamų klausimų: įrodymų vertinimo, veikų kvalifikavimo, bausmės skyrimo, civilinių ieškinių ir procesinių išlaidų priteisimo. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo kitokioms išvadoms nei padarė pirmosios instancijos teismas ir konstatuoja, kad ginčijamas teismo nuosprendis yra pagrįstas, įtikinamas, teisėtas ir teisingas.

Dėl nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių

6. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažinta aplinkybe, jog nusikalstamą veiką nukentėjusiojo atžvilgiu įvykdė visi trys kaltinti asmenys, t. y. ir su tokia teismo išvada nesutinkantis bei nuosprendį ginčijantis nuteistasis D. D.. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. ir jo gynėjas nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada tvirtina, kad teismas nepagrįstai atmetė nuoseklius jo paaiškinimus ir patikėjo nukentėjusiojo D. J. bei jo gero draugo D. Š. parodymais, kurie nuo pat tyrimo pradžios davė melagingus parodymus.
7. Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas susidūrė su situacija, kurioje byloje apklaustų asmenų parodymų vertinimas išties nebuvo paprastas. Tiesiogiai konflikte dalyvavusių asmenų parodymai nagrinėjamoje byloje turėjo būti vertinami itin atsargiai, nes abi konflikte dalyvavusios pusės buvo suinteresuotos sau naudinga bylos baigtimi. Tokioje situacijoje, tiek vertinant kaltinamųjų parodymus, tiek nukentėjusiojo D. J. parodymus, ir atitinkamai konfliktą mačiusių šių asmenų draugų parodymus, teismas visiškai pagrįstai analizavo juos ne tik atskirai, įvertindamas parodymų nuoseklumą viso proceso metu, bet ir detaliai lygindamas tarpusavyje, bei įvertindamas juos kitų neutralių asmenų parodymų ir nustatytų objektyvių faktinių aplinkybių kontekste. Tik toks byloje surinktų duomenų vertinimas galimas panašaus pobūdžio bylose, todėl tokioje situacijose teismo išvados vertinant atskirų asmenų parodymus dėl skirtingų aplinkybių gali būti skirtingos ir tik tam tikra dalimi atitinkančios realiai įvykusias aplinkybes.
8. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. L., D. D. ir K. D. parodymai tik iš dalies atitinka realiai įvykusias aplinkybes, jie nebuvo visiškai nuoseklūs, be to, yra prieštaringi ir tarpusavyje. Minėtų asmenų parodymų dalį be kita ko paneigia ir kiti byloje esantys, teismo ištirti įrodymai, todėl teismas pagrįstai vadovavosi tik ta jų parodymų dalimi, kuria nustatytos aplinkybės neprieštarauja aplinkybėms, nustatytoms kitų patikimų įrodymų pagrindu. Panaši pozicija yra teisinga ir vertinant nukentėjusiojo D. J. parodymus, kurie nors ir buvo nuoseklesni, tačiau taip pat ne visa apimtimi atitiko realiai įvykusias aplinkybes, nes nukentėjusysis buvo linkęs menkinti savo vaidmenį kylant konfliktui.
9. Iš byloje išnagrinėtų ir teismo nuosprendyje plačiai aptartų duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje pirminis konfliktas tarp nuteistojo V. L. ir nukentėjusiojo D. J. kilo neatsitiktinai. Jį lėmė ne konfliktas be priežasties, kaip bando teismą įtikinti nukentėjusysis ir jo atstovas, o nukentėjusiojo D. J. merginos, t. y. D. K. santykiai su V. L. bei to nulemtas D. J. pyktis bei siekis išsiaiškinti asmeninius santykius su V. L.. Nors nukentėjusysis šią aplinkybę neigė, ji pagrįsta ne tik viso proceso metu šiuo aspektu nuosekliais nuteistųjų parodymais, bet ir kitų neutralių asmenų parodymais bei objektyviais faktiniais duomenimis.
1. Viso proceso metu nuteistasis V. L. teigė, kad dar iki nagrinėjamo konflikto D. J. jo bandė ieškoti, nuolat skambindavo, atsiliepus grasindavo, rašydavo žinutes, bandė susisiekti per socialinį tinklapį „Facebook“, nes buvo supykęs dėl jo ryšio su nukentėjusiojo drauge D. K..
2. Tokias nuteistojo nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtina byloje esantis 2015 m. birželio 9 d. daiktų ir dokumentų pateikimo protokolas, kuriame užfiksuoti duomenys apie nukentėjusiojo ir V. L. susirašinėjimą socialiniame tinkle „Facebook“ ir nukentėjusiojo prašymą atsiliepti (t. 2, b. l. 50-51).
3. Apie aptariamą konflikto priežastį nurodė ir kiti tiesiogiai konflikto pradžią matę asmenys, pvz. liudytojas R. K., kuris, nepaisant nukentėjusiojo atstovo išsakytos kritikos dėl šio asmens parodymų vertinimo ir negalėjimo atpažinti D. J., matė ne tik V. L. konfliktą su nežinia kokiu asmeniu, kaip teigė nukentėjusiojo atstovas, bet ir nurodė, kad agresyviai buvo nusiteikęs ne V. L., o kita pusė (t. 3, b. l. 167).
4. Kad nukentėjusysis buvo piktas ant V. L., patvirtino ir liudytoja D. K., kuri pati nematė konflikto, bet pagal nukentėjusiojo pasakojimą netrukus po konflikto jam esant gydymo įstaigoje, papasakojo nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes bei tuo pačiu nurodė: „Donatas buvo supykęs ant mūsų abiejų, ant manęs ir Viliaus, bet mes daugiau nekalbėjome ta tema“ (t. 3, b. l. 165).
5. Kad būtent konfliktas dėl merginos buvo muštynių priežastis, netiesiogiai nurodė ir pats nukentėjusysis, kuris priešingai nei vėliau proceso metu, tuojau į įvykį atvykusiems policijos pareigūnams ne tik nurodė jį sumušusius asmenis, bet ir paaiškino, kad jį sumušė dėl merginos (apie tai liudija policijos pareigūno A. Š. pirminiai parodymai, kuriuos jis patvirtino pirmosios instancijos teisme).
6. Galiausiai aptariamas konflikto priežastis patvirtina ir objektyvus nukentėjusiojo elgesys konflikto metu, ne tiek pagal jo paties, tiek pagal kitų byloje apklaustų asmenų paaiškinimus, po pirminio apsižodžiavimo ir saugos darbuotojo įsikišimo, V. L. nuvedimo į baro vidų, nukentėjusysis nepasišalino iš įvykio vietos, o liko ten pat ir kelias minutes svarstė ką daryti: „ <...>Apsauginis liepė jam (V. L.) eiti į vidų. Jis (V. L.) paklausė jo (apsauginio) ir įėjo, bet po kelių minučių jis (V. L.) išėjo“; per tą laiką kol V. L. buvo išėjęs „mes su draugu (D. Š.) svarstėme ką daryti toliau“ (t. 3, b. l. 133).
10. Atsižvelgdama į visus aptartus duomenis, teisėjų kolegija nesutinka su nukentėjusiojo atstovo pozicija, jog byloje nėra pagrindo išvadai apie tai, kad konfliktą su V. L. inicijavo nukentėjusysis ir pastebi, kad sprendžiant asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, jei tokie kyla, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens, o ne nukentėjusiojo naudai. Būtent šio principo kontekste turi būti vertinama nukentėjusiojo atstovo pastebima išties dviprasmiška pirmosios instancijos teismo formuluotė apie „tikėtiną“ nukentėjusiojo kaip konflikto iniciatoriaus vaidmenį, juo labiau, kad pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžio visumą, teismui, kaip ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, nekilo abejonių dėl to, jog nukentėjusysis buvo suinteresuotas išsiaiškinti asmeninius santykius dėl merginos, kad jis išties turėjo pretekstą konfliktuoti su kaltinamuoju V. L., o svarbiausia, kad nukentėjusiojo D. J. elgesys turėjo įtakos V. L. veiksmams, tačiau nebuvo toks, kurį galima būtų vertinti kaip itin įžeidžiantį, neteisėtą ar provokuojantį.
11. Nepaisant jau minėtų argumentų ir išvadų, jog nukentėjusiojo D. J. parodymai apie konflikto priežastis nebuvo visiškai nuoširdūs ir teisingi, kitos jo nurodytos aplinkybės apie jį sužalojusius asmenis ir trijų asmenų dalyvavimą jį mušant yra patikimi, nes priešingai nei nuteistųjų parodymai, jie buvo nuoseklūs ir yra patvirtinti ne tik jo paties ir jo draugo paaiškinimais, kaip apeliacinės instancijos teismą siekia įtikinti nuteistasis D. D. ir jo gynėjas, bet ir kitais abejonių teisėjų kolegijai nekeliančiais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas nuosprendyje labai detaliai aptarė, todėl visų jų kartoti nėra tikslinga.
12. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad vertinant nuoseklių ir tarpusavyje sutampančių nukentėjusiojo D. J. ir jo draugo D. Š. parodymų patikimumą yra itin svarbūs byloje jokių abejonių dėl jų galimo tendencingumo nekeliančių policijos pareigūnų parodymai, kurie atvykę į įvykio vietą gavo pirminę informaciją apie nagrinėjamas aplinkybes ir niekaip nėra suinteresuoti jų iškreipti.
13. Iš 2014 m. kovo 1 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės trečiosios kuopos pirmojo būrio vyr. patrulio V. R. tarnybinio pranešimo matyti, jog atvykus į vietą patikrinti 2014 m. kovo 1 d., apie 4 val. 17 min. gauto pranešimo apie muštynes Trakų g. 3, D. J. paaiškino, kad jį sumušė du nepažįstami jaunuoliai ir juos nurodė. Buvo sulaikyti V. L. ir D. D. (t. 1, b. l. 115). Šiame pareigūno V. R. tarnybiniame pranešime išties buvo minimi tik du nukentėjusiojo nurodyti ir sulaikyti asmenys, visgi tai nereiškia, kad nukentėjusysis tuo metu minėjo tik du asmenis, nes trečias asmuo iš įvykio vietos buvo pasišalinęs. Apie tai teismas sprendžia ir iš pareigūno V. R. teisme patvirtintų jo parodymų, aiškiai patikslinusių jo tarnybiniame pranešime užfiksuotą informaciją apie tai, kad atvykus į įvykio vietą, nukentėjusysis parodė į toliau esančius galimai keturis jaunuolius, iš kurių atpažino du jį mušusius asmenis, t. y. V. L. ir D. D. bei pasakė, kad buvo dar vienas trečias vaikinas, kuris jau nuėjęs. Be jau minėtų aplinkybių šis liudytojas paaiškino ir tai, kad įvykio vietoje nukentėjusiojo nurodyti vaikinai, t. y. V. L. ir D. D. neneigė konfliktavę (t. 1, b. l. 166-167).
14. Iš šių policijos pareigūno parodymų matyti, kad nukentėjusysis įvykio vietoje nebuvo linkęs apkaltinti visų šalia V. L. buvusių asmenų, o nurodė tik patį V. L. ir kartu su juo buvusį D. D.. Iš liudytojo V. R. parodymų apie nukentėjusiojo nurodytą tolėliau stovėjusių galimai keturių asmenų būrį ir nukentėjusiojo konkrečiai išskirtus du asmenis, bei trečio įvykio vietoje nesančio asmens įvardijimą, akivaizdu, kad jau tuo metu nukentėjusysis ne tik įvardijo jį mušusius tris asmenis, bet ir du iš jų, taip pat ir apeliantą D. D., atpažino.
15. Tokių policijos pareigūnų parodymų kontekste nuteistojo D. D. ir jo gynėjo skundo argumentai, kad nukentėjusysis ir jo draugas D. Š., kurio parodymai dėl esminių aplinkybių visiškai sutapo su D. J. pozicija, dėl neblaivumo ir šoko negalėjo tiksliai nurodyti įvykio aplinkybių, atmestini, nes nepaisant policijos pareigūnų nuomonės apie nukentėjusiojo galimą neblaivumą, jie aiškiai gebėjo suvokti įvykio aplinkybes, ne tik jas papasakoti ir nurodyti konflikte dalyvavusius asmenis, bet ir juos atpažinti, išskiriant juos iš kitų asmenų. Šiuo aspektu teismas sutinka su nukentėjusiojo atstovo išsakytais argumentais, kad nukentėjusysis D. J. jau įvykio vietoje atpažino greta V. L. buvusį D. D. ne vien pagal striukę, bet ir pagal visus kitus jo bruožus, nes matė jį gyvai.
16. Skundžiamame nuosprendyje detaliai aptartus nukentėjusiojo D. J. ir D. Š. parodymus apie nukentėjusiajam trijų asmenų suduotus smūgius iš dalies patvirtina ir vieno iš nuteistųjų, t. y. V. L. pirminis paaiškinimas tuojau pat po įvykio. Jame V. L. nurodė, kad „piliečiai iš (duomenys neskelbtini) grasino susidorojimu ir draugai mane gynė. Vaikinas bandė mane užpulti. Kaip ir mano draugą D. D.“ (t. 1, b. l. 44). Toks V. L. paaiškinimas, net ir nevertinant nukentėjusiojo parodymų, jau aptartų policijos pareigūnų parodymų kontekste, paneigia apelianto D. D. teiginius apie tai, kad jis tik bandė atitraukti V. L. nuo nukentėjusiojo. V. L. įvardintas jo draugų vaidmuo jį ginant, iš esmės skiriasi nuo stebėtojo, bandančio išskirti besimušančius asmenis vaidmens, juolab, kad šiuo atveju D. D. vaidmens kontekstą apibūdina ir kiti šiame sprendime jau aptarti duomenys, taip pat netiesiogiai apie įvykį iš nukentėjusiojo sužinojusių nukentėjusiojo draugės D. K. ir jo motinos V. J. paaiškinimai.
17. Taigi, teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms vertinant faktines bylos aplinkybes ir konstatuoja, kad D. D. vaidmuo padarant inkriminuotą nusikalstamą veiką buvo nustatytas teisingai, objektyviai ir nešališkai, byloje esančius prieštaravimus ir proceso dalyvių išsakytas abejones itin atidžiai pasveriant ir įvertinant visų byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, t. y. taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.

Dėl nuteistųjų veiksmų teisinio vertinimo ir veikimo iš chuliganiškų paskatų

18. Nukentėjusiojo atstovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pakeitė nuteistųjų veiksmų teisinį vertinimą eliminuodamas veikimo iš chuliganiškų paskatų požymį. Tokia pozicija iš esmės grindžiama tuo, jog byloje nėra pagrindo išvadai, jog konfliktą inicijavo nukentėjusysis, kad jis buvo suinteresuotas išsiaiškinti santykius dėl merginos, kad nuteistieji D. D. ir K. D. neturėjo jokios paaiškinamos priežasties smurtauti nukentėjusiojo D. J. atžvilgiu. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka, nes ji prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
19. Apeliacinės instancijos teismas šio sprendimo 9 – 10 pastraipose jau aptarė byloje surinktus duomenis, susijusius su nukentėjusiojo D. J. elgesio įtaka V. L. veiksmams ir konstatavo, kad pirminį V. L. ir nukentėjusiojo konfliktą nulėmė ne chuliganiškos paskatos, t. y. noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis supriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis, o nukentėjusiojo D. J. merginos santykiai su V. L., dėl kurių nukentėjusysis buvo supykęs ir kad to nulemtas nukentėjusiojo D. J. elgesys turėjo įtakos V. L. veiksmams.
20. Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiojo atstovo pozicija, kad teismų praktikoje chuliganiškas paskatas gali lemti ir žodinis konfliktas, kai jis vertinamas kaip mažareikšmė dingstis smurtiniam elgesiui pateisinti. Visgi pabrėžtina, kad visais atvejais pareiga įrodyti tokią menkavertę dingstį tenka kaltinimui, o ne kaltinamiesiems. Šiuo atveju toks požymis aiškiai neįrodytas, priešingai – nustatytas nukentėjusiojo pyktis dėl artimų V. L. santykių su jo mergina ir būtent nukentėjusiojo, o ne V. L. elgesio nulemtas konfliktas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju konfliktas buvo antipatijos bei tarpasmeninių, pykčiu paremtų santykių aiškinimosi pasekmė. Tokį santykių aiškinimąsi inicijavo ne V. L., o pats nukentėjusysis atvykęs į vietą, kur buvo V. L.. Toks konfliktas pirmosios instancijos teismo pagrįstai akcentuotos teismų praktikos kontekste negali būti vertinamas kaip kaltininko siekis pasinaudoti nukentėjusiojo elgesiu kaip menkaverte dingstimi siekiant supriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį ir pan. Pastebėtina, kad pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2008, 2K-454/2011, 2K-314/2012, 2K-475/2012, 2K-166/2013, 2K-21-942/2016). Taigi, pripažinus, kad nuteistojo V. L. veiksmus lėmė tarpasmeninių, pykčiu paremtų santykių aiškinimasis, chuliganiškos paskatos pagrįstai buvo pašalintos iš kaltinimo.
21. Nesutikdamas su teismo nuosprendžiu dėl chuliganiškų pasaktų eliminavimo visiems trims nuteistiesiems, nukentėjusiojo atstovas atskirai pabrėžia ir tai, kad nuteistieji D. D. ir K. D. apskritai neturėjo jokios paaiškinamos priežasties smurtauti nukentėjusiojo D. J. atžvilgiu. Su tokiu šių nuteistųjų veiksmų vertinimu teismas taip pat negali sutikti, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes D. D. ir K. D. įsijungė į konfliktą tik po to, kai nukentėjusiojo inicijuotas žodinis konfliktas su V. L. peraugo į smurtinį, o prie smurtinių kaltinamojo V. L. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu prisijungė ir D. D. bei K. D.. Jie, kaip nustatyta byloje, buvo kartu su V. L. ir stojo pastarojo pusėn. Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad priešingai nei vienoje iš apelianto nurodomų bylų, jie žinojo apie kilusio konflikto priežastį, ne V. L., o D. J. pyktį dėl V. L. santykių su jo mergina ir matė nukentėjusiojo inicijuotą konfliktą peraugusį į smurtą. Šiuo atveju jų veiksmai gali būti vertinami tiek kaip pagalba jų draugui, tiek kaip jo gynyba, tiek kaip pyktis ar kerštas dėl nukentėjusiojo inicijuoto konflikto su jų draugu V. L.. Šio konflikto pobūdis negali būti vertinamas kaip mažareikšmis ir nereiškia siekio pasinaudoti nukentėjusiojo elgesiu kaip menkaverte dingstimi siekiant supriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį ir pan. Tokių išvadų nepaneigia ir aplinkybė, kad konfliktą inicijavęs nukentėjusysis vėliau bėgo nuo nuteistųjų ir smurtas buvo vartojamas jį pasivijus. Vertindamas nuteistųjų elgesio motyvus, pirmosios instancijos teismas galėjo vertinti visas reikšmingas aplinkybes, taip pat ir tai, jog nuteistieji nevartojo smurto jokių kitų asmenų atžvilgiu. Tokie teismo argumentai rodo ne teismo išvadų neteisėtumą, o teismo siekį detaliai įvertinti aplinkybių visumą, kurios gali turėti reikšmės nuteistųjų elgesio teisiniam vertinimui. Nukentėjusiojo atstovo akcentuojami nukentėjusiojo ir jo draugo D. Š. nurodyti K. D. žodžiai D. Š. nesikišti rodo ne veikimą iš chuliganiškų paskatų, o atvirkščiai kaltininkų santykius tik su nukentėjusiuoju ir jų nusikalstamus veiksmus lėmusias konkrečias ir paaiškinamas priežastis.
22. Nagrinėjamų nuteistųjų veiksmų kaip chuliganiško elgesio kontekste teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad visų nuteistųjų veiksmai, kai nuteistieji konflikto metu panaudodami fizinį smurtą prieš D. J. tokiu savo elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, buvo įvertinti ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis kvalifikuojant nuteistųjų veiksmus ir nemato pagrindo išvadai atitinkamoje dalyje tenkinti nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą.

Dėl neturtinės žalos dydžio

23. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo atstovas ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nukentėjusiajam priteisto per mažo neturtinės žalos dydžio. Šiuo atveju teismas sumažino nukentėjusiojo prašytą neturtinės žalos dydį nuo 10 000 eurų iki 2 700 eurų.
24. Iš teismo nuosprendžio argumentų matyti, kad teismas iš esmės sutiko su nukentėjusiojo ir jo atstovo nurodytais netekimais ir juos pripažino (dėl nukentėjusiojo žandikaulio lūžio jis jautė didelį skausmą, nukentėjusysis buvo hospitalizuotas, sutriko jo normalaus gyvenimo tempas, nukentėjusiajam gana ilgam laikui skirta minkšto maisto dieta, žandikaulis buvo sukabintas, todėl bendravimas buvo apribotas, išėjus iš gydymo įstaigos teko toliau gydytis, nukentėjusiajam sukelti ir kiti neigiami dvasiniai išgyvenimai).
25. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde ir baigiamųjų kalbų metu išsakytais argumentais dėl patirtų ir šiuo metu patiriamų nepatogumų bei išgyvenimų, kuriuos žmogus gali patirti dėl pakankamai brutalaus smurtinio elgesio. Spardymas į galvos sritį, žandikaulio lūžis ir nepatogumai dėl būtent tokio sužalojimo atskirais atvejais gali būti netgi didesni nei kitose bylose patiriami išgyvenimai esant sunkiems kūno sužalojimams. Visgi sprendžiant dėl teisingo žalos dydžio svarbios ir toliau aptartinos aplinkybės.
26. Apeliantas didesnį neturtinės žalos dydį grindžia, jo nuomone, šios bylos aplinkybes labiau atitinkančia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509-489/2015. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog šis teismo sprendimas svarbus panašaus pobūdžio bylose kai keli asmenys brutaliais smurtiniais veiksmais veikia nukentėjusiojo atžvilgiu, visgi pabrėžia, kad skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, apelianto nurodytoje byloje buvo nustatytas trijų nukentėjusįjį sužalojusių asmenų veikimas iš chuliganiškų paskatų. Šioje byloje tokios paskatos ne tik neįrodytos, bet ir nustatytas paties nukentėjusiojo vaidmuo inicijuojant jo, o ne nuteistųjų, pykčio nulemtą konfliktą. Tai itin svarbi ir reikšminga aplinkybė, nustatant mažesnį priteisiamos neturtinės žalos dydį, kaip patirtų fizinių ir dvasinių išgyvenimų piniginį – kompensacinį ekvivalentą, nes tokioje situacijoje nukentėjusiojo patiriami netekimai ir išgyvenimai yra nulemti ir jo paties elgesio.
27. Teisėjų kolegija nesutinka su nukentėjusiojo atstovo pozicija didesnį neturtinės žalos dydį grindžiant matematiškai apskaičiuota ir, jo nuomone, per maža, tik 900 eurų siekiančia, kiekvienam iš nuteistųjų tenkančia neturtinės žalos dydžio dalimi. Teisėjų kolegija pastebi, kad priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Tai reiškia, kad neturtinės žalos atlyginimu siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį ar asmenis, o kompensuoti nukentėjusiajam jo patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir praradimus. Esminiais neturtinės žalos nustatymo kriterijais yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, o ne tai, kaip nuteistasis finansiškai pajus savo neteisėto elgesio padarinius.
28. Atsižvelgiant į visa tai, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 2 700 eurų neturtinės žalos dydis yra aiškiai per mažas, neteisingas ir esmingai nukrypstantis nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.

Dėl proceso išlaidų

29. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiajam priteistos proceso išlaidos už suteiktas teisines paslaugas nepagrįstai sumažintos nuo 7 840,80 eurų iki 1 700 eurų.
30. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas iš kaltinamojo (nuteistojo) gali išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
31. Teismų praktikoje pripažįstama, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012, 2K-152-303/2017, Nr. 2K-208-976/2017). Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo faktiškai sumokėtą pinigų sumą, bet ir į kasacinės instancijos teismo praktiką priteisiant nukentėjusiesiems turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28/2011).
32. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusįjį D. J. atstovavęs advokatas J. Jarusevičius išties buvo aktyvus viso proceso metu, kad jis efektyviai ginčijo prokuroro sprendimus nutraukti ikiteisminį tyrimą, teikė daug įvairių prašymų, dalyvavo procesiniuose veiksmuose, buvo aktyvus posėdžių metu, ruošė argumentuotą baigiamąją kalbą, tačiau teismo vertinimu, prašyta priteisti 7 840,80 eurų suma yra neproporcingai didelė ir neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka.
33. Iš bylos medžiagos matyti, kad didžiąją dalį, net 64,5 proc. proceso išlaidų sudaro išlaidos už teisinę pagalbą ikiteisminio tyrimo metu – 5 057,80 eurų (t. 3, b. l. 160-162). Šių išlaidų detalizacija rodo, kad nukentėjusiojo atstovas dalyvavo daugelyje veiksmų ir teikė nemažai procesinių dokumentų. Atskiros teisinės paslaugos apmokėtos skirtingomis sumomis, atsižvelgiant į teisinių paslaugų apimtį ir sudėtingumą. Iš to matyti, kad daugiausiai išlaidų nukentėjusysis patyrė už suteiktas teisines paslaugas parengiant 2015 m. kovo 27 d. skundą dėl 2015 m. vasario 26 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą - 800 eurų ir dar kartą tiek už 2015 m. spalio 22 d. skundo dėl 2015 m. spalio 2 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą parengimą. Taigi vien šios išlaidos sudarė 1 600 eurų ir ši suma, net ir įvertinant faktą, kad teisinės paslaugos buvo prasmingos ir efektyvios, teismo įsitikinimu yra aiškiai per didelė, neprotinga ir neteisinga. Visų pirma, pirmąjį skundą advokatas pateikė dar būdamas advokato padėjėju. Antrą skundą pateikė kitas tos pačios advokatų kontoros advokatas, tačiau šie skundai savo turiniu daugeliu aspektų sutampa ir dalį antrojo skundo turinio sudaro pirmojo skundo turinys (t. 1, b. l. 36-45; 84-96). Vien procesinio dokumento apimtis ir dydis neliudija apie teisinių paslaugų sudėtingumą ir realią jų apimtį, nes, natūralu, kad pirmojo skundo parengimas reikalauja gerokai daugiau laiko tiek įsigilinant į bylos medžiagą, tiek parengiant atstovo poziciją nagrinėjamu klausimu. Visgi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad 800 eurų suma už pirmąjį skundą ženkliai viršija baudžiamųjų bylų praktikoje priteisiamas proceso išlaidas, net ir turint omenyje faktą, kad teisinių paslaugų rinkoje proceso išlaidos už tas pačias paslaugas gali būti ir daug didesnės. Net ir atstovavimas kasaciniame teisme įvertinant tiek kasacinio skundo parengimą, tiek atstovavimą žodiniame procese dažniausiai kompensuojamas ženkliai mažesne patirtų išlaidų dalimi, todėl teisėjų kolegijos nuomone, protinga ir teisinga kompensacija už minėtas teisines paslaugas turėtų būti ženkliai mažesnė ir neviršyti 200 eurų už 2015 m. kovo 27 d. skundą ir 100 eurų už 2015 m. spalio 22 d. skundą. Tokios proceso išlaidos reiškia sprendimą sumažinti proceso išlaidas daugiau nei 5 kartus, arba kiek daugiau nei 80 procentų. Panašiai proceso išlaidos turėtų būti mažinamos ir už visus kitus procesinius veiksmus, nes dalis jų visiškai paprasti ir nereikalaujantys didelių advokato darbo sąnaudų (pvz. tyrimo metu 5 kartus teikti nesudėtingi prašymai susipažinti su tyrimo medžiaga ir kiekvienas iš jų vertintas tokia pačia 20 eurų suma; kiti prašymai vertinti 70 ir 150 eurų sumomis). Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija mano, kad nukentėjusiajam teisinga kompensuoti 1 000 eurų proceso išlaidų už nukentėjusiojo interesų atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija iš esmės atitinka ir pirmosios instancijos teismo poziciją (pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam kiek daugiau nei 21 proc. prašytų proceso išlaidų), todėl bendra nukentėjusiajam priteista 1 700 eurų suma įskaitant ir atstovavimą teisme yra proporcinga ir teisinga bei negali būti viršyta dėl apelianto nurodytų argumentų.
34. Teismas pastebi, kad nei baudžiamojo proceso įstatymas, nei apelianto minimas Teisingumo ministro įsakymas „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nesukuria proceso dalyviams, taip pat ir nukentėjusiajam, teisinio lūkesčio, kad baudžiamojoje byloje bus kompensuotos bet kokio dydžio ir visos patirtos teisinės išlaidos. Apelianto teisme išsakyti argumentai, kad daugelis advokatų nebūtų sutikę teikti atitinkamas teisines paslaugas už prašomą sumą yra tik iš dalies pagrįsti, nes teisinėje praktikoje galimos ne tik mažiau kainuojančios teisinės paslaugos, bet ir apskritai atstovavimo pro bono, t. y. neatlygintinai, situacijos.
35. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl šio sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo D. D. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Virkečio bei nukentėjusiojo D. J. atstovo advokato Justino Jarusevičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                           Arūnas Budrys

                                                                                                                                                                        Jurgita Kolyčienė

                                                                                                                                                                        Ernestas Rimšelis